tag:blogger.com,1999:blog-4132202140762032992024-03-11T05:24:31.521+02:00Kelionė su knygaPanevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.comBlogger241125tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-36907635855017112682022-01-05T16:29:00.000+02:002022-01-05T16:29:34.569+02:00Literatūrinis žemėlapis. Finalas. Finalas ir tinklaraščiui <p> </p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEilNJhshsZbob-1IlkWTcH-BAaWqYgI9LgzNUy___aUO9BnlkhIOt1Gt0NP1XvSoL1rtkdwGqt7x62521wNjQPjHR5Paep_H4gG_EIdspWowXFgfq1TFEQkvv_5bhL2yJsKSZZA-xuTrkY7x9ec7KMn_dg_frs6My_aDSfbRFx2yy9kklWYnThdjnRDbA=s640" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="325" data-original-width="640" height="204" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/a/AVvXsEilNJhshsZbob-1IlkWTcH-BAaWqYgI9LgzNUy___aUO9BnlkhIOt1Gt0NP1XvSoL1rtkdwGqt7x62521wNjQPjHR5Paep_H4gG_EIdspWowXFgfq1TFEQkvv_5bhL2yJsKSZZA-xuTrkY7x9ec7KMn_dg_frs6My_aDSfbRFx2yy9kklWYnThdjnRDbA=w400-h204" width="400" /></a></div><p><br /></p>Taip, tai greičiausiai paskutinis šio blogo įrašas. <p></p><p>Bet pirmiausia - apie linksmesnius dalykus. Skaitytojai daugiau nei metus rinko skirtingų šalių žinomiausias, populiariausias knygas, kurios geriausiai atspindi konkrečios šalies literatūrą. Rezultatai - filme. </p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><iframe allowfullscreen="" class="BLOG_video_class" height="266" src="https://www.youtube.com/embed/ptUHj4ZplwA" width="320" youtube-src-id="ptUHj4ZplwA"></iframe></div><br /><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><br /><span style="text-align: left;">Visų knygų aprašymus rasite pagal etiketę </span><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/search/label/literat%C5%ABrinis%20%C5%BEem%C4%97lapis" style="text-align: left;" target="_blank">"Literatūrinis žemėlapis" </a></div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">Susitikime bibliotekos <a href="https://www.facebook.com/Kniaudiskiubiblioteka" target="_blank">Facebook paskyroje</a> </div>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-62331200102787982282021-11-08T16:27:00.000+02:002021-11-08T16:27:18.790+02:00Šiaurės šalių bibliotekų savaitė - stiprių žmonių svajos ir viltys. Sally Salminen "Kotryna"<p style="text-align: justify;"> </p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgdlPoXqydMNugNYJ-sKQbLynDQCP16A67kaWnv-GQ6YPlXJLY47buLWEJWOfZmejflO-hM5VCbe1_iD4zv-aTq3DH3iDvJIuhqZNhAi1daF3uOF-HT7VkoDF-qBtuheu7QLiesAsERPcJT/s2048/beautiful-composition-different-books__2_.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1090" data-original-width="2048" height="213" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgdlPoXqydMNugNYJ-sKQbLynDQCP16A67kaWnv-GQ6YPlXJLY47buLWEJWOfZmejflO-hM5VCbe1_iD4zv-aTq3DH3iDvJIuhqZNhAi1daF3uOF-HT7VkoDF-qBtuheu7QLiesAsERPcJT/w400-h213/beautiful-composition-different-books__2_.jpg" width="400" /></a></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><p></p><p style="text-align: justify;">Kasmetinė Šiaurės šalių literatūros savaitė turi vis kitą temą, šiemet - "Ilgesys ir svajonės", tema absoliučiai universali, nors kiekvienas ilgimės skirtingų dalykų. Ypač tada, kai esame apriboti - erdvės arba laikotarpio....</p><p style="text-align: justify;">Kas geriau išreiškia ribas, jeigu ne salos gyvenimas? 2021 metais oficialų šimtmetį švenčia Alandų salynas, turintis autonomiją Suomijos sudėtyje. Salynas, apie kurį didelė dalis keliautojų girdėto tik kaip apie trumpą stabtelėjimą kelionėje iš Talino ar Helsinkio į Stokholmą. „Vidury nakties sustosime 5 minutėms saloje“, sakė gidas ir tik smalsiausieji lindo žvilgterti į žemėlapius pažiūrėti į tą reikšmingą salą, nors praplaukėme jų jau šimtus. </p><span><a name='more'></a></span><p style="text-align: justify;"><br /></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEihUp4C_K-I5hf2xZrB7RHD2yqgCTmKuowosmwl8I0nOuIq7mcRqJdaTb9pekDqs9_A9O6ixcELy6O2SyKHXRvY5YiG3dqB7t58RXTYw6uUri6eXVbzlIL6kev9S-r83fHCp_tzDex8zVSk/s1200/aland%25C5%25B3+v%25C4%2597liava.png" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img alt="Alandų salų vėliava" border="0" data-original-height="785" data-original-width="1200" height="209" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEihUp4C_K-I5hf2xZrB7RHD2yqgCTmKuowosmwl8I0nOuIq7mcRqJdaTb9pekDqs9_A9O6ixcELy6O2SyKHXRvY5YiG3dqB7t58RXTYw6uUri6eXVbzlIL6kev9S-r83fHCp_tzDex8zVSk/w320-h209/aland%25C5%25B3+v%25C4%2597liava.png" title="Alandų salų vėliava" width="320" /></a></div><br />Alandų salynas sudarytos iš daugmaž 17 tūkstančių salų, tik 6,5 tūkstančio jų turi pavadinimus, vos 60 - gyvenamos. 27 tūkstančiai salų ir 28 tūkstančiai gyventojų, daugiausiai kalbančių švediškai. Istoriškai Alandų salynas buvo Švedijos dalis, šimtmetį (nuo 1809 metų) priklausė Rusijai, nuo 1917 metų - Suomijai, tačiau joje turi itin plačią autonomiją, joje negalioja kai kurie Suomijos ir Europos sąjungos įstatymai. <p></p><p style="text-align: justify;">Alandų salos žinomos ir trimis kūrėjomis Anni Blomqvist ir Ulla-Lena Lundberg, kurių kūriniai nėra išversti į lietuvių kalbą bei Sally Salminen, kurios knygos "Kotryna" vertimą turime. </p><p style="text-align: justify;">Rašytoja Sally Salminen (1906- 1976) gimusi Vardė saloje Alanduose, neturtingoje šeimoje, po mokyklos baigimo dirbo parduotuvėje, vėliau Stokholme - tarnaite ir lankė neakivaizdinius rašymo kursus. 1930 metais Sally su seserimi išvyko į JAV, Niujorke dirbo tarnaite ir kartu rašė knygą "Katryna", ją išleido 1936 metais, laimėjusi konkursą. Ištekėjusi už danų dailininko, rašytoja grįžo į Daniją 1940 metais ir atsidėjo tik rašymui, bet buvusios sėkmės jau nesulaukė. <br /></p><p style="text-align: justify;">Kokia romano "Katryna" populiarumo paslaptis? Pati herojė - stipri, išdidi moteris, kaip kad salos, atsilaikančios prieš audras ir negandas. </p><h4 style="text-align: justify;">Sally Salminen, Katryna. – 1994. – 332 p.</h4><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">OSTERBOTENE</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katryna buvo šiaurės Osterboteno ūkininko vyriausioji duktė. Iš visų trijų seserų ji buvo gražiausia, linksmiausia ir išdidžiausia. Aukšta, stipri, ką tik paimdavo, darbas virte virdavo jos rankose: ar kirsdavo malkas miške, ar akėdavo ir ardavo lauke, ar verpdavo ir ausdavo namie. Malonu būdavo žiūrėti į Katryną, kai ji žiemos pavakare, saulei leidžiantis už snieguotų lygumų, grįždavo iš miško su vežimu rąstų. Su žydromis namų darbo pirštinėmis ji ramiai ir tiesiai sėdėdavo ant vežimo laikydama vadžias. Kojomis, apautomis dailiais auliniais batais, mušdavo taktą, pritardama savo džiugiai dainai. Storo milo sijonas ir žiponėlis gerai saugodavo ją nuo aštraus šalčio, o apvalūs skruostai raudonuodavo iš po skepetaitės it spanguolės. Mėlynos akys spindėdavo džiaugsmu.</span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgMst8IVX3u0obOeqnJCy3unNWvmtcQkeAXTUkQkO5YYbesQFzqdwiBh5EsaZ8H_JyIcl79Xoyf34fftxl36mfz9SdoENnr2leffgDoGDu7bdkqbDOCatUbo3QBVRqwnkgTIXAkcNB2hhH7/s672/Sally_Salminen_1940s_PD.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Rašytoja Sally Salminen" border="0" data-original-height="600" data-original-width="672" height="358" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgMst8IVX3u0obOeqnJCy3unNWvmtcQkeAXTUkQkO5YYbesQFzqdwiBh5EsaZ8H_JyIcl79Xoyf34fftxl36mfz9SdoENnr2leffgDoGDu7bdkqbDOCatUbo3QBVRqwnkgTIXAkcNB2hhH7/w400-h358/Sally_Salminen_1940s_PD.jpg" title="Rašytoja Sally Salminen" width="400" /></a></span></div><span style="font-family: arial;"><br /></span><p></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Apylinkėje nebuvo nė vieno vaikino, kuris nebūtų bandęs pavilioti Katryną. Kokia puiki draugė prie darbo, kokia gera žmona ir motina ji būtų! Tačiau Katryna buvo jauna ir linksma, ir jos širdies dar nevaržė meilė.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Vieną pavasario vakarą ji sutiko jauną jūrininką, kuris kartu su savo draugais buvo atkeliavęs iš pamario. Vakarais svečiai linksmai leido laiką su apylinkės jaunimu. Ir Katryna sutiko savo likimą.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Šviesią pavasario naktį Katryna ir jaunas jūrininkas vaikštinėjo klonių keleliu. Vaiskus, kerintis miglos šydas gaubė pievas, pakelės žolėje dejavo griežlė. Vaikinas, vardu Johanas, krypuodamas, jūrininko eisena žengė šalia Katrynos, jo žydros akys šelmiškai spindėjo iš po susidraikiusių šviesių plaukų, ir jis be paliovos plepėjo keista, svetima tarme.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;"> - Argi niekada nesi buvusi svetur? - kalbėjo jis. Tau reikėtų nuvažiuoti kur nors, pasižvalgyti po pasaulį. Galėtum atvykti į Olandą. Ten visai kas kita, tai ne ši nuobodi lyguma. Ar ji dar neįkyrėjo?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Ne-e-e, - dvejodama atsakė Katryna.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Aš negalėčiau visą gyvenimą ištverti vienoje vietoje. Man norisi pamatyti pasaulį, aš trokštu nuotykių, supranti? Tik dėl to ir plaukiojam. Nemanyk, jog Olande nėra žemės. O, ten yra gražių, didelių ūkių! Aš pats turiu plačią viensėdiją, gyvenamasis dviejų aukštų, baltai dažytas, su balkonais, tikri rūmai! Tokių žemų, sukrypusių lūšnų kaip kad jūsiškės pas mus nėra. Mūsų namai panašūs veikiau į miestiečių vasarines. Žinoma, man nėra reikalo plaukioti, bet aš nenustygstu vietoje, štai ir viskas.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- O kas žemę dirba?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Samdiniai. Be to, žemė beveik pati savimi pasirūpina: viskas auga kaip žolė. Olande visai kitoks klimatas, ne toks kaip čia. Pas jus turbūt prakeiktai šalta žiemą ir daug sniego?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Kartais pasitaiko, kad užpusto, bet man rodos, jog nėra jau taip šalta.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Užpusto! Kaipgi jūs nesušąlat? Pas mus, Olande, kas kita, sniego dažnai visai nebūna. Todėl tenai viskas taip gerai auga.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Ir čia gerai auga. Mums visai pakanka rugių ir bulvių.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Rugių ir bulvių, cha cha! Kas iš tų rugių ir bulvių? Pas mus kas kita, mes turim kviečių, tikrų geltutėlaičių kviečių, daržovių, vaisių, obuolių...</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Obuolių?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Žinoma, kiek tiktai nori!</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Argi iš tikro Olande auga obuoliai? - Katryną iš karto pavergė mintis apie obuolius.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Taip, pas mus yra obuolių. Aš pats turiu didelį sodą. Gali kas rytas su rasa eiti į sodą ir skintis obuolių, kiek tik nori, raudonų, žalių, geltonų, mėlynų.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Mėlynų obuolių? - stebėjosi Katryna, bet sužavėta viskuo tikėjo.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Taip, taip, mėlynų obuolių, visokių spalvų ir visokių rūšių! - išsijuosęs tvirtino vaikinas, nebegalėdamas suvaldyti savo vaizduotės.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Keistas nerimas apėmė Katryną. Vieta, kur ji išgyveno visus savo dvidešimt trejus metus, dabar jai atrodė nepakenčiaai varginga ir nuobodi. Vienodos lygumos pasidarė jai bjaurios. Platūs banguojantys rugių laukai, tamsiai žalios, vešlios bulvių lysvės nebedžiugino jos akių. Ji svajojo apie auksinių kviečių laukus, apie kvepiančius vaisius, o svarbiausia apie obuolius, augančius toli pietuose, pasakiškose Olando saloje. Ji pradėjo nekęsti lėtų, nekalbių savo apylinkės vyrų, šlykštėtis savo ir draugių drabužiais. Anksčiau ji nepastebėjo, kode negražūs ir neskoningi yra jos šiurkštūs namų darbo rūbeiai. Olande viskas esą kitaip. Visi tenykščiai vyrai matę pasaulio, esą mandagūs kaip ponai, moterys vilkinčios plonomis, švelniomis fabrikinėmis suknelėmis. Ten nesą taip šalta, kad joms reikėtų rengtis lyg baidyklėms.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Tėvai vis dėlto nesipriešino jos vedyboms su Johanu. Tėvas jau anksčiau buvo girdėjęs apie turtingus olandiečius, ir iš tiesų ten, pietuose, augo visa, kas čia, šiaurėje, arba visai nedygdavo, arba nepribręsdavo. Motina pasakojo apie vieną savo draugę, kuri, ištekėjusi už olandiečio jūrininko, ilgainiui tapo tikra ponia. Ta draugė kartą, labai seniai buvo atsilankiusi Osterbotene, ir tiesiog neįmanoma apsakyti, kaip ji buvo išsipuošusi. Ji daug keliavusi drauge su savo vyru kapitonu, mačiusi Londoną, Paryžių.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katrynos seserys nesislėpė truputį pavydinčios vyresniajai laimės. Visos trys moterys ruošė Katrynai kraitį, o ji pati visai nesirūpino. Johanas tvirtino, kad nieko nereikią - Olando moterys vilkinčios visai kitokiais drabužiais, dėvinčios kitokius baltinius. Be to, jau nebuvo kada verpti ir austi; laivas, kuriame tarnavo busimasis Katrynos vyras, žadėjo išplaukti į pietus po kelių dienų, ir ji turėjo vykti drauge. Motina buvo nepatenkinta, kad negali išpuošti savo pirmagimės dukters vestuvėms, tėvas taip pat nusiminęs. Ką pasakys kaimynai, kai jo vyriausiąją dukterį pastorius šeštadienio vakarą sutuoks be jokių vaišių - prasčiau negu kokio trobelninko mergšę, kurią bėda spiria tekėti. Tačiau Katryna jau dabar klausė tik Johano.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;"><br /></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">KUR OBUOLIAI AUGA</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Plaukiant į pietus, visą laiką pūtė gaivus, palankus vėjas, ir kelionė mažuoju burlaiviu netruko nė savaitės. Kapitonui ir visai laivo įgulai buvo didelė pramoga vežtis jaunamartę. Jie davė Johanui atskirą kajutę ir iš paskutiniųjų įrengė ją kuo jaukiau, iškilmingiau. Johanas tučtuojau paaiškino Katrynai, kad jis laive esąs šis tas daugiau negu kiti bernpalaikiai. O jo sužavėta jaunoji žmona, niekad anksčiau nebuvusi jūroje, tikėjo kiekvienu žodžiu.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Tačiau idilė greit pasibaigė.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Johanas buvo kilęs iš vidutinio didumo salos, esančios į rytus nuo pagrindinio Olando, gyventojų vadinamo didžiąja sala, apie ją spiečiasi keli tūkstančiai mažesnių salelių ir šcherų. Toji salelė, vadinama Torsiu, yra keturkampės žvaigždės pavidalo, ir kiekviename jos rage yra po nedidelį kaimą. Visuose kaimuose gyvena kokie penki šimtai žmonių. Žvaigždės vidury stovi bažnyčia ir vėliau atsiradusi mokykla.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Ankstyvą vidurvasario rytą burlaivis išmetė inkarą nedideliame užutekyje prie vakarinio salos rago, o kol įgula pasipildys maisto atsargas, Johanas gavo leidimą palydėti savo žmoną į jos naujuosius namus. Drauge su kapitonu ir keliais jūrininkais jaunavedžiai maža valtele nusiyrė į krantą, ten jie pririšo valtelę prie netašytų sijų prieplaukos, pastatytos vandenyje, žemiau uolėtos pakrantės. Johanas ir Katryna, palikę vieni patys, pradėjo kopti į salą.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Pradžioje kelias skverbėsi uolėtu salos krantu, bet paskui visai netikėtai pasuko tiesiai į salos vidurį, ir žmogus, pirmą kartą atvykęs į salą, tikrai nustebdavo, išvydęs visai kitokį vaizdą negu nesvetingoje pakrantėje. Dešinėje kalnai lėkštėjo, ir čia jau augo ne mažos nuskurusios eglaitės, o aukštos, tiesialiemenės pušys ir senos skarotos eglės; tai buvo didingas, gūdus spygliuočių miškas. Kairėje kelio pusėje užutekio vanduo švelniai skalavo ramų, žole apaugusį krantą; pačiame įlankos pakraštyje svyravo nendrės, o už jų, vasaros vėjo linguojami, stiebėsi tankūs meldai. Ten buvo matyti lieptukų, valčių ir pilkų namelių šiaudiniais stogais. Už šios įlankos, žėrinčios vasaros grožiu, atokiau nuo kranto, kilo aukštyn kitas, dar gūdesnis, niūrus tarsi mūro siena spygliuočių miškas. Kalno atšlaitėje, tamsiame miško fone, stovėjo nedidelis raudonas namelis su baltai dažytomis langinėmis. Abu miškai traukėsi į salos vidurį, o klonis tarp jų vis platėjo ir platėjo, pavirsdamas dirvomis ir pievomis. Klonio tolumoje dunksojo kaimas. Už kaimo, žydrame vasaros danguje, buvo matyti vėjo malūnas su išskėstais sparnais.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Tai buvo Vesterbiu kaimas, o abu miškai, kurie tartum glamonėjančios rankos glėbė “žvaigždės ragą” ir saugojo kaimą nuo žvarbių jūros vėjų, vadinosi Šiaurinis ir Pietinis.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;"></span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjGEQ00SfKqHVTFuHKdmzWearrFN3pxTFLDCIg22VqOMlQnJmPSmFA_CgpFZfW0DoUcZYfVnwDyZKLgTNM6antQn9I34mJUyTsXVQynhbuc1CS6HQJLjF1V1ywoQfwbS8O43uDqwAjcTfCT/s2048/vardoextfrsydv.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Vardės bažnyčia" border="0" data-original-height="2048" data-original-width="1221" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjGEQ00SfKqHVTFuHKdmzWearrFN3pxTFLDCIg22VqOMlQnJmPSmFA_CgpFZfW0DoUcZYfVnwDyZKLgTNM6antQn9I34mJUyTsXVQynhbuc1CS6HQJLjF1V1ywoQfwbS8O43uDqwAjcTfCT/w191-h320/vardoextfrsydv.jpg" title="Vardės bažnyčia" width="191" /></a></span></div><span style="font-family: arial;">Katryna nepaprastai smalsiai apžiūrinėjo kiekvieną daiktą. Nė vienas pakelės krūmas, nė vienas akmuo neišvengė jos tiriamo žvilgsnio. Ji tylėjo ir pirmąkart nesiklausė begalinių Johano plepalų. Pastebėjęs, kad nevyksta užmegzti kalbos, vaikinas užtraukė jūreivišką dainelę. Jis ėjo ir pagal dainos taktą nerūpestingai mosavo Katrynos drabužių ryšulėliu.</span><p></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Dabar jau labiau pradėjo ryškėti abipus kelio prisigūžęs kaimas. “Puikus vieškelis, tik labai siauras”, - pagalvojo Katryna.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Štai Vesterbiu! - staiga sušuko Johanas ir toliau traukė savo dainą.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katryna šen bei ten matė įklonėje senoviškus, raudonai dažytus ūkininkų namus, skendinčius tarp medžių ir krūmų. Kur ne kur kalvos viršūnėje spindėjo šviesūs naujoviški na-mai. Jos širdis sustojo plakusi. Kuris iš tų namų yra jos? Kairėje kelio pusėje stovėjo gražus dviejų aukštų namas su balkonais, bet jis buvo ne baltas, o geltonas. Johanas vedė ją vis tolyn; vadinasi, ne tas. Dideliame sode stovėjo puikus šviesiai pilkas namas. Gal šis? Johanas parodė tą gražųjį namą, ir Katrynos skruostai nukaito, bet vyras tarė: </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Čia gyvena kapitonas Nordkvistas, šios salos karalius. Jis turi didžiausią ūkį, krautuvę ir daugybę laivų. Šis vyras, pati pamatysi, yra turtingesnis už milijonierių. Jis yra ir mūsų “Fridos” savininkas. Po velnių, tai stambiausias visoje Suomijoje laivų savininkas!<span style="white-space: pre;"> </span></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jis išdidžiai mosavo rankomis, bet Katrynos mintys jau buvo toliau pietuose, prie šviesiai dažyto namo. Johanas parodė jį ir pasigirdamas tarė:</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Čia gyvena kapitonas Svensonas, irgi stambus ūkininkas</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">ir šykščiausias visame valsčiuje žmogus.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Taip, - atsiliepė Katryna.<span style="white-space: pre;"> </span></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Nuošaliau, ant pasakiškai gražaus kalnelio, tamsiame Šiaurinio miško fone, matėsi šviesiai žalias namas. “Bus tas, - vildamasi galvojo Katryna, - bus tas. Jis toks šviesus, jog galima pavadinti baltu, ir net su balkonais”. Ji neišdrįso tiesiai paklausti, o tik tarė:</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Žiūrėk, Johanai, koks gražus namas.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Taigi, - pritarė Johanas, - puikus namas. Jame gyvena kapitonas Engmanas. Jis neturi žemės, bet užtat begalę pinigų. </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Tegu mane velniai parauna, tai linksmiausias pasaulio laivininkas.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Aha, - tarė Katryna. - O kas gyvena šitoje dailioje sodyboje su mėlynais varteliais? Ji man primena gimtinės namus.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Čia gyvena Kalia Seferis, - pasakė Johanas ir pridūrė tokiu balsu, lyg apie kokį labai svarbų daiktą būtų kalbėjęs: </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Seferiai yra didžiausi nenaudėliai ir sukčiai visame valsčiuje. Tiek utėlių, kiek yra jų namuose, nesutilptų tavo tėvo ūky.'</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Ak Dieve! - sušuko Katryna. - Kada gi mes prieisim viensėdijas? - netrukus paklausė ji.<span style="white-space: pre;"> </span></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Viensėdijas? Mes jau didelę dalį jų praėjom. </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Argi tai buvo viensėdijos? O kodėl sklypai taip atitvėrinėti tvoromis?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Taip turi būti. Matai, kiekvieno ūkininko pievos yra iš rytų, dirvos iš vakarų, ganyklos iš šiaurės, o iš pietų vėl pievos. Miško turim, kiek tik reikia, todėl galim apsitverti visas savo žemes.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Aha, - vėl pakartojo Katryna. Jai pasirodė, kad žemė aplink staiga susitraukė, visur pasidarė ankšta, viskas surizgo. </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Prie pat kelio stovėjo mažas raudonas namelis baltomis sąsparomis. Jį supo sodžiukas, ir Katrynai pasirodė, kad šalia namo yra daržas. Namelio pasienyje augo saulėgrąžos ir įvairiomis spalvomis mirgėjo medetkos. Žydinčios pelargonijos švietė languose, plonos užuolaidėlės pleveno nuo vėjo. Palei baltai ir raudonai dažytą tvorą augo penki dideli, ūksmingi medžiai, j kurių šakos svyrėjo toli ant kelio.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katryna sustojo ir žiūrėjo netekusi žado.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Obelys... - sušnibždėjo ji pagaliau.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Taip, - atsakė Johanas. - Tai Ponios, kaip mes ją vadinam. Čia gyvena senutė pastoriaus našlė. Ji tikrai turi skanių obuolių. Pažvelk, ana kieme sėdi ji pati ir moko Eriko dukrelę Elvyrą rašyti. Taip, kai kurie ūkininkai labai dideliais dedasi! Eriko mergiotė ateina čionai ir mokosi skaityti, rašyti ir megzti, lyg ji būtų tikro kapitono duktė.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Kurgi Eriko namai?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Ana toliau, tie raudoni, šalia Nordkvisto. Eriksonas ne kažin koks ūkininkas, bet jo žmona yra gražiausia moteris visame Olande.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Aha, - vėl pakartojo Katryna. Ji pradėjo jaustis nuvargusi, o jų kelionės galo nebuvo matyti. Kada gi Johanas pasakys: “Čia mes gyvenam”.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jie priėjo plačią aikštę kaimo viduryje, ir Johanas paaiškino, kad tai esanti turgavietė ir kad šventadieniais čia susi renkąs visas kaimas.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Argi? - atsakė Katryna. </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Tikrai. O tas raudonas namas dešinėje priklauso Bliumui. Jaunojo Viktoro Bliumo kojos kreiviausios visame valsčiuje, be to, jis yra menkas. Ana, toliau, ta krautuvė Nordkvisto.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Vieškelis pasuko į pietus, o kelias, kuriuo jie dabar ėjo per kaimą, buvo labai siauras ir akmenuotas. Jis visą laiką kilo aukštyn, dirvos buvo tuščios, išdegusios, šen bei ten kyšojo didžiuliai akmenys. Nameliai tarp uolų buvo maži ir nuskurę.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Kas čia gyvena? - paklausė Katryna.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Čia gyvena trobelninkai.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Vis toliau ir toliau Johanas vedė Katryną. Dabar aplinkui jau buvo vien tik uolos, o žemi namukai atrodė be galo vargani. Aukščiausiose kalvose stovėjo kaimo vėjiniai malūnai. Ant vieno malūno sparno tupėjo šarka ir pasityčiodama kvatojo. Kat rynai suspaudė širdį, bet ji vis dar tikėjosi, kad tas didelis baltas namas su balkonais ir sodu kaip nors stebuklingai išdygs priešais ją. Staiga vyras sustojo prie vienos trobelės.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Štai mes ir namie! - linksmai ir išdidžiai sušuko jis, skėstelėjęs rankas.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katryna tik žiūrėjo įbedusi akis. Priešais buvo menka lūšnelė, nedažyta, neapkalta lentomis, su nusmukusiomis kertėmis, vėjo apdraskytu stogu. Trobelė stovėjo ant plikos uolos, ir aplink ją nebuvo matyti nė menkiausios žalumėlės, tiktai šiukšlyne prie durų ir tarp supuvusių prieangio lentų kyšojo kelios dilgėlės. Tvoros liekanos ant kalnelio bylojo, kad kadaise namas buvo aptvertas. Malkinės nei tvarto nebuvo, užtat stovėjo sukrypusi kaip ir namelis išvietė, o jos durys kabojo ant vieno vyrio.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katryna vėl žvilgtelėjo į namą. Jame buvo du langeliai pažaliavusiais stiklais; vieno išmušto stiklo vieton buvo įgrūstas murzinas skarmalas. Durų kampe žiojėjo didelė žiurkių išgraužta skylė.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jaunoji moteris stovėjo apstulbusi, lyg perkūno pritrenkta, bet pagaliau atsipeikėjo ir atsigręžė į vyrą. Apmetusi jį šaltu žvilgsniu ir parodžiusi į namo pusę, piktai tarė.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Taip, tai čia tas tavo didysis baltas namas su balkonais, - ir, žvilgtelėjusi į uolą bei dilgėles, pridūrė: - Ir sodyba, ir sodas.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Tačiau vyras visai nesijaudino. Labai nustebęs kilstelėjo antakius.<span style="white-space: pre;"> </span>..<span style="white-space: pre;"> </span>- Mano didysis baltasis namas?. - Paskui jo veidas pralinksmėjo. - A-a, tiesa, cha cha cha... Argi tu patikėjai viskuo, ką aš tau pripaisčiau?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katrynai jau sprūdo nuo lūpų aitrus atsakymas, bet tuo pat metu už nugaros pasigirdo skardus juokas, ir jie abu išsigandę atsigręžė. Kažin koks vyriškis ėjo uolos takeliu.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Kaip žiūriu, Johanai, parsivedei į namus moteriškę! - sušuko jis ir vėl skambiai nusikvatojo.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Tai kapitonas Nordkvistas! - greitai sušnibždėjo Johanas, paskui išsitiesė ir nutaisė geraširdišką miną.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;"> </span><span style="font-family: arial;">“Kapitonas Nordkvistas, salos karalius, - pagalvojo Katryna. - Tas, kuriam priklauso anas didelis gražus namas.”</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Ji atsidėjusi nužiūrėjo tą vyrą. Kapitonas buvo aukštas, stambaus sudėjimo, išdidžiai atstatęs krūtinę. Visi jo bruožai buvo stambūs ir ryškūs. Kakta aukšta, nosis ilga, nukumpusi, akys didelės, aiškios ir išsprogusios, burna plati. Tai buvo nebjaurus vyras, bet itin pabrėžtas išdidumas ir šiurkštumas gadino jo išvaizdą. Jis paspaudė Johanui ranką ir kandžiai nusijuokė.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Kaip gyvuoji?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Krutu po truputį, pasakė rospigas, užplaukęs ant seklumos. O kaip sekasi kapitonui? - paklausė Johanas.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Neblogai, - atsakė šis.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">“Kokia keista kalba?” - stebėjosi Katryna, ji jautėsi visai priblokšta. </span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi7LeRgRnMi4Y4ddu9b4j8jPH6xD0a5fenRjZXNi_rg5_g7wVgHJJ29KZedTXi7hUc2YeuiKsV_3GQavKd8EBA6dNR7aHW7tboFIbNd38pLEhNcIBOIzhwrlYv7ByZKQiWJeGyxr2_Cr4T1/s2048/2016_07_V%25C3%25A5rd%25C3%25B6n_kirkko_2.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Vardės bažnyčia" border="0" data-original-height="2048" data-original-width="1353" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi7LeRgRnMi4Y4ddu9b4j8jPH6xD0a5fenRjZXNi_rg5_g7wVgHJJ29KZedTXi7hUc2YeuiKsV_3GQavKd8EBA6dNR7aHW7tboFIbNd38pLEhNcIBOIzhwrlYv7ByZKQiWJeGyxr2_Cr4T1/w211-h320/2016_07_V%25C3%25A5rd%25C3%25B6n_kirkko_2.jpg" title="Vardės bažnyčia" width="211" /></a></span></div><span style="font-family: arial;"><br /></span><p></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Kapitonas įbedė į ją savo dygias akis, paskui nužiūrėjo nuo galvos iki kojų. Tada vėl nemandagiai, šiurkščiai nusijuokė ir su pašaipa kreipėsi į Johaną:</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Pasiutusiai gražią žmoną susiradai.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Johanas žengė žingsnį į priekį. Jis atrodė mažas, sukumpęs ir silpnas prieš tą milžiną, bet jo akyse nebuvo baimės, ir balsas skambėjo tvirtai.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Taip, mano Katryna tai bent moteris... - pradėjo jis pilti begalinę žodžių srovę. Katryna jau viską žinojo, tik šį kartą jis gražbyliavo ne apie Olandą, bet apie Osterboteną, apie Katryną, apie jos seseris, tėvus, namus. Johanui pasakojant, Katrynos tėviškė vis augo ir augo, kol galop apėmė net pusę valsčiaus. Galvijų skaičius padidėjo trigubai, arklių - keturgubai.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Nordkvistas klausėsi su nepaprastai linksma mina ir niekinamai šypsojosi. Katryna matė, kad jis netiki nė vienu Johano pagyrų žodžiu. Per kelias minutes sudužo visos jos išdidžios viltys, skaisčios svajonės, dingo meilė bei pagarba vyrui. Liko vien nuoga žiauri tiesa. Ir dėl šitos sukrypusios lūšnos, dėl šios plikos uolos ji atsisakė savo namų. Ir jos vyras vien tuščias pagyrų puodas, juo niekas netiki, iš jo visi juokiasi. Ne kas kitas, o ji pati iš vaikiško naivumo leido save niekinti.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Pagaliau kapitono veidas surimtėjo.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Klausyk, Johanai, žiūrėk, kad laiku sugrįžtum į laivą.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Taip, taip , kapitone, laiku prisistatysiu, - nuolankiai prižadėjo Johanas.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Nordkvistas atsigręžė į Katryną ir pasakė:</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Rytoj ateisi pas mus ropių ravėti. O paskui pasiliksi šienapjūtei. – Nelaukdamas atsakymo, jis apsisuko ir nuėjo. </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katryna apstulbusi žiūrėjo jam įkandin. Ką tai reiškia? Argi ji turės dirbti pas svetimus? Ir dar šitaip, visai jos neatsiklausė, tiesiog paliepė. </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Johanas išsiėmė iš kišenės raktą ir atrakino sulūžusias duris. </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Eikš, Katry, man jau reikia grįžti, nes paskui kapitonas keiks.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jis greitai įėjo į vidų, Katryna įsekė iš paskos per mažytę tamsią priemenę.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Kur grįžti? - paklausė ji.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Į laivą, į laivą! Bene manai, kad jūrininkui yra kada sėdėti sausumoje? O, ne! - Jis numetė jos mažą ryšulėlį ir puolė prie durų.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katryna išsigandusi sušuko: </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Ir tu tuoj manai eiti? Palikti čia mane vieną? Ką aš darysiu, juk aš čia visai svetima?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- O, Katry, tuoj susitvarkysi. Eik pas Nordkvistą šienaut o rudenį, tikriausiai prieš Kalėdas, sugrįšiu.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jis staiga apkabino žmoną. </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- O, Katry, aš mielai likčiau bent vieną dieną namie, be laivas nelauks; kapitonas jau turbūt pažaliavo iš pykčio. Lik sveika, pasimatysim rudenį.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Ir išėjo. Katryna žiūrėjo, kaip jis lyg mažas vaikas bėga pasišokinėdamas kalno takeliu. Kol ji spėjo atsipeikėti, vyrai jau buvo dingęs.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Ji pradėjo žiūrinėti tą kampelį, kuris dabar turėjo tapti jos namais. Vienas namelio galas buvo atitvertas ir padalytai į du tamsius užkaborius: priemenę ir kamarą; kambarėlis buvo tik vienas ir tas pats mažas. Langai be užuolaidų, palangės kirvarpų išgraužtos. Išblukę sienų apmušalai aprūkę ir nudriskę; žemos lubos beveik visai pajuodusios nuo dūmų. Atviras mažas židinys iš vidaus ir lauko pusės taip pat juodas ir pilnas pelenų. Ant trikojo stovėjo ketinis puodas, o ant vąšo kybojo apdaužytas kavinukas. Pažvelgė į katiliuką. Jis buvo pridžiūvęs košės nuo kažin kada, vidury styrojo medinis šaukštas. Kavinuke dvokė juodi kavos tirštimai.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Kampe, prie durų, stovėjo apskretusi spinta be vienos kojos, o jos vietoje pakištas akmuo. Spintoje ant lentynos stovėjo keli pridulkėję puodai apdaužytais kraštais ir pora žiauberių sužiedėjusios, apipelijusios duonos. Po spinta šmurkštelėjo žiurkė. Šlubas, nežmoniškai apaugęs stalas riogsojo po langu. Greta kertėje stovėjo lova - medinė atidaroma kanapa, kurios dangtis buvo čia pat atremtas į sieną, o patalas tebedrybsojo sujauktas nuo to laiko, kai jį paskutinį kartą prieš keletą mėnesių atsikėlęs paliko Johanas. Kitapus lango palei sieną stovėjo dvi kėdės, o kertėje sena komoda su perskilusiu veidrodžiu. Tarp komodos ir židinio buvo prie sienos prikalta dėželė kurui. </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katryna atsisėdo ant vienos kėdės ir žvalgėsi po vargingą, nejaukų kambarį. Jos pečius užgulė nepakeliama našta, kojos atrodė tarytum švino pripiltos, burnoje jautėsi kartus skonis. Sukaupusi visas jėgas, šiaip taip prisivertė pajudėti, atsikėlė ir pradėjo tvarkytis. Tačiau judėjo lėtai ir sunkiai, kaip senė. Ji rado medinį kibirą ir išėjo ieškoti vandens. Namie nebuvo šulinio, ir ji pasuko pas artimiausią kaimyną, kurio namelis atrodė taip pat skurdžiai kaip ir josios, tačiau ir ten vandens nerado. Pagaliau užtiko šulinį prie kelio, tolokai nuo namų. Ten prisisėmę kibirą.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katryna išnešė ir išklostė ant uolos saulėkaitoje visą patalynę. Taip pat išgabeno lauk visus kitus daiktus ir sustatė palei prieangį. Malkų dėžės dugne radusi žabų, užsikūrė ugnį ir pasišildė vandens. Paskui viską nušveitė ir sustatė ant krančiuko džiūti. Rankšluosčio nerado nė vieno. Paskui išplovė visą namelį, sunešė atgal skurdžius rakandus, paklojo lovą. Baigusi triūsti atsisėdo ant kėdės, susidėjo rankas ant kelių ir apsidairė. Truputį buvo šviesiau, bet - ai, kaip varginga, kaip varginga! Ji pažvelgė pro langą: saulė buvo žemai vakaruose, už kaimo. Kažin, kelinta dabar galėtų būti valanda? Ant sienos kabojo senas laikrodis, ir kai Katryna jį užsuko, pradėjo garsiai taksėti, bet ji negalėjo jo nustatyti, nes nežinojo laiko. Užsigobusi skarelę, nubėgo pas artimiausią kaimyną, kurio namelis buvo dar vargingesnis ir žemesnis už jos, bet geriau užlaikomas ir net raudonai padažytomis sienomis.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Ji pamatė apdriskusį berniuką, plukdantį balutėje ant kalniuko laivelį. Sustojusi užkalbino:</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Kuo tu vardu?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Lobetas.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Ak, Robertas. Kaip gyvuoji?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Klutu, pasakė lospigas, - atsakė berniukas, ir Katryna susijuokė; dabar ji tikrai žinojo, jog esanti Olande. Tačiau jo juokas buvo labiau panašus į kūkčiojimą.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Viduje žaidė penki ar šeši basi, alkanomis akutėmis vaikai. Katryna kreipėsi į vyriausią mergaitę, supančią ant keli1 mažylį.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Mano laikrodis sustojo, gal galėčiau sužinoti, kelinta dabar valanda - aš iš gretimo namo.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Antai laikrodis ant sienos, bet jis skuba pusvalandį, atsakė mergaitė, smalsiai žiūrėdama į Katryną.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Ačiū, - atsakė ji ir pasiskubino išeiti.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Sukdama laikrodį nuo durų išgirdo ploną vyrišką balsą Ant slenksčio stovėjo žemas, riebus, raudono apvalaus veide vyras mažom, užgriuvusiom akutėm. Storais pirštais laikė brangią lazdą.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- O, tai tu mūsų naujoji gyventoja! Sveikinu atvykusią Vesterbiu, - sucypė jis.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Ačiū, - trumpai atsakė Katryna.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Vyriškis tebekalbėjo tuo pačiu spiegiamu balsu:</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Noriu prisistatyti. Esu kapitonas Svensonas. Ateisi pas mane prie šieno. Rytoj pradedam pjauti.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Bet, bet - kitas - kapitonas Nordkvistas jau buvo čia, - apstulbusi aiškino Katryna.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Vyriškio balsas nuostabiai greitai pasikeitė.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Kad jį kur velniai! Pavėlavau. - Pagalvojęs tarė: - Tada ateisi pas mane kulti, įsidėmėk! - Ir nuklibikščiavo, pasiramstydamas lazdele.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jauna moteriškė pažvelgė į jį pro langą. “Ateisi pas mane kulti”, - sušnibždėjo. Argi nuo šiol nebegalės tvarkytis savo gyvenimo kaip nori? Ji sėdėjo ant kėdės prie langelio ir galvojo. Saulė nusileido, vakaro žara nublanko. Dangus aptemo. Ji jautėsi nuvargusi, alkana, bet dabar tai buvo niekis. Kas daryti? Važiuoti atgal pas tėvus į Osterboteną! Ne, niekados negrįš paklydėlė duktė ir niekam neparodys savo pažeminimo! Beliko tik viena: eiti pas Nordkvistą ravėti ropių, paskui likti šienapjūtei, o vėliau kulti pas Svensoną. Pardavinėti savo jėgas už kąsnelį duonos - štai jos ateitis.</span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgPTintDB8T3B6zoPG4oIYn0I-J2-xKvJBxxk7q6evD13jmIvuMBW9YCtEAD0A82oCWzrjQiXePh8FqEtJKJqRiU51SZEn5_1ffOe2E93bAiNOlkXFRaQfvWML72B45GMFGz7tY1Di8IGKF/s760/aland%25C5%25B3+salos.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Alandų salos" border="0" data-original-height="600" data-original-width="760" height="253" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgPTintDB8T3B6zoPG4oIYn0I-J2-xKvJBxxk7q6evD13jmIvuMBW9YCtEAD0A82oCWzrjQiXePh8FqEtJKJqRiU51SZEn5_1ffOe2E93bAiNOlkXFRaQfvWML72B45GMFGz7tY1Di8IGKF/w320-h253/aland%25C5%25B3+salos.jpg" title="Alandų salos" width="320" /></a></span></div><span style="font-family: arial;"><br /></span><p></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Kaip po saulėlydžio danguje ramiai išblėsta vakaro žaros, taip tyliai užgeso jos nerūpestingas jaunatvės džiaugsmas, kuris niekada nebepakils gyventi. Ji pamažu nusirengė ir atsigulė į kietą Johano lovą.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;"><br /></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">NAKTINIS SVEČIAS</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Vieną vasaros vakarą Katryna gulėdama lovoje galvojo, kokie keisti gyvenimo keliai ir kokie įvairūs žmonių likimai. Ji ncžinojo dar, kad žmonės susiskirstę luomais. Temo, šviesios vasaros naktys jau buvo praėjusios, bet oras dar laikėsi gražus ir šiltas.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Tolumoje sušvilpė sirena. “Turbūt dabar vienuolikta valanda, - pagalvojo ji, - atplaukia garlaivis iš Mariehamno.” Ji tarsi matė prieplauką, ramų, tamsų įlankos vandenį, tyliai pliuškenantį į laivus ir valtis, stovinčius palei krantinę. Beveik visų apylinkės kaimų žmonės rinkdavosi ten. Gražiais vasaros vakarais rinktis prieplaukoje, susitikti su pažįstamais, žiūrėti į atkaukiančius garlaivius ir keleivius buvo visų mėgstamiausia pramoga. Vyrai daugiausia būreliais stoviniuodavo prie žibalo statinių ir ginčydavosi apie žemės ūkį, laivininkystę ir žvejybą, retkarčiais apie politiką. Moterys sėdėdavo ant molo prie Nordkvisto druskos sandėlio ir plepėdavo apie kambarines gėles, rankdarbius arba apie kiaušinių ir sviesto kainas. Jaunimas slankiodavo visur, o daugiausia sėdėdavo ant prieplaukos krašto, kai kurie vaikinai rodydavo savo vikrumą, vaikštinėdami siaurais tiltelio turėklais. Jų pokštai ir juokai toli būdavo girdėti nakties tyloje. Viena kita įsimylėjusių porelė nežymiai atsiskirdavo nuo kitų ir susėsdavo krante tarp uolų atplaišų.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katryna viską įsivaizdavo. Keletą vakarų ji pati ten lankėsi, nes buvo atidi ir smalsi moteris, norėjo pažinti visus vietos papročius. Taip pat įdomu jai būdavo žiūrėti į garlaivius, Osterbotene neturėjo progos jų matyti. Tačiau greitai metė tą pramogą. Prieplaukoje, kaip ir kitur, visi jos šalinosi, ir ji vėl viena likdavo. Jei ją būtų palikę ramią, leidę sėdėti ant akmens, žiūrėti į vandenį ir klausyti vyrų kalbų, būtų buvusi labai patenkinta. Tačiau Katryna negalėjo pakęsti piktų žvilgsnių, kurie ją visur persekiodavo. Be to, ji primindavo žmonėms Johaną ir tuo kėlė pašaipas bei juoką. Todėl Katryna mieliau likdavo namie, savo mažoje trobelėje.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Garlaivis švilptelėjo tris kartus: dabar jis traukėsi nuo prieplaukos ir plaukė į Obu. Nordkvisto krautuvės tarnautojas susikrovė prekes į vežimą, paštininkas užsimetė maišą ant nugaros. Dykinėją kaimiečiai skirstėsi po namus. Dabar visas būrys priėjo Ponios namus, ir Sturbiu pramuštgalviai kuopia obuolius iš pastoriaus našlės sodo. Dabar jie jau bus... Katrynos mintys pakriko, bet vos tik užsnūdo, tuoj krūptelėjo išgirdusi prie namelio žingsnius. Lange ji pamatė vyriškio šešėlį, ir tuoj kažkas pasibeldė į duris.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">“Kas tai galėtų būti, - galvojo Katryna, - nė vienam kaimo žmogui naktį nėra čia kas veikti.” Ji išsigando; gal koks girtas keleivis iš garlaivio paklydo ir nebežino kur eiti? O jos durys neužrakintos! Iš vidaus spynos nebuvo galima užrakinti, duris laikė tiktai medinis kaištis.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Ji klausėsi sulaikiusi kvapą. Dabar atsidarė lauko durys, ir žingsniai pasigirdo priemenėje. Visa drebėdama ji atsisėdo lovoje ir užsitraukė antklodę ant pečių. Pirkios durys iš lėto prasivėrė, ir vyriškis įėjo į vidų. Katryna nustebusi išpūtė akis. Tai buvo kapitonas Svensonas.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Labas vakaras, Katryna, - meilutėliu balsu tarė kapitonas, smalsiai žiūrėdamas į ją.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Ko čia kapitonui Svensonui reikia tokį vėlyvą metą? - trumpai ir griežtai paklausė Katryna.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Šis dar vylingiau nusišypsojo ir priėjo artyn. Paskui atsisėdo ant lovos krašto. Katryna pasišlykštėjusi atsitraukė prie sienos.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Manau sau: reikia užeiti ir paplepėti su Katryna. Tokia graži naktis; buvau prieplaukoje. Nuodėmė, kad tokia jauna ir graži moteris turi visą vasarą sėdėti viena namie, kai vyras šėlsta jūroje.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jis ištiesė ranką ir bandė apkabinti jos liemenį, o kita ranka traukė nuo jos antklodę. Tačiau dabar Katryna nebejautė baimės. Užkaitusiais skruostais sušuko ji gryna Osterboteno tarme: “Šalin, kiaule!” - ir, nutvėrusi už pečių, taip jį pastūmė, kad šis nusirito ant žemės.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Užraudęs iš pykčio kapitonas pašoko ir suriko:</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Prakeikta mergše! Manai, kad tu kažin kas? Aš tau parodysiu! </span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh3XEGji_OMUhYoQa1iR0xiID9FM1-lW6DyKk3vpgpC-wXKP1jhGfFZp8L1npBnejmdcL4h0UBO3qetYD3wXOcbMhLIk-1-N9MOPxP8-TKwc5Ve3z4YlfODRDbWi26eaTaCZfKhqdhHiNb4/s800/4.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img alt="Alandų salos" border="0" data-original-height="600" data-original-width="800" height="240" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh3XEGji_OMUhYoQa1iR0xiID9FM1-lW6DyKk3vpgpC-wXKP1jhGfFZp8L1npBnejmdcL4h0UBO3qetYD3wXOcbMhLIk-1-N9MOPxP8-TKwc5Ve3z4YlfODRDbWi26eaTaCZfKhqdhHiNb4/w320-h240/4.jpg" title="Alandų salos" width="320" /></a></span></div><span style="font-family: arial;"><br /></span><p></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katryna iššoko iš lovos su trumpais marškiniais, tarsi kovai pasiruošusi amazonė. Sverisonas nespėjo atsiginti, ji pripuolė ir išgrūdo jį pro duris; siauroje priemenėje jis bandė nepasiduoti ir parmetė ją žemėn, o pats kepėstavo trumpo-mis kojomis aukštielninkas ant aslos lyg apverstas vabalas. Tačiau vikriai ir stipriai Katrynai buvo vieni niekai sudoroti tokį ištižusį storulį. Ji griebė jį už pakarpos, apvertė ant didžiulio pilvo; kapitonas kūliais išsirito per slenkstį ir nuriedėjo į dilgėles šalia prieangio. Paskui keikdamasis šiaip taip išsikepurnėjo iš dilgėlyno ir nuvėžlino sau.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katryna uždarė duris ir įėjo į trobą. Valandėlę stovėjo nejudėdama vidury aslos, bet paskui jos jėgos neatlaikė - drebėdama visu kūnu, parkrito į lovą. Tada lyg iš kokio šaltinio pilte pasipylė ašaros. Katryna buvo ne iš tų, kurios greitai verkia. Nors tiek patyrė nusivylimo ir sielvarto, palikusi tėvų namus, bet iki šiol nebuvo praliejusi nė vienos ašaros. O dabar verkė ilgai ir graudžiai. Ji sėdėjo tamsoje susirietusi vidury lovos, užsidengusi akis rankomis, o pečiai drebėjo nuo kūkčiojimo. Ji buvo labai suerzinta, bet verkė ir iš baimės, ir iš neapykantos. “Kraugeriai tie, - galvojo, - jiems negana, kad atiduodi savo darbą ir prakaitą - jie reikalauja visko, viso mūsų gyvenimo, tartum mes, vargšai darbininkai, tik ir tebūtume jų norams ir užgaidoms tenkinti.”</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Nepakeliamas sielvartas prislėgė ją. Viskas buvo taip beviltiška. Nepaprasto liūdesio apimta, suspaudusi rankomis galvą, nejudėdama sėdėjo ji patamsy. Ir staiga pajuto savyje kažkokią didžiulę paslaptį, kuri privertė viską užmiršti: nevykusią santuoką, vargingą namelį, kapitoną Svensoną, visus godžius, piktus ūkininkus.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Kūdikis!</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Taip, dabar tikrai suprato, jog laukia kūdikio. Ji kilstelėjo galvą ir pamatė, kad jau pradeda aušti. Išdidžiai laikydama galvą, rankas tvirtai prispaudusi prie krūtinės, žiūrėjo ji į savo vargingą kambarėlį, ir jos veide spindėjo džiaugsmas. Vis dėlto ji bus čia laiminga, ji nugalės skurdą ir vargą ir visiems Įrodys, kad laimė gali pražysti ir ant plikos uolos. Ji turės kūdikį, dėl kurio gyvens! Ši mintis buvo tartum šviesos spindulys jos niūriame gyvenime. Kol kas tos paslapties dar niekas nežino, bet greitai kaimo moterys sužinos ir skubės ant pirštų skaičiuoti laiką. Bet kas jai darbo? Ji jauna, tvirta ir nepalaužiama.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Ji daugiau nebandė užmigti: atsikėlė ir niūniuodama pradėjo rengtis. Kai visai išaušo rytas, ji triūsė po savo namelį, visą laiką spindėdama džiaugsmu, todėl atrodė neapsakomai graži.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Katryna niekada neužmiršo šitos nakties. Jos atmintyje ji liko kaip tamsiausia ir kartu šviesiausia gyvenimo valanda.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;"> </span></p><h4 style="text-align: justify;">Apie Šiaurės šalių bibliotekų savaitę skaitykite taip pat: <a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/search/label/%C5%A0iaur%C4%97s%20%C5%A1ali%C5%B3%20bibliotek%C5%B3%20savait%C4%97" target="_blank">Knygos, dalyvavę Šiaurės šalių bibliotekų savaitėje </a></h4>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-73789857952859547932021-10-25T18:38:00.003+03:002021-10-25T18:38:42.913+03:00Europos kultūriniai keliai - jungimui ir bendravimui<p><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjS5UbRd7kAkk3Hcs-MePUmQjR4jP_7KBtbSeAtUzOpRhCZ8keM8DvnQk1X-1aVOAqYoGjDM_mQwP7-nU1yeDvA6RidqKTdfFShGAso6Gx3DGEkpZvGDP_UDA0GX0Tz0iGuE922DHZ-DXAh/s221/atsisi%25C5%25B3sti.png" style="clear: left; display: inline !important; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em; text-align: center;"><img border="0" data-original-height="170" data-original-width="221" height="104" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjS5UbRd7kAkk3Hcs-MePUmQjR4jP_7KBtbSeAtUzOpRhCZ8keM8DvnQk1X-1aVOAqYoGjDM_mQwP7-nU1yeDvA6RidqKTdfFShGAso6Gx3DGEkpZvGDP_UDA0GX0Tz0iGuE922DHZ-DXAh/w136-h104/atsisi%25C5%25B3sti.png" width="136" /></a>Europos sąjunga yra tai, kas jungia mus - Vidurio ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų Europą. Daug kultūrų, daug tradicijų. Visada verta ieškoti tai, kas jungia. 1987 m., pasirašius Santjago de Compostela deklaraciją, Europos Tarybos pradėtos rengti programos „Kultūros keliai“ kelione erdve ir laiku parodo, kaip skirtingų Europos šalių ir kultūrų paveldas prisideda prie bendro ir gyvo kultūros paveldo. Dauguma šių "kelių" driekiasi per keletą šalių, nuo pagrindinio objekto nutolę per kelis tūkstančius kilometrų. Ir vis dar priklausydami tai pačiai Europai.</p><span><a name='more'></a></span><p>Lietuva dalyvauja trijuose šios programos keliuose: <br /></p><ul style="text-align: left;"><li style="text-align: justify;"><b>"Santjago de Compostela" kelias,</b> kuris veda į tuo pačiu vadinamą šventyklą Ispanijoje. Iki<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjFi6vaEt14Kywzr7QxUJB5wR08FnxtXzqoxWUVRmkqFrxPx4FR-R2TmYgdJiVvSA9yJCTMQmP0QODj3rnLNbL1pkwNrnqg0ylPEXbmxlSZ7T9TYtRCSZqefrtOcRrn6G8BPa8WwYEJTOmP/s1500/camino-de-santiago.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Santiago de Compostela Pilgrim sign" border="0" data-original-height="1000" data-original-width="1500" height="133" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjFi6vaEt14Kywzr7QxUJB5wR08FnxtXzqoxWUVRmkqFrxPx4FR-R2TmYgdJiVvSA9yJCTMQmP0QODj3rnLNbL1pkwNrnqg0ylPEXbmxlSZ7T9TYtRCSZqefrtOcRrn6G8BPa8WwYEJTOmP/w200-h133/camino-de-santiago.jpg" title="Santiago de Compostela Pilgrimų kelio ženklas" width="200" /></a></div><br /> mano miesto daugmaž 3 260 kilometrų. <a href="https://saintjamesway.eu/" target="_blank">Oficialus šio kelio puslapis</a> Lietuvoje nurodo esant 493 kilometrų kelią, pradedant Latvijoje esančia Skaistkalne, per Biržus, Pasvalį, Panevėžį, Anykščius, Alantą, Molėtus, Joniškį, Dubingius, Giedraičius, Paberžę, Vilniių, Trakus, Onuškį, Alytų, Merkinę ir baigiant Liškiava. <a href="http://svjokubokelias.lt/" target="_blank">Lietuvos Šv. Jokūbo kelio</a> savivaldybių asociacija yra sukūrusi 4 šv. Jokūbo kelio <a href="http://svjokubokelias.lt/lt_LT/sv-jokubo-kelias-lietuvoje/" target="_blank">maršrutus</a>. </li><li><b>Žydų kultūros <a href="https://www.jewish-heritage-lithuania.org/lt/" target="_blank">paveldo kelias</a></b>, skirtas aktualizuoti Lietuvos žydų istoriją, kultūrą, paveldą ir skatinti kultūrinį turizmą šalyje. Lietuvoje galima pasirinkti tiek <a href="https://www.jewish-heritage-lithuania.org/lt/#regioniniai_marsrutai" target="_blank">regioninius</a>, tiek teminius kelius, arba žemėlapyje rinktis norimus aplankyti objektus, taip pat prieinami <a href="https://www.jewish-heritage-lithuania.org/lt/virtualus-turas/" target="_blank">virtualūs turai.</a> </li><li><b> Geležinės<a href="https://www.pamatyklietuvoje.lt/details/pasienio-rokadinis-kelias-gelezine-uzdanga/24994" target="_blank"> uždangos kelias</a> - </b> Šaltojo karo metu "geležinė uždanga tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Lietuvos teritorijoje ši uždanga- pasienio teritorijoje besidriekęs saugomas ruožas su spygliuota aukštos įtampos elektros tvora. Šioje teritorijoje nuolatos patruliavo sovietų<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><iframe allowfullscreen="" class="BLOG_video_class" height="226" src="https://www.youtube.com/embed/f3_Hyd9kq74" width="320" youtube-src-id="f3_Hyd9kq74"></iframe></div><br /> pasieniečiai. Dabar yra išlikę tvoros fragmentai. Maršrute – 10 maršruto stotelių ir kiek daugiau lankytinų objektų. </li></ul><div>Keliaukime Lietuvoje! </div>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-70838085995637004902021-10-07T14:31:00.004+03:002021-10-07T14:31:47.400+03:002021 metų Nobelis. Abdulrazak Gurnah <p> Kasmetinė Nobelio literatūros premija - svarbus įvykis literatūros gyvenime. Nenuspėjamas ir labiausiai aptariamas įvykis šiame fronte. <br />Taigi, pristatome 2021 metų Nobelio literatūros premijos laureatą Abdulrazak Gurnah </p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi1vpwXAg42PESiu7IDQD70264_-MtsrYHyhEUg9FmhAskR9Xp3rVRhJV5_XOBWBemTqfW6b3dd1dZRAPB0x_iFjsuiW31NylhbnCtABtwuMYd20rPYYdurMSmPHQxAJoCSOosG1jVJCL6R/s512/Abdulrazak+Gurnah.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="512" data-original-width="366" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEi1vpwXAg42PESiu7IDQD70264_-MtsrYHyhEUg9FmhAskR9Xp3rVRhJV5_XOBWBemTqfW6b3dd1dZRAPB0x_iFjsuiW31NylhbnCtABtwuMYd20rPYYdurMSmPHQxAJoCSOosG1jVJCL6R/s320/Abdulrazak+Gurnah.jpg" width="229" /></a></div>Novelistas, gimęs 1948 metais Zanzibaro saloje, Tanzanijos novelistas. <br />Į Angliją atvyko kaip studentas 1968 metais, studijavo ir doktorantūrą gynėsi Kento universitete, ten pat dirba profesoriumi ir podiplominių studijų direktoriumi.<p></p><p>Tiek literatūros, tiek mokslinių tyrimų sritis - postkolonializmo literatūra, migrantų likimai kitose šalyse ir kultūrose. </p><p>Rašytojo knygos "Rojus" buvo Bookerio premijos trumpajame sąraše, dar dvi knygos yra ilgajame nominacijų sąraše. <br />Nobelio literatūros premija 2021 metais įteikta „už bekompromisį ir atjaučiantį skverbimąsi į kolonializmo padarinius ir pabėgėlio likimą tarp kultūrų ir žemynų“.</p><p>Laukiame vertimo į lietuvių kalbą! </p><p><br /></p><p><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/search?q=nobelio" target="_blank">Ankstesnių metų literatūros premijos laureatai </a></p>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-47063169747032245642021-09-20T16:35:00.003+03:002021-09-20T16:35:49.813+03:00Aurelijus Zykas. Septyni saulės veidai: pirmoji pažintis su Japonija<p><span style="font-family: arial;"> </span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjjmIvTHcGfH5Ybeo8tYY_oi5tlBLe_eajZICxBh7CGw0BQ6kYiFJ2fxJBL4jRcf7MbdWGR2q8H6Cm_U09auUcz04_PBYwIsimD4Ufsr9RM2XJPracDK88X397_0QxkAu3aNfsdf_A6_IuM/s1803/septyni-saules-veidai-1-1.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><span style="font-family: arial;"><img border="0" data-original-height="1803" data-original-width="1280" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjjmIvTHcGfH5Ybeo8tYY_oi5tlBLe_eajZICxBh7CGw0BQ6kYiFJ2fxJBL4jRcf7MbdWGR2q8H6Cm_U09auUcz04_PBYwIsimD4Ufsr9RM2XJPracDK88X397_0QxkAu3aNfsdf_A6_IuM/s320/septyni-saules-veidai-1-1.jpg" width="227" /></span></a></div><span style="font-family: inherit;">Pradėjus skaityti knygą, pirmasis įspūdis - skaitau geografijos ir kultūros vadovėlį - pilna žinių, detalių, paaiškinimų. Jau vėliau radau, kad autorius - japonologas, vertėjas, politologas. Taip, autoriaus asmenybė daug ką paaiškina, labiausiai - gilias žinias japonų, kaip tautos pažinime. Knyga vertinga ne tik keliautojams, norintiems pamatyti konkrečius turizmo objektus, keliauti po šalį saugiai bei patogiai, bet ir tiems, kurie nori tiesiog pažinti japonus bei šalį, istoriją. <br /><br /></span><p></p><h4 style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;"><span><span style="background-color: white; caret-color: rgb(70, 93, 173); color: rgba(0, 0, 0, 0.87); font-size: 15px; white-space: pre-wrap;">Išbandykite tekstą: <br /></span></span><span><span style="background-color: white; caret-color: rgb(70, 93, 173); color: rgba(0, 0, 0, 0.87); font-size: 15px; white-space: pre-wrap;">Septyni saulės veidai : pirmoji pažintis su Japonija / Aurelijus Zykas. - Vilnius : Aukso pieva, 2021. - 398 p.</span></span></span></h4><p><span style="font-family: inherit;"><br /></span></p><p><span style="font-family: arial;"><br /></span></p><p><span style="font-family: arial;"><br /></span></p><p><span></span></p><a name='more'></a><span style="font-family: arial;"><br /></span><p></p><p></p><p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Įžanga</span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEizlftu_ihefnahuBnOWrv0BPJG6Fs49BrZgUHTiZC7Q5nrXQkPYuvsdB_EbdQeT0V1CIkNgDK2TejOcEuw5giehSbc20IMyP9-1ev2pjEPLApp1JJOnRODjRSyBgKv_s25bBQ27uCOOdpE/s540/aurelijus+zykas.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Knygos autorius - Aurelijus Zykas" border="0" data-original-height="445" data-original-width="540" height="264" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEizlftu_ihefnahuBnOWrv0BPJG6Fs49BrZgUHTiZC7Q5nrXQkPYuvsdB_EbdQeT0V1CIkNgDK2TejOcEuw5giehSbc20IMyP9-1ev2pjEPLApp1JJOnRODjRSyBgKv_s25bBQ27uCOOdpE/w320-h264/aurelijus+zykas.jpg" title="Knygos autorius - Aurelijus Zykas" width="320" /></a></span></div><span style="font-family: arial;"><br /><o:p></o:p></span><p></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Teritorija ir kraštovaizdžiai<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Japonija visiems žinoma kaip ryčiausia pasaulio valstybė.
Tokia geografinė padėtis į rytus nuo Azijos žemyno pelnė ir egzotiškų
pavadinimą - Tekančios šaulės šalis, kuris, beje, atsispindi ir tikrajame
šalies pavadinime. Savo valstybę japonai vadina (tariama Nihon) (autoriaus
pastaba: Vietovardžių ir kitų knygoje naudojamų terminų originalią rašybą ir
paaiškinimus rasite prieduose pateikiamame žodynėlyje bei rašybos taisyklėse,
perėmę šį pavadinimą iš kinų kalbos (kinų mandarinų kalba tariama Riberi), o
šie du hieroglifai reiškia „saulė" ir „pradžia, kilmė". Būtent
senovės kinai, matydami iš rytų pusės kylančią saulę, nusprendė tolimas
laukinių barbarų salas, plūduriuojančias Rytų jūroje, pavadinti šiuo vardu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Aišku, senovės japonams nė į galvą neatėjo save suvokti
kaip esančius kažkokioje pasaulio vietoje. Jie sau pažįstamą pasaulį vadino
„Aštuoniomis salomis" (Oyashima). Natūraliai jis buvo didesniojo pasaulio
centre - tarp neaprėpiamo Ramiojo vandenyno rytuose ir Korėjos bei Kinijos
vakaruose, laukinių emiši genčių šiaurėje ir smulkių salelių pietuose.
Japonijoje parduodami žemėlapiai irgi natūraliai pergrupuoja pasaulį,
vaizduodami Japoniją pasaulio centre, o Europa ir Amerika nustumiamos į
vakariausią ir ryčiausią pasaulio užkampius.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Japonija yra salų valstybė, todėl pasiekiama lėktuvu arba
laivu. Vakaruose esanti Japonijos jūra ją skiria nuo Korėjos pusiasalio,
Rusijos bei Kinijos (Mandžiūrijos). Vakariausias Japonijos salas nuo Korėjos
teskiria 50 kilometrų pločio Korėjos sąsiauris. Šiaurėje skalaujanti Ochotsko
jūra atskiria Japoniją nuo Rusijos administruojamo Sachalino bei Kurilų salų.
Ramusis vandenynas rytuose atveria Japoniją bekraščiam vandenynui ir Okeanijos
saloms. Artimiausi jos kaimynai čia yra JAV priklausantys Havajai bei Marianos
Šiaurinės Salos. Na, o pietvakariuose esanti Rytų Kinijos jūra skiria ją nuo
Kinijos.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Nors iš viso valstybėje priskaičiuojama apie 3000 salų ir
salelių, keturios jų yra didžiosios. Pačios didžiausios salos pavadinimas yra
Honšiū, kas reiškia „Pagrindinė sala". Antroji pagal dydį yra jos šiaurinė
kaimynė Hokkaidas („Šiaurės jūros provincija"). Trečioji - vakaruose
esanti Kiūšiū, na, o mažiausia - Šikoku, prisiglaudusi prie Pagrindinės salos
iš pietų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Dviejų pastarųjų salų pavadinimai atitinkamai reiškia
„Devynios žemės" ir „Keturios žemės". Čia turimos omenyje tradicinės
žemės (priklausomai nuo konteksto vadinamos kimi, koku arba šiū), per visą
šalies istoriją buvusios svarbūs teritoriniai vienetai. Jų tradiciškai priskaičiuojama
68. Nuo VII a. jos buvo Japonijos valstybės administraciniai vienetai, savo svarbą
išlaikę iki pat XIX a. pabaigos. Beje, žemių sistema negaliojo Hokkaido saloje
ir šiauriausiame Honšiū pakraštyje (kaip ir Riūkiū salose pietuose), nes šios
teritorijos į Japonijos valstybę buvo įjungtos tik XVIII-XIX amžiuje. Kiekviena
žemė iki dabar puoselėja savo atskirą tapatybę, dažnai yra išlaikiusi ir tarmę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Šios žemės savo dydžiu primena Lietuvos apskritis. Tradiciškai
jos buvo grupuojamos į 8 provincijas (do), kurių samprata artima <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>Lietuvos etnografiniams regionams, tokiems
kaip Žemaitija ar Suvalkija. Jos tarpusavyje ganėtinai skiriasi savo gamta,
klimatu, yra skirtingose salose, glaudžiasi prie skirtingų jūrų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">XIX a. pabaigoje modernizuojant Japonijos valstybę buvo
panaikintos tiek tradicinės žemės, tiek provincijos. Žemių pagrindu įkurtos
dabartinės prefektūros (paprastai jos jungia po keletą tradicinių žemių), kurių
yra 47. O senųjų provincijų pagrindu buvo sukurti Japonijos regionai.
Hokkaidas, Kiūšiū, Sikoku ir Riūkiū salynas atitinkamai sudaro 4 regionus, o
Honšiū sala padalyta į 5: Čiūgoku (vakarinė dalis), Kansajaus (Kansajaus
lyguma), Čiūbu (vidurinė dalis), Kanto (Kanto lyguma) ir Tohoku (šiaurinė dalis)
regionus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Šalis yra palyginus nedidelė, netgi mažesnė, nei mes linkę
įsivaizduoti. Savo 377 975 km2 teritorijoje ji sutalpintų šešias Lietuvas. Ją
gerokai lenkia tokios valstybės kaip Švedija, Norvegija ar Ispanija, ką jau
kalbėti apie tokias milžines kaip Ukraina, Prancūzija ar Turkija. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Ir vis tik šioje mažoje teritorijoje telpa 125 mln.
gyventojų. O tai - daugiau nei 40 Lietuvų. Gyventojų tankumo situacija dar
ekstremalesnė dėl to, kad tik 30 proc. šalies yra gyvenama, o apie 70 proc. sudaro
beveik neapgyvendinti miškingi kalnai, taigi tie beveik visi 125 mln. susikaupę
nedidelėse teritorijose. Tad galime įsivaizduoti, kad tuos visus milijonus
turime sugrūsti į dviejų Lietuvų dydžio teritoriją.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Todėl iš esmės XXI a. Japonijos salose vyrauja dviejų tipų
kraštovaizdžiai. Miškingi kalnai sudaro visų salų „stuburą", jų masyvai gali
driektis dešimtis tūkstančių km2. Nepaisant šių regionų atokumo, infrastruktūra
yra išvystyta puikiai: per kalnus bei po jais tiesiasi keliai, traukinių,
elektros linijos. Ant gausių ir sraunių upių čia pristatyta daug užtvankų ir
hidroelektrinių. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Šių kalnų masyvuose (slėniuose) bei pakraščiuose
(pajūryje) įsiterpę daugybė nedidelių lygumų teritorijų, kuriose vos išsitenka
koks didesnis miestelis. Yra tik trys vertos dėmesio lygumos. Didžiausia iš jų
yra Kanto lyguma rytinėje Japonijoje (kur įsikūręs Tokijas, Jokohama, Ciba ir
Saitama), antroji - Kansajaus lyguma (kur yra Osaka, Kiotas, Nara ir Kobė), o
mažiausia - Nobi lyguma Vidurio Japonijoje (kur yra Nagoja ir Gifu).<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Visos šios lygumos yra labai tankiai gyvenamos ir neretai
aukščiausiu lygiu urbanizuotos. Augant gyventojų tankumui, statybų plotai buvo
didinami dirbamų laukų sąskaita, todėl žemės ūkio kraštovaizdžiai su
užliejamais ryžių laukais ir kaimų nameliais sparčiai nyksta, juos keičia
miestai. Na, o kadaise buvę atskiri miestai taip išaugo, kad jau jungiasi
tarpusavyje, jų natūralios ribos išnyksta, tad dabar jau yra apibrėžiamos tik
administraciškai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Aišku, pirmasis ūkio sektorius vis dar užima tam tikrą
dalį tiek šalies teritorijoje, tiek ekonomikoje. Šiuo atžvilgiu labai skiriasi
dvi šalies pakrantės. Pietinė ir rytinė Honšiū salos pakrantė (ta, kuri
glaudžiasi prie Ramiojo vandenyno ir Seto vidinės jūros) yra dar neformaliai
vadinama Japonijos „gerąja puse" (omote). Čia įsikūrę didžiausi miestai,
ši pakrantė yra labiausiai urbanizuota.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Priešingai, šiaurės vakarinė pakrantė, besiglaudžianti
prie Japonijos jūros, yra vadinama „išvirkščiąja puse" (ura). Tai - labiau
žemės ūkio kraštas su nedideliais miestais ir miesteliais, kurių gyventojų
skaičius neviršija milijono. Aplink miestus driekiasi ryžių laukai ir kitos
žemės ūkio teritorijos. Gerokai mažiau urbanizuotos yra ir mažesnės salos, o
Hokkaidas su gyvulininkystės, pienininkystės, alaus pramonėmis laikomas
Japonijos žemės ūkio aruodu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;"><span style="mso-spacerun: yes;"> </span><o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><o:p><span style="font-family: arial;"> </span></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Gyvenimo būdas<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Japonų gyvenimo būdą ir istoriją labai stipriai formuoja
vienas svarbus veiksnys: šalis yra seisminėje zonoje, per ją eina ugnikalnių grandinė,
žyminti dviejų tektoninių plokščių susidūrimą. Statistika sako, kad 10 proc.
visų pasaulio veikiančių ugnikalnių yra būtent Japonijoje. Vadinamasis Ugnies
žiedas - ugnikalnių grandinė, kuri apjuosia Ramųjį vandenyną</span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjfxNSFEjMDHBkx9YkVAat5jeJDAcg0Y872BgeowyqEK_Xcb5RkJmnBMrNIP0Cu4mu5yuduqYzlyrHVh27MLcznmM-9o54-u9dZuBQyCKARj4wqih-WhFWalF3ovOve_JGg4IGKZ4it9KzV/s2048/zem%25C4%2597l.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img alt="Japonijos žemėlapis" border="0" data-original-height="2048" data-original-width="1425" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjfxNSFEjMDHBkx9YkVAat5jeJDAcg0Y872BgeowyqEK_Xcb5RkJmnBMrNIP0Cu4mu5yuduqYzlyrHVh27MLcznmM-9o54-u9dZuBQyCKARj4wqih-WhFWalF3ovOve_JGg4IGKZ4it9KzV/w223-h320/zem%25C4%2597l.jpg" title="Japonijos žemėlapis" width="223" /></a></span></div><span style="font-family: arial;"><br /> - eina Japonijos
rytiniu pakraščiu.<o:p></o:p></span><p></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Dėl to nedideli žemės drebėjimai vienoje ar kitoje šalies
vietoje. Tai vos ne kasdieninis reiškinys, o kas kelis dešimtmečius Japoniją ištinka
ir didesni, kurie nuniokoja ištisus regionus, sugriauna miestus. Neretai žemės
drebėjimai įvyksta jūroje. Jie sukelia milžiniškas naikinančias bangas -
cunamius.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Nors per ilgą istoriją Japonijos beveik niekada nevaldė jokia
užsienio valstybė, stichinės nelaimės buvo vienas iš baisiausių dalykų,
atsimenamų ilgai. Iš paskutinių didžiųjų žemės drebėjimų paminėtinas Kobės
žemės drebėjimas 1995 m., Hokkaido žemės drebėjimas 2003 m., Rytų Japonijos
žemės drebėjimas 2011 metais.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Stichinės nelaimės reguliuoja ir vietines architektūros
ypatybes, kas dažnai yra pastebima atvykusiųjų iš kitur. Pastatai turi būti paslankūs
ir lengvai amortizuoti žemės virpesius. Dėl to nuo seno paplito medinės
tarpusavyje paslankios konstrukcijos, kurios išpopuliarėjo ne tik statant
gyvenamuosius namelius, bet ir šventyklas bei rūmus, o galiausiai - netgi
pilis. Mediena šiose salose visada buvo vienas iš pagrindinių išteklių. Todėl
medinė architektūra, ryškiai kontrastuojanti su mūriniais ar akmeniniais
Korėjos, Kinijos, Vietnamo statiniais, yra išskirtinis Japonijos architektūros
bruožas. Nors XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Japonija noriai perėmė Vakarų
mūrinės architektūros principus, 1923 m. Kanto žemės drebėjimas parodė jos
netinkamumą vietos sąlygoms: dauguma tokių plytinių pastatų buvo sunaikinti.
Taigi, pokarinė architektūra iš esmės yra karkasinė, naudojanti medines ar
betonines tarpusavyje paslankias konstrukcijas. Ji yra „apsiuvama"
dekoratyviniais fasadais, kurie gali imituoti mūrą. Šie statiniai turi būti
konstruojami ir pagal kitus antiseisminės architektūros principus, pvz., turėti
požemines amortizuojančias „pagalves" ir pan. Tinkas dėl tos pačios
priežasties nėra mėgstamas, o betoninės sienos paliekamos tokios, kokios yra,
arba apklijuojamos dekoratyvia medžiaga.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Todėl besilankantiems šioje šalyje keliautojams neretai
krinta į akis vietinės architektūros „pilkumas" ar „normalios"
architektūros stygius. Čia praktiškai nesutiksite vakarietiškų
„kolonijinių" pastatų, kurių taip gausu Šanchajuje, Saigone ar Honkonge.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Stichinės nelaimės taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl
Japonija palyginus mažai statosi į aukštį. Tradiciškai buvo gyvenama
vienaaukščiuose mediniuose pastatuose, o dviejų aukštų pastatai buvo
traktuojami kaip ypatingai modernūs ir prabangūs. Netgi dabar, kai naudojamos
moderniausios technologijos, japonai nemėgsta gyventi aukštuminiuose
pastatuose, kurie nelaikomi saugiais, o pastato viršutiniai aukštai patiria
didžiulę amplitudę. Todėl dauguma dangoraižių didžiuosiuose miestuose yra
rezervuoti biurams, o didžioji visuomenės dalis glaudžiasi vadinamuosiuose manšion,
daugiabučiuose, kurie retai viršija 7 aukštus. Šis stilius labai kontrastuoja
su kaimynine Korėja ar Kinija.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Turint omenyje ir taip milžinišką gyventojų suspaustumą
nedidelėse lygumose, vengimas statytis į aukštį padaro japonus tauta,
gyvenančia ekstremalaus erdvės trūkumo sąlygomis. Vienam žmogui tenkantis
gyvenamasis plotas nuo seno buvo labai ribotas. Tatamis, standartinis demblys,
kuriuo matuotas gyvenamasis plotas (apie 2 m2), iš esmės buvo vieno žmogaus
miegui apskaičiuota teritorija, tad visai normalu būdavo, jog gausi šeima
glausdavosi 8 ar 6 tatamių bute.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Šis vietos taupymas skatino gyvenimo būdą kiek įmanoma vengiant
bereikalingų daiktų. Kadangi ta pati erdvė buvo naudojama ir kaip valgomasis,
ir kaip darbo kambarys, ir kaip miegamasis, čia beveik nėra baldų. Pagrindiniai
iš jų yra žemas staliukas, prie kurio sėdima ant žemės (čiabudai), sėdimosios
pagalvėlės (dzabuton) ir čiužinys (futon). Tuo metu nereikalingi daiktai yra
slepiami sieninėse spintose (ošiire), integruotose į kambarį. Slankiojančios
durys irgi padeda taupyti vietą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Negalima sakyti, kad ploto standartai labai stipriai
pasikeitė mūsų dienomis. Didžiųjų miestų gyventojai glaudžiasi nedideliuose butukuose,
tik pagausėjo įvairių daiktų bei baldų, atėjusių kartu su Vakarų kultūra ir ekonominiu
vystymusi. Jie ganėtinai užgriozdina eilinių japonų gyvenamąją erdvę. Žinoma,
kuo labiau tolstamą nuo didžiųjų miestų centro, tuo labiau didėja erdvės,
atsiranda netgi galimybės turėti savo žemės sklypelį ir sodelį, kuris japonų
yra laikomas prabangos dalyku.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Visuomenė daro neįtikėtinus dalykus tam, kad sutaupytų vietą.
Atvykę į Japoniją matysite sutrumpintus automobilius, kurie buvo sukurti
siekiant mažinti spūstis keliuose ir stovėjimo aikštelių poreikį. Spūstys
mažinamos ir visiems atsakingai naudojantis viešuoju transportu. Na, o į
daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę automobiliai arba dviračiai nuleidžiami
ar pakeliami liftu. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Taupant vietą mirusieji yra deginami, o kapinės spraudžiasi
keliolikoje kvadratinių metrų šalia gyvenamųjų pastatų. Pastaruoju metu
populiarėja ir urnų archyvai: artimųjų urnos yra talpinamos specialiuose pastatuose,
jas sudedant į lentynas. Norint atlikti ritualus savo artimiesiems, suspaudomas
atitinkamas kodas, pagal kurį reikiama urma yra automatiškai atgabenama į
ritualų kambarį, o pabaigus ritualą vėl sugrąžinama į lentyną.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Japonai taupo ne tik žemę. Apskritai, taupumas yra
nacionalinis bruožas, kurį sąlygojo tūkstantmečiai ganėtinai sunkaus ir vargingi
gyvenimo izoliuotose salose, kurios neturėjo beveik jokių išteklių, maža to,
nuolatinėje pavojaus grėsmėje. Mažai dirbamos derlingos žemės, beveik jokių
ganyklų, beveik jokių mineralinių išteklių. Na, gal tik iš ugnikalnių
trykštantis karštas sieringas vanduo, davęs daug galimybių švarintis ir
maudytis... Tai nulėmė nuolatinį poreikį kaupti, tausoti, suktis iš situacijos,
galiausiai - išradinėti naujus būdus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Iš čia ateina ir tradicija nepalikti lėkštėje maisto.
Sutaisyti sulūžusius daiktus, prikeliant juos naujam gyvenimui - pavyzdžiui, keramikos
suklijavimo menas, vadinamas kincugi. Perdirbti turimus daiktus, netgi jeigu
tai yra šiukšlės. Šiame taupume slypi tam tikra ekologinė sąmonė ir žiedinės
ekonomikos principai. O tai yra sritys, kuriose japonai lyderiauja XXI a.
pasaulyje.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><o:p><span style="font-family: arial;"> </span></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Šiek tiek apie vertybes<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Toks nuolatinis gyvenimas susispaudus ir vietos trūkumas
paaiškina ir tam tikrus elgesio kodus. Dideliam skaičiui žmonių gyvenant
nedidelėje erdvėje, formavosi japonų kolektyviškumas. Tradiciškai bendruomenės
turėjo dalytis daugeliu bendrų dalykų (pvz., pirtimi, tualetu ar šuliniu),
taigi formavosi kolektyvinė atsakomybė, savitarpio pagalbos fenomenas, galimybė
operatyviai susitelkti. Visa tai labai papildo bei sustiprina ir tam tikros
socialinės vertybės, būdingos konfucianizmu grindžiamoms visuomenėms, kurių
pavyzdžiai yra ir Korėja, Taivanas bei Kinija.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Šios savybės, nors, deja, ir blankstančios dabarties
visuomenėje, labai gerai išryškėja pavojaus ar nelaimės akivaizdoje.
Pavyzdžiui, kai reikia prikelti naujam gyvenimui karo sunaikintą šalies infrastruktūrą
arba kai įvyksta žemės drebėjimas. Tokiais atvejais tauta sugeba susivienyti ir
siekti bendrų tikslų: organizuojasi į grupes, siunčia pagalbą, važiuoja valyti
griuvėsių. Ir praktiškai nebūna plėšikavimų ar grobstymų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Kita vertus, suspaustas gyvenimas apribotoje erdvėje
skatino japonus ugdyti ir kitą svarbų bruožą, kuris įvardijamas kaip netrukdymas
kitam. Buvo svarbu išmokti gyventi taip, kad kuo mažiau trukdytum aplinkiniams.
Trukdyti gali tavo keliamas triukšmas. Tu trukdai įeidamas į kažkieno erdvę.
Trukdai liesdamas kitą žmogų. Trukdyti gali tavo kvapas, jeigu esi nesiprausęs
arba pernelyg išsikvėpinęs. Trukdai atkreipdamas dėmesį išsiskiriančia išvaizda
ar ryškiomis spalvomis. Tai nuolat skatina atsiprašinėjimo ritualus.
Atsiprašau, kad vėluoju. Atsiprašau, kad duodu. Atsiprašau, kad imu.
Atsiprašau, kad įeinu...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Vengimas trukdyti kuria griežtai apibrėžtas taisykles. Juk
kai žmonės aiškiai žino ir yra sutarę, kaip elgtis visose įmanomose situacijose,
jie netrukdo vienas kitam. Visiems tampa aišku, kuria šaligatvio puse turi
eiti, kurioje eskalatoriaus pusėje stovėti, kokia forma išsirikiuoti eilėje į
traukinį, kada, kur ir kiek mokėti už paslaugą, kaip rengtis viena ar kita
proga, ką nešti dovanų į vestuves. Taisyklės, dažnai nerašytos, bet įskiepytos
iš pagrindų, galioja visose viešosiose erdvėse: valgant, važiuojant transportu,
gydantis ligoninėje, vaikštinėjant po parką, maudantis pirtyje, einant į
viešąjį tualetą...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Pasaulyje yra daug kultūrų, kurios tokiais atvejais
vystėsi priešinga kryptimi. Jos, kaip, pavyzdžiui, nemaža dalis Indijos subkontinento
tautų, išmoko absoliučios tolerancijos kitoniškumui. Tai yra - vienoje erdvėje
gyvenantys žmonės visi elgiasi pagal savo dėsnius ir įsitikinimus, tačiau šioje
klegesio, spalvų ir kvapų kakofonijoje jie gerbia ir nuostabiai toleruoja
vienas kito skirtingumus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Su tolerancija kitoniškumui ar taisyklių laužymu japonams
yra gerokai sudėtingiau. Nesilaikantieji taisyklių ir trukdantieji paprastai
sulaukia tylaus (arba ir garsesnio) pasmerkimo, perspėjimo. Aišku, japoną
labiausiai disciplinuoja netgi ne aplinkinių reakcija, o vidinis gėdos jausmas,
neleidžiantis nusižengti. Kartais aplinkinį mąstymą mėgstančiam lietuvių
charakteriui yra aiškiai matomi įvairūs sistemos apėjimo būdai (vengti
mokesčių, važiuoti „zuikiu" ar patekti be eilės), tačiau japonui jie
paprastai yra arba nepastebimi, arba neturi prasmės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Nes taisyklės yra kuriamos tam, kad jų būtų laikomasi, o
ne laužoma.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Dėl šios priežasties visuomenėje yra sunku tiems, kurie
išsiskiria (tiek gerąja, tiek blogąja prasme). Visuomenėje, kurioje absoliučią daugumą
sudaro vidutinė klasė, labai ryškiai matomi tiek turtingieji, tiek skurdžiai,
tiek ypač talentingi, tiek neįgalieji. Tačiau išsiskirti puošnesne apranga,
prabangiomis mašinomis, ryškesnėmis spalvomis ar ekscentrišku elgesiu nėra
stilinga. Gyvenimo būdo, pajamų, įsitikinimų skirtumai egzistuoja, tačiau jie
išryškėja labai subtiliuose aprangos ir elgesio koduose.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Dėl to vakariečiui japonų visuomenė ir gyvenimo būdas gali
pasirodyti pilkas, monotoniškas ar netgi panašus į mechanizuotą robotų pasaulį.
Kita vertus, jis baugina taisyklių gausa ir griežtumu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Užsieniečius, ypač baltuosius, japonai vadina gaidžin.
Būdamas užsienietis, o dar iš Lietuvos, šioje šalyje visada išsiskiri savo
odos, plaukų ar akių spalva. Dėl to turi suvokti, kad čia niekuomet nebūsi
savas ir niekada nesijausi visiškai integravęsis į šią visuomenę ar ją tobulai
suprantantis. Su tokiomis stigmomis susiduria čia ilgiau gyvenantys
vakariečiai, niekaip neperžengiantys tos pragariškos kitoniškumo ribos. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Dešimtmečius pragyvenę šalyje, laisvai kalbantys japonų
kalba, jie vis tiek susiduria su situacijomis, kai su jais primygtinai kalbama angliškai
arba į juos žiūrima kaip į egzotiškus gyvūnėlius.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Dažniausiai tai nėra piktavališkas požiūris. Tiesiog
egzotiška išvaizda traukia akį, kelia klausimus, o neretai atspindi ir vietinių
norą padėti. Panašias, o gal net ir aštresnes, reakcijas juk sukelia ir
juodaodis, atvykęs į lietuvišką provinciją. Kartais tam užtenka ir Kauno ar Vilniaus...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Turime suprasti, kad esame uždaroje salų šalyje, kuri
sugebėjo 250 metų išgyventi visiškai izoliavusis nuo pasaulio. Šalyje, kurioje
98 proc. gyventojų sudaro japonai, t. y. viena kalba kalbanti ir panašias
vertybes išpažįstanti 125 mln. žmonių masė (nepamirškime, kad dar ir
besistengianti laikytis vieningų taisyklių). Šių dalykų žinojimas paaiškina
daug kylančių klausimų. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Na, o jeigu jūs Japonijoje esate turistai, aš siūlau
išnaudoti šios kultūros privalumus. Mėgaukitės savo išskirtinumu ir būkite žvaigždės.
Šypsokitės žmonėms, skleisdami gerą energiją. Nenustebkite, jeigu žmonės prieis
prie jūsų ir užkalbins. Galbūt padovanos kokią mielą dovanėlę. Arba norės su
jumis pabendrauti angliškai. O gal nusifotografuoti. Paliesti plaukus. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify; text-indent: 45.35pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;">Svarbiausia - besilaikydami bendrųjų taisyklių, nebijokite
jų šiek tiek ir sulaužyti. Jeigu situacijose elgsitės pagal savo sąžinę ir intuiciją,
jūsų poelgiai bus vertinami teigiamai, net jeigu jie neatitiks standartinių
reikalavimų. Paguosiu: vienas iš japoniškų posakių yra baka gaidžin, arba
„kvailas užsienietis". Todėl jam, tokiam kitokiam ir egzotiškam, yra
atleidžiama gerokai daugiau nei standartiniam japonui.</span><span style="font-family: arial; text-indent: 45.35pt;"> </span></p><p></p>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-60365424897185343842021-05-25T16:09:00.003+03:002021-06-10T14:44:29.995+03:00"Vasara su knyga" 2021 - iššūkis, kurį reikia įveikti<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiJsoFI1OwbByY64X9RwmC3Vjfmq1V89WZRzm-VQhOaXFiEI0naiuKtFRNLXOac6qNqhH9tuymbl4SFz1ox6BMPD0CqXXibr_8YSGBfcUVeLEPj9q7Vi5htGhay-fgoxvFrO9i4hx0I1pen/s1322/vasara.png" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><span style="font-family: inherit;"><img border="0" data-original-height="1135" data-original-width="1322" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiJsoFI1OwbByY64X9RwmC3Vjfmq1V89WZRzm-VQhOaXFiEI0naiuKtFRNLXOac6qNqhH9tuymbl4SFz1ox6BMPD0CqXXibr_8YSGBfcUVeLEPj9q7Vi5htGhay-fgoxvFrO9i4hx0I1pen/s320/vasara.png" width="320" /></span></a></div><p><span style="font-family: inherit;">Šiemet - mažasis jubiliejus skaitymo iššūkiui. Lietuvos apskričių viešosios bibliotekos penktus metus vykdo projektą „Vasara su knyga“ ir kviečia įvairaus amžiaus žmones dalyvauti skaitymo varžytuvėse „Skaitymo iššūkis“!</span></p><p><span style="font-family: inherit;">Kaip ir kasmet, užduoties atlikimui reikia perskaityti nors po vieną knygą, atitinkančias užduotį. </span></p><p><span style="font-family: inherit;"><br /></span></p><p><span style="font-family: inherit;"><br /></span></p><p><span style="font-family: inherit;"><br /></span></p><p><span style="font-family: inherit;"><br /></span></p><span style="font-family: inherit;"><a name='more'></a></span><p><span style="font-family: inherit;">Užduotys:<br /></span></p><div class="kvgmc6g5 cxmmr5t8 oygrvhab hcukyx3x c1et5uql ii04i59q" style="background-color: white; color: #050505; font-size: 15px; margin: 0px; overflow-wrap: break-word; white-space: pre-wrap;"><div dir="auto"><span style="font-family: inherit;">Šių metų skaitymo iššūkio užduotys:</span></div></div><div class="o9v6fnle cxmmr5t8 oygrvhab hcukyx3x c1et5uql ii04i59q" style="background-color: white; margin: 0.5em 0px 0px; overflow-wrap: break-word;"><div dir="auto" style="color: #050505; font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"><ul style="text-align: left;"><li><span style="font-family: inherit;">Perskaityti detektyvinę knygą.</span></li><li><span style="font-family: inherit;">Perskaityti knygą, kurios pavadinimą sudaro ne mažiau kaip 4 žodžiai.</span></li><li><span style="font-family: inherit;">Perskaityti literatūrine premija įvertintą knygą.</span></li><li><span style="font-family: inherit;">Perskaityti praėjusiame tūkstantmetyje išleistą knygą.</span></li><li><span style="font-family: inherit;">Perskaityti linksmą knygą.</span></li></ul></div><div dir="auto" style="color: #050505; font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></div><div dir="auto" style="color: #050505; font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"><span style="font-family: inherit;">Dabar detaliau.</span></div><div dir="auto"><ul style="text-align: left;"><li><span style="font-family: inherit;"><span style="color: #050505; font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"> <b>Detektyvus</b> mėgsta dauguma skaitytojų, tad pradedant nuo </span><span style="color: #050505; font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"> "Džeronimo Stiltono ūsuotųjų istorijų" pradinukams iki </span><span style="color: #050505;"><span style="font-size: 15px; white-space: pre-wrap;">Patricia Wentworth, Agatos Kristi - klasikos mėgėjams ir šiuolaikinių - M.J. Arlidge, Rachel Abbott, </span></span><span style="color: #050505; font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"> </span><span style="color: #050505;"><span style="font-size: 15px; white-space: pre-wrap;">Jo Nesbø, Tess Gerritsen, Peter James, Sandra Brown - pasirinkimas didžiulis... </span></span></span></li><li><span style="font-family: inherit;"><span style="color: #050505; font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"><b>"Pavadinimą sudaro ne mažiau kaip 4 žodžiai"</b>. Jau sudėtingiau. Teks ieškoti lentynoje. Arba </span><a href="https://panmvb.libis.lt/index.jsp" style="font-size: 15px; white-space: pre-wrap;" target="_blank">kataloge </a><span style="color: #050505; font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"> ir skaičiuoti žodžius. </span></span></li></ul><span style="color: #050505; font-family: inherit;"><span style="font-size: 15px; white-space: pre-wrap;">Arba patikėti, kad žodžius skaičiavau aš :) bent keletos knygų. Tiesa, visos nuorodos veda į Elenos Mezginaitės bibliotekos kataloą - patogu užsisakyti:
<a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C2100000018402" target="_blank">Marianne Fredriksson. Ana, Hana ir Johana </a></span></span></div><div dir="auto"><span style="color: #050505; font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0000303833" target="_blank"> Sophie Kinsella. Ar moki išlaikyti paslaptį? </a><br /></span></div><div dir="auto"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0000685618" target="_blank">Stefan Zweig. Dvidešimt keturios valandos iš moters gyvenimo</a><br /></span></div><div dir="auto"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0002810388" target="_blank">Agnė Žagrakalytė. Eigulio duktė: byla F 117 </a><br /></span></div><div dir="auto"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0002076407" target="_blank">John Leppelman. Kraujas ant parašiuto diržų : oro desantininko trisdešimt penki mėnesiai Vietname</a><br /></span></div><div dir="auto"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C189C1B0000479288" target="_blank">Gudule. Man keturiolika, ir aš bjauri </a><br /></span></div><div dir="auto"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0001633007" target="_blank">Dorothy Koomson. Mano geriausios draugės dukra</a><br /></span></div><div dir="auto"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0003508091" target="_blank">Rachel Joyce. Neįtikėtina Haroldo Frajaus kelionė</a><br /></span></div><div dir="auto"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0000979731" target="_blank">Gyles Brandreth. Oskaras Vaildas ir žmogžudystės žvakių šviesoje</a><br /></span></div><div dir="auto"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0002004299" target="_blank">Darja Doncova. Senoji Agata Kristi lai pailsi</a> beje - detektyvas, jumoristinė knyga<br /></div><div dir="auto"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0001984866" target="_blank">Jonas Jonasson. Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo</a><br /></div><div dir="auto"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0001616947" target="_blank">Tahir Shah. Tūkstančio ir vienos nakties šalyje : kelionė pas Maroko pasakotojus</a><br /></span></div><div dir="auto"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0003478450" target="_blank">Joël Dicker. Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą </a><br /></div><div dir="auto"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0003408456" target="_blank">Undinė Nasvytytė. Apie pulką ir mergelę : [autobiografinis pasakojimas] </a><br /></div><div dir="auto"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1LIBIS-000000037970" target="_blank">Kajsa Ingemarsson. Aš ir vėl tavęs ilgiuosi </a><br /></div><div dir="auto"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1LIBIS-000000016741" target="_blank">Salman Rushdie. Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys</a> <br /></span></div><div dir="auto"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1LIBIS-000000033439" target="_blank">Marius Abramavičius Neboisia. Iranas – kita Mėnulio pusė</a><br /></span></div><div dir="auto"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0003357169" target="_blank">Irvin D. Yalom. Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos</a><br /></div><div dir="auto"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1LIBIS-000000045953" target="_blank">Pavel Basinskiy. Levas Tolstojus: pabėgimas iš rojaus </a><br /></div><div dir="auto"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210LIBIS-000000045901" target="_blank">Chiara Gamberale. Prašau keturis šimtus gramų meilės</a><br /></div><div dir="auto"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1LIBIS-000000046761" target="_blank">Liutauras Degėsys. Tavo rytoj buvo vakar </a><br /></div><div dir="auto"><span style="color: #050505; font-family: inherit;"><span style="font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1LIBIS-000000210441" target="_blank">Joanna Glen. Kita Augustos Houp pusė</a> </span></span></div><div dir="auto"><span style="color: #050505; font-family: inherit;"><span style="font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"><br /></span></span></div><div dir="auto"><span style="color: #050505; font-family: inherit;"><span style="font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"><br /></span></span><ul style="text-align: left;"><li><span style="color: #050505; font-family: inherit; font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"><b>Literatūrinė premija </b>- platus pasirinkimas. <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Nobelio_literat%C5%ABros_premija" target="_blank">Nobelio</a> literatūros premija žinoma visame pasaulyje, bet yra labai daug "vietinių" arba pagal kalbos požymį apdovanojamų knygų.
Seniausia vaikų literatūros premija - <a href="https://www.panbiblioteka.lt/virtualios-parodos/h-k-anderseno-premijai-65-metai/" target="_blank">H. K. Anderseno apdovanojimas.</a> Kiek mažiau žinomas <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Astridos_Lindgren_premija" target="_blank">Astridos Lindgren premija</a>. Ir svarbiausia mums - <a href="https://www.ibbylietuva.lt/geriausiu-metu-knygu-vaikams-ir-paaugliams-premijos/" target="_blank">IBBY Lietuvos skyriaus apdovanojimai</a>
Suaugusiųjų literatūros premijų žymiai daugiau. Pirmiausia tai, kas artimiausia: Lietuva. Aišku - <a href="https://www.rasytojai.lt/literaturos-premijos-ir-apdovanojimai/lrs-apdovanojimai/" target="_blank">Lietuvos rašytojų sąjungos apdovanojimai</a>. Yra ir daug mažesnių - <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDemait%C4%97s_literat%C5%ABrin%C4%97_premija" target="_blank">Žemaitės</a>, <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Jotvingi%C5%B3_premija" target="_blank">Jotvingių</a>, <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Jurgos_Ivanauskait%C4%97s_premija" target="_blank">Jurgos Ivanauskaitės</a>, <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Kazimiero_Bar%C4%97no_premija" target="_blank">Kazimiero Barėno</a> ir dar daug kitų.
Kitų šalių - galime paminėti tik stambiausias - Prancūzijos rašytojų žymiausias apdovanojimas - <a href="https://lt.wikipedia.org/wiki/Gonk%C5%ABr%C5%B3_premija" target="_blank">Gonkūrų premija</a>, anglų ir angliakalbių - <a href="https://en.wikipedia.org/wiki/Booker_Prize">Bookerio prizas.</a> taip pat už knygas, išverstas į anglų kalbą - <a href="https://en.wikipedia.org/wiki/International_Booker_Prize" target="_blank">Tarptautinis Bookerio prizas</a>, JAV apdovanojimas - <a href="https://www.nationalbook.org/national-book-awards/years/" target="_blank">Nacionalinis knygų prizas</a>; knygos rusų kalba -<a href="http://bigbook.ru/win/"> "Didžioji knyga"</a>, italų - <a href="https://en.wikipedia.org/wiki/Premio_Campiello" target="_blank">"Premio Campiello"</a>, ispanų - <a href="https://en.wikipedia.org/wiki/Miguel_de_Cervantes_Prize" target="_blank">Servanteso premija</a>. Galima rasti literatūrinių premijų ir pagal žanrus, tarkime <a href="https://www.pulitzer.org/prize-winners-by-year/2020">Pulitzerio premija</a> skiriama už publicistikos darbus bei negrožinę literatūrą. Šiokį tokį <a href="https://docs.google.com/document/d/1Whp54ZTLTtx5NT3m58pJpG34IL26yp1OpiG2_CrHfNo/edit" target="_blank">sąrašėlį</a>, dėl visa pikta, pasiruošėme. </span></li></ul><div><span style="color: #050505;"><span style="font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"><br /></span></span></div><ul style="text-align: left;"><li><span style="font-family: inherit;"><span style="color: #050505; font-size: 15px; white-space: pre-wrap;">Turbūt lengviausia paieškoms užduotis - rasti</span> <b>praėjusiame tūkstantmetyje išleistą knygą</b>. <a href="https://panmvb.libis.lt/index.jsp" target="_blank">Bibliotekos kataloge</a>, išplėstinėje paieškoje užtenka nurodyti metus "išleista iki 1999" ir gausite sąrašą tinkamų knygų. Labai didelį sąrašą, gal net kelis tūkstančius. </span></li></ul><span style="font-family: inherit;"><br /></span><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjt7RHXoeUc7C41_88wXWqrCM1QMfP2h4M6ydeTJ6IidXQ2pN0e6U_VBnTpNsF9xgZdUkNZ8OCl-Lrt6iPmyGIySqif8o9HJitsAS_e9jICb__N5gOz1Hg7tNEadHBBMt2c0eFmNCPUbMal/s779/libis.JPG" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><span style="font-family: inherit;"><img border="0" data-original-height="571" data-original-width="779" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjt7RHXoeUc7C41_88wXWqrCM1QMfP2h4M6ydeTJ6IidXQ2pN0e6U_VBnTpNsF9xgZdUkNZ8OCl-Lrt6iPmyGIySqif8o9HJitsAS_e9jICb__N5gOz1Hg7tNEadHBBMt2c0eFmNCPUbMal/s320/libis.JPG" width="320" /></span></a></div><div style="text-align: left;"><h4><ul style="text-align: left;"><li><span style="color: #050505;"><span style="font-family: inherit; font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"> Perskaityti linksmą knygą - o kas yra linksma? </span></span></li></ul></h4><span style="font-family: inherit;"> Mano pasirinkimai: </span></div><div style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0000443460" style="font-size: 15px; white-space: pre-wrap;" target="_blank">Helen Fielding. Bridžitos Džouns dienoraštis</a><span style="color: #050505; font-size: 15px; white-space: pre-wrap;">,</span></span></div><div style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;"><span style="color: #050505; font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"> </span><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1LIBIS-000000037943" style="font-size: 15px; white-space: pre-wrap;" target="_blank">Hendrik Groen. Bandymai šį tą išspausti iš gyvenimo : slaptas Hendriko Gruno (83 1⁄4 metų) dienoraštis</a></span></div><div style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0000065479" target="_blank">Sue Townsend. Slaptas Adriano Moulo dienoraštis</a><br /></span></div><div style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></div><div style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;">Kolegės sako: </span></div><div style="text-align: left;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210LNB04CF6673" target="_blank">Jurijus Nikulinas. Beveik rimtai</a><br /></div><div style="text-align: left;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0004115151" style="font-family: inherit;" target="_blank">Fredrik Backman. Gyveno kartą Uvė</a></div><div style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1C1B0001111844" target="_blank">John Steinbeck. Tortiljų kvartalas</a><br /></span></div><div style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C301C1B0000639542" target="_blank">Debby Holt. Eksžmonų vadovas</a><br /></span></div><div style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C170C1B0000380098" target="_blank">Jerome K. Jerome. Kaip mes rašėme romaną</a><br /></span></div><div style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210LNB00916EA4" target="_blank">Juozas Erlickas. Knyga</a><br /></span></div><div style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C4200000005948" target="_blank">Eglė Černiauskaitė. Visos Italijos dulkės</a><br /></span></div><div style="text-align: left;"><a href="https://panmvb.libis.lt/simpleSearch.do?pageSize=1&order=true&BI001=C210C1LIBIS-000000211224" target="_blank">Sarah Haywood. Kaktusas : niekada nevėlu pražysti… </a><br /></div><div style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;">Bet jų yra daugiau, žymiai daugiau... </span></div><div style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></div><div style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;">Taigi, žemas startas į vasarą... Viens, du, trys... <b>Renkamės ir skaitome! </b></span></div></div><div dir="auto"><span style="color: #050505; font-family: arial;"><span style="font-size: 15px; white-space: pre-wrap;"><br /></span></span></div></div>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-88287077083759333382021-05-11T17:40:00.002+03:002021-05-11T17:40:24.192+03:00Giedrė Jankevičiūtė, Julija Reklaitė. Devyni pasivaikščiojimai po Romą. <div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><div style="clear: right; float: right; line-height: 150%; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"> <div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhX3yaB1javtidBAyu-IEEkxMjhuZd-N7HjOuID_4LsZxH6lP6XOjKiT4VgPjkb11iVmrq3rQMJhqsnoC9Akj4es3pyETvXl7wibNOwp3O6_q6qu27tlvAJkPzpixO80dwTjxImYyGG3ami/s1000/devyni+pasivaik%25C5%25A1%25C4%258Diojimai.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1000" data-original-width="647" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhX3yaB1javtidBAyu-IEEkxMjhuZd-N7HjOuID_4LsZxH6lP6XOjKiT4VgPjkb11iVmrq3rQMJhqsnoC9Akj4es3pyETvXl7wibNOwp3O6_q6qu27tlvAJkPzpixO80dwTjxImYyGG3ami/s320/devyni+pasivaik%25C5%25A1%25C4%258Diojimai.jpg" /></a></div><br /><span style="text-indent: 71.8px;">Atgyja viltis vėl grįžti į normalų, ar beveik normalų gyvenimą po karantino ir ligų. Laukimas skiepų, registracija, pirmasis dūris ir jau einame tikrinti lagaminų - ar atlaikys dar vieną kelionę? Kaip tik po ranka papuolė knyga, kuri yra privaloma, jei ruošiatės į Romą ( o ten susiruošti visada verta). Interviu su tais, kurie apie Romą žino daugiausia. Informacija pateikiama interviu forma, ir pačios informacijos yra ypatingai daug, vargu ar gidai, ypač ne vietiniai žino daugiau. Išbandykite pradžią, jums tikrai patiks. </span></div><h4 style="clear: right; float: right; line-height: 150%; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em; text-align: justify; text-indent: 53.85pt;"><span style="text-indent: 71.8px;"> Giedrė Jankevičiūtė, Julija Reklaitė. </span><span style="text-indent: 71.8px;">Devyni pasivaikščiojimai po Romą.- Vilnius : Aukso žuvys, 2021. - 355 p. <span><a name='more'></a></span></span></h4><div><br /></div><div><span style="text-indent: 71.8px;"><br /></span></div><div><span style="text-indent: 71.8px;"><br /></span></div><div><span style="text-indent: 71.8px;"><br /></span></div><div style="clear: left; float: left; line-height: 150%; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Italija
viena populiariausių lietuvių kelionių krypčių. Roma bene labiausiai lankomas
šios šalies miestas. Interneto laikais vadovų keliautojams tarsi nebereikia,
tačiau visi Žinome, ką reiškia atsidurti informacijos jūroje be orientyrų lodei
prieš vykdami j naują vietą renkame ten jau apsilankiusių pažįstamų ir bičiulių
patarimus, dar labiau vertiname vietinių nuomonę, jei tik ją pavyksta sužinoti.
Juk senbuvis visada geriau už kitus nurodys, kur pirmiausia eiti, ką pamatyti,
galbūt atskleis mažai kam žinomų slaptų kampelių, bet kuriam atvykėliui suteikiančių
ypatingą atradimo džiaugsmą. O jei jis ar ji dar moka ir pasakoti, išgirsime
įsimintinų istorijų, smulkmenų, kurių nepateikia kelionių vadovai. Dėl to,
nutarusios parengti knygą apie Romą, norėjome, kad apie savo miestą joje
kalbėtų jo gyventojai. <div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgzp6A3Q3fWcyozmFxm-_ETYWHnvqB9f2igb5KTuXWyPWd-VkGR-Pr8oQo6h0XT10kt_CIBlBlEJBrYgz-BGP4qUeP5s4lz5KUQzvw9cTOmtvzDhAy9MfKl9RRwrvHGqX3fgP5nsKaNx1Lh/s1200/autor%25C4%2597s.jpeg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Knygos autorės Giedrė Jankevičiūtė irJulija Reklaitė" border="0" data-original-height="800" data-original-width="1200" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgzp6A3Q3fWcyozmFxm-_ETYWHnvqB9f2igb5KTuXWyPWd-VkGR-Pr8oQo6h0XT10kt_CIBlBlEJBrYgz-BGP4qUeP5s4lz5KUQzvw9cTOmtvzDhAy9MfKl9RRwrvHGqX3fgP5nsKaNx1Lh/w400-h266/autor%25C4%2597s.jpeg" title="Knygos autorės Giedrė Jankevičiūtė irJulija Reklaitė" width="400" /></a></div><br /><br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Roma
tokia didelė, turtinga ir daugiasluoksnė, kad prisiimti eksperčių vaidmens vien
sau, kad ir kaip gerai manytumėm pažįstančios šį miestą, nesiryžome. Dalijamės
šiuo vaidmeniu su kitais, praleidusiais Romoje daugiau laiko, labiau
įsigilinusiais į jos praeitį ir dabartį, susijusiais su ja ir asmeniniais, ir
profesiniais ryšiais. Papasakoti apie Romą pakvietėme žmones, kuriuos čia
sutikome, su kuriais bendraujame ir kurie mus pačias ne kartą virtualiai ir
gyvai yra vedžioję po savąjį miestą, atverdami jo vertybes ir įdomybes. Devyni
pasivaikščiojimai po Romą - tai pokalbiai su devyniais kultūros pasaulio
veikėjais: archeologe, istorikės išsilavinimą turinčia vadybininke, dailės
kritike ir istorike, trimis muziejų kuratoriais, kultūros istoriku ir
diplomatu, dviem Vatikane dirbančiais žurnalistais. Pašnekovus rinkomės ir
klausinėjome jau turėdamos omenyje knygos struktūrą, kurią siejome su miesto
istorijos chronologija ir derinome su galima realių pasivaikščiojimų
topografija. Stengėmės, kad knygoje minimas vietas būtų galima apeiti
pėsčiomis, pernelyg nenutolstant nuo miesto centro; tik keli iš svarbesnių objektų
yra atokiau, bet jie nesunkiai pasiekiami viešuoju transportu.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Mūsų
pokalbių greičiausiai nebūtų buvę, jei ne Giedrės Jankevičiūtės ir Giovannos
Pignatelli-Lozoraitis knygos <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>„Pasivaikščiojimai
po Romą su Giovanna“ (2005) skaitytojų entuziazmas ir atkaklūs klausinėjimai,
kada gi bus išleistas <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>papildomas jos
tiražas. Neslūgstantis dėmesys prieš daugiau kaip penkiolika metų rašytiems
patarimams, ką keliautojai iš Lietuvos turėtų apžiūrėti Romoje, patvirtino:
žanras nepaseno, vadovas po Romą tebėra aktualus. Šis įsitikinimas kartu su
smalsumu ir noru dalytis nesibaigiančiais amžinojo miesto atradimais paskatino
sukurti naują pasivaikščiojimų po Romą versiją. Todėl labai dėkojame
ištikimiems „Pasivaikščiojimų su Giovanna“ skaitytojams ir tikimės, kad naujoji
knyga jų nenuvils, atvers dar nelankytas Romos vietas, paskatins prisiminti,
sugrįžti į jau pažįstamas, papildydama ir pagilindama ankstesnes žinias.
Džiaugiamės, kad rašant šią knygą su mumis nuolat buvo Giovanna
Pignatelli-Lozoraitis. Dalijomės su ja savo rūpesčiais, visada sulaukdamos
palaikymo, patarimų, praktinės pagalbos.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Penki
iš knygoje pateikiamų devynių pokalbių vyko itališkai. Juos transkribuoti
padėjo Ksenija Jaroševaitė ir Indrė Meškėnaitė. Dalį itališkųjų interviu į
lietuvių kalbą išvertė vėlgi Ksenija ir Jonas Malinauskas. Ačiū jiems už
kruopštų darbą.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Dar
viena mūsų pasivaikščiojimų dalyvė - Romoje gyvenanti dailininkė Medilė
Šiaulytytė pasakojimus papildė piešiniais. Romą mylinčios ir puikiai
pažįstančios Medilės transformuoti miesto vaizdai dažnai tikrovę perteikia
tiksliau ir gyviau nei fotografijos. Vis dėlto pabūgom, kad be foto grafijų
mūsų pasivaikščiojimai taps pernelyg subjektyvūs, tad įterpėme ir jas. Dalį
vaizdų gavome iš bičiulių, dalį pačios nufotografavome mobiliųjų telefonų
kameromis - taip pat, kaip ir dauguma šiuolaikinių keliautojų. Už fotografijas
dėkojame Arūnui Baltėnui, Camillai Borghese, Simone Cabasino, Aleksandrai
Jacovskytei, Jonui Malinauskui ir Mindaugui Rėklaičiui.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Pokalbį
su Antonella Renzitti ir Gabriella Bocconi apie Romos atvaizdus iliustravome
grafikos kūrinių iš Istituto Centrale per la Grafica (Centrinio grafikos
instituto) rinkinio reprodukcijomis. Prie derybų dėl jų panaudos prisidėjo
Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė. Dėkojame jai
už skirtą laiką ir efektyvią pagalbą. Už įspūdžius, o ypač pastabas ačiū
pirmiesiems mūsų knygos skaitytojams Rasai Balčikonytei ir Vytautui Ališauskui.
Už klausimus apie Romą, kurie paskatino papildyti kai kurias knygoje pateiktas
žinias. - istorikui Rimvydui Petrauskui.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Atiduodame
savo knygą į Jūsų rankas, linkėdamos maloniai ir prasmingai pasivaikščioti po
Romą.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Giedrė
ir Julija<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;"><span style="mso-spacerun: yes;"> <br /></span></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;"><o:p> <br /></o:p></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;"><u>Pradėkime
mūsų virtualų pasivaikščiojimą nuo Romos forumo. Tu, kaip romietė ir patyrusi
gidė, turbūt pritari, kad tai viena iš svarbiausių vietų, mezgant pažintį su
Roma?</u><br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Romos
forumas, be jokios abejonės, tinkamas pradinis taškas, nes čia beveik tūkstantį
metų buvo ne tik miesto, bet ir visų Romos valdomų teritorijų viešasis centras,
jame ir dabar yra išlikę nemažai praeities ženklų. Visų pirma, priminsiu, kad
tai šiandien mes sakome „Romos forumas“, o romėnams jis buvo „Forum
magnum". Lotyniškai magnum - ir didysis, ir didelis, taigi kalbame apie
ypatingą viešą didelę susitikimų erdvę. Forumas romėnams buvo nepaprastai
svarbus, čia telkėsi visos reikšmingiausios veiklos. įvairiose forumo
šventovėse vyko religinis gyvenimas, bazilika buvo teisės, o Senatas -
politinio valdymo centras. Savaime suprantama, čia buvo ir komercinis centras,
turguose bei daugybėje parduotuvėlių vyko gyva prekyba. Romėnų pasaulyje
šventyklas paprastai supo krautuvėlės, tiksliau sakant, krautuvėlės ir telkėsi
būtent aplink šventyklas. Jeigu ieškotumėm paprasto palyginimo, Romos forumas
atrodė tarsi Didysis turgus Rytuose - savotiškas Grand Bazaar. Tų laikų erdvės
buvo daugiafunkcės, senovės romėnų pasaulyje ribos tarp atskirų erdvių nebuvo griežtos
ir tikslios, toje pačioje viešoje u vietoje vyko įvairi veikla.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Deja,
mūsų laikus pasiekė tik maža forumo statinių dalis, tiksliau, jų likučiai. Ką
išskirčiau? Dievo Saturno šventovę, Kastoro ir Polukso šventovę. Ji labai
svarbi, trys kolonos gerai matomos ir padeda ją įsivaizduoti. Kastoro ir
Polukso - šventovė buvo įkurta V a. pr. Kr., švenčiant svarbią karo pergalę, o
tai, ką matome šiandien, yra I a. po Kr., imperinių laikų, perstatymo likučiai.
Ši šventykla primena pirmuosius užkariavimus, pirmuosius mūšius, ginant ir
plečiant miestą, kuris darėsi vis galingesnis ir svarbesnis. Kitos lotynų
tautos susivienijo prieš romėnus. Pasakojama, kad romėnai kovėsi prie Regilo
ežero netoli Romos, kuris dabar išdžiuvęs, jų jėgos seko ir tada raiti ant
baltų žirgų pasirodė broliai dvyniai Dioskūrai Kastoras ir Poluksas. Jie ragino
romėnus nepasiduoti. Stebuklingas palaikymas įkvėpė naujų jėgų ir padėjo
romėnams laimėti mūšį. Tuo pačiu metu, kai lomelių kariai matė Dioskūrus ant
Regilo kranto, pasak legendų, broliai taip pat girdė žirgus baseine prie nimfos
Juturnos šventyklos Romos forume ir skelbė žmonėms apie romėnų pergalę. Jiems
dedikuota šventykla forume primena šį stebuklą ir Regilo mūšį.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;"><u>Įžengę
į forumą atsiduriame tarp griuvėsių. Kaip čia susiorientuoti, jei stinga žinių
apie senovės Romą ir archeologiją? Į ką verta atkreipti dėmesį?</u><br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Atėjus
į forumą ir pamačius vien griuvėsius, galima nusivilti ir pasimesti. Kai kas
šią vietą taip ir vadina: sassi - akmenys. Šiandien čia matome dvi triumfo
arkas, keletą stačiai pastatytų kolonų, truputį sienų liekanų. Visa kita -
suskilę marmuro blokai, grindų ir grindinių fragmentai. Kaip šituose likučiuose
įžiūrėti didingos civilizacijos pėdsakus?<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Vis
dėlto nebūtina specialiai studijuoti senovės Romos ir forumo istoriją, kad
paaiškėtų šios vietos svarba ir mastas. Užtenka pagalvoti, ką Romos
civilizacija paliko Vakarų kultūrai: žodžius, kuriuos iki šiol vartojame
įvairiose kalbose, teisės pagrindus, architektūros formas ir stilius. Visa tai
juk atsirado ir buvo sutelkta būtent čia, forume. Forumo liekanos ir jame
gulintys akmenys liudija ištisą civilizaciją ir leidžia mums suvokti jos
reikšmę pačiais įvairiausiais aspek¬tais ir lygiais, priklausomai nuo mūsų
žinojimo ar nežinojimo. Užtenka visai nedaug, kad forumas sužavėtų ir sužadintų
vaizduotę, sukeldamas troškimą jį giliau pažinti. Žengti tuo pačiu keliu,
kuriuo vaikščiojo Julijus Cezaris ir Ciceronas, - </span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">unikali
patirtis, ji negali nejaudinti. Toks santykis atveria forumo grožį ir pažadina
norą sužinoti apie jį daugiau.<br /> </span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Romos
forumas turėjo reprezentuoti miesto, vadinto Caput Mundi - pasaulio sostine,
didybę, tad jis ir pats didingas, monumentalus. Vaikštinėdami po forumo
griuvėsius net visai intuityviai, to nežinodami jaučiame, kad ši vieta atsirado
ne vienu ypu, ji augo šimtmečiais, gražinama ir turtinama iš kartos į kartą
daugybės žmonių. Forumo plotas santykinai nedidelis, tad čia stovėję pastatai
buvo ne kartą atnaujinti - jau minėjau apie tai, kai kalbėjom apie Dioskūrų
šventyklą. Todėl turime sau priminti, kad tai, ką matome, yra paskutiniosios,
vėliausios forumo fazės liekanos. Perstatymų priežastys buvo įvairios. Forumą,
kaip ir visą miestą, ne kartą nusiaubė gaisrai, iš jų garsiausias, be abejo,
priskiriamas Neronui, nors ilgoje Romos istorijoje jis niekuo neypatingas - nei
didžiausias, nei daugiausia sunaikinęs.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;"><u>Ar
galėtumei papasakoti apie forumą kaip apie realią vietą, nors trumpai
pavedžioti mus po jį „žingsnis po žingsnio“? Geografiškai forumas - tai slėnis
tarp kalvų. Sakoma, kad Roma - miestas ant septynių kalvų. Aiškiai matoma
Kapitolijaus (Campidoglio) kalva, Palatinas, už jo esantis Aventinas. Už
Koliziejaus kyla Celijus (Celio). O kaip identifikuoti kitas tris kalvas, jų
apskritai tarsi nė nesimato? Jos nutolusios nuo forumo, tad gal net nėra tokios
jau labai svarbios Romos gimimui ir augimui?</u><br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Kodėl
gi: Kvirinalis (Quirinale) labai aiškiai matosi. Kiek sunkiau nebent suprasti,
kur yra Eskvilinas (Esquilino) ir Viminalis (Viminale), dabar tai ištisai
užstatyti kvartalai ir tenka specialiai stebėti, kur reljefas kyla, kur
leidžiasi, norint surasti kalvos papėdę ar viršūnę.<br /> </span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Roma
gimė prie Tiberio upės tarp ir ant septynių kalvų: Kapitolijaus, Palatino,
Kvirinalio, Aventino, Celijaus, Viminalio ir Eskvilino. IR Eskvilino. Romos
forumas - slėnis tarp Kapitolijaus, Palatino, Kvirinalio ir Celijaus. Jeigu
orientuotumės pagal centrinį įėjimą į forumą iš Via dei Fori Imperiali - turiu
omeny šiuolaikinius vartus, - Kapitolijus bus į dešinę, šiaurės rytuose.<br /> </span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Šiandien
rūmuose ant šios kalvos įsikūrusi Romos savivaldybė -Comune di Roma - ir puikus
muziejus, kurį visiems rekomenduoju aplankyti. į pietus, link upės matom
Palatino kalvą, ten rezidavo imperatoriai. Forumas buvo didesnis, nei<span style="mso-spacerun: yes;"> </span>matome šiandien. Moderni, tiksliau, Mussolini
laikais nutiesta gatvė - Via dei Fori Imperial, - padalijo jo teritoriją į dvi
archeologines zonas. Jei sustosime prie dabartinio įėjimo į forumą, mums už
nugaros, Kvirinalio kalvos papėdėje, bus trijų imperatorių - Trajano, Augusto
ir Nervos - forumų liekanos, o prieš akis - Romos forumo griuvėsiai.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Kol
nebuvo Koliziejaus, prie forumo šliejosi ir Celijaus kalva, ją atskyrė
imperatoriaus Vespasiano pradėta šio monumentalaus amfiteatro statyba.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Išilgai
forumo eina vadinamasis Šventasis kelias - Via Sacra, kuris šiandien driekiasi
nuo Kapitolijaus iki Koliziejaus. Dabartinė danga, kurią mes mindžiojame,
datuojama Augusto valdymo laikais, tai yra pačia I a. po Kr. pradžia. Po
Augusto laikų grindiniu išliko ankstesnio kelio fragmentai. Pradėjus
kasinėjimus, surastos ir vėlesnės dangos. Jas archeologai nutarė pašalinti, kad
būtų atidengtas tas istorinis sluoksnis, kuris laikomas reikšmingiausiu.
Šventasis kelias taip vadinamas dėl labai svarbios priežasties: tai didžiųjų
romėnų triumfų trasa. Šventasis kelias - paskutinė vadinamojo Triumfo kelio -
Via Triumphalis, kuriuo romėnai žygiuodavo, švęsdami svarbias karo pergales,
atkarpa. Kirtęs forumą Šventasis kelias kilo Kapitolijaus šlaitu ir baigdavosi
priešais didžiulę šventyklą, skirtą Jupiteriui Geriausiajam Galingiausiajam -
Jupiter Optimus Maximus.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;"><u>Koks
buvo Kapitolijaus statusas ir vaidmuo, kas čia buvo, kas čia vyko?</u><br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Kapitolijus
- tai Akropolis: aukščiausia miesto vieta ir religinis centras. Čia buvo
keletas šventovių, stovėjo statulos ir svarbiausi monumentai, tai buvo
švenčiausia, labiausiai garbinama miesto vieta. Kapitolijaus muziejuose,
vadinamajame „Romėniškame sode“ ne taip seniai įrengtoje Marko Aurelijaus
salėje, matome Geriausiojo Galingiausiojo Jupiterio šventyklos pamatus - jie iš
tiesų labai įspūdingi. Tai tik pamatų liekanos, bet vien pagal jas galime
įsivaizduoti, koks didelis ir koks senas buvo tas pastatas. Pasak tradicijos,
šventyklą pastatydino etruskų karalių dinastija, ji inauguruota 509 m. pr. Kr.
- tais metais, kuriais pagal legendą buvo išvarytas paskutinysis karalius -
Tarkvinijus Išdidusis –ir prasidėjo Romos respublikos laikai. Tai buvo šventykla
su trimis didelėmis salėmis, skirtomis vadinamajai Kapitolijaus triadai:
Jupiteriui, Junonai ir Minervai. Romėnai, steigdami naujus miestus arba
kolonijas, statė juose ir pagrindinę triadai dedikuotą šventovę, vadinamą
Kapitolijumi. Tai matome, pavyzdžiui, Ostia Antica - arčiausiai Romos esančiame
romėnų mieste ir seniausioje kolonijoje. Pagrindinė šventovė buvo vadinama kaip
Romos kalva, ant kurios viršūnės stovėjo Geriausiojo Galingiausiojo Jupiterio
šventovė.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Visuose
romėnų miestuose buvo Kapitolijus ir forumas - religinis ir pilietinis centrai.
Forume paprastai stovėdavo pagrindinė šventovė ir viešosios paskirties pastatas
- bazilika, kuriame buvo vykdomas teisingumas, veikė teismai; čia telkėsi ir
pinigų keityklos, bankai, įvairios valdžios institucijos, archyvai ir kitos
įstaigos, kurios atsirado kartu su Romos respublika. Romoje dar buvo ir Senatas
- susirinkimų, kuriuose būdavo priimami politiniai sprendimai, vieta.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;"><u>Kai
į Kapitolijų žiūrime iš apačios, aiškiai matome milžiniško antikinio pastato pamatus,
ant kurių pastatyti dabartiniai rūmai. Kam priklausė šie pamatai?</u><br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Tai
Tabularijaus - archyvo - liekanos.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;"><u>Ar
tai buvo valstybės archyvas?</u><br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Taip,
valstybės archyvas. Tai įspūdingas statinys, išlikusi jo dalis labai sena, iš
Respublikos laikų. Žinome, kad jau Sula buvo sumanęs statyti Tabularijų toje
zonoje. Tai nepaprastas objektas architektūros prasme, o kartu ir labai
scenografiškas. Nuo įėjimo į forumą žiūrėdami į Kapitolijų, pastato apačioje
gerai matome tris dideles tufo arkas. Lankydami muziejų, patenkame į tą patalpą
ir galime jau iš vidaus pro arkas pasižvalgyti po forumą. Nuostabus vaizdas!<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Jau
antikoje Tabularijus buvo naudojamas kaip pamatas kitiems ant kalvos
iškilusiems pastatams, tarp jų - ir Kapitolijaus triados šventyklai, bet ne tik
jai. Šalia taip pat stovėjo šventykla, dedikuota Junonai Monetai, kuri vienu
metu buvo paversta Romos monetų kalykla. Vėliau kalykla perkelta į Šv. Klemenso
bazilikos kaimynystę, netoli Koliziejaus. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai
dalis Šv. Klemenso bazilikos požemių, šalia patalpų, kuriose būrėsi dievo
Mitros garbintojai. Yra žinoma, kad imperatorius Domicianas pinigų kalyklą buvo
įrengęs būtent šioje zonoje. Sprendžiant pagal radinių architektūrinę
struktūrą, pinigų kalyklos liekanos iš tiesų galėtų <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>būti būtent šioje vietoje.<br /></span><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Su
Junonos šventykla susijusi viena iš garsiųjų Romos legendų apie Kapitolijaus
žąsis. Pasak Plutarcho, veiksmas vyko 390 m. pr. Kr. Galų puolami romėnai
įsitvirtino Kapitolijuje. Apgultiesiems trūko maisto, bet niekas nedrįso liesti
laisvai vaikštinėjančių žąsų - dievų motinos, santuokos ir vaisingumo deivės
Junonos globotinių, kurios gyveno paukštidėje prie šventyklos. Vieną naktį
galai mėgino ne-tikėtai užklupti miegančius romėnus, bet žąsys išgirdo ir
pajutusios pavojų sukėlė triukšmą, o šis pažadino gynėjus. Nuo tos akimirkos
romėnams pradėjo sektis. Po kelių dienų į pagalbą apgultiesiems iš Ardėjos
atskubėjo karvedžio Furio Camillo pulkai. Priešai buvo nugalėti, Roma
išlaisvinta, o Kapitolijaus žąsys virto viena miesto legendų. Su galų apgultimi
susijusi ir dar viena pamokanti legenda apie auksą ir geležį. Pasak jos, galai
prieš pat Furio Camillo pasirodymą, apie kurį dar nieko nežinojo, pasiūlė
apgultiesiems išsipirkti auksu. Pradėjus sverti auksą, romėnai suprato, kad
svarstyklės suklastotos, ir ėmė protestuoti, bet galų karalius tyčiodamasis
uždėjo ant svarstyklių savo kardą, kad išpirka dar padidėtų, tardamas: „Vae
victis!“ - „Vargas nugalėtiesiems!“ Ir čia pasirodė Furio Camillo su savo
kariais. Stojęs prieš galų karalių su apnuogintu kardu rankoje jis sušuko: „Non
auro, sed ferro, recuperanda est patria!“ - „Ne auksu, bet geležimi tėvynė
atkovojama!“</span></div><div style="clear: left; float: left; line-height: 150%; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><h4><span style="font-family: "Times New Roman",serif;">Skaitykite apie Italiją taip pat:</span></h4><h4><span style="font-family: "Times New Roman",serif;"><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2018/04/giesme-seseriai-saulei-saugoma-unesco.html">Giesmė Seseriai Saulei. Saugoma UNESCO. Italija</a></span></h4><h4><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2012/04/amzinoji-roma-keliones-ir-pramogos.html" style="font-family: "Times New Roman", serif; text-indent: 53.85pt;" target="_blank">Amžinoji Roma. Kelionės ir pramogos rekomenduoja</a></h4><h4><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2016/05/alberto-angela-viena-diena-senoves.html" style="text-indent: 53.85pt;" target="_blank"><b>Alberto Angela. Viena diena senovės Romoje</b></a></h4><h4><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2014/08/poetas-italai-suprastu-apie-ka-jus.html" style="text-indent: 53.85pt;" target="_blank"><b>Poetas. Italai suprastų apie ką jūs kalbate</b></a></h4><div><b><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2015/12/kapris-dvieju-rasytoju-atmintyje.html" target="_blank">Kapris dviejų rašytojų atmintyje</a></b></div><div><br /></div></div></div>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-30474860741497763992021-03-18T15:00:00.003+02:002021-10-02T12:54:06.146+03:00Paskutinė stotelė - Italija. Kuri knyga atstovaus žemėlapyje? Be abejo - Poetas<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj62MHGEF57fU7uJkHYHjnhofKMeVNCibMi8v_jFm2GYC42K3yzNSpdTiiEbZb6P2bxljQp9vE69SSaxhQiLzb-peXYQX7i8wq8QrhYcnsVlDbuhGzlgltQYHczsLNf7e_GUv2tQENpQgKe/s640/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="325" data-original-width="640" height="203" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj62MHGEF57fU7uJkHYHjnhofKMeVNCibMi8v_jFm2GYC42K3yzNSpdTiiEbZb6P2bxljQp9vE69SSaxhQiLzb-peXYQX7i8wq8QrhYcnsVlDbuhGzlgltQYHczsLNf7e_GUv2tQENpQgKe/w400-h203/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" width="400" /></a></div><br /><p><br /></p><p>Paskutinė stotis. Gerai žinoma Italijos literatūra, ir išrinkti reikia vieną vienintelę. Į apklausą įtraukėme ir senovės Romos, ir šiuolaikinės Italijos literatūrą. Nuspręsta. Dante Alighieri. Dieviškoji komedija. </p><p>Apie jį jau rašėme <a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2014/08/poetas-italai-suprastu-apie-ka-jus.html" target="_blank">Poetas. Italai suprastų apie ką jūs kalbate</a>. </p><div><br /></div><div><br /></div><span></span><p><br /></p>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0Italija41.87194 12.5673813.561706163821157 -22.58887 70.182173836178848 47.72363tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-34483995884773114232021-03-05T10:56:00.191+02:002021-11-24T18:30:02.430+02:00Ką skaitėme žiemą? <div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhhpLgf6xmmqs9fF-Z5nsML9Ru_dx7r0PZ507mgkXdS_1mBLEn5esr-zzvkr0oq6jbS1ne0egF8tvUVgRK2veKpwfJ1JNMyL6rMtSwwHUVNpX7a6Ci8mXFYQH0domhykwxppUzWZrQjK3w4/s807/u%25C5%25BEsakymai.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="807" data-original-width="609" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhhpLgf6xmmqs9fF-Z5nsML9Ru_dx7r0PZ507mgkXdS_1mBLEn5esr-zzvkr0oq6jbS1ne0egF8tvUVgRK2veKpwfJ1JNMyL6rMtSwwHUVNpX7a6Ci8mXFYQH0domhykwxppUzWZrQjK3w4/s320/u%25C5%25BEsakymai.jpg" width="241" /></a></div><br /><div><br /></div>Žiema - labiausiai skaitymui rinkamas laikas, ypač ši žiema, kai praktiškai esame uždaryti namuose, sumažėjo bendravimo, užsidarė daug kitų pramogų ir laisvalaikio vietų. Tad biblioteka lankytojais nesiskundė. <span><a name='more'></a></span><div><br /><div><div style="text-align: justify;">Tiesa, skaitytojų pasirinkimas irgi buvo ribotas, nes iškilus grėsmei, kad biblioteka irgi užsidarys karantinui, lentynos tiesiog buvo iššluotos, niekada iki šiol nematėme tokių tuščių lentynų bibliotekoje, niekada tiek žmonių neužsakinėjo knygų internetu. </div><div>Taigi: skaitomiausios knygos Abonemente ir Informacijos skyriuje:<br /><div><ul style="text-align: left;"><div class="separator" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em; text-align: center;"> <img alt="Lucinda Riley. Saulės sesuo" border="0" data-original-height="700" data-original-width="472" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhhkacWbVylAJprFBgNke0NV_QZwuvc2X45IZ-OAGm-0lTb0-N-mg9vsFClt8uDfcQfJMqkRKyIYkOi4sclIfayV0OYollJSvA4TElmX-l2eGO8yRNSZOnCO4Nur8qoBI6aXU0i2GjMC8Vw/w135-h200/sesuo.jpg" title="Lucinda Riley. Saulės sesuo" width="135" /></div><li style="text-align: justify;"><b>Lucinda Riley.</b> Saulės sesuo : Elektros istorija" - . Ši knyga geriausias įrodymas, jog knygų serijos yra mėgstamos ir skaitomos, net kai kiekviena iš jų virš 700 puslapių. Pagal šią knygą bus kuriamas ir serialas, tuo tarpu <a href="https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2020/08/02/news/lucindos-riley-seseru-plejada-papilde-saules-sesuo-elektra-15812369" target="_blank">interviu su autore</a> galite paskaityti ir dabar. Tiesą sakant, visos Lucindos Riley knygos labai populiarios bibliotekoje, laukiamos ir skaitomos. Skaitomiausių sąrašuose nuolat yra šios autorės knygos, o "Seserų" serija buvo populiariausios viena po kitos.</li></ul><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;"><ul><li><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjMICZzVLiM_U_SyPFapr6B8hPEblIgmg8Tq0vwJREY_Xjz1LAhqtCoi1RLszB8okJzcKgmykDgQMsQ_uywwzq507MQuKQefhuGFX1YWxuMwtuZbomQfLnYKDae1a7vBqUNn62Vr37TV81l/s652/sabaliauskaite-petro-imperatore.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img alt="Kristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė" border="0" data-original-height="652" data-original-width="441" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjMICZzVLiM_U_SyPFapr6B8hPEblIgmg8Tq0vwJREY_Xjz1LAhqtCoi1RLszB8okJzcKgmykDgQMsQ_uywwzq507MQuKQefhuGFX1YWxuMwtuZbomQfLnYKDae1a7vBqUNn62Vr37TV81l/w135-h200/sabaliauskaite-petro-imperatore.jpg" title="Kristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė" width="135" /></a></div><b>Kristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė II.</b> Lietuviškos literatūros populiarumo banga prasidėjo su šios rašytojos "Silva Rerum" knygomis, sėkmingai prasitęsė su "Petro imperatore". </li></ul><a href="https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knyga-apie-petra-i-ir-jo-lietuve-zmona-isleisianti-k-sabaliauskaite-labiausiai-nustebino-brutalumas-santykiu-mentaliteto-286-1158146" target="_blank">Rašytoja sakė rašiusi</a> ne "Pelenės" istoriją, kaip ją matė Jekaterinos amžininkai vyrai, tačiau norėjo leisti prabilti pačiai knygos herojei. </div></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><ul style="text-align: left;"><li><div class="separator" style="clear: both; text-align: right;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgBboMrwQIQk3t7oHTcAiGGUaXwWdDjBQDOWZC1ajSMbIqzm9vrelO43OwULubK-aqcc8u5ISe2MnS7mQou0959tGWW9Tp9yzDoFCxl2PFrMBvNFILgFblp_0RMuvF1F6ZK5j82yghICpR4/s874/dingusi+sesuo.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Dinah Jefferies. Dingusi sesuo" border="0" data-original-height="874" data-original-width="600" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgBboMrwQIQk3t7oHTcAiGGUaXwWdDjBQDOWZC1ajSMbIqzm9vrelO43OwULubK-aqcc8u5ISe2MnS7mQou0959tGWW9Tp9yzDoFCxl2PFrMBvNFILgFblp_0RMuvF1F6ZK5j82yghICpR4/w138-h200/dingusi+sesuo.jpg" title="Dinah Jefferies. Dingusi sesuo" width="138" /></a></div><b>Dinah Jefferies. Dingusi sesuo. </b>Dinah Jefferies žinoma kaip europiečių gyvenimo pietryčių Azijos šalyse istorijų kūrėja, jos meilės istorijos ("visada su gera pabaiga", kaip rašė viena blogerė) vyksta Indijoje, Ceilone, Birmoje, Malaizijoje, XX amžiaus <a href="http://www.gretabrigita.lt/2019/11/dingusi-sesuo-dinah-jefferies.html" target="_blank">pirmoje pusėje.</a> <br /><br /></li></ul></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEirrFEfK2Hvex62fIDXoQHaFl_c2WS6hKvQwcf6jP00WYq7JFzgbcwaPpIvwsfXjyNws41yav5m72L_Kw_uTrHcadsPboaxJpoMU3K_GmWF5vY2WlANtuDWqkHMGcd5w8s6_AnAdbOwm8gH/s600/roziu+dvaras.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img alt="Irena Buivydaitė. Rožių dvaras" border="0" data-original-height="600" data-original-width="380" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEirrFEfK2Hvex62fIDXoQHaFl_c2WS6hKvQwcf6jP00WYq7JFzgbcwaPpIvwsfXjyNws41yav5m72L_Kw_uTrHcadsPboaxJpoMU3K_GmWF5vY2WlANtuDWqkHMGcd5w8s6_AnAdbOwm8gH/w127-h200/roziu+dvaras.jpg" title="Irena Buivydaitė. Rožių dvaras" width="127" /></a></div><ul style="text-align: left;"><li><b>Irena Buivydaitė. Rožių dvaras. </b></li></ul>Dar viena itin populiari lietuvių autorė, <a href="https://www.knyguklubas.lt/klubo-idomybes/post/interviu-su-autore-irena-buivydaite" target="_blank">interviu</a> sakiusi, jog rašyti pradėjusi susilažinusi, jog sukurs ne blogesnį romaną, nei kažkuris kitas ("neminimas") lietuvių autorius. Matome, jog populiarumu rašytoja tikrai aplenkė daug rašytojų. </div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj0_bxZ7beAgaPPxCk4avU9PrrpYiaPAayrPOuQdvAxqbeztNl1yhLatpPON4eCzeIjk7nVEQTkokmR001PFNmPBdv1uWICYB6IrAKWP3Pycw7bgK_HGt01p8fg566eGWtEY4C1mFb2t9Ph/s800/vaistininko-dukte.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="800" data-original-width="487" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj0_bxZ7beAgaPPxCk4avU9PrrpYiaPAayrPOuQdvAxqbeztNl1yhLatpPON4eCzeIjk7nVEQTkokmR001PFNmPBdv1uWICYB6IrAKWP3Pycw7bgK_HGt01p8fg566eGWtEY4C1mFb2t9Ph/w122-h200/vaistininko-dukte.jpg" width="122" /></a></div><ul style="text-align: left;"><li><span style="text-align: center;"><b>Charlotte Betts. Vaistininko duktė. </b></span></li></ul>Istorija, meilė, stiprios moters pasirinkimai ir maras Londone XVII amžiuje - stiprus kokteilis, ar ne? Drama veja dramą, bet veikėjų ne itin daug, tad knygos siužetas itin įtraukiantis. Knyga geriau nei serialas, <a href="https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-vietoje-serialo-ar-dramos-romanas-vaistininko-dukte-286-621145" target="_blank">sako recenzijos autorė.</a></div><div><br /></div><div><br /></div><div><br /></div><div><b>Ką skaitysime pavasarį? </b><br /><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><br /></div><br /><br /><br /><br /></div></div></div></div>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-66569475173215422592021-02-19T11:19:00.022+02:002021-10-21T11:26:37.341+03:00Ispanija. Žemėlapyje - Servantesas <p> </p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjKpOCbF7ep15023KQ4tDm-bI5jdyhBh591Y3bcyS-UkMBo-lwbILXDfQSdnYtHdSZRBZy8PstP-Qgq_1Za0mud1pnw-Ol71tZgv10Y6jSS1DFdekaxkR6KKDTQ6MKpwrSgYtZxqYzV-xC_/s640/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="325" data-original-width="640" height="204" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjKpOCbF7ep15023KQ4tDm-bI5jdyhBh591Y3bcyS-UkMBo-lwbILXDfQSdnYtHdSZRBZy8PstP-Qgq_1Za0mud1pnw-Ol71tZgv10Y6jSS1DFdekaxkR6KKDTQ6MKpwrSgYtZxqYzV-xC_/w400-h204/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" width="400" /></a></div><p><br /></p><p>Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį. Pirmieji etapai seniai praeityje, šiandien mūsų dėmesyje - Ispanija. Kokia knyga mūsų vaizduotėje, atmintyje labiausiai tinkama atstovauti Ispanijai. </p><p></p><p>Nubalsuota! <a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2012/06/ispanija-don-kichoto-keliu.html" target="_blank">Servantesas su Liūdnojo veido riteriu! </a></p><p><br /></p><p><br /></p>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-69718707249301085372021-02-18T16:40:00.007+02:002021-09-30T18:18:41.257+03:00Eilėje - Serbijos literatūra. Ivo Andrič. Drinos tiltas.<p></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjKpOCbF7ep15023KQ4tDm-bI5jdyhBh591Y3bcyS-UkMBo-lwbILXDfQSdnYtHdSZRBZy8PstP-Qgq_1Za0mud1pnw-Ol71tZgv10Y6jSS1DFdekaxkR6KKDTQ6MKpwrSgYtZxqYzV-xC_/s640/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><span style="font-family: arial;"><img border="0" data-original-height="325" data-original-width="640" height="203" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjKpOCbF7ep15023KQ4tDm-bI5jdyhBh591Y3bcyS-UkMBo-lwbILXDfQSdnYtHdSZRBZy8PstP-Qgq_1Za0mud1pnw-Ol71tZgv10Y6jSS1DFdekaxkR6KKDTQ6MKpwrSgYtZxqYzV-xC_/w400-h203/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" width="400" /></span></a></div><span><br /><span style="font-family: inherit;">Liko visai nedaug. Vaikštome po Europą pirmyn atgal, žvilgsnis - į Serbiją. Problema ta pati, kaip su daugybe mažų šalių - literatūra praktiškai nepažįstama ir neverčiama. Bet vis dėl to? Gal rasite ką nors? </span></span><div><span style="font-family: inherit;">Nubalsuota - Ivo Andrič. Drinos tiltas.</span></div><div><span>Skanus pasirinkimas, turint omeny, kad Ivo Andrič - vienintelis Balkanų šalių Nobelio premijos laureatas, kuri įteikta 1961 metais už "epinę jėgą, kuria jis lietė svarbias temas ir vaizdavo žmonių likimus, paimtus iš jo šalies istorijos“. </span></div><div><span>Būsimasis rašytojas gimė 1892 m. spalio 9 d. Dolac kaime Austrijoje-Vengrijoje. Mirus tėvui, motina negalėjo išlaikyti vaikų, tad užaugo motinos tėvų šeimoje Višegrade, studijavo Zagrebo, Vienos, Krokuvos universitetuose, jaunystėje domėjosi politika, netgi buvo pakliuvęs už šią veiklą pakliuvęs į kalėjimą, vėliau dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, netgi buvo ambasadoriumi. Prasidėjus karui, 1941 metais, pasitraukė nuo aktyvios veiklos ir atsidėjo kūrybai. <br />Į lietuvių kalbą taip pat išversti Ivo Andrič romanai "Panelė" bei "Prakeiktas kiemas". </span></div><div><span>Išbandykime tekstą. </span></div><div><span><a name='more'></a></span><h4 style="text-align: left;"><span>Ivas Andričius. Drinos tiltas / iš serbų - chorvatų kalbos vertė Stasys Sabonis. – Vilnius : Vaga, 1988. – 461 p. – (Pasaulinės literatūros biblioteka)</span></h4></div><div><span style="font-family: arial;">I</span></div><div>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Drina daugiausia skverbiasi aukštais stačių uolėtų kalnų
tarpekliais, giliomis, skardingomis siaurukalnėmis. Tik keliose vietose jos
krantai prasiplečia, ir čia vienoje, čia abiejose upės pusėse atsiveria saulėti
slėniai, vienur banguoti, kitur lygūs, tinkami žemės darbui ir žmogui gyventi.
Toks slėnis susidaro ir čia, prie Višegrado, kur Drina, staiga pasisukusi,
išsiveržia iš gilaus ir siauro Butkovo ir Uzavnicos kalnų tarpeklio. Tas Drinos
posūkis toks staigus, o kalnai iš abiejų pusių tokie statūs ir taip arti vienas
kito, jog atrodo kaip ištisas uolų masyvas, iš kurio tarsi iš tamsios sienos
trykšta upė. Tačiau čia kalnai iškart prasiskiria, sudarydami netaisyklingą
amfiteatrą, kuris plačiausioje vietoje, jeigu oru nuvestume tiesiąją, turi ne</span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiEwG4yyjGUtOGeObGDy0fz4ZkyAx_3RWJT8DYhw1mzDnGnUxlxsc8RHr4uJZTNKEDuWZPdpzwFohQK3lIMZtCDSnvZdjPvxfdgSl8yE5ObkWSb3Q3pcxIjgcV78qzxzajBDAgo1QUTIni3/s300/Ivo-Andric.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Ivas Andričius" border="0" data-original-height="300" data-original-width="300" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiEwG4yyjGUtOGeObGDy0fz4ZkyAx_3RWJT8DYhw1mzDnGnUxlxsc8RHr4uJZTNKEDuWZPdpzwFohQK3lIMZtCDSnvZdjPvxfdgSl8yE5ObkWSb3Q3pcxIjgcV78qzxzajBDAgo1QUTIni3/s16000/Ivo-Andric.jpg" title="Ivas Andričius" /></a></span></div><span style="font-family: arial;"><br />
daugiau kaip penkiolika kilometrų.<o:p></o:p></span><p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Čia, kur žali ir putoti Drinos vandenys visu smarkumu
išsiveržia tarsi iš vientisos juodų ir stačių kalnų virtinės, stovi didelis,
dailiai suręstas akmeninis tiltas su vienuolika plačių arkų. Nuo šio tilto
tartum vėduoklė plačiai nusidriekia nelygus slėnis su Višegrado miesteliu ir jo
apylinkėmis, su kaimeliais daubose tarp kalvų, su laukais, ganyklomis ir slyvų
sodais, išraižytas ežių ir tvorų, nutaškuotas miškeliais ir lapuočių guotais.
Jeigu iš tolo žiūri Į slėnį, atrodo, kad iš balto tilto plačių arkų teka ir
išsilieja ne tik žalia Drina, bet ir visas tas saulėtas, žaliuojantis kraštas
su viskuo, kas tenai yra, su pietų dangaus skliautu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Dešiniajame upės krante, tuojau pat už tilto, dalis slėnyje,
o dalis — kalnų šlaituose, yra miestelio centras su turgaviete ir
krautuvėlėmis. Kitapus tilto, kairiajame krante, palei kelią į Sarajevą,
išsimėtęs priemiestis — Maluchino laukas. Tokiu būdu tiltas, vienydamas abu
Sarajevo kelio galus, jungia miestą su priemiesčiu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Iš tiesų kai sakoma jungia, tai yra tokia pat tiesa, kaip
kad saulė pateka rytais, kad mes galėtume viską matyti ir dirbti kasdieninius
darbus, o nusileidžia vakarais, kad galėtume išsimiegoti ir pailsėti po dienos
triūso. Mat iš tikrųjų šis didelis akmeninis tiltas yra nepaprastai vertingas
ir gražus statinys,— tokio neturi daug turtingesni ir prabangesni miestai („tik
du tokie yra imperijoje“,— sakydavo žmonės senais laikais) — vienintelis visame
Drinos vidupyje ir aukštupyje, kuriuo gali bet kada ir saugiai persikelti į
kitą pusę, ir jis yra pagrindinė kelio grandis, jungianti Bosniją su Serbija, o
paskui per Serbiją su tolimomis Turkijos imperijos sritimis, net ligi Stambulo.
O pats miestelis ir jo priemiestis niekuo neišsiskiria iš kitų, kokių visais
laikais išauga prie pagrindinių susisiekimo punktų, abipus didelių ir svarbių
tiltų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Taip ir čia, laikui bėgant, abipus tilto dygo namai, augo
kaimeliai. Tiltas maitino miestą, teikė gyvybės syvų tarsi gaji šaknis. (Norint
geriau suprasti miestelio gyvenimą ir jo santykius su tiltu, reikia žinoti, kad
jame yra dar vienas tiltas ir dar viena upė. Tai Rzavas ir per jį nutiestas
medinis tiltas. Miestelio pakraštyje Rzavas įteka į Driną, tokiu būdu smėlėtame
ruože tarp abiejų upių — didelės ir mažos — įsikūrė pagrindinė Višegrado dalis,
o jo priemiesčiai išsidėstė kitapus tiltų, kairiajame Drinos ir dešiniajame
Rzavo krante. Miestą supa vanduo. Nors yra dar viena upė ir dar vienas tiltas,
bet jeigu kas sako: „ant tilto“, niekada nereikia suprasti, kad turimas galvoje
Rzavo tiltas — medinis, negražus, be savo istorijos, niekuo nepasižymintis,
skirtas pereiti vien miestelio gyventojams ir jų galvijams,— o tiktai akmeninis
Drinos tiltas.)<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Drinos tiltas turi apie du šimtus penkiasdešimt žingsnių
ilgio ir apie dešimt pločio, o viduryje, kur iš abiejų pusių yra dvi visiškai
vienodos terasos, jis dvigubai platesnis. Šitoji tilto dalis vadinama kapija1.
Kaip tik čia ant viduriniosios, viršuje platėjančios tilto atramos, kairėje ir
dešinėje nuo važiuojamosios tilto dalies iš tiesiosios linijos drąsiai ir
gražiai išsilenkia du iškyšuliai, terasos, pakibusios ties žaliu šniokščiančiu
vandeniu. Tos terasos — atviros ir nedengtos — turi apie penkis žingsnius ilgio
ir tiek pat pločio; jas, kaip ir visą tiltą, juosia akmeniniai turėklai. Jeigu
eisi iš miesto, tai dešinėje bus terasa, vadinama kanapa. Ji dviem laipteliais
pakilusi aukščiau ir turi akmeninius suolus, kurių atkaltės — turėklai. Ir
laipteliai, ir suolai, ir turėklai atrodo lyg iš vieno šviesaus akmens luito.
Kairioji terasa priešais kanapą yra lygiai tokia pati, tik be vietų atsisėsti.
Ties turėklų viduriu yra aukštesnė už žmogų siena; jos viršuje įmūryta balto
marmuro plokštė, kurioje iškaltas puošnus trylikos eilučių turkiškas įrašas —
tarichas, skelbiąs, kas ir kada pastatė šį tiltą. Apatinėje sienos dalyje iš
akmeninio slibino nasrų trykšta plona vandens srovelė. Šioje terasoje įsitaisė
kavos pardavėjas su visais savo rakandais: kavinukais, puodeliais, nuolat
kūrenama žarijų krosnele ir berniuku, kuris, bėgiodamas iš vienos terasos į
kitą, nešioja kavą sėdintiems kanapoje lankytojams. Tokia yra kapija.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Kaip vėliau pamatysime, visas miesto gyvenimas prabėga ant
tilto, jo kapijos ir prie jo arba yra su juo susijęs. Kiekviename pašnekesyje
apie asmeninius, šeimyninius ar viešus reikalus galima išgirsti žodžius „ant
tilto“. Ir tikrai, Drinos tiltas — tai vieta, kur vaikai žengia pirmuosius
žingsnius ir kur žaidžia pirmuosius žaidimus. Krikščionių vaikai nuo kairiojo
Drinos kranto per tiltą keliauja pirmąjį sekmadienį po gimimo — kada juos neša
į cerkvę krikštyti. Beje, ir visi kiti vaikai, ir tie, kurie gimsta dešiniajame
krante, ir musulmonų, kurie visai nekrikštijami, beveik visą vaikystę
praleidžia prie tilto, kaip kadaise ir jų tėvai, ir seneliai. Jie meškerioja
netoli jo arba po arkų skliautais gaudo balandžius. Nuo mažų dienų vaikų akys
pripranta matyti šį didžiulį iš baltų, taisyklingai nutašytų akytų akmenų
išmūrytą statinį, darnias jo linijas. Jie žino kiekvieną meistriškai apdailintą
iškyšulį ar įdubimą taip kaip ir visus pasakojimus bei legendas, susijusias su
tilto statyba, kuriuose nuostabiai susipynę tikri dalykai ir fantazija, tikrovė
ir sapnai. Jie žino juos nuo amžių, nesąmoningai, tarsi atsineša juos ateidami
į pasaulį, moka kaip poterius, neprisimindami, nei iš ko ir kada juos išmoko,
nei kur pirmą kartą juos girdėjo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Vaikai žino, kad tiltą pastatė didysis viziris Mechmedas-paša,
kurio gimtasis Sokolovičių kaimas yra už kainų, supančių miestelį ir tiltą. Tik
viziris galėjo duoti visa, kas reikalinga tokiam stebuklui iš akmens sukurti.
(Vaikams viziris — tai kažkas prašmatnu, galinga, baisu, paslaptinga.) Mūrijo
jį Radė Statytojas, kuris, matyt, gyveno šimtus metų, nes pastatė Serbijoje
visa, kas gražu ir tvirta; iš tikrųjų legendinis bevardis meistras, kokius
vaizduotėje susikuria ir nori turėti kiekviena tauta, kad nereikėtų apsunkinti
atminties vardais ir būti kažkam dėkingai nors atsiminimuose. Vaikai taip pat žino,
kad tiltą mūryti trukdė (nuo senų senovės visada ir visur kažkas trukdo bet
kokią statybą) undinė, kuri naktį sugriaudavo, kas išmūryta dieną. Tai tęsėsi,
kol „kažkas“ iš vandens prabilo į Radę Statytoją ir patarė surasti du mažus
dvynukus, broliuką ir sesutę, vardu Stojas ir Ostoja, ir užmūryti juos
vidurinėje tilto atramoje. Tuojau pat visoje Bosnijoje pradėta ieškoti tokių
vaikų. Buvo pažadėtas atlyginimas tam, kas juos ras ir pristatys.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Pagaliau viename nuošaliame kaimelyje seimenai surado dar
krūtimi maitinamus dvynukus ir vizirio įsakymu paėmė juos; bet motina nenorėjo
skirtis su kūdikiais ir, nepaisydama keiksmų ir mušimų, raudodama ir
aimanuodama, nukiūtino paskui juos į Višegradą. Čia jai pavyko prisibrauti prie
Radės Statytojo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Kadangi kitos išeities nebuvo, vaikai buvo užmūryti, bet,
kaip pasakojama, meistras pasigailėjęs nelaimingos motinos ir palikęs atramoje
spragas, pro kurias ji galėjo žindyti paaukotus kūdikius. Tai yra tie dailūs
apvalūs langeliai, aklini, siauri tarsi šaudymo angos, kur dabar suka lizdus
laukiniai balandžiai. Tarsi to įvykio atminimui, jau šimtai metų teka iš mūro
motinos pienas. Tai baltos plonos srovelės, kurios tam tikru metų laiku ima
srūti iš lygiai išmūrytų tilto atramų, palikdamos akmenyje neišdildomus
pėdsakus. (Moters pienas primena vaikams kažką labai pažįstama ir šleikštaus ir
drauge yra kažkas nesuprantama ir paslaptinga, kaip viziriai ir architektai,
baugina ir atstumia.) Tuos pieno patakus žmonės nugramdo ir pardavinėja kaip
gydomuosius miltelius moterims, kurios po gimdymo neturi pieno.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Vidurinėje tilto atramoje po kapija yra viena didesnė anga,
siaura ir gili, be durų, tarsi milžiniška šaudymo anga. Pasak padavimo, toji
anga veda į erdvų niūrų kambarį, kuriame gyvena juodasis Arabas. Tai žino visi
vaikai. Jų fantazijoje ir pramanuose jis vaidina svarbų vaidmenį. Kam jis
pasirodys — tas mirs. Bet ligi šiol nė vienas vaikas jo dar nėra matęs, nes nė
vienas nemirė. Bet vieną naktį jį pamatė Hamidas, dusulingas, nuolat girtas
arba kauštelėjęs, paraudusiomis akimis nešikas, ir tą pačią naktį numirė prie
sienos. Tiesa, jis tada buvo visiškai girtas ir užmigo ant tilto po atviru
dangumi, esant penkiolikai laipsnių šalčio. Į šią tamsią angą vaikai dažnai
žiūri nuo kranto kaip į prarają, kuri ir gąsdina, ir vilioja. Jie susitaria,
kad visi žiūrės neatitraukdami akių ir, kas pirmas ką nors pamatys, sušuks.
Šitaip spokso jie, įbedę akis į platų, tamsų plyšį, virpėdami iš smalsumo ir
baimės, kol kuriam nors geibesniam berniukui pasivaidena, jog anga tarsi juoda
uždanga pradeda judėti, arba kol koks nors pašaipūnas ar akiplėša (o tokių
visada netrūksta) sušunka „Arabas!“ ir tyčia pasileidžia bėgti. Tai sugadina
žaidimą, apvilia ir supykdo tuos, kurie linkę fantazuoti, nemėgsta pašaipos ir
tiki, kad, įdėmiai žiūrint, iš tiesų galima ką nors pamatyti, gauti naujų
įspūdžių. O naktį daugelis jų blaškosi miegodami, galynėjasi su tuo Arabu nuo
tilto, kol motina pažadina ir išvaduoja iš slogaus sapno. Ji duoda atsigerti
šalto vandens („kad pranyktų baimė“), liepia ištarti dievo vardą, ir berniukas,
nusikamavęs po dienos žaidimų, vėl užmiega kietu vaikišku miegu, kurio
neįveikia jokia baimė.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Aukščiau tilto ant abiejų stačių pilkos klinties krantų
matyti vienodai išsidėsčiusios apvalių įdubimų popos, tarsi įspaustos akmenyje
milžiniško arklio kanopų; jos eina iš viršaus nuo Senosios pilies, leidžiasi
stačia uola ligi upės ir vėl pasirodo kitoje pusėje, kur dingsta juodoje žemėje
ir augmenijoje.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Vaikai, kurie vasarą ištisas dienas prie šių akmeningų
krantų gaudo žuveles, žino, jog tai senovės karių pėdsakai. Tada pasaulyje
gyvenę nepaprastai dideli karžygiai, akmuo dar buvęs nesustingęs, minkštas kaip
molis, o arkliai, kaip ir tie karžygiai, milžiniško ūgio. Serbų vaikai mano,
kad tai karalaičio Marko1 bėrio pėdsakai, išlikę nuo tų laikų, kada karalaitis
kalėjo Senosios pilies kalėjime ir, bėgdamas iš jo, nusileido nuo kalnų ir
peršoko Driną, per kurią dar nebuvę tilto. O turkų vaikai žino, kad tai nebuvo
ir negalėjo būti karalaitis Markas (iš kur netikėlis ir dar mergos vaikas
galėjo turėti tiek stiprybės ir tokį žirgą!), o Džerzelezas Alija5 su savo
sparnuotu arabų veislės ristūnu, kuris, kaip žinoma, nepripažindavo keltų ir
keltininkų ir peršokdavo upes tarsi upokšnius. Vaikai net nesiginčija — taip
įsitikinę ir vieni, ir kiti savo teisumu. Ir nebuvo atsitikimo, kad kam nors
būtų pavykę perkalbėti kitą, kad kas nors būtų ėmęs manyti kitaip.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Tuose dideliuose, apvaliuose ir giliuose kaip dubenys
įdubimuose tarsi akmeninėse taurėse po lietaus ilgai telkšo vanduo. Vaikai tas
šilto lietaus vandens pripildytas duobes vadina šuliniais ir tiek vieni, tiek
kiti, nesvarbu kokio tikėjimo, laiko juose sumeškeriotas žuveles — gružlius ir
mekšrus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Kairiajame krante virš vieškelio, šalikelėje, stūkso
kalvelė, jos žemė pilka ir suakmenėjusi. Joje niekas neauga ir nežydi, tik reta
žolytė, dygi kaip plieninė viela. Toji kalvelė yra riba, kur baigiasi vaikų
žaidimai prie tilto. Ši vieta nuo seno vadinama Radisavo pilkapiu. Sakoma, kad
tai buvo kažkoks serbų vadas, galingas žmogus. Kai viziris Mechmedas-paša
nusprendė statyti Drinos tiltą ir atsiuntė savo žmones, visi pakluso jo valiai,
ėjo į darbą, vien tik Radisavas pasipriešino, sukurstė žmones ir liepė pasakyti
viziriui, kad šis atsisakytų savo sumanymo: ne juokas pastatyti tokį tiltą.
Daug vargo turėjo viziris, kol įveikė Radisavą, nes tai buvo nepaprastas vyras,
nei kulka, nei kardas jo neėmė, nebuvo tokios virvės nei grandinės, kuria būtų
buvę galima jį surišti; viską sutraukydavo kaip siūlus. Kažkokį talismaną jis
turėjo. Kas žino, kaip būtų atsitikę ir ar būtų viziris pastatęs tiltą, jeigu
nebūtų atsiradęs tarp jo žmonių toks gudruolis, kuris papirko Radisavo tarną ir
sužinojo paslaptį. Tada Radisavą užklupo miegantį ir pasmaugė šilkine virvute,
nes tiktai šilkui amuletas neturėjo jokios galios. Mūsų moterys tiki, jog
kasmet yra viena naktis, kai ant šios kalvos tiesiai iš dangaus krinta šviesa:
paprastai rudeniop, maždaug tarp Dangun ėmimo šventės ir Marijos gimimo. Tačiau
vaikams, kurie tikėdami ir netikėdami žiūrėdavo pro langus į Radisavo kapą,
niekada nepavykdavo pamatyti dangiškos šviesos, nes dar prieš vidurnaktį juos
priveikdavo miegas. Užtat naktį grįžtą į miestą keleiviai matydavo virš
kalvelės netoli tilto kažkokią šviesą, nors jiems ji nerūpėdavo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Višegrado turkai pasakoja, kad šitoje vietoje didvyrio
mirtimi žuvo dervišas, šeichas Turhanija6, garsus karžygys, kuris gynė nuo
netikėlių kariaunos Drinos tiltą. Šioje vietoje nėra jokio ženklo nei paminklo,
nes tokia buvo jo paties valia — dervišas norėjęs, kad jo kapas niekam nebūtų
žinomas. Mat kai netikėliai vėl įsiverš, jis atsikels iš kapo, pastos jiems
kelią ir kaip kadaise neleis pereiti Drinos tilto. Dėl to jo kapą dangus
kartais apšviečia savo šviesa.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Šitaip leidžia laiką miestelio vaikai — po tiltu arba prie
tilto — nerūpestingai žaisdami, vaikiškai svajodami. O vos pradėję bręsti,
persikelia ant tilto, į kapiją, kur jaunatviškos svajonės randa kitokio peno,
kur atsiveria nauji akiračiai, bet ir prasideda gyvenimo rūpesčiai, kova ir
darbai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Kapija — pirmųjų meilės svajonių, pirmųjų trumpų pasimatymų,
užkalbinimų ir susitarimų vieta. Čia daromi sandėriai ir prekiaujama,
vaidijamasi ir susitaikoma, susitinkama ir laukiama. Ant akmeninių tilto
turėklų prekininkai išdėlioja pardavimui pirmąsias trešnes ir arbūzus, o rytais
salepą ir karštas bandeles. Čia renkasi elgetos, luošiai ir raupsuotieji, o
taip pat jauni ir sveiki, kurie patys nori pasirodyti ar kitus pamatyti,
pagaliau visi, kas turi ką ypatinga pasiūlyti iš vaisių, drabužių ar ginklų.
Čia dažnai sėdinėja senyvi orūs vyrai ir kalbasi apie visuomeninius reikalus,
bendrus rūpesčius, bet dar dažniau susieina jaunimas, kuriam galvoje tik dainos
ir pokštai. Didelių įvykių ir istorinių permainų dienomis čia lipdomi skelbimai
ir atsišaukimai (ant anos iškilusios sienos, po marmurine plokšte su turkiškų
įrašu, virš fontano), pagaliau čia ligi 1878 metų buvo kabinamos ir maunamos
ant baslių galvos tų, kurie dėl kurios nors priežasties buvo pasmerkiami mirti,
o mirties bausmė šiame pasienio mieste, ypač neramiais laikais, buvo dažnas
dalykas, kartais, kaip vėliau pamatysime, net kasdieninis.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Nebuvo nei vienų vestuvių, nei vienų laidotuvių, kurių
procesija eidama per tiltą nesustotų kapijoje. Čia vestuvininkai apsitvarko,
susirikiuoja, o jau paskui traukia į centrą. Jeigu ramūs laikai, vaišinasi
rakija, dainuoja, šoka ratelį ir užtrunka ilgiau, negu buvo ketinę. O kai eina
laidotuvininkai, nešėjai pastato karstą ir leidžia velioniui valandėlę
atsikvėpti kapijoje, kur jis praleido didelę gyvenimo dalį.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Kapija — svarbiausia tilto vieta, panašiai kaip tiltas —
svarbiausia miesto vieta. Vienas keliautojas turkas, svetingai sutiktas
Višegrade, taip užrašė savo dienoraštyje: „Jų kapija yra tilto širdis, o tiltas
yra širdis miesto, kuris kiekvienam įstringa giliai širdyje“. Kapija liudija,
kad senovės architektai, pasak padavimų, turėję, kovodami su undinė¬mis ir
visokiomis piktomis galiomis, užmūryti gyvus kūdikius, mokėję ne tik gražiai ir
tvirtai statyti, bet taip pat rūpinęsi, kad jų statiniai būtų naudingi bei
patogūs netgi tolimiausios ateities kartoms. Ir kada žmogus susipažįsta su
čionykščiu gyvenimu ir gerai pagalvoja, negali nepasakyti, jog iš tiesų
nedaugelis Bosnijoje naudojasi tokiais patogumais ir malonumais, kaip Višegrado
gyventojai kapijoje.</span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg8kNNv4FwrosP-3eC9pUy5l-GsYUs99ZxI2Xi3HxAmCQ6jgM7Hh6JMAUMymTcv4r-WrQ44gwvoJvexU9vmuODOgS4fDNdxzjiJaj24tvc6yjcZ0oD7jiXmq3w9QJIKOdM8DZNtKE1Zln8l/s750/cuprija.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img alt="Mehmed Pasha Sokolović tiltas" border="0" data-original-height="500" data-original-width="750" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg8kNNv4FwrosP-3eC9pUy5l-GsYUs99ZxI2Xi3HxAmCQ6jgM7Hh6JMAUMymTcv4r-WrQ44gwvoJvexU9vmuODOgS4fDNdxzjiJaj24tvc6yjcZ0oD7jiXmq3w9QJIKOdM8DZNtKE1Zln8l/w400-h266/cuprija.jpg" title="Mehmed Pasha Sokolović tiltas" width="400" /></a></span></div><span style="font-family: arial;"><br /><o:p></o:p></span><p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Žinoma, visai kas kita žiemą, kada per tiltą eina tik tas,
kam būtinai reikia, ir, be to, skuba palenkęs galvą, čaižomas žvarbaus vėjo,
kuris nuolat pučia virš upės. Tada, suprantama, niekas nestoviniuoja atvirose
kapijos terasose. Užtat visais kitais metų laikais kapija tikra palaima ir
mažiems, ir dideliems. Tada kiekvienas miestelėnas bet kuriuo dienos ar nakties
metu gali nueiti į kapiją ir pasėdėti kanapoje arba, sustojęs netoli jos,
aptarti reikalus, pasišnekučiuoti. Išlinkusi, pakibusi penkiolika metrų virš
šniokščiančios žalios upės, ši akmeninė kanapa tarsi sklando ore, iš trijų
pusių supama trijų tamsiai žalių kalnagūbrių; viršuje dangus, debesys arba
žvaigždės, o pažvelgus pasroviui, atsiveria lyg siauras amfiteatras, tolumoje
uždarytas mėlynų kalnų grandinės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Kiek yra pasaulyje vizirių ir turtuolių, kurie galėtų laisvu
laiku ateiti į šią vietą pasidžiaugti, paliūdėti ar pasilinksminti? Nedaug,
labai nedaug. O kiek čia mūsų žmonių per šimtus metų iš kartos į kartą pasitiko
aušrą, praleido vakarą ar naktį, kada virš galvos nepastebimai virpa visas
žvaigždėtas skliautas! Daugelis, daugelis iš mūsų sėdėjo čia atsirėmę į lygų
tašytą akmenį, stebėdami nuolatinį šviesos žaismą kalnų viršūnėse ir debesyse,
stengdamiesi išnarplioti amžinai tą patį ir vis kitaip susipynusį mūsų miesto
gyventojų likimą. Seniai kažkas pasakė (tiesa, tai buvo svetimšalis ir kalbėjo
juokais), kad kapija nulėmė miesto likimą ir gyventojų būdą. Tuo nuolatiniu
sėdėjimu kapijoje, tvirtino jis, galima paaiškinti daugelio vietinių gyventojų
polinkį į susimąstymą ir svajingumą, o taip pat jų melancholišką
nerūpestingumą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Šiaip ar taip, negalima neigti, kad višegradiečiai, lyginant
su kitų miestų gyventojais, nuo seno buvo laikomi lengvabūdžiais, išlaidžiais,
pramogas mėgstančiais žmonėmis. Miestas įsikūręs patogioje vietoje, turtingi
aplinkiniai kaimai, derlingi laukai, ir, tiesą sakant, pinigai sraunia srove
plaukia į Višegradą, bet ilgai jame neužsilaiko. O jeigu ir atsiranda koks
taupus šeimininkas, namisėda, nemėgstąs linksmintis, tai paprastai koks nors
ateivis; tikriausiai Višegrado toks vanduo ir oras, kad vaikai čia gimsta
tikrai ne į save riestais pirštais ir, užsikrėtę išlaidumo ir nerūpestingumo
liga, gyvena pagal patarlę: „Davė dievas dantis, duos ir duonos“.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Sakoma, kad senis Novakas, kai sunegalavo ir turėjo mesti
plėšikavimą Romanijoje, šitaip mokė savo įpėdinį Grujicą:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">— Kai tykosi grobio, gerai žiūrėk, koks artėja keleivis.
Pamatysi išdidžiai jojantį raitelį su raudona liemene sidabrinėmis sagtimis ir
baltomis kojinėmis, žinok — iš Fočos. Pulk nieko nelaukęs, jo kišenėse ir
krepšiuose rasi daug pinigų. Jeigu raitelis skurdžiai apsirengęs, nuleidęs
galvą, sėdi ant arklio lyg išmaldos prašydamas, drąsiai pulk — jis iš
Rogaticos. Ten visi tokie: šykštuoliai, dedasi vargšais, o pinigų turi kaip
šieno. Bet jeigu jos keistuolis, susikryžiavęs kojas ant balno, burzgins
tanbūru ir plyšos visa gerkle, palik ramybėje, nesitepk rankų, tegu sau joja,
tai višegradietis, plikas kaip tilvikas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Visa tai tartum patvirtina ano ateivio nuomonę. O vis dėlto
sunku tikrai pasakyti, kiek ji yra teisinga. Kaip dažnai būna, čia sunku
nustatyti, kur priežastis, o kur pasekmė. Ar kapija padarė gyventojus tokius, kokie
jie yra, ar atvirkščiai — jie sumanė ją pagal savo būdą ir supratimą, pasistatė
pagal savo poreikius ir papročius? Nereikalingas ir tuščias klausimas. Nebūna
pastatų šiaip sau, atitrūkusių nuo juos sukūrusios visuomenės, neatitinkančių
jos reikalavimų, norų ir skonio, taip pat kaip architektūroje nėra atsitiktinių
linijų ir betikslių formų. O kiekvieno gražaus ir naudingo pastato atsiradimas
ir gyvenimas, jo santykiai su tais, tarp kurių jis egzistuoja, dažnai apipinti
sudėtingų ir paslaptingų dramų bei istorijų. Kaip ten bebuvę, tačiau vienas
dalykas tikras: tiltą ir miestelio gyventojus sieja artimi ir amžini ryšiai.
Višegradiečių ir tilto likimai taip susipynę, jog atskirai neįmanoma jų nei
įsivaizduoti, nei apsakyti. Štai kodėl pasakojimas apie tilto pastatymą ir jo
likimą yra kartu pasakojimas apie miestelio ir jo gyventojų ištisų kartų
gyvenimą, o visuose padavimuose apie miestą figūruoja akmeninis tiltas su savo
vienuolika arkų ir su kapija viduryje tarsi karūna.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">II<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Dabar mums reikia grįžti į tuos laikus, kada šioje vietoje
niekas nė nemanė statyti tilto, juo labiau tokio, koks yra šiuo metu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Galbūt ir anais senais laikais koks nors keleivis, pavargęs
ir sulytas, svajojo, kad per šią plačią ir audringą upę kokiu nors stebuklu
atsirastų tiltas ir jis greičiau ir lengviau pasiektų tikslą. Nėra abejonės,
kad žmonės, keliaudami ir įveikdami kelio kliūtis, nuo seno galvojo, kaip
įsirengti perkėlas, nes keliautojai nuo amžių svajoja apie gerą kelią,
ištikimus draugus ir šiltą nakvynę. Tik ne visi žmogaus norai išsipildo ir ne
visada užtenka valios ir jėgų sumanymams įgyvendinti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Pirmasis tilto vaizdas, kuriam buvo lemta įgauti realų
pavidalą, suprantama, dar neaiškus ir miglotas, šmėstelėjo dešimtmečio
Sokolovičių kaimo berniuko vaizduotėje, kada 1516 m. ankstų rytą jį vežė iš
gimtojo kaimo į tolimą, nuostabų ir baisų Stambulą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Tada toji pati Drina, žalia ir įnoringa kalnų upė, kurios
„vandenys dažnai susidrumsčia“, irgi veržėsi tarp plikų ir tuščių, čia uolėtų,
čia vėl smėlėtų krantų. Jau tada buvo miestelis, tik kitokios išvaizdos ir
kitokio dydžio. Dešiniajame upės krante, stačios kalvos viršūnėje, kur ir dabar
riogso griuvėsiai, stovėjo gerai išsilaikiusi Senoji pilis, didžiulė Bosnijos
karalystės klestėjimo laikų tvirtovė su bokštais, kazematais ir storomis
sienomis, statyta galingo didiko Pavlovičiaus. Šios pilies šlaituose ir
papėdėje, jos priedangoje buvo nedideli krikščionių kaimai Meidanas ir
Bikavacas, taip pat neseniai suturkintas Duščės kaimelis. Apačioje, slėnyje
tarp Drinos ir Rzavo, kur vėliau išaugo tikras miestas, buvo miestiečių laukai,
o per juos ėjo vieškelis, prie kurio stovėjo senoviniai mediniai užeigos namai,
keletas lūšnų ir malūnų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ten, kur Drina kerta vieškelį, plaukiojo garsusis „Višegrado
keltas“. Senas, pajuodęs keltas, o jame piktas nerangus keltininkas, vardu
Jamakas, kurį prisišaukti, nors jis ir budėdavo, buvo sunkiau, negu ką nors
prikelti iš kieto miego. Jis buvo milžiniško ūgio ir nepaprastos jėgos vyras,
pagarsėjęs ir smarkiai nukentėjęs daugelyje karų. Jis turėjo tik vieną akį,
vieną ausį ir vieną koją (kita buvo medinė). Niekad nesišypsodamas, su niekuo
nesisveikindamas, jis perkėlinėjo žmones ir prekes įnoringai ir savavališkai,
lėtai ir nerangiai, bet taip rūpestingai ir sąžiningai, jog jo sąžiningumas ir
teisingumas, kaip ir nerangumas bei savavališkumas, virto priežodžiu. Su
žmonėmis, kuriuos perkėlinėjo, jis nenorėdavo nei kalbėtis, nei turėti kokių
reikalų. Variokus už perkėlimą žmonės mesdavo ant juodo kelto dugno, kur jie
visą dieną gulėdavo smėlyje ir vandenyje, ir tik vakare keltininkas atsainiai
sužerdavo juos mediniu kaušu, kuriuo semdavo vandenį iš savo laivo, ir
nusinešdavo į lūšną ant kranto.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Keltas plaukiodavo tik tada, kai upė būdavo nepakilusi arba
tik truputį pakilusi; bet kai tik upė susidrumsdavo ir patvindavo virš tam
tikros ribos, Jamakas nuplukdydavo savo gremėzdišką keltą į užutekį, tvirtai
pririšdavo, ir tada Drina pasidarydavo neperplaukiama kaip didžiausia jūra.
Jamakas tada apkursdavo ir sveikąja ausimi arba tiesiog eidavo už miestelio į
savo laukus. Tada kitame krante visą dieną galėdavai matyti iš Bosnijos
atvykstančius keleivius, kurie sužvarbę, permirkę, nusiminę stoviniuodavo ant
akmenuoto kranto, veltui dairydamiesi kelto ir keltininko, ir kartkartėm
pratisai šūkčiodavo per drumstą, audringą upę:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">— Ohoooo, Jamakaaai!<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Tačiau niekas neatsiliepia ir niekas nesirodo, kol
nenuslūgsta vanduo; o kada galima vėl kelti žmones, nusprendžia Jamakas pats
vienas, niūriai, be kalbų ir aiškinimų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Miestas, teisingiau sakant, nedidelis ir susikimšęs kaimelis,
tada stovėjo dešiniajame Drinos krante, aukštai ant stačios kalvos šlaitų, prie
pat Senosios pilies griuvėsių; tada jis atrodė visiškai kitaip negu paskui, kai
buvo pastatytas tiltas ir kai išaugo susisiekimas bei prekyba.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Vieną lapkričio dieną kairiajame upės krante pasirodė ilga
apkrautų arklių vilkstinė ir sustojo čia nakvoti. Tai grįžo į Cargradą janyčarų
vadas su ginkluota palyda, Rytų Bosnijos kaimuose surinkęs „kraujo duoklę“ —
krikščionių berniukus. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Nuo paskutinės „kraujo duoklės“ jau buvo praėję šešeri
metai, todėl šį kartą ji buvo surinkta nesunkiai ir gausi; be didelio vargo
turkai pririnko tiek kiek reikia sveikų, nuovokių ir dailių dešimties -
penkiolikos metų berniukų, nors daugumas tėvų slėpdavo vaikus miškuose,
mokydavo juos apsimesti silpnapročiais arba luošiais, apvilkdavo skarmalais,
laikydavo apskretusius, kad tik nekristų į akį janyčarams. Kai kas savo vaikus
net žalodavo nukirsdami jiems rankos pirštą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Surinktus vaikus turkai gabeno ilga vilkstine ant mažų
Bosnijos arklių. Ant kiekvieno arklio buvo permesta po dvi pintines, kokiose
laikomi vaisiai, o kiekvienoje pintinėje sėdėjo berniukas su nedideliu
ryšulėliu ir pyrago gabalu - tiek tepasiėmė iš tėvų namų. Iš ritmingai
linguojančių ir girgždančių pintinių žvelgė skaistūs išsigandę pagrobtų
berniukų veidai. Vieni ramiai žiūrėjo per arklių nugaras į gimtojo krašto
tolius, kiti pasikūkčiodami valgė, o kai kurie miegojo atrėmę galvas į balnus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Kiek atokiau nuo paskutinių šios nepaprastos vilkstinės
arklių pakrikai kiūtino nusiplūkę tėvai ir giminės visam laikui išvežamų vaikų,
kurie gyvenimą praleis svetur - apipjaustyti, suturkinti, užmiršę savo
tikėjimą, tėvynę ir kilmę, tarnaus janyčarų pulkuose ar gaus net aukštus
imperijos postus. Daugiausia ėjo moterys - atimtų vaikų motinos, senelės ir
seserys. Kai jos prieidavo pernelyg arti, raiteliai puldavo ant jų su arkliais
ir garsiai keikdamiesi išvaikydavo jas rimbais. Moterys išbėgiodavo,
pasislėpdavo pakelės miške, bet netrukus vėl susirinkdavo ir imdavo sekti
paskui vilkstinę, stengdamosi ašarotomis akimis dar kartą pažvelgti į atimto
vaiko galvą, kyšančią iš pintinės. Ypač atkaklios ir ištvermingos buvo motinos.
Jos bėgo be kvapo, nežiūrėdamos po kojomis, suplėšytais marškiniais,
išsidraikiusiais plaukais; viską užmiršusios verkė, raudojo tarsi numirėlio,
kitos lyg pamišusios aimanavo, šaukė, sakytum gimdymo skausmų suremtos, ir,
apakusios nuo ašarų, patekdavo tiesiai po rimbų smūgiais ir nuo kiekvieno rimbo
kirčio jos lyg apdujusios kartojo: „Kur jį vežate? Kur vežate?“ Kai kurios šaukė
sūnums, stengėsi ką nors pasakyti, kiek galima pasakyti keliais žodžiais,
paskutinį kartą patarti, įspėti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">— Rade, sūneli, nepamiršk motinos...</span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj3kHy7rJ89Yt8sLXe3LTMXES1cVXRI7GqMQ3RBfCsF4VV2rvQY7ZFGkQiKL-3RMAkN2VnIhDfIcWv9IhbKpyFbQAldtatiFjODUcCoWRHy07agug6dvEyctNJOXtwTr1ERp7G8KuPBbpcL/s920/kuca_ive_andrica.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Ivo Andrič vaikystės namas" border="0" data-original-height="637" data-original-width="920" height="278" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj3kHy7rJ89Yt8sLXe3LTMXES1cVXRI7GqMQ3RBfCsF4VV2rvQY7ZFGkQiKL-3RMAkN2VnIhDfIcWv9IhbKpyFbQAldtatiFjODUcCoWRHy07agug6dvEyctNJOXtwTr1ERp7G8KuPBbpcL/w400-h278/kuca_ive_andrica.jpg" title="Ivo Andrič vaikystės namas" width="400" /></a></span></div><span style="font-family: arial;"><br /><o:p></o:p></span><p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">— Ilija! Ilija! Ilija! — šaukė kita moteris, beviltiškai
ieškodama akimis pažįstamos brangios galvutės, be paliovos kartojo vis tuos
pačius žodžius, tarsi norėdama, kad sūnui įstrigtų atmintin vardas, kuris po
kelių dienų bus atimtas iš jo visam laikui.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Tačiau kelias tolimas, žemė kieta, kūnas silpnas, o turkai
galingi ir negailestingi. Pamažu moterys pradėdavo atsilikti ir, iškamuotos
ilgo kelio, rimbo smūgių, viena po kitos atsisakydavo beviltiškų savo pastangų.
Čia, prie Višegrado kelto, turėjo sustoti ir pačios atkakliausios, nes jų į
keltą neleisdavo, o perbristi upę buvo neįmanoma. Joms teliko tyliai sėdėti ant
kranto ir verkti - iš čia jų niekas nebevarė. Tarsi sustingusios, jos sėdėjo
nejausdamos nei alkio, nei karščio, nei šalčio, kol kitame krante dar kartą
išvydo ilgą, į Dobruną sukančią raitelių ir arklių vilkstinę, kol dar kartą ten
šmėkštelėjo ir dingo iš akių jų vaikai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Tą lapkričio dieną vienoje iš daugybės pintinių tyliai
sėdėjo juoda-plaukis dešimties metų berniukas iš kalnų kaimo Sokolovičių ir
sausomis akimis dairėsi aplinkui. Sužvarbusioje, nuo šalčio paraudusioje
rankutėje jis laikė kreivą lenktinį peiliuką ir, vis žvalgydamasis, atsainiai
pjaustinėjo pintinės kraštus. Jis įsidėmėjo akmeningą krantą, apaugusį retais
nuskurusiais belapiais žilvičiais, luošą keltininką, apgriuvusį, visiems vėjams
atvirą, voratinklių pilną malūną, kur jie turėjo nakvoti, persikėlę per
susidrumsčiusią Driną, virš kurios kranksėdamos sukiojosi varnos. Ši vieta, kur
nutrūksta kelias, kur juodas vargas tiesiog akyse išauga ir užgula uolėtus
krantus, kur taip sunku ir pavojinga persikelti - ši vieta įstrigo berniukui
lyg aštrus dieglys, kuris kartais taip draskė krūtinę, jog, atrodo, plyšta
širdis. Tarsi negyjančia opia žaizda tapo jam šis skurdus ir kalnuotas kraštas,
kur taip akivaizdžiai matyti negandos, kur žmogus yra galingos stichijos
nelaisvėje ir, gėdydamasis savo bejėgiškumo, dar aiškiau mato ir suvokia savo
ir kitų nedalią.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Visa tai susiliejo į fizinį skausmą, kuris tą lapkričio
dieną užgulė berniukui širdį ir niekada nepaliovė kamavęs, nors jis ir pakeitė
gyvenimą ir tikėjimą, vardą ir tėvynę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Kas nutiko vėliau šiam pintinėje išvežtam berniukui, visomis
kalbomis pasakoja visos istorijos knygos, ir apie tai geriau žinoma plačiame
pasaulyje negu pas mus. Jaunystės metais jis buvo drąsus silachdaras - ginklų
saugotojas sultono rūmuose, paskui - kapudanas-paša - laivyno vadas, sultono
žentas, pasaulinio garso karvedys ir valstybės veikėjas, garsusis Mechmedas-paša
Sokolis, kuris pergalingai kariavo trijuose žemynuose, išplėtė Turkijos
imperiją, sutvirtino jos sienas ir, išmintingai valdydamas, sustiprino ją iš
vidaus. Per šešiasdešimt su viršum metų jam teko tarnauti trim sultonams,
patirti ir gera, ir bloga, kas tenka tik nedaugeliui išrinktųjų, pavyko užkopti
į mums neįsivaizduojamas valdžios ir galios viršūnes, kurias mažai kas
tepasiekia, o pasiekęs retai išsilaiko. Tasai naujas žmogus, antrąkart gimęs
svetimame krašte, kur net mintimis negalime pasekti jo kelio, turėjo užmiršti
viską, ką prieš daugelį metų paliko tėvų žemėje. Be abejo, pamiršo jis ir
perkėlą prie Višegrado, ir tuščią krantą, kur keleiviai dreba nuo šalčio ir
nežinios, ir gremėzdišką, kirvarpų sugraužtą keltą, ir baisų keltininką, ir
alkanas varnas virš drumzlinos upės. Tačiau skausmas, kuris tada įstrigo
krūtinėje, niekada nepraėjo. Priešingai, slenkant metams ir artėjant senatvei,
jis atsiliepdavo vis dažniau: krūtinę perverdavo tas pats iš vaikystės
pažįstamas dieglys, visai nepanašus į visas kitas kančias ir skausmus, kuriuos
į gyvenimo pabaigą teko kentėti. Tada viziris užsimerkęs laukdavo, kol nustos
draskyti krūtinę ir skausmas praeis. Vieną tokią valandėlę jam dingtelėjo
mintis, kad galėtų išsivaduoti nuo šio skausmo, jeigu nebeliktų kelto per
tolimąją Driną, kur be paliovos auga ir didėja skurdas ir visokios negandos.
Reikia tik nutiesti tiltą per niūrią upę, šniokščiančią tarp stačių krantų,
susieti upės perkirstus kelio galus ir tokiu būdu tvirtai ir visiems laikams
sujungti Bosniją su Rytais, savo gimtinę su ta vieta, kur prabėgo jo gyvenimas.
Taigi jis buvo pirmasis, kuris pro užmerktus vokus vienai akimirkai šioje
vietoje išvydo būsimo tvirto ir dailaus akmeninio tilto siluetą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Dar tais pačiais metais vizirio įsakymu ir jo lėšomis buvo
pradėtas statyti didžiulis tiltas per Driną. Statyba truko penkerius metus. Tai
turėjo būti labai gyvas ir svarbus miestelio ir visos apylinkės gyvenimo
laikotarpis, pilnas permainų, didelių ir mažų įvykių. Tačiau, keistas dalykas,
miestelyje, kur žmonės šimtmečiais atsimindavo ir iš lūpų į lūpas perduodavo
pasakojimus apie nereikšmingus įvykius ir vienaip ar kitaip su tiltu susijusius
atsitikimus, apie patį darbą teišliko vos žiupsnelis smulkmenų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Liaudis atsimena ir perduoda kitoms kartoms tik tai, ką
suvokia ir ką gali paversti legendomis. Visa kita praeina pro šalį, nepalieka
ryškesnio pėdsako, kaip kad praeina kasdieniniai gamtos reiškiniai, nepaliesdami
žmogaus vaizduotės ir neįstrigdami atmintyje. Ilgai užtrukusi ir sunki tilto
statyba liaudžiai buvo tik svetimas darbas už svetimus pinigus. Ir tik po to,
kai per tokį atkaklų darbą iškilo didžiulis tiltas, žmonės pradėjo prisiminti
šio dailaus ir tvirto tilto pastatymo smulkmenas, gražinti jas fantastiškomis
legendomis, kurias jie irgi mokėjo meistriškai kurti ir ilgai laikyti
atmintyje.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;"><span style="mso-spacerun: yes;"> </span></span></p></div>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0Serbija44.016521 21.00585915.706287163821152 -14.150390999999999 72.32675483617885 56.162109tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-67420085584628440172021-02-18T15:01:00.104+02:002021-12-30T14:19:48.347+02:00Literatūrinis žemėlapis. Baroko atspalvio Kristinos Sabaliauskaitės kūrinys - Lietuvos veidas <p></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjzFkiTrud0h1puAUL1oxW_xRsJFU_jRGN6uYA1IlqWSXNRbewZwoilQwD6AG0sqeBEa0T3CNQxylIv6TXWj4DaHayoAyLd9QvAbM1UYI8GEK6zHnKOz3JdG-n6qYjGWx0wB_XHOZcSvAWj/s640/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="325" data-original-width="640" height="204" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjzFkiTrud0h1puAUL1oxW_xRsJFU_jRGN6uYA1IlqWSXNRbewZwoilQwD6AG0sqeBEa0T3CNQxylIv6TXWj4DaHayoAyLd9QvAbM1UYI8GEK6zHnKOz3JdG-n6qYjGWx0wB_XHOZcSvAWj/w400-h204/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" width="400" /></a></div><br /> Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį. Pirmasis žingsnis - savos šalies literatūra. Į apklausą įtraukėme tiek klasikos, tiek šiuolaikinės literatūros kūrinius, daugybė jų skaityta dar mokyklos suole, ir žinoma, juk sekame savo šalies literatūros naujienas žymiai intensyviau, nei užsienio. <p></p><p></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgHCwmcMwmx549myf7m6xPZKkH6IGm-q0KEzkP3jTlnV7tkEDx_tEfCDbH_pwuX_jNrS73CDC9-SkSsh6RnuZs7ckuiWPrQUY50qlNChZOPbDukakhxOO61YTYEENm7S7sQL3ool-TWzbcj/s600/silva-rerum.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="600" data-original-width="398" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgHCwmcMwmx549myf7m6xPZKkH6IGm-q0KEzkP3jTlnV7tkEDx_tEfCDbH_pwuX_jNrS73CDC9-SkSsh6RnuZs7ckuiWPrQUY50qlNChZOPbDukakhxOO61YTYEENm7S7sQL3ool-TWzbcj/s320/silva-rerum.jpg" width="212" /></a></div><div style="text-align: justify;">Skaitytojų balsavimas lėmė, kad Lietuvą atstovaus Kristinos Sabaliauskaitės "Silva rerum". Pasirinkimas nestebina, tai tikrai populiariausia XXI amžiaus Lietuvos rašytojos kūrinys, išverstas ir į kitas kalbas. Beje, apdovanotas ir užsienio šalyse, Latvijoje vykusios akcijos „Didysis skaitymas“ metu ši knyga pateko tarp 100 visų laikų mėgstamiausių latvių knygų ir tapo vienintele lietuviška knyga, patekusia į šį sąrašą. </div><div style="text-align: justify;">Kristina Sabaliauskaitė (g. 1974), dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė, itin kruopščiai renka istorinius duomenis. Pati autorė dažnai pabrėžia, kad savo kūriniuose pateikia tik gerai patikrintus istorinius faktus, diskusijose apie kūrinius pateikia nuorodas į šaltinius. K. Sabaliauskaitės "Silva Rerum" – tai romanas, kuriame susipina istoriniai įvykiai ir personažai, o pasakojime, kuris plėtojasi XVII a. Žemaitijoje ir Vilniuje, atsiskleidžia vienos šeimos likimas. </div><div style="text-align: justify;">Beje, Vilniuje ilgą laiką vyko (o gal ir tebevyksta) ekskursijos <a href="https://www.diena.lt/naujienos/vilnius/miesto-pulsas/laiko-masina-i-romane-silva-rerum-aprasytas-vietas-524482" target="_blank">romano "Silva rerum" keliais</a>, bet pirmiausia vistiek reikia perskaityti knygą: </div><div><h4 style="text-align: left;">Kristina Sabaliauskaitė. Silva rerum. - Vilnius, 2015. - 286 p. </h4></div><span><a name='more'></a></span><div><br /></div><div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Uršulės pirmąjį žingsnį šventumo link pastebėjo tik jos brolis dvynys, tačiau tasai didvyriškas judesys sulaukė tik nepatiklaus Kazimiero prie smilkinio pasukioto piršto. Rytojaus dieną, namų koplytėlėje laikant laidotuvių mišias už Oną Magdaleną ir jau užsriegus jos mažytį karstelį, Uršulė pakilo iš suolo, priėjo prie altoriaus, persižegnojo ir apsidairiusi bei pasistiebusi iškilmingai, kaip jai pačiai atrodė, pabučiavo relikvijoriaus stikliuką, už kurio glūdėjo baisusis įskeltanagis nežinomo kankinio pirštas. Deja, jos pasiaukojantis tikėjimo aktas kažkaip stebuklingai praslydo pro akis gedulo prislėgtiems namiškiams, ir tik Kazimieras, seseriai grįžus į maldos suolą, pusbalsiu pasiteiravo, ar tik toji nebus pablūdusi. Tačiau Uršulė jau buvo nusprendusi kentėti tiek, kiek tik reikės kelyje į šventumą, tad į brolio patyčias nekreipė dėmesio.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Atvirkščiai, po šlykščioj o piršto pabučiavimo sekusiomis dienomis, savaitėmis ir mėnesiais Uršulė visiškai įsitikino, kad jos pasiaukojimas ir įveikta baimė pamaldžiai bučiuojant baisiąją relikviją įvykdė stebuklą, mat Norvaišų šeimos gyvenimas po mažylės laidotuvių, priešingai nei galėjo lemti toks liūdnas įvykis ir buvo galima tikėtis sveiku protu, ėmė stebėtinai laimingai stotis į vietas, tarsi kažkieno stebuklinga ranka būtų ėmusi pamažu traukti virš namų pakibusią slogios nevilties ir nusivylimo skraistę.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj74JCA6cFsTUwM9PIzT8aDOwKv28jaYS93wXkCuROejUmySwIkBwsaE9dCeOU1lTJAIVIH3VC-07zFqkdztc9OeIEYuOXQmTxVfybpu3_IMNpAqLXY8HeH01j1Xcz8FWlQsxjFMou7ZjEq/s958/sabaliauskait%25C4%2597.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Kristina Sabaliauskaitė. Lietuvos rytas nuotrauka" border="0" data-original-height="958" data-original-width="942" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj74JCA6cFsTUwM9PIzT8aDOwKv28jaYS93wXkCuROejUmySwIkBwsaE9dCeOU1lTJAIVIH3VC-07zFqkdztc9OeIEYuOXQmTxVfybpu3_IMNpAqLXY8HeH01j1Xcz8FWlQsxjFMou7ZjEq/w315-h320/sabaliauskait%25C4%2597.jpg" title="Kristina Sabaliauskaitė. Lietuvos rytas nuotrauka" width="315" /></a></div><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Todėl savo sukeltam stebuklui Uršulė nedvejodama priskyrė motinos išbridimą iš beviltiško liūdesio liūno, nors iš tiesų šis nuopelnas priklausė ne kam kitam, o Jonui Motiejui ir grynam atsitiktinumui. Vos dviem savaitėms praslinkus po mažosios Onos Magdalenos laidotuvių kaimyninėje Viržuvėnų bažnytėlėje, Jonas Motiejus jodamas iš tenykščio vikaro, su kuriuo buvo suderėjęs naują altariją (Kuriam nors iš bažnyčios altorių tikinčiojo užsakomos mišios, kurios turi būti laikomos tam tikrais laiko tarpais priklausomai nuo tam tikslui paaukotų lėšų kiekio) mažiukei atminti, Tarvydų kaimelio pakelėje pastebėjo prie vienos iš vargingų trobų besibūriuojančius mužikus. Nulipęs nuo arklio aptiko, kad vis didėjantis žioplių būrys, apspitęs trobos langus, pasirodo, smaginosi stebėdamas, kaip trobos šeimininkei maišosi protas. Nei vyras, nei susirinkę kaimynai negebėjo įveikti vargšės moters, kuri, paaiškėjo, kaip tik tądien buvo palaidojusi vos kelias savaites teišgyvenusį savo kūdikį. Tarsi šėtono apsėsta moteriškė blaškėsi po trobą, įsibėgėjusi trankė galvą į rąstų sieną, draskė drabužius ir rėkė dvesiančio gyvulio balsu, kuriame nebebuvo nieko žmogiška, ir net kelios poros rankų negalėjo suturėti besiblaškančio kūno, iš kurio visiškai pasitraukė sąmonė, užleisdama vietą beatodairiškai, skausmo nejaučiančiai ir tik bepročiams būdingai jėgai. Kaimiečiai, išvydę Joną Motiejų, akimirką pertraukė savo bergždžias pastangas suvaldyti motiną ir pagarbiai šnabždėdamiesi nusitraukė nuo galvų kepures, o vėliau vienu balsu žioptelėjo, kai tasai, ramiai priėjęs prie vis dar inkščiančios moteriškės, atsivedėjęs rėžė jai du antausius, po vieną į kiekvieną žandą, mat buvo skaitęs savo knygose, kad būtent taip reikia tramdyti įsisiautėjusius nevispročius. Nežinia, ar netikėtumas, ar nutvilkantis antausis, ar neginčijama medicinos mokslo tiesa lėmė, kad moteriškė išties bent jau kuriam laikui nurimo. Jonas Motiejus liepėją už parankių išvesti į lauką ir perlieti kibiru, o geriausia - keletu kibirų šalto vandens, vėliau sugrąžinus trobon paguldyti, apklostyti ir pagirdyti kokiu karštu viralu. Paliepęs smalsuoliams nešdintis, vyrui pasakė netrukus grįšiąs, mikliai įšoko į balną ir pentinais paragino arklį mikliau įveikti tas kelias mylias, skiriančias jį nuo Milkantų. Vos grįžęs į namus, liepė pabalnoti antrą arklį, o patsai nuskubėjo į antikamerą, kurios plačioje palangėje žinojo rasiąs Elžbietą, kaip ir kasdien pastarąją savaitę sėdinčią su siuviniu rankoje, tačiau iš tiesų dygsniuojančią ne audinį, o savo iškankintą sielą nesibaigiančiomis sąžinės priekaištų adatomis. Išvydęs į vieną tašką įsmeigtą žmonos žvilgsnį, liepė jai rengtis, susirinkti visus savo vaistinius antpilus, nes josią į Tarvydus, kur reikią jos pagalbos, mat buvo tikras, kad tik pareigos jausmas gali priversti Elžbietą pakilti iš sielvarto krėslo.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Kai abu Norvaišos, paskubom į skepetas surišę kelis butelaičius Elžbietos variniame alembike (Alembicus (.lot.) - specialus distiliavimo indas, plačiai naudotas XVII-XVIII a. dvaruose farmacijos tikslais) išdistiliuotų vaistažolių antpilų, po kelių valandų vėl sugrįžo prie nelaimingosios trobos Tarvyduose, smalsuoliai ne tik nebuvo išsiskirstę, bet ir dar labiau bruzdėjo, žegnodamiesi ir minėdami Šėtoną bei Dievo bausmę, o prie slenksčio sutiko Jonelio tėvą, patį kaimo šaltyšių Antaną Tarvydą, žmogų, šiaip jau ne itin jautrų mužikų vargams. Įžengus į trobą jų laukė baisus vaizdas ir tatai buvo ne išprotėjusi motina, kuri dabar virvėmis surišta gulėjo kampe ant gulto: kol vyras ir kaimynai bergždžiai bandė ją slaugyti, be priežiūros paliktas keturmetis tos pačios motinos vaikelis bemaklinėdamas aplinkui sugebėjo užsiversti ant kobinio virš ugnies kabėjusį katilą verdančio vandens, klaikiai nusiplikyti ir dar įgriūti į patį ugniakurą ir beveik mirtinai nusideginti. Elžbieta Norvaišienė, pamačiusi nuplikytą, klaikiomis pūslėmis nuėjusį ir veikiausiai nebeatsigausiantį kūnelį, nevalingai įsikniaubė Jonui Motiejui į petį. Tasai, paglostęs žmonai pečius, tepasakė: „Matai, kas būna.“ Paskui paėmęs už parankės tvirtai ją tarsi laivą nuvairavo į kampą, kur tebeinkštė vargšė motina, ir toje liūdnoje akistatoje pridūrė: „Mes neturim tokios prabangos.“</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Nežinia, ar toji vyro netyčiomis surengta pamoka, ar savosios nelaimės atspindys, kurį išvydo vargšės surištos moters akyse, ar suvokimas, į kokias beprotybės plynes gali tarsi pasibaidęs arklys nunešti netramdomas sielvartas, ar jos kraujyje tekantis įgimtas pareigos jausmas lėmė, kad visą kelią iki Milkantų tylėjusi Elžbieta Norvaišienė nuo arklio nulipo pagaliau iš tiesų palaidojusi savo kūdikį ir pati tvirtai apsisprendusi dar kiek pagyventi gyvųjų pasaulyje. Tądien pirmą kartą po paskutinio jųdviejų kūdikio mirties ji pagaliau apkabino ir priglaudė dvynukus, išalkusi, noriai pavakarieniavo ir paprašė antros taurės vyno po vakarienės. Kitą rytą atsibudusi nešina raktais apėjo namus, kurie palikti tarnams šeimininkauti šen bei ten buvo bepradedą trauktis netvarkos greimu, ir užkūrė vajų - liepė vėdinti patalus, dulkinti kilimus, šveisti sidabrą, gremžti grindis, - tarsi siekdama išnaikinti net menkiausią namus paženklinusios mirties pėdsaką ir ieškodama paguodos ilgas dienas trunkančiuose darbuose.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jonas Motiejus, iš savo patirties tvirtai žinodamas, kad ne kas kita, o dykinėjimas yra pati trąšiausia dirva savigailos piktžolėms tarpti, ir matydamas, kokią atgaivą Elžbietai teikia jos pastangos, jei neįveikti žiaurų chaoso dėsnių valdomą pasaulį, tai bent sutvarkyti nedidelį to pasaulio lopinėlį Milkantuose, priėmė nelengvą sprendimą ir seniai jam ramybės <div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhq5CFXMY9s0mNNBcls_A2xmmD2XaVrka7EJFRiSpvhMGSetkGlUuD058n93XchvT-B9suy4FNbWFsDm6HWDRXAE8_bH1rei-kWkqMFSzpZ8268BmypicVpYFzPz5I_c3zEJgPnRCsAEDkl/s420/2t_f00-00_al.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img alt="Šv. Kazimiero koplyčia Katedroje." border="0" data-original-height="280" data-original-width="420" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhq5CFXMY9s0mNNBcls_A2xmmD2XaVrka7EJFRiSpvhMGSetkGlUuD058n93XchvT-B9suy4FNbWFsDm6HWDRXAE8_bH1rei-kWkqMFSzpZ8268BmypicVpYFzPz5I_c3zEJgPnRCsAEDkl/w400-h266/2t_f00-00_al.jpg" title="Šv. Kazimiero koplyčia Katedroje." width="400" /></a></div><br />neduodantiems Zabieloms pardavė vieną iš valdų pakraščio palivarkų. Šiokių tokių sąžinės priekaištų kamuojamas, mat dar tėvo buvo įkalta, kad žemę galima tik pirkti, bet ne parduoti, pats sau tylomis teisinosi tai darąs dėl sunkaus pokario meto, tačiau iš tiesų darė tai dėl žmonos užsimiršimo. Ir dėl savęs paties, nes širdies gilumoje pats geidė pasijusti šiokiu tokiu kūrėju ir sutvarkyti seni) dvarą pagal savo supratimą ir sukauptas mokslo žinias, pradėti viską iš naujo ir paversti jį mažyte klestinčia Arkadija, kur karaliautų sveikas protas, graži tvarka ir paprasti gyvenimo džiaugsmai, regis, visiškai pastaruoju metu išnykę iš karo ir suirutės išdraskyto pasaulio. Po galais, tyliai sau mintijo, juk gyventi galima ir nuošaliame dvare vidury miškų, ir tegu visi pasikaria su savo intrigomis, politika, rietenomis ir karais. Dalį už žemę gautų pinigų apdairiai padėjęs už geras palūkanas pas Varnių vyskupą, idant priaugtų lėšų tam metui, kai Kazimierą gal reikės leisti į rimtesnius mokslus, didžiąją dalį nusprendė skirti Milkantų dvarui atnaujinti. Ir dar save teisino darąs tai dėl vaikų - juk nebe už kalnų, o tik už gerų kelerių metų ateis laikas, kai Kazimieras turės parsivesti naują šeimininkę, o pas Uršulę pradės lankytis piršliai, tad suprantama, kad dvaras turi atrodyti deramai. Nutaręs, jog prieš šimtmetį statytas patsai rūmas storomis mūro sienomis ir drūtais kampiniais bokščiukais, kad jau ir išėjęs iš mados, vis dar pakenčiamas, Jonas Motiejus užsiėmė sodu, o Elžbietai leido į valias atsidžiaugti šeimininkaujant namų viduje. Įdiegtam saiko jausmui galynėjantis su nevaržoma ir mylinčio vyro skatinama galimybe leisti pinigus, ji vis noriau ėmėsi keisti dvaro rūmą. „Daryk ką nori, tik kad paskui neatrodytų kaip prakutusio plebėjo svajonė“, - toks buvo vienintelis Jono Motiejaus pageidavimas, išsakytas su šiokia tokia šypsena ir veikiau sau pačiam į žilstelėjusį ūsą.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Pirmiausia Jonas Motiejus pasirūpino viso rūmo langais - išimdamas bene piršto storumo, grubaus pūtimo ir seno butelio dugną primenančius senuosius ir pakeisdamas juos naujo rašto, plonais ir skaidriais kaip ašara. Pro juos įspindusi saulė apšvietė visus įtrūkius sienose, voratinklius kampuose ir iki ataudų nudilusį aksomą, kuriuo buvo aptraukti keli krėslai, ūmai pasirodę tokie graudūs ir beviltiškai pasenę, kad buvo nutarta juos atiduoti kumečiams ir namų tarnams. Tuo pat metu į Milkantus ėmė plaukti pirklių katalogai, mat pakalbinus stiklių ir audinių pirklį garsas apie išlaidauti pasiryžusį Norvaišą pasiekė ir baldininkus, ir pasmanterininkus (galionų, juostų ir galanterijos pirklius), ir puodžius, ir tapisierius (gobelenų ir kilimų pirklius), ir liustrius (veidrodžių ir lempų pirklius, tad nebuvo nė savaitės, kad namų nepasiektų kokia knyga odiniais viršeliais, prie kurios puslapių būtų prisiūtų įvairiausių audinių atraižų, aplankas su tinkuotojo išpaišytais štukaterijų1 (tinko apdailų), karnizų ir gzimsų (puošnių architektūrinių karnizų tipas) projektais, albumas su šimto Gdansko spintų piešiniais ar net iš Karališkųjų Prūsų atkeliavusi knyga, kurių reikėjo grąžinti šiukštu ne vėliau kaip po savaitės ir kurioje buvo neįtikėtino brangumo mėlynai paspalvintų dar brangesnių kiniškų vazų pavyzdžių graviūrų ir pluoštas piešinių, vaizduojančių kur kas pigesnes, bet ne tokias gražias olandiškas. Elžbieta Norvaišienė smaginosi glostydama glotnias damasto ir kitaikos (vidutinės kokybės šilko audinys, naudotas ir drabužiams, ir interjero apdailai) skiautes, siausdama prieš plaukų venecijietiškų aksomų ar šiurpdama pirštui pabraukus per standų sidabrinėmis skaisgijomis ataustų brokatų; žingsniavo po kambarius matuodama vietų naujiems baldams ir pasiėmusi rankon uolektimis sudalytų kartelę pasistiebusi matavo, ar naujosios konsolės aukštis nesikirs su įstabaus, dar tik paveikslėlyje matyto, tačiau jau užsisakyto itališko veidrodžio rėmais. Kartais, negalėdama naktį užmigti, apsigaubusi pečius kailiu pamuštu kambariniu rūbu ir pasiėmusi žvakę, nutapsėdavo žemyn į menę ir mintyse pradėdavo stumdyti bei rikiuoti dar neatkeliavusius baldus, mintyse kabinti ant sienų dar nepagamintus veidrodžius ir nenutapytus paveikslus ir mintyse kurti naujus namus, kurie, jos šventu įsitikinimu, turėjo nuo šiol įstabiai ir laimingai pakeisti visos šeimos likimų. <div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgH1lr0o_F68bnXQbd5sgkMfSJxD7h0d8iMIdBRdu2TDYT4qiJP3bXatSh-UwuxjnFr-uX8oM3r5kxbJoHpLIApfeEwnEnLKql6yZ7rSW0S1ccauWXDCey8bDBuHJ0koExRaZHVA6n6hwQ2/s420/2t_f00-00_al.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img alt="Šv. Kazimiero koplyčia. Čia vyko slaptosios Uršulės vestuvės" border="0" data-original-height="280" data-original-width="420" height="213" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgH1lr0o_F68bnXQbd5sgkMfSJxD7h0d8iMIdBRdu2TDYT4qiJP3bXatSh-UwuxjnFr-uX8oM3r5kxbJoHpLIApfeEwnEnLKql6yZ7rSW0S1ccauWXDCey8bDBuHJ0koExRaZHVA6n6hwQ2/w320-h213/2t_f00-00_al.jpg" title="Šv. Kazimiero koplyčia. Čia vyko slaptosios Uršulės vestuvės" width="320" /></a></div><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Tuo tarpu Jonas Motiejus tyloje ir ramybėje, kurių matavo tik vienas paskui kitų beveik nepastebimai slenkantys metų laikai, kūrė savo mažųjų svajonių Arkadijų. Daržoves išgyvendinęs iš sodo į ežių pakraštį, liepė iškirsti paežerėje esantį miškelį taip, kad nuo dvaro rūmo atsivertų niekieno netrikdomas vaizdas į Salotą. Nepatikliai galvą kraipantiems baudžiauninkams atseikėjęs po gorčių kviečių ir atsidėkodamas iškepęs nemažą veršį darbų užbaigtuvėms, jis įgyvendino savo viziją: į laiptus panašiomis pakopomis liepė nukasti nelygų link ežero besileidžiantį kalnelį, jo šlaitus apsodino atvežtais kleveliais ir arklio kaštonais, kiekvieną pakopą aprėmino kirptomis žalitvorėmis ir padalijo į keturias dalis keturių metų laikų, keturių elementų ir keturių temperamentų garbei, o už jų įrengė brangiai kainavusi tikro marmuro saulės laikrodį su paauksintu rodyklės galu. Atsivertęs herbariumus jis ilgai suko galvą ir popieriuje plunksna braižė projektus, kaip susodinti augalus, kad jo arkadiškas sodas ne tik visuomet būtų gyvas - ar tai būtų sangviniškasis pavasaris su vėjo kedenamu hiacintų kvapu, ar choleriškoji vasara, liepsnojanti raudonomis nasturtomis, ar melancholiškasis ruduo su žemėn svyrančiais granato vaisiais, ar flegmatiškoji žiema su sustingusiais varvekliais ir atsiveriančiu ežero vandenų vaizdu, - bet ir kad tas sodas teiktų peno išsilavinusiam protui, gebančiam vertinti subtilesnius gyvenimo dalykus ir matyti po kasdienių daiktų paviršiumi glūdinčią dieviškąją pasaulio prasmę. Paleidęs vaizduotės vadžias, jis leidosi jos nevaržomai nešamas ir netgi pradėjo svajoti apie dar niekur nematytas beprotiško grožio augalų rūšis - juodas tulpes, sprindžio aukščio medžius, trimito dydžio nasturtas, žmogaus ūgio hiacintus, mėlynus varpelius, tokius didelius, kad po jais būtų galima slėptis nuo lietaus, nesibadančias rožes ir rankomis neapglėbiamus obuolius, o vėliau netgi pradėjo įsivaizduoti, kas būtų, jei pavyktų išauginti augalus, turinčius pasakiškų, beveik embleminių savybių, - pušį, ant kurios vietoj kankorėžių derėtų raudoni obuoliai, ar rožę, kuri nužydėjusi sukrautų granato vaisių. Prisiminęs Radvilų kunstkameros undinę, per kazokų antpuolį išmestą į rūmų kiemą, kurią įtarė esant apsukraus meistro susiūtą iš žuvies uodegos ir dar nežinia kokio padaro, jis sumanė šį keistenybių kūrimo būdą pritaikyti augalams ir tarsi apsėstas susižavėjo skiepijimu. Apsiginklavęs aštriu sodininko peiliu ir skustuvu, jis valandų valandas leido sode skiepydamas visus įmanomus augalus vieną į kitą ir skverbdamas įkypai nusmailintas vieno augmens šakeles ar ūglius po kito augalo žieve, o vėliau tvarstydamas šią dirbtinę jungtį tarsi gyjančią žaizdą pakulomis ir audinio atraižomis; apmaudžiai genėdamas nudžiūvusius ir neprigijusius savo bandymus ir mėgindamas iš naujo, o tomis dienomis, kai neskiepydavo, Jonas Motiejus, padėjęs peilį į šalį, galėdavo valandų valandomis stebėti amžiną augimo stebuklą - besikalančius daigus, sprogstančius pumpurus, atsiriečiančius lapelius, besiskleidžiančius žiedus ir besimezgančius vaisius - ir gelbėti juos nuo visokeriopų kirmėlių, amarų, muselių, erkučių, lervų ir kitokių kenkėjų, mat šiems veistis buvo stebėtinai palankūs šio nedėkingo krašto orai, tokie atšiaurūs ir negailestingi lepiems Jono Motiejaus augalams. Užėjus žiemai vakarus jis leisdavo prie savo knygų ir graviūrų, vėl ruošdamasis artėjančiam pavasariui ir stengdamasis pasivyti Elžbietą, kuri, į darbą įkinkiusi ne tik namų tarnus, bet ir kaimiečius, siautėjo po dvarą apsiginklavusi apmušalų rietimais, rėmais, užsakytomis vazomis, stumdydama kiekvieną baldą po tuziną kartų, kol visiems namams buvo suteikta prašmatni, bet saikinga tobulybė su arabeskomis spaustais odiniais apmušalais, altembasu (Venecijietiško reljefinio aksomo rūšis) muštais ąžuoliniais baldais, žalvario sietynais su ąžuolo lapų pavidalo krištolo karuliais ir dideliais veidrodžiais, dėl kurių senos pirmo aukšto menės dabar atrodė dvigubai didesnės. Nebuvo nė vieno pakojo, nė vienos kiliminės kutuotos staltiesės, nė vienos pagalvėlės, nė vienos vazos su svyrančiomis sodo ir lauko gėlėmis, kurių vieta nebūtų kruopščiai apgalvota bent dvidešimt kartų; nė vienos Gdansko spintos, nė vieno prancūziško armuaro (Armoire (pranc.) - prancūziškos spintos tipas), nė vienos konsolės, kurių, keikdamiesi pro griežiamus dantis, bent tuziną kartų nebūtų perstumdę tarnai, o sienas, be protėvių portretų, papuošė ir keliolika paveikslų, kruopščiai parinktų pagal prasmę ir paskirtį, tad, be flandriškos Švenčiausiosios Panelės, apsuptos gėlių vainiko, kuri nukeliavo į koplyčių, atsirado ir iš prūsų pirklių įsigytų medžioklės paveikslų, ir paveikslas su gėlėmis, vaisiais ir vabalais, tarp kurių buvo pavaizduoti gyvenimo tuštybės ženklai - išmėtytos kortos ir lošimo kauleliai, ir netgi ganėtinai nepadorus paveikslas iš pagoniškos romėnų istorijos, kuriame visas paišinas Marsas laikė suėmęs už spenelio rubuilę Venerą ir kuris, atsidūręs priešais Norvaišų alkovą, vakarais pakurstydavo ne tik valiūkišką bendrą poros kikenimą, bet kartais - ir geismą pamažėliais senstančio Jono Motiejaus slėpsnose. O paskui vėl išaušdavo rytas ir vėl Elžbieta paskęsdavo rūpesčiuose dėl namų, patalų, sidabro, baldų, podėlių, atsargų, tarnų ligų ir užpiltinių, sūrių, uogienių ir skilandžių, ir vėl Jonas Motiejus, praleidęs kelias valandas prie savo knygų ir sąskaitų ar pavizitavęs aplinkinius kaimus, keliaudavo į sodą džiaugtis prasikalusiais ūgliais ir nepaliaujamai stebėtis, kodėl neprigyja koks nors eilinis beprotiškai kergiamas skiepas.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Taip bežaisdamas kūrėją ir beplanuodamas savąją Arkadiją, Jonas Motiejus nė nepastebėjo, tik vieną gražią dieną pakėlęs galvą nuo savo užrašų ir popierių ūmai išvydo kaip reikiant ūgtelėjusius klevelius, į vientisą sieną suaugusią kitados kuokštais susodintą žalitvorę ir trimis terasomis link ežero besileidžiantį iš dvylikos ketvirtainių dalių sudarytą sodą, kuriame be perstojo viskas žydėjo - vos nuvytus krokams, skleidėsi snieguolės, šioms nužydėjus - žibuoklės, tada hiacintai, o po jų - narcizai ir olandiškos tulpės, vėliau - rožės, nasturtos, lelijos, levandos, jurginai; ir netgi stiebėsi iš Amerikų atvežta didžialapė Nicotiana tabacum ir lepus, žiemą šiaudų kūliais apraišiojamas granatmedis. Truputį palenktas nuo ežero pučiančio vėjo stiebėsi jo didysis ir bene vienintelis sukurtas stebuklas - pušaitė, į kurią buvo įskiepyta beržo šaka ir kurios vainike pynėsi spygliai ir širdies formos lapeliai. Tiesa, kitų jo bandymų nevainikavo tokia sėkmė ir jam nepavyko sukurti rožės, kraunančios granato vaisių, ar varpinės dydžio mėlynųjų varpelių, užtai jis galėjo didžiuotis obelimi, kuri savo lajoje brandino net keturių veislių obuolius. Besigėrėdamas savo sodu, jis ūmai pastebėjo kai ką, kas privertė susimąstyti, kad pro jo akis vis dėlto praslydo bene pats didžiausias augimo stebuklas.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Ten, sodo kampe prie gyvatvorės, jis pastebėjo žaidžiančius savo vaikus ir Jonelį ir staiga suvokė, kad mato nebe vaikus, o išstypusius jaunus žmones, tiesiog nepastebimai pačioje jo panosėje virtusius beveik suaugėliais. Ir nors jie kaip kokie mažvaikiai tebežaidė aklą vištą, tačiau Jonas Motiejus ir iš savo lango tolybės galėjo aiškių aiškiausiai matyti, kad Kazimiero ir Uršulės rykštelėmis kirkinamam juos gaudančiam Joneliui net ir skepetaite užrištomis akimis kuo puikiausiai pavyksta vis tarsi netyčiomis grybštelti Uršulei už prasikalusių - ką ten prasikalusių, net ir didžiausius Jono Motiejaus išvestus obuolius jau praaugusių - krūtų. Uršulė savo ruožtu Šiam aklam gaidžiukui taikėsi ne tik skaudžiai šmaukštelti rykštele, bet ir už marškinių užkišti kitoje rankoje laikomą slapčia išsirautą dilgynę, o Kazimieras smaginosi pasalūniškai vanodamas ir draugą, ir seserį, užuot slėpdamasis nuo aklos vištos, nes akivaizdžiai nė nesistengė laimėti.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Tasai bruožas - niekaip ir niekada Kazimierui neįsižiebiantis noras laimėti - ne juokais kėlė nerimą Jonui Motiejui, kuris, būdamas protingas ir įžvalgus žmogus, jau senokai buvo pastebėjęs, kad jo vienintelis įpėdinis į daugumą kasdienio gyvenimo dalykų ir vyksmų dažnai žiūri su tam tikra vos juntama panieka ir pašaipa, visuomet tarsi iš šalies, į prieš jį besiskleidžiančias aplinkybes žvelgdamas kaip į kokį olandų paveikslą, vaizduojantį smuklėje lėbaujančius juokingus valstiečius, bet visuomet tarsi pabrėždamas esąs už to paveikslo ribų, tarsi anapus rėmo, bet jokiu būdu ne tame, kas vyksta. Apdovanotas guviu protu, iš pusės žodžio suvokiančiu net painiausius moksliškus aiškinimus iš Jono Motiejaus knygų, ir vikrumu, dėl kurio ir arklio balnas, ir kardas rankoje jam tebuvo vieni neprakaituojantys juokai, Kazimieras iš tiesų niekada nerodė noro atsiduoti kuriam vienam užsiėmimui, tarsi niekur nematytų jokio tikslo ir viskas jam atrodytų vienodai kvaila ir beprasmiška. Jonas Motiejus kartais pats savęs klausdavo, ar šis Kazimiero bruožas - nepataisomo tingumo ar neeilinės rezignacijos požymis, ir spėliodavo, kur pakastas šuo, kad taip, regis, Dievo apdovanotas ir kalnus gyvenime nuversti galintis sūnus savo dienas skina tokia atbula ranka. Tačiau mąslusis Jonas Motiejus klydo dėl vieno dalyko - iš tiesų čia buvo pakastas ne šuo, o katinas, ir tas pats - ne pakastas, o atkastas, mat būtent tądien, kai prieš šešerius metus Kazimieras atkasė Mauricijų, kartu su katino dvėsena atkapstė ir savąjį beviltišką suvokimą, kad žmogus - tai tik <div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhcJTI3d9gBvXXihKpATLpeY4G_2-VHgVib_xGIbbgTO2CujSMUxCx9JeUXx_9r8_zelniR3BWVf7Oi8kXdhIo1FU0RcwnXaF5TC8c1OBx5QpzmC7G2o4xZyaX0pHvcPzIUM79DMKxMuvTm/s512/mykolo.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Autc.lt Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolyno kompleksas" border="0" data-original-height="334" data-original-width="512" height="209" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhcJTI3d9gBvXXihKpATLpeY4G_2-VHgVib_xGIbbgTO2CujSMUxCx9JeUXx_9r8_zelniR3BWVf7Oi8kXdhIo1FU0RcwnXaF5TC8c1OBx5QpzmC7G2o4xZyaX0pHvcPzIUM79DMKxMuvTm/w320-h209/mykolo.jpg" title="Autc.lt Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolyno kompleksas" width="320" /></a></div><br />kada nors taip pat supusiantis gyvulys, ir būtent tada abejonės dėl savojo gyvenimo kasdienės prasmės jį apniko visiems laikams, tarsi iš katino kadaverio (Lavono (vulg. lot.). išsiveržusios kirmėlaitės, nuolatos graužiančios jo sielą it augalo lapą, mat jokiuose savo veiksmuose jis nebematė jokio tikslo ir net aršiausi žaidimai ar pratimai nepriversdavo jo užsimiršti.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Ir tėvui nejučia kirbėjo nerimas, kad jo atžala visiškai negebės gyventi įžūlių ir suktų žmonių pasaulyje, kuriame, kaip jis pats puikiai žinojo, ne tik reikia numatyti penkis žingsnius į priekį, bet ir nuolatos saugoti nugarą nuo pasalūniško dūrio. Jonui Motiejui dingojosi, jog atėjo metas sūnų tarsi kačiuką įmesti į gyvenimo vandenį, kad tasai pagaliau atsibustų iš pašaipaus visažinio vaikiško snūdo ir kapanodamasis pradėtų gyventi nebe pagal virvelę susodintoje, levandomis dvelkiančioje atokioje Milkantų Arkadijoje, o tikrame pasaulyje su visa jo klasta, bjaurumu ir netikėtumais. Pasaulyje, prie kurio, atrodo, buvo puikiai prisitaikęs Jonelis, jau kuris laikas kamuojamas nerimo, tarsi rimbo genamas amžino paties neįsisąmoninto pavydo jausmo ir savo įsivaizduojamo menkumo suvokimo, pagimdyto nuolatinio noro pasivyti ir pralenkti draugą, kuriam likimas nepašykštėjo tik vieno pranašumo - gimti kitame luome. Dargi išvaizdesnis už Norvaišaitį, nes vešlių garbanų ir mėlynų akių, tarsi koks Apolonas, ir ne mažiau sumanus, nes draugo gabumą pavydavo savo uolumu ir pastangomis, Jonelis Tarvydas užsidegęs mėgdžiojo viską, ko tik imdavosi jo bičiulis, ir Jonas Motiejus, atokiame širdies kampelyje jaučiantis beveik tėvišką meilę šaltyšiaus vaikiui, niekada neprieštaravo, kad tasai kartu su jo sūnum mokytųsi rašto ir skaičiavimo ar pasibalnojęs geri} arklį iš jo arklidžių muštruotųsi drauge. Kartais pagalvodavo, kad sulipdžius abu jaunuolius išeitų bene tobulas bajoraitis, išmintingas ir veržlus, atsainus, bet siekiantis sėkmės. </span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Kur kas mažiau mįslių Jonui Motiejui teikė Uršulė, mat būdama mergaitė, dargi labai griežtai išauklėta, užaugo dailutė, nuolanki, lipšni ir meili, tikras džiaugsmas senstančiam tėvui, niekada nedraskanti akių ir nesakanti žodžio „ne“, už ką atsidėkodamas tasai niekada nebuvo su ja pernelyg griežtas ir elgėsi tarsi su lepiu augalėliu, kuriuo dėl trumpo žydėjimo reikia skubėti džiaugtis, ir todėl nevengė jos paikinti, lepinti, laistyti pagyrų vandenėliu ir tręšti brangiais niekučiais. Elžbieta, būdama nekvaila moteriškė ir dargi priklausydama tai pačiai moterų padermei, o todėl puikiai perprasdama visas jų gudrybes, kiek įtariau žvelgė į bręstančią dukterį, mat gyvenimo išminties buvo išmokyta niekada nepasitikėti lipšniais žmonėmis, kurių neįmanoma išmušti iš pusiausvyros, o jei tas žmogus - septynioliktus metus pradėjusi angeliška, niekada nesiožiuojanti ir nė menkiausių įnorių neparodanti panelė, tai ja reikia nepasitikėti dvigubai. Iš tiesų net visokių siaubų gyvenime prisižiūrėjusi Elžbieta būtų krūptelėjusi, jei koks stebuklingas raktas jai būtų leidęs atsirakinti dukros sielą ir pažvelgti jos vidun, mat Uršulė buvo tarsi flamandų ebenisto (Ebenistas (pranc. ėbėniste) - XVII a. baldininkas, gaminantis prabangius baldus, ypač tam tikro tipo spinteles, gausiai dekoruotas skirtingo medžio, brangiųjų metalų ir kt. medžiagų inkrustacijomis) spintelė, kurios paviršius – iš šilto raudonmedžio, inkrustuotas švelniai žibančiu sidabru ir rausvu perlamutru, lygus kaip veidrodis, o viduje - stalčių, stalčiukų ir slaptų užkaborių labirintas. Po glotniu ir spindinčiu paviršiumi Uršulės sielos stalčiuose ropinėjo neišduodamo pykčio tarakonai, puikybės blakės, driekėsi susikaupusios paaugliškos pagiežos pelėsiai ir ramybės nedavė betikslio žiaurumo kinivarpos, mintančios išlepusios vaikystės kvailumu, o po visu tuo dar slūgsojo ir dvigubas dugnas, kuriame paslėpta glūdėjo didžioji Uršulės paslaptis. Tik pasiryžimas vieną gražią dieną neišvengiamai tapti šventąja ir tokiu būdu išsikovoti amžinąjį gyvenimą ne tik savo sielai, bet galbūt ir kūnui tarsi švininis dangtis laikė prislėgęs ir neleido išsiveržti Uršulės viduje siaučiančiam septynerius metus slopinamam įtūžiui, tylomis nurytoms nuoskaudoms, netėkštiems antausiams ir neišverktoms ašaroms. Pati sau įsikalbėjusi esanti nepaprasta ir ypatinga, ją supantį pasaulį galinti paveikti vien savo valios, minčių ir norų galia ir gebanti daryti tikrus stebuklus, ji, nutaisiusi angelišką ir nekaltą veidelį, iš tiesų nedarė nieko kita, kaip tik bergždžiomis stūmė laiką, kantriai laukdama ženklo iš aukštybių, neabejotinai turinčio įrodyti jos šventumą. Atsiklaupusi koplytėlės klaupte melstis ir sunėrusi rankeles, Uršulė nė pati nepajusdavo, kaip mintyse atitrūkdavo nuo maldos žodžių ir vaizduotės leisdavosi nešama į netolimą ateitį, kurioje save regėjo aprengtą įstabiausio aukso brokato suknia, su rožių vainiku ant išleistų garbanų, apkarstytą brangenybėmis, perlais ir koralais, kuriuos sunešė dėkingi ją garbinantys maldininkai, alpstantys nuo jos dangiško grožio ir mielaširdingumo, o tėvai, Kazimieras ir visi namų tarnai tyrai ja didžiavosi ir dėkojo Viešpačiui, jiems bent trumpam dovanojusiam tikrą šventąją, karčiai atgailavo už visus jai pasakytus piktus žodžius ir ne iš blogos valios padarytas skriaudas... Ir nuo šio šventybės triumfo bei visuotinio garbinimo Uršulei taip salo širdis ir jaukėsi galvelė, kad ji nė nesusimąstydavo, o kas gi būtų toliau. Atsitiktinai ar ne, ji pastebėjo, kad geriausiai sekasi svajoti nevalgius, o ryškiausios vizijos gimsta tuščiame ir gurgiančiame skrandyje, tad ėmė uoliai pasninkauti arba per pusryčius namiškiams nematant į skepetą skreite slėpdavo maistą, o vėliau ištykinusi iš namų išmesdavo kur į pakrūmę. Bet ką gi jai reiškė bedieviškai į krūmus išmesta kasdienė duona ar kitos Viešpaties suteiktos ir palaimintos stalo gėrybės, kai jos tikslas buvo tapti tikra šventąja, imsiančia dangiškąja ambrozija ir angelų giesmėmis? Vienintelis tikras stebuklas buvo tik tai, kad tokio jos elgesio nepastebėjo senstantis, akylumą beprarandantis ir vis dažniau savo svajonių sode gyvenantis tėvas ir namų ūkio rūpesčiuose užsimiršimą radusi motina, tačiau maisto pilnas skreitas nepraslydo pro dvynio akis, kuris, nepaisant visos broliškos meilės, jau kuris laikas manė, kad seseriai trūksta kelių šulų, todėl jokios jos keistenybės nebegalėjo jo nustebinti ir pakeisti jo gilaus įsitikinimo, kad pasaulyje aplink jį - vieni kvailiai.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Tik vienui vienas žmogus pasaulyje nė nelaukdamas dangiško ženklo ar kanonizacijos jau dabar visiškai dievino Uršulę ir buvo pasiruošęs bučiuoti žemę, kuria ši vaikščiojo ir kurią lietė jos pėdos, galbūt širdies gilumoje turėdamas karčią nuojautą, kad tai bene vienintelis su Uršule susijęs dalykas, kurį jis gali bučiuoti nebaudžiamas. Jonelis nė pats nepastebėjo, kada jam, tarsi nujunkytam kačiukui, nuo akių nukrito kažkoks giedravalkis, ir vieną gražią dieną jis ūmai praregėjęs pamatė, kokios keistos, į nieką nepanašios Uršulės akys - rudos kaip biržietiškas alus, o saulėje geltonos tarsi katino, kokie blizgantys jos plaukai, tamsūs it viržių medus, kokios putlios ir tvinksinčios jos aviečių spalvos lūpos ir kokia švelni jos oda, vienur vos vos paliesta saulės ir atrodanti tarsi krosnies nurudinta kvietinė bandelė, kitose gi vietose, tokiose kaip dilbio vidinė pusė, - pagailėta šešėlio ir balta it nenugriebta grietinėlė. Jonelis galėdavo valandų valandom stebėti, kaip nuo vėsesnio gūsio pašiurpsta Uršulės ranka ir ant jos tarsi kviečių laukas pasišiaušia auksiniai plaukeliai, ir svajoti, kaip būtų nuostabu patapti kokia mažyte blusele ar net neįžiūrimu utėliuku ir nebaudžiamam neregimam nuropoti tuo auksiniu kviečių lauku ant dilbio, ką ten ant dilbio - pakilti alkūne link jos peties, aplankyti jos kvepiantį paausį, baltu kaklu ir melsva vos persišviečiančios gyslelės upe nusileisti iškirpte žemyn, užkopti į abu krūtų kalnus ir pasiilsėti jų rausvose viršūnėse, o tada keliauti toliau, žemyn, į juodą miškais apaugusį tarpeklį, kuriame žioji svaiginanti bedugnė, kur kartą patekus jam kelio atgal nebebūtų... Čia Joneliui užgniauždavo kvapą, ausyse pradėdavo skambėti varpai ir taip suskausdavo stuburo apačią, kad dingojosi, jog jis kietu kaulu išlįs per papilvę ir kartu su jo pimpalu pradurs pludrus (XVII a. mados plačios, rauktos, kelius siekiančios kelnės, mūvimos su kojinėmis ar ilgaauliais batais), kurių plačios klostės jį maloningai gelbėjo nuo viešos jaudulio gėdos. Kitąkart, užuot svaigęs būti blusele, jis svajodavo tapti didžiuliu nuožmiu milžinu, paimti Uršulę į ranką tarsi šiltą, kvepiančią bandelę su medumi, grietinėle ir avietėmis ir negailestingai, be mažiausio pasigailėjimo ją kąsti, suvalgyti ir praryti, amžinai padaryti ją savo dalimi ir užgerti protą jaukiančiu jos akių alumi.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Nors ir neįtardama, kokią negailestingą baigtį milžino nasruose jai žada Jonelio vaizduotė, Uršulė puikiausiai matydavo, kaip tasai tarsi į krantą išmesta žuvis žiopso į jos plaukus, ranką ar krūtinę. Nė pats velnias nebūtų paaiškinęs kodėl, bet ji jautė nepaaiškinamą malonumą jį erzindama ir žaisdama, jos manymu, nekaltą žaidimą - vos pajutusi, kad šaltyšiukas įsistebeilijo į kurią nors jos kūno dalį, ji tarsi netyčia atsiliepdavo į jo žvilgsnį. Šiam bespiginant akimis į jos plaukus, ji neva užsisvajojusi pradėdavo juos sukti ant piršto ar pakreipdavo galvą taip, kad jie kuo labiau spindėtų saulėje, paskui krestelėdavo galvą atmesdama garbaną, apnuogindavo kaklą ir leisdavo jam pasigrožėti raktikaulio duobute; jam užsižiopsojus į lūpas - jas papūsdavo, prikąsdavo jų kampelį, o vėliau ūmai praverdavo, palikdama beveik alpstantį Jonelį gėrėtis, kaip raudonas kraujas po plonyte drėgnos lūpos oda suplūsta į tą vietą, kur ką tik rėmėsi jos iltinis dantis. Tačiau baisiausias jos ginklas slypėjo po tankiomis juodomis blakstienomis - jomis taip pat buvo išsigudrinusi įspūdingai klapsėti ar atgręžti į šviesą taip, kad nuo jų ant skruostų kristų ilgi tarsi vėduoklės šešėliai, - mat, sumaniai be tikslo paklejojusi akimis, Uršulė ūmai ir netikėtai įbesdavo žvilgsnį tiesiai į Jonelį ir tatai jam prilygo mažų mažiausiai plaktuko smūgiui per galvą, kuriam laikui galinčiam jį palikti be žado. „Ar ne taip, Jonai?“ - iškart po to paklausdavo Uršulė, nors prieš tai nebuvo uždavusi jokio, nė mažiausio klausimo, o Jonelis triko, suprasdamas, kad kuriam laikui buvo ištrūkęs iš šio pasaulio ir dabar atrodo kaip visiškas kvailys. Kazimieras ir Uršulė juokdavosi stebėdami besimuistantį draugą, o žiauri būsima šventoji dar ir susimąstydavo, kad Jonelis kažkuo - veikiausiai sukeliamu svetimo skausmo, draudžiamo žaidimo ir pikto smagumo mišiniu - primena senąjį katiną Mauricijų, tampomą už uodegos.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjP1LxXRTAib6noI39stDsFN81BBoYeEnKZ5umJpPyj-1M6b7juvxJSpsW3nwnsWQ_KUoxvgV_VfUZZlt8zjVxyeIhezGkOlB5U_gCBXNhHa0BDS2Gi04wJ7-SxoE2KC949WmAErzd8TTah/s512/bast%25C4%2597ja.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Vilniaus Bastėja, kur gyvena paslaptingasis baziliskas" border="0" data-original-height="384" data-original-width="512" height="240" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjP1LxXRTAib6noI39stDsFN81BBoYeEnKZ5umJpPyj-1M6b7juvxJSpsW3nwnsWQ_KUoxvgV_VfUZZlt8zjVxyeIhezGkOlB5U_gCBXNhHa0BDS2Gi04wJ7-SxoE2KC949WmAErzd8TTah/w320-h240/bast%25C4%2597ja.jpg" title="Vilniaus Bastėja, kur gyvena paslaptingasis baziliskas" width="320" /></a></div><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Kazimieras, kaip ir anuomet niurkant katiną, čia buvo nepamainomas Uršulės sėbras, su dvyne seserim jau seniai bendraujantis nebe žodžiais, o dažnai vienodomis ir vienu metu į galvą ateinančiomis mintimis. Jis nė neprašytas prigalvodavo trijulei naujų įmantriausių išdaigų ir sudėtingų taisyklių žaidimų, kupinų gaudynių, gužynių ir ristynių, kurių tikslas iš esmės tebuvo vienas - erzinti ir iš proto varyti Jonelį neva atsitiktiniais prisilietimais, šmėsčiojančiais kūno lopinėliais ir netyčiniais niuksais ar įbrėžimais; o įsiūbavęs žaidimo šėlsmą - tarsi patyręs sąvadautojas pamažu nemačiomis atsilikdavo ir leisdavo seseriai smagintis su jos savanore, iš nesuvokto malonumo alpėjančia auka. Tačiau kartą, pačiam Kazimierui nė nežinant, vienas jo sumanytų žaidimų nuvedė į klaidžią dviprasmybių tankmę ir joje pasiklydę Uršulė ir Jonelis jau niekaip nebegalėjo rasti kelio atgal į pirmykštį nesugadintos paauglystės būvį. Prasidėjusios Kazimiero sugalvotos įmantrios gaudynės su pėdsakų mėtymu, netikėtais iššokimais iš krūmų ir paslėptų ženklų ieškojimu juos nuvedė gerokai toliau nuo dvaro, į mišką tarp Saloto ir Kliokio ežerų, kuriuo, pasikėlusi sijonų palankas ir spiegdama iš noro būti pagauta, lėkė įraudusi Uršulė, persekiojama per ištiestą ranką atsiliekančio Jonelio, tikro, kad pavys, ir įsivaizduojančio save esant katinu, žaidžiančiu su pele. Pusiaukelėje atsilikęs Kazimieras, ūmai susidomėjęs skruzdėlyne baltai nugraužtais kažkokio smulkaus gyvūnėlio kaulais, nė nepastebėjo, kaip ir sesuo, ir draugas dingo iš akių, ir juo labiau nematė, kaip Jonelis, pagaliau sukaupęs jėgas vienam paskutiniam šuoliui, pargriovė Uršulę aukštielninką ant žalių samanų geltonomis viršūnėlėmis ir prispaudęs jos užlaužtas rankas prie žemės buvo besiruošiąs visu balsu skelbti savo pergalę žaidime, bet staiga nematomas gumulas užgniaužė jam gerklę, mat atsidūręs taip arti, vos per sprindį nuo viso Uršulės medaus, alaus, aviečių ir grietinėlės, jis vėl patyrė protą jaukiančius pojūčius, ausyse tvinksinčius varpus, galūnes apleidžiantį kraują ir gero nežadantį skausmą stubure, dėl kurio visiškai pamiršo ne tik ką darąs, bet ir kas esąs, ir pasidavė vienam vieninteliam įmanomam veiksmui, kurį tą akimirką tebuvo pajėgus atlikti - įveikti jį skiriantį oro sprindį iki Uršulės lūpų ir išvalgyti visas iki vienos jų avietes, ir kiek įmanoma užtęsti kelionę iki jų, kad spėtų pasigrožėti dar niekada iš taip arti ir tokiu kampu nematytu veidu, panirti į kiekvieną jos odos porą, žvilgsniu paglamonėti blakstienas ir pasigrožėti savo paties atspindžiu jos drumstose geltonose akyse... Tačiau apsalęs Jonelis be reikalo uždelsė vos kelias akimirkas, nes Uršulė, taip pat nustebinta visiškai kitaip atrodančio ir priartėjusio išdaigų draugo veido su lig tol nepastebėtu prinokusiu spuogu ant kaktos, jo staiga įtartinos ūkanos aptrauktų akių, jo kūno kvapo, kuriame maišėsi ką tik nukirsto alksnio ir kažko aitraus dvelksmas, ir pasinaudodama tuo, kad Jonelis akivaizdžiai išmuštas ne tik iš žaidimo, bet ir apskritai iš šio pasaulio vėžių, ūmai išsivadavo iš jo gniaužtų, kakta vožė jam į raktikaulį ir žaibiškai paguldžiusi ant menčių raita užšoko ant Jonelio, pasiruošusi skelbti savo pergalę ir juokais smaugdama jam kaklą abiem rankom, iš anksto tikėdamasi jį pasiduosiant. Tik vieno ji nesitikėjo - užuot pasidavęs, Jonelis, atrodo, buvo pasiruošęs leistis dusinamas jos rankų, ir ji nė nespėjo atsitokėti, kai pajuto kažin ką kieto remiantis į šlaunį per ploną pasijonio drobelę, o Jonelio kūnas, išsirietęs tarsi lankas, ūmai pavirto šuoliuojančiu ristūnu ir po kelių šuolių išleido visiškai neatpažįstamo balso aimaną ir čiurkšlę kažko karšto ir lipnaus tarsi ką tik paskersto gyvulio kraujas. Uršulei prireikė kelių akimirkų susivokti, kad veikiausiai ką tik įvyko tai, apie ką jai buvo pasakojęs Kazimieras ir kas buvo jų dažnų slaptų juokų ir nešvankių pokštų turinys. Nė pati nesuprasdama kodėl ir negalėdama susivaldyti, ji staiga pradėjo balsu kvatotis - taip juokinga jai pasirodė visa, kas ką tik įvyko, toks apgailėtinas, į save nebepanašus ant samanų gulintis pridusęs Jonelis išdrikusiais plaukais ir drėgnu primušto šuns žvilgsniu, ir taip saldu suvokti, kokio nieko pakanka, kad įveiktum dvigubai už save stipresnį vaikį, kad ji leidosi į valias purtoma per mišką aidinčio ir jos garbanas drebinančio juoko. Jį nutraukė tik Jonelio rankos, staiga sugriebusios už liemens ir piktai nubloškusios ją nuo savęs. Netaręs nė žodžio, atsistojęs ir nuėjęs akivaizdžiai linkstančiomis, tarsi išnarintomis kojomis kažkur į tankmę, jis paliko Uršulę sėdinčią ant samanų su tarsi gėlės žiedas išsiskleidusiais sijonais, sutaršytais, spyglių prisivėlusiais plaukais ir gerklės pusiaukelėje įstrigusiu juoku. Po kelių minučių atklydęs brolis pirmąkart pamatė Uršulę tokią sutrikusią. Pagaliau išsivadavęs iš amžino abejingumo, Kazimieras sunerimo, ar kas nebus atsitikę, ir pridūrė užmušiąs Jonelį, tačiau sesers patikintas, kad nieko baisaus neįvyko, padėjo jai atsikelti ir iš bežadžio dvynio supratingumo daugiau nekamantinėdamas parlydėjo Uršulę namo, kuri eidama tylomis, mintyse pati savęs klausinėjo, ar iš tikrųjų kažkas ką tik nebus nutikę. Tik beveik pasiekus namus, jau prie dvaro sodo ir vaistažolių daržo, Uršulei nežinia kodėl į galvą atėjo keista mintis, kad po gaudynių su Joneliu jos širdį užgulusį blogumą galima prilyginti tik vienam jausmui - tarsi anuomet tampoma Mauricijaus uodega ūmai būtų nutrūkusi ir likusi jos rankoje.</span></div></div><div><span style="font-family: arial;"><br /></span></div><div><br /></div>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-43343223931469599642021-01-30T11:32:00.002+02:002021-01-30T11:32:50.524+02:00Skaitomiausios 2020 knygos Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje <p><span style="font-family: inherit;"> </span></p><table cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="float: left;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhoanDpbCLrVH7mBC1t771AsNuWc29e9ieg6eMUrM6pUHkUZrJDs36I5esv_HFpX2Fuy3QqXwTihL4RKYbLHoYt4iV2EDikoTLiyIyS1pvBY7WF4i2X6RZZB61Ut7EU0Be0md3p7-5LSrQ9/s599/403px-Kuniyoshi_Utagawa%252C_Women_11.jpg" style="clear: left; margin-bottom: 1em; margin-left: auto; margin-right: auto;"><img alt="Utagawa Kuniyoshi (1798–1861) Moteris." border="0" data-original-height="599" data-original-width="403" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhoanDpbCLrVH7mBC1t771AsNuWc29e9ieg6eMUrM6pUHkUZrJDs36I5esv_HFpX2Fuy3QqXwTihL4RKYbLHoYt4iV2EDikoTLiyIyS1pvBY7WF4i2X6RZZB61Ut7EU0Be0md3p7-5LSrQ9/w214-h320/403px-Kuniyoshi_Utagawa%252C_Women_11.jpg" title="Utagawa Kuniyoshi (1798–1861) Moteris." width="214" /></a></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;"><span style="font-size: x-small;">Utagawa Kuniyoshi <br /> (1798–1861) Moteris. </span></td></tr></tbody></table><p><span style="font-family: inherit; font-size: x-small;"></span></p><p><span style="font-family: inherit;"><span style="font-family: inherit;"> Ką mums atnešė 2020 metai? </span></span></p><p><span style="font-family: inherit;"> Kasmetinė metinė naujiena - skaitomiausių knygų mūsų - Panevėžio Elenos Mezginaitės bibliotekoje - apžvalga. Tai tarsi žvilgtelėjimas į kaimynų namus pro rakto skylutę, bet iš tikro - nuoga statistika pagal skaitytojų amžių, išsilavinimą ar profesiją. </span></p><p><span style="font-family: inherit;">Pirmas žvilgsnis į biblioteką. Mūsų 8430 skaitytojų per metus perskaitė 147 511 knygas 15734 pavadinimais, arba, kiekvienas iš skaitytojų perskaitė 17 knygų. Daug tai ar mažai? Kai kam atrodo tikrai mažai... <br /><br />Palyginti su senesniais metais galime taip pat šiame bloge : <a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2020/01/ka-skaiteme-2019-metais.html" target="_blank"><b>2019</b></a> , <b><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2019/01/ka-megome-skaityti-2018-metais-kelione.html" target="_blank">2018</a></b> , <b><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2018/01/2017-metu-kelione-i-knygu-sali.html" target="_blank">2017</a>. </b></span></p><div><br /></div><div><span style="font-family: inherit;"><br /></span></div><div><span style="font-family: inherit;"><br /></span></div><div><span style="font-family: inherit;"><br /></span></div><div><span style="font-family: inherit;"><br /></span></div><span><a name='more'></a></span><div><span style="font-family: inherit;">Neįtikėtina, bet tiesa: Mūsų bibliotekoje šiemet suaugusieji skaitytojai dažniausiai pageidavo lietuvių autorių knygų. To nebuvo jau daug metų. </span><b style="font-family: inherit;">Metų herojė - Kristina Sabaliauskaitė. </b></div><p></p><p class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><span style="font-family: inherit;"><!--[if !supportLists]--><span style="mso-bidi-font-family: Calibri; mso-bidi-theme-font: minor-latin;"><span style="mso-list: Ignore;">1.<span style="font-stretch: normal; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: normal; line-height: normal;"> </span><span style="font-stretch: normal; font-style: normal; font-variant: normal; font-weight: normal; line-height: normal;">K</span></span></span><span><span style="text-indent: -18pt;">ristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė I. - Vilnius, 2018. – 333</span><span style="text-indent: -18pt;"> </span><span style="text-indent: -18pt;"> </span><span style="text-indent: -18pt;">p.</span><span style="text-indent: -18pt;"> <b>Knyga išduota </b></span><span style="text-indent: -18pt;"><b>291 kartų </b></span></span></span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span><span style="font-family: inherit; text-indent: -18pt;"><b><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhxb2tcibQmpqQOHYDqk-2kQYGUAfDD05Q7oH_SoqL2aVxxzv3sqEWHpgvdYcT6MjxdaQhUHqr7EHoW_o06zvab1kq4Nx-mr1RZxNGPlapLTw4g55ce7eVjtSJvIJrrY1MFu5a_zAREoxik/s652/petro.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="652" data-original-width="438" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhxb2tcibQmpqQOHYDqk-2kQYGUAfDD05Q7oH_SoqL2aVxxzv3sqEWHpgvdYcT6MjxdaQhUHqr7EHoW_o06zvab1kq4Nx-mr1RZxNGPlapLTw4g55ce7eVjtSJvIJrrY1MFu5a_zAREoxik/s320/petro.jpg" /></a></b></span></span></div><span><span style="font-family: inherit; text-indent: -18pt;"><b><br /></b></span></span><p></p><p></p><p class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="text-indent: -18pt;"><span style="font-family: inherit;"><o:p></o:p></span></p><p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="text-indent: -18pt;"><span style="font-family: inherit;">2.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;"> </span>Irena Buivydaitė. Rožių dvaras. - Vilnius, 2019. – 382 p. <b>128</b><o:p></o:p></span></p><p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="text-indent: -18pt;"><span style="font-family: inherit;"><span>3.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;"> </span>Emma Han</span>nigan. Laiškai mano dukroms. - Vilnius, 2019. - 422 p. <b>118</b><o:p></o:p></span></p><p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="text-indent: -18pt;"><span style="font-family: inherit;">4.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;"> </span>Santa Montefiore. Bitininko duktė. - Vilnius, 2016. – 330 p. <b> 108</b><o:p></o:p></span></p><p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="text-indent: -18pt;"><span style="font-family: inherit;">5.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;"> </span>Lucinda Riley. Mergina iš Italijos. - Vilnius, 2019. - 574 p. <b>107</b><o:p></o:p></span></p><p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="text-indent: -18pt;"><span style="font-family: inherit;">6.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;"> </span>Kristin Hannah. Žiemos sodas/. - Vilnius, 2014. - 431 p. <b>107</b><o:p></o:p></span></p><p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="text-indent: -18pt;"><span style="font-family: inherit;">7.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;"> </span>Charlotte Betts. Vaistininko duktė . - Vilnius, 2016. - 378 p. <b>105</b><o:p></o:p></span></p><p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="text-indent: -18pt;"><span style="font-family: inherit;">8.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;"> </span>Kristin Hannah. Sugrįžimas į Aliaską. - Kaunas, 2018. – 511 p. <b>105</b><o:p></o:p></span></p><p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="text-indent: -18pt;"><span style="font-family: inherit;">9.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;"> </span>Donatas Šedys. Išmokime dirbti kompiuteriu : OS Windows 7, MS Word 2010, Interet Explorer 9, Gmail : [projekto "Bibliotekos pažangai"] mokomoji medžiaga. - Vilnius, 2011. - 127 p. <b> 101</b><o:p></o:p></span></p><p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="text-indent: -18pt;"><span style="font-family: inherit;">10 Sandra Brown. Avarinis nusileidimas. - Vilnius, 2019. - 466 p. <b>98</b><o:p></o:p></span></p><p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="text-indent: -18pt;"><span style="font-family: inherit;">11 Diane Chamberlain. Įlanka vidurnaktį. - Vilnius, 2019. – 428 p. <b> 98</b><o:p></o:p></span></p><p class="MsoListParagraphCxSpLast" style="text-indent: -18pt;"><span style="font-family: inherit;">12 Kimberley Freeman. Žaliųjų krioklių viešbutis. - Vilnius, 2019. - 381 p. <b>98</b><o:p></o:p></span></p><div><span style="font-family: inherit;">Pirmajame dešimtuke (tuzine teisingiau) dažniausiai atsiduria žinomi autoriai, šį kartą yra tik du anksčiau neminėti autoriai <span style="text-indent: -24px;">Emma Han</span><span style="text-indent: -24px;">nigan ir </span><span style="text-indent: -24px;">Kimberley Freeman. Laukiame naujų šių autorių vertimų. Ir aišku "Petro imperatorienės" antrosios dalies, ji išeis vasario gale. </span></span></div><div><span style="text-indent: -24px;"><span style="font-family: inherit;"><br /></span></span></div><div><h4 style="text-align: left;"><span style="text-indent: -24px;"><span style="font-family: inherit;">Ką skaito jūsų vaikai? </span></span></h4><span style="text-indent: -24px;"><span style="font-family: inherit;"><b>Ikimokykliniai vaikai,</b> panašu, kad labiausiai mėgsta knygeles, sukurtas pagal kino filmus. Tokia realybė. Aišku, ir lietuviška herojė Kakė Makė nenueina į užmarštį. </span></span></div><div><p class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">1.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT">Kakės Makės atradimai : higiena / sudarytoja Kristina Bykovienė. - Vilnius, 2019. - 16 p. <b>Išduota </b></span></span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><b><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgwyh3JAXyZgNEcN4xN58AN8higlsAX87SI9qO0SpjyWkrzqHn4lpYQZ2dWq6-BpHJzs4Gl4_dckrHs5npVhSt0S4cDFJY9JZRUqyTp4fJA9SNGCbDkO2laTgVRdj6x43_UubykRSkeSA92/s600/kak%25C4%2597s+mak%25C4%2597s.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><span style="font-family: inherit;"><img border="0" data-original-height="600" data-original-width="414" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgwyh3JAXyZgNEcN4xN58AN8higlsAX87SI9qO0SpjyWkrzqHn4lpYQZ2dWq6-BpHJzs4Gl4_dckrHs5npVhSt0S4cDFJY9JZRUqyTp4fJA9SNGCbDkO2laTgVRdj6x43_UubykRSkeSA92/s320/kak%25C4%2597s+mak%25C4%2597s.jpg" /></span></a></b></div><b><span style="font-family: inherit;"><br /> 32 kartus</span></b><p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">2.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT">Ledų smagurių svajonės : pagal
Derek Drymon, TimHill, SteveHillenburk, Kent Osborne, Aaron Springer ir Paul Tibbitt
filmą / adaptavo Nancy Krulik. – Kaunas, 2017. - 24 p. <b>20</b></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">3.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT">Lina Žutautė. Kakė Makė ir
pavogtas laikas. - Vilnius, 2017. - 34] p.
<b>19</b></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">4.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT">Kakės Makės abėcėlė : [knyga su
garsu] / [iliustracijų autorė Lina Žutautė]. - Vilnius, 2015. - 18 p. 18</span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">5.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT">Linda Sarah ir Benji Davies. Geriausi
draugai . - Kaunas, 2019. - 30 p. <b> 18</b></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">6.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT">Bill Scollon. Ledo šalis .-
Vilnius, 2013. - 57 p. <b>18</b></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">7.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT">Debi Gliori. Nuraminsiu tave, net
jei šėls audra. - Vilnius, 2019. – 28 p.
<b>17</b></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">8.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT">Meškiuko Tuko skaitymo knygelė :
skiemenuoti žodžiai ir tekstukai / [tekstai Vytauto Šalavėjaus ir Oksanos
Vasiliauskienės]. - Šiauliai, 2018. - 40 p. <b>16</b></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">9.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT">Emily Horn. Atsiprašau… Ar jūs
ragana?. - Vilnius, 2004. - 26 p. <b>16</b></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">10 <span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;"> </span></span><!--[endif]--><span lang="LT">Ratai : [knyga pagal filmą
vaikams]. - Vilnius, 2016. - 63 p. <b>15</b></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">11 </span><span lang="LT">Troliai : pasaka/ papasakojo David
Lewman. - Vilnius, 2016. - 41 p. <b>15</b></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpLast" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT">12 <span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;"> </span></span><!--[endif]--><span lang="LT">Ronne Randall . Mielos akimirkos .-
Kaunas, 2019. - 24 p. <b>15</b></span></span></p><h4 style="text-align: left;"><span style="text-indent: -24px;"><b><span style="font-family: inherit;">Pradinukai </span></b></span></h4></div><div><span style="text-indent: -24px;"><span style="font-family: inherit;">Pradinukai jau pradeda skaityti patys, tad dalis jų knygelių - skiemenuotos. Dalis - tų, kurias liepia skaityti mokytojai, bet pradinukai ir patys mielai renkasi knygeles lentynose</span></span></div><div><p class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">1.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Ignė Zarambaitė. Stebuklingi
senelio batai. - Vilnius, 2019. - 117 p. <b>Išduota 77 kartus. </b></span></span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: inherit;"><b><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjzEFucMeIHHgZbzxnqanYlhAOOJ8e7EVeXLYt7HHNq7hMiIERnamiU8p0BcMnpYkb6YCfK_pRpTCUU1wpVkzXipONYHNIsGkfzav3ZZpZts7hnNHtQgGXx_MXHJnA_CGBQfDYOz2TFZkC_/s800/Stebuklingi-senelio-batai-2019-3460.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="800" data-original-width="571" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjzEFucMeIHHgZbzxnqanYlhAOOJ8e7EVeXLYt7HHNq7hMiIERnamiU8p0BcMnpYkb6YCfK_pRpTCUU1wpVkzXipONYHNIsGkfzav3ZZpZts7hnNHtQgGXx_MXHJnA_CGBQfDYOz2TFZkC_/s320/Stebuklingi-senelio-batai-2019-3460.jpg" /></a></b></span></div><span style="font-family: inherit;"><b><br /></b><o:p></o:p></span><p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">2.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Paulius Norvila. Strykt pastrykt .
- Vilnius, 2019.- 42 p. <b>64</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">3.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Otfried Preußler. Vaiduokliukas . - Vilnius, 2019. - 108 p. <b>47</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">4.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Selemonas Paltanavičius. Voveriuko
metai . - Vilnius, 2018. - 59 p. <b>46</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">5.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Dovilė Zavedskaitė. Lietus ir skafandras. - Vilnius, 2019. - 74 p.
<b>43</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">6.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Vytautas Tamulaitis .Skruzdėlytės
Greitutės nuotykiai. - Vilnius, 1992. - 102 p. <b>43</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">7.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Petras Cvirka. Vaikų karas. -
Vilnius, 2019. - 44 p. <b>41</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">8.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Alan Macdonald. Dinozauras! - Vilnius, 2018. - 84 p. <b>40</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">9.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Andrew McDonald </span><span lang="LT">, </span><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Ben Wood. Tikrieji balandžiai kovoja su nusikalstamumu . -
Vilnius, 2019. <b>39</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">10.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Tomas Dirgėla. Benas – sapnų siuvėjas. - Vilnius, 2018. - 125
p. <b>38</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">11.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Vytautas V. Landsbergis. Pūkis
karalius. Vilnius, 2018. -24 p. <b>36</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpLast" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">12.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Alex T. Smith. Klodas cirke. -
Vilnius, 2019. - 94 p. <b>33</b><o:p></o:p></span></span></p></div><div><span style="text-indent: -24px;"><b><span style="font-family: inherit;"><br /></span></b></span></div><div><span style="text-indent: -24px;"><span style="font-family: inherit;">Dar viena ypatinga grupė bibliotekoje - <b>vyrai skaitytojai.</b> Jų ženkliai mažiau nei moterų, jų lektūra irgi ypatinga - knygos apie istoriją, karą ir žinoma detektyvai bei trileriai. <br /></span></span><p class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">1.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Donatas Šedys . Išmokime dirbti
kompiuteriu : OS projekto
"Bibliotekos pažangai" mokomoji medžiaga. - Vilnius, 2011. - 127 p. <b> Išduota 49 kartus </b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">2.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Vladimir Bešanov. 1944. Stalino pergalių kaina. - Vilnius, 2019.
- 531 p. <b>27 </b></span></span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: inherit;"><b><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgfDGqtyVE2zhyphenhyphen8ffxVKRF646wnBkCpSEd_a3JVtygJLjdTzKgtn2-jqN_g9JNBCn7XMHqMGjBMCeZ-6C-ZZl_zShkhbDDmz5mgc1WvnHX7o_9QGkJRyRzYM6HogMn0wPaSseJesNRhbee3/s500/19444.png" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="500" data-original-width="351" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgfDGqtyVE2zhyphenhyphen8ffxVKRF646wnBkCpSEd_a3JVtygJLjdTzKgtn2-jqN_g9JNBCn7XMHqMGjBMCeZ-6C-ZZl_zShkhbDDmz5mgc1WvnHX7o_9QGkJRyRzYM6HogMn0wPaSseJesNRhbee3/s320/19444.png" /></a></b></span></div><span style="font-family: inherit;"><b><br /></b><o:p></o:p></span><p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">3.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Hans Baur. Aš buvau Hitlerio pilotas. - Vilnius, 2019. -
347 p. <b>27</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">4.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Schellenberg Walter . Hitlerio šnipų aso atsiminimai . -
Vilnius, 2018. - 402 p. <b> 24</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">5.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Dave Zeltserman. Įsilaužimas . - Vilnius, 2011. -
311 p. <b> 21</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">6.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">John Le Carré. Šnipų palikimas. -
Vilnius, 2018. - 341 p. <b>21</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">7.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Sofie Sarenbrant . Mirties . -
Vilnius, 2017. - 397 p. <b> 20</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">8.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Dailius Dargis. Kriminalinė Agurkinių odisėja : naujosios
nusikaltėlių kartos kronikos. - Vilnius, 2018. - 469 p. <b> 19</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">9.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Zurabas Džavachišvilis, Petras
Liubertas . Pro miglą. - Vilnius, 2020. - 285 p. <b>19</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">10.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Šarūnas Jasiukevičius . Černobylis
: pasaulis po trečiojo pasaulinio karo. - Vilnius, 2019. - 219 p. <b>18</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">11.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Ivan Solonevič. Rusija konclageryje.
- Vilnius, 2019. - 555 p. 18<o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">12.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė. - Vilnius, 2019. -
407 p. <b>18</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpLast" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">13.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Erich von Manstein. Prarastos
pergalės. - Vilnius, 2019. - 707 p. <b>18</b><o:p></o:p></span></span></p><p class="MsoListParagraphCxSpLast" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;"><b><span style="font-family: inherit;"><br /></span></b></span></p><span style="text-indent: -24px;"><span style="font-family: inherit;">Ankstesniais metais metais kartais išskirdavome atskiras profesijas, šiemet - išsilavinimą. Ką skaito tie, kurie baigė universitetą arba kolegiją? Jų skaitomiausios: </span></span></div><div><p class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">1.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Kristina Sabaliauskaitė Petro
imperatorė. I . - Vilnius, 2019. – 331 p. <b>Išduota 90 kartų</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">2.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Emma Hannigan Laiškai mano dukroms.
- Vilnius, 2019. - 422 p. <b>64 </b></span></span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: inherit;"><b><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjBcPGyXgddTWehkdetoiJPoOkTmQll2WOvByW-Ls0wSd6UnIQLlcnoXqB79Q9ds2SeGBIWe4IKsjFsNtZyY7saVKn2j9vd30_Klaaj6hqRPgGbusQ7fAIQZBHaoVlnOBj_0CQ_1MxCGFFH/s1709/laiskai-mano-dukroms-1.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img border="0" data-original-height="1709" data-original-width="1142" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjBcPGyXgddTWehkdetoiJPoOkTmQll2WOvByW-Ls0wSd6UnIQLlcnoXqB79Q9ds2SeGBIWe4IKsjFsNtZyY7saVKn2j9vd30_Klaaj6hqRPgGbusQ7fAIQZBHaoVlnOBj_0CQ_1MxCGFFH/s320/laiskai-mano-dukroms-1.jpg" /></a></b></span></div><span style="font-family: inherit;"><b><br /></b><o:p></o:p></span><p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">3.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Tara Westover. Apšviestoji . -
Vilnius, 2018. - 453 p. <b>48</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">4.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Ruta Sepetys. Kuždesių fontanas . -
Vilnius, 2020. - 505 p. <b>47</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">5.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Kristin Hannah. Sugrįžimas į
Aliaską. - Kaunas, 2018. – 511 p. <b>47</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">6.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Diane Chamberlain. Įlanka
vidurnaktį. - Vilnius, 2019. - 428 p. <b>46</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">7.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Lucinda Riley. Mergina iš Italijos.
- Vilnius, 2019. - 574 p. <b>46</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">8.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Sandra Brown. Avarinis nusileidimas . - Vilnius, 2019. - 466
p. <b>46</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">9.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Nora Ikstena. Motinos pienas. -
Vilnius, 2019. - 190 p. <b>46</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">10.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Juozas Baltušis. Vietoj
dienoraščio. [D. 1]: 1970–1975. - [2019]. - 1253 p. <b>46</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">11.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Fiona McIntosh. Arbatos sodai. - Vilnius, 2019. - 413 p. <b>46</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">12.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Olga Tokarczuk. Bėgūnai . -
Vilnius, 2019. - 389 p. <b>44</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">13.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Fiona Davis Centrinė stotis. - Vilnius, 2019. - 375 p. <b>44</b><o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpLast" style="mso-list: l0 level1 lfo1; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]--><span style="font-family: inherit;"><span lang="LT" style="line-height: 107%;">14.<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span></span><!--[endif]--><span lang="LT" style="line-height: 107%;">Michelle Obama. Mano istorija. - Vilnius, 2019. - 413
p. <b> 44<o:p></o:p></b></span></span></p></div><div><span style="text-indent: -24px;"><br /></span></div><div><span style="text-indent: -24px;"><br /></span></div><div><span style="text-indent: -24px;">Štai tokie keisti ir netikėti metai... Ko laukiame 2021 metais? Naujų knygų ir naujų skaitytojų! </span></div>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0Kniaudiškių g. 34, Panevėžys 37118, Lietuva55.7263861 24.330608727.416152263821154 -10.825641300000001 84.036619936178852 59.4868587tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-70659931515652927312021-01-28T14:50:00.011+02:002021-09-09T16:26:20.420+03:00Seniausia ir naujoji Europos literatūra. Graikija. Homero "Odisėja" - senoji literatūra <p> </p><table align="center" cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjKpOCbF7ep15023KQ4tDm-bI5jdyhBh591Y3bcyS-UkMBo-lwbILXDfQSdnYtHdSZRBZy8PstP-Qgq_1Za0mud1pnw-Ol71tZgv10Y6jSS1DFdekaxkR6KKDTQ6MKpwrSgYtZxqYzV-xC_/s640/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="325" data-original-width="640" height="325" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjKpOCbF7ep15023KQ4tDm-bI5jdyhBh591Y3bcyS-UkMBo-lwbILXDfQSdnYtHdSZRBZy8PstP-Qgq_1Za0mud1pnw-Ol71tZgv10Y6jSS1DFdekaxkR6KKDTQ6MKpwrSgYtZxqYzV-xC_/w640-h325/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" width="640" /></a></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;"></td></tr></tbody></table><p></p><h4 style="background-color: white; color: #283929; font-family: "Trebuchet MS", Trebuchet, sans-serif; margin: 0px; position: relative; text-align: justify;"><span style="font-family: verdana;">Žaidžiame žemėlapius toliau</span></h4><div style="background-color: white; color: #283929; font-family: "Trebuchet MS", Trebuchet, sans-serif; text-align: justify;"><span style="font-family: verdana;">Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį. Pirmieji etapai jau įvyko. Žengiame toliau.</span></div><div style="background-color: white; color: #283929; font-family: "Trebuchet MS", Trebuchet, sans-serif; text-align: justify;"><span style="font-family: verdana;">Nubalsuota! Graikiją atstovaus Homeras. Odisėja.</span></div><div style="background-color: white; color: #283929; font-family: "Trebuchet MS", Trebuchet, sans-serif; text-align: justify;"><span style="font-family: verdana;"><br /></span></div><div style="background-color: white; color: #283929; font-family: "Trebuchet MS", Trebuchet, sans-serif; text-align: justify;"><span><a name='more'></a></span><span style="font-family: verdana;">Kaip simboliška, kad Graikiją, besididžiuojančią antikos palikimu, atstovaus Homero "Odisėja", surinkusi į save vieną seniausių pasaulyje epų. Kaip ir epo kilmė, taip ir Homeras beveik mitinė asmenybė. Manoma, kad jis gyveno IX arba VIII amžiuje pr. Kr, vardas reiškė "įkaitas" arba "aklas". "Odisėja" ir "Iliada" jam priskiriama pagal tradiciją. </span></div><div style="background-color: white; color: #283929; font-family: "Trebuchet MS", Trebuchet, sans-serif; text-align: justify;"><span style="font-family: verdana;"><br /></span></div><div style="background-color: white; color: #283929; font-family: "Trebuchet MS", Trebuchet, sans-serif; text-align: justify;"><span style="font-family: verdana; font-size: x-small;"><h4 style="font-family: "Trebuchet MS", Trebuchet, sans-serif;">Homeras. Odisėja /Iš graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas. Iš kn: Homeras. Odisėja. Vilnius: Vaga, 1979</h4></span></div><div style="background-color: white; color: #283929; font-family: "Trebuchet MS", Trebuchet, sans-serif; text-align: justify;"><span style="font-family: verdana;"><p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Dievų susirinkimas. Atėnės patarimai
Telemachui </span></p><p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman", serif; line-height: 150%;"><o:p> </o:p></span><span style="font-family: "Times New Roman", serif;">Vyrą pašlovinki, Mūza, per negandus ėjusį
drąsiai.</span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vėtrų blaškytą ilgai, kai šventąją Troją
išgriovė.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Daugio žmonių miestus jis aplankė, jų
papročius matė<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir vandenynuos plačiuos su pavojumi rungės
ne kartą <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">5 Dėlei gyvybės savos ir dėl bendražygių
grįžimo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Betgi išsaugoti jų nevaliojo, nors troško
širdingai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Per šventvagystę nelemtą visi ligi vieno
pražuvo:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Baisūs kvailiai! Jie Helijo, dievo
padangių aukščiausio,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jaučius suvalgė, ir tas jiems atėmė
grįžtamą dieną.</span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiOfzEv4Cr-zL47cTFijjtLmUEDut7nX1egL1IbRswgFwdP1cJOJB8Donp68znOP5MReumYZC4Y959IjL39LTXI4kYhNQ2bndT7rxys9XlSFoc989wSOExLf_KLERskPJyUt7bSl2jxYC_1/s1024/1024px-Homeric_Greece-.png" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Homero laikų Graikija" border="0" data-original-height="854" data-original-width="1024" height="267" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiOfzEv4Cr-zL47cTFijjtLmUEDut7nX1egL1IbRswgFwdP1cJOJB8Donp68znOP5MReumYZC4Y959IjL39LTXI4kYhNQ2bndT7rxys9XlSFoc989wSOExLf_KLERskPJyUt7bSl2jxYC_1/w320-h267/1024px-Homeric_Greece-.png" title="Homero laikų Graikija" width="320" /></a></div><br /> <o:p></o:p><p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">10 Visa tai, Dzeuso duktė, mums teikis
dabar pagiedoti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Taigi jau tuosyk visi, kas liūdno žuvimo
išvengė,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Buvo namie, iš karo vargų ir marių
ištrūkę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vieną tik jį, namų ir žmonos pasiilgusį
baisiai,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Laikė galingoji nimfa Kalipsė, deivė šviesioji,
<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">15 Išgaubtaskliautėj oloj, norėjo, kad
būtų jos vyru.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">O kai atėjo diena, nepaliaujamai metams
beplaukiant,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Toji, kurią dievai jam lėmė sugrįžt į
tėvynę,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Savo Itakę, bėdų nė tuomet jis dar
neišvengė,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Nors ir pasiekęs savus. Dievams jau
visiems jo pagailo, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">20 Be Poseidono, kuris ant garbingo,
šviesaus Odisėjo<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Rūstavo be atlydos, kol tas į gimtinę
sugrįžo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">O Poseidonas šaly tolimų etiopų viešėjo,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tų etiopų, kurie perpus pasiskyrę gyvena<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Žemės kraštuos: kur pateka saulė ir kur
nusileidžia. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">25 Meiliai priimdamas jaučių ir avinų
hekatombę,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Linksmas sėdėjo puotoj Poseidonas. Dievai
jau tuo tarpu<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Dzeuso galingojo rūmuos visi susirinko
tarybon.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Pirmas į juos prabilo dievų ir žmonių visų
tėvas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Atminė savo širdy jisai mat beydį Egistą,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">30 Užmuštą lygiai garsaus Agamemnonido
Oresto.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tai prisiminęs, dabar kalbėjo dievams
nemirtingiems:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">„Oi, kad žinotumėt jūs, dievus kaip
kaltina žmonės!<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Sako, nuo mūsų vargai jų pareiną, tačiau
iš tikrųjų<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Patys kaltybėm didžiom bėdas ant savęs
užsitraukia, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">35 Štai kaip Egistas dabar: prieš mūsų
valią Atrido<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Žmoną jis vedė, o patį namo pareinant
nužudė,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Nors ir žinojo pražūsiąs dėl to, mes
aiškiai jam sakėm,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Siuntę Hermėją pas jį, akyląjį Argžudį
greitą, –<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kad neišdrįstų žudyt ir sau jo žmonos
neviliotų, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">40 Nes už Atridą jis keršto rūstaus
susilauks iš Oresto,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kai tik tasai subręs ir tėviškės ims
reikalauti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Taip jam pasakė Hermėjas, tačiau
geranoriško žodžio<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Negi paklausė Egistas. Ir štai sumokėjo už
viską.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:
<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">45 „O mūs tėve Kronide, karalių galingas
valdove!<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Aišku, pelnytos bausmės susilaukė Egistas
ir žuvo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Taip tegu žūsta visi, kas tokį darbą
padaro!<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Bet man širdis tebeplyšta dėl Odisėjo
protingo,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vargšo, kuris, nuo savųjų atskirtas,
sielvartus kenčia <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">50 Vienas tarp marių, saloj, pačiam vidury
vandenyno.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Giriom apaugus sala, ten rūmuose deivė
gyvena,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Pikto Atlanto duktė, Atlanto, kurs žino
kiekvieną<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jūrų plačiųjų bedugnę ir, savo pečiais
pakylėjęs,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Laiko aukštuosius stulpus, kurie dangų
skiria nuo žemės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;"> 55
Jojo duktė nenustojantį dūsaut laiko jį, vargšą,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Žodžiais ramina meiliais ir, visaip
įtaikaudama,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Stengias, kad jis pamirštų gimtinę. Tačiau
Odisėjas<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Trokšta išvysti aukštai į dangų pakilusį
dūmą<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Žemės gimtos – ir tada jau numirti. O tavo
krūtinėj <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">60 Nesuminkštėja širdis, Olimpieti. Ar tau
Odisėjas<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Meilės nerodė, kada prie argiečių laivų
atnašavo<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Trojoj plačioj? Kodėl ant jo taip
rūstauji, tėve?“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jai debesų atvarytojas Dzeusas atsakė ir
tarė:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">„Mano dukrele, koks žodis pro tvorą dantų
tau prašoko? <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">65 Kaip aš galėčiau pamiršt Odisėją,
dievišką vyrą?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jis gudrumu pralenkia visus ir aukų
nešykštėjo<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Dėti galingiems dievams, plačiųjų padangių
valdovams?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tik Poseidonas, žemės plakėjas, be
perstojo tūžta<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vis už kiklopą, kuriam Odisėjas išdegino
akį, – <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">70 Lygų dievams Polifemą, kurio galybė
didesnė<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Užu kiklopų kitų. Pagimdė jį nimfa Toosė,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Forkino seno duktė, plynųjų marių seniūno,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Apvaliaskliautėj oloj Poseidono meilę
patyrus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Matot, dėl ko Poseidonas, galingas žemės
plakėjas, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">75 Gena nuo žemės gimtos Odisėją, nors jo
nenužudė.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Taigi dabar visi mes imkime ir
pasvarstykim,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kaip jam sugrįžti namo. Reikės Poseidonui
rūstybę<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Mesti nenorom šalin: amžinai negalės gi
jis vienas<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Eiti prieš valią visų ir pykt ant dievų
nemirtingų.“ <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">80 Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė
Atėnė:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">„Tėve mūs Dzeuse Kronide, karalių galingas
valdove!<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jeigu dabar laimingieji dievai maloniai
sutinka,</span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjYmTxGkM5KvHv4IcgsUJek0wDg0ZBX0JkNGB6aEJ0dFXLcNgwd4rscqMdQyEs52bWznclC9JoqBjxLv2e1NiLXSC-CxAqkBi4euixaVJfZwaJ1JKFHz4ryrXzTsR63RzS4eDfyjVxjTfoQ/s702/Villa_Romana_de_La_Olmeda_Mosaicos_romanos_001_Ulises.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Mozaika, vaizduojanti Odisėją, IV a. ispanija" border="0" data-original-height="702" data-original-width="658" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjYmTxGkM5KvHv4IcgsUJek0wDg0ZBX0JkNGB6aEJ0dFXLcNgwd4rscqMdQyEs52bWznclC9JoqBjxLv2e1NiLXSC-CxAqkBi4euixaVJfZwaJ1JKFHz4ryrXzTsR63RzS4eDfyjVxjTfoQ/w300-h320/Villa_Romana_de_La_Olmeda_Mosaicos_romanos_001_Ulises.jpg" title="Mozaika, vaizduojanti Odisėją, IV a. ispanija" width="300" /></a></div><br /><o:p></o:p><p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kad Odisėjas protingas sugrįžtų į savo
pastogę, –<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Nieko nelaukę, Hermėją, žinionešį Argžudį
greitą, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">85 Mes į Ogigijos salą pasiųskim, kad jis
gražiakasei<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Nimfai praneštų tuojau neatšaukiamą mūsų
sprendimą<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Dėl Odisėjo kantraus: jam leidžiama grįžt
į gimtinę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Aš tuo metu nuskrisiu Itakėn, surasiu jo
sūnų<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir, pakalbėjus su juo, į širdį jam drąsą
įkvėpsiu,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;"> 90
Kad, suvadinęs garbiniuotgalvių achajų vyriją,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tuoj atsakytų ryžtingai jaunikiams, kurie
nesiliauja<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Šleivakojus galvijus ir avis jo pjovę be
skaičiaus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Aš jį nusiųsiu, be to, į Spartą ir Pilą
smiltingą<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Pasiteirauti dėl tėvo grįžimo, gal gaus ką
išgirsti<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;"> 95
Ir sau garbės daugiau žmonėse galės įsigyti.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Šitai pasakius, po kojų gražius sandalus
pasirišo,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jie iš ambrozijos buvo ir aukso ir nešė su
vėjais<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ją per plačiąsias marias ir per krašto
neturinčią žemę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Rankon pasiėmė ietį galingą su vario
viršūne, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">100 Tvirtą, didžiulę ir sunkią, kuria
išguldo didžiausius<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vyrų pulkus, kai duktė galingojo tėvo
įniršta.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Skrido pakilus dabar nuo aukšto Olimpo
viršūnės<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir nusileido Itakėj prie durų šviesaus
Odisėjo,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tiesiai ant priebučio slenksčio, su vario
ietimi rankoj, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">105 Virtus senu bičiuliu Mentu, tafiečių
karalium.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ten jaunikius įžūliuosius užtiko: visi jie
ramiausiai<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Žaidė kauleliais ir linksmino širdį, kieme
atsisėdę<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir pasitiesę odas galvijų, kuriuos jie
išpjovė.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vikrūs tarnai drauge su šaukliais darbavos
ir plušo: <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">110 Vyną su vandeniu maišė vieni
didžiuliuos krateruos,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jūrų kempinėm narvėtom skobnis mazgojo
antrieji <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir, jas padengę, mėsų prikapotų nešė
gausybę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ją Telemachas šviesus pirmiau už kitus
pastebėjo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tarpu jaunikių sėdėjo jisai nusiminęs ir
liūdnas, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">115 Įsivaizduodamas tėvą garbingą, kaip
tas, nūn parėjęs,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Pirtį pakurtų piršliams ir jaunikiams, jog
durų nerastų,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir kaip už tai susilauktų garbės, kaip
turtą atgautų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Taip besvajodamas tarp palaidūnų, pamatė
Atėnę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Šoko iš kiemo tuojau, širdy nesmagumą pajutęs,
<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">120 Kad jo svetys, taip ilgai stovėdamas,
laukė prie durų,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Dešinę ištiesė jai ir paėmė ietį varinę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kreipėsi meiliai tuomet ir tarė žodžiais
sparnuotais:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">„Sveikas, mielasis svety! Tu meilės mūs
nepaniekink,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">O pavaišintas kai būsi, tuomet pasakysi,
ko reikia.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">125 Šitaip kalbėdamas, vedė, jam paskui
ėjo Paladė,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kolei pasiekė abu aukštųjų rūmų svetainę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Čia Telemachas, ietį nunešęs, įstatė
ietidėn,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Dailiai daryton, prie aukšto stulpo,
tenai, kur iš seno<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Iečių daugybė kantraus Odisėjo tvarkingai
stovėjo. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">130 Svetį sodino atvedęs į krasę,
patiesdamas gražią<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Maršką raštuotą, o kojoms atremti pastatė
suolelį,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Pats atsisėdo šalia margajan krėslan, nuo
jaunikių<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kiek atokiau, kad kartais svetys,
nepakęsdamas triukšmo,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vaišėm neimtų bodėtis, pakliuvęs tarp įžūlūnų,
<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">135 O ir dėl to, kad norėjo dingusio tėvo
teirautis.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ant sidabrinio padėklo atnešusi aukso
ąsotį<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tyro vandens, užpylė abiem kambarinė ant
rankų<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir jas nuplovė, tuomet ji padengė skobnį
dailiausią,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">O ūkvedė drovi priraikiusi duonos padėjo, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">140 Valgių prikrovė krūvas ir džiaugės,
kad turi ko duoti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Dubenis vieną po kito mėsos įvairiopos
jiems nešė<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Mėsapjaustys ir pastatė abiem po taurę
auksinę,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">O rūpestingas šauklys prieidamas nuolat
jas pylė.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Menėn suvirto įžūlūs jaunikiai ir, nieko
nelaukę, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">145 Sau prie skobnių paeiliui į krases ir
į krėslus susėdo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jų kiekvienam šaukliai vandens užpylė ant
rankų,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Duonos į pintinėles su kaupais prikrovė
tarnaitės,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tuotarp berniukai taures pripylė, kad
sklidinos būtų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Rankomis siekė visi ant stalo stovinčių vaišių.
<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">150 O kada alkį numalšė ir troškulį kiek
apgesino,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tuosyk į širdį visiems kitokis noras atėjo
–<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Šokio ir kanklių, dainos, to vaišių
pagardo tikro.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Padavė tad į rankas šauklys kankles
išdabintas<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Femijui, kurs puotoj jaunikiams turėjo
dainuoti. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">155 Kanklėm pritardamas, tas užtraukė
giesmę malonią.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">O Telemachas tuomet į šviesakę Atėnę
prabilo,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Galvą prikišęs arti, kad jo kiti
negirdėtų:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">„Ar nesupyksi, svety, kad aš tau kai ką
pasakysiu?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vyrams šitiems tik viena galvoj – vis
kanklės ir dainos. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">160 Lengvas tai daiktas, kai punta be
atlygio svetimą duoną<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vyro, kurio jau kaulai balti gal mėtos ant
lauko,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Pūsta, lietaus merkiami, ar marių banga
juos ridena.</span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEijbk5-GnhveXgDQxRv9hdwJV6spjt6s8tcD9dtRG33WqQHmoS2J4zwI3Ilt8adA4qwAPQ9fGjcL9YvI9R0pMMVohsFJ-2OxZ6FlUmi9yshC-GNa96fAppKo_oB5j8-DVy_gpiOeCoD4cTN/s1280/1280px-Odysseus_Sirens_BM_E440_n2.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Odisėjas ir sirenos" border="0" data-original-height="896" data-original-width="1280" height="224" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEijbk5-GnhveXgDQxRv9hdwJV6spjt6s8tcD9dtRG33WqQHmoS2J4zwI3Ilt8adA4qwAPQ9fGjcL9YvI9R0pMMVohsFJ-2OxZ6FlUmi9yshC-GNa96fAppKo_oB5j8-DVy_gpiOeCoD4cTN/w320-h224/1280px-Odysseus_Sirens_BM_E440_n2.jpg" title="Odisėjas ir sirenos. Vaza, sukurta 480–470 pr. Kr." width="320" /></a></div><br /><o:p></o:p><p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jei pamatytų tik jį Itakėn šiandieną
sugrįžus,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kojų greitesnių tiktai kiekvienas trokštų
tikriausiai, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">165 O nebe turtų, ne aukso, ne rūbo,
gražiai padabinto.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Nūdien, kai lemta dalios nelabosios jam
žūti, jau niekas<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Mums nebešildo krūtinės, nors žemės
gyventojai žmonės<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kartais pasako jį grįšiant – diena jo
grįžimo prapuolė. –<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Man pasakyki dabar ir aiškiai išdėstyki
visa: <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">170 Kokio tu krašto žmogus, kas tavo
tėvai, kur gimtinė,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kokiu laivu tu atplaukei čion ir kas mūs
Itakėn<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Atvežė šiandien tave? Kas buvo ir kaip jie
vadinos?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Pėsčias ateiti pas mus, man rodosi, tu
negalėjai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tikrą teisybę todėl pasakyki, aš noriu
žinoti: <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">175 Pirmąsyk čion atvykai ar tėvo bičiulis
tu senas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Mūsų namai daugybei žmonių juk žinomi
buvo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Džiaugėsi tėvas svečiais ir pats paviešėti
gebėjo.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">„Visą teisybę aš tau iš grynos širdies
pasakysiu <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">180 Ir pasigirsiu, kad aš – sūnus Anchialo
protingo,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Mentas, tafiečių, pamėgusių irklą, senas
valdovas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Atplaukiau šiandien aš čia su savo laivu
ir su vyrais,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Skrosdamas juodas marias, pro svetimus
žmones visokius.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vario į Temesę vykstam, o vežam geležį
tamsią. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">185 Savąjį laivą palikom lauke atokiai nuo
miesto,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Reitro uoste ramiam, prie giriom apaugusio
Nėjo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Mudu su tėvu tavuoju, galiu pasidžiaugti,
iš seno<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Esam bičiuliai, gali, kai sutiksi,
paklausti Laertą,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Seną herojų, kuris, kaip žmonės kalba, į
miestą <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">190 Nebeateina ir vargsta vargus
vienatvėje kaime<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Su senele tarnaite, kuri pagamina, kaip
moka,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Valgyt ir gerti, kai jam iš nuovargio
keliai palinksta,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Betursinėjant perdien sode apie vynmedžius
jaunus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Čia užsukau todėl, kad žmonės sakė –
parėjęs <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">195 Tėvas tavasis. Tuo tarpu dievai jam
užkerta kelią.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tikras esu – nežuvo šviesus Odisėjas šioj
žemėj,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Gyvas kur nors tebėra, tebevargsta jūroj
plačiojoj,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tarp vandenų saloj, jį laiko pikti ir
laukiniai<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Žmonės per jėgą ir niekur nė kojos
neleidžia iškelti. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">200 Betgi apreikšiu aš tau, ką kužda
dievai nemirtingi<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Manajai širdžiai, ir kas, be abejo, turi
įvykti,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Nors aš ne aiškiaregys ir paukščių žosmės
nepažįstu:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Nebeilgai jis vargs toli nuo mielosios
gimtinės,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Nors jį laikytų, stipriai geležiniais
pančiais sukaustę. 2<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">05 Kaip jam ištrūkti, atras, nes jis
sumaningas be galo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Man pasakyki dabar ir aiškiai išdėstyki
visa,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ar tiktai kartais nesi tu sūnus Odisėjo
protingo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir iš galvos, iš gražiųjų akių, ir iš
veido atrodai<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Man panašus į jį. Lankydavom tankiai viens
kitą, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">210 Kol jis nebuvo išėjęs į Troją, kur
patys narsieji<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Sūnūs achajų patraukė, susėdę laivuos
gaubtašoniuos.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir nuo to laiko aš jo, jis manęs daugiau
nebematėm.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jam Telemachas protingas, į tai
atsakydamas, tarė:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">„Tikrą teisybę, svety, aš tau iš širdies
pasakysiu: <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">215 Motina kalba, kad aš jo sūnus, tačiau
iš tikrųjų<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Aš nežinau: gimtosios dienos neatsimena
niekas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">O dėl savęs pasakysiu: sūnus aš būti
norėčiau<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tėvo laimingo, kurs, turtuos paskendęs,
sulaukia senatvės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Mano nelaimei, deja, žmogus,
vargingiausias pasauly, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">220 Sako man tėvas esąs, ir tu štai mane
to paklausei.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">„Tavajai genčiai dievų nežadėta išnykti be
vardo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Aišku, kad tokį tave tikrai Penelopė
pagimdė.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Man pasakyki dabar ir aiškiai išdėstyki
visa: <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">225 Kokis gi pobūvis čia ir kam tos
vaišės? Ką reiškia?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ar ne vestuvės tik bus? Juk čiagi ne šiaip
sau gėrynės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vyrai šitie jauni per daug įžūliai jau,
matyti,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tavo namuos valiūkauja. Žmogus išmintingas
kiekvienas<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Piktinsis jų begėdystėm, užėjęs čion ir
pamatęs.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">230 Jam Telemachas protingas, į tai
atsakydamas, tarė:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">„Klausi mane apie viską, svety, ir visko
teiraujies.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Buvo seniau šie namai garbingi ir pertekę
turto,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kol šeimininkas juose pats gyveno ir visko
žiūrėjo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Pakreipė nūn į bloga dievai ir laimę
atmainė, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">235 Jį nugramzdinę baision nežinion, kaip
niekas nebuvo<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Dar nugramzdintas pasauly. Jo mirusio taip
negailėtum,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jei tarp gentainių savų jis būtų žuvęs
prie Trojos<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Arba numiręs ant rankų saviškių, kai
baigėsi karas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Būtų achajai tuomet jam pilkapį aukštą
supylę, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">240 Sūnui jo būtų šlovė nemirštanti likus
per amžius.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Bet negarbingai, deja, pagrobė jį harpijos
žiaurios,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Dingo be pėdsako jis, palikdamas ašaras
vienas<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Sūnui savam. Ir šiandien aš tiek dėl tėvo
neverkčiau<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir nesiskųsčiau, bet lėmė dievai man kitą
nelaimę: <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">245 Kiek salose aplink viešpatauja galingų
didžiūnų<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Dulichione, Same ir apaugusiam giriom
Dzakinte,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir kiek didžturčių aukštoj, uolotoj Itakėj
atrasi –<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Peršasi motinai mano visi ir eikvoja
gėrybes.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Motina nei atsakyt nesiryžta, nei vesti
prie galo <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">250 Jų tų piršlybų liūdnų. Jaunikiai
baigia nusiaubti<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Mūsų namus ir patį mane dar greit
nugalabys.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jam, pasipiktinus baisiai, Paladė Atėnė
atsakė:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">„Oi oi oi! Kaip čia svetur iškeliavusio
tėvo reikėtų!<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tuosyk galingą jo ranką pajustų veltėdžiai
jaunikiai. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">255 Štai kad, parėjęs dabar, jis durų
angoj atsistotų,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kirvį ir skydą ar porą iečių laikydamas
rankoj,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kokį regėjau kadais aš, pirmąsyk jį
susitikęs,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Viešintį mūsų namuos – išgėrusį vyno ir
smagų,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kai iš Efirės nuo Mermerido Ilo sugrįžo. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">260 Buvo nuplaukęs ir ten greituoju laivu
Odisėjas,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Gauti norėjo nuodų mirtingųjų aštrioms
variaiešmėms<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Savo strėlėms išmirkyt, tačiau atsargus
Mermeridas<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Nedavė jam, pabijojęs dievų amžinųjų
rūstybės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tėvas manasis nuodų tų jam davė, nes
baisiai mylėjo, – <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">265 Jei tarp jaunikių dabar atsistotų toks
Odisėjas –<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Trumpos jų dienos bebūtų, ir ašarom
baigtųs piršlybos.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Visa tačiau dievų nemirtingų rankoj
šiandieną,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ar jis rūstybę nugieš sugrįžęs, ar
permainų niekad<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Rūmuose šiuos neįvyks. O tu pagalvoki tuo
tarpu, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">270 Kokiu būdu jaunikius iš savo namų
išvarytum.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Taigi subruzk ir, mano žodžius įsidėjęs į
širdį,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Liepk susirinkti rytoj į sueigą vyrams
achajų<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir jiems išdėstyki visa, dievai
tepaliudija tiesą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Drąsiai jaunikiams pareikšk – lai eina, iš
kur jie atėję. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">275 Močia tavoji, jei kartais paims ją
noras tekėti,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Gali sau grįžti namo, į tėvo rūmus
aukštuosius.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tėvas turtingas, iškels vestuves ir kraitį
parūpins<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Gausų ir brangų, koks priderėtų dukteriai
mielai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tau aš norėčiau duot patarimą, jei tu
paklausytum. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">280 Laivą geriausią parink ir dvidešimt
vyrų yrėjų<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir į kelionę tu leiskis negrįžtančio tėvo
ieškoti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Gal iš žmonių išgirsi ką nors, o gal tau
Kronidas<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Teiksis ką pats pasakyt; žmonėms tai garbė
neregėta.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Pilan pirmiausia keliauk ir dievišką
Nestorą klauski, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">285 O iš tenai – į Spartą pas Menelają
šviesplaukį.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jis paskutinis visų variarūbių achajų
sugrįžo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Gal sužinosi, ar gyvas dar tėvas, ar
rengiasi grįžti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Nors ir pavargsi, tačiau tu kelionėj metus
pakentėki.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jei sužinosi, kad miręs ir gyvo nebėr jo
pasauly, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">290 Tuosyk, parplaukęs namo, į mieląją
tėviškės žemę,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Pilkapį aukštą supilk ir mirusio garbei
sudėki<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Atnašą gausią, kaip dera, o motiną leiski
už vyro.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Reikalą šitą pabaigęs ir visa kaip reikia sutvarkęs,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Sau pasvarstyk širdy ir protu pagalvok
rūpestingai, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">295 Kaip tu galėtum savo namuos jaunikius
išgalabyt,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kokia gudrybe slapta ar viešai. Juk tau
nebetinka<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Niekais vienais užsiimt, nebe toks jau
amžius tavasis.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ar negirdėjai tu, kokią Orestas šviesus
nusipelnė<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Šlovę pasauly visam, nudobdamas tėvo
žudiką, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">300 Tą pasalūną Egistą, užmušusį garsų jo
tėvą?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Taigi, mielasis, ir tu, kaip gražus ir
galingas atrodai,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Būki taip lygiai narsus, kad vaikaičiai
tave paminėtų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Metas tuo tarpu atgal į greitąjį laivą man
grįžti<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Pas bičiulius, kurie jau laukia manęs ir
nerimsta. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">305 Rūpinkis pats savimi ir mano žodžius
atsiminki.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jai Telemachas protingas, į tai
atsakydamas, tarė:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">„Visa tai man, svety, tu sakai, linkėdamas
gero,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Lygiai kaip tėvas sūnui, ir aš neužmiršiu
to niekad.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Bet palūkėki dar kiek, nėra ko skubėti
kelionėn. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">310 Tu išsimaudyk pirmiau ir, širdį
atgavęs, galėsi<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Su dovanom pareiti laivan, pasidžiaugdamas
sieloj,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Su brangenybe maža, kuri nuo manęs
atminimui<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tau pasiliktų ilgai, kaip bičiuliui mielam
nuo bičiulio.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:
<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">315 „Nebelaikyk, mielasis, manęs, aš
skubinuos baisiai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Dovaną savo, kurią širdis tau liepia man
duoti,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tu man įteiksi, kai grįšiu atgal – namo
parsivešiu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir iš manęs priimsi ką nors kaip atpildą
mažą.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Šitaip atsakiusi jam, šviesakė Atėnė
nuėjo, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">320 Virto paukšte ir greitai nuskrido,
įkvėpusi vyrui<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ryžtą ir drąsą į širdį, ir jis prisiminė
tėvą<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Žymiai aiškiau nei pirma. Širdis, tai visa
pajutus,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jam sudrebėjo iš baimės: suprato, jog
dievas čia buvo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Grįžt prie jaunikių turėjo prilygstantis
dievui jaunuolis.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">325 Dainius šlovingas dabar giedojo,
susėdę jaunikiai<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Klausėsi jo giesmės, kaip achajai iš
Trojos šventosios<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Grįžo namo liūdnai: taip lėmė Paladė
Atėnė.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Iš viršutiniojo aukšto jo dievišką giesmę
išgirdo<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir Penelopė protinga, duktė Ikarijo seno.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">330 Laiptais aukštais iš menės savos
nulipo ji greitai,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir ne viena – tarnaitės dar dvi iš paskos
atlydėjo<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ją prie jaunikių; atėjo ne moteris – deivė
tikriausia<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ir atsistojo prie stulpo gražiai įtaisytos
svetainės,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Žibančia plona skraiste prisidengusi
šviesųjį veidą, <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">335 O iš šalių prie jos stovėjo darbščios
tarnaitės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ašaras sau braukdama, į dievišką dainių ji
kreipės:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">„Daug ir kitokių dainų suraminti žmogui tu
moki,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Apie žmonių ir dievų žygius, kaip dainiai
sudėjo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tokią giesmę tu jiems pagiedok, o jie tegu
tyliai <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">340 Geria sau tamsųjį vyną. Pabaik jau
dainą šią liūdną,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Plyšta nuo jos širdis nelaimingoj mano
krūtinėj,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Jos graudulingi garsai pažadina skausmą
bekraštį.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Primena ji, kas už viską brangiau ir ko
baisiai man gaila, –<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vyrą, kurio garbė apskriejo Heladę ir
Argą.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">345 Jai Telemachas protingas, į tai
atsakydamas, tarė:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">„Motin mieloji, kodėl tu dainiui garbingam
neleidi<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Džiuginti mus, kaip liepia širdis? Kalti
juk ne dainiai:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kaltas Kronidas už tai – iš savo valios
juk duoda<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Ką panorėjęs kada jis duonvalgiui žmogui
šioj žemėj. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">350 Taigi nepyk, kad danajų vargus ir
nelaimes apgieda.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Klausosi žmonės mieliau ir esti labai
sužavėti,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Kai tik išgirsta dar naują, lig šiol
negirdėtą jiems dainą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Tepadrąsėja ir tau teaprimsta širdis
besiklausant,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Nes ne vienam Odisėjui diena grįžtamoji
pražuvo <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">355 Trojoje – daug ir kitų ten vyrų galvas
paguldė.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Eiki geriau namo ir savo darbais
pasirūpink,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Verpsčių ir staklių žiūrėk ir liepk, kad
mergos padirbtų<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Darbus savus kaip reikia. Kalbas tu vyrams
paliki,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vyrų tai darbas, o mano pirmiausia, aš čia
valdovas.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">360 Baisiai nustebo dėl to ir į savo menę
nuėjo,<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Žodį protingą sūnaus giliai įsidėjus į
širdį.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Grįžus į aukštą atgal su savo tarnaitėm,
raudojo<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Vėlei ji vyro brangaus, Odisėjo, kol ant
blakstienų<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: "Times New Roman",serif; line-height: 150%; mso-bidi-font-size: 12.0pt;">Saldųjį miegą užleido jai šviesiaakė
Atėnė.<o:p></o:p></span></p></span></div><div style="background-color: white; color: #283929; font-family: "Trebuchet MS", Trebuchet, sans-serif; text-align: justify;"><span style="font-family: verdana;"> </span></div><div><br /></div>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-88078828079309834772020-11-26T16:17:00.008+02:002021-06-23T15:29:37.353+03:00Bulgarija literatūriniame žemėlapyje. Ką pasiimsime atostogoms? Georgi Gospodinov<p style="text-align: justify;"> </p><div class="separator" style="clear: both; text-align: justify;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjzFkiTrud0h1puAUL1oxW_xRsJFU_jRGN6uYA1IlqWSXNRbewZwoilQwD6AG0sqeBEa0T3CNQxylIv6TXWj4DaHayoAyLd9QvAbM1UYI8GEK6zHnKOz3JdG-n6qYjGWx0wB_XHOZcSvAWj/s640/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="325" data-original-width="640" height="203" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjzFkiTrud0h1puAUL1oxW_xRsJFU_jRGN6uYA1IlqWSXNRbewZwoilQwD6AG0sqeBEa0T3CNQxylIv6TXWj4DaHayoAyLd9QvAbM1UYI8GEK6zHnKOz3JdG-n6qYjGWx0wB_XHOZcSvAWj/w400-h203/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" width="400" /></a></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><p></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: inherit;"><span style="background-color: white;">Literatūriniame žemėlapyje eilė Bulgarijai. Šalis kiek pažįstama iš kurortų, bet mažai - iš literatūros, ypač XXI amžiuje. </span></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: inherit;"><span style="color: #283929;"><span style="background-color: white;">Nubalsuota! </span></span><span style="color: #283929;">Georgi Gospodinov. Natūralus </span><span style="color: #283929;">romanas</span></span></p><p style="text-align: justify;"><span><span style="color: #283929;">Georgi Gospodinov (gimęs 1968.žinomiausias šių laikų Bulgarijos rašytojas, jo kūrinys "Natūralus romanas" išverstas į 21 užsienio kalbą. </span></span></p><p><span style="font-family: inherit;"><span></span></span></p><a name='more'></a><p></p><p></p><div style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><br /></span></div><h4 style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiqXOWcLcq24ZmS9pYkNS0r9knb8aGfXGVAZh8VfrXgACnMyMucH5n8DFgwLOyrxPz8e2pFCbZGRmWkDdlaRx1e3k0lJPqF9Z9wdHWrGDlKOKhim46U5YDjyyljrsstNscMBB_B_kmCcHCI/s430/1462876617_naturalus.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="430" data-original-width="290" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiqXOWcLcq24ZmS9pYkNS0r9knb8aGfXGVAZh8VfrXgACnMyMucH5n8DFgwLOyrxPz8e2pFCbZGRmWkDdlaRx1e3k0lJPqF9Z9wdHWrGDlKOKhim46U5YDjyyljrsstNscMBB_B_kmCcHCI/s320/1462876617_naturalus.jpg" /></a></div><br />Georgi Gospodinov. Natūralus romanas / iš bulgarų kalbos vertė Gintarė Kubilickaitė. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba. - 143, p. </span></h4><p></p><p style="text-align: right;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Natūrali istorija yra ne. kas kita kaip įvardijimas to, ką matai. Todėl ji akivaizdžiai paprasta ir veikėją elgesys atrodo naivus - čia jis paprastas ir sukurtas iš daiktą akivaizdumo.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Vienas Modernus Prancūzas 1966, Paryžius</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"> </span><span style="color: #283929; font-family: arial;">1</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Šiame pasaulyje kiekvieną akimirką viena virtinė žmonių verkia, kita, mažesnė, - juokiasi. Bet yra ir trečia virtinė - jau nebeverkiančių ir nebesijuokiančių. Liūdniausia iš visų trijų. Apie ją ir noriu pakalbėti.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Skiriamės. Sapne išsiskyrimas susijęs tik su išėjimu iš namų. Viskas kambary supakuota, dėžių prikrauta iki lubų - ir vis tiek erdvu. Koridorius ir kiti kambariai pilni giminių - mano ir Emos. Jie kažką šnabžda, kuždasi ir laukia, ką darysim. Stovim su Ema prie lango. Liko pasidalyti tik dėžę gramofono plokštelių. Staiga ji ištraukia vieną iš viršutinio voko ir sviedžia pro langą. Toji mano, pasako. Langas uždarytas, bet plokštelė perskrodžia jį lyg orą. Instinktyviai imu kitą ir taip pat metu. Plokštelė skrieja it skraidanti lėkštė, sukasi apie savo ašį tarsi ant gramofono, tik greičiau. Girdėti jos Švilpimas. Ties šiukšlių konteineriais išgąstingai nusitaiko į pažeme skrendantį purviną balandį. Akimirką atrodo, kad susidūrimo pavyks išvengti, bet staiga pasibaisėjęs matau, kaip aštri plokštelės briauna įsirėžia į minkštą jo kaklą. Viskas įvyksta tarsi įdomi kadencija, ir dėl to apima dar didesnis siaubas. Plokštelei perrėžiant kaklą, visai aiškiai girdėti keletas trumpų tonų. Aštrus balandžio kaklo kaulas akimirką užgroja, tik tol, kol galva slysta plokštelės briauna. Vien melodijos pradžią. Kažkokią šansoną. Neprisimenu. „Šerbūro skėčiai“? „O, Paryžiau“? „Kavinė su trimis balandžiais“? Neprisimenu. Bet muzika skambėjo. Nukirsta galva iš inercijos lekia dar keletą metrų, o kūnas lengvai klesteli j dulkes prie konteinerių. Kraujo nė lašo.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Sapne viskas paprasta. Ema pasilenkia ir meta kitą plokštelę. Paskui aš. Ir vėl ji. Ir vėl aš. Ji. Kiekviena plokštelė pakartoja ankstesnės trajektoriją. Šaligatvis po langu pilnas pilkų, vienodų paukščių galvų užmerktais vokais. Su kiekviena krintančia galva giminaičiai už mūsų entuziastingai ploja. Mica tupi ant palangės ir godžiai laižosi.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Pabudau skaudama gerkle. Iš pradžių norėjau savo sapną papasakoti Emai, bet persigalvojau. Juk tai tik sapnas. </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><br /></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">2</span></p><p style="text-align: right;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Apokalipsė įmanoma ir vienoje šalyje.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Vieną 1997-ųjų sausio pradžios šeštadienį nusipirkau supamąjį krėslą. Buvau ką tik gavęs atlyginimą ir krėslas „prarijo“ pusę jo. Baigėsi senų, gana mažų kainų laikai. Neįtikėtina infliacija praėjusią žiemą dar labiau pabrėžė mano pirkinio beprotiškumą. Krėslas buvo pintas, bambuko imitacijos, visai nesunkus, bet atrodė milžiniškas ir buvo nepatogus nešti. Tiesiog neįsivaizdavau, kad galėčiau sukišti kitą pusę atlyginimo už taksi, tad užsiverčiau ant pečių ir patraukiau namo. Ėjau, it koks nešikas tempiau krėslą ant kupros, varstomas pasipiktinusių praeivių žvilgsnių, kokią čia prabangą, matai, sau leidau. Kas nors turėtų aprašyti 1997-ųjų žiemos skurdą, kaip ir visus kitus, 92-ųjų, 90-ųjų žiemos. Prisimenu, kaip turguje prieš mane stovinti senyva moterėlė maldavo, kad jai atpjautų pusę citrinos. Kiti vakarais iššniukštinėdavo tuščią turgavietę, vildamiesi rasti kokią atsitiktinai iškritusią bulvę. Vis daugiau padoriai apsirengusių žmonių užgniaužia gėdą ir rausiasi po šiukšlių konteinerius. Alkani šunys pašaliuose kaukia arba gaujomis puldinėja vėlyvus praeivius. Rašydamas šiuos padrikus sakinius, įsivaizduoju ryškias laikraščių antraštes tankiu šriftu.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Vieną vakarą grįžau namo ir radau butą išplėštą. Dingo tik televizorius. Kas žino, kodėl pirmiausia pagalvojau apie supamąjį krėslą. Jis stovėjo kur stovėjęs. Esu tikras, jie negalėjo jo prakišti pro duris, pernelyg platus, pats įkėliau pro langą. Visą vakarą prasėdėjau krėsle. Vos grįžusi Ema paskambino policijai. O kam? Jau niekas nebereaguoja į „apšvarintųjų“ pranešimus. Velniop. Sėdėjau pintame krėsle, glosčiau dvi jaukalo išgąsdintas kates (kur jos lindėjo per įsilaužimą?) ir rūkiau, - buvo įžeistas mano dar išsaugotas vyriškas orumas. Negalėjau apginti net Emos ir kačių.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Parašiau apsakymą. </span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgwu0Ru6a9nubuoPjB3N6RVxxybQt1HmyK2zouCQ1TFvSbdblkkf5fiG2DQSOXWvZTROgFL-5YgLDrvH8PuQZd_yqinOsfiYYpDP9R3eBngux7h6AQ5o3d-eV6rDcHaEDq-CJlxckUFLudN/s1200/thumb_1200x630_Copy+of+662101-2.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Georgi Gospodinov" border="0" data-original-height="630" data-original-width="1200" height="210" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgwu0Ru6a9nubuoPjB3N6RVxxybQt1HmyK2zouCQ1TFvSbdblkkf5fiG2DQSOXWvZTROgFL-5YgLDrvH8PuQZd_yqinOsfiYYpDP9R3eBngux7h6AQ5o3d-eV6rDcHaEDq-CJlxckUFLudN/w400-h210/thumb_1200x630_Copy+of+662101-2.jpg" title="Georgi Gospodinov" width="400" /></a></span></div><span style="color: #283929; font-family: arial;"><br /></span><p></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Plėšia vienos šeimos butą. Namie yra tik moteris, kokių keturiasdešimties, jau aiškiai pradedanti vysti, žiūri televizijos serialą. Įsiveržę jauni, iš pažiūros normalūs vaikinai nesitikėjo tokiu laiku ką nors namie rasti, tačiau greitai susiorientavo. O ir moteris labai išsigandusi. Pati ištraukia iš miegamojo spintos pinigus. Nesipriešina, kai jai liepia išsisegti auskarus ir nusimauti žiedus. Ir vestuvinį? Ir vestuvinį. Nusimauna labai sunkiai, beveik įaugęs į pirštą. Staiga, kai jie pamėgina išnešti televizorių - beje, serialą dar rodo - moteris stipriai į jį įsikimba. Pirmąkart pakelia balsą, meldžia imti ką tik nori, bet palikti jai televizorių. Stovi nugara į abu vyrus, prispaudusi krūtis prie ekrano, pasirengusi viskam. Jie galėtų lengvai nublokšti ją į šalį, bet juos pribloškia netikėta moters reakcija. Ji pajunta jų abejonę ir dviprasmiškai pareiškia, kad jie galį daryti jai ką nori - tegu tik palieka televizorių. Sandėris sudarytas. Pasidulkinsime, sako vienas. Ji nė nesujuda. Jie skubiai užverčia jai sijoną. Jokios reakcijos. Jos užpakalis dar suglaustas. Pirmasis baigia greitai. Antrasis mėgaujasi ilgiau. Moteris laiko televizorių ir nejuda. Tik kartą paprašo paskubėti, nes iš mokyklos turi grįžti vaikai. Tai priverčia antrąjį baigti ir abu išsinešdina. Serialas pasibaigęs. Moteris su palengvėjimu išjungia televizorių ir nueina į vonią.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Kaip pasibaigs dešimtasis dešimtmetis - ar kaip trileris, ar kaip gangsterių filmas, ar kaip juodoji komedija, ar kaip muilo opera?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Redaktoriaus užrašai</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Tai šios istorijos istorija. </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Kaip sostinės literatūrinio laikraščio redaktorius gavau sąsiuvinį. Įgrūstą į didžiulį rankų darbo voką, adresuotą redakcijai ir konkrečiai - man. Ant voko nebuvo atgalinio adreso, klijai persigėrę ir sustingę. Prisipažįstu, atplėšiau jį kiek pasibjaurėjęs, tas jausmas neišnyko ir išsitraukus sąsiuvinį - apie 80 lapų, gerokai suglamžytų, puslapiai taupiai prirašyti iš abiejų pusių. Tokie rankraščių siuntiniai redaktoriui niekada nieko gero nežadėdavo. Jų autoriai, dažniausiai įkyrūs senukai, po kelių dienų užsuka paklausti, ar tinkamas publikuoti, suprantama, jų gyvenimo kūrinys. Iš patirties žinojau: jeigu neišrėši tuoj pat, o jų amžiaus suglumintas geranoriškai atsakysi, jog dar neperskaitei, jie atakuos tave kas savaitę kaip trenkti kariai, pasiryžę kautis iki galo. Ir nors jų dienų galas artėja, lazdelių stuksenimas redakcijos laiptais vertė mane keiktis kaip nešiką.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Šįkart, keista, niekur sąsiuviny nebuvo nei pavadinimo, nei autoriaus vardo. Įsibrukau į rankinę, namie ketinau bent akį užmesti. Visada galėjau grąžinti autoriui teisindamasis tuo, kad priimame tik spausdintus darbus, ir taip nukišti jį net keletui mėnesių. Vakare, žinoma, apie jį pamiršau, o niekas ir nepriminė - neatėjo paklausti atsakymo. Suradau jį vėl po savaitės. Neįtikėtina, pasirodo, skaičiau vieną iš geriausių tekstų nuo tada, kai tapau redaktoriumi. Kažkoks žmogus mėgino papasakoti apie žlugusią santuoką, ir romanas (nežinau, kodėl tą kūrinį taip pavadinau) sukosi apie tai, kad neįmanoma perteikti žlugimo. Iš esmės... ir patį romaną sunku būtų nupasakoti. Iškart išspausdinau vieną ištrauką laikraštyje ir pradėjau laukti autoriaus. Pridūriau trumpą pastabėlę, kad rankraštis į redakciją pateko nepasirašytas, tikriausiai dėl autoriaus išsiblaškymo, bet tikimės, kad jis atsilieps. Nuo publikacijos praėjo mėnuo. Nieko. Išspausdinau antrą ištrauką. Ir vieną dieną redakcijoje pasirodė gan jauna moteris. Iškėlė skandalą, kad laikraštis aprašinėja asmeninį jos gyvenimą. Ji nuolat jo neskaitanti, bet viena draugė parodžiusi egzempliorius su mano publikuotomis ištraukomis. Tvirtino, jog šie tekstai parašyti jos buvusio vyro, kuris norėjo ją sukompromituoti. Ir visur vardai tikri, už tai, kaip sakė draugė, galima net iškelti bylą. Paskui moteris netikėtai apsiverkė, visas jos pyktis ištirpo ir dabar ji atrodė netgi miela. Trumpai papasakojo, jog kadaise jos vyras buvo labai padorus žmogus, rašė ir netgi spausdindavo apsakymus. Prisipažino jų neskaičiusi. Po skyrybų kažkas jam pasidarė. Dabar virtęs valkata, šlaistosi gatvėmis, dažnai stoviniuoja sodelyje priešais jos namą, tiesiai prieš jos langus, kad ją slėgtų kaltė ir priverstų nepatogiai jaustis prieš kaimynus.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Ar man jį parodysite?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Ak, susiraskite pats, valkiojasi aplink centrinį turgų su supamuoju krėslu. Atpažinsite. Ir prašau jūsų daugiau šito nespausdinti, - neištversiu, - pasakė tylutėliai ir išėjo.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Maitinosi jis kaip ir visi benamiai, ir šiek tiek kitaip. Neieškodavo maisto konteineriuose, bent jau niekas jo greta jų nematydavo. Rinko popierių. Buvo iš romių pakvaišėlių. Slankiojo aplink turgų, atlikdavo smulkius darbelius, vakare prižiūrėdavo prekes, jam duodavo pomidorų, saldžiųjų pipirų, melionų... to, ko būdavo tuo metu. Apie tai man papasakojo turgaus pardavėjai, bet tik keletą kartų pasiteiravę, ar ne policija jo ieškanti. Nedaug apie jį težinojo.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Radau jį kvartalo sodely. Suposi savo krėsle, gan mechaniškai, lyg būtų apimtas transo. Plaukai susivėlę, marškinėliai praradę spalvą, džinsai ir sportbačiai atvipę. Ak taip, jam ant kelių tupėjo sulysusi gatvės katė. Jis vis automatiškai ją glostė. Buvo ne daugiau kaip keturiasdešimt penkerių. Mane įspėjo, kad jis beveik nekalba, bet aš vis dėlto atėjau pas jį su geromis naujienomis. Prisistačiau. Šyptelėjo, bet nė nepažvelgė į mane. Atsinešiau abu laikraščius su publikuotomis jo ištraukomis. Atsakydamas į mano klausimą, ar jis autorius, tik linktelėjo... Mėginau pasakyti, koks geras jo tekstas, kalbėjau apie knygos išleidimą, teiravausi apie kitus jo kūrinius. Jokios reakcijos. Galų gale ištraukiau visus savo pinigus, kuriuos turėjau, ir atidaviau jam tardamas, jog tai honoraras. Atrodė, lyg nebūtų pratęs gauti pinigų. Pirmąkart nuo tada, kai jį užklupau, pasijuto nepatogiai, tarsi atsibudo ir pažvelgė į mane.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Skiriesi, mano žmogau? - paklausė kone draugiškai, tarsi žmogus, reiškiantis užuojautą.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Po velnių, nemaniau, kad tai matyti. Šiaip ar taip, atrodžiau geriau nei jis. Niekas iš draugų dar nežinojo. Prieš kelias dienas su žmona padavėme prašymą skirtis.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Jo prabilimas suteikė vilties, tad paklausiau dar sykį, kuo jis vardu.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Georgijus Gospodinovas.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Aš taip vadinuosi! - beveik sušukau.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Žinau, - abejingai truktelėjo pečiais, - anksčiau skaitydavau jūsų laikraštį.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Pažįstu dar septynis žmones tokiu vardu ir pavarde.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Daugiau nieko nebepratarė. Palikau jį ten ir sprukau. Viskas byrėjo tarsi prasto romano lapeliai. Prisiminiau, jog galiu paskambinti jo žmonai ir paklausti, kuo jis vardu. Dar nepasukęs už kampo neištvėriau ir atsigręžiau. Sėdėjo taip pat, ritmiškai sūpavosi pintame krėsle. Kaip tos plastmasinės rankutės, kurias kadaise prilipdydavo prie galinio automobilio stiklo.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Po metų vėl jo paieškojau. Tada jau buvau suradęs leidyklą, kuri sutiko išspausdinti rankraštį, tereikėjo, kad jis pasirašytų sutartį. Abejojau, ar pavyks jį atitempti į redakciją, tad ketinau sutartį jam nunešti. Buvo vėlyvas pavasaris. Iš jo žmonos sužinojau vardą ir turėjau „nuryti“ šį sutapimą. Jaučiausi truputį kaltas prieš jį, tarsi būčiau pasibjaurėjęs, kad toks nuskuręs tipelis gali vadintis taip pat kaip aš. Sutartis su leidykla žadėjo solidų honorarą, kuris turėtų jam labai praversti. Apėjau kvartalo parkelį, bet jo neradau. Pasisukinėjau šalia turgaus. Niekas nieko nežinojo. Paskutinį kartą jį matė pernai baigiantis rudeniui, spalį, ne... gal lapkričio pradžioje. Nuo tada nepasirodė. Paskui turgaus pardavėjas numojo ranka ir pasakė, lyg šiaip sau, kokia šuniškai šalta buvo ši žiema, o Machalo (taip jį visi vadino) manė ją praleisiąs savo lopšyje, savo supamajame krėsle... Tai bepasakodamas jis pardavė kilogramą pomidorų, du kilogramus agurkų ir kelis ryšulėlius šviežių petražolių, be to, nepamiršo savo prekių pareklamuoti ir man. Ir viską - bespalviu, truputį cypiančiu balsu. Pirmiausia užviriau, panūdau sutraiškyti pomidorus, vieną po kito, paskui nuskabyti žalių petražolių lapelį po lapelio ir galų gale sugrūsti jo galvą į tą pliurę. Kodėl nė vienas iš pardavėjų, su kuriais vieninteliais turbūt ir bendravo benamis, nieko dėl jo nepadarė? Nežinau ką, gal kokį kambarėlį žiemai ar bent rūsį galėjo parūpinti... Bet mano pyktis pamažu atlėgo - neišvengiamai kilo klausimas, kodėl aš pats nieko nepadariau dėl to nelaimėlio? Nėriau iš turgaus, susiradau parko suolelį netoli tos vietos, kur prieš metus pirmą, o gal ir paskutinį kartą kalbėjausi su žmogumi supamajame krėsle. Kažkokiu keistu sutapimu, kadangi visi sutapimai mums atrodo keisti, vadinomės taip pat. Gal viskas susiklostė kitaip, pasakiau sau. Gal žmogus staiga suėmė save į rankas, gal laikraščio publikacija jį pakėlė iš amžino jo krėslo ir dabar jis kur nors dirba, gal net vėl rašo, išsinuomojo butą, vedė antrą kartą. Pamėginau jį įsivaizduoti lentelėmis apkaltame kambaryje, priešais televizorių, su šlepetėmis, panešiotomis, bet švariomis kelnėmis, storu megztiniu, vėl taip pat sėdintį supamajame krėsle. O ant kelių ta gatvės katė, kurią jis glostė andai. Kuo nuodugniau stengiausi susikurti šį paveikslą, tuo jis man atrodė nerealesnis. Galų gale išsitraukiau leidyklos sutartį ir padariau paskutinį dalyką, kurį dar galėjau padaryti dėl savo bendravardžio. Pasirašiau ją.</span></p><p style="text-align: center;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">3. </span></p><p style="text-align: right;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"> <i>Atomai blaškosi tuštumoje (tuštuma egzistuoja) ir susijungdami tarpusavyje sukelia atsiradimą, o atsiskirdami vienas nuo kito - pražūtį.</i></span></p><p style="text-align: right;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Demokritas (pasak Aristotelio)</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Floberas svajojo parašyti knygą apie nieką, knygą, kuri, kad ir kokia būtų fabula, „laikytųsi pati iš savęs, iš vidinės stiliaus jėgos, kaip žemė laikosi ore be jokios atramos“. Prustas iš dalies įgyvendino šią svajonę, pasiremdamas savaimine atmintimi. Bet ir jis neatsispyrė pagundai sukurti fabulą. Mano noras nekuklus - sukurti romaną vien tik iš pradžių. Romaną, kuris nenutrūkstamai rutuliojasi, kažką pažada, pasiekia 17-tą puslapį ir prasideda iš naujo. Tokio romano idėjos užuomazga, arba pradžių pradžia, randama antikos filosofijoje, dažniausiai natūrfilosofų trijulės - Empedoklio, Anaksagoro, Demokrito veikaluose. Romaną iš pradžių palaikė šie trys banginiai. Empedoklis palaikė ribotu pradžių skaičiumi, be to, prie pagrindinių keturių elementų (žemės, oro, ugnies, vandens) pridūrė Meilę ir Nesantaiką, kurios verčia judėti ir jungtis. Labiausiai prie romano idėjos priartėjo, mano nuomone, Anaksagoras. Panspermijų, arba daiktų sėklų, idėja (Aristotelis vėliau jas pavadino homeomerijomis, bet tai skamba gana nepriimtinai) galėjo tapti apvaisinančia šio romano jėga. Romanas, sukurtas iš galybės smulkių dalelyčių, iš pirminių elementų, t. y. pradžių, kurios sudaro begalinius derinius. Anaksagoras tvirtina, kad kiekvieną konkretų daiktą sudaro mažos, į jį panašios dalelės, taigi romaną galėtų sudaryti tik pradžios. Tada nusprendžiau paeksperimentuoti su klasikinių romanų pradžiomis. Galėčiau jas pavadinti ir atomais, atiduodamas duoklę Demokritui. Atomistinis romanas iš besiblaškančių tuštumoje pradžių. Pirmasis mano mėginimas skambėjo taip:</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">J<i>eigu jūs tikrai trokštate pasiklausyti mano pasakojimo, turbūt pirmiausia norėsite sužinoti, kur aš gimiau ir kaip praleidau savo sumauti} vaikystę, ką veikė mano tėvai, kol manęs dar nebuvo, ir visą kitą koperfildišką šlamštą, bet supraskit, neturiu ūpo kapstytis po tuos niekus.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Ar aš tapsiu savo paties gyvenimo aprašymo herojumi, ar tas vaidmuo teks kam kitam - turės parodyti šie puslapiai. Pradėsiu pasakoti apie savo gyvenimą nuo pat pradžių, - kad gimiau (bent jau kiti man taip sakė, ir aš tuo tikiu) penktadienį, vidurnaktį.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Mano vardas - Artūras Gordonas Pimas.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Skvairo Trilonio, daktaro Livsio ir kitų džentelmenų prašomas papasakoti apie Lobių salą, viską išsamiai, nuo pradžios iki galo, nieko nenutylint, išskyrus jos geografinę vietą - o ir jos neminėti vien dėl to, kad lobis iki šiol dar neiškastas, - imuosi šiais 17... metais plunksnos ir grįžtu į tuos laikus, kai mano tėvas turėjo „Admirolo Benbou“ užeigą ir kaipo mūsų stogu apsigyveno atvykęs senas įdegęs jūreivis su randu skruoste.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i> </i></span><i style="color: #283929; font-family: arial;">Jis padėjo Baj Ganiu nusimesti nuo pečių turkiška apsiaustų su gobtuvu ir užsimesti belgišką mantiją - ir visi sakė, jog Baj Ganiu jau europietis.</i></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>-<span style="white-space: pre;"> </span>Nagi, lai kiekvienas papasakos ką nors apie Baj Ganiu. Nagi! - sušuko visi.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>-<span style="white-space: pre;"> </span>Aš papasakosiu.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>-<span style="white-space: pre;"> </span>Palaukit, aš žinau daugiau...</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>-<span style="white-space: pre;"> </span>Ne, aš, tu nieko nežinai.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Kilo triukšmas. Galų gale susitarė, kad pradės Stanis. Ir jis pradėjo:</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Kaskart, kai galvoju apie indėnų, prisimenu ir turkų. Kad ir kaip keista tai atrodytų, viską galima paaiškinti.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Eh bien, mon prince. Genes et Lucques ne sont plus que dės apanges, dės dvaras, de la familie Buonaparte. Non, je vous pre- viens, si vous ne me dites pas, que nous avons la querre, si vous permettez encore de pallier toutes les infamies, toutes le atrocites de cet Antichrist (ma parole, j’y crois) - je ne vous connais plus, vous netes plus mon amiq vous netes plus, mano ištikimas tarne, comme vous dites. Ei, sveiki, sveiki. Je vois que je vous fais peur, sėskite ir pasakokite.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>1870 metų antrųjų Velykų dienų buvau pietų pas ponų Petką Račevą, bulgarų žurnalistą ir leidėją. Jis gyveno gatvės gale įspraustame name, tarp dviejų siaurų ir nešvarių gatvių, viename iš bjauriausių Konstantinopolio rajonų, Balkapan-chane. Ponia K, pono Račevo giminaitė, gyvenusi pas jį, padėjo prieš mus dvi dideles taures, pilnas nuluptų ir supjaustytų obuolių, kuriuos mes užpylėme juodu, skaniu pašalimanišku vynu. Mes graibėme pirštais obuolių skilteles ir pamažu siurbčiojome, smagiai šnekučiuodamiesi toliau.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Gimiau 1632 metais Jorko mieste, kur mano tėvas (prieš tai dirbęs prekeiviu Hulyje) buvo įsikūręs, kadangi pralobo ir metė prekybą. Mokiausi namie ir apylinkės mokykloje, jis man suteikė gan visapusišką išsimokslinimą tikėdamasis, kad būsiu teisininkas, tačiau aš turėjau kitą planą.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Prieš kelerius metus Hamburge gyveno prekeivis, vardu Robinzonas. Jis turėjo tris sūnus. Vyriausiasis panoro tapti kareiviu, išėjo į kariuomenę ir mūšyje prieš prancūzus žuvo. Antrasis sūnus troško tapti mokslininku, tačiau kartą sušilęs išgėrė šalto vandens, susirgo džiova ir mirė. Taigi liko tik jaunėlis sūnus Kruzas.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip. Viskas Oblonskių namuose apsivertė aukštyn kojom.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Tą vėsų gegužės vakarą čorbadžija Markas, vienplaukis, vilkintis chalatu, vakarieniavo su šeimynykščiais kieme.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Teksaso elnio, kuris ilsėjosi naktinėje užuoglaudoje, sapną nutraukė arklių kanopų kaukšėjimas. Jis nepaliko savo užuoglaudos, nepašoko ant koją, kadangi prerijose gyvena ir laukiniai arkliai, kurie klajoja naktimis. Elnias tik pasuko galvą, kilstelėjo ragus iš aukštos žolės ir įsiklausė.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Šitaip atskirtos pradžios įgauna kiekviena savo gyvenimą ir susijungia dėl keistos tarptekstinės traukos ir stūmos, kaip buvo numatę Empedoklis, Anaksagoras ir Demokritas. Skaitant greitai vieną po kitos, jos susilieja ir pradeda suktis tarsi filmo juostos kadrai, paklūsta kinetikos dėsniams, kurie suminko herojus ir įvykius lyg ir į naują istoriją. Selindžerio pradžia, greta kurios Deivido Koperfildo stilius atrodo pasibjaurėtinas, sklandžiai pereina kaip tik Į tą dikensišką pradžią. Po jos šaltai prisistato Artūro Gordono Pimo nuotykių pirmasis sakinys, ištirpstantis Lobių salos aprašymuose. Paskui Baj Ganiu atvirai kloja Vinetu istoriją, o kurtuazinė prancūziška Karo ir taikos pokylio pradžia džiugiai pereina į aprašytą vieną popietę, kai pono Petko Slaveikovo namuose herojai vaišinasi pašalimanišku vynu ir pjaustytais obuoliais. Taip pasakojimas, prasidėjęs nuo to pokalbio, išjudina pirmą Robinzono Kruzo eilutę, beje, į bulgarų kalbą išverstą to paties pono Petko. Maždaug čia romanas pasuka šeimynine linkme ir sujungia Oblonskių ir čorbadžijos Marko šeimas, nė kiek neglumindamas (kodėl turėtų? - viena rusų, kita rusofilų), o be to, šiose šeimose kažkas susipainioja, kažkuris peršoka per sieną, Kraličius ar Karenina. Netgi Teksaso elnias prerijose už vandenyno suglumsta nuo tokio triukšmo. Pasaulis - vienas, romanas visa tai sujungia. Pradžios duotos, derinių - begalė. Kiekvienas herojus išvaduotas nuo nulemtos iš anksto istorijos. Pirmosios nebaigtos romanų dalys pradeda judėti kaip panspermijos tuštumoje ir sukelia atsiradimą, ar ne, Anaksagorai?</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Arba kaip teisingai, gal kiek ir perdėtai, pasakė Empedoklis: „Nuo žemės pakilo daugybė galvų be kaklų, nuogos rankos, besimėtančios tai šen, tai ten, atskirtos nuo pečių, ir akys be kaktos virš jų klajojo ieškodamos, su kuo susijungti...“ Nuo šiol viskas gali pasisukti bet kuria linkme - begalvis Konikas gali pasirodyti pokylyje pas Rostovus ir bartis it Houldenas Kolfildas. Gali būti ir kitaip. Tačiau Pradžių romanas nieko neaprašys. Jis tik duos pirmąjį postūmį ir subtiliai pasitrauks į kitos pradžios šešėlį, palikdamas herojus susijungti kaip pakliuvo. Tai ir pavadinčiau Natūraliuoju romanu.</span></p><p style="text-align: center;"><span style="font-family: arial;">4 </span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Skyrybos su žmona nebuvo ilgos ir kankinančios. Jų procedūra truko keturis ar penkis mėnesius, kurie praėjo gana normaliai. Žinoma, mokėjome pinigus, kad viskas baigtųsi kuo greičiau. Maniau, kad tas laikotarpis bus lengvesnis. Mano žmona taip pat. Pirmajame posėdyje, kuris truko ne ilgiau kaip dvi minutes, patvirtinome, kad apsisprendėme „galutinai ir negrįžtamai“. Prokurorė buvo stačiokiška. Jos rankos plaukuotos, o kairėje nosies pusėje apgamas su plaukeliais. Paskyrė antrojo posėdžio datą po trijų mėnesių, skirtų susitaikyti, ir pakvietė kitą porą. Nusprendėme namo eiti pėstute.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">- Na, turi laiko apsispręsti iki kito posėdžio, - mestelėjo man žmona.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Įsivaizdavau, kaip į skyrybų posėdį susirenka svečiai, dalyvavę mūsų vestuvių ceremonijoje, vykusioje metrikacijos biure. Vis dėlto abu ritualai labai susiję. Būtų sąžininga, jei anuometiniai liudytojai pasirodytų ir dabar. Bent jau išvengtume nepatogumo kiekvienam atskirai aiškinti, jog mes išsiskyrėme, jog nebeatsiliepsime senuoju telefono numeriu ir t.t. Taip pat įsivaizdavau, kaip artimieji verkia, į teisėjos klausimą išgirdę atsakymą „galutinai ir negrįžtamai - taip“. Bet jie verkė ir per vestuves.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">- Kaipgi čia dabar išeina, - vadinasi, santuoka tęsiasi nuo vieno „taip“ iki kito, - pasakiau ignoruodamas jos repliką.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Mano žmonos nėštumas jau tapo pastebimas.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Žinot, pratęsiu kitąsyk. Ir be to, iki paskutinio teismo posėdžio dar yra laiko.</span></p><p style="text-align: center;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">5. </span></p><p style="text-align: right;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Augalų vestuvės.</i></span></p><p style="text-align: right;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"> Linėjus</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Mano žmonos nėštumas jau tapo akivaizdus. Ta nekaltai skambanti frazė turi kitą reikšmę, jei jums atskleisčiau, kad... kaip čia pasakius... jos nėštumo autorius buvau ne aš. Tėvas buvo kažkas kitas, o ji vis dar buvo mano žmona. Nėštumas jai tiko, jos judesiai pasidarė ramesni, maloniai suapvalėjo aštrūs pečiai.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Palydėjau ją namo ir po paskutinio skyrybų teismo posėdžio. Ką žmonės daro tokiais atvejais? Prieš kelias dienas išsinuomojau butą netoliese ir Ema pasiūlė beprotišką, mano manymu, idėją - nusifotografuoti paskutinį kartą drauge. Visai kaip per vestuves. Įsmukome Į pirmą pasitaikiusį fotosaloną. Fotografas buvo vienas iš tų šnekių senukų, kurie žūtbūt nori sužinoti, kokia proga daroma nuotrauka. „Šeimyninė?“ - lyg nuo to priklausytų, kokią juostą įsidėti. Ruošė mus gan ilgai, privertė mane ją apglėbti, paskui susikibti už rankų, atsisukti vienam į kitą veidais, dirstelėdavo pro objektyvą ir vėl eidavo prie mūsų. Galų gale spragtelėjo, palinkėjo laimingo šeimyninio gyvenimo ir daug vaikų (mano žmonos nėštumas tikrai buvo matyti) ir išlydėjo.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">6. </span></p><p style="text-align: right;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Norėčiau, kad man kas nors pasakytų:</i></span></p><p style="text-align: right;"><span style="color: #283929; font-family: arial;"><i>Šis romanas puikus, nes suregztas iš abejonių.</i></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Kitą dieną prabudo vėlai. Vakar nesusitvarkė. Peleninės dvokė kaip ką tik užgesę ugnikalniai. Išvakarėse prisigėrė su trim draugais, kurie jam padėjo persikraustyti. Visą vakarą prašnekėjo apie tulikus. Jis pats kreipė ten pokalbį. Taip buvo visiems geriau. Niekas nenorėjo kalbėti apie tai, kas įvyko. Niekas nepratarė apie tai nė žodžio. Geriausias būdas palaikyti pokalbį, kai reikia išvengti kokios nors temos.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Atsikėlė. Tiesą sakant, miegojo apsirengęs, tiesiog ant čiužinio, ant grindų. Pajudėjo į vonią, užkliuvo už knygų dėžės ir nusikeikė.' Kada viską susitvarkys - dėžės, maišai su knygomis, nesurinkta lova, prieštvaninė rašomoji mašinėlė ir dar kelios smulkmenos. Na, ir didžiulis supamasis krėslas, užimantis kone pusę kambario ir suteikiantis visam chaosui dekadentiško subtilumo. Grįždamas iš vonios apdairiai aplenkė koridoriuje sukrautas dėžes, tačiau kambaryje galva trinktelėjo į žemokai kabantį šviestuvą - prieš tai gyvenusių nuomininkų palikimą. Atsisėdo į krėslą ir pirmąkart per keletą dienų susimąstė.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929;"><span style="font-family: arial;">Iki vakar turėjo viską: erdvų butą viename iš gražiausių miesto rajonų, telefoną, dvi kates, neblogą darbą, dviejų trijų draugų šeimas, su kuriomis dažnokai matydavosi. Nepaminėjo žmonos. Nors keletą pastarųjų mėnesių su ja kalbėdavosi tik prie svečių, ji buvo ta jėga, kuri palaikė padorių namų įvaizdį. Ramybė, teikianti laiko rašyti. Ir visa tai sugriuvo per keletą dienų. Irimas, tiesą sakant, prasidėjo prieš metus, tačiau abu su tam tikru mazochistiniu pasitenkinimu užmerkė akis. Atsistojo ir iš švarko kišenės išsitraukė pakelį cigarečių, skirtų ypatingiems atvejams. Vakar surūkė visą. Kai tau trisdešimt, nebesinori visko pradėti iš naujo. Pradėti iš pradžių. Kvailiausias pasakymas, tinkantis antrarūšiams romanams ir pigiems filmams. „Atgręžti nugarą viskam“, „Pakilti iš pelenų“, „Pradėti nuo nulio“. Kvailystės.</span></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Tai nuo kur pradėti? Kokia ta pradžia? Sugrįžti į laiką prieš penkerius metus? Ne, penkerių būtų per maža. Dešimt, penkiolika... Viskas prasidėjo gerokai anksčiau.</span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Artėjo pietų metas. Turėjo keletą variantų. Palikti viską ir sprukti į kitą miestą, o jei suspės - ir į kitą šalį. Pasikarti tualete ant sijos. Susirinkti visus pinigus, nusipirkti penkias dėžutes cigarečių ir tiek pat butelių rakijos, užsidaryti kambaryje ir laukti, kol numirs. Nulipti žemyn ir nusipirkti sumuštinį ir didelį puoduką kavos.</span></p><p><span><span style="color: #283929; font-family: arial;"></span></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="color: #283929; font-family: arial;">Po penkiolikos minučių nusprendė pradėti nuo pastarojo.</span></p><div style="text-align: justify;"><br /></div>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0Bulgarija42.733883 25.4858328.95315940735518 7.907705 56.514606592644817 43.063955tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-28139749610122167302020-11-13T14:45:00.008+02:002021-06-09T17:21:31.915+03:00Rumunija. Ar pažįstate literatūrą? Domnica Radulescu. Traukinys į Triestą<div class="separator" style="clear: both; text-align: justify;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjzFkiTrud0h1puAUL1oxW_xRsJFU_jRGN6uYA1IlqWSXNRbewZwoilQwD6AG0sqeBEa0T3CNQxylIv6TXWj4DaHayoAyLd9QvAbM1UYI8GEK6zHnKOz3JdG-n6qYjGWx0wB_XHOZcSvAWj/s640/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><span style="font-family: arial;"><img border="0" data-original-height="325" data-original-width="640" height="203" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjzFkiTrud0h1puAUL1oxW_xRsJFU_jRGN6uYA1IlqWSXNRbewZwoilQwD6AG0sqeBEa0T3CNQxylIv6TXWj4DaHayoAyLd9QvAbM1UYI8GEK6zHnKOz3JdG-n6qYjGWx0wB_XHOZcSvAWj/w400-h203/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" width="400" /></span></a></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;"><br /></span></div><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;"><br /></span></p><p style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Literatūriniame žemėlapyje klaidžiojame po pietryčių šalis, taigi, eilė Rumunijai. Bemaž nepažįstama literatūra su itin mažai išverstų į lietuvių kalbą knygų. Bet pabandykime? <br /></span></p><p class="MsoNormal" style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Nubalsuota: Domnica Radulescu. Traukinys į Triestą.</span></p><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Rumunus pažįstame kaip Europos tautą, bene labiausiai nukentėjusią nuo komunizmo priespaudos. Literatūroje tai negali neatsispindėti - griežto režimo metu žinomi tik priespaudos neigimai, pasibaigus - kraupinantys liudijimai apie patirtį ir išgyvenimą. <br />Domnica Radulescu - Rumunijoje gimusi ir augusi, tačiau sėkmingai pabėgusi ir ilgą laiką gyvenusi JAV, italų ir prancūzų literatūros profesorė universitete. Kaip teigia autorė, šis kūrinys - pusiau autobiografinis, atspindėjęs jos išgyvenimus ir kai kurias biografijos detales. </span></div><span><span style="font-family: arial;"><a name='more'></a></span></span><div style="text-align: justify;"><br /><h4><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhZGHpbLGol99UeaWczJEt5665F-srkC-DDsrVEmrrvtpWh9sOtzD0TdD8_-Nf105CV3-QmPnHCJxr01d9g6H06MUmUGjNjD2WeDnom-7JgYOMim8PeJv2AmBXpILn-qkms8n7KtJk_wLv9/s500/traukinys+%25C4%25AF+tirest%25C4%2585.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="500" data-original-width="351" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhZGHpbLGol99UeaWczJEt5665F-srkC-DDsrVEmrrvtpWh9sOtzD0TdD8_-Nf105CV3-QmPnHCJxr01d9g6H06MUmUGjNjD2WeDnom-7JgYOMim8PeJv2AmBXpILn-qkms8n7KtJk_wLv9/s320/traukinys+%25C4%25AF+tirest%25C4%2585.jpg" /></a></div><br />Domnica Radulescu. Traukinys į Triestą / iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. - Vilnius : Briedis, 2014 (Vilnius : BALTO print). - 331 p.</h4></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><div><div style="text-align: center;"><span style="font-family: arial;">Oranžiniai mėnuliai</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jau tolstu nuo Juodosios jūros, mano oda aukso spalvos ir sūrstelėjusi, plaukai pablukinti saulės. Traukinys neša mane per kraštą palei violetinio mėlynumo vandenis, paskui - per geltonų saulėgrąžų laukus, tada skrodžia kalnus ir neria į aitriausio sakų kvapo prisisunkusias girias.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Man septyniolika. Kiekvieną vasarą kartu su tėvais sprunku iš karščiu tvoskiančių Bukarešto gatvių: dvi savaites atostogaujame prie Juodosios jūros, paskui kitus du vasaros mėnesius praleidžiame pas mano tetą Brašovo mieste Karpatų papėdėje. Visada veržiuosi į kalnus, visada ilgiuosi vėsaus, kvapaus oro ir žaižaruojančių saulėtekių.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Šįsyk atkeliavau tik su mama. Tą pat vakarą, vos atvažiavusi nuo jūros, noriu nieko nelaukdama išeiti pasivaikščioti po apylinkę. Teta Nina sako, esą pirmiausia turėčiau atsipūsti, nelėkti laukan visa iškaitusi, permirkusi prakaitu. Patarimus ji visada dalija šitaip: švelniai, beveik droviai, tarsi baimindamasi užgauti - priešingai nei mama, kuri savo nuomonę žeria aštriai, šaižiu balsu, tiesiog reikalaudama klausytis.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Mano jaunesniosios pusseserės Miruna ir Riri nenori niekur manęs išleisti, prašo su jomis pažaisti. Miruna, kuriai jau beveik dešimt ir kurios akys tokios mėlynos, kokių man dar niekad neteko matyti, apsipila ašaromis ir pareiškia, kad aš niekad su jomis nežaidžiu ir ji manęs nekenčianti. Riri, vos penkerių, tamsiomis it gervuogės akimis, sviedžia medinę žaislų dėžutę man į galvą. Patikinu žaisianti su jomis vėliau. Vienintelis asmuo, kuriam nėmaž nerūpi, ką aš veiksiu, yra dėdė Jonas, jis griausmingai knarkia išsitiesęs ant sofos virtuvėje, pernelyg pavargęs po darbo, kad pasiektų lovą.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Trokštu gaiviu kalnų oru atvėsinti ilgai saulės kepintą kūną, tad protekine nudardu marmuriniais laipteliais ir nyru į vakaro vėsą, mamai ar jos seseriai Ninai nespėjus ištarti daugiau nė žodžio. Atėjus birželiui, visada nekantrauju dumti iš Bukarešto, kuo toliau nuo nuvargusios minios, kaitra alsuojančių šaligatvių, masyvių pilkų prancūziško stiliaus pastatų, vos šliaužiančių troleibusų. Dviejų savaičių apylanka prie Juodosios jūros - tarytum trumpas pasisvečiavimas stebuklinėje pasakoje. Ryto šviesoje mirguliuojanti smaragdinė su violetiniais potėpiais jūra, į ją žiūriu pro tobulai baltas kolonas paplūdimio pakraštyje - tas reginys visada perkelia mane į Ovidijaus, kadaise ištremto čionai, laikus. Pati įsivaizduoju esanti najadė, svajingai vaikštinėjanti kojas tvilkančiu smėliu ir lėtai, grakščiai panyranti į nėriniuotų dumblių ir pilkšvų kriauklių kupinus vandenis. Tačiau, baigiantis antrajai savaitei, man jau maudžia saulėje nusvilusį kūną, ima varginti ir minios iš Bukarešto, užtvindžiusios kiekvieną kvadratinį paplūdimio metrą savadarbėmis palapinėmis ir įvairiaspalviais rankšluosčiais. Tada imu ilgėtis pušų ir vėsios paunksnės.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Čia, priekalnėse, pagaliau pasijuntu grįžusi namo - jau nebe pasakoje ir ne tokioje vietoje, iš kur norėtųsi sprukti, o ten, kur mano kūnas dera prie aplinkos, kur širdis plaka stipriai ir ritmingai. Iš už storų akmeninių sienų, rėminančių gatves iš abiejų pusių, atsklinda vaikų balsai. Išilgai šaligatvių driekiasi siauros gėlių lysvės, šviečiančios kraujo raudonumo aguonomis ir oranžinėmis medetkomis. Čia pat, už posūkio, - didelis turgus po atviru dangumi, girdžiu prislopintą balsų gaudesį: valstiečiai siūlo pirkti pomidorus ir ridikėlius, arbūzus ir ankstyvąsias bulves. Vasaros turgus - vienintelė vieta, kur gali nusipirkti maisto nesigrumdęs ilgose eilėse. Vasarą mes Rumunijoje maitinamės geriau.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Susiduriu su vaikystės drauge Kristina. Dvi kaštono tamsumo kasos juosia jos galvą, ir mergina iškloja man naujieną vienu atokvėpiu - be jokios įžangos, nė nepasisveikinusi, tarsi būtų nė neabejojusi, kad šįvakar susitiks mane gatvėje.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Girdėjai apie Marianą? Mihajus ją užmušė, - sako Kristina. - Balandžio pabaigoje jiedu išsiruošė į trijų dienų žygį. Tąsyk leidosi nuo Princo uolos, norėjo dar lig sutemos grįžti į palapinę. Mihajus ėjo Marianai iš paskos ir netyčia paspyrė išklibusį akmenį. Akmuo trenkė jai į galvą ir užmušė vietoje - štai taip, visai paprastai.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Kristina jau kūkčioja. Ji buvo artima Marianos draugė, iš jos sužinodavo viską apie bučinius ir glamones, o paskui persakydavo man. Bandau įsivaizduoti Marianą. Aš žavėdavausi ja. Pavydėjau jai gargždaus balso ir gebėjimo pūsti dailius cigaretės dūmo ratilus. Gražu būdavo žiūrėti, kaip ji nerūpestingai klesteli savo vaikinui ant kelių sūkuriuodama čigoniškus sijonus. Bet dar ryškiau prieš akis iškyla jos vaikinas Mihajus Simionu. Jo akys žalios, ilgos blakstienos; jis dažnai brązgindavo gitaros stygas, skambindavo melancholiškas melodijas. Kristinos pranešta žinia mane pritrenkia, bet kažkodėl Marianos netektis per daug nenuliūdina.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Mihajus ir Mariana ketveriais metais vyresni už Kristiną ir mane; mudvi žavėdavomės jais ir jų meile. Kartais paslapčia pasekdavome juos, stebėdavome, ką veikia. Akies kraštu žvilgčiodavau į Mihajų, kaip jis žingsniuoja švilpaudamas, susikibęs rankomis su Mariana. O dabar įsivaizduoju žingsniuojantį lygiai taip pat, tik be merginos, kuri eitų Šalia įsikibusi jo rankos.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Užuot traukusios toliau, iki bulvaro, sukame atgal į savo kvartalą. Kristina nenori, kad visas pasaulis pamatytų ją verkiančią. Einame pro tvarkingai išrikiuotus geltonus, persiko rausvumo ir mėlynus akmeninius namukus, kol pasiekiame parką gatvės gale, ir ten, šešėlių prieglobstyje, išvystame Mihajų: jis vaikšto ratais aplink medinį suoliuką, ant kurio susėdę jiedu su Mariana bučiuodavosi ir dainuodavo iki vėlyvos nakties. Mihajus nesiskutęs, mūvi languotus bridžius iki kelių, avi sunkius batus, vilki suglamžytus trumparankovius marškinėlius. Jį išvydusi Kristina vėl įsirauda, ir aš siūlau jai eiti namo, palikti mane vieną su juo. </span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Stebiu jį rūkantį tas rumuniškas cigaretes be filtro, „Car pati" - „Karpatai", bemaž kaip koks nevykęs pokštas. Niekada negalėjau suprasti, kodėl tokioms dvokioms cigaretėms teko mūsų gražiųjų kalnų pavadinimas. Rumuniškos cigaretės - prasčiausios pasaulyje, gaižios ir karčios. Ir staiga taip suspaudžia širdį regint jį šitaip rūkantį ir minantį ratu, kamuojamą širdgėlos. Drožiu tiesiai prie jo, begėdiškai užkertu jam kelią, kad niekaip negalėtų manęs išvengti. Jis tiesiog privalo pažvelgti į mane. Ir pažvelgia. Užgniaužia pyktį, vos pastebimai šypteli primerkęs dūmų graužiamas žalias akis. Klausiu, ar nenorėtų su manim pasivaikščioti. Jis linkteli.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Pilnatis, mėnulis kybo visai žemai. Mihajus, panarinęs galvą, sparčiai drožia pirmyn. Aš nespėju paskui jį. Mano veidas vis dar dega nuo Juodosios jūros saulės ir vasaros nakties, mėnulio pilnaties, nuo žalių Mihajaus akių. Aš žioruoju it žarija. Visa švyčiu tamsoje.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjYHYTxdjbFcwgfhXXCJV-l-lSJIbi2Q0A90ksbz92E7gRdS1smmPVXmegP6yVwPuA9YziFY1afKwzS5D4YzYYkVxHhvmHIkyOC6OyFxKjJOj-DONEXrSlnXcGDKMCMMwxeLfsMoY2e3BCD/s400/domnica+rudulescu.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Domnica Radulescu" border="0" data-original-height="400" data-original-width="400" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjYHYTxdjbFcwgfhXXCJV-l-lSJIbi2Q0A90ksbz92E7gRdS1smmPVXmegP6yVwPuA9YziFY1afKwzS5D4YzYYkVxHhvmHIkyOC6OyFxKjJOj-DONEXrSlnXcGDKMCMMwxeLfsMoY2e3BCD/w320-h320/domnica+rudulescu.jpg" title="Domnica Radulescu" width="320" /></a></div><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Parduotuvėse negausi nusipirkti mėsos, nėra ir tualetinio popieriaus. Miltai, aliejus, cukrus - visa tai normuojama. Žmonės šneka, kad, dabar, 1977-aisiais, viskas taip pat blogai, kaip buvo stalinizmo laikotarpiu. O blogiausia - visur knibždėte knibžda vyrukų juodais odiniais Švarkais ir mažomis akutėmis: jie viską stebi ant kiekvieno kampo, kiekvieno pastato kiekviename aukšte, klausosi visų telefono linijų. Jie nori žinoti, ar tik tu kuo nors nesiskundi, o gal nederamai juokauji, galbūt kalbiesi su užsieniečiais, gal ketini išvykti iš šalies, jiems rūpi, kur tu perki „Kent" cigaretes. Nežinia kaip, bet gana daugeliui žmonių pavyksta ištrūkti iš šalies. Beveik kasdien mus pasiekia žinios apie tokį ir tokį, kuris su turistų grupe išvyko į Vokietiją ir negrįžo arba kuris nuvažiavo į Jugoslaviją, bet kažkaip atsidūrė Italijoje. <i>Laimės kūdikiai</i>, visuomet sakome apie juos. <i>Sumanūs žmonės, sėkmės jiems</i>, sakome ir šitaip.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Mokykloje tarp organinės chemijos, lyginamosios literatūros ar Vakarų filosofijos pamokų mums bruka į galvas socialistinius kooperatyvinių ūkių penkmečio planus, aiškina apie įrankių ir traktorių gamybą, apie socialistinės laimės utopiją, laukiančią visai netolimoje ateityje: iš visų bus reikalaujama tik pagal sugebėjimus, visiems bus duodama pagal poreikius. O kol kas mes jaučiamės įstrigę lyg kokiame pereinamajame laikotarpyje, kai niekam - išskyrus partijos viršūnėles ir slaptosios policijos pareigūnus, kurie apsiperka specialiose, slaptose valstybinėse parduotuvėse - toli gražu nėra patenkinami net patys būtiniausi poreikiai. Maisto parduotuvės tuščios, plieninės produktų lentynos švarios, nušveistos iki tviskesio - gali net įžiūrėti ištemptą savo veido atspindį jų metaliniame paviršiuje. Jei ypač pasiseka, pačiu netikėčiausiu dienos metu į tavo rajono parduotuvę gali atvežti sūrio ar vištų sparnelių, tuomet gatvėje akimoju išsirikiuoja ilgiausia eilė. Likusieji jos gale neturi jokių vilčių: žino, kai ateis jų eilė, lentynos jau vėl bus tuščios kaip iššluotos. Iš parduotuvės jie išeis tuščiais krepšiais ir trauks į žygį po miestą ieškoti kitų eilių, kur galbūt pasitaikys proga atsidurti tarp pirmųjų ir nusipirkti sviesto ar sardinių, ar tualetinio popieriaus. Sklando populiarus anekdotas, kad rumunams tualetinis popierius šiaip ar taip nereikalingas, nes jie neturi ką iššikti.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Tą vasarą man septyniolika, aš - besiskleidžiantis pumpuras, tampu moterimi, ir nė motais man tuščios parduotuvės ar cukraus bei miltų daviniai. Mėlynos mano akys švyti. Ilgos rankos ir kojos įtemptos, nerimstančios. Mano nesutramdomi kviečių spalvos plaukai plaikstosi į visas puses, aš kupina nežaboto kūniško alkio. Man nerūpi niekas, tik kad šis vaikinas, sielvartaujantis dėl žuvusios mylimosios, atsigręžtų ir pažvelgtų į mane, kad pastebėtų saulės išblukintus mano plaukus, liepsnojantį veidą ir pečius, kad paskambintų man gitara kurią nors iš savo melancholiškų melodijų. Man, tik man vienai. Žemės ir mirties kvapai, smelkiantys jo Širdį, žadina neapsakomą geismą. Noriu būti ten, pačiame jo širdies centre, ten, kur tvyro ką tik sukastos žemės kvapas. Trokštu, kad jis būtų mano pirmoji meilė: kupinas kartėlio ir įdūkio, ir gėlos dėl mirusios mergaitės, dvokiantis rumuniškomis cigaretėmis be filtro.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Šie metai - didžiojo žemės drebėjimo metai, ir pro plyšius vienu metu veržiasi tiek kraujas, tiek rausvi gėlių žiedai. Godi, negailestinga juoda žemė! Kažin ar Mariana turėjo bent akimirksnį laiko susivokti, sunerimti, bent aiktelėti išgąsdinta šmėkštelėjusios minties apie tuoj pat užgriūsiančią mirtį? Svarstau, ar Mihajus tiesiog neatsargiai spirtelėjo tą akmenį riedėti žemyn, ar galbūt esama ir dar ko nors, ko Kristina man nepasakė, ko galbūt ir pati nežino. Žinau, kad ne vienas vyras buvo įsimylėjęs Marianą. Žinau, kad į kalnų žygius jie eidavo didelėmis grupėmis. Galbūt Mariana šiek tiek persistengė flirtuodama su Mihajaus geriausiu draugu Radu - kartais ji taip darydavo. Galbūt Mihajus įdūko pavydo apakintas. Galbūt tai buvo nusikaltimas dėl aistros. Prisimenu aršius jų ginčus vėlyvą vakarą parko pakraštyje, ten, kur rinkdavosi visi kvartalo vaikai. Mariana galiausiai visada apsipildavo ašaromis, pešdavo vieną cigaretę po kitos, sūkuriuodavo įvairiaspalvius sijonus ketindama stotis ir bėgti sau. Tuomet Mihajus šiurkščiai ją stverdavo, akimirksniu kunkuliuojantis pyktis virsdavo Švelnumu, ir dar po akimirkos jie jau kuždėdavosi ir bučiuodavosi. Stebėdavau juos it pakerėta ir tuo pat metu apimta maloniai skausmingos nuojautos.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Žingsniuodama greta Mihajaus galvoju, kad dar niekada nėra buvę šitokios oranžinės mėnulio pilnaties ir tokios žemių šviežumu kvepiančios kertės kieno nors širdyje, kur galėčiau įsitaisyti kaip kokia godi karalienė.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Jie nuskuto jai plaukus, - sako jis. - Pakaušyje buvo prakirsta didžiulė žaizda. Jie nuskuto jos gražiąsias tamsias garbanas, kad galėtų apžiūrėti tą žaizdą pakaušyje. Kodėl jiems prireikė taip daryti?</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jis meta nuorūką žemėn, sutrina ją kulnu ir įsistebeilija į tolumą. Paskui dar paėjėjame pirmyn, o mėnulis pampsta tiesiog priešais mus, apskritas, oranžinis, nuodėmingas. Noriu paimti Mihajų už rankos, noriu, kad jis pažvelgtų į mane.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Aviu lengvus, numintus sandalus, eidama klupteliu. Mano pėdos pūslėtos nuo batuose pribirusių paplūdimio smėlio ir druskų. Kojos dega žengiant žingsnį, lyg būtų užkunkuliavusi pati žemė. Grybšteliu Mihajų, įsikimbu, kad nepargriūčiau, priverčiu jį sustoti. Jo pirštai, sugniaužę mano ranką, nutvilko odą. </span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Eime, nusipirkime ko nors išgerti, - tariu. - Šiandien - rugpjūčio penkioliktoji, Marijos ėmimo į dangų diena. Taigi ir mano vardo diena.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Maniau, tu netikinti, - sako jis.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Netikinti. Bet per savo šventosios dieną mėgstu išgerti. Man patinka švęsti savo vardo dieną.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Tavo vardas Marija? Tavo teta Nina vadina tave Mona.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Mano teta Matilda, tėčio sesuo, man gimstant, meldėsi Mergelei Marijai, tad gavau ir jos vardą - kad mane globotų. Mona Marija.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Mona Marija. - Jis šypteli ir priduria, kad skamba įdomiai. Tarsi kokios kino žvaigždės vardas.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Praeiname tetos namus. Girdžiu mamos balsą - ji šūkteli man iš balkono, esą jau vėlu ir man derėtų grįžti. Palik mane ramybėj, atsiliepiu, aš jau pakankamai suaugusi ir galiu vakaroti tiek, kiek noriu. Mudu einame toliau.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Mihajus sako, kad prie geležinkelio stoties yra gėrimų parduotuvė. Ilgą laiką mudu žingsniuojame nesikalbėdami. Matome traukinį, ką tik pajudėjusį iš stoties ir dūmijantį tolyn, matome porelę, besibučiuojančią ant kampo. O aš pavydžiu visiems įsimylėjėliams, tiek gyviems, tiek įnirusiems. Mane kamuoja troškulys, svaigsta galva, jaučiuosi vis labiau įsimylėjusi: Mihajus visai šalia, aš žvelgiu į jo profilį. Matau jo tankias juodas blakstienas, liūdnas žalias akis. Šiandien, mano šventosios globėjos minėjimo dieną, man visiškai nerūpi cukraus ar miltų daviniai, kad tik parduotuvėje būtų degtinės, o degtinės būna visada.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Nusiperkame pačios pigiausios - tai tuica, slyvų degtinė - ir traukiame atgal į savo rajoną. Tačiau kai lieka tik pereiti gatvę, kad atsidurtume prie mano tetos namų, stveriu Mihajų už rankos ir timpteliu į šalutinę gatvelę. Tamsoje plūduriuoja kvapas gėlės, kuri man tokia ypatinga - regina noptii, nakties karalienė. Mudu geriame tiesiai iš butelio vidury gatvės mano globėjos šventosios garbei.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Aš taip užsikvatoju, kad pasipilti ašaros. Mėnulis ištyška į daugybę mėnuliukų. Nuostabu regėti juos, pažirusius virš galvos tarytum žvaigždžių spiečius, nuostabu užuosti nakties karalienės kvapą ir laikytis įsikibus rankos šito liūdno vaikino, kuris jau galvoja, kaip mane pabučiuoti. Aš gyva. Aš čia, aš juokiuosi visai šalia, aš užkaitusi, švytinti auksu, aš regiu spiečių mėnulių danguje. Išsitiesiu ant žolės juostos, žaliuojančios išilgai šaligatvio krašto, po jaunais tuopų ūgliais, šalia geležinės tvoros, skiriančios gatvę nuo parko priešais tetos namus. Pro šalį pėdina kaimynė, gyvenanti bute aukštu žemiau nei tetos, ji nešasi krepšį bulvių. Palinguoja galvą, kažką sumurma apie „miesto mergiotes".</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Mihajus gulasi šalia manęs, mudu žvelgiame į dangų, į pulką mėnulių, apsisiautusių oranžinėmis drignėmis. Laikas sustoja. Laikas praranda bet kokią reikšmę, visai kaip tada, kai velnias prašo sustabdyti akimirką, nes ji tokia žavinga. „Faustą" mes skaitėme visai neseniai, per lyginamosios literatūros pamokas. Mokykloje, kurioje aš mokausi Bukarešte, sustiprintas literatūros dėstymas. Mes skaitome visokiausias knygas, kokių tik yra pasaulyje. Kai kurie mano draugų lanko mokyklas, kuriose dėstomoji kalba - anglų, prancūzų arba italų. Mano tėtis, taip pat ir jo draugai poetai bei menininkai laikosi nuomonės, kad tokios mokyklos - laimingai užsilikęs plyšys sistemoje, partija veikiausiai neapsižiūrėjo, tiesiog neįvertino lyginamosios literatūros kurso pavojaus - pernelyg įnirtingai naikino visa kita. Pats „Faustas" man nepatinka, bet patinka ta viena frazė: „Sustok, akimirka žavinga!"</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Toji akimirka yra dabar, vasarą, mažame Rumunijos miestelyje Karpatų kalnuose, ir aš, išsitiesusi ant žemės, geidžiu, kad ji truktų amžinai. Ji ten, Mihajaus širdyje ir sukastoje žemėje: regiu save, nakties karalienę, pražystančią, gaivią, kvapią.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Kas vyksta paskui, aš jau nežinau. Pabundu tetos namuose, greta savo pusseserių. Teta, dėdė, mama - visi mane bara. Praslenka kelios dienos, nė karto nesutinku Mihajaus. Sliūkinėju apsisapnavusi, lyg nakviša.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">O paskui ateina rugpjūčio dvidešimt trečioji, Rumunijos nacionalinė šventė - komunistų šventė, kai visi žmonės privalo žygiuoti gatvėmis mosuodami raudonomis partijos vėliavėlėmis ir dainuoti <i>Nicolae si poporul</i>, <i>Nicolae si partidul</i> - Nikolajė ir tauta, Nikolajė ir partija. Jei dainą trauksi negarsiai, vyrai odinėmis striukėmis gali tai pastebėti. Teta su dėde privalėjo eiti į demonstraciją. Taigi nieko iš suaugusiųjų nėra namie, pusseserės pas kaimynus, aš viena.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Einu iki jo gatvės - du kvartalai pastelinėmis spalvomis dažytų namukų nuo tetos buto. Jo namas didesnis už kitus, be to, pilkas, ne rausvai oranžinis, ne žalsvas. Akmeninis mūras su raudonu čerpių stogu. Pastate trys butai, bet jis vis tiek atrodo lyg privatus namas, darželį priešais nuo gatvės skiria plytų spalvos geležiniai varteliai. Žinau, kad Mihajus gyvena pirmame aukšte, nes ankstesnėmis vasaromis, išėjusi pasivaikščioti su Kristina, visuomet pro atvirą langą regėdavau juos su Mariana sėdinčius šalia vienas kito. Retkarčiais mes slapčia juos stebėdavome, matydavome, kaip jie suglaudžia galvas, bučiuojasi. Kartais jis skambindavo jai gitara, garsai nuo jo pirštais užgaunamų stygų skriedavo pro langą lyg užgaidūs žvirbliai ir iškrikdavo po visą kvartalą. Jausminga daina apie mėnesienos užlietus kalnus.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Vaikštinėju gatve pirmyn atgal vogčiomis dirsčiodama į jo namą. Kažkokia praeivė stabtelėjusi paklausia, gal galėtų man kuo padėti - gal aš pasiklydusi? „Ne, ačiū, - sakau jai, - aš tik kai ko laukiu." Ir tada, sakytum patvirtindamos mano žodžius, prasiveria sunkios stiklinės jo namų durys, ir laukan išeina Mihajus - su tais pačiais suglamžytais marškiniais, tomis pačiomis languotomis kelnėmis kaip ir prieš savaitę, bet dabar jau nusiskutęs. Eina trupučiuką krypdamas į vieną pusę, lyg vos vos šlubuodamas. Aš einu jam priešais. Abu sustojame ir įsistebeilijame vienas į kitą.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Eime, parodysiu tau vieną vietelę kalnuose, - sako jis, tarsi nė kiek nenustebęs, lyg būtų iš tikrųjų manęs laukęs. - Tu nesi ten buvusi.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Mano apranga visai netinkama karstytis po kalnus, - sakau jam. Aš vilkiu plonytę mėlyną suknelę, aviu tuos pačius nukleiptus lengvus sandalus.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Mudu važiuojame autobusu iki paskutinės maršruto stotelės kalno papėdėje, paskui keltuvu pakylame gal pusę kelio iki viršūnės. Mihajus eina pirmas takučiu, vedasi mane per mišką. Miške veši sodriai žali paparčiai, žydi mėlyni katilėliai; popiečio šviesa smelkiasi pro beržų ir storų ąžuolų šakas. Mūsų žingsniai aidi miško tyloje, jiems protarpiais antrina tik nervingas genio kalenimas ar gailus kažkokio kito paukščio riksmas. Ore žaižaruoja šviesos dulkelytės. Takas pradeda vis stačiau kilti.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Klupinėdama ropščiuosi taku. Į sandalus prižirę akmenėlių. Mano mėlynoji suknelė, kurią mama pasiuvo iš senos užuolaidos, jau purvina ir sušlapusi. Ją graibsto ir krūmokšniai, vis labiau tankėjantys, slepiantys taką priekyje. Aš įraudusi ir išpilta prakaito, o Mihajus, tvirtai laikydamas už rankos, tempia mane vis aukščiau.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Aptinkame laukinių aviečių, Mihajus siekia jų parinkti. Paskui vaišina mane: deda po vieną į burną. Jaučiu liežuviu uogų rūgštumą, drauge pajuntu ir pušies sakų skonį lyžtelėjusi jo ranką. Žinau, kad mano lūpos nuo aviečių sulčių dabar dar raudonesnės, žinau, kad jis nori jas pabučiuoti.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Išgirstame griaustinį. Ūmai prapliumpa liūtis, ir tokia smarki, kad regiu sroves, kliokiančias žemyn ir paskui tyškančias į viršų. Mihajus staigiai pasuka į kitą taką, ir netikėtai mudu atsiduriame po medine pastoge. Bet abu jau kiaurai permirkę. Mėlynoji mano suknelė prilipusi prie kūno, pati įžiūriu išryškėjusius savo spenelius. Po šlaputėliu plonyčiu audeklu aiškiai matyti kiekvienas mano kūno iškilumas. Mihajus iš kelnių kišenės išsitraukia gabalą storo balto audeklo. Mirkteli man ir sako:</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Kalnuose turi būti viskam pasiruošęs.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jis imasi šluostyti man veidą, plaukus, kaklą, sausina tuo baltuoju audeklu, kuris stebuklingai sugeria vandenį. Šluosto kruopščiai, tiksliais judesiais. Audeklas šliaužia mano pečiais, krūtimis, pilvu ant kiekvienos kūno dalies užsibūdamas vienodą laiko tarpą. Jaučiu keistą karštį, spinduliuojantį iš mano kūno. Aš užhipnotizuota. Noriu, kad jis niekad nesiliautų šluostęs manęs baltuoju audeklu.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Na, štai. Dabar jau daug geriau. Kalnuose nevalia ilgai būti peršlapusiai. Gali susigriebti plaučių uždegimą.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Žinau: kai būsiu sena, nukaršusi ir ligota, galbūt net kai gulėsiu mirties patale, aš prisiminsiu šį akimirksnį vasaros lietuje - žvelgiu į lūpas to vaikino, kuris pažįsta kalnus, kuris nusausino mano kūną baltuoju rankšluosčiu, ir žinau tai.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Mudu žiūrime vienas į kitą, bet nesibučiuojame. Kaklo oda jaučiu jo iškvepiamo oro dvelkčiojimus. Jis prisitraukia mane artyn, apkabinęs glaudžia prie krūtinės, glosto plaukus. Aš alsuoju jam į krūtinę, saugi nuo lietaus.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Nebelyja. Galime eiti, - taria jis vėl imdamas mane už rankos.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Mes grįžtame į taką, vedantį aukštyn į kalną, prie kažkokios Mihajui žinomos paslaptingos uolos, matome rausvus ir mėlynus, ir violetinius debesis, kylančius iš slėnių ir supančius mus. Slėniai apačioje, sakytum, plūduriuoja nugrimzdę kvailinančiose, įvairiaspalvėse ūkanose, tamsžalės Karpatų grandinės supa mus tarsi užburtas žiedas. Pro plyšį debesyse matome miesto kraštelį, lyg žiūrėtume pro kokią stebuklingą rakto skylutę.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Tai retas reiškinys, - sako Mihajus. - Debesys plaukia, o pro juos bando prasiskverbti saulė. Ji atsispindi debesyse.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Galų gale pasiekiame didžiąją uolą. Ji balta, aštriaviršūnė, o jos papėdėje žioji ola. Slėnyje loja šunys, girdime ir Juodosios bažnyčios varpų gausmą - tai saksonų bažnyčia, prieš šimtmečius išgelbėta per didžiulį gaisrą. Pro violetinius debesis bemaž įžiūrime ir bažnyčios apybrėžas: tiesias, tamsias apdegusias gotikines sienas ir aukštyn šaunančius bokštus. Varpų gausmas ataidi iki pat mūsų, o mudu stovime atsišlieję į baltą uolą ir žiūrime žemyn, į slėnyje urduliuojančius rausvus debesis, į saulėlydį viršum miesto, ir Mihajus sako, kad mano akyse žiba žvaigždutės. Bažnyčios varpai vis skamba ir skamba, ir skamba.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jo lūpos aviečių skonio. Man norisi susilieti su rausvais debesimis, o bučinio skoniui neprilygtų joks laukinis vaisius. Gaudžia bažnyčios varpas, o mano kūnas virsta mėnesienos pilnatimi, kvepiančia laukinėmis avietėmis.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Lietus nudraskė rugpjūčio 23-iosios minėjimui iškabinėtas vėliavėles. Sugrįžę iš kalnų gatves randame prišnerkštas tūkstančiais sudriskusių, įmirkusių raudonų popiergalių. Žmonės skuba permirkę, susigūžę, taškydami balas ir mindydami tas nuplėšytas raudonas vėliavėles. Man tai visiškai nerūpi. Staiga apninka jausmas, tarytum nė negyvenčiau šitoje šalyje. Artėjame prie tetos namų, Mihajaus pirštai spaudžia man ranką. Jis kviečia mane užeiti pas jį rytoj, iš pat ankstyvo ryto.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Tai pirmas kartas, bet nuo tos dienos aš kas rytą ištykinsiu iš namų kuo anksčiausiai, kol dar niekas nepabudęs. Galvą išsitrenku lediniame vandenyje, nes karšto vandens gauname tik valandą per dieną arba dvi valandas kas antrą dieną ir nevalia jo lengvapėdiškai laistyti kam pakliuvo. Kartais anksti rytą arba vėlai vakare vandens nebūna išvis. Partija nuolat verčia mus ką nors taupyti, šilumą ar elektrą, įnirtingai stumdama socialistinės utopijos link, kuri jau po dienos kitos tikrai turinti ateiti. Tad galvą išsitrenku su skalbiamuoju muilu vonios praustuvėje, kaip įmanydama greičiau ir tyliau, vildamasi, kad vargana srovelė, teškenanti iš čiaupo, visiškai neišseks ir aš neliksiu gličiais, balzganomis pamuilėmis aplipusiais plaukais. Rytai visuomet žvarbūs, ir mane krečia drebulys skubant marmuriniais laiptais žemyn šlapiomis plaukų sruogomis apkritusiais pečiais.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jis paleidžia Grygo įrašą man pasiklausyti. Pirmiausia nupučia nuo plokštelės smulkiausias dulkelytes, paskui atsargiai deda ją ant diskasukio ir vikriu, tiksliu judesiu nuleidžia adatėlę. Paskui kelias sekundes stovi nekrustelėdamas ir su laiminga šypsena veide klausosi muzikos. </span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Pasiklausyk, skamba kaip lietus. „Peras Giuntas". Man labai patinka, o tau? - jis kalba išdidžiai, lyg pats ir būtų tą muziką sukūręs.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Taip, labai gražu. Dar niekad nesu šito girdėjusi.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-<span style="white-space: pre;"> </span>Tu visa drebi, - sako jis. Ir deda rankas man ant pečių.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Garsų lašai smelkiasi į mano kūną per kiekvieną porą. Jo patalynė vėsi, iškrakmolyta, net gurgžda. Nusivilkdama suknelę, tą pačią mėlynąją, kurią vilkėjau per lietų kalnuose, pro atvirą langą matau pastato sieną kitapus gatvės ir ant jos kabančius Markso, Engelso, Lenino ir Nikolajės Caušesku, <i>Tautos tėvo</i>, portretus. Bjaurūs vyrai, jie mane gąsdina.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Atrodo, kad aš viską jau žinau, kad tiksliai suprantu kiekvieną menkiausią glamonę, kiekvieną prisilietimą prie mano kūno. Man visiškai nedrovu. Mano kūnu ritasi karščio ir garsų bangos. Rankos, kojos, kuždesiai. Jis krimsteli man petį, aš krimsteliu jam. Aš apkvaitusi, man smalsu, kas bus toliau. Girdžiu žaidžiančius vaikus, kažkur visai netoliese, tiesiog po langu; į grindinį bumbsi kamuolys, atkakliai ir monotoniškai.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Barzdoti Markso, Engelso, Lenino veidai ir bebarzdis - Nikolajės Čaušesku stebi mus nuo pastato sienos iš kitos gatvės pusės. Matau juos pro langą tiesiog iš lovos, nė galvos nereikia pasukti. Užsimerkiu ir apie nieką negalvoju. Liejasi Grygo muzika. Garsai skaidrūs, kapsi it lietus. Mihajaus kūnas liesas, bet raumeningas, nesudubęs ir kvepia pušų sakais, lyg jo alyvų spalvos oda būtų sugėrusi visus kalnų kvapus. Aš prasmengu susipynusių galūnių brūzgyne, kūniškame susiliejime. Kai jis apglėbia mane, kiekviena mano esybės dalelė trokšta rėkti ir aimanuoti. Akyse už nuleistų vokų išsprogsta raudonos ir violetinės dėmės, ištiškusios jos pasklinda mano kraujagyslėmis ir raumenimis. Įsikimbu jo rankos, o jis jau guli šalia prakaito išpiltas, visas drebėdamas.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Vėjelis plaiksto nėriniuotas užuolaidėles. Pro jas iš viršaus į mus stebeilija trys marksistų lyderiai ir ketvirtasis, mūsiškis, Tautos tėvas. Mes juokiamės ir vaipomės dirsčiodami į juos, linkime jiems atsidurti pragare giliausiam. Paskui Mihajus sandariau užtraukia užuolaidas, vėl grįžta pas mane, kužda į ausį. Sako, kad aš - jo laukinė avietėlė ir kad mane suvalgysiąs. Sako pagrobsiąs mane ir išsivesiąs į kalnus, kur niekas mūsų nesuras; ten mudu ir gyvensime lyg du laukiniai, misdami uogomis ir šaknelėmis. Mudu griūvame aukštielninki į vėsų patalą plyšdami juokais.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Sklendžių per tą vasarą, nepastebėdama nieko, kas vyksta aplinkui, nematydama jokių žmonių, kiekvieną rytą, auštant, sprunku laiptais žemyn, visada šlapiais plaukais, neteisėtai išsitrinkusi galvą. Mudu gulinėjame jam taip gerai pažįstamose giriose, po eglėmis ir slaptose laukymėse prie slapto upokšnio, į mane geriasi eglių ir žemės kvapai. Naktimis mane žadina mėnulis, auksinė gija tarytum sujungia mano mintis su Mihajaus mintimis, mano geismą su jo geismu. Išsprunku iš tetos namų ir lyg vagis įlipu pro langą tiesiai į jo lovą. Apglėbiu jo šiltą sakais kvepiantį kūną. Krimsteliu sprandą, pečius, lūpas. Visada krimsteliu lūpas.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Priartėjus naujųjų mokslo metų pradžiai, tad atėjus laikui grįžti į Bukareštą, smulki dulksna drėkina ūkanomis apsisiautusius kalnus, taip pat ir mūsų baltąją uolą. Vasara kalnuose paprastai baigiasi staiga, vos per kelias paras: naktimis ima smelkti žvarba, ryto šviesa nusidažo auksiniu tviskesiu, oras tarsi ima virpėti lyg iškvėptas atodūsis, nerimastingai laukiant atslenkančių šalčių. Man - paskutiniai metai vidurinėje mokykloje, jų pabaigoje grėsmingai tyko stojamieji egzaminai į universitetą. Jaučiuosi taip, lyg turėčiau per naktį suaugti, subręsti kaip ta vasaros šviesa, slenkanti rudeniop. Ateitis atrodo neaiški kaip kalnų viršūnės, apsigaubusios baltu rūku.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Mano išvykimo išvakarėse Mihajus paniūra, kalba apie Marianą, pasakoja, kaip jai dažnai skaudėdavo dantis, kaip ant geliančio danties ji varvindavo degtinę. Prisimena, kaip aną pavakarę ji bėgo žemyn akmenuotu taku, nerūpestinga ir linksma. Prisimena, kaip netyčia paspyrė didelį akmenį, ir šis nusirito taku žemyn. Mihajus ypač pabrėžia žodį netyčia, lyg liežuvis būtų užkliuvęs už jo. Atrodo, tarsi jis būtų susisupstęs į šešėlį. </span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Ir mane staiga nusmelkia baimė. Jis sėdi ant lovos krašto, rankomis susiėmęs galvą. Galbūt jis nužudė Marianą? Gal visai neatsitiktinai tas akmuo trenkėsi jai į galvą? Galbūt aš pamilau žudiką? Mintyse kresteliu save, kad išnirčiau iš niūraus susimąstymo. Tokios mintys mane keistai masina. Mane žavi nusikaltimai dėl aistros. Niekada nemaniau, kad kas nors galėtų iš tikrųjų nužudyti žmogų neištvėręs pavydo ar per stiprios meilės - taip atsitinka tik romanuose. Ir vis dėlto norėčiau ištrinti Marianos atminimą jam iš širdies, visiems laikams. Jos nebėra, ir tasai nebuvimas smelkiasi tarp mūsų - negaliu šito pakęsti. Pavydulingas niršulys bloškia mane nuo lovos, aš stojuosi pasirengusi eiti net neatsisveikinusi. Mihajus jau gailisi dėl savo liūdesio. Ima mano ranką, palaižo delną, paskui - kiekvieno piršto galiuką. Sako nenorįs manęs prarasti.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">-Jeigu numirsi, aš tave užmušiu, - sako.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">O paskui griebia mane į glėbį ir taip suspaudžia, kad vos ne- uždūstu pritrūkusi kvapo.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Aš - tarsi usnys laukuose. Želia, kiek akys užmato, ir niekada nemiršta, - sakau juokdamasi ir išsprūstu iš jo tvirto glėbio.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Gnaibau jo rankas ir kaklą, kad įrodyčiau, kokia išties esu panaši į laukinę raizgią usnį. Jis nusišypso. Jau užmiršo Marianą.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Susapnuoju mudu abu: vieni naktį vidury gatvės, nešamės seną lagaminą, tą patį, kurį parsigabeno mano senelis Ivanas, pradingęs ir nedavęs apie save jokios žinios dvidešimt penkerius metus, o po to, kai visi jau laikė jį seniai mirusiu, parsiradęs ir netrukus vėl iškeliavęs į Sovietų Sąjungą ir vėl išnykęs ten. Mudu sustojame, susėdame ant lagamino, danguje šviečia du mėnuliai, o iš rūko išnyra Mariana. Ji eina artyn, šypsosi. Pastebime, kad ji neturi dantų - šiurpi, bedantė šypsena. Mane prislegia liūdesys, slogus kaip pati mirtis.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;"> </span></div><div style="text-align: center;"><span style="font-family: arial;">Potvyniai, karai ir prosenelės veidrodis</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;"><br /></span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Savo septynioliktąją vasarą, tą pačią, kai įsimylėjau Mihajų, kur buvusi, kur nebuvusi, vis atsiduriu prie prosenelės sidabrinio veidrodžio, lyg jis mane traukte trauktų. Jis stovi tetos Ninos svetainėje ant raudonmedžio skrynios - kiek siekia mano atmintis, visada ir stovėjo ten. Žiūriu į nuskeltą jo kampą, į storą medinį rėmą, kur kadaise būta muzikinės dėžutės. Bet daugiausia stebeiliju į patį veidrodį, žiūriu į savo pačios veidą, tartum jis būtų kieno kito: mėlynus akių ovalus, kupetą plaukų, smailų smakrą, siaurą nosį, raudonas lūpas, patinusias nuo Mihajaus bučinių ir krimsčiojimų. Žiūriu į raudoną žymę ant ilgo kaklo.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Šią užburtą vasarą su mėnuliais nužertu dangumi, sukastos žemės ir gaivaus lietaus dvelksmu bandau išvysti savo giminės istorijas, atkuriamas stebuklingo veidrodžio. Visai kaip toji mergaitė Liusilė iš miniatiūrinės prancūziškų pasakų knygelės, kurią man skaitydavo mama. Liusilė fėjos padovanotame veidrodyje galėjo išvysti viską, ką panorėjusi: mirusius giminaičius, mylimus, bet toli esančius žmones, savo pačios ateitį. Tačiau man dirstelėti į savo ateitį baugu. Tad to prosenelės veidrodžio ir neprašau. Žiūrėdama jame į savo veidą, trokštu išvysti praeitį, įsivaizduoti savo artimuosius, priartėjančius ir iš sidabrinio veidrodžio tviskesio ilgesingai tiesiančius į mane rankas.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Mane baugina niauri Mihajaus tyla, užslenkanti vos jam paminėjus Marianą. Gąsdina ir anas sapnas, kuriame abu naktį sėdėjome vidur gatvės ant seno lagamino, o Mariana šypsojosi mums bedantę šypsena. Prisimenu mamos pasakojimus apie didelę meilę, kurios nestigo mūsų giminėje, apie mūsų šeimos moteris, kurioms pasisekė sutikti savo gyvenimo vyrą ir jo neprarasti. Niekad. Vien nuo minties, kad gali išaušti toks rytas, kai mano gyvenime nebebus Mihajaus, man užspaudžia krūtinę, pristinga kvapo. Užtenka pagalvoti apie tai, ir tiesiog liaunuosi kvėpuoti. Bėgu pas Mihajų įsitikinti, kad jis tikrai tebėra ten, to pilko akmeninio pastato raudonu čerpių stogu pirmame aukšte. Sakau jam, kad visada jį mylėsiu. Įsisiurbiu bučiniu vos jo neuždusindama. Meldžiuosi giminės moterims, prašau, kad sergėtų mudviejų su Mihajumi meilę. Kažkodėl mano pačios giminės mirusios moterys man atrodo patikimesnė apsauga nei Dievas ar Dievo Motina, apie kuriuos nuolat porina teta Matilda. Noriu būti tokia, kokios buvo mano giminės moterys - stiprios ir lydimos sėkmės.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Mano prosenelė išsigelbėjo per didžiuosius 1918-ųjų potvynius: pagauta paplūdusio Dniestro užsiropštė ant kažkokių medinių durų spausdama prie krūtinės sidabrinį veidrodį su muzikine dėžute, kur grodavo Bethoveno „Elizai". Tai nutiko moldavų Cetatea Alba, Baltosios Tvirtovės mieste - Besarabijos regione, kol šis dar nebuvo atitekęs Sovietų Sąjungai.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Prosenelė plaukia nešama negailestingos upės, pakeliui šluojančios ir drabužių spintas, ir daržovių lysves, ir vištidės. Ilgus šviesius plaukus taršo vėjas, o prie krūtinės ji spaudžia keturkampį sidabrinį veidrodį ir vis klausosi tos pačios melodijos, klausosi vis iš naujo kaskart pasukdama muzikinės dėžutės raktelį, kai tik melodija baigiasi. Praslinkus daugeliui valandų, durys, pakeitusios jai laivę, atsitrenkia į medį. Ji kažkaip įstengia persi- ropšti į jį, vis dar spausdama glėbyje veidrodį ir įsitaisiusi tarp storų šakų, bemaž alpėdama, laukia, kad ją kas nors surastų.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Saulei leidžiantis, upės vandenims vis dar plūstant galingu srautu, dangui nusidažius grėsmingai įmirkusiomis violetinėmis ir raudonomis dėmėmis, prie medžio gelbėtojų valtimi priplaukia vyriškis ir išgirsta melodijos nuotrupas, keistas, lyg kas knebinėtų nežinomo instrumento stygas. Jis suranda mano prosenelę šakų raizgyne, tvirtai įsikibusią veidrodį ir niūniuojančią natas lyg lopšinę.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Vania Golubovas įsikelia ją į valtį. Susupa į maršką, apkamšo lyg jaukiame lizde, tada užgula irklus, iriasi į tolimą krantą. Bando išklausti, kas ji tokia, kas nutiko jos Šeimai, iš kokios miesto dalies ji yra. Tačiau neišgauna nieko, išskyrus vardą, kurį ji be paliovos kartoja: Parašiva Dumitresku. Pakuždomis kartoja ir kartoja savo vardą kaip dainą, kaip lopšinę, panašiai kaip niūniavo pritardama muzikinės dėžutės melodijai.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jis parsineša ją į namus, kur gyvena su motina, guldo didžiajame kambaryje, prašo motinos padėti ją nurengti, atnešti sausų drabužių. Jie gyvena miesto pakraštyje, kur nesiekia įsišėlę upės vandenys, mažame baltame akmeniniame namuke.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jis pamažu įsimyli tą geltonplaukę priklydėlę, tai atsipeikėjančią, tai vėl grimztančią į karštligę, kalbančią kažką apie laukinius arklius ir kareivius, plūduriuojančius upėje, girdydamas ją vandeniu, po mažytį gurkšnelį, kad atlėgtų karštis. Vieną vakarą, praėjus trims karštligės ir nerišlaus kalbėjimo dienoms, Vaniai pasirodo, kad ji jau slysta jam iš rankų. Pulsas sulėtėja, o kūnas degte dega, įkaista netgi oras aplink.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Motina padeda jam susupti Parašivą į vėsią paklodę, girdo naktį vėsiomis arbatomis iš užplikytų rusiškų žolynų. Be paliovos kalba su ja, tarsi jo žodžiai, priešaušriu jau tokie pat suvelti ir beprasmiai kaip ir jos, galėtų traukte ištraukti iš mirties nagų, išplėšti iš ligos. Kaip tik taip ir atsitinka. Vieną rytą, brėkštant, Vanios motinai išėjus į savo kambarį pailsėti, Parašiva staiga įsistebeilija į Vanią. Pirmąkart per visą savaitę ji tokia rami. Žiūri į Vanią taip, tarytum būtų pažinojusi jį visą gyvenimą. Nei persigandusi, nei nustebusi, lyg būtų savaime suprantama pabusti kažkokio vyro namuose, kažkokio vyro lovoje, prieš tai ilgai blaškytai šėlstančių vandenų. Ji klausia apie savo veidrodį - ar jis suradęs veidrodį su įtaisyta muzikine dėžute. Jis parodo veidrodį. Nieko jam nenutiko, matai? Tik išteptas truputį, sako šluostydamas jį rankove. Ir muzikinė dėžutė vis dar veikia, priduria ir sukteli raktelį. Ji sulaiko Vanią, švelniai paliesdama ranką.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Jis nutildo pabirusias kelias natas. Duoda veidrodį jai į rankas.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">- Saugok jį, - sako. - Jis neša sėkmę. Jis atvedė mane pas tave.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Ji prajunka. Tada juokiasi ir jis. Abu krūpčioja nuo juoko, kai į kambarį įeina Vanios motina. Ji žiūri į juodu besijuokiančius ir staiga sumoja, kad Parašiva nemirs - Parašiva gyvens ir taps jos marčia. Ji džiaugiasi dėl sūnaus, galų gale radusio sau nuotaką.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">1918-ieji metai, karas mūšių laukuose prarijo tūkstančius jaunų vyrų gyvybių, potvyniai nusinešė ištisus murkšlinus kaimus ir dar daugiau gyvybių. Dabar jau įsiviešpatauja ir badas. Jei tau pasiseka, net ir pačiame tokios katastrofos dugne gali susirasti porą, gali ką nors išgelbėti ir taip išsigelbėti pats. Šitaip žmonės dabar ir randa antrąsias puses: godžiai ir beatodairiškai, tarp pūvančių lavonų, ties pačiu gyvybės ir mirties paribiu. Per potvynį netekusi abiejų tėvų Parašiva mano, kad jai dar labai pasisekė. Ją surado vyriškis, gyvenantis baltame akmeniniame namuke miesto pakraštyje, kur nesiekia vandenys, o prie namuko - dar ir nedidelis daržas, sklypelis kukurūzų, kapstosi kelios baltos vištos.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Vasarą jiedu susituokia tame nedideliame darže, o kaimo akordeoninkas groja jiems ta proga - daugybę kartų tas pačias dvi melodijas, vieninteles, kurias moka: vieną linksmą ir vieną graudžią. Jie geria <i>tuicat</i> - rūgusių slyvų degtinę, valgo <i>mamaliga</i> - kukurūzų košę, kuri valstiečiams pakeičia duoną, o kartais - ir bet kokį kitą maistą, jie šoka iki aušros, muzikantui grojant vis tas pačias dvi melodijas. Tą naktį ji panūsta vėl pasukti muzikinės dėžutės raktelį ir dar sykį pasiklausyti „Elizai" toje pačioje lovoje, kurioje Vania ištraukė ją karštligei iš nasrų, prisišaukė atgal nuo mirties slenksčio vėsindamas kompresais ir girdydamas rusiškų žolelių arbatomis.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Aną pažirusių oranžinių mėnulių vasarą, kai pirmąsyk susipažįstu su savo kūno goduliu, aš taip pat esu ir savo pačios proprosenelė, besiklausanti Bethoveno iš veidrodžio su muzikine dėžute, kurį ji išgelbėjo per potvynį. Noriu būti Parašiva tą akimirksnį, kai ji, apimta ekstazės, kanda Vaniai į petį, kai suleidžia nagus jam į nugarą. Noriu būti ji siauroje girgždančioje lovoje baltame akmeniniame namuke tame miesto pakraštyje, kurio nepasiekė potvynio vandenys, noriu uosti ir lyžčioti to vaikino kūną toje pačioje lovoje, kurioje kelias dienas klejojau, pakibusi tarp gyvenimo ir mirties, krečiama karštligės, grum damasi su užterštoje upėje pasigautu užkratu.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;">Parašiva ir Vania susilaukė dviejų sūnų, Ivano ir Viktoro. Ivanas dings per Antrąjį pasaulinį karą; po dvidešimt penkerių metų jį per Raudonąjį Kryžių pavyks surasti, jo motina tuo metu jau bus mirusi. O Viktoras taps mano seneliu: visada geras ir švelnus, tebeliūdintis prarasto brolio. Šeimos nariai pasakojo, kad sendama Parašiva įjunko kokią vėsią saulėtą popietę pasipuošti geriausiais drabužiais ir, užsidėjusi žaliąją fetrinę skrybėlaitę, pranešti visiems einanti į miestą. Bet, užuot traukusi į miestą, ji įsmukdavo į didžiąją rudąją drabužių spintą, kurią atsigabeno, kai persikraustė gyventi į butą prie geležinkelio stoties. Po kelių valandų išlįsdavo, pasiskųsdavo, kad mieste viskas taip pabrangę. Vieną dieną ją taip ir aptiko rudojoje spintoje mirusią, tarp senų paltų, pobūvių suknelių ir rutuliukų nuo kandžių, glaudžiančią prie krūtinės vieną Ivano megztinių, užsilikusių dar iš vaikystės. Šitaip ir sergstimos mano giminės istorijos: keli svarbūs įvykiai, didžiulės katastrofos ir viena kita scenelė, kitąsyk tiesiog sukurta iš kokios išsaugotos nurudusios nuotraukos ar keliavusi iš lūpų į lūpas, daugybę kartų perpasakojama per daugelį metų, galiausiai apsitraukusi ūkanomis, virtusi miglota lyg sena pasaka.</span></div><div style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial;"><br /></span></div></div><div style="text-align: justify;"><br /></div><p></p>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0Rumunija45.943161 24.9667617.632927163821158 -10.18949 74.253394836178842 60.12301tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-58624719467633656942020-10-20T14:19:00.009+03:002021-11-25T16:58:54.058+02:00Ukrainos literatūra - Europos žemėlapyje. Tarasas Ševčenka. Kobzarius<p> </p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjKpOCbF7ep15023KQ4tDm-bI5jdyhBh591Y3bcyS-UkMBo-lwbILXDfQSdnYtHdSZRBZy8PstP-Qgq_1Za0mud1pnw-Ol71tZgv10Y6jSS1DFdekaxkR6KKDTQ6MKpwrSgYtZxqYzV-xC_/s640/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="325" data-original-width="640" height="203" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjKpOCbF7ep15023KQ4tDm-bI5jdyhBh591Y3bcyS-UkMBo-lwbILXDfQSdnYtHdSZRBZy8PstP-Qgq_1Za0mud1pnw-Ol71tZgv10Y6jSS1DFdekaxkR6KKDTQ6MKpwrSgYtZxqYzV-xC_/w400-h203/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" width="400" /></a></div><br /><p></p><h4 style="background-color: white; color: #283929; margin: 0px; position: relative; text-align: justify;"><font face="verdana" size="2"><br /></font></h4><h4 style="background-color: white; color: #283929; margin: 0px; position: relative; text-align: justify;"><font face="verdana" size="2"><br /></font></h4><h4 style="background-color: white; color: #283929; margin: 0px; position: relative; text-align: justify;"><font face="verdana" size="2">Žaidžiame žemėlapius toliau. Ukraina</font></h4><font face="verdana" size="2"><br style="background-color: white; color: #283929;" /></font><p style="background-color: white; text-align: justify;"><font face="inherit">Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį. Pirmieji etapai jau įvyko. Žengiame toliau.</font><font face="inherit"><br /></font><span style="font-family: inherit;"><font>Nubalsuota! </font><span style="background-color: transparent; text-align: left;">Taras Ševčenko. Kobzarius</span></span></p><p style="background-color: white; text-align: justify;"><span style="font-family: inherit;"><span></span></span></p><a name='more'></a><span style="font-family: inherit;"><span style="background-color: transparent; text-align: left;"><br /></span></span><p></p><p style="background-color: white; text-align: justify;"><span style="font-family: inherit;"><span style="background-color: transparent; text-align: left;">Galbūt iš tradicijos rinktis tai, kas artima - Tarasas Ševčenko turi nemažai sąsajų su Vilniumi. <br />Gimęs 1814 metais baudžiauninko šeimoje, tai lėmė daugybę jo vargų. Jaunas Tarasas mokėsi parapijos mokykloje, vėliau dirbo savininko dvare. </span></span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><br /></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ar ne pačiam sau parašyt</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Gailios paguodos pilną raštą</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ir viską, viską aprašyt</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Jame kas pamesta ir rasta.</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Bet nesulauksi niekada</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">To rašto pasiilgto godžiai,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Nėra pasauly gyvo žodžio,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ir tiesą pakeitė skriauda,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">0 rodosi pats laikas jau.</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Dešimtmetis dienom nusruvo,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Kobzarių kai žmonėms daviau,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">0 jiems lyg burnas kas užsiuvo. </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tyla apsupo tas dainas —</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tarsi nebūtų ir manęs. </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tegu ne pagyros skambėtų, — </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Surasiu ir be jų kelius, — </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tik patarimo man norėtųs;</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Deja, kaip tremtinį, pirma </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Prislėgs vien kapo tamsuma.</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">0 būdavo, širdis skaudėjo, — </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Teisingas dieve, kaip norėjos,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;"> Išgirst nors žodį iš žmonių </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ar reikia jiems manų dainų, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ar sielą išsemiu lig dugno,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Už ką Ukrainą myliu,-</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ar ne tuščiai eikvoju ugnį?</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Bet aš žinau, mirties bedugnėn </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Aš kelią rast anksčiau galiu. </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Pinu ramindamasis žodį </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Į dainą skaudžią, kaip rauda. </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Arba kazokas kai kada </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Prisisapnuos ar pasirodys </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ant žirgo juodo, kaip naktis, - </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tada jis neš dainos mintis. </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Juk nieko kito nemylėta </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Už tai ir žūstu aš iš lėto </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Šaly skausmingoj, kaip lemtis, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">O gal taip viskas susiklostė? </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Gal motina malda neglostė </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Dievulio, kaip gimiau nakčia, - </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Kad aš, lyg šliužas stepėj čia </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Guliu sumindytas ant lauko </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ir- tik mirties savos belaukiu. </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Taip gyvenu, ir taip kenčiu, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Kol saulė nusileis virš tako. </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Už ką? Net sužinot neteko!</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">O vis tiktai ir tarp kančių </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Myliu Ukrainos platumą, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Nors vienišas- dūmojau. dūmą </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">(Poros juk ten aš neradau) </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ir mirtį čia susiradau.</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Neverta, broli, graužtis meski!</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Į kietą geležį įauk,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Gerai dievuliui pasimelski,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">O ant žmonių tu nusispjauk, —</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Kvaili jie, kaip kopūsto kotas. </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tarp kitko, yra savas protas, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tai pats galvojęs nepaliauk.</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Kos-Aralas, 1849</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Vertė V. Mozuriūnas </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;"> </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;"><br /></span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;"><br /></span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Savos auksinės ir brangiosios, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Kad jūs žinotumėt, visai </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Negaila man dalios jaunosios.</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Bet kartais liūdesys tokiai Užeis -</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">lyg širdį kas draskytų!.. </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">O jeigu dar - ką besakyti –</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Berniuką sodžiuj sutinku:</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">jis lyg skurdi žolė laukų </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Toks vienas prie tvoros statinių, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Jį dengia skarmalai drobiniai, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ir štai, atrodo, kad mana </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Jaunystė čia -sunki, liūdna! </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Kokia jo bus dalia, galvoju: </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Jam laisvė nenušvis brangioji, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Šventoji laisvė... Ir praeis, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Pavirs vien dulkėm, pelenais </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Geriausi metai jo visi.</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Neras pasauly draugiškumo, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Neras jis niekur palankumo, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ir teks dalia juoda, baisi - </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Nueis bernaut... Čia šitaip bus: </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Kad jis neverktų, neliūdėtų, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Kad sau vietelę kur turėtų, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Jį atiduos į kareivius.</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Kos-Aralas, 1849</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Vertė Eug. Matuzevičius</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">* * *</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Kelionėn! Burės jau pakeltos. </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Barkasai leidos pro meldus, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Prieš sraunią srovę Syr-Darjos </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">ir išplaukė į melsvą kelią. </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Sudie, skurdusis Kos-Arale! </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Dvejus metus be paliovos </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Sklaidei man liūdesį. Dėkoju </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tau, mielas drauge! Tu gali </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Pasididžiuot, kad taip toli </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tave surado ir naudoja... </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Sudie, brolau! Tavon šalin </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Gal niekad aš neparkeliausiu, -</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;"> Negirsiu jos, nepiktžodžiausiu, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Nors prisimins dar man, tikriausiai, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Dykynė tavo nebyli!</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Kos-Aralas, 1819 </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Vertė Vl. Mozuriūnas </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;"><br /></span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;"><br /></span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Nelaisvėje dienas skaičiuoju —</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;"> Suskaičiuot nevyksta.</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">O aukščiausias, kaip liūdnai jos </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Skrenda ir išnyksta!</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Metai iš paskos jom plaukia, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Plaukia, tyliai šnera,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Nešas su savim į tolį </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ir bloga, ir gera.</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Viską ima, negrąžina</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Metai niekam nieko, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Nemaldauki — maldos tavo</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;"> Dievo nepasiekia.</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;"><br /></span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tarp pelkių drumzlinų, verpetų, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tarp nendrių po dienų ir metų </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Praėjo metai trys liūdnai.</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Jie nuplaukė lyg vandenai, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Iš gryčios daug ką pasigrobę, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ir jūron nunešė slaptai.</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ir jūra paskandino lobį -</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tačiau ne auksas tai, ne jis,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tik metai mano, praeitis,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tik mano sielvartas bekraštis,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Lyg tas neregimasis raštas, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Kurį rašiau kančių dienom,</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Tegu tarp pelkių, tarp verpetų </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Daug nutekės nelaisvės metų. </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">O mano jau tokia dalia -</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Svajot, dūmoti man valia!</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Pavaikštinėsiu, pasėdėsiu...</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Čia stepės, jūra man matyt... </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ir praeitį dainoj minėsiu, </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Ir imsiu smulkiai aš rašyt </span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Knygelėj savo. Na, pradėsiu...</span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Orenburgas, 1850</span></p><p style="background-color: white; text-align: justify;"><span><span style="background-color: transparent; font-family: arial; text-align: left;"></span></span></p><p style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: arial;">Vertė A. Venclova </span></p><div><br /></div><div style="text-align: left;"><span style="background-color: transparent; text-align: left;"> </span></div><g column-id="Taras Ševčenko. Kobzarius "><circle cx="16" cy="16" fill="#3366cc" r="6" stroke-width="0" stroke="none"></circle></g><g column-id="Serhij Žadan. Anarchy in the UKR"><rect fill-opacity="0" fill="#ffffff" height="12" stroke-width="0" stroke="none" style="background-color: white; color: #444444; font-family: arial, sans-serif, helvetica; font-size: 13px;" width="183" x="10" y="29"></rect><g style="background-color: white; color: #444444; font-family: arial, sans-serif, helvetica; font-size: 13px;"></g></g>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-66619301337512114162020-10-08T14:03:00.050+03:002020-10-26T14:18:14.942+02:00Nobelio literatūros premija 2020 - Louise Glück<blockquote style="border: none; margin: 0 0 0 40px; padding: 0px;"><blockquote style="border: none; margin: 0 0 0 40px; padding: 0px;"><blockquote style="border: none; margin: 0 0 0 40px; padding: 0px;"><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgyaEC8xpuh3tektMB6Tl2udf-NDI6LsSC2eC9U2q3S8-eq90DoFgxvXijxWYZglYXQ-Z_E2egKS0wmCaOlLKrgqGTLFXQxqt1nGUWjS_lEt4xb-ejzU2ecn78Ua2z-O9j03ObopDIbUzcT/s2048/Louise.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img alt="Louise Gluck" border="0" data-original-height="1536" data-original-width="2048" height="300" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgyaEC8xpuh3tektMB6Tl2udf-NDI6LsSC2eC9U2q3S8-eq90DoFgxvXijxWYZglYXQ-Z_E2egKS0wmCaOlLKrgqGTLFXQxqt1nGUWjS_lEt4xb-ejzU2ecn78Ua2z-O9j03ObopDIbUzcT/w400-h300/Louise.jpg" width="400" /></a></div><blockquote style="border: none; margin: 0 0 0 40px; padding: 0px;"><blockquote style="border: none; margin: 0 0 0 40px; padding: 0px;"><blockquote style="border: none; margin: 0 0 0 40px; padding: 0px;"><p style="text-align: left;"><br /> </p></blockquote></blockquote></blockquote></blockquote></blockquote></blockquote>Kiekvieną rudenį skiname literatūrinį derlių, teisingiau - įvertinimus. <br />Šiandien - Nobelio premijos literatūros srityje skelbimas, po 11 dienų - Booker premija, vakar jau paskelbė Lietuvos <a href="http://www.skaitymometai.lt/index.php?486198867&fbclid=IwAR0XDUtYWvlECywZ039kO05Lu3s7jIfXZw9XkglpjAMaHoRMayfW9VDx8_Q" target="_blank">Metų knygos rinkimus</a>, o šiandien - reikšmingiausia metų premija! <br />Taigi - Louise Glück, JAV poetė, eseistė. Apdovanojimas skamba: "neabejotiną poetinį balsą, kuris su griežtu grožiu paverčia individualų egzistavimą universaliu". <div>Jos apdovanojimų kraitis ir iki Nobelio literatūros premijos jau buvo solidus - Pulitzerio premija už poeziją, Nacionalinis knygų apdovanojimas, Nacionalinį knygų kritikų rato apdovanojimas. <p></p><div>Interviu su su VU Filologijos fakulteto dėstytoju, Amerikos lietuviu, vertėju ir poetu dr. Rimu E. Užgiriu: <a href="https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/nobelio-premijos-laureate-louise-gluck-poezija-kuri-kalba-apie-universalias-zmonijos-problemas.d?id=85501377" target="_blank">Nobelio premijos laureatė Louise Glück: poezija, kuri kalba apie universalias žmonijos problemas</a>; </div><div>Louise Glück poezija <a href="http://www.satenai.lt/2020/07/10/vidurvasaris/?fbclid=IwAR0jADbshGjjT-KseEojQM1Aahn7DUYrozZDo_b6yUcCttzM51DslvPTOik">http://www.satenai.lt</a></div></div>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-25824146532373864362020-09-24T12:38:00.007+03:002021-10-21T09:34:56.731+03:00Ne indoeuropiečiai Europos žemėlapyje. Vengrija. Örsi Ferenc <p><span style="font-family: arial;"> </span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg_BZwfD1pDpD8as3ETspE6iq64b08wJ6UXVfjD7UxyoFVc-gdscjl0BJtLBxNLiXrcwFv_5msRmkBRho5sANJa4Z8jSmx80VyyWhC65AGr7WLxJegLFqXqE4HX2nWY-iRB252nLWVa6HNd/s640/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><span style="color: black; font-family: arial;"><img border="0" data-original-height="325" data-original-width="640" height="203" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg_BZwfD1pDpD8as3ETspE6iq64b08wJ6UXVfjD7UxyoFVc-gdscjl0BJtLBxNLiXrcwFv_5msRmkBRho5sANJa4Z8jSmx80VyyWhC65AGr7WLxJegLFqXqE4HX2nWY-iRB252nLWVa6HNd/w400-h203/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" width="400" /></span></a></div><span style="font-family: arial;"><br /></span><p></p><h4 style="background-color: white; margin: 0px; position: relative; text-align: justify;"><font face="inherit">Žaidžiame žemėlapius toliau.</font></h4><font face="inherit"><br style="background-color: white;" /></font><div style="background-color: white; text-align: justify;"><font face="inherit">Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį. Pirmieji etapai jau įvyko. Žengiame toliau.</font></div><span style="background-color: white;"><div style="text-align: justify;"><font face="inherit">Balsuokime ir nuspręskime, kokia knyga turėtų reprezentuoti Vengriją. Nuspręsta: Örsi Ferenc "Kapitonas <span style="font-family: inherit;">Tenkešas" </span></font></div></span><div style="background-color: white; text-align: justify;"><font face="inherit"><br /></font></div><font><a href="https://www.blogger.com/null" style="background-color: white; text-decoration-line: none;"><span style="font-family: inherit;"><a name='more'></a></span></a></font><div style="background-color: white; text-align: justify;"><font><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><span style="font-family: inherit;"></span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhE2pj517RvXRyQPu6-eeRf_23WirKG7BiHhm59rxzWFXs0Yxe2BphvlM5by3bxKAijhV6LWaXyQItKYOeMFMjehYG-DNkKPxONkKQoCcdORteslHlIV1rLAiTetPPp12Qd2kfElqA9pQp_/s512/Ferenc-Oersi.jpg" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img alt="Ferencas Oršis" border="0" data-original-height="512" data-original-width="512" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhE2pj517RvXRyQPu6-eeRf_23WirKG7BiHhm59rxzWFXs0Yxe2BphvlM5by3bxKAijhV6LWaXyQItKYOeMFMjehYG-DNkKPxONkKQoCcdORteslHlIV1rLAiTetPPp12Qd2kfElqA9pQp_/w200-h200/Ferenc-Oersi.jpg" title="Ferencas Oršis" width="200" /></a></span></div><span style="font-family: inherit;"><br />Vengrai Europoje - ypatinga tauta. Vien tuo, kad neturi greta jokių "braliukų", kaip kad mes - latvius. Maža to, jie - ne indoeuropiečiai. Jų kalba priskiriama ugro-finų grupei, artimiausi "giminaičiai" gyvena Rusijoje, Vakarų Sibire, Tomsko srityje - chantai ir mansiai. Kiek tolimesni giminės, bet arčiau gyvenantys - estai ir suomiai. Taigi - paklydėliai, išsikariavę vietą tarp aplinkinių tautų - slavų ir germanų. </span><p></p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><span style="font-family: inherit;">50 proc. skaitytojų nubalsavo už </span>Örsi Ferenc "Kapitonas Tenkešas". Galiu pastebėti, kad vengrai visada pirmiausia rašo vardą, o vardas Ferenc - vengriškas "Pranciškus". Kas pritraukė skaitytoją? Jei balsavo vyresni skaitytojai, tikėtina - jaunystės romantika, nepriklausomybės kovos ir filmas. <span style="text-indent: 2cm;">Nestebina, kad ir "Kapitonas Tenkešas" yra ekranizuotas, nes autorius </span> Ferencas Joršis - pirmiausia dramaturgas ir scenaristas dirbęs tiek radijuje, tiek teatre, tiek televizijoje. "Kapitonas Tenkešas" - jo žinomiausias kūrinys. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><br /></p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-indent: 2cm;">UŽMOKESTIS
UŽ GALVĄ<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Imperatoriaus
armijos pulkininkas baronas Ekbertas Eberšteinas ėjo karinės tarybos rūmų
koridoriumi. Jo batai garsiai kaukšėjo marmuro grindimis. Koridorius buvo
tuščias. Net dvarininkų asmens sargybiniams su alebardomis buvo uždrausta
pasirodyti čia, kur buvo įsitaisęs paslaptingasis imperijos grafas. Kiekvienam,
kas čia ateidavo, nejučiom imdavo smarkiau plakti širdis ir pritrūkdavo kvapo.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Susitikti
akis į akį su paslaptinguoju imperijos grafu dažnai būdavo sunkiau, negu
patekti pas patį jo didenybę imperatorių Leopoldą I. Senasis imperatorius dabar
daugiausia tik meldėsi už imperiją, o visus slapčiausius karinius reikalus buvo
pavedęs imperijos grafui, kurio vardas niekada niekur nebuvo minimas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Pulkininkas
Eberšteinas nuo pat ankstyvos jaunystės buvo karys. Jis kovėsi su priešais
pėsčias ir raitas ir ne kartą žiauriuose mūšiuose žvelgė mirčiai į akis, tačiau
dabar jį krėtė drebulys. Laimė, lai truko neilgai, nes staiga atsidūrė prieš
baltas suveriamas duris koridoriaus gale.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">jaunas
kapitonas atidarė jas ir skambiu balsu pranešė:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Pulkininkas
baronas Ekbertas Eberšteinas!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Akimirka,
ir pulkininkas Eberšteinas jau stovėjo salėje, kuri, sklindant iš koridoriaus
šviesai, atrodė tarsi pritemdyta.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Prieikite
arčiau, pulkininke! - pasigirdo balsas iš salės gilumos.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Baronas
Liberšteinas pasisuko to balso pusėn, žengė artyn tris žingsnius, tvirtai
sumušė kulnais, atiduodamas pagarbą, bet, kai
jau buvo bepradedąs gerai išmoktą pranešimą, imperijos grafas lengvu
rankos mostu jį pertraukė. <o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Džiaugiuosi
galėdamas asmeniškai su jumis susipažinti,—šypsodamasis tarė jis. Sėskitės, juk
mes ne rikiuotės aikštėje.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">-
Tai man didelė garbė, - vėl buvo bepradedąs pulkininkas, bet kitame stalo gale
patogiai krėsle įsitaisęs pagyvenęs vyras pertraukė jo žodžius.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Ak, liaukitės, ponas barone. Tai, kad aš dabar
jus priėmiau, yra didžiausio pasitikėjimo jumis ženklas. Esu giliai įsitikinęs,
jog gerą patarimą daviau jo didenybei, rekomenduodamas jus toms užduotims, apie
kurias tučtuojau sužinosite. Bet kalbėkime konkrečiai! Lig šiol jūs kovėtės su
prancūzais...<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Ištisus trejus metus, jūsų ekscelencija, -
išdidžiai linktelėjo pulkininkas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Žinau, žinau, - pertarė jį grafas ir toliau
kalbėjo ramiu balsu: — Iš slaptų pranešimų žinau, jog jūs daug sykių
pasižymėjote, ir aš nepaprastai džiaugiausi, galėdamas tiek daug gero apie jus
pranešti jo didenybei imperatoriui. Dabar, - turiu pasakyti atvirai, - kai vis
didesnį užmojį įgauna Rakocio ir jo bendrų maištas Vengrijoje, mums reikalingi
tokie žmonės, kurie greit ir be gailesčio juos numalšintų. Todėl, - imperijos
grafas atsistojo ir iškilmingai kalbėjo toliau,- jo didenybės imperatoriaus
vardu įsakau jums tučtuojau važiuoti į Vengriją ir su savo būriais išvaikyti tarp
Dunojaus ir Dravos gūžtą susisukusias maištininkų gaujas. Įsitvirtinkite Šiklošo pilyje ir mokykite nuolankumo jo
didenybei imperatoriui Šiklošo apylinkių gyventojus, kurie yra kalvinistai ir
baisiai užsispyrę. Šiai užduočiai įvykdyti skirkite visas savo jėgas ir nuolat
išsamiai informuokite rūmų karinę tarybą, tai yra, asmeniškai mane.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Klausau, jūsų ekscelencija! - išdidžiai išpūtė
krūtinę pulkininkas. <o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Imperijos
grafas iškilmingu mostu padavė pulkininkui antspauduotą dokumentą.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Štai jums raštiškas įsakymas!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Po
to imperijos grafo balsas vėl atslūgo, jis apėjo aplink stalą ir, intymiai
palinkęs prie barono, tarė: <o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Atkreipkite
ypatingą dėmesį į maištininkų brigadininką Adamą Bėrį Balogą, kuris
pastarosiomis savaitėmis persekiojo jo didenybę imperatorių iki pat Vienos
sienų. Mano žvalgai pranešė, jog šis galvažudys dabar siautėja Šiklošo
apylinkėse. Jis turi tik kelis šimtus karių, kita dalis jo armijos - tik
neapmokyti valstiečiai. Kariniu požiūriu tai nerimta jėga.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Per
dvi savaites juos sutvarkysime! - išpyškino pulkininkas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpLast" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Bet
per daug savim nepasitikėkite! Tai nebus toks karas, kaip su prancūzais. Čia
vengrai. Su jais bus sunkiau.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Baronas
Eberšteinas šyptelėjo:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">-
Po dviejų savaičių atsiųsiu pranešimą, kad įsakymas įvykdytas, ir, kaip priedą
prie jo, Adamą Bėrį Balogą. Gyvą ar mirusį, bet atsiųsiu.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">-
Tada jūs per tris savaites tapsite generolu! - nusišypsojo imperijos grafas. -
Ir aš jo didenybės vardu jau dabar galiu pažadėti, kad Šiklošo pilis ir visos
jos apylinkės — beveik penkiasdešimt tūkstančių holdų*(holdas – apytikriai 6000 m2) žemės - atiteks jums.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Baronas
Eberšteinas iš džiaugsmo neteko žado.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Kol
kas štai šimtas auksinių. Jie skirti tam, kas sugaus Adamą Berį Balogą ir
atiduos į mūsų rankas, - imperijos grafas pastūmėjo pulkininkui ant stalo
gulintį mažą aksominį maišelį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Ir
tada šaltos mėlynos paslaptingojo imperijos grafo akys staiga piktai
blykstelėjo.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Jei
sučiupsite ginkluotus valstiečius, kankinkite nesigailėdami!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Tuos,
kurie neliks prie žagrės, sodinsiu ant kuolo! — džiūgaudamas užtikrino
pulkininkas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpLast" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Teisingai,
- linktelėjo imperijos grafas, - tik neužmirškite atlaikyti pamaldų už sielų
išganymą, nes šiuo atžvilgiu jo didenybė imperatorius yra labai reiklus.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Ir
jis pavargusiu rankos mostu atleido savo lankytoją.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Spinduliuodamas
iš laimės, pulkininkas baronas Ekbertas Eberšteinas žengė durų link. Išdidžiom
švytinčiom akim nužvelgė virš durų kabantį herbą. Jam atrodė, kad dvigalvis
imperatoriaus erelis tarytum atsisuko į
jį ir savo keturiomis akimis nuo šiol
visą laiką seks barono Eberšteino šlovingus darbus, to barono Eberšteino, kuris
išmokys paklusnumo ir atsidavimo jo didenybei imperatoriui užsispyrusius Šiklošo
vengrus.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">***<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tą
patį jis jautė ir po dviejų savaičių, kai, apsuptas kirasyrų, dragūnų ir
pėstininkų kolonų, žygiavo Esėko keliu Šiklošo linkui ir pirmąsyk pamatė pilies mūrus. Buvo
gegužės pabaiga. Tenkešo kalno šlaitas skendėjo pavasario žalumoje, ir pilis
atrodė kaip karūna ant žalio aksomo pagalvės.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Baronai
Eberšteinai galėjo didžiuotis savo kilme - jų proseneliai valdė didžiulius
dvarus, bet šeimos įstatymas buvo tvirtas ir negailestingas: turtą paveldėti
galėjo tiktai vyriausiasis sūnus. Ekbertas buvo antrasis. Jis anksti suprato,
kad dvasininku būti negalės dėl menkos galvos, todėl paklausė šeimos patarimo,
kad jam, neblogos išvaizdos jaunuoliui, tiktų būti kariškiu. Iš vyresniojo
brolio jis gaudavo kasmetinę rentą ir nuo jaunų dienų kardu pelnėsi duoną. Ir
šit dabar, kai tolumoje pasirodė saulės nutvieksti Šiklošo pilies mūrai, baronas Eberšteinas vaizduotėje
jau regėjo savo būsimus turtus.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Bet
neilgai jis galėjo taip svajoti, nes atlėkė dragūnų žvalgai ir pranešė, kad
tarp Tenkešo ir Saršomio kalnų esančioje lygumoje kurucų būriai ruošiasi pulti.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Kadangi
dragūnams vadovaujantis kapitonas Brukenbakeris manė, jog priešų bus net keli
tūkstančiai, pulkininkas davė komandą išsirikiuoti taip, kaip kare su
prancūzais: patrankas sustatyti į vieną eilę, už jų — pėstininkus, dragūnus ir
laukti priešo. Kirasyrai, visada pasiruošę pulti mūšin, stovėjo rezerve.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Ir
kaip vėliau jie nustebo, kai priešais patrankas pasirodė tik koks šimtas kurucų
raitelių. Jie sustojo toliu kaip per šūvį ir kažką sušuko savo laukine
barbariška kalba, kurioje nuolat kartojosi garsas „e“. Baronas Eberšteinas
nesuprato nė žodžio, ir tas jį labai supykdė. Jis įsakė savo dragūnams
tučtuojau išvaikyti tą saujelę.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">-
Kardus iš makštų! Riiisčia! - nuskambėjo komanda, ir dešiniojo flango dragūnai,
kurie stovėjo kaip tik priešais mišką, darnia risčia, glaudžiomis gretomis
leidosi įžūlių kurucų link. Nujojus šimtą žingsnių, pasigirdo nauja komanda:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"> - Šuoliais!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Raiteliai
ėmė šuoliuoti vis greičiau, tačiau kurucai nesitraukė, i ik trypčiojo vietoje
ir piestu šokdino arklius. Iš visų išsiskyrė blizgančiomis juodomis akimis
ūsuotas vaikinas. Dragūnai jau buvo čia pat, kai jaunuolis visa gerkle suriko:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; margin-left: 92.7pt;"><span lang="RU">- </span>Pirmyn, kurucai!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Greičiau
už žaibą menka kurucų saujelė puolė dragūnus. Arkliai beveik iš vietos
pasileido šuoliais, į priekį ištiesti kardai blizgėjo saulėje, raiteliai
pasiutusiu greičiu lėkė į baltais mundurais apsitaisiusius labancus.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Ir
pašėlusiai dumiantis jautis staiga sustoja, kai jį užpuola vapsvų spiečius.
Ypač jei vapsvos su plieniniais geluonimis. Kapitonas Brukenbakeris truktelėjo
pavadžius. Jo bėris gražia garbanota uodega apsisuko atgal. Samdyti kareiviai
padarė tą patį: jei jau vadas sprunka, reikia nešdintis ir jiems.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Kova
buvo trumpa, dragūnai paprasčiausiai ėmė bėgti nuo šitaip beatodairiškai
puolančių kurucų <o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Ir
štai šią akimirką subruzdo Nadfalo miškas. Iš metro aukščio krūmų ėmė šokinėti
kurucai, kurių buvo gerokai daugiau negu raitelių. Girdėjosi šauksmai „Jėzus“
ir „Marija“, bet dažniausiai viskas susiliedavo į pratisą gaudimą „Rakocis“,
„Rakocis!“.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Pulkininkas
Eberšteinas tučtuojau pastebėjo, kad kurucai taikosi smogti į dešinįjį sparną,
iš kurio buvo atitraukęs dragūnus. Jis įsakė kirasyrams atsistoti pagrindinių
jėgų priešakyje, artileristams apsukti patrankas
visa devyniasdešimčia laipsnių, besitraukiantiems dragūnams greitai prisijungti
prie kirasyrų, ir griaudinčiomis patrankų salvėmis pasveikino Rakocio
kareivius. Bet šie, tarytum dešimt gyvenimų gyventų, mojuodami kardais vis
greičiau vijo arklius į tų griežinį pragarą, norėdami kuo greičiau užkimšti
patrankų gerkles.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Kapitonas
Brukenbakeris nušuoliavo atgal prie savo pulkininko, kuris pro didžiulius
žiūronus sekė kovos eigą. Jis matė, kad iš Nadfalo miško puolančių kurucų būrys
yra daug mažesnis už jo. Kare su prancūzais įgytas patyrimas jam sakė, kad
dabar reikia nesijaudinti ir ramiai laukti pasekmių. Tik šit sužaibavo jo paprastai
blyškios vandens spalvos akys, nes kalvos šlaite pastebėjo kurucų štabą. Pro
apvalias žiūronų linzes jis pamatė gražaus stoto, žilstelėjusiais plaukais
vyrą. Jo kepurė buvo papuošta kiaunės kailiu ir garnio plunksna, - taip
paprastai dabindavosi kurucų vadai.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Kas
čia toks? - paklausė Eberšteinas šalia stovintį majorą Onelį, kurį Esėko
tvirtovės komendantas jam buvo davęs už palydovą į Šiklošo pilį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpLast" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Adamas
Beris Balogas,- atsakė šypsodamasis tamsiaveidis italas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Pulkininkas
prisimerkė.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Fogeleri!
Ritpekai! - šūktelėjo jis savo dviem taikliausiems šauliams. - Dešimt auksinių
tam, kas nušaus tą žmogų!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Fogelerio,
kurio galva buvo kaip kaladė, ir baltaplaukio Ritpeko daugiau raginti
nereikėjo. Jie nusigavo iki patrankų ir, rūpestingai nusitaikę iš ilgavamzdžių
šautuvų, vienu sykiu iššovė.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Kurucų
vadas susvyravo balne, krito kniūbsčias ant arklio kaklo ir lėtai nušliuožė
žolėn.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Pataikė! - sušuko pulkininkas ir, jeigu ne
kareiviai, iš džiaugsmo būtų trenkęs žemėn savo auksu siuvinėtą kepurę.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Ritpekas
ir Fogeleris greitai adėkė atgal ir išpyškino:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Ponas pulkininke, leiskite pranešti - nušoviau!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tai
jie išpylė abu kaip vienas, ir baronas Eberšteinas nusprendė, kad mūšio laukas -
ne vieta ginčams.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Pilyje nuspręsime, kam priklauso dešimt
auksinių,- tvirtai pasakė jis.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Man! - žybtelėjo akimis Fogeleris.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Man! - sugriežė dantimis Ritpekas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Pilyje išsiaiškinsime! - pagrasino jiems lazda
pulkininkas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">-Tas
švabas keturkampe galva visada man stoja skersai kelio,- ėmė dejuoti Ritpekas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Tas pusgalvis danas visados mane apmauna! — subliovė
Fogeleris.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Pilyje išsiaiškinsime! - nuvijo baronas lazda
ginčininkus.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Kol
jis terliojosi su samdytais kareiviais, kurucų stovykloje įvykiai klostėsi štai
kaip:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"> Jaunuolis žibančiom juodom akim ir tamsiais
ūsais, kurio linksmumo neliko nė kvapo, išsigandęs prilėkė prie nukritusio
vado. Jis sustabdė savo arklį, nušoko žemėn ir susirūpinęs paklausė:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Kas atsitiko, brigadininke? Jūs sužeistas?<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Dusdamas
ir prakaituodamas, Adamas Beris Balogas bandė pasikelti ant alkūnių.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Užkeikite mane ant arklio, - sušnibždėjo jis.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tačiau
šie keli žodžiai, matyt, galutinai išsekino jo jėgas, akyse pasidarė tamsu, ir
jis jau negirdėjo, kaip drąsusis jaunuolis išsigandusiu, bet skardžiu balsu
suriko:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Greičiau šen vežimą!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Janiui
Lanciui nereikėjo dusyk kartoti. Jis pentinais taip spustelėjo arklį, kad šiam
net kibirkštys iš po kanopų pažiro: bemat visas išsitiesė ir nunešė savo
šeimininką miško link, kur buvo paslėpti gurguolės vežimai.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Jaunuolis
savo vikriais pirštais greitai atsegiojo vado švarką ir lengviau atsiduso:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Ačiū Dievui. Širdis plaka.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Jančis
Pazonis jau laikė atkišęs kumeliuko oda aptrauktą gertuvę.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Duokite jam gurkšnelį, kapitone! Pamatysite,
tuoj atsigaus!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Didesnė
kvepiančio muskato dalis nutekėjo vado ūsais, bet keli lašai pateko ir į burną.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Gal
nuo vyno, o gal nuo atbildančio vežimo dundėjimo brigadininkas atsigavo. Jis iš
lėto atsimerkė.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Mūšis... <o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Kapitonu
pavadintas jaunuolis apsidairė.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">T
uo metu dragūnai, vėl pakilę atakon, visu smarkumu spaudė žymiai mažesnį kurucų
būrį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Šis
mūšis pralaimėtas... — tepratarė jis su kartėliu. — Bet dabar svarbiausia —
nugabenti saugion vieton mūsų brigadininką.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Janis
Lancis vežime pataisė šieną, po to abu atsargiai pakėlė ir paguldė Adamą Bėrį
Balogą. Brigadininkas spustelėjo jaunuoliui lanką.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Mate,
mano sūnau... Tu juk vietinis... pažįsti apylinkes. Pasilik čia... neduok
labancams nė minutės ramybės... Žmones rinkis iš tų, kuriuos jie persekioja. Ir
visi tau padės.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Supratau, ponas brigadininke! — atsakė jaunas
guvus kapitonas Matė Ekė, bet Adamas Beris Balogas to jau nebeišgirdo. Jis vėl
neteko sąmonės. ‘ .<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Pridenkite vežimą! Pirmyn! - sušuko Matė, ir
Janis Lancis su vikriuoju Jančiu Pazoniu greit nuvežė sužeistąjį kalnų link.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tik
dabar kapitonas Matė Ekė pastebėjo, kad ant žemės paliko brigadininko
apsiaustas ir kiaunės kailiu bei garnio plunksna puošta kepurė.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">*
* *<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tuo
tarpu Ritpekas ir Fogeleris, nepaisydami ir pulkininko lazdos, vis dar
tebesiginčijo dėl dešimties auksinių. Nieko nepadarysi - samdytas kareivis
samdytu ir lieka. Kas kariauja dėl pinigų, o ne dėl tėvynės, tam svarbiausia
pinigai.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Ponas pulkininke, tik pažiūrėkit! - staiga
suriko Brukenbakeris, perrėkdamas ginčininkus. -Jie bėga! Jie bėga kartu su
savo brigadininku!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Pulkininkas
Eberšteinas prisidėjo žiūroną ir pamatė paskui vežimą nutįsusį dulkių debesį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Vykitės!
Čiupkit! Pristatykite jį man - gyvą ar mirusį! Šimtas auksinių už jo galvą!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Išpurtęs
kapitono Brukenbakerio veidas visas išsiviepė:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Tai jau galite pradėti skaičiuoti pinigus,
ponas pulkininke!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tik
dabar Eberšteinas susigriebė, kokią didelę sumą jis pažadėjo.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Palaukite! - sušuko jis. - Aš pats vadovausiu.
Gyvą ar mirusį - vis tiek sučiupsiu!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Štabui
buvo įsakyta sėsti ant arklių ir leistis vežimui iš paskos. Jau lėkdamas pro
šalį, pulkininkas sušuko majorui Oneliui:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Išrikiuokite pulką žygio tvarka ir traukite
tiesiai į pilį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tuo
tarpu vežimas suko Tenkešo kalno link. Kalnas buvo apaugęs pavasario žole,
tarpekliai tirštai prižėlę vijoklių, ir vengrai tikėjosi, kad labancai pames jų
pėdsakus. Matė Ekė lydėjo vežimą, kad geriau matytu persekiotojus. Pastarieji
tuo metu bandė prasibrauti pro įnirtingai besikaunančius kurucus. Kapitonas
matė, kad brigada neiškriko. Ligi paties kalno šlaito buvo girdėti ilgšio
leitenanto Duimovičiaus šauksmas:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Šekit, labancai! Šekit, velnio išperos!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Su
juo buvo ir kiti: vaikiško veido Esterhajus, kuriam dygo dar lik kas antras
ūsas, bet kuris su kardu darbavosi kaip šienpjovys su dalgiu. Ten buvo ir
protingasis Baršonis, kurį jo ponai vis dar tikėjosi padaryti šventiku ir kuris
dabar kiekvieną kardo kirtį palydėdavo šventu palaiminimu:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Dievo Tėvo ir Sūnaus vardu še tau, labance!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Visa
tai matė kapitonas, paskui staiga šalia jo tarsi iš po žemių išdygo senis su
nukarusiais ant kaklo žilais plaukais.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Dėdė Šiklošis! - sublizgo Matės Ekės akys, ir
jis paskubom tarė: - Mūsų vadas sužeistas, padėk mums, nugabenk jį į Tenkešą.
Aš tuo tarpu perimsiu vadovavimą brigadai.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Senis
iš pažiūros atrodė ramus ir lėtas. Bet dabar jis taip vikriai užšoko ant Matės
Ekės arklio, tarsi būtų koks jaunas piemuo. O Matė paspaudė pentinais vado
sartį Murzą. Bejodamas pagriebė nuo žemės Adamo Bėrio Balogo apsiaustą ir
užsimetė sau ant: pečių, užsidėjo ant galvos jo kiaunės kailiu ir garnio
plunksna puoštą kepurę ir pašėlusiu greičiu nudūmė pas saviškius. Sartis Murza
išplėtė šnerves, jo uodega švysčiojo ore. Beveik nesiekdamas kojomis žemės, jis
nunešė Matę Ekę į mūšio lauką.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Žiūrėkite,
mūsų brigadininkas! - sušuko ilgšis Duimovičius.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Surišiu
juos į kūlį ir žarnas iškratysiu! - švokštė apsipylęs prakaitu Esterhajus.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpLast" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Šventosios
Dvasios vardu! - šaukė Baršonis.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Šitaip
rėkdami, jie puolė labancus.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Pulkininkas,
pamatęs kapitoną Matę Ekę su brigadininko apsiaustu ir kepure, staiga sustabdė
arklį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Bet
juk jis gyvas! — sušuko nustebęs.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Jis
tučtuojau pasiuntė žmogų pas majorą Onelį, kad tasai mestų į kovą visus
rezervus.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Labancams
stabtelėjus, Matė Ekė prišoko prie savo būgnininko:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Duok
signalą trauktis! Trauktis! <o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Būgnininkas
smarkiai užsimojo ir taip trenkė šuns oda aptemptą būgną, kad net ašaros iš
akių ištryško.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Kai
labancai atsitokėjo, kurucų būrys jau buvo dingęs miške. I<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Vykitės priešą! Vykitės! - komandavo majoras
Onelis, ir jo rezervas, išsirikiavęs frontu, nulėkė Nadfalo miško pusėn.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tačiau
pulkininkas Eberšteinas pastebėjo, kad nuo kurucų būrio atsiskyrė jų brigadininkas
ir, lydimas dviejų raitelių, nušuoliavo į priešingą pusę - Tenkešo kalno link.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tada
jis pasiėmė kapitoną Brukenbakerį, feldfebelį Pitjiką, raitelių būrį ir leidosi
trims vargšams kurucams pavymui. Tik staiga šie — Matė Ekė, Esterhajus ir
Baršonis — dingo mažoje giraitėje. Akimirksniu nušoko nuo arklių, vienu kirvio
kirčiu nukirto porą jaunų lapuotų medelių, virve surišo jų kamienus, ir
kapitonas nutvėrė abu virvės galus.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tada
Matė Ekė Esterhajui ir Baršoniui davė paskutinį paliepimą:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Leiskitės paskui mūsų brigadininką! Savo
galvomis atsakote už tai, kad jis pasiektų tėvą Botianą.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Pats
Matė Ekė, tvirtai laikydamas rankose virvės galus, išjojo iš giraitės. Žeme
tempiami lapuoti medeliai kėlė tiek dulkių, kad atrodė, jog čia joja ištisas
eskadronas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Feldfebelis
Pitjikas, kuris visados girdavosi, kad jo akys kaip erelio, džiūgaudamas pamojo
pulkininkui:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Žiūrėkite, ponas pulkininke! Va, kur jie bėga!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Ir
pulkininkas Eberšteinas su savo būriu nulėkė paskui dulkių debesį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tuo
metu mažasis Esterhajus su galvočium Baršoniu perkirto Mačkalų lygumą ir po
valandos Kištotfale pasivijo Adamo Bėrio Balogo vežimą.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Mūšio
lauke triukšmas nutilo, majoras Onelis liepė surinkti lavonus ir paguldyti į
vežimus sužeistuosius.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">O
pulkininkas Eberšteinas tuo metu dėl šimto auksinių lėkė būrio priešaky paskui
dulkių debesį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Matė
Ekė pastebėjo, kad jo sartis Murza visai nuvargo. Kad lengviau būtų joti, jis
paleido vieną medelį. Kitą virvės galą pririšo prie balno.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"> Staiga jis pamatė storaliemenį seną ąžuolą
kurio šakos karojo nusvirusios virš kelio.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Pirmyn, Murza! Pirmyn! - paragino kapitonas
arklį ir nusitvėrė palinkusios šakos. Žirgas išslydo iš po jo ir, netekęs
naštos, lengvai nušuoliavo tolyn, o Matė Ekė pasislėpė tarp šakų.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Po
minutės viskas nurimo — nejudėjo nė vienas medžio lapelis.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Oi,
kaip įtūžo pulkininkas Eberšteinas, kai pamatė ant kelio pamestą dulkes kėlusį
medį! O labiausiai jis įsiuto, kai kapitonas Brukenbakeris išsiviepęs išklojo į
akis visą teisybę:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Ponas pulkininke, atrodo, kad jie mus gražiai
apmovė!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Dusdamas
ir putodamas iš pykčio, Eberšteinas subliuvo:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Mes turim jį sučiupti! Gyvą ar mirusį!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Kapitonas
Brukenbakeris norėjo tik pečiais truktelėti ir paklausti: - gerai, jis
pasiruošęs, tik kurgi jo ieškoti? - kai ereliška feldfebelio Pitjiko akis vėl
pastebėjo dulkių debesį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Va kur jis! Va kur jis! - rodydamas į tolį, ėmė
šaukti triumfuojančiu balsu.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Pulkininkas
Eberšteinas, kuris jaunystėje netapo dvasininku vien dėl to, kad jo galvelė
buvo per kieta mokslams, dabar ilgai ir įtemptai galvojo, ką visa tai galėtų
reikšti? Jis neprisiminė, kad karo tarnybos ar lauko rikiuotės statute būtų
buvę kas nors panašaus parašyta.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Galiausiai
pinigų troškimą įveikė nuovargis.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Kapitone!
Toliau vykitės jūs! - išstenėjo pervargęs Eberšteinas. - Kai jį atgabensite
čia, gausite šimtą auksinių.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Išpurtęs
Brukenbakeris išsiviepė, parodydamas arkliškus i litinis.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Manim
galite pasitikėti, ponas pulkininke! — pasakė kapitonas ir mostelėjo Fogelerio
ir Ritpeko pusėn. - Abu taiklieji šauliai liks čia, o visi kiti - paskui mane!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Ir
jie nujojo ta kryptimi, kurią nurodė ereliška feldfebelio Pitjiko akis, paskui
dulkių debesį, slepiantį AdamąBėrį Balogą.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Nuvargęs
pulkininkas Eberšteinas nušliuožė žemėn. Kažkada jis buvo puikus raitelis.
Ilgus metus ėjo tarnybą Vienoje, ispaniškoje
raitelių mokykloje. Čia imperatoriaus žirgyno balti kaip sniegas ristūnai
lipicai buvo mokomi elegantiškų judesių, gracingos žengsenos. Jodinėti po
penkias šešias valandas per dieną, ir dar šitokioje aplinkoje, jauniems
baronams buvo įprasta. Žiūrėdami į didžiulius veidrodžius, jie atidžiai
sekdavo, kad kiekvienas žirgo judesys būtų grakštus, elegantiškas kaip rokoko
laikų rūmininko nusilenkimas. Ir kartas nuo karto jie mesdavo žvilgsnį į gipsu
išgražintą pakylą, kurioje skirdavo pasimatymus žymiausios Vienos aukštuomenės
damos ir ponai. Be to, vienuolės čia atsivesdavo pažiūrėti savo rūpestingai
auklėjamas mergaites, nes ateiti į šią vietą nebuvo laikoma nusižengimu geram
tonui.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tada
jaunasis Ekbertas tik apie tai ir tesvajojo, kad vieną gražią dieną koks nors generolas
arba, galimas daiktas, erchercogas jį
pastebės ir dėl jo šaunios išvaizdos bei jojimo meno padarys savo adjutantu.
Vėliau šios jo svajonės iš dalies išsipildė - jis krito į akį angeliškai tyros
sielos Amalijai, su kuria prieš altorių prisiekė ištikimybę ir kuri dabar
Vienoje laukė iš jo gerų žinių.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Per
tą laiką jaunas kapitonas tapo pulko vadu, ir likimas jam padovanojo tarnybą ne
rūmuose, o karinėje įguloje ant Reino upės kranto.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Eberšteinas
aptuko, pasidarė nepaslankus, ir jam kur kas patogiau būtų buvę sėdėti ant
minkštos karietos sėdynės negu balne.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Ilgai
trukęs jojimas jį labai nuvargino. Buvo gegužės pabaiga, saulė smarkiai
kaitino, ir pulkininkas Eberšteinas, palikęs arklį saugoti abiem šauliams,
nuspūdino prie didžiulio plačiašakio ąžuolo.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Nė
vienas jo lapelis nejudėjo, tik platus šešėlis tamsavo ant saulės nublukintos
žolės.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Pulkininkas
sudribo po medžiu, nusiėmęs rūpestingai pasidėjo šalia savęs auksu siuvinėtą
kepurę ir mezginiuota nosine susimąstęs pavėdavo aprasojusią kaktą.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Neilgai
trukus jis pastebėjo netoliese keliu artėjantį seną kaimietį. Šis kiceno
ramiai, nesidairydamas, žiūrėdamas tik sau po kojomis. Rankose jis nešėsi
molinį ąsotį, kuris, matyt, buvo netuščias.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Nuo
kautynių įkarščio, jojimo, karštos vidudienio saulės pulkininkas Eberšteinas
buvo ištroškęs ir, žiūrėdamas į ąsotį, ėmė ryti seiles.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"> - Ei,
seni! — sušuko jis kaimiečiui.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Senis,
- tai buvo ne kas kitas, kaip dėdė Šiklošis,- neva išsigando: neramiai
nusitraukė nuo galvos kaimietišką gelumbinę kepurę ir pagarbiai prisiartino
prie pulkininko.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Ką čia turi tame ąsotyje, seni? - užsipuolė jį
Eberšteinas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Truputį vynelio, gero vynelio, jūsų malonybe, -
nuolankiai atsakė senis. - Jei neįsižeistumėt, mielai pasiūlyčiau paragauti...<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Duok greičiau šen! - nurijo seilę pulkininkas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Senasis
valstietis priėjo artyn ir drebančia ranka atkišo jam juodą molinį ąsotį.
Baronas Eberšteinas pripuolęs godžiai čiupo jį abiem rankom.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Koks dieviškas kvapas! Ir koks vėsus! —
mėgaudamasis tapšnojo kaimietišką molinį indą.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Jis
atsargiai pakėlė sunkų ąsotį prie lūpų ir burnoje jau beveik |.mtė vyno kvapą
ir skonį...<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">'Tik
staiga nežinia kodėl ąsotis kryptelėjo, suteliuškavo, iškrito jam iš rankų, barškėdamas
pariedėjo galiuką ir subyrėjo, o ištroškusi žemė, tarytum to ir laukusi, bemat
sugėrė brangų gėrimą.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Nevėkšla!
Stuobry! - subliuvo ant senio pulkininkas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Dėdei
Šiklošiui iš išgąsčio drebėjo rankos ir kojos.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Dovanokit,
jūsų malonybe! Dovanokit! Man labai gaila... Čia buvo mano vienintelis ąsotis,
kito neturiu... Mielai atneščiau jums vyno... Vyno daug turiu, tik ąsočio...
kito ąsočio neturiu.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tuo
tarpu senis pastebėjo abu taikliuosius šaulius, kurie susidomėję priėjo artyn. <o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Jūsų malonybe! - sublizgo Šiklošio akys. - Šitie
ponai kariūnai turi gertuves! Tegul eina su manim į rūsį, aš pripilsiu tokio
vyno, kokį jūsų didenybė imperatorius geria tik per Velykas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Pulkininkas
Eberšteinas seniu patikėjo. Be to, jį masino nuo žemės kylantis palieto muskato
kvapas. Ir jis dar labiau įsinorėjo gerti.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->O ar
toli tavo rūsys, seni? — paklausė, metęs tiriamą žvilgsnį į Šiklošį. Visai arti, čia pat, jūsų malonybe! —
mostelėjo tasai.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Hm...—
suabejojo baronas, bet čia pat jį įveikė
muskato kvapas: - na gerai! Imk šituos du šaulius ir trauk! Tik greičiau! <o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Kai
baronas Eberšteinas susigriebė, jog priešo žemėje jis liko vienui vienas, šauk
nešaukęs - abu taiklieji šauliai jau
buvo toli. Juos, kaip ir jį patį, masino Dieviškas vyno kvapas, ir jie sparčiu
žingsniu drožė Nadjarų vynuogynų link — į senojo Šiklošio rūsį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Paskui
Eberšteinas apsižiūrėjo, kad nėra labai ko ir bijoti. Senasis ąžuolas vienišas
stovėjo prie kelio, kertančio didžiulę gražią pievą, per du šimtus žingsnių nebuvo
matyti jokių krūmų, čia pat šalia pešė žolę puikus arklys su dviem pistoletais
prie balno.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Bet
štai virš jo galvos palengva sušlamėjo medžio lapai. „Lyg ir vėjelis kyla, tuojau turėtų sugrįžti ir
taiklieji šauliai“,- mėgaudamasis palieto vyno kvapu, galvojo jis.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tuo
metu storo ąžuolo kamieno kita puse atsargiai kaip katė nušliuožė žemėn
kapitonas Matė Ekė.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Ant
jo pečių buvo kurucų brigadininko apsiaustas, ant galvos kiaunės kailiu puošta
kepurė su garnio plunksna. Veidą buvo taip apsirišęs tamsiai raudona skepeta,
kad tik akys tesimatė.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Jis
atsargiai iškišo galvą iš už medžio kamieno, kurio kitoje pusėje užsisvajojęs
sėdėjo pulkininkas ir vėdavosi nosine. Jo kepurė, apvedžiota auksiniu galionu,
gulėjo šalia, ir Matei Ekei tereikėjo tik ranki ištiesti, norint ją pasiekti.
Ir staiga kapitoną pagavo nesulaikomas noras, prieš pradedant rimtą kalbą su
šiuo pukšinčiu ponu, iš jo r kiek pasišaipyti. Atsargiai, kad nė žolelė
nesukrutėjo, paėmė jis pulkininko kepurę, o vietoj jos padėjo savąją. Po to
pamažėle ėmė judinti| virš jo galvos lapuotą šaką. Pulkininkas iš pradžių
patenkintas sėdėjo, atkišęs kaktą šviežiam vėjeliui, bet kai tas ėmė stiprėti,
bemat čiupo nuo žemės kepurę. Greitai
užsidėjo ją ant galvos ir... nustėro.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Vietoj
auksinio galiono jis apčiuopė kiaunės kailį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Tada
bemat nusiplėšė ją ir akimirksnį žiūrėjo apstulbęs... Jau buvo bemanąs, jog
įvyko stebuklas, tik staiga pajuto, kad kietas pistoleto vamzdis įsirėmė į
šoną, ir kažkieno balsas sukomandavo:<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpFirst" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Rankas
aukštyn, pulkininke!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Kas
tu? — išstenėjo šis drebančiu balsu.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Adamas
Beris Balogas! — kirste nukirto nepažįstamasis.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpMiddle" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Ak! -
iš siaubo Eberšteinas tik tiek ir
teištarė.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraphCxSpLast" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->-Jei
norite atiduoti už mano galvą paskirtus šimtą auksinių, tai dabar kaip tik
patogi proga, - toliau šaipėsi tas pats balsas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"> Baronas Eberšteinas pamažu nugalėjo savo
išgąstį ir ėmė traukli prie diržo prisegtą piniginę. Kartu jo ranka artėjo prie
įremto į jo šoną pistoleto vamzdžio, ir staiga netikėtu judesiu jis išplėšė kapitonui
ginklą.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Bet
kapitonas trenkė jam per riešą, ir pistoletas nulėkė į žolę. Tačiau Eberšteinui
užteko laiko išsitraukti kardą, ir jis staigiai puolė Matę Ekę.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Dabar
aš tave nudobsiu, šunie! — sustaugė jis.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Kapitonas
vikriai išsilenkė kirčio, ir jo rankose sublizgo kardas.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoListParagraph" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: -18pt;"><!--[if !supportLists]-->-<span style="font-stretch: normal; font-variant-east-asian: normal; font-variant-numeric: normal; line-height: normal;">
</span><!--[endif]-->Gerai,
bet truputį vėliau... - šyptelėjo jis, blykstelėdamas juodom akim, ir taip
staigiai straktelėjo į šoną, kad baronas Eberšteinas nespėjo nė apsidairyti,
kaip plokščiąja kardo puse per baltas tymo kelnes gavo į užpakalį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Imperatoriaus
pulkininkui užplojo per užpakalį! Didesnio įžeidimo nesugalvosi! Kare su
prancūzais nieko panašaus nebuvo galima nė įsivaizduoti — ten pulkininkas kaudavosi
tik su priešo pulkininku. Ir tai prisilaikydami tarptautinių riterių taisyklių.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">O
dabar jis stovi priešais maištininką ir tas elgiasi taip bjauriai su juo, kaip
mokytojas su neklaužada vaiku. Su juo - baronu Eberšteinas!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Į
siutęs jis puolė kurucą, kuris vikriai išsisukdavo nuo smūgių, tik retkarčiais
atmušdamas juos savo kreivu kardu.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Vienąsyk,
antrąsyk, trečiąsyk gavo pulkininkas per tymo kelnėmis aptemptą užpakalį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Baronas
iš pykčio net apsiputojo ir iš visų jėgų puolė Matę.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Dabar
jau kardai susikryžiavo kaip reikiant, bet po minutės Eberšteinui buvo išmuštas
ginklas. Vikriai kaip lūšis tas prakeiktas kurucas prišoko prie jo, užmynė koja
ir įrėmė savo kardo ašmenis pulkininkui į gerklę.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Baronas
Eberšteinas suprato, kad jau išmušė jo mirties valanda! Bet kardo ašmenys
tepalietė tik kaklaraištį. Užtat virš raudonos skepetos žibančios akys verte
vėrė jį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">-
Tai dar ne galas, pulkininke! - kurucas žengė žingsnį atgal, ramiai pakėlė nuo
žemės priešo kardą ir elegantišku mostu sviedė jį baronui. Šis bemat sugriebė
ginklą ir visiškai užmiršo tarptautines riteriškumo taisykles: savo kardą kaip
ietį paleido tiesiai priešui į širdį.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">-
Še tau, kiaule!<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Riteris
niekuomet nebūtų taip pasielgęs. Taip kaunasi tik plėšikai. Bet vėliau baronas
Eberšteinas pateisino šį savo negarbingą poelgį, - priešininkas, girdi, nebuvęs
riteris.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Bet
pulkininko mestas kardas kliudė ne kapitono širdį, o tik jo kardo rankeną.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">Čia
jau ir Matė užsiplieskė pykčiu. Po akimirkos jis su dviem kardais jau artinosi
prie pulkininko. Baronas Eberšteinas aukštyn iškeltomis rankomis traukėsi
atgal, kol pakaušiu atsitrenkė į ąžuolo kamieną.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">- Dabar aš galėčiau užmušti jus, pulkininke! -
lyg iš kažkur toli išgirdo Eberšteinas kuruco žodžius.<o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;">*
* *</p><p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><o:p style="text-indent: 2cm;"> </o:p><span style="text-indent: 2cm;">Tuo
tarpu dėdės Šiklošio rūsyje kaskart darėsi vis linksmiau ir linksmiau....</span></p><p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><o:p></o:p></p>
<p class="MsoNormal" style="font-family: arial; line-height: 150%; text-indent: 2cm;"><o:p> </o:p></p></font></div><div style="background-color: white; text-align: justify;"><font face="arial"><br /></font></div><h4 style="background-color: white; color: #6d4390; margin: 0px; position: relative; text-align: justify;"><br /></h4>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-23132464914108514902020-09-09T14:09:00.050+03:002021-10-20T16:31:33.453+03:00Maža Belgija. Nemaža literatūra žemėlapyje. Morisas Meterlinkas<p> </p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg_BZwfD1pDpD8as3ETspE6iq64b08wJ6UXVfjD7UxyoFVc-gdscjl0BJtLBxNLiXrcwFv_5msRmkBRho5sANJa4Z8jSmx80VyyWhC65AGr7WLxJegLFqXqE4HX2nWY-iRB252nLWVa6HNd/s640/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="325" data-original-width="640" height="254" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg_BZwfD1pDpD8as3ETspE6iq64b08wJ6UXVfjD7UxyoFVc-gdscjl0BJtLBxNLiXrcwFv_5msRmkBRho5sANJa4Z8jSmx80VyyWhC65AGr7WLxJegLFqXqE4HX2nWY-iRB252nLWVa6HNd/w500-h254/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" width="500" /></a></div><br /><p></p><h4 style="background-color: white; color: #283929; margin: 0px; position: relative; text-align: justify;"><font face="verdana" size="2">Žaidžiame žemėlapius toliau. Belgija</font></h4><font face="verdana" size="2"><br style="background-color: white; color: #283929;" /></font><div style="background-color: white; text-align: left;"><font face="inherit" style="color: #283929;">Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį. Nubalsuota: Belgiją atstovaus Morisas Meterlinkas!<span><a name='more'></a></span></font></div><div style="background-color: white; text-align: left;"><font face="inherit" style="color: #283929;"><br /></font></div><div style="background-color: white; text-align: left;"><span style="font-family: inherit;"><font style="color: #283929;"> Teisingiau - </font><span face="sans-serif" style="color: #202122; text-align: left;">Maurice Polydore Marie Bernard </span></span><span style="background-color: transparent; text-align: left;"><span face="sans-serif" style="color: #202122;"><span style="font-family: inherit;">Maeterlinck. Belgas, kalbėjęs ir rašęs prancūziškai (viena iš Belgijos kalbų), kartais priskiriamas prancūzų literatūrai, vienintelis Belgijos Nobelio premijos laureatas</span><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg3AvpP3SieXpCAzCvtr6l5d6YwYJps_zDlBYonmFmioqfQvtksfteelS5iiwIkdjAJYy-hHQwcOrtN-2XcmA4OhiJgxOLCzNAmWaLm2T21lPjSuAjZS1pIGZITphhPpzbLPFFl3bFcC6L-/s421/meterlinkas.jpg" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><span style="font-family: inherit;"><img border="0" data-original-height="421" data-original-width="336" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg3AvpP3SieXpCAzCvtr6l5d6YwYJps_zDlBYonmFmioqfQvtksfteelS5iiwIkdjAJYy-hHQwcOrtN-2XcmA4OhiJgxOLCzNAmWaLm2T21lPjSuAjZS1pIGZITphhPpzbLPFFl3bFcC6L-/w159-h200/meterlinkas.jpg" width="159" /></span></a></div><span style="font-family: inherit;"><span>(1911 metais). Biografija trumpai: </span><span face="Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia" style="color: black;">Morisas Meterlinkas gimė 1862 m., išsilavinusioje šeimoje, tėv<span style="font-family: inherit;">as buvo teisininkas, šia profesija kurį laiką vertėsi ir rašytojas. Gyveno ir mokėsi Belgijoje, Gente. Didžiąją dalį gyvenimo M. Meterlinkas praleido Prancūzijoje, į kurią persikėlė iš Belgijos dar 1896 m. Nusipirko didžiulę Orlamondo pilį netoli Nicos. 1940 m. nenorėdamas gyventi okupuotoje šalyje, jis išvyko į JAV ir praleido ten septynerius metus, tačiau Orlamundą laikė savo nuolatine buveine. Mirė Orlamonde, netoli Nicos. </span></span></span></span></span></div><div style="background-color: white; text-align: left;"><br /></div><div style="background-color: white; text-align: left;"><span style="background-color: transparent; text-align: left;"><span face="sans-serif"><span><span face="Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia" style="color: black;"><span><div>M. Meterlinko teatras remiasi tam tikra filosofija, priešinga pozityvizmui. Jis tiki visomis paslaptimis, kurios nesipriešina modernių laikų žmogaus protui, ir sako, kad pažįstama sritis yra be galo maža. Jo teigimu, pradėję veikti, mąstyti, mes ją paliekame, pasijuntame esą tarsi kokioje naktyje. Dramaturgo vaidmuo kasdieniniame gyvenime buvo parodyti tas neapčiuopiamas jėgas.</div><div><br /></div><div>Daug vietos savo dramose jis skyrė tylai. Daugeliui jo pjesių būdinga paslaptinga pasakos atmosfera, veikėjai kalba trumpomis, bet reikšmingomis frazėmis.</div><div><br /></div><div>Domėdamasis daugiausia dvasinio pasaulio reiškiniais, dramaturgas juos perteikia simboliniais vaizdais, dažnai panaudodamas flamandų folkloro motyvus, siužetus, pasakos alegorinę kalbą. M. Meterlinkas tyrinėja žmogų metafiziniu filosofiniu aspektu, ieško tragizmo priežasčių pačioje visatos sandaroje. Jo kūrinių herojai susiduria su lemtingomis meilės ir mirties galiomis, o ne su konkrečiomis socialinio-istorinio gyvenimo aplinkybėmis. Pamažu jam pavyksta dvasinės sferos reiškinius apvilkti juntamu, apčiuopiamu rūbu.</div></span></span></span></span></span></div><div style="background-color: white; text-align: left;"><span style="background-color: transparent; text-align: left;"><span face="sans-serif"><span style="font-family: inherit;"><span face="Verdana, Arial, Geneva, Tahoma, Helvetica, sans-serif, Georgia" style="color: black;"><span style="font-family: inherit;">Domėdamasis daugiausia dvasinio pasaulio reiškinia</span>is, dramaturgas juos perteikia simboliniais vaizdais, dažnai panaudodamas flamandų folkloro motyvus, siužetus, pasakos alegorinę kalbą. Meterlinkas tyrinėja žmogų metafiziniu filosofiniu aspektu, ieško tragizmo priežasčių pačioje visatos sandaroje.</span><br /><br /></span></span></span><h4 style="text-align: left;"><span style="background-color: transparent; text-align: left;"><span face="sans-serif">Išbandome tekstą: </span></span>Maurice Maeterlinck. <span style="background-color: transparent;">Žydroji paukštė ; Nekviestoji viešnia,- Vilnius, [2002]. – 188 p. </span></h4></div><div style="background-color: white; text-align: left;"><span style="background-color: transparent; text-align: left;"><span face="sans-serif"><br /></span><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjh_6RfuYMub9dhNWmzWkNJwSXfOjW_zpLxRjycGKyx_WndxltAsGBU43xNTWcfafsVV80VcJfjfMxMrQv_Oz3vjBjRnjhroXueaLwVn1hsakrI_jTxxSHg7iT115piem1QBw3XfGk6TGGT/s1217/%25C5%25BEydroji+pauk%25C5%25A1t%25C4%2597.png" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="1217" data-original-width="764" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjh_6RfuYMub9dhNWmzWkNJwSXfOjW_zpLxRjycGKyx_WndxltAsGBU43xNTWcfafsVV80VcJfjfMxMrQv_Oz3vjBjRnjhroXueaLwVn1hsakrI_jTxxSHg7iT115piem1QBw3XfGk6TGGT/s320/%25C5%25BEydroji+pauk%25C5%25A1t%25C4%2597.png" width="201" /></a></div><br /></span><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">KOSTIUMAI<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS:
kostiumas - kaip Pero pasakų Nykštuko: kelnaitės trumpos,
raudonos, palaidinukė švelniai mėlyna, kojinės baltos, kurpaitės ar bateliai
geltonos odos.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ:
kostiumas - kaip Gretutės ar Raudonkepuraitės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">ŠVIESA:
suknia mėnulio spalvos, atseit primenanti blyšku auksą, su sidabro blizgučiais,
gazas žėri kibirkštimis, skleidžia spindulius ir t. t. Stilius neograikiškas ar
angliškai graikiškas, Valterio Krėno ar ampiro žanro. Talija aukšta, rankos
nuogos ir t. t. Ant galvos - kokia nors diadema arba lengva karūna.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA
BERILIUNĖ ir KAIMYNĖ BERLENGO: kostiumas - įprastinis pasakų vargšės apdaras. Fėjos
pavirtimą princese pirmame veiksme galima praleisti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TĖVAS
TILIS, MOTINA TILĖ, SENELIS TILIS, SENELĖ TILĖ: kostiumai - kaip
vokiečių medkirčių ir kaimiečių Grimų pasakose.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIO
BROLIAI IR SESERYS: Nykštuko kostiumo variantai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">LAIKAS:
kostiumas - įprastinė Laiko apranga: platus apsiaustas,
juodas ar tamsiai mėlynas, barzda ilga ir banguojanti; su dalgiu, su smėlio
laikrodžiu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MOTINOS
MEILĖ: kostiumas kiek panašus į Laiko kostiumą, atseit grakštus, beveik
perregimas graikų statulos apdaras,
baltas, kuo balčiausias. Perlų ir brangakmenių, prabangių ir gausių, gali būti
kiek tik norint, kad tik neardytų tyro ir skaistaus visumos derinio.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">DIDŽIOSIOS
PALAIMOS: kaip pasakyta tekste, rūbai šviesūs, subtilių ir malonių atspalvių - rožės
pabudimas, vandenų šypsena, gintaro skaistuma, aušros žydruma ir kt.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">NAMŲ
MALONUMAI: įvairių spalvų drabužiai arba, jei patinka, kaimiečių, piemenų,
medkirčių ir kt. kostiumai, tik idealizuoti ir feeriškai interpretuoti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">RIEBIEJI
MALONUMAI: iki persimainymo - platūs ir sunkūs raudono bei geltono brokato
rūbai, daug stambių brangakmenių ir kt. Po persimainymo - kavos
ar šokolado spalvos triko, su kuriais jie atrodo lyg kartoniniai pajacai,
aptempti plėvele.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">NAKTIS:
platūs, juodi paslaptingos išvaizdos rūbai su rausvai rusvais blizgučiais.
Šydai, niūrios aguonos etc.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">KAIMYNĖS
ANŪKĖ: plaukai šviesūs ir spindintys, suknutė ilga, balta.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">ŠUO:
frakas raudonas, kelnės (iki kelių) baltos, batai lakuoti, vaškytinė skrybėlė - kostiumas daugmaž kaip Džono Bulio.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">KATĖ:
juodo šilko triko su blizgučiais.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">Reikėtų,
kad Šuns ir Katės galvos tik vos vos primintų gyvūnus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">DUONA:
prabangus pašos kostiumas. Dukslus ilgas rūbas iš šilko arba raudono aksomo
auksu siuvinėtas. Didelis tiurbanas. Riestas kardas. Pilvas labai didelis,
veidas raudonas, skruostai nepaprastai išsipūtę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">CUKRUS:
ilgas šilko rūbas, panašus kaip eunucho, pusiau baltas, pusiau mėlynas, kad
panėšėtų į popierių, į kurį pakuojamas cukrus. Galvos danga - kaip
seralio sargų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">UGNIS:
raudonas triko, apsiaustas purpurinis su žaižaruojančiais blizgučiais, su
auksiniu pamušalu. Ant galvos įvairiaspalvių liepsnų kuodas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">VANDUO:
ilgas „laiko spalvos" rūbas iš „Asilo odos" pasakos, atseit melsvas
arba žalsvas, įspūdis kaip srūvančio gazo; stilius irgi neograikiškas, tik
dukslesnis ir labiau plaukiantis. Galvos danga - iš
vandens gėlių bei algių arba iš meldų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">GYVULIAI:
kostiumai liaudiški, kaimietiški.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MEDŽIAI:
drabužių spalvos įvairuoja nuo žalios iki medžio žievės tonų. Atskirti juos
vieną nuo kito padeda atributai, lapai ar šakelės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;"> </span></p>
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiaKvoqR7_Aaa_uS4E1SxhziXwdeooDKWmFlDibYjNvQtdl8gEJGAkImW1PnnDSSvP7_wOg8PaljYJr3uyg2vKYNsEkHFwfN7yXfs3ekWZJYFjAXs-psJn9cvT1x5CQOfXH1I5KtkFAhImx/s680/Zydroji_20170917_0014.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img alt="M. Meterlinko "Žydroji paukštė Kauno dramos teaTRE" border="0" data-original-height="453" data-original-width="680" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiaKvoqR7_Aaa_uS4E1SxhziXwdeooDKWmFlDibYjNvQtdl8gEJGAkImW1PnnDSSvP7_wOg8PaljYJr3uyg2vKYNsEkHFwfN7yXfs3ekWZJYFjAXs-psJn9cvT1x5CQOfXH1I5KtkFAhImx/w400-h266/Zydroji_20170917_0014.jpg" title="M. Meterlinko "Žydroji paukštė Kauno dramos teaTRE" width="400" /></a></div><br /><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><br /></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">PIRMAS
VEIKSMAS<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">PIRMAS
PAVEIKSLAS Medkirčio trobelė<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">*
Scenoje medkirčio trobelės interjeras - paprastas, kaimiškas, bet ne skurdus. Židinys,
jame baigia kūrentis malkos. Virtuvės rykai, spinta, duonkubilis, laikrodis su
svarsčiais, ratelis, praustuvė etc. Ant stalo lempa žiba. Abipus spintos ant
grindų miega susisukę į riestainį Šuo ir Katė. Jų tarpe didelė cukraus pakuotė,
pusiau mėlyna, pusiau balta. Ant sienos kabo apvalus narvelis, jame - miškinis karvelis. Gilumoje siena, joje du
langai, jų langinės iš vidaus uždarytos. Po vienu langu suolas. Kairėje - išorinės durys, užšautos stambiu skląsčiu.
Dešinėje - irgi durys. Laiptai į aukštą.
Taip pat dešinėje dvi vaikų lovelės, jų galvūgaliuose ant kėdžių tvarkingai
sudėti drabužiai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">Uždangai
pakylant, Tiltilis ir Mitilė kietai miega savo lovelėse. Motina Tilė
paskutinįsyk apkamšo jų apklotus, prisilenkusi pasižiūri, kaip jie miega, ir
duoda ženklą - ranka Tėvui Tiltui, pro praviras duris
įkišusiam galvą. Motina Tilė prisideda pirštą prie lūpų, kad jis nesutrikdytų
tylos, užgesina lempą ir išeina pro duris dešinėje. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">Scena
trumpą laiką lieka tamsi, paskui šviesa, tolydžio stiprėjanti, braunasi pro
langinių plyšius. Lempa ant stalo įsižiebia pati. Abu vaikai pabunda ir
atsisėda lovutėse.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Mitile!<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Tiltili!<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Ar tu miegi?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
O tu?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Nemiegu, matai gi, kalbu su tavimi... <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Šiandien Kalėdos, taip?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Dar ne, Kalėdos rytoj. Bet Kalėdų senelis šiemet nieko neatneš...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Kodėl?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Girdėjau, mama sakė negalėjusi nueiti į miestą su juo pasikalbėti... Bet jis
ateis kitais metais...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
O ar ilgai reiks laukti tų kitų metų?.. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Tai netrumpai... Bet jis ateis šią naktį pas turtingus vaikus...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Taip?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Žiūrėk!.. Mama pamiršo lempą užgesinti... Žinai ką?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Imkim ir atsikelkim!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Negalima...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
O kad niekas nemato... Antai langinės kokios!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Kaip šviesu tenai!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Tai šventės šviesos.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Kokia šventė?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Anapus gatvės, pas turtingus vaikus. Kalėdų eglutė šviečia. Mes tuoj atidarysim
langines...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Argi galima?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Žinoma, mes juk vieni... Girdi muziką?.. Kelkimės...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">*
Abu vaikai atsikelia, bėga prie vieno lango, lipa ant suolo ir atidaro
langines. Į kambarį veržiasi skaidri šviesa. Vaikai godžiai žiūri pro langą<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Viskas matyti!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ
(jai per maža vietos ant suolo). Aš nematau...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Sninga! Antai dvi karietos, šešetais kinkytos!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Išlipo dvylika mažų berniukų!.. TILTILIS. Kvaila tu!.. Ten mergytės, ne
berniukai...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
O kad su kelnėm.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Daug tu išmanai. Nesistumdyk!<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Aš tavęs nė nepaliečiau.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS
(vienas užima visą suolą). Tu man vietos neduodi...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Aš pati vietos neturiu!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Ar nenutilsi tu - aure, eglutė!.. MITILĖ. Kokia eglutė?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Nagi Kalėdų eglutė!.. O tu žiūri į sieną!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Užtat kad man vietos neužtenka...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS
(užleidžia jai truputėlį vietos ant suolo). Še!.. Na, jau užtenka?.. Gerai
dabar?.. O žvakučių kiek! Žvakučių!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
O ką daro tie, kur triukšmauja?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Jie daro muziką.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Ar jie iš piktumo taip?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Ne, iš nuobodumo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Dar viena karieta baltais arkliais!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Tylėk!.. Žiūrėk sau tiktai!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Kas ten kaba, aure, kaip auksas, po šakomis?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Nagi žaislai, a, kad tave!.. Kardai, šautuvai, kareiviai, patrankos...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
O lėlių, sakyk, ar yra?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Lėlių?.. Ė, ne, tokiais niekais jie neužsiima...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
O ant stalo ko ten pridėta?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Meduolių, vaisių, pyragaičių su kremu..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Esu valgiusi pyragaičių vieną kartą, kai buvau mažutė...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Aš irgi; jie gardesnį už duoną, tik jų mažai teduoda...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Bet pas juos ten pyragaičių labai daug... Stalas visas nukrautas... Jie
suvalgys juos?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Tikriausiai; o ką daugiau su jais veikti?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Ko jie dar nevalgo jų?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Užtat, kad nealkani...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Nealkani?.. Kodėl?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Jie gi valgo, kada tik nori...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
(nepasitikėdama). Kiekvieną dieną?.. TILTILIS. Taip sako...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Ar jie suvalgys viską?.. Gal duos?.. TILTILIS. Kam?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Mums...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Mūsų jie nepažįsta...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
O jei paprašytume?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Prašyti netinka.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Kodėl?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Nevalia.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ
(ploja rankutėmis). O kokie jie gražūs, ai ai!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS
(irgi džiūgauja). Ir kad juokiasi, kad juokiasi!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
O mažyliai kad šoka!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Taip, taip, - nagi, šokim ir mes!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">*
Juodu trepinėja iš džiaugsmo ant suolo<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Ai ai, kaip smagu!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Jiems duoda meduolių!.. Jie gali paliesti juos!.. Jie valgo! valgo! valgo!<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Ir mažyliai taip pat!.. Antai gavo du, tris, keturis!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS
(svaigsta iš džiaugsmo). O! Kaip skanu! Kaip skanu!.. Kaip skanu!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ
(skaito įsivaizduojamus meduolius). Va, aš gavau dvylika meduolių!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
O aš keturiskart po dvylika!.. Bet aš duosiu ir tau..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">* Kažkas pasibeldžia į trobelės duris iš
lauko<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS
(staiga nurimsta, išsigąsta). Kas čia dabar?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ
(baimės pagauta). Tėtė!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">* Vaikai delsia, durų neatidaro, tada
matyti, kaip skląstis pats girgždėdamas atsisklendžia, durys prasiveria, įeina
maža moterėlė žaliais drabužiais ir raudona kepuraite. Ji kuprota, šluba,
vienokė; jos nosis ir smakras susisiekia, ji eina sulinkusi, lazda
pasiramsčiuodama. Nėra abejonės, kad tai fėja<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Ar jūs kartais neturite dainuojančios žolės arba žydrosios paukštės?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Žolių mes turime, tik nė viena nedainuoja...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Tiltilis turi paukštę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Bet aš negaliu jos atiduoti...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Kodėl?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Todėl, kad ji mano.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Priežastis svarbi, tikrai. O kur ji yra, toji paukštė?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS
(rodo į narvelį). Narvelyje...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA
(užsideda akinius, kad geriau matytų). Ė, ne, šita man netinka: per mažai
žydra. Jūs turėsit eiti suieškoti tokią paukštę, kokios man reikia.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Tai kad aš nežinau, kur ji yra...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Aš nė to tiek. Užtat ir reikia ieškoti. Be dainuojančios žolės dar šiaip taip
galėčiau išsiversti, bet Žydrosios paukštės būtinai, būtinai reikia. Mat mano
anūkėlė sunkiai serga, tai jai reikia.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Kuo ji serga?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Niekas tikrai nežino; ji norėtų būti laiminga...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
A!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
O ar žinot, kas aš esu?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Jūs truputį panaši į mūsų kaimynę ponią Berlengo...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA
(staiga supyksta). Nė kiek nepanaši... Nė trupučio... Kaip galima tokius niekus
sakyti?.. Aš esu fėja Beriliunė...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
O! Labai gerai...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Jums reiks eiti tučtuojau.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Jūs eisit su mumis?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Negaliu, jokiu būdu: šį rytą užkaičiau virti puodą, ir jis tuoj išbėgs, jei tik
aš nebūsiu ilgiau kaip valandą. (Rodo iš eilės į lubas, į židinį, į langą) Pro
kur norėsit išeiti - pro čia, pro čia ar pro šičia?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS
(baikščiai rodo į duris). Geriausia būtų pro šičia...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA
(dar smarkiau supyksta). Jokiu būdu negalima: pro duris vaikščioti - bjaurus paprotys!.. (Rodo į langą) Mes išeisim
pro čia... Na! Ko dar laukiat?.. Vilkitės greičiau...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">*
Vaikai paklūsta ir ima skubiai vilktis<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">Aš
padėsiu Mitilei...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Mes neturim kuo apsiauti...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Tai nieko nereiškia. Aš duosiu jums stebuklingą kepuraitę. Kurgi jūsų tėvai?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS
(rodo į duris dešinėje). Va čia; jie miega...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
O senelis ir senelė kur?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Nebėra, mirę...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
O broliukų, sesučių turit?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Taip, taip, turim; tris broliukus...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Ir keturias sesutes...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Kur jie?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Irgi mirę...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Gal norėtumėt juos pamatyti?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Oi, labai!.. Ir tuoj!.. Parodykit!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Aš jų kišenėj nesinešioju... Bet jums puikiai nusisekė: jūs pamatysit juos, kai
eisit per Atminimų šalį. Kaip tik pakeliui, vykstant Žydrosios paukštės
ieškoti. Už trečio posūkio tuojau į kairę. Ką jūs veikėt, kai aš
pasibeldžiau?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Mes žaidėm, kad valgom meduolius.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Jūs turit meduolių?.. Kur jie?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Turtingų vaikų rūmuose... Eikšekit pažiūrėkit, ten taip gražu!.. (Jis veda Fėją
prie lango)<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA
(prie lango). Bet meduolius valgo kiti, o ne jūs!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Taip, bet kai mes viską matom...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Ir tu ant jų nepyksti?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Kodėl?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Todėl, kad jie viską suvalgo patys. Man regis, jie labai negerai daro, kad tau
neduoda...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Ne, kodėl, - juk jie turtingi... Ir kaip gražu pas juos!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Ne gražiau kaip ir pas jus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Kur jau!.. Pas mus tamsu, ankšta, meduolių nėra...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Yra visai visai taip pat, tik tu nematai... <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Ai ne, aš matau labai gerai, akys mano puikiausios. Aš matau, kelintą valandą
rodo bažnyčios bokšte laikrodis, o tėtė neįžiūri...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA
(ūmai supyksta). O aš sakau, kad tu nieko nematai!.. Na, pasakyk, kokią tu mane
matai?.. Kokia aš esu?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">* Tiltilis susidrovėjęs tyli<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">Na,
sakyk, sakyk! Aš noriu žinoti, kaip tu matai!.. Ar aš graži, ar bjauri?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">* Tiltilis dar labiau susidrovi ir tyli<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">Nenori
man atsakyti?.. Ar aš jauna, ar sena?.. Ar aš raudonskruostė, ar išblyškusi?..
O gal aš su kupra?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS
(pataikaudamas). Ne, ne, kupra visai nedidelė...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Na jau, o tavo mina rodo kad kaip kalnas!.. O nosis mano kaip kablys, tiesa?..
Ir kairė akis išdurta?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Ne ne, aš taip nesakau... O kas ją išdūrė?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA
(vis labiau pykdama). Niekas neišdūrė!.. Nemandagus vaike! Nedorėli!.. Ji dar
gražesnė už dešinę; ji didesnė, šviesesnė, ji mėlyna kaip dangus... O mano
plaukai - matai?.. Jie geltoni kaip grynas linas...
tarytum auksas tyras!.. Ir kokie gausūs, kokie vešlūs, net galvą sveria... Jie
sklinda man į visas šalis. Matai, net rankos apsklidusios!.. (Ji rodo paėmusi
porą pluoštelių nušiurusių plaukų)<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Taip, matau kelis plaukelius...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA
(pasipiktinusi). „Kelis plaukelius"!.. Tai - gausybės! glėbiai! giria! aukso srautai! Žinau
gerai, žmonės sakosi nematą tokių mano plaukų; betgi tu gal nesi iš tokių
piktavalių neregių?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Ne ne, aš matau labai gerai tuos, kurie nepaslėpti...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Bet reikia matyti ir kitus, reikia drąsiam būti!.. Keisti padarai tie žmonės...
Kai tik fėjos išnyko, jie nebemato jų, mano, kad jų nė būti nebėra... Gerai
dar, kad aš visuomet su savim nešiojuosi priemonę, kuria galima atgaivinti
nereginčias akis... Kas čia, ką aš traukiu iš maišo?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Ai, kokia graži kepurė, žalia!.. Kas ten blizga ant kokardos?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Didysis deimantas. Jis duoda regėjimo galią. TILTILIS. O!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Taigi. Kepurę reikia užsidėti, tada truputį pasukti Deimantą. Jei, sakysim, jį
pasuksi į kairę, va šitaip, matai?.. - jis paliečia tokį gumbelį ant galvos, kurio
niekas nežino, kuris tačiau atveria akis...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
O ar nesopa?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Kur ten sopės - čiagi fėjų burtai... Tada tuoj pamatai, kas
yra pačiuose daiktuose, pavyzdžiui, duonos sielą, vyno sielą, pipirų sielą...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
O gal ir cukraus sielą galima pamatyti?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA
(ūmai supyksta). Nė klaust nereikia!.. Nemėgstu bergždžių klausimų... Cukraus
siela nė kiek ne įdomesnė už pipirų sielą... Tad štai, atidaviau jums visa, ką
turėjau, kad lengviau surastumėt Žydrąją paukštę... Žinau, jums labiau
praverstų žiedas, kurį užsimovęs pasidarai nematomas, arba skraidantis
kilimas... Bet aš, kaip tyčia, pamečiau raktelį nuo spintos, kur tie daiktai
užrakinti... Ai, būčiau kad kiek užmiršusi... (Rodo Deimantą) Kai jį laikai va
šitaip, matai... ir pasuki truputį labiau, tai pamatai Praeitį... Jei dar
truputį pasuki, pamatai Ateitį... Labai įdomu, naudinga ir - jokio
triukšmo...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Tėtė iš manęs atims tą Deimantą...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Tėtė nė matyt jo nematys. Niekas negali jo matyti, kol jis ant galvos... Nori
pamėginti?.. (Ji uždeda Tiltiliui žalią kepurę) Dabar pasuk Deimantą... Vieną
kartą, paskui dar...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">* Kai tik Tiltilis pasuka Deimantą, tuoj
viskas stebuklingai persimaino. Senoji fėja staiga pavirsta nuostabaus grožio
princese, akmenys, iš kurių sumūrytos trobelės sienos, sušvinta, žėri kaip
safyrai, tampa vaiskūs, skleidžia kibirkštis, spindi kaip vertingiausi
brangakmeniai. Vargani baldai tampa gyvi ir šaunūs, nedažytas medinis stalas
laikosi taip oriai, taip tauriai, tarsi būtų marmurinis, laikrodžio ciferblatas
mirkteli akimi ir bičiuliškai šypso, o durelės, už kurių juda švytuoklė,
atsidaro, ir iš ten pasišokėdamos išlekia Valandos, jos susikibusios rankomis
juokiasi, kvatoja ir ima šokti grojant gražiai muzikai. Tiltilis, suprantama,
išsigąsta, net šūkteli ir rodo į Valandas<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Kas yra tos gražios ponios?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Nesibaimink; tai tavo gyvenimo valandos. Jos laimingos, gavusios pabūti laisvos
ir regimos nors trumpą laiką...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
O kodėl sienos tokios šviesios?.. Gal jos iš cukraus ar brangiųjų akmenų?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Visi akmenys vienodi, visi akmenys brangūs, tik žmonės ne visų brangumą regi...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">* Jiems taip šnekantis, feerija tęsiasi
ir plėtojasi. Duonos kepalų sielos, tokios kaip žmogystos, apsivilkusios duonos
plutos spalvos triko, išsirepečkina iš duonkubilio apstulbusios ir miltuotos ir
strapalioja aplink stalą, čia prie jų prisideda Ugnis; ji, apsivilkusi geltonos
ir raudonos spalvos triko, iššoka iš ugniavietės ir ima vaikyti Duonos sielas,
leipėdama juokais<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Kas tos žmogystos, tokios sustumtinės?...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Nieko rimto. Tai Duonos kepalų sielos. Jos naudojasi proga, kad atėjo tiesos
viešpatystė, ir lipa iš duonkubilio, nes joms ten ankšta...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
O tas išstypęs kipšas, taip neskaniai atsiduodantis?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Tsss!.. Nekalbėk balsu, tai - Ugnis... Ji pikto būdo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">*
Šis dialogas feerijos nenutraukia. Šuo ir Katė, miegoję palei spintą, vienusyk
smarkiai suloja ir sukniaukia, prasmenga laike, o jų vietoj pakyla du
personažai, vienas su buldogo kauke, kitas su katės galva. Vyrukas su buldogo
kauke - jį nuo šiol mes vadinsime Šunimi - tuojau puola strimgalviais prie Tiltilio,
smarkiai jį glamonėja ir jam meilinasi audringai ir triukšmingai, tuo tarpu
moterytė su katės kauke - ją mes toliau vadinsime Kate - pirma šukuojasi, valosi rankas ir susiglosto
ūsus, tik po to artinasi prie Mitilės<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">ŠUO
(urzgia, šokinėja, stumdosi, elgiasi nepakenčiamai). Mano dievaiti!.. Sveikas!
Sveikas, mano dievaiti!.. Pagaliau, pagaliau aš galiu kalbėti! Aš tiek daug
turėjau tau pasakyti!.. O galėjau tiktai loti ir uodegą makaruoti!.. Tu
nesuprasdavai manęs!.. Bet dabar!.. Sveikas! Sveikas!.. Aš tave myliu!.. Aš
tave myliu!.. Nori? - aš padarysiu nuostabų pokštą!.. Nori? - aš
dviem kojom pavaikščiosiu!.. Nori? - aš ant rankų pavaikščiosiu arba ant virvės
pašoksiu!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS
(Fėjai). Kas tasai ponas su šunies galva?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Argi nepažįsti?.. Čia Tilo siela, kurią tu išlaisvinai...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">KATĖ
(prisiartina prie Mitilės ir tiesia jai ranką - ceremoningai, puikuodamasi). Laba diena,
panele... Kaip jūs gražiai atrodote šį rytą!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Laba diena, ponia... (Fėjai) Kas ji?.. FĖJA. Na tik įsižiūrėk gerai, čia gi
Tiletės siela, tai ji tau tiesia ranką... Pasibučiuokit...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">ŠUO
(puola, pastumdamas katę). Ir su manim, ir su manim!., AŠ pabučiuosiu savo
dievaitį!.. Aš pabučiuosiu mažą mergytę!.. Aš išbučiuosiu visus, visus!.. Ei,
ei!.. Linksminkimės!.. Aš imsiu ir išgąsdinsiu Tiletę!.. Au, au, au!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">KATĖ.
Pone, aš jūsų nepažįstu...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA
(grasina Šuniui savo lazdele). Oi tu, nurimk! O kad ne, tai nutildysiu, ir
tylėsi amžinai...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">*
Tuo tarpu feerija vyksta savo ruožtu: ratelis savajame kampe ima labai smarkiai
suktis ir verpti siūlą iš šviesos spindulių, kitame kampe vandens čiaupas ima
dainuoti ploniausiu balsu ir, pasivertęs švytinčiu fontanu, pila į kriauklę
daugybę perlų ir smaragdų, o iš jų išnyra Vandens siela, panaši į jauną
merginą, peršlapusią, palaidais plaukais, nusiverkusią; ji tuoj ima kovoti su
Ugnimi<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
O kas toji šlapia dama?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Nesibaimink, tai Vandens siela, išlindusi iš čiaupo...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">* Pieno puodynė parvirsta, krinta nuo
stalo, sudūžta ant aslos, pienas pasilieja, o iš jo pakyla didelė balta būtybė,
drovi ir, regis, visko bijanti<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
O ši vienmarškinė dama, tokia baikšti? <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Tai Pieno siela, ji sudaužė savo puodynę...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">* Cukraus pakuotė, padėta palei spintą,
auga, didėja, susprogdina popierių, kur buvo įvyniota, ir iš ten iškyla salsva,
veidmainiškos minos būtybė, vilkinti ilgu prastos drobės rūbu, pusiau mėlynu,
pusiau baltu, ir saldžiai šypsodama artinasi prie Mitilės<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ
(sunėrimus). Ko ji nori?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Juk čia Cukraus siela!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ
(nurimsta). Gal ji turi saldainių?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Taigi jos visos kišenės pilnos saldainių, ir kiekvienas jos pirštas taip pat
saldainis...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">* Lempa krinta nuo stalo ir tą pat
akimirką jos liepsna pašoka ir pavirsta šviesia mergina, be galo gražia. Ji
vilki ilgais rūbais, perregimais ir švytinčiais; ji nė nesujuda, yra tartum
kokioje ekstazėje.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS.
Čia Karalienė!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MITILĖ.
Čia Švenčiausioji mergelė!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Ne, vaikučiai, čia yra Šviesa...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">* Tuo tarpu puodai ant lentynos ima
suktis kaip vilkeliai, baltinių spintos durys atsidaro, iš ten ima verstis
puikiausi audeklai mėnulio ir saulės spalvų, prie jų prisideda laiptais nuo
aukšto nusileidę ne mažiau šaunūs skarmalai ir sunešioti drabužiai. Bet šit
kažkas gana smarkiai pabeldžia tris kartus į duris dešinėje<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS
(išsigandęs). Tai tėtė!.. Jis išgirdo mus!.. FĖJA. Pasuk Deimantą!.. Iš kairės
į dešinę!.. (Tiltais greit suka Deimantą) Ne taip greitai!.. Ai dieve! Jau per
vėlu!.. Tu per smarkiai pasukai. Jie nebespės grįžti į savo vietas, ir mes
turėsim daug rūpesčių...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">* Fėja vėl atvirsta sena moteriške,
trobelės sienos nebetenka švytėjimo, Valandos sulenda į laikrodį, ratelis
nustoja verpti ir t. t. Visi skuba, puldinėja be jokios tvarkos. Ugnis laksto
it pakvaišusi po kambarį ir vis nepataiko į ugniavietę, o vieno Duonos kepalo
siela, kuriai nebepriteko vietos duonkubilyje, ima balsu raudoti ir baimingai
šūkčioti<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">Kas
yra?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">DUONOS
KEPALAS (ašaromis plūsdamas). Man vietos nebeliko duonkubilyje!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA
(pasilenkia prie duonkubilio). Užteks vietos, užteks... (Pastūmėja kitus
kepalus, grįžusius į senąją vietą) Na, susispauskit, greičiau...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">* Vėl pabeldžia į duris<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">DUONA
(visiškai sutrikusi, veltui stengiasi įsibrauti į duonkubilį). Niekaip
negaliu!.. Jis mane pirmą suvalgys!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">ŠUO
(šokinėja apie Tiltilį). Mano dievaiti!.. Aš dar čia!.. Aš dar galiu kalbėti!..
Aš dar galiu tave bučiuoti! Dar! dar! dar!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Kaip, ir tu dar nepasislėpęs?.. Tu dar čia?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">ŠUO.
Man pasisekė... Nebespėjau prasmegti tyloje - liukas per greit užsidarė...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">KATĖ.
Man irgi... Kaip dabar bus?.. Ar gresia mums pavojus?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Oi dieve, turiu jums teisybę pasakyti: visi tie, kas lydės vaikus, kelionės
pabaigoje mirs...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">KATĖ.
O kas nelydės?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Tie pagyvens kelias minutes ilgiau... </span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span lang="LT" style="font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj406JN5edZykYJG_uQagpENSEEUKGrSrCSn9rVFNvah4bCQ6lx30US9QkRUNK7y2T07Vg0I5lAYYG9HjsuUmLSdv-luv8mTWvw07Ldmv_fGl8RKfTVR7S7XebohpwIxii3iZia9nbmmSYJ/s375/Zydroji_20170917_0184-375x250.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="M. Meterlinko "Žydroji paukštė Kauno dramos teaTRE" border="0" data-original-height="250" data-original-width="375" height="266" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEj406JN5edZykYJG_uQagpENSEEUKGrSrCSn9rVFNvah4bCQ6lx30US9QkRUNK7y2T07Vg0I5lAYYG9HjsuUmLSdv-luv8mTWvw07Ldmv_fGl8RKfTVR7S7XebohpwIxii3iZia9nbmmSYJ/w400-h266/Zydroji_20170917_0184-375x250.jpg" title="M. Meterlinko "Žydroji paukštė Kauno dramos teaTRE" width="400" /></a></span></div><span lang="LT" style="font-family: arial;"><br /><o:p></o:p></span><p></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">KATĖ
(Šuniui). Eime, lįskim į liuką...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">ŠUO Ne, ne!.. Aš nenoriu!.. Aš noriu lydėti savo
dievaitį!.. Aš noriu su juo kalbėti visada!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">KATĖ.
Kvailys!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">* Vėl bilsmas į duris<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">DUONA
(graudžiai verkia). Aš nenoriu mirti kelionės pabaigoje!.. Aš noriu įlįsti į
duonkubilį!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">UGNIS
(nesiliaudama puldinėja po kambarį ir šnypščia iš baimės). Aš neberandu
židinio!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;"> VANDUO (taikosi įlįsti į čiaupą, bet jam
nevyksta). Aš nebegaliu įlįsti į čiaupą!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">CUKRUS
(krapštosi prie popieriaus, į kurį buvo įvyniotas). Aš suplėšiau savo
popierių!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">PIENAS
(iš lėto, droviai). Mano puodynė sudužo!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Kokie jūs kvailiukai, dieve mielas!.. Kokie jūs kvailiukai ir bailiukai!..
Nejaugi jums atrodo geriau gyventi savo prastuose apdaruose, savo liukuose ir
čiaupuose, negu lydėti vaikus, kurie eina ieškoti Žydrosios paukštės?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">VISI
(be Šuns ir Šviesos). Taip! Taip! Greičiau, greičiau! Kur mano čiaupas?.. Kur
mano duonkubilis?.. Kur mano židinys? Kur mano liukas?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA
(Šviesai, svajingai žiūrinčiai į lempos šukes). O tu, Šviesa, ką pasakysi?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">ŠVIESA.
Aš lydėsiu vaikus...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">ŠUO
(cypia iš džiaugsmo). Ir aš!.. Ir aš!..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Štai taip visų geriausia. Beje, jau per vėlu trauktis; jums nėra kitos
išeities, visi gausit eiti su mumis... Tik tu, Ugnie, neik per arti nė prie
vieno, tu, Šunie, neužkabinėk Katės, o tu, Vandenie, laikykis tiesiai ir
stenkis nesitaškyti ant mūsų visų...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">*
Dar pasigirsta smarkus beldimas į duris dešinėje<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TILTILIS
(suklusęs).Vėl tėtė beldžiasi!.. Dabar jis atsikėlė, girdžiu, vaikščioja...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">FĖJA.
Lipam pro langą... Eisit visi pas mane, aš aprengsiu tinkamai jus ir
gyvulėlius, ir daiktus...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;"> </span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">(Duonai)
Tu, Kepale, paimk narvelį Žydrajai paukštei... Tu ją gausi saugoti... Greičiau,
greičiau, nebe- gaiškim laiko...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">Langas
staiga padidėja, pasidaro kaip durys. Visi išeina, tada langas vėl tampa koks
buvęs ir užsidaro kaip niekur nieko. Kambarys palieka tamsus. Vaikų lovutės
dūluoja patamsyje. Durys dešinėje prasidaro, pasirodo Tėvo ir Motinos galvos<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TĖVAS
TILIS. Čia nieko nebuvo... Svirplys, matyt, čirškė...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">MOTINA
TILĖ. Vaikus ar matai?..<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">TĖVAS
TILIS. Matau... Miega gražiausiai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial;"><a name="_GoBack"></a><span lang="LT"> MOTINA TILĖ. Girdžiu, kaip jie kvėpuoja...<o:p></o:p></span></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;">Durys
užsidaro Uždanga<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-justify: inter-ideograph;"><span lang="LT" style="font-family: arial;"> </span></p></div><span style="background-color: white; color: #283929;"></span>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-32589055659269796822020-08-31T15:33:00.008+03:002021-11-25T18:21:49.549+02:00Nyderlandų literatūra. Žaidžiame žemėlapius. Hendrik Groen<p> </p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjzFkiTrud0h1puAUL1oxW_xRsJFU_jRGN6uYA1IlqWSXNRbewZwoilQwD6AG0sqeBEa0T3CNQxylIv6TXWj4DaHayoAyLd9QvAbM1UYI8GEK6zHnKOz3JdG-n6qYjGWx0wB_XHOZcSvAWj/s640/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><span style="color: black;"><img border="0" data-original-height="325" data-original-width="640" height="260" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjzFkiTrud0h1puAUL1oxW_xRsJFU_jRGN6uYA1IlqWSXNRbewZwoilQwD6AG0sqeBEa0T3CNQxylIv6TXWj4DaHayoAyLd9QvAbM1UYI8GEK6zHnKOz3JdG-n6qYjGWx0wB_XHOZcSvAWj/w512-h260/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" width="512" /></span></a></div><br /><p></p><h4 style="background-color: white; margin: 0px; position: relative; text-align: justify;"><font face="verdana" size="2">Žaidžiame žemėlapius toliau.</font></h4><font face="verdana" size="2"><br style="background-color: white;" /></font><div style="background-color: white; text-align: justify;"><font face="verdana" size="2">Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį. Pirmieji etapai jau įvyko. Žengiame toliau.</font></div><span style="background-color: white;"><div style="font-family: verdana; font-size: small; text-align: justify;">Nubalsuota: Hendrik Groen. Bandymai šį tą išspausti iš gyvenimo : slaptas Hendriko Gruno (83 1⁄4 metų) dienoraštis </div><div style="font-family: verdana; font-size: small; text-align: justify;"><br /></div><div style="font-family: verdana; font-size: small; text-align: justify;"><br /></div><div style="font-family: verdana; font-size: small; text-align: justify;"><span style="font-family: "Times New Roman", serif;"> <span><a name='more'></a></span></span></div><div style="text-align: justify;">
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: inherit;"></span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: inherit;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh4YixrUOoEA9jSXcmfYoH04Nu5m6DrXK0IaoVOwpHdDjqGoR2pAdkhfwkhYAXcuY_nsEmfX7eU1v4imrEGIQINBz-X3Asq_WfvMaIzFFepZb9QYoynuIPp2ZBytyHiRxfjp1LU80rDm8Sn/s567/peter+de+smet.jpg" imageanchor="1" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em;"><img alt="Peter de Smet" border="0" data-original-height="567" data-original-width="567" height="200" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh4YixrUOoEA9jSXcmfYoH04Nu5m6DrXK0IaoVOwpHdDjqGoR2pAdkhfwkhYAXcuY_nsEmfX7eU1v4imrEGIQINBz-X3Asq_WfvMaIzFFepZb9QYoynuIPp2ZBytyHiRxfjp1LU80rDm8Sn/w200-h200/peter+de+smet.jpg" title="Peter de Smet" width="200" /></a></span></div><span style="font-family: inherit;">Šios knygos autorius - Hendrik Groen, nors toks žmogus, bent jau rašytojas, iš tikro neegzistuoja. Daugelį metų buvo įvairių spėlionių, kas slepiasi po slapyvardžiu. 2016 metais vienu metu iš kelių šaltinių išaiškėjo tikrasis vardas - Peter de Smet (1944 – 2003). Iki slapyvardžio pagarsinimo Peter de Smet jau buvo žinomas reklamos srityje bei kaip komiksų kūrėjas, taip pat parodija "Generolas", kuri buvo ekranizuota. </span><p></p><p class="MsoNormal"><span style="font-family: inherit;">Pasislėpimą po slapyvardžiu rašytojas pakomentavo, esą „jis neieško viešumos“ ir nesidomi „šlovės šurmuliu“. Pagal rašytojo knygas 2007 metais sukurtas serialas "Slaptas Hendriko Groeno dienoraštis". </span></p><h4><span style="font-family: inherit;">Hendrik Groen. Bandymai šį tą išspausti iš gyvenimo : slaptas Hendriko Gruno (83 1⁄4 metų) dienoraštis. – Vilnius : Alma littera, 2016. – 317 p.</span></h4><p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;"><br /></span></p><p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Antradienis,
2013 m. sausio 1 d.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ir šiais
metais nemėgsiu senukų. To jų čiūžavimo paskui vaikštynę, to jų ne laiku ir ne
vietoje rodomo nekantrumo ir amžinų skundų, tų sausainių su arbata, tų atodūsių
ir dejonių.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Man pačiam
- 83 1/4 metų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Trečiadienis,
sausio 2 d.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ant stalo
buvo negailint pribarstyta cukraus pudros. Ponia Smit, norėdama patogiau
nušluostyti stalą, nukėlė ant kėdės dubenį, pilną trikampių pyragėlių su
obuolių įdaru.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Atėjusi
ponia Vortheizen nieko nepastebėjo ir milžinišku užpakaliu užsėdo dubenį. </span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhcwPR3K57Jy2qEs8JJBTNblVqrBC_y5njjDeJNZ1lY9-rFyJ763h82t_vZq59dUvG5YXd2cfG3lsCv_k0P-Ru4t-oV2zgJ826HlrdM65-2zcLmY-cD_Orry6mdhhafIR1wwJ6nnHvLcDSA/s400/groen-hendrik-bandymai-si-ta-isspausti-is-gyvenimo.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Viršelis" border="0" data-original-height="400" data-original-width="254" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhcwPR3K57Jy2qEs8JJBTNblVqrBC_y5njjDeJNZ1lY9-rFyJ763h82t_vZq59dUvG5YXd2cfG3lsCv_k0P-Ru4t-oV2zgJ826HlrdM65-2zcLmY-cD_Orry6mdhhafIR1wwJ6nnHvLcDSA/w203-h320/groen-hendrik-bandymai-si-ta-isspausti-is-gyvenimo.jpg" title="Viršelis" width="203" /></a></span></div><span style="font-family: arial;"><br /><o:p></o:p></span><p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Tik kai
ponia Smit, panorusi vėl pastatyti dubenį ant stalo, jo nerado, kažkam šovė į
galvą pažiūrėti po ponia Vortheizen. Šiai atsistojus, prie gėlytėmis
išmargintos jos suknelės buvo prilipę trys pyragėliai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">- Visai
dera prie rašto, - pasakė Evertas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Vos
neuždusau iš juoko.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Užuot
visus pralinksminusi, ši smagi naujų metų pradžia davė dingstį keturiasdešimt
penkias minutes praniurnėti tema „kas kaltas“. Man visa tai pasirodė juokinga,
dėl to sulaukiau piktų žvilgsnių. O ką aš? Aš kažką sumurmėjau atsiprašydamas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Iš tikrųjų
norėjau nusikvatoti, bet tik suveblenau. <span style="mso-spacerun: yes;"> </span><o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Juk aš, Hendrikas
Gerardas grunas, visada esu taktiškas, malonus, draugiškas, mandagus ir
paslaugus. Ne todėl, kad toks iš prigimties, o kad nedrįstu būti kitoks. Retai
sakau, ką galvoju iš tikrųjų. Visada renkuosi saugų kelią. Mano šūkis: ir
vilkas sotus, ir avis sveika. Tėvai, pavadinę mane Hendriku, buvo tikri
aiškiaregiai - didesnį Šventeivą vargu ar sutiksi. „Argi nepažįsti Hendriko?
Jis visuomet taip mandagiai kilsteli skrybėlę eidamas pro šalį.“ Taip, tai aš.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Šalin
depresiją, tariau sau. Nusprendžiau leisti pasisakyti ir tikrajam Hendrikui
Grunui: lygiai vienus metus necenzūruodamas aprašinėsiu senelių namų,
įsikūrusių šiaurinėje Amsterdamo dalyje, gyvenimą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Jei mirsiu
anksčiau, nei baigsis šie metai, manykim, kad tai force majeure. Tokiu atveju
paprašysiu savo draugo Everto Deikerio, kad per laidotuves paskaitytų keletą
ištraukų iš mano dienoraščio. Gulėsiu pašarvotas nedidelėje krematoriumo
„Baigmė“ salėje, rūpestingai nupraustas ir sušukuotas, o čia nesmagią tylą
nutrauks gergždžiantis Everto, nustėrusiai publikai skaitančio rinktines
ištraukas, balsas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ramybės
man neduoda tik vienas dalykas: o jeigu Evertas numirs anksčiau už mane?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Negražiai
pasielgtų, juolab kad ligų ir auglių aš turiu daugiau už jį. Kuo pasitikėti,
jeigu ne geriausiu draugu. Reikės su juo pasitarti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ketvirtadienis,
sausio 3 d.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Evertas
žinią sutiko pakiliai, bet nepažadėjo gyventi ilgiau už mane. Jis irgi
pasidalijo keliomis dvejonėmis. Pirmiausia sunerimo, kad pagarsinęs kai kurias
mano dienoraščio ištraukas bus priverstas ieškotis būsto šalia kitos
prieglaudos. Nuogąstavo ir dėl savo dantų protezo. Protezą pagadino
Vermeterenas, netyčia vožęs Evertui lazda, kai jie žaidė biliardą. Nuo tada,
kai Vermeterenui nustatytu dešinės akies katarakta, jam reikia padėti
nusitaikyti. Visada pasirengęs pagelbėti Kvortas tąkart atsistojo už Vermetereno
ir prikišo nosį kone prie pat lazdos.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">- Taikykis
siek tiek dešiniau, kiek žemiau... ir...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ir
Vermeterenas, užuot smogęs į kamuoliuką, lazdos galu trenkė tiesiai Evertui į
dantis, tai yra į protezą. Puikus smūgis!<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Dabar
Evertas vaikštinėja su švarple, tarytum laukdamas išaugant tikrųjų dantų.
Beveik neįmanoma suprasti, ką jis sako - taip švepluoja. Protezą būtina
sutaisyti, iki Evertas skaitys ištraukas šalia mano grabo. Tačiau - po
paraliais! - tai ne taip paprasta, mat dantų protezuotojas sakosi pervargęs.
Dvidešimt gabalų per metus, gražuolė asistentė, trejos atostogos per metus Havajuose
- ir vis tiek pervargo? Ar tai įmanoma? Gal jam saulė užtemo nuo visų tų senų
dirbtinių dantų, tarp kurių maisto likučiai užsibūna taip ilgai, kad juose
galima rasti net lervų? Taip ir yra, ne kitaip.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Pirmame
aukšte, svetainėje, mus vaišina spurgomis, pirktomis senienų krautuvėje. Vakar
rytą iš mandagumo paėmęs vieną spurgą kramčiau ją dvidešimt minučių, galiausiai
turėjau nuduoti, jog atsirišo batraištis, ir paskutinį kąsnį paslėpiau
kojinėje.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Štai kodėl
dubenys tebėra pilni spurgų. Šiaip jau už dyka dalijami dalykai pas mus
pradingsta akimirksniu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Kavą į
svetainę paprastai atneša 10.30 vai. Jeigu dvi minutės po pusės vienuoliktos
kava dar neatkeliavusi, ankstyvieji prieglaudos įnamiai ima pabrėžtinai
žvilgčioti į rankinius laikrodžius. Tarsi turėtų kur skubėti. Tas pat ir
laukiant arbatos, kuri atkeliauja 15.15 vai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Vienas
svarbiausių dienos klausimų: kokių sausainių duos prie kavos? Ir užvakar, ir
vakar ir prie kavos, ir prie arbatos gavom susenusių spurgų. Nes mes, žinoma,
neišmetame jokio maisto. Jau geriau paspringsime, bet suvalgysime.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Penktadienis,
sausio 4 d.</span></p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><span style="font-family: arial;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgBGRLg_25S3u4IJzWQQDcbaJpyGXd6CMVaEpnhTQoqIQVejqMxD9XnMycTGTJ6icANIsV8JTbTg-8uBPCekSYbQdam99kg9gQoAMsuXSPCIiR_TIlpuGYeOR-1IycVjRuxfmi1HRzfZfOx/s500/general.jpg" imageanchor="1" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em;"><img alt="Generolas, autoriaus pietas viršelis" border="0" data-original-height="500" data-original-width="363" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEgBGRLg_25S3u4IJzWQQDcbaJpyGXd6CMVaEpnhTQoqIQVejqMxD9XnMycTGTJ6icANIsV8JTbTg-8uBPCekSYbQdam99kg9gQoAMsuXSPCIiR_TIlpuGYeOR-1IycVjRuxfmi1HRzfZfOx/w232-h320/general.jpg" title="Generolas, autoriaus pietas viršelis" width="232" /></a></span></div><span style="font-family: arial;"><br /><o:p></o:p></span><p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Vakar
pasivaikščiodamas nuėjau iki gėlių kioskelio ir nusipirkau svogūninių gėlių
vazonėlyje. Hiacintai pražys po savaitės, ir galėsiu džiaugtis, kad vėl
sulaukiau pavasario.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Daugelyje
mūsų prieglaudos kambarių balandžio mėnesį, šalia persenusių sansevjerų ir
beveik pražydėjusių raktažolių, vis dar žydi kalėdinės puokštės. Nes „nuodėmė
mesti lauk“.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Gal gamta
žmogų ir veikia teigiamai, bet jos įtakos Nyderlandų senolio svetainėje - miegamajame
nejusti. Kambarinio augalo būklė dažniausiai atspindi šeimininko padėtį:
nenumaldomai artėja neišvengiamas galas. Užmaršūs seneliai iš dyko buvimo
laisto augalų tris kartus per dienų. Ilgainiui neatlaiko net sansevjeros.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ponia
Viser pakvietė rytoj popiet užsukti puodelio arbatos. Reikėjo man atsisakyti -
jau vien todėl, kad toji ponia dvokia, bet linktelėjęs pažadėjau užeiti. Štai
dar viena popietė šuniui ant uodegos. Dievaži, koks aš vis dėlto
skystablauzdis. Lemiamų akimirkų nedingtelėjo joks padorus pasiteisinimas,
taigi niekaip neišvengsiu plepalų ir padžiūvusio pyrago. Laužau galvų, kaip
poniai Viser pavyksta drėgniausių pyragų per trumpų laikų paversti dulkėtu
kartonu. Kad suvalgytum vienų gabaliukų, prireikia trijų puodelių arbatos.
Rytoj ryšiuosi žygdarbiui - antro gabaliuko atsisakysiu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Tebus tai
naujo gyvenimo pradžia.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Naujo
gyvenimo, avint kruopščiai nublizgintais batais. Tam prireikė pusės ryto. Iš
tiesų batus valiau ne taip ir ilgai. Daugiau laiko sugaišau bandydamas nuo
marškinių rankogalių pašalinti batų tepalo dėmes. Užtat dabar smagiai blizga.
Batai. Rankoves galiausiai tiesiog atsiraitojau. Dėmių taip ir nepavyko
išvalyti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Tai,
aišku, bus pastebėta. „Pone Grunai, ir kaip čia jūs sugebate visada šitaip išsiteplioti
rankogalius?“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Gyvenimas
pas mus susideda iš „visada“ arba „niekada“. Vienų dienų valgis „niekada
nepatiekiamas laiku ir, kaip visada, yra per karštas“, kitų dienų - „visada per
anksti ir, kaip visada, atšalęs“. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Kai kada
žmonėms atsargiai primenu, kad <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>jie
prieštarauja patys sau, bet logika pas mus nesivadovaujama. „Jūs, kaip visada,
geriau už kitus žinote, ar ne, pone Grunai?“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><o:p><span style="font-family: arial;"> </span></o:p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Šeštadienis,
sausio 5 d.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Vakarykštė
vakarienė - tikra šventė: valgiaraštyje buvo nasi (Indonezietiškas ryžių
patiekalas. (Čia ir kitur - vertėjos pastabos.). Dauguma čia gyvenančių senų
berniukų ir mergaičių mėgsta bulvių košę su kopūstais, egzotiškų kąsnelių
geriau nesiūlyk. Jie kapituliavo dar septintojo dešimtmečio viduryje, kai į
Nyderlandus buvo atvežta spagečių. Šie jų griežtam racionui taip pat netiko:
pirmadienį - salotinė trūkažolė, antradienį žiediniai kopūstai su koše
(trečiadienis - įdarytų maltinių diena), ketvirtadienį šparaginės pupelės,
penktadienį žuvis, šeštadienį sriuba ir sumuštiniai, sekmadienį jautienos
kepsnys. Norėdami iškrėsti pokštą, maltinių jie pageidaudavo antradieniais ir
taip sujaukdavo kitas savaitės dienas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Užsienietiškos
užgaidos? Ne, ačiū, mes ne tokie. Paprastai patiekalus galime pasirinkti prieš
savaitę iš trijų skirtingų valgiaraščių, bet kartais ir čia pasitaiko klaidų.
Vakar dėl nežinomų priežasčių ant stalo buvo padėti dubenys su naši. Kažkas ne
tą užsakė. Tačiau tai tikrai ne mūsų virėjo darbas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Taigi
galėjome rinktis iš naši ir naši. Besilaikantieji griežtų dietų gavo
sumuštinių.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Kilo
pasipiktinimo banga. Ponia Hogstraten van Dam, pageidaujanti, jog į ją būtų kreipiamasi
pavarde, iš patiekalo iškrapštė tik kepto kiaušinio gabaliukus, van Gelderis į
burną neįsidėjo „nė vieno“ ryžio, bet sušveitė visą puodą saldžiarūgščio
padažo, o storulis Bakeris plonu balsu pareikalavo užpilti jam ant ryžių
tradicinio olandiško mėsos padažo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Mano draugas
Everetas retsykiais, kai pačiam namie pabosta paminti kulinarinius šedevrus,
prisėda prie mūsų stalo. Šį kartą jis irgi valgė drauge ir nieko bloga
neįtariantiems žmonėms pasiūlė sambalo (itin aštrus su ryžiais patiekamas
aitriųjų paprikų padažas): „Gal norite kiek pomidorų padažo prie ryžių?“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Kai ponia
de Preiker paragavusi padažo iškosėjo į saldžiarūgštes daržoves savo dantų
protezą, Evertas patenkintas apsimetė nieko nesuprantančiu kvaileliu.
Besispjaudančią de Preiker išvežė, o kiek vėliau Evertas ėmė vaikštinėti su jos
protezu ir kam pakliūva siūlė jį pasimatuoti tarytum stiklinę Pelenės kurpaitę.
Iškviestas ant kilimėlio pas skyriaus vedėją, vaidino Šventą nekaltybę. Net
pagrasino kreipsiąsis į Maisto produktų inspekciją, nes tarp saldžiarūgščių
daržovių aptikęs dantų protezą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Prieš
vakarienę dar spėjau užsukti pas ponią Viser išgerti arbatos. Jos arbata
skysta, bet plepalai dar prėskesni. Pasakiau, kad gydytojas man uždraudė
valgyti pyragą. Tikrai, kodėl gi? Atsakiau, kad dėl cukraus kraujyje. Norma
pastaruoju metu kiek per aukšta, svyruoja tarp 20 ir 25. Išpyškinau šią
nesąmonę negalvodamas, bet ją toks paaiškinimas įtikino. Vis tiek privertė
paimti tris pyrago gabaliukus - esą suvalgysiu, kai cukraus kraujyje sumažės.
Pyragas atsidūrė akvariume ketvirtame aukšte.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><o:p><span style="font-family: arial;"> </span></o:p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Sekmadienis,
sausio 6 d.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Varvu vis
labiau. Ant baltų trumpikių aiškiai matyti geltonos dėmės. Geltonos spalvos
apatiniai būtų daug patogesni. Truputį gėdijuosi skalbykloje dirbančių ponių.
Tad prieš atiduodamas apatinius, išskalbiu juos rankomis, kad pašalinčiau bent
jau baisiausias dėmes. Pavadinkime tai parengiamuoju skalbimu. Jeigu nieko
neatiduočiau skalbti, pasėčiau įtarumą. „Ar tikrai pasikeitėte apatinius, pone
Grunai?“ - paklaustų storulė iš ūkio skyriaus. Kaip norėčiau jai atšauti: „Ne,
storule iš ūkio skyriaus, trumpikes taip pridergtos, kad prilipo prie senos
šiknos ir nebenusimausiu jų visą<span style="mso-spacerun: yes;">
</span>gyvenimą“. <span style="mso-spacerun: yes;"> </span><o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Šiandien
sunki diena: girgžda visi sąnariai. į pakalnę riedu su pagreičiu. Kartais,
kokią dienelę, kai mažiau skauda vieną ar kitą kūno dalį, būna prošvaisčių, bet
į priešingą pusę jau niekada nebepasuksiu. Nebepradės staiga vėl augti plaukai.
Nebent iš nosies ir ausų. Neatkalkės kraujagyslės. Gumbai nepradings, ir
čiaupas apačioje nenustos varvėti. Tai vienakrypčio judėjimo gatvė - karsto
link. Niekada nebebūsiu jaunesnis - nei dienos, nei valandos, nei minutės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Sėdžiu ir
skundžiuosi kaip koks seniokas. Jei norėčiau, galėčiau tūnoti apačioje,
svetainėje. Ta vieta - dykinėjimo viršūnė. Manau, ten niekada nepraeina nė
pusvalandžio, kad kas nepaminėtų ligos.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Man regis,
Šiandien esu be nuotaikos. Sakoma, kad senatvėje kasdien reikia džiaugtis, bet
tai ne visada pavyksta, po perkūnais!<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Metas kiek
pasivaikščioti - galų gale, juk sekmadienio popietė. Paskui - šlakelis Mocarto
ir didelė taurė konjako. Gal užsuksiu pas Evertą, jo tiesmukumas pasižymi
puikiomis gydomosiomis savybėmis.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Pirmadienis,
sausio 7 d.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Pasirodo,
vakar pradėta tirti, kodėl netikėtai išgaišo žuvys ketvirtame aukšte. Vandenyje
plūduriavo pyrago gabalėliai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Neprotingai
pasielgiau išmetęs ponios Viser pyragą į akvariumą. Jeigu ji išgirs, kad žuvys
nugaišo perdozavusios šlapio pyrago, pėdsakai atves tiesiai pas mane. Reikia
pasiruošti gynybai, patarimo užsuksiu pas advokatą Deikerį. Evertas - tikras švento
melo žinovas. <o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Šioje
prieglaudoje neleidžiama laikyti jokių naminių gyvūnų, išskyrus žuveles ir
paukščius, „su sąlyga, kad jie ne didesni nei atitinkamai 10 ir 20 cm“, -
nurodyta namų taisyklėse. Aišku, norėta užsitikrinti, kad nelaikysime nei ryklių,
nei jūrinių erelių.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><o:p><span style="font-family: arial;"> </span></o:p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ak, kiek
prisikentėjo šių Saulėlydžio namų <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>gyventojui, be jokio pasigailėjimo atskirti
nuo savo augintinių šunų ir kačių. Kad ir kokie taikingi ir romūs buvo seni ir
ligoti jų keturkojai, taisyklės yra taisyklės: marš į gyvūnų prieglaudų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">„Ne,
ponia, nesvarbu, kad Šelmis - vienintelis pasaulyje, kuris jums rūpi, niekam
nedarome išimčių.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">„Tikiu,
kad jūsų katė ištisų dienų snaudžia ant palangės, bet jeigu leisime laikyti
katę, kas nors užsimanys ant savo palangės laikyti tris danų dogus. Arba
violetinį krokodilų.“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ponia
Brinkman - mūsų prieglaudos rekordininkė, jai net septynias savaites pavyko
slėpti spintelėje po kriaukle senų taksų, kol galiausiai šuo buvo aptiktas.
Greičiausiai kas nors išdavė. Visi išgyvenome karų, bet vis tiek atsirado
tokių, kurie įdavė direktorei nusenusį šuniukų. O direktorė, užuot ištepusi
derva, išvoliojusi plunksnose ir išgrūdusi lauk patį kolaborantų, kurio sąžinę
slegia tokia išdavystė, mieliau deportavo šunelį į prieglaudų. Porų dienų ten
prainkštęs, šunėkas nugaišo. Kaip manote, ar gyvūnų apsaugos tarnyba ko nors ėmėsi?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Direktorei
pasirodė išmintingiausia nepranešti poniai Brinkman apie šį įvykį. Kai ponia po
trijų dienų pagaliau įsėdo būtent į tų tramvajų, kuris veža iki gyvūnų
prieglaudos, jos taksas jau gulėjo po žeme.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ponia
Brinkman paklausė, ar, jai pačiai numirus, būtų įmanoma perlaidoti šunelį šalia
jos. „Tai prieštarauja taisyklėms“, - nuskambėjo atsakymas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ryt rytų
keliausiu pas gydytojų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><o:p><span style="font-family: arial;"> </span></o:p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Antradienis,
sausio S d.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Skelbimų
lentoje šalia lifto kabo pranešimas:<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><i style="mso-bidi-font-style: normal;"><span style="font-family: arial;">Akvariume ketvirtame aukšte rasta
daug pyrago. Jo persiėdusios nugaišo žuvys. Visi, galintys suteikti žinių apie
įvykį, prašomi kreiptis į skyriaus vedėją ponią de Ros. Pageidaujantiems
anonimiškumas garantuojamas.<o:p></o:p></span></i></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">11 valandų
nužingsniavau pas ponią de Ros (de roos – rožė – iš olandų k). Jos pavardė - tikra
likimo ironija. Ponia Dilgėlė - ir tai per daug garbės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Būtų
logiška, jeigu šlykščiai neišvaizdūs žmonės dėl atsvaros elgtųsi maloniai,
tačiau šiuo atveju yra atvirkščiai: ponia de Ros - surūgėlė iki kaulų smegenų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Na, bet
tebūnie - ponia de Ros.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Pasakiau
jai, kad galbūt galiu suteikti tam tikrų žinių apie tų nutikimų. Ji iškart
pavirto didele raudona ausimi. Taigi papasakojau, kad buvę nemandagu atsisakyti
ponios Viser kepto pyrago, tad keletu jo gabalėlių su visa lėkštute padėjau ant
bufeto ketvirtame aukšte, nuoširdžiai vildamasis, kad kuris nors gyventojas
priims Šių anoniminę dovanų. Tačiau apgailestaudamas turiu pranešti, jog
kažkokiu būdu pyragas pateko į akvariumų, o mano mėlyna lėkštelė pradingo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">De Ros
klausėsi manęs su neslepiamu nepasitikėjimu. Kodėl pats nesuvalgiau pyrago?
Kodėl būtent ketvirtame aukšte? Ar kas nors gali tai paliudyti?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Paprašiau,
kad ši istorija liktų tik tarp mūsų. Ji pažadėjo padaryti, kas įmanoma.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Paskui
puolė klausinėti, kaip poniai Viser apskritai pavyko iškepti pyragų. Juk kepti
ir virti kambariuose draudžiama. Pasiskubinau paaiškinti, jog nežinau, ar
pyragų tikrai iškepė pati Viser, bet buvo jau per vėlu: pyrago istorija
išaiškėjo. Vadinasi, prarasiu ponios Viser prielankumą. Šiaip <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>jau anokia čia bėda, bet ši istorija kelias
savaites maitins gandais visą mūsų skyrių ir stiprins nepasitikėjimų, kurio jau
ir taip j valias.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Pas
gydytojų nenuėjau. Jis pats apsirgo. Jeigu iki pirmadienio nepasveiks, kas nors
jį pakeis. Neatidėliotinais atvejais galime kreiptis į kitų senelių namų, mūsų
konkurentų, gydytoją. Iškart atsirado žmonių, kurie pareiškė jau mieliau
mirsią, nei leisią tam „šundaktariui iš „Sambrėškio“ prieglaudos apžiūrėti jųjų
susiraukšlėjusius kaulelių maišus“. Kiti dėl kiekvieno pirstelėjimo kviestų
greitosios pagalbos sraigtasparnį, o man jokio skirtumo, kuris gydytojas
pasakys, kad „čia jau nelabai kas bepadės“.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><o:p><span style="font-family: arial;"> </span></o:p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Trečiadienis,
sausio 9 d.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Vakarykštė
nugaišusių žuvų istorija mane kiek išmušė iš vėžių. Nuo ponios Viser kavos ir
iš nervų susuko pilvą. Pusę ryto prasėdėjau tualete, vartydamas svetainėje
rastus senus žurnalus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Mūsų
svetainė vadinama gražiai: pokalbių kambarys. Tai menkai atspindi tiesą. Būtų
daug tiksliau kambarį vadinti „AAA erdve“. Tos trys „A“ - tai aikčiojimai,
apkalbos ir aimanos. Kasdienis kai kurių gyventojų užsiėmimas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Trumpam
užsuko Evertas. Stovėdamas tualeto tarpduryje, jis informavo mane apie tolesnę
įvykių eigą: dabar niekas niekuo nepasitiki ir kits į kitą žiūri kaip į galimų
žuvų žudikų. Tai, kad manęs niekur nematyti, visiems sukėlė įtarimų. Paprašiau
Everto patyliukais paplatinti žinių, kad viduriuoju, - tebus tai mano alibi.
Pats nedaug ką tegalėjau padaryti, nebent kiek praverti tualeto ir kambario
duris. Paprastai pats sau patinku, bet dabar mane nuo savęs vemti verčia.
Visomis prasmėmis, nes argi nesu skystablauzdis prisitaikėlis šiknius? Toks
įvardijimas - pats tas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Reikia
nurimti, tad pirmyn į kiemą kiek prasivėdinti. Po dienelės, po džiūvėsių dietos
ir „Norit“ tablečių netrukus išdrįsiu vėl išeiti į lauką. Reikia paieškoti
pavasarinio švitriešio - <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>pasak laikraščių
ir Fenologinių reiškinių stebėjimo asociacijos kalendoriaus (taip, perskaitėte
teisingai), tai pirmas tikras pavasario ženklas. Jeigu vietoje švitriešio
išvysiu nedidelį šaukštį, krūminį builį ar kvapiąją našlaitę, pavasaris jau
prasidėjo. Viena bėda - neįsivaizduoju, kaip tie augalai atrodo.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Gamta
šiemet skuba šešias savaites. Tačiau paukščiams. keliauninkams, nusprendusiems
žiemoti namie, turiu blogą žinią: vėl grįžta šalčiai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><o:p><span style="font-family: arial;"> </span></o:p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ketvirtadienis,
sausio 10 d.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Mūsų prieglauda
turi gražų sodą. Tačiau dėl nežinomų priežasčių jis užrakintas. Žiemą tenai
nieko neleidžia. Direkcija netenkina mūsų užgaidų. Pati žino, kas mums
geriausia.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Norintieji
įkvėpti gryno oro šiuo metų laiku raginami pėdinti aplink prieglaudos pastatą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Kur
pažvelgsi, aplink vien bjaurūs septintojo dešimtmečio pabaigos daugiabučiai. Ir
liūdnos vejų juostos, kai kam atstojančios šiukšliadėžes. Veik įsivaizduoju,
kad miesto svarinimo tarnybos mašinos naktimis važinėja ne tam, kad surinktų
šiukšles, o kad jas išpiltų ant gatvių ir vejų. Vaikštinėju braidydamas
skardinių, maišelių nuo traškučių ir senų laikraščių jūroje. Beveik visi
senieji daugiabučių gyventojai išsikraustė į sublokuotus namus Piurmerende ar
Almerėje. Liko tik negalintieji išsimokėti už būstą. Ištuštėjusius butus užėmė
turkų, marokiečių ir surinamiečių šeimos. Nelabai smagi maišalynė.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Mano
įveikiamas atstumas šiuo metu - maždaug 500 metrų, ties šios atkarpos viduriu
stovi suoliukas. Ilgesnio kelio nebesukariu - man per toli. Pasaulis mažėja.
Turiu numatęs maždaug kilometro ilgio keturis skirtingus maršrutus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ką tik
buvo užėjęs Evertas. Jis iš širdies smaginasi - jam patinka sumaištis dėl žuvų;
surezgė planą, kaip viską paaštrinti dar labiau.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Nori dar
vieno akibrokšto - šį sykį su žydiškais sausainiais. Kad jų nusipirktų, vakar
jis pavažiavo autobusu porų kilometrų iki prekybos centro, mat mūsiškėje maisto
prekių parduotuvėlėje, įsispraudusioje tarp pastatų, pardavėjos lengvai
įsimintų ir pirkėjų, ir jo pirkinį. Sausainiai dabar guli jo spintelėje.
Paklausiau Everto, ar jiems ten saugu. „Čia laisva šalis! - atkirto jis. -
Namie kiekvienas gali slėpti tiek žydiškų sausainių, kiek širdis geidžia.“ Mane
kiek trikdė sausainių pavadinimas. Laimė, žydiški sausainiai - Everto pokštas,
užtat jie rožiniai. Pasirinkęs tokių spalvų jis tikisi didesnio efekto.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><o:p><span style="font-family: arial;"> </span></o:p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Šeštadienis,
sausio 12 d.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Direktorė
ponia Stelvagen (apie jų tikrai dar kalbėsime) paskelbė: įvedama aplinkos
tausojimo taisyklė: prieglaudos įnamių kambariuose temperatūra neturi viršyti
23 laipsnių. Potekstė aiški: jeigu senukams ir tada dar šalta, tegu užsivelka
megztinį. Prieglaudoje gyvena moterėlė iš Indonezijos, ji prikaitina savo
kambarį iki 27 laipsnių. Pas jų visur pristatyta indų su vandeniu, kad oras
būtų drėgnas. Tropiniai augalai čia tarpte tarpsta. Kiek kambarinių augalų
leidžiama auginti, kol kas nenurodyta, bet esu tikras, kad Stelvagen jau kurpia
taisykles.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Mūsų
direktorė visada draugiška, išklausys kiekvienų ir padrąsins, bet po šiuo
blizgiu geranoriškumo sluoksniu slepiasi nesveikai didelis pasipūtimas ir
valdžios troškimas. Jai keturiasdešimt dveji, viršininkauja jau pusantrų metų;
braudamasi per kitų galvas ar laižydama užpakalį (priklausomai nuo to, kas
prieš jų stovi), ji vis kyla aukštyn. Aš jų atidžiai stebiu jau metus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Be to, turiu
patikimų informatorę - direktorės Stelvagen sekretorę ponių Apelbom. Anja
Apelbom dvidešimt trejus metus sekretoriavo prie senojo direktoriaus pono
Lemero; žmogus neatlaikė paskutinės sujungimų bangos ir anksčiau išėjo į
pensijų. Anjai iki pensijos liko vos dveji metai, tad ji nusprendė nenusileisti
poniai Sielvagon, kai toji, priėmusi naujų administracijos vadovų, skyrė jai žemesnes
pareigas. Anja vis dar gali prieiti prie visų susirinkimų protokolų ir slaptų
dokumentų. Prieš porų metų ji buvo mano kaimynė ir išgelbėjo mane nuo benamių
prieglaudos - įtaisė čionai. Gal ir apie tai kada parašysiu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Ketvirtadienio
rytais dažnai užsuku pas Anjų puodelio kavos. Tuo metu direktorė ir
administracijos vadovas posėdžiauja kartu su sektoriaus vedėjais ir regiono
direktoriumi. Regiono direktorės pareigos - štai kitas žingsnis, kurį tikisi
žengti Stelvagen.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Susitikę
su Anja aptariame naujienas. „Tik tarp mūsų, gerai?“ - kartkartėmis primena ji
ir po tokios įžangos papasakoja apie dar vienų Stelvagen manipuliacijų. Jau
surinkome nemažų manipuliacijų kolekcijų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><o:p><span style="font-family: arial;"> </span></o:p></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Sekmadienis,
sausio 13 d.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Vakar
vakare Evertas į akvariumų trečiame aukšte įmetė šešis rožinius sausainius.
Auksinės žuvelės persiėdė jų ir dabar plūduriuoja išverstais pilvais tarp
sausainių likučių. Pas mus užvirė tikras pragaras.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Buvo taip:
kai gėrėme kavų, Evertas neva išėjo į tualetų, užlipo laiptais į trečių aukštų,
atidžiai apsižvalgė ir sumetė į vandenį sausainius, ištraukęs iš švarko
kišenės. Plastikinį maišelį tvarkingai išmetė į šiukšlių dėžę - kvailoka vieta
įkalčiui slėpti. Laimė, valytoja neilgai trukus ištuštino visas šiukšlių dėžes.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Akvariumas
stovi gana tamsiame kampe, ir vakar vakare niekas nieko nepastebėjo. Operacija
buvo rizikinga - jeigu Evertą būtų sučiupę, jam teliktų skambinti perkraustymo
tarnybai. Gal širdies gilumoje jam ir nerūpi, pričiups jį kas ar ne, bet
pagautas jis, žinoma, išsijuosęs viską neigtų ir meluotų, o užspeistas į kampų
ginčytųsi. Tik taip ir reikia laikytis, įsitikinęs jis. Everto filosofija:
gyvenimas - tai galimybė kuo maloniau leisti laikų. Tada gali gyventi
atsipalaidavęs. Pavydžiu jam. Ir greitai iš jo mokausi.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Aš puls
vakar buvau gerokai įsitempęs, nes Evertas iš anksto papasakojo man apie savo
kėslus, kad galėčiau susikurti alibi. Tik va nelabai sekėsi. Ilgokai laukiau
svetainėje, kol du mano aukšto gyventojai teiksis lipti į viršų. „Einu su
jumis. Kartu daug smagiau.“ Sutuoktiniai Jakobsai nustebę sužiuro į mane.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Šįryt,
kiek po devintos, pasigirdo pavojaus signalas. Pakeliui į bažnyčią ponia
Brandsma pastebėjo aukštyn pilvais plūduriuojančias žuvis. Gal ir būtų buvę
pamėginta apie tai nutylėti, bet Brandsma, eidama pas budinčią slaugę,
kiekvienam sutiktam pliauškė apie žuvis. Ką tik į mano duris pasibeldė
kaimynas: „Nepatikėsi, ką išgirdau...“<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal"><span style="font-family: arial;">Jau dabar
džiaugiuosi pokalbiais prie kavos.</span><span style="font-family: "Times New Roman", serif; font-size: x-small;"><o:p></o:p></span></p><br /></div></span>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-6047443548210250372020-08-24T17:29:00.007+03:002021-04-23T15:49:04.366+03:00Žaidžiame žemėlapius su Didžiąja Britanija. Reikšmingiausias - Šekspyras<p> </p><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg_BZwfD1pDpD8as3ETspE6iq64b08wJ6UXVfjD7UxyoFVc-gdscjl0BJtLBxNLiXrcwFv_5msRmkBRho5sANJa4Z8jSmx80VyyWhC65AGr7WLxJegLFqXqE4HX2nWY-iRB252nLWVa6HNd/s640/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" data-original-height="325" data-original-width="640" height="260" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEg_BZwfD1pDpD8as3ETspE6iq64b08wJ6UXVfjD7UxyoFVc-gdscjl0BJtLBxNLiXrcwFv_5msRmkBRho5sANJa4Z8jSmx80VyyWhC65AGr7WLxJegLFqXqE4HX2nWY-iRB252nLWVa6HNd/w512-h260/Literary-map-of-the-world-full-size+%25281%2529.jpg" width="512" /></a></div><p></p><h4 style="background-color: white; color: #283929; margin: 0px; position: relative; text-align: justify;"><font face="verdana" size="2">Žaidžiame žemėlapius toliau.</font></h4><font face="verdana" size="2"><br style="background-color: white; color: #283929;" /></font><div style="background-color: white; color: #283929; text-align: justify;"><font face="verdana" size="2">Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį. Pirmieji etapai jau įvyko. Žengiame toliau.</font></div><span style="background-color: white; color: #283929;"><div style="text-align: justify;"><br /></div><div style="text-align: justify;">Nubalsuota: William Shakespeare. Romeo ir Džiuljeta</div><div style="text-align: justify;"><br /></div><span><a name='more'></a></span><div style="text-align: justify;"><br /></div></span><div style="background-color: white; text-align: justify;"><font face="verdana" size="2"><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">ROMEO Tyliau! Kas per šviesa lange plevena? </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Tai saulė rytmetinė, tai Džuljeta! </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Skaisčioji saule, patekėk greičiau,</p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Greičiau užmušk mėnulį pavydūną, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Kuris išbalęs žiūri į tave, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Į savo gražiaveidę vaidilutę, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir rūstauja, kad tu užtemdei jį. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">O, netarnauk mėnuliui pavydžiajam, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Pablyškusį jo rūbą nusimesk, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Vien juokdariams paliki žalią spalvą. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Brangioji mano! Mano mylimoji! </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">O, kad jinai žinotų!.. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Prabilo, bet jos žodžių negirdėt... </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ar tai svarbu! Ji šneka akimis, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir aš į jųjų kalbą atsakysiu. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Koksai aš kvailas! Žodžiai jos – ne man. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ji kalbasi su dviem žvaigždėm auksinėm, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Kurios nukopti nuo dangaus panūdo </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir prašo nuolankiai akis Džuljetos </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Mėlynėj pabudėt. O, jeigu jos </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Apsimainytų vietom su žvaigždėm! </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Nuo jų tviskėjimo išblėstų žvaigždės </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Lyg ryto saulėj žiburys... Jos akys </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Užlietų naktį spindesiu saulėtu, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir paukščiai atsibudę sučiulbėtų, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Manydami, kad aušta jau diena. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Tas juokiasi iš svetimo žaizdos, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Kas sužeistas nebuvo niekados.</p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Štai rymo ji, ranka parėmus veidą. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Aš geisčiau būti pirštine jos rankos,</p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Kad veidą jos galėčiau palytėt! </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">DŽULJETA
O vargas man! </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">ROMEO
Jinai kažką pasakė. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Prabilk, prabilk, o angele skaistus! </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Tu sušvitai viršum manęs tamsoj </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Tarsi dangaus pasiuntinys sparnuotas, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Kuris ūmai iš debesų tingiųjų </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Erdvių platybėn išneria – ir žmonės </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Juo gėrisi nustėrusiom akim, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir žvelgia aukštumon užvertę galvas. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">DŽULJETA
Romeo! O, kodėl gi tu Romeo? </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Išsižadėk tėvų, rask kitą vardą </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Arba, jei to nenori padaryt, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Prisiek mane mylėti amžinai, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir aš nesivadinsiu Kapuleti. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">ROMEO (tyliai)
Dar paklausyt ar atsakyti jai?</p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">DŽULJETA
Vien tavo vardas priešas man yra. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Tu pats, net ir nebūdamas Montekis, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Man liksi visad tuo, kas tu esi. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Kas gi yra Montekis? Negi šitaip </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Vadinas rankos, kojos ir pečiai </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ar veidas kokio gyvo sutvėrimo? </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Kitonišką sau vardą pasirink! </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau? </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Gali Romeo pavadint kaip nori, – </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Jo žavesys bus visuomet tas pats. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Pasivadink kitoniškai, Romeo, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Nusikratyk nuo vardo beprasmingo </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir visą pasiimk mane!</p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;"> ROMEO
Imu! Tu pavadink mane brangiuoju savo – </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir aš, lyg apsikrikštijęs naujai, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Nustoju vienu mirksniu būt Romeo. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">DŽULJETA
Kas toks, nakties tamsybe prisidengęs, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Manas mintis įžvelgti sugebėjo?</p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">ROMEO
Ištarti savo vardo nedrįstu: </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Jisai yra tau priešas, mano deive, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir aš jo nekenčiu. Parašęs jį, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Suplėšyčiau aš popierių tuojau. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">DŽULJETA
Dar šimto žodžių ausys nepagavo, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">O tavo balsą aš jau pažinau. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Tu juk Romeo? Tu Montekis? </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">ROMEO
Ne,
Jei tie vardai yra tau nemalonūs. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">DŽULJETA
Sakyk, ko atėjai tu čia?</p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir kaip?
Aplinkui sodą – aptvara aukšta; </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir jei kas nors iš mano giminių </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Užklups tave čionai, mirtis tau gresia. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">ROMEO
Sparnuota meilė atnešė mane:</p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;"> Jos nesustabdo sienos akmeninės; </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ji viskam pasiryžus visada </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir tavo giminių jinai nebijo.</p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">DŽULJETA
Tave jie nužudys, čionai pamatę. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">ROMEO
Deja, brangioji, tavo žvilgsnis man </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Už dvidešimt kardų pavojingesnis. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Meiliai pasižiūrėk, – ir lyg šarvais </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Aš jau apsaugotas nuo jųjų keršto. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">DŽULJETA
Kad tik nepastebėtų jie tavęs! </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">ROMEO
Nakties skraiste nuo jų aš prisidengsiu. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Bet jeigu tu manęs visai nemyli, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Kur kas lengviau man bus nuo jų rūstybės </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Numirti vietoj, negu šiam pasauly </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Be tavo meilės merdėti gyvam. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">DŽULJETA
Kas atvedė tave į sodą? </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">ROMEO
Meilė;
Tai ji parodė kelią man čionai; </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ji davė ryžtą man, aš jai – akis. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Nesu jūreivis, bet jei nuo manęs</p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Tu būtumei už marių tolimų, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Dėl tokio lobio leisčiaus vandenynan. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">DŽULJETA
Man dengia veidą kaukė tamsumos, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Kitaip – matytum, kaip raustu iš gėdos, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Jog mano kalbą šiąnakt nugirdai. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Norėčiau išlaikyt orumą savo, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Atšaukti tai, ką pasakiau... Vėlu. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Šalin, gudrybės! Ar mane tu myli? </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">O, aš žinau, tu atsakysi „taip“, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir aš tavim tikėsiu. Neprisiek, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Kad neapgautumei manęs netyčia. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Iš meilės priesaikų ne veltui juokias </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Jupiteris. O, mielasai Romeo! </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Sakyk, mane tu myli, iš tiesų? </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Jei tu galvoji, kad per daug lengvai </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Tau pasiduodu, – aš surauksiu kaktą, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ožiuotis imsiu ir kartoti „ne“ – </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir tuo būdu maldaut tave priversiu,</p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;"> Nors ir kažin kaip būtų man koktu. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Brangus Monteki, aš per daug jausminga </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Ir gal atrodau vėjavaikė tau? </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Bet patikėk, taurusis kavalieriau, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Esu aš daug rimtesnė negu tos, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Kurios taip moka šventuoles vaidinti. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Nenoriu slėpti: būčiau aš drovesnė,</p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Jei balso mano mylinčios širdies </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Nebūtumei nugirdęs netikėtai. </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Atleisk ir nemanyk, kad mano meilė, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Kurią naktis tau atskleidė tamsioji, </p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; margin-bottom: 0.0001pt;">Yra tik lengvapėdiška aistra.</p></font></div><div style="background-color: white; color: #6d4390; text-align: justify;"><font face="verdana" size="2"><br /></font></div><div style="background-color: white; color: #6d4390; text-align: justify;"><font face="verdana" size="2"><br /></font></div><h4 style="background-color: white; color: #6d4390; margin: 0px; position: relative; text-align: justify;"><font face="verdana" size="2">Didžiosios Britanijos literatūra mūsų tinklaraštyje:</font></h4><div><font face="verdana" size="2"><br /></font></div><div><font face="verdana" size="2"><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2017/06/aplink-pasauli-kapitono-granto.html">Aplink pasaulį kapitono Granto beieškant: Anglija</a><br /></font></div><div><font face="verdana" size="2"><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2016/01/katedru-statytojai-ken-follet-zemes.html">Katedrų statytojai. Ken Follet "Žemės stulpai"</a><br /></font></div><div><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2014/11/detektyvu-karaliene-kas-aisku-agata.html" target="_blank">Detektyvų karalienė. Kas? Aišku - Agata Kristi</a><br /></div><div><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2012/12/dikenso-kaledos-anglijoje-viktorijos.html">Dikenso Kalėdos Anglijoje. Viktorijos auksinis amžius.</a><br /></div><div><br /></div>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-38532363532070067572020-08-24T15:04:00.002+03:002020-08-24T15:04:52.838+03:00Eglė Šimkevičiūtė - Kulvelis. Tigras - tai ne katinas <div class="separator"><div style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em; text-align: center;"><img border="0" data-original-height="641" data-original-width="431" height="328" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjnlEp66PdWBy2mTO4t-L3O_8I0zAeuYPVO9PgrhVPzm6urWaPH-uH0imrt2btUC1vCCZJ_Z7ap9upgcXn273EA01NEfhlAKCOeV5Tkj9j8EFe1n8f9X5Vlm4MwnIURnlJWIbjDQ6i-el7h/w220-h328/tigras.jpg" width="220" /></div><div style="margin-left: 1em; margin-right: 1em; text-align: justify;"> Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis - renginių režisierė ir dramos mokytoja, staiga išsigandusi, kaip pati sako interviu <a href="https://www.15min.lt/max/naujiena/gyvenimas/egle-simkeviciute-kulvelis-tigras-tai-ne-katinas-ir-kiti-taiklus-pastebejimai-is-gyvenimo-azijoje-i-dalis-1222-1304122" target="_blank">15 min portalui </a> gyvenimo rutinos, žinojimo kaip bus. Tad nusprendusi, teisingiau pasidavusi vyro sprendimui išbandyti save kitaip, kitur nuklysta kartu į Pietryčių Aziją, tiek geografiškai, tiek kultūriškai visiškai tolimą šalį Lietuvai. Vienaip šalis pajuntama, kai vaikštoma turistiniais maršrutais, kitaip - kai rengiesi ten gyventi. Realiai! Ilgą laiką! <br />Kai kuriuos pasakojimus skaičiau kaip talentingą romaną. <br />Išbandykite tekstą ir jūs </div><div style="margin-left: 1em; margin-right: 1em; text-align: justify;"><br /></div></div><h4 style="text-align: left;"><span style="font-family: inherit;">Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis. <span style="font-weight: 400;">Tigras tai ne katinas : ir kiti taiklūs pastebėjimai iš gyvenimo Azijoje. - Vilnius : BALTO leidybos namai, 2019. - 351, [1] p</span></span></h4><div><span style="font-family: inherit;"><span style="font-weight: 400;"><br /></span></span></div><div><span style="font-family: inherit;"><span style="font-weight: 400;"><br /></span></span></div><span><a name='more'></a></span><h4 style="text-align: left;">Gyvenimą pakeitęs pokalbis skaipu </h4><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Sunkiausia
išvažiuojantiems gyventi į Aziją yra apsispręsti išvažiuoti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Aš
ir mano vyras Aurimas apsisprendėme 2010 metų pabaigoje. Tai buvo mūsų
pereinamieji metai: perėjimo iš studentiško gyvenimo į realybę... Susidūrimas
su realybe mane išgąsdino. Aurimas pasipiršo, žvalgėsi buto, abu dirbome rimtus
darbus ir galėjome lengvai nuspėti, kaip toliau klostysis mūsų gyvenimas... </span></p><table align="center" cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjFhSH758t8Ofm11Nb1L0oQfF8sGhYI6z2Zi0kstyW-ICDsBiAa-a3f_ElYaI7shxnlAUhC3TzU6du_EhX-NyxJXpwd5y0vqq8peegtJk1z46pMM8TzhQTZ4tLlJHAit8Obm7660oUuxPNz/s840/6802314_orig.jpg" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="628" data-original-width="840" height="382" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjFhSH758t8Ofm11Nb1L0oQfF8sGhYI6z2Zi0kstyW-ICDsBiAa-a3f_ElYaI7shxnlAUhC3TzU6du_EhX-NyxJXpwd5y0vqq8peegtJk1z46pMM8TzhQTZ4tLlJHAit8Obm7660oUuxPNz/w512-h382/6802314_orig.jpg" width="512" /></a></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;">Jei pamatysite du žmones, besifotografuojančius tokioje pozoje<br />- atpažinkite - tai šios knygos autorė Eglė Šimkevičiūtė - Kulvelis</td></tr></tbody></table><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;"><o:p></o:p></span><p></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Tik
dabar suvokiu, kad tokio gyvenimo vizija tada mane pradu žmones, dėjo paniškai gąsdinti.
Tuoktis? Nes liaudies išmintis byloja, kad neverta blaškytis? Ne, nenorėjau.
Susilaukti vaikų, nes ta pati išmintis viską rikiuoja pagal eiliškumą: mokslas,
vedybos, šeimos pagausėjimas? Ačiū, ne. Pamenu save galvojančią: visada bus
taip, kaip yra dabar. O kaip tuo metu buvo, man nepatiko. Nepatiko mūsų namai,
nepatiko darbas, nepatiko Aurimas ir jo iš prigimties nemaištingas
charakteris... Užtruko, kol suvokiau, kad viskas man nepatiko dėl to, kad pati
sau nepatikau.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Nepatiko,
kad nekalbu trimis užsienio kalbomis, neturiu draugų iš viso pasaulio, neišgyvenau
neįtikėtinų istorijų ir mano kelionių geografija apsiriboja tik Europa.
Nepatiko, kad nerašau įdomiomis temomis (tuo metu rašiau renginių scenarijus),
neišeinu iš savo komforto zonos ir nedarau odą šiurpti verčiančių dalykų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Tas
nepatikimas pasireikšdavo konfliktais su Aurimu, o kai būdavau geros nuotaikos,
garsiai pasvajodavau, kad reikia viską mesti ir važiuoti kur nors toli toli.
„Gal į kokią Aziją“, - vis dažniau pasakydavau. Kažin kodėl įsivaizdavau, kad
Aurimas ten, kažkur Azijoje, turėtų lengvai susirasti darbą pagal specialybę
(jis - statybos inžinierius), o aš galėčiau mokyti dramos (esu baigusi teatro
režisūrą).<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Bet
Aurimas, pasirodo, nebuvo tokio nemaištingo charakterio, kaip maniau, ir slapta
nuo manęs išsiuntė kelis gyvenimo aprašymus į Pietryčių Aziją. Tą dieną grįžau
iš darbo vėl pikta kaip širšė, o Aurimas mane pasitiko su marškiniais,
kaklaraiščiu, trumpikėmis vietoje kelnių ir... plačia šypsena. „Tik ką skaipu
kalbėjau dėl darbo Vietname. Manau, kad pasirašysiu sutartį“, - pranešė gyvenimą
keičiantį faktą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Apsispręsti
išvažiuoti buvo nelengva: reikėjo ryžto, kad imtume kontroliuoti
susiklosčiusias aplinkybes, o ne pasyviai laukti, kol nežinia kas nuspręs mūsų
lemtį. Reikėjo drąsos atsisakyti garantijų, saugumo, užtikrintumo ir pagaliau
nebenukelti gyvenimo nuotykio palankesniam laikui. Mūsų nuotykis prasidėjo tą
sekundę, kai nustojome ieškoti pasiteisinimų, pradėjome taupyti pinigus ir
žiūrėti į žemėlapį kaip į būsimą galimybę, o ne neįgyvendinamą svajonę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">„Už
metų tikrai grįšime“, - atsisveikindami sakėme draugams ir tvirtai tuo
tikėjome.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Kai
pirmą kartą atskridome į Vietnamą ir pamatėme statybas, kur pastolius atstojo
mediniai pagaliai, mano vyro Aurimo, būsimo projektų vadovo vienoje Vietnamo
statybos įmonių, vos neištiko širdies smūgis. „Nejaugi tokiomis sąlygomis čia
reikės dirbti?" - žvilgsniais klausėme vienas kito... Dabar juokiamės šią
situaciją prisiminę, nes tai buvo mūsų pirmos akistatos su Azija ir savo pačių
baimėmis. Tai buvo mūsų įpročių adaptacijos ir naujo požiūrio brandinimo
pradžia. Šis požiūris - ne tai, ką įmanoma perskaityti „Lonely Planet“ gide;
tai procesas, prasidedantis dar namie ir tobulinamas visą gyvenimą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Savo
noru įmetėme save į šalį, apie kurią nieko nežinojome. Smalsumas buvo geriausia
mūsų motyvacija: Aurimas jau pirmą dieną sėdo ant motorolerio ir po darbo su
kolegomis važiavo dainuoti karaokės. Aš, laikydamasi xe om, arba motorolerio
taksi vairuotojui, už pečių, važiavau į vietinį turgų ir prekeivė tą pačią
dieną mane išmokė vietnamietiškų daržovių pavadinimų ir ananaso pjaustymo
gudrybių. Aurimas pietums užsisakė sup ran, arba gyvatės sriubos, o aš
įsiprašiau į viešbučio restorano virtuvę išmokti daryti cuon xuan, arba
pavasarinių suktinukų. Aurimas grįžo po darbo su geriausių masažo salonų
adresais, o aš jau buvau pasidariusi pirmąją vietnamietišką grožio procedūrą -
išsitrinkusi plaukus vietiniame grožio salone.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Mes
stengėmės nuoširdžiai domėtis žmonėmis, kultūra, vietomis ir nebijojome
paneigti savo pačių nuomonės. Stengėmės naudotis galimybe<span style="mso-spacerun: yes;"> </span>pamatyti pasaulį vietinių akimis ir būti
aktyvūs: inicijuoti įvykius, o ne tikėtis, kad kas nors įdomaus ims ir nutiks.
Supratome, kad vietos ir žmonės atsiskleidžia tiek, kiek leidi jiems
atsiskleisti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Užtruko,
kol pradėjome ne vertinti teigiamus ir neigiamus dalykus, o juos suprasti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Beveik
dvejus metus gyvenome Saigone, lygiai dvejus - Bankoke. Per tą laiką Aurimas ne
vieną kartą darbe „prarado veidą“: pradėjo šaukti arba neišlaviravo tarp
hierarchijos taisyklių; kitus kartus pats išprovokavo azijiečius „prarasti
veidą“: pašokti nuo kėdės, trenkti durimis, išeiti iš darbo; išmoko duoti
kyšius (įprasta praktika Azijoje, kur pakišos yra atskira eilute įtrauktos į
biudžetą) ir kelis kartus darbuotojams mokėjo atlyginimą iš savo kišenės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Aš
per tą laiką keletą kartų apsiverkiau: vieną sykį banke, kur trečią kartą trūko
kažkokių dokumentų, apie kuriuos prieš tai nebuvau informuota; kitą -
parduotuvėje, į kurią buvau ketvirtą kartą atsiųsta iš kompiuterių salono, į
kurį mane siuntė ta pati parduotuvė; dar kitą - mikroautobuse, kuris lėkė 150
kilometrų per valandą greičiu. Visus kartus apsiverkiau viešose vietose.
Nusibalinau plaukus, nes mokydamasi tajų kalbos neišmokau gerai perskaityti
etikečių. Taip pat prisisiojau į kelnes (kai sakiau hong nam (liet. tualetas),
bet manęs niekas nesuprato, nes „a“ tariau nepakankamai aukštai). Susiradau
priešų: kai pavogė mano fotoaparatą, namo savininkui teko nupirkti naują, o
draugai tailandiečiai mane perspėjo iš karto išsikraustyti iš namo, kuriame
įvyko vagystė, nes, pasak jų, tajai yra kerštingi ir gali tą patį vakarą po
mano pagalve padėti narkotikų ir iškviesti policiją. Tačiau susiradau ir
draugų, net vietinių! Ir niekada neverkiau slapčia į pagalvę. Net tada, kai
turėjau savo fotoaparato vagies paso kopiją, o policijoje man aiškino, kad
negali niekuo padėti. Juk gyvenimas Pietryčių Azijoje, nepaisant iš kantrybės
išvedančių nesusipratimų, hierarchinės kultūros niuansų ir sudėtingų
nacionalinio charakterio bruožų, apie kuriuos ir yra ši knyga, buvo nuostabus.
Ketverius metus čia jautėmės kaip namuose.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Čia
gyvenome ir dirbome, čia įsimylėjome Aziją. Čia nuolat vyko daugybė dalykų,
kurie prajuokindavo ir dėl kurių kiekviena diena tapdavo mažu nuotykiu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Kas
lėmė, kad avantiūra, turėjusi užtrukti tik vienus metus, virto mūsų gyvenimo
būdu? Kelionės ir gyvenimas Azijoje mums sukėlė priklausomybę, nes keliaudami
niekada nerasdavome to, ko važiuodavome į konkrečią vietą. Priežastys, dėl
kurių įsimylėdavome tą vietą, būdavo tikrai ne tos, dėl kurių pasirinkdavome
ten vykti. Į Hanojų važiavome žiūrėti kolonijinės architektūros, bet buvome
užburti miesto ritmo ir kontrastų. Ha Longo įlankoje tikėjomės įspūdingų gamtos
vaizdų, bet mus pribloškė plaukiojančių kaimų kasdienybė. Sa Pa manėme
pamatysiantys įspūdingas terasas, bet patyrėme tikrą vietinių gyvenimą
apsistoję jų namuose. Į Kambodžą važiavome žiūrėti Angkoro šventyklos, bet
susipažinome su viena skaudžiausių pasaulio genocido istorijų... Singapūre
tikėjomės pamatyti griežtą tvarką, bet radome gyvybe pulsuojančius indų ir
arabų rajonus. Mianmare tikėjomės susidurti su didžiuliu skurdu, bet išvydome
tiek aukso, kiek gyvenime nebuvome matę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Pačios
gyviausios patirtys mus užklupdavo atsitiktinai ir veikė kaip virusas. Kelionių
ir patirčių virusas.<o:p></o:p></span></p>
<h4 style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">I
DALIS: Mano Vietnamas </span></h4>
<h4 style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;"><b>Vietnamo
pradžiamokslis: </b></span></h4>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Hošiminas
- didžiausias Vietnamo miestas, įsikūręs šalies pietinėje dalyje<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Geriau
žinomas Saigono vardu. Pervadintas Vietnamo komunistų lyderio Ho Ši Mino garbei
1976 metais, kai šiaurinė Vietnamo dalis laimėjo karą prieš pietinę. Čia dvejus
metus gyveno du lietuviai - Eglė ir Aurimas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Xin
chao - labas<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Šios
frazės pakakdavo, kad vietnamiečiai pagirtų mano vietnamiečių kalbos žinias.
„You speak Vietnamese very good“ (liet. Tu kalbėti vietnamietiškai labai
geras), - sakydavo vietiniai. Aš mainais pagirdavau jų anglų kalbos žinias.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Dongas
- Vietnamo piniginis vienetas<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Vietname
gali pasijusti kaip milijonierius, nes 1 euras čia yra 27 tūkstančiai dongų. Keletas
Vietnamo kainų: buteliukas vandens - 10 tūkstančių dongų (36 euro centai),
litras pieno - 35 tūkstančiai dongų (l,25 euro), butelis alaus - 30 tūkstančių
dongų (l,07 euro), butelis vyno - nuo 250 tūkstančių dongų (9 eurų), litras
benzino - 17 tūkstančių dongų (61 euro centas), oficialus minimalus atlyginimas
- 3980 tūkstančių dongų (143 eurai).<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Tekste
nurodytos kainos gali būti pakitusios.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;"><span style="mso-spacerun: yes;"> </span></span><span style="font-family: "times new roman", serif; text-indent: 53.85pt;">Xe
om - taksi motoroleris (taksistas)</span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Tai
vyrai, užsidirbantys pragyvenimui vežiodami žmones mopedais. Jie visą dieną
praleidžia modami praeiviams ir kviesdami vietinius bei turistus važiuoti su
jais. Gali būti gan įkyrūs, tad dažnas turistas dėvi marškinėlius su užrašu:
„Man nereikia kambario / Man nereikia masažo / Man nereikia mopedo“. Laisvu nuo
darbo metu xe om guli įsitaisę ant savo transporto priemonės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Ao
ba ba - pižama<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Miegui
skirtas dviejų dalių drabužis, dažniausiai dėvimas namuose dieną ar gatvėje
vairuojant motorolerį, prekiaujant turguje, dirbant laukuose arba tiesiog
visada. Jį vilki tik moterys ir vaikai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Non
la - kūgio formos skrybėlės<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Dėvimos
laukuose ūkininkų, mieste gatvės prekeivių ir turistų. Puiki dekoracija namuose
ant sienų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Kultūrinis
šokas - būsena pirmą kartą atvykus į naują šalį ar regioną, šiuo atveju Aziją<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Tai
nerimo, nuostabos, atstūmimo, bejėgiškumo jausmas, kylantis susidūrus su
visiškai skirtinga kultūrine ar socialine aplinka arba gyvenimo būdu. „Šoko“
terminas yra gana klaidinantis, nes kalbama toli gražu ne apie trumpalaikį
poveikį. Man jis tęsėsi apie keturis mėnesius.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Ca
phe sua da - kava su saldžiu sutirštintu pienu ir ledukais<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Gaminama
visur ir visada Moters Su Pižama. Kavos ingredientai - kavos tirpalas,
sutirštintas pienas ir ledukai - gali būti nešami ant pečių, vežami ant
dviračio arba plukdomi valtyje. Pamojus, Moteris Su Pižama sustos, išsipakuos
dėžę su ingredientais ir per keletą sekundžių supilstys geriamą delikatesą į
plastikines stiklines su šiaudeliais.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Mot
hai ba yo - vienas, du, trys, eina!<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Šūksnis
susidaužiant bokalais, derinamas su paskatinimu išgerti „šimtą procentų“, t. y.
iki dugno. Sėdint prie stalo kartu su vietiniais sunkiai sekasi persimesti
keliais žodžiais, nes tokie šūksniai aidi vienas po kito. Gal dėl to vakarėliai
Vietname trunka tik porą valandų ir jų pabaigoje visi būna, švelniai tariant,
įkaušę.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">„Išlaikytas
veidas“ - vieta visuomenėje arba pagarba, gaunama iš kitų žmonių<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Vienoje
iš Azijos autorių trumpų apsakymų knygų buvo pasakojama apie mokinį, kuris
tingėjo mokytis, ir mokytojas jį pričiupo tinginiaujant. „Aš pažadu daugiau
niekada jums nemeluoti“, - pro durų plyšį sušnibždėjo mokinys, bet neatrakino
kambario durų. „Baik verkšlenti pelės ašaromis. Lik tame kambaryje, kad tau
nereikėtų pažvelgti į mane ir prarasti savo veido“, - pasakė mokytojas.<o:p></o:p></span></p>
<h4 style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;"><span style="mso-spacerun: yes;"> </span></span><span face="" style="font-family: "times new roman", serif; text-indent: 53.85pt;">1.
Pradžia: 8482 kilometrai į rytus, arba Ką mes padarėme?</span></h4>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Trys
skrydžiai, du peržiūrėti filmai, pusė perskaitytos knygos, vienas pamestas
lagaminas, truputis jaudulio, daug entuziazmo. Tiek reikėjo, kad iš Lietuvos
atsidurtume už 8482 kilometrų nuo namų - Hošimine, didžiausiame Vietnamo
mieste.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Vietnamas
buvo mūsų pirmoji pažintis su Azija. Čia iš pradžių pajutome euforiją, vėliau
išgyvenome vidinę sumaištį, tada adaptavomės ir priėmėme naują kultūrą. Kitaip
sakant, išgyvenome visus keturis kultūrinio šoko etapus, kuriuos patiria retas
keliautojas, bet dažnas šio regiono naujakurys.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Išgąsdino
viskas: karštis, drėgmė, užterštumas, motorolerių kiekis ir eismo taisyklių
nepaisymas, elektros laidų voratinkliai, žmonių gausa, maistas gatvėje, įkyrūs
prekiautojai, miesto dydis ir triukšmas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Labiausiai
gąsdino ateitis. „Ką mes padarėme? Kur patekome? Negi taip dabar reikės
gyventi? Mama gerai sakė: užteks pakeliauti ir tada geriau grįžti...“ -
galvojau pirmą naktį viešbutyje, akimis sekdama lubomis ropinėjantį driežą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Vos
atvažiavę Hošimino gatvėse matėme daug sutrikusių turistų. Ir jie, ir mes jau
buvome įsukti į Azijos srautą: rankose laikėme kukurūzų burbuolę arba
cukranendrių sultis išsinešti, patiektas plastikiniuose maišeliuose su
plastikinėmis rankenėlėmis; buvome nusifotografavę su tempiamais ant pečių
krepšiais ir šalies vizitine kortele nori la - kūgio formos skrybėle; vis dar
bailiai vaikščiojome gatvėmis, stebėdamiesi, kad netelpa me ant šaligatvių.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Pėstieji,
t. y. mes, turėjome dalytis gatve su motoroleriais, dviračiais, tuktukais ir
prekiautojų kioskeliais ant ratų. Eismas vyko nesilaikant jokių kelių eismo
taisyklių. Jo Didenybė Motoroleris, vežantis vaisius, šepečius, dėžes, spintą,
lovą ar daugiavaikę šeimą, galėdavo išnirti iš bet kurios gatvės pusės, visur
ir visada signalizuodavo ir perspėdavo apie savo atvažiavimą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Teko
pamėgdžioti vietinius: per judrią gatvę eiti lėtai ir vienodu greičiu, jokiu
būdu nestoviniuojant ir nesiblaškant. Atvažiuojantys vairuotojai mato „kliūtį“,
įvertina jos judėjimo greitį, pagreitį ir gabaritus, o tada nė kiek nemažindami
greičio, signalizuodami kitiems vairuotojams ir nerodydami jokio posūkio
signalo pėsčiuosius grakščiai aplenkia. Kartais prašvilpia tik poros centimetrų
atstumu, bet neužkliudo. „Kaip upės vanduo veržiasi per akmenis“, - juokėsi iš
mūsų kavą pardavinėjanti senolė be dantų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Čia
pakliuvome į tokias turistines situacijas, kokių pasitaiko tik pirmą kartą
Azijoje atsidūrusiems keliautojams.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Jau
pirmą dieną vietinis vaikinas su cigarete dantyse pribėgo prie Aurimo, krito
ant kelių, griebė už jo sportbačio, viena ranka laikė jį prispaudęs prie žemės,
kita atsidarė krepšelį, išsitraukė klijų ir ėmė klijuoti atvipusį (dėl to dar
galima pasiginčyti) kampuką. O kad triūsas atrodytų įtikinamesnis, vaikinukas
dar užsispaudė klijų ant pirštų. Tada sekė iš paskos, rodydamas sulipusius
pirštus, ir šaukė: „Look, look. Money, money!“ (liet. „Žiūrėk, žiūrėk. Pinigai,
pinigai!“) Net cigaretė iškrito iš dantų.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Dienos
pabaigoje jau galėjome padaryti tris išvadas: vietnamiečiai daug rūko, yra
puikūs verslininkai, arba... jei atvažiavai į Vietnamą netvarkingais batais -
turėsi susimokėti.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Susidarėme
įspūdį, kad vietnamiečiai viską daro kartu: dirba ten, kur miega; miega ten,
kur valgo; valgo ten, kur dirba. Ryte pakelia žaliuzes, išsineša visus turtus į
gatvę, dieną čia pat prekiauja ir gyvena: valgo, plauna indus ar drabužius,
miega ir žiūri televizorių. Dar nusysina ant gatvės vaikus net nenumaudami
kelnių - jose jau yra skylė tam reikalui. Vakare visus rakandus, maistą ir
vaikus susipakuoja, nuleidžia metalines žaliuzes ir eina miegoti - čia pat,
prekyvietėje, arba viršutiniuose aukštuose, kur yra dar keli kambariai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Dar
didesnis kultūrinis šokas būtų ištikęs, jeigu būtume žinoję, kad greitai
gyvensime bute virš tokios parduotuvės.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Pirmomis
dienomis vos pavykdavo pavakarieniauti, nes dėl egzotikos ir taupymo
lankydavomės vietos restoranuose, kurie neturėjo valgiaraščio anglų kalba. Tada
eidavau tarp staliukų kartu su padavėju, žiūrėdavau, ką valgo vietiniai,
rodydavau pirštu ir laukdavau, kol sužinosiu, ką užsisakiau. Dažnai taip ir
nepavykdavo išsiaiškinti sudedamųjų patiekalo dalių, o ką jau kalbėti apie receptą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Ne
kartą teko parodyti ir savo dailininkės talentą. Viename restorane atnešė mums
gardų troškinį su mėsos gabaliukais, žalumynais, žemės riešutais ir sezamų
sėklomis. Mėsą nuo mažučių kauliukų valgėme pasičepsėdami. Pasmeigiau didesnį
mėsos gabaliuką, ir mažas stuburiukas pasufleravo, kad tai gali būti ne kieno
kito, o varlytės kūnelis. Teko pasiimti popieriaus, pieštuką ir prisiminti,
kaip atrodo ta kūdrų žaliūkė. Mano rankos miklumas buvo įvertintas - padavėja
net spygtelėjo, kokia buvo laiminga, kad nereikės daugiau klausytis mūsų
kvaksėjimo, mūkimo, murkimo ir kvarkimo - mat iš pradžių bandėme savo
aktorinius gebėjimus.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Išvada:
skirtingose pasaulio šalyse gyvūnai kalba skirtinga kalba, bet atrodo vienodai.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Užsieniečiai
vietiniams yra be galo įdomūs, tad pastarieji domisi jais nesidrovėdami.
Vietnamiečiams būdavo visiškai natūralu prieiti prie mano pirkinių krepšio ir
patikrinti, kokias prekes įsidėjau. Arba skaityti mano knygą, arba žiūrėti į
mano telefono ekraną stovint man už nugaros. Arba fotografuoti mane
neatsiklausus. Arba atsisukti autobuse ir tiesti savo vaiką, kad jį
palaikyčiau. Arba paglostyti mano ranką. Arba parodyti į mane pirštu. Arba dėti
ant manęs savo parduodamus marškinėlius, karolius, akinius. Arba užmegzti
pokalbį turint kelių angliškų žodžių bagažą.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Vietnamietiškai
galiu pasakyti vos keletą žodžių, bet pasitelkdama ženklų kalbą esu
„praplepėjusi“ su vietiniais ištisas valandas. Svarbių temų neliesdavome, užtat
vietnamiečiams visada įdomu sužinoti apie mano šeimą (kiek turiu brolių, ar
turiu vyrą, ar turiu vaikų...) bei apie tą tolimą šalį Litva (liet. Lietuva).
Mūsų šalies vardą gal kažkur kažkas ir buvo girdėjęs: dažniausiai krepšinį
mėgstantis jaunimas arba su Sovietų Sąjunga reikalų turėję vyresnio amžiaus
vyrai. Labiausiai mano pašnekovus domindavo Lietuvos klimatas, populiacija,
paplitę gyvūnai, ar į darbą šliuožiame slidėmis. Kitas dalykas, kurio jie visai
nesibodėdavo paklausti, - mano atlyginimas, nuomos ar motorolerio kaina.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Matėte
filmą „Jis sako „Taip!“, kur Jimo Carrey personažas į kiekvieną klausimą ar
pasiūlymą atsako teigiamai? Vietname jautiesi lyg tame filme. Čia girdi
teigiamą atsakymą, nors vietiniai tikrai turi omeny ką kita. Ir ne dėl to, kad
„ne“ reiškia „taip“, bet dėl to, kad vietnamiečiai dažniausiai sutinka su
pašnekovo klausimu, prašymu, siūlymu, nors iš tikrųjų nežada nei atsakyti, nei
padaryti, nei priimti siūlymo, o galbūt net nesupranta klausimo. Juk į klausimą
„Ar tu supranti?“ išgirsti atsakymą „taip“. Pasak vietnamiečių, šitaip lengviau
neįsivelti į nereikalingas diskusijas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Jei
atsakymas khong (liet. ne) yra neišvengiamas, tai pateksite į vietnamiečių
bendravimo subtilybių pinkles. Jei parduotuvėje reikia mažesnio dydžio batų, o
jų nėra, pardavėja neduos tiesaus atsakymo. Tikėtina, kad tokiu atveju ji
iškels plaštakas ir sukinės jas į šonus. Tarsi rodytų „saulė virė“ iš dainelės
„Du gaideliai“. Šis gestas reikš, kad norimo dydžio nėra. Aišku, jis gali
turėti daugiau reikšmių: pardavėja nežino, niekas nežino, batai yra, bet ji
nežino kur, ji jų neėmė arba nesupranta klausimo. Daugybė atsakymo variantų ir
iš jų būtų gerai suprasti, kad tinkamo dydžio batų nereikia tikėtis.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Kartais
pardavėja atnešdavo reikiamo dydžio, bet kitokių batų porą. Tada klausdavau
savęs, ar vietiniams šitoks pasiūlymas tiktų, ar tik aš per daug išranki ir
noriu juodų klasikinių basučių vietoje man siūlomų šlepečių per pirštą su
pakulne ir blizgančiais akmenukais?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Jeigu
neigimo gestą rodydavo vyras, mano dėmesį patraukdavo jo rankų nagai. Visų
pirštų ar bent jau mažylio jie būdavo gerokai ilgesni už jaunos panelės nagus.
Pasirodo, tokia mada. Na ir kas, kad gana dažnai buvo galima išvysti, kaip ilgi
nagai naudojami ne tokiems madingiems reikalams atlikti, pavyzdžiui, nosiai ar
ausiai krapštyti. Ilgi nagai buvo madingi 10-ajame dešimtmetyje tarp bohemos
atstovų, o dar senesniais laikais tai buvo statuso ženklas, rodantis, kad jų
savininkui nereikia dirbti laukuose. Dabar nagus augina net ir valstiečiai, tad
lieka sutikti su nuomone, kad tai... gražu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Kitas
„stilingas“ atributas, nepraslysdavęs man pro akis, - ilgas, kartais sprindžio
ilgio, apgamo plaukas ant vietnamiečio rankos, krūtinės, kaklo ar netgi
skruosto. Paaiškinimas paprastas: apgamo plaukas neša sėkmę. Vietnamiečiai
džiaugiasi ir kitų sėkme, pavyzdžiui, Aurimo. Mane ištiko šokas, kai mano vyras
grįžęs iš darbo papasakojo, kad kolega jiems besikalbant palietė ir pasuko tarp
pirštų jo apgamo ant rankos plaukus. Niekada nebuvau atkreipusi dėmesio, kad
jis tokių turi ir kad tie trys plaukai pakankamai ilgi (kelių milimetrų, ne
sprindžio!), kad juos dar galėtų kažkas pasukti. Man netgi pradėjo vaidentis,
kad po to vietnamietiško pasukimo tie plaukai pradėjo augti ir Aurimas virsta
vietnamiečiu. Tokios mintys apleido greitai, ypač kai nukirpau tuos nelemtus
apgamo plaukus. O gal sėkmę?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Sėkmė
daugeliui žmonių Vietname yra vienintelė viltis. Turbūt todėl čia tokie
populiarūs loterijos bilietai. Juos gatvėje pardavinėja vienakojis varguolis
arba šimtametė senutė juodais dantimis (ilgalaikio betelio lapų, turinčių
stimuliuojamųjų savybių, kramtymo pasekmė). Visi bando pasivyti greitai
augančią ekonomiką, daug dirba, bet kol kas atlyginimai auga lėčiau nei kainos.
Jaunas specialistas mieste uždirba vos 200 eurų per mėnesį, o minimalus
atlyginimas fabrike nesiekia nė 100.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Vietname
visi turi prekybininko gyslelę ir visi visada kuo nors prekiauja ar siūlo
paslaugas. Mano jau anksčiau minėti xe om - tai vyrai, sėdintys<span style="mso-spacerun: yes;"> </span>ant savo motorolerių ir laukiantys, kol
reikės ką nors pavežti. Dar yra vyrų ir moterų, gatvėse stumdančių svarstykles
ir siūlančių pasisverti. Pakelėse už dolerį galima nusipirkti šalmų, kurie
dažnai atsisega smarkiau pasukus galvą. Prie gatvės išstatyti „degalų punktai“,
kur degalai pardavinėjami plastikiniuose kokakolos buteliuose. Moteris Su
Pižama ant šaligatvio verda kavą. Vyrukas karpo kokakolos skardines ir iš jų
konstruoja mašinėles ir kepures. Maža mergaitė prieina kavinėje ir siūlo
nusipirkti servetėlių. Vyresnė mergaitė siūlo turistams atvirukų. Vyrai su
kartoninėmis lentomis ant krūtinės demonstruoja visokiausio stiliaus pigius
akinius, kainą nuleidžia nuo 20 dolerių iki 2, o pardavę dingsta iš akiračio
kuo greičiau, kol pirkėjui dar nepradėjo skaudėti galvos nuo nekokybiško stiklo
ant nosies...<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">O
kur dar bene populiariausias vietnamietiškas „vaizdas atviruke“ - vaisių ir
daržovių krepšiais apkrauti dviračiai, kuriuos stumia moteris su kūgio formos
skrybėle. Susistabdai ją ir čia pat vietoje pasisveri puskilogramį mangų,
ananasų, drakono vaisių, arba kertuočių, mangostaninių garcinijų, durijų ar
ličių. Viskas susimaišę su gatvėje verdamo maisto garais, deginamų šiukšlių
dūmais, eismo sukeltomis dulkėmis.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Vietnamas
- viena jauniausių šalių pasaulyje pagal gyventojų amžių. Dirbančių žmonių
amžiaus vidurkis čia vos didesnis nei 30 metų. Iš pradžių stebėdavausi, kai oro
uostuose, bankuose, kavinėse matydavau „mokyklinio amžiaus“ personalą su
uniformomis „ant išaugimo" ir per dideliais, ant kojų tabaluojančiais
ilganosiais batais. Žinoma, šie jaunuoliai galėjo būti daugiavaikiai tėvai, o
kartais net seneliai, bet kad tuo patikėtum, turi pamatyti jų pasus. Niekaip
nesuprasdavau, kur slypi vietnamiečių jaunystės paslaptis?<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Taip,
aš irgi turėjau romantinį įsivaizdavimą apie Aziją, kaip sveikatos ir sveiko
gyvenimo būdo oazę. Bet tai buvo prieš susiduriant su Vietnamo didmiesčio
realybe: grįžti namo, ištrauki kojas iš šlapių nuo lietaus arba prakaito batų,
išsipūti nosį ir ant servetėlės pamatai visokių nešvarumų, palendi po dušu ir
vanduo pasidaro juodas... Nepavadinčiau to sveiku gyvenimo būdu.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Oras
čia užterštas. Prisimenu tą jausmą, kai leidžiantis lėktuvui žemės kaip
nesimato, taip nesimato... Kai pagaliau lėktuvas paliečia nusileidimo taką,
supranti, kad tie debesys, kuriuos matei pro langą, - smogas.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Saulė
čia pavojinga net tada, kai debesuota: labiausiai nudegėme apsiniaukusią dieną.
Oro tvankumas varginantis: prakaitas kūnu žliaugė dažniau nei dušo vanduo.
Sloga, ašarojimas, gerklės peršėjimas čia tokie dažni kaip garso signalai
judriame kelyje. Žmonės čia kosėja ir neužsidengia burnos. Arba traukia į save
bėgančias nosis ir paskui praryja turinį. Dažnai atkrenkščia burnoje
susikaupusias dulkes ir spjauna per dešinį petį. Visi ir visada nešiojasi
aromatinius inhaliatorius ir kiša juos sau į nosį. Aš kas du mėnesius sirgdavau
laringitu, nes negalėdavau išvengti kaitrios saulės ir šalto kondicionieriaus
kontrasto.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Čia
teko paneigti daug mitų. Pavyzdžiui, tradicinė vietnamiečių virtuvė apibūdinama
kaip sveikiausia pasaulyje. Pritariu! Tačiau būtina pridurti, kad taip
paprastai yra geruose ir kokybiškuose restoranuose su užrašu „be MSG“.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">MSG
- Monosodium glutamate, arba E621, - vienas iš stipriausių skonio stipriklių.
Vietname jis pardavinėjamas parduotuvėse kilogramais, kainuoja nedaug, tad
naudojamas kiekvienos šeimininkės virtuvėje bei restoranuose ir gali paskaninti
net vandenį su viena bulve. Taip ir prisimenu, kaip šeimininkė, iš kurios
nuomojomės antrą namo aukštą, paragavusi mano burokėlių sriubos pagal mamos
receptą, pasisiūlė „patobulinti“ ją šliūkštelėdama į puodą saują baltų
miltelių.<o:p></o:p></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"><span face="" style="font-family: "times new roman", serif;">Praėjus
pirmam šokui, pradėjome suprasti: gyvenimas Vietname nesveikas, bet skanus.<o:p></o:p></span></p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 53.85pt; text-justify: inter-ideograph;"></p><h4>Skaitykite mūsų bloge taip pat:</h4><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2015/12/violeta-domkuviene-vietnamas-singapuras.html" target="_blank">Violeta Domkuvienė. Vietnamas, Singapūras, Balio sala: Magiškoji Pietryčių Azija</a><br /><p></p>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-75488132044298168212020-08-06T17:44:00.003+03:002020-08-06T17:44:41.208+03:00Rytas Šalna. Kia ora: Naujoji Zelandija <p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"></p><div class="separator" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em; text-align: center;"><img border="0" data-original-height="800" data-original-width="572" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh8S6E_uLJuZlB25EnVn-qP1QhZop2Yf7zZ4BLHSOGuq4WTP9yH4qWvJC5FPdEVwC16PxVT7mkSQi3vZxHR4Mnnw3e8NJy7qDgMQQ3q0fTTj_AoMFbGKGrQ9Hakx7xTiznY2J95CjmLx3eE/s320/virselis.png" /></div><p></p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><span></span></p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial; text-indent: 59.55pt;">Knyga apie tolimiausią Lietuvai šalį - Naująją Zelandiją. Kultūriškai irgi itin tolima. Tiesa, klausimas daugialypis: kuriai Naujajai Zelandijai? Maorių? Tada ar jų kultūros kai kurie elementai nepanašūs į ikikrikščioniškos Lietuvos likučius? Anglų? Čia jau artimiau su šiuolaikine mūsų kultūra. Santykis tarp jų - mums praktiškai nepažįstamas - maorių kultūra tapo 'skiriamuoju ženklu" Didžiosios Britanijos Sandraugos šalyse, saugoma ir puoselėjama, nors gyventojų, kuriems maorių kultūra yra prigimtinė - tikrai mažuma... Bet geriau ragaukime tekstą, na ir žinoma kaitykime knygą. </span></p><h4 style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt;"><span style="font-family: arial; text-indent: 79.4px;">Rytas</span><span style="font-family: arial; text-indent: 79.4px;"> </span><span style="font-family: arial;">Šalna. </span><span style="font-family: arial; text-indent: 59.55pt;">Kia ora, Naujoji Zelandija / [žemėlapius ir kartoschemas parengė Remigijus Sereika]. - Vilnius : Didakta, 2020 (Vilnius). - 319 p.</span></h4><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial; text-indent: 59.55pt;"><br /></span></p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><span></span></p><a name='more'></a><span style="font-family: arial; text-indent: 59.55pt;"><br /></span><p></p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><span style="font-family: arial; text-indent: 59.55pt;">AUTORIAUS
ŽODIS</span></p>
<table cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="float: right;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh7M7oPWmYpMTWmUQn9_N8KclCp2ll4suZ77Tc5HGh9B-lq273aqyDAx2kxlbJsjJ6q0lLEzKSEkGm8kr55SLqw1RxAzkxmUk9s-_0U1r7MXkVRdgWJQCZqP1gE211X-J7SsalGOl1A1IwD/s680/salna.jpg" style="clear: right; display: inline !important; margin-bottom: 1em; margin-left: auto; margin-right: auto; text-align: center;"><img border="0" data-original-height="382" data-original-width="680" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEh7M7oPWmYpMTWmUQn9_N8KclCp2ll4suZ77Tc5HGh9B-lq273aqyDAx2kxlbJsjJ6q0lLEzKSEkGm8kr55SLqw1RxAzkxmUk9s-_0U1r7MXkVRdgWJQCZqP1gE211X-J7SsalGOl1A1IwD/s320/salna.jpg" width="320" /></a></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;"><font style="text-align: justify; text-indent: 59.55pt;">Autorius - Rytis Šalna<br /></font><font face="arial" style="text-align: justify; text-indent: 59.55pt;"><br /><br /></font></td></tr></tbody></table><p></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Dažnai apie ką nors išskirtinio sakoma: „Apie tai negalėjau nė pagalvoti!“ Iš tikrųjų man ir pačiam sunku patikėti, kad tolimiausia šalis nuo Lietuvos per daug metų tapo tokia artima. Kažkada buvusi svajonė virto realybe ir štai jau antrą dešimtmetį Naujoji Zelandija yra mano gyvenimo dalis. Nors iki jos skristi reikia pusę paros, pakeisti mažiausiai dešimt laiko juostų, persiorientuoti į Pietų pusrutulį ir kitokią aplinką, man tai jau įprastas dalykas. Manau, taip atsitiko todėl, kad esu geografas ir labai anksti prisiliečiau prie šio neįtikėtinai gražaus krašto. Iš pradžių per atstumą, o vėliau - ir gyvai.<br />Atrasti
Naująją Zelandiją padėjo kelionių organizatoriaus „Grūda“ pasiūlymas - drauge
kurti maršrutą ir vadovauti keliautojų grupei po šią šalį. Pirmasis kartas buvo
toks stiprus, o alkis atradimams toks didžiulis, kad tai ir nulėmė mano kaip
kelionių gido vieną iš tolimesnių profesinių šios srities specializa</font><span style="font-family: arial; text-indent: 59.55pt;">cijų. Po
truputį tolimoji šalis persikėlė į darbo sferą, pasąmonę, interesų lauką.
Kiekviena kelionė atverdavo naujus geografinius, istorinius ir kultūrinius
pažinimo horizontus. Fanatiškai pirkau literatūrą užsienio kalbomis apie
Naująją Zelandiją, ėmiau rašyti į žurnalus, laikraščius, internetą. Taip gimė
idėja parašyti apie Naująją Zelandiją ir knygą, kurią dabar laikote rankose.
Tai tapo didžiuliu priimtu iššūkiu, kuris tęsėsi kelerius metus. Rašydamas
knygą kelis kartus lankiausi Naujojoje Zelandijoje: keliavau su reikliais ir
smalsiais žmonėmis, taip pat vienas gilinti žinių ir plėsti savo geografinio
akiračio kitoje Žemės pusėje bei kaupti medžiagos knygai. O atrasti ir
prisiliesti čia tikrai yra prie ko. Iš mokyklos ir studijų laikų turimas žinias
apie Pietų pusrutulio geografinius atradimus čia „gyvai“ galima pačiupinėti, o
tokios asmenybės kaip Abelis Tasmanas ir Džeimsas Kukas, apie kurias daug kartų
užsimenu knygoje, tapo gilesnių tyrinėjimų objektais.</span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Nuo
mano pirmojo apsilankymo gyventojų s</font><span style="font-family: arial; text-indent: 59.55pt;">kaičius Naujojoje Zelandijoje išaugo
milijonu, o turistų skaičius - net dviem. Tokie teigiamas reikšmes rodantys
skaičiai yra nemažas iššūkis šiai sąlyginai nedidelei valstybei: plotu ji
beveik keturis kartus didesnė už Lietuvą, o gyventojų skaičiumi - beveik du.
Per šį laiką Naujoji Zelandija patyrė nemažai akivaizdžių permainų, ypač
keitėsi infrastruktūros pritaikymas turizmo reikmėms bei tautinė gyventojų
sudėtis.</span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Nepaisant
didelio ištęstumo - beveik 1600 km - Naujoji Zelandija yra rojus keliautojams.
Pribloškianti gamta - fjordai, kalnai, ugnikalniai, smėlio paplūdimiai ir
statūs krantai, ledynai, karštosios versmės, slenkstėtos upės, kriokliai,
turkio spalvos ežerai, tankūs paparčių miškai ir geizeriai - viskas pasiekiama lengvai
ir greitai. Tūkstančiai kilometrų pėsčiųjų ir dviračių takų atveria galimybes
užsikabaroti ar užvažiuoti ten, iš kur atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai.
Knygoje pristatau ne tik gerai žinomas ir gausiai lankomas vietas, bet ir tuos
šalies kampelius, kurie nutolę nuo masinio turizmo maršrutų ir geriau pažįstami
tik vietiniams.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Nemažai
keliautojų Naujojoje Zelandijoje mato daugelį kitų jau aplankytų šalių, tačiau
niekada negirdėjau sakant, kad kažkurioje kitoje panašaus dydžio šalyje gamtos
įvairovė būtų tokia didžiulė kaip čia. Nors daugelis skaitydami šias eilutes
mėginate savo patirtyse ieškoti tokios šalies, patikėkite manimi - kitos tokios
mūsų planetoje tiesiog nėra.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Nebūčiau
geografas, jeigu nenorėčiau knygoje atkreipti skaitytojų dėmesio į Naujosios
Zelandijos augalų ir gyvūnų pasaulį. Dėl geologinių sąlygų Naująją Zelandiją
sudarančios Šiaurės ir Pietų salos, tiksliau - jų sausumos pirmtakės, labai
seniai atsiskyrė nuo buvusio Gondvanos žemyno ir tai milijonams metų nulėmė
savitą augalų ir gyvūnų evoliuciją, kuri tokioje mažoje teritorijoje tarsi
sulėtėjo. Europiečių kolonizacija salų augalijai ir gyvūnijai turėjo
pragaištingų padarinių, nes miškų kirtimas šiose laukinėse salose laikytas
vienu iš svarbesnių žingsnių į civilizaciją. Įvežta daugybė augalų rūšių iš
įvairių pasaulio vietų paįvairino kraštovaizdį, nors jis labai skiriasi nuo
autentiškojo. Introdukuoti gyvūnai tapo rykšte vietinėms neskraidančių paukščių
rūšims. Daugeliui iškilo grėsmė, o nemažai išnyko.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Greta
besaikio naudos troškimo iš gamtos visais laikais Naujojoje Zelandijoje buvo
žmonių, kurie pasisakė už būtiną jos apsaugą. Šių toli mąstančių žmonių dėka
Naujoji Zelandija tapo šalimi, kurioje labai anksti imta kurti saugomas
teritorijas ir kurios dabar yra pirmapradės, dinozaurų laikus menančios gamtos
lobynai visai žmonijai.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Knygos
pavadinimas „<i>Kia ora</i>, Naujoji Zelandija“ yra mano pagarba šalies čiabuviams
maoriams. <span style="mso-spacerun: yes;"> </span><span style="mso-spacerun: yes;"> </span>Dabar jie sudaro apie 15 % šalies gyventojų ir
tai mažiausiai tris kartus daugiau nei laikais, kai abi salos tapo Didžiosios
Britanijos kolonija. Dar ne taip seniai maorių šalyje buvo pastebimai mažiau,
visuomenėje jie laikyti antrarūšiais, europiečiai šaipėsi ir niekino jų
archajiškas tradicijas. Dabar jau kuris laikas maorių situacija gerokai
pasikeitusi. Didėjantis maoriais save laikančių žmonių skaičius atspindi
besikeičiantį visuomenės požiūrį į vadinamąjį maorių kultūros atgimimą -
<i>Maoritanga</i>. Su valstybės parama steigiami kultūros centrai, bendruomenių namai.
Šalies valdžia skatina maorius bendrauti savo senąja protėvių kalba. Kadangi
ankstesniais laikais įvairiose šalies vietose šnekėta skirtingais dialektais,
sukurta speciali mokomoji ir bendrinė <i>Te Reo</i> kalba, taip pat raštas lotyniškais
rašmenimis. Maorių kalba, kaip ir anglų, yra oficiali valstybinė kalba, jos
mokosi ne tik maoriai. Nors <i>Te Reo</i> šneka vos keli procentai Naujosios
Zelandijos gyventojų, šia kalba transliuojamos radijo stotys, veikia
televizijos programa, kuriami specialūs kalbos mokymo centrai vaikams ir
suaugusiesiems. Maorių kalba balsinga, daininga, joje daug baisių ir tuo ji
kažkiek panaši į lietuvių. Šioje knygoje pateikiu daug maoriškų pavadinimų,
sąvokų, reikšmių, net sudariau trumpą žodynėlį, kuris padės geriau suprasti
čiabuvių kultūrą.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Egzotiška
ir patraukli maorių kultūra yra didžiulis verslas. Milijonai j šalį
atvykstančių turistų formuoja milžinišką su jų kultūra susijusių dalykų
paklausą. Daugeliui čiabuvių tai svarbus pajamų šaltinis ir galimybė dirbti
tai, kas jiems artima: dainuoti, šokti, kurti, meistrauti. Maorių mentalitetas
skiriasi nuo vakarietiškojo. Jiems svetimas skubėjimas, įtampa, turtų
troškimas, tačiau jie yra puikūs amatininkai, vertina visa tai, kas paprasta ir
nuoširdų, mėgstamą darbą dirba nežiūrėdami į laikrodį, atsidavusiai. Pažinčiai
su šios šalies istorija, išplečiančia pažinties horizontus iki Polinezijos
platybių, savita maorių kultūra, jos praeitimi ir dabartimi knygoje skiriu daug
dėmesio.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Naujosios
Zelandijos kultūrinis ir gamtinis kraštovaizdis platus, o atstumas tarp
praeities ir civilizacijos, miestų kultūros ir laukinės gamtos mažas, todėl
tikiu, kad perskaitę šią knygą nesuabejosite, jog tai - gražiausias pasaulio
kampelis. <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="text-align: justify;"><o:p><font face="arial"> </font></o:p><span style="font-family: arial; text-indent: 59.55pt;">Taigi
<i>haere mai</i> - sveiki atvykę!</span></p><p class="MsoNormal" style="text-align: justify;"><span style="font-family: arial; text-indent: 59.55pt;">Rytas
Šalna</span></p>
<h4 style="line-height: 150%; text-align: center; text-indent: 59.55pt;"><o:p><font face="arial"> </font></o:p><span style="font-family: arial; text-indent: 59.55pt;">MAORIŲ
KAIMAS IŠ PRAEITIES</span></h4>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Daug
keliaujant po Naująją Zelandiją ne kartą liko prisiliesti prie senųjų maorių
gyvenviečių, tiksliau to, <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>kas iš jų
liko. Mano nuostabai šalyje daug į lietuviškus piliakalnius panašių kalvų. Kai
kurios natūralios, bet dalį jų maoriai paaukštino, padidino. Taikiu laikotarpiu
bendruomenės gyveno atviruose, neapsaugotuose kaimuose <i>kainga</i>. Didėjant gyventojų
tankumui ir stingant dirbamosios žemės prasimaitinti, ėmė daugėti vaidų ir
kruvinų susirėmimų. Ši aplinkybė tapo būtinybe strategiškai patogiose <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>vietose kurti įtvirtinimus, vadinamuosius <i>pa</i>.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Buvusį
kaimą arba kuriamą naują gyvenvietę juosdavo grioviai, pylimai, būdavo
įrengiami vartai, apžvalgos bokšteliai, didesni atsargų sandėliai ilgesniems
antpuoliams ištverti, įtvirtintą gyvenvietę supo smailių kuolų sienos, ant
kurių būdavo užmaunamos nukariautų priešų galvos. Kai kurios <i>pa</i> buvo tokios
didžiulės, kad talpindavo po kelis tūkstančius gentainių. Iki šiol šalyje
atrasta, nufotografuota ir ištirta apie penki tūkstančiai tokių įtvirtinimų.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial"><span style="mso-spacerun: yes;"> </span>Mano tikslu tą dieną Taranakio kalno vakarinėje
papėdėje tapo buvusi įtvirtinta gyvenvietė Kori Pa. <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>Jau pats privažiavimas man kuždėjo, kad
maoriai mokėjo puikiai slėptis. Tik su navigacija radau kelią, kuris staiga
baigėsi prie medinių lentų tvoros. Užrašas skelbė - privati teritorija, tačiau
eiti į buvusią maorių gyvenvietę leidžiama. Pliaupiant lietui atsidariau vartus
ir vos įžiūrimu taku nusekiau rodyklių kryptimi. Abejingais žvilgsniais mane sekė
karvės ir avys. Pasibaigus vienai privačiai valdai, prasidėjo kita: vartai,
karvės, vartai, kol pagaliau šlapias ir suplukęs pasiekiau į mūsų piliakalnius
panašią mišku ir krūmynais apaugusią kalvą. Greta tekėjo upė, tolyn driekėsi
slėnis, netoli matėsi miškas, o už poros valandų kelio ir jūra. Strategiškai
ideali vieta gyventi. Abejojau, ar čionai daug atvyksta tokių kaip aš, nes
privažiuoti neįmanoma, o eiti beveik pusvalandis. Be motyvacijos čia nepateksi.
Pravėriau vartelius ir atsidūriau kaime, kur informacinis skydas padėjo
susiorientuoti ir pasirinkti maršrutą. Po beveik pusvalandžio sutikau porą
žmonių, kurių šešėliai mane gerokai išgąsdino. Matyt, atvyko po manęs arba
atklydo iš kitos pusės. Eidamas nuo objekto iki objekto, skaitydamas senokai
įrengtus ir laiko dvasią<span style="mso-spacerun: yes;"> </span>atspindinčius
aprašymus turtinau savo žinias.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Iš
atogrąžų platumų, kur auga palmės ir vasara tęsiasi ištisus metus,
atplaukusiems pirmiesiems polineziečiams iššūkiu tapo keturi metų laikai. Atsirado
žūtbūtinis poreikis apsaugoti save vėsiais vakarais, ypač žiemą. Įprastiniai
maorių būstai buvo stačiakampio formos, svyruodavo nuo 3 iki 5 metrų ilgio ir
nuo 2 iki 3 metrų pločio. Namus šiek tiek įleisdavo į žemę, taip apsisaugodavo
nuo lietaus ir sulaikydavo šilumą. Namo karkasą sudarė lengvų polių
konstrukcijos, kurių tarpus užpildydavo stipriai suspaustų ir nendrėmis
apjuostų žolių ryšuliais. Tvirtesnių namų sienas statė iš greta sustatytų
medinių paparčių stiebų, o stogus dengdavo šiaudais arba apdėdavo totaros
medžio žieve.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Maorių
būstuose visada būdavo tik vienas kambarys, nesvarbu, gyvenamasis namas ar
pašiūrė nuo prasto oro. Viduje pakakdavo nedidelės laužavietės įkaitinti
keliems akmenims, skleidusiems šilumą. Maisto maoriai namuose niekuomet
negamino, šeimininkaudavo tik lauke arba laikinoje pašiūrėje. Iš duobių
skirtingo aukščio terasose, kur stovėjo namai, susidariau įspūdį, kad šiame
kaime gyveno daug žmonių.<span style="mso-spacerun: yes;"> </span><o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Krūmuose
pagal nuorodas aptikau vietą, <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>ant polių stovėjo
atsargų sandėlis su stogeliu - <i>pataka</i>. Virš žemės iškeltas namelis<span style="mso-spacerun: yes;"> </span>saugodavo maistą nuo žiurkių. Kadangi maistas
yra dievo dovana ir bendruomenės turtas, kaip ir susirinkimų namus, patakas puošdavo
drožiniai. Įprastinių būstų maoriai paprastai nepuošdavo. Patakose saugodavo
vytintą ryklieną ir kitas žuvis, moliuskus, ungurius, šunieną, sūdytas žiurkes,
džiovintas sraiges, džiovintas uogas, žiedadulkes, smulkintas paparčio šaknis,
riebaluose užkonservuotus balandžius, papūgas, kitus paukščius. Šis kaimas buvo
turtingas ir <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>turėjo dar vieną pataką,
kurioje laikė bendruomenės turtą. Kirsdamas kampą tarp skirtingo aukščio terasų
įkritau į duobę. Tai buvo dar vienas sandėlis, tiksliau, maisto atsargų duobė.
Joje šio kaimo gyventojai laikė saldžiąsias bulves. Atmušęs akį tokių gilių
duobių įžvelgiau ir daugiau.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Bindzenau
rūke kaip vaiduoklis po paliktą ir pamirštą kaimą. Takas mane išvedė į didoką
aikštę, kur galėjau gerai įžiūrėti pamatus primenančius griuvėsius. Tai buvo
<i>marae</i> - šios kaimo bendruomenės centras. Žingsniais išmatavau jos šventovės
ilgį - 10 metrų. Bendruomenės namai buvo prestižo dalykas: kuo didesni, kuo
erdvesni, kuo brangesnė mediena, kuo daugiau raižinių. Iš šių pastatų buvo
galima daryti išvadą apie bendruomenės ekonominį pajėgumą. Tai kažkas panašaus į
mūsiškas bažnyčias, tik maoriai nepersistengdavo.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Europiečiams
atvykus į Naująją Zelandiją iš esmės pasikeitė maorių statybos metodai ir
medžiagos. Plieniniai kirviai ir pjūklai pakeitė primityvius įrankius iš
nefrito, imta pjauti lentas, smulkinti akmenis į žvyrą, dailidžių ir stalių įgūdžiai
pakeitė tradicinius įrankius ir sistemą. Ten, kur ankstyvieji pirkliai ir
misionieriai buvo aktyvūs, šie pokyčiai vyko greičiau. Labiau nutolusiose
vietovėse tradiciniai metodai išliko iki XIX a. vidurio. Naujomis priemonėmis
ir būdais maoriai statė daug patvaresnius ir ilgaamžiškesnius namus.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Per
dvi valandas gerokai permirkau, bet pėdindamas atgalios bei lydimas abejingų
karvių ir avių žvilgsnių, mąsčiau ir džiaugiausi, kad svariai save praturtinau,
nes turėjau galimybę prisiliesti prie buvusios įtvirtintos maorių gyvenvietės.<o:p></o:p></font></p>
<h4 style="line-height: 150%; text-align: center; text-indent: 59.55pt;"><font face="arial"><span style="mso-spacerun: yes;"> </span></font><span style="font-family: arial; text-indent: 59.55pt;">SVARBIAUSIA
BENDRUOMENĖS VIETA – MARAE</span></h4>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Bet
kurioje kelionėje po Naująją Zelandiją turistams siūloma apsilankyti tikrame
maorių kaime, kur visada į akis krinta didoka aikštė - <i>marae</i>, ir keli pastatai
prie jos. Maoriams tai <i>wahi tapu</i> - šventoji vieta. Maorių bendruomenėse <i>marae</i>
nuo seniausių laikų naudojo religiniais ir bendruomeniniais tikslais. Manoma,
kad tokiose vietose koncentruojasi labai stipri mana. <i>Marae </i>- tai savotiškas
maorių bendruomenės centras, į kurį maoriai ateina šeimomis ar net giminėmis
išsiaiškinti tarpusavio reikalų arba spręsti genties problemų, ten jie švenčia,
priima svečius, išlydi mirusiuosius. Šiais laikais, be visų ankstesnių
funkcijų, <i>marae</i> organizuojami koncertai turistams.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial"><i></i></font></p><table align="center" cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><img border="0" data-original-height="1246" data-original-width="1924" height="321" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEjJeNXGx7OrIPL2MG4aYGuPonsiP4Qltv1eRt8N5fi9mF46v4Rhaf-TMTz4FHvsC-FwI24ruGTH9xNJSC5HdapmcuR2MBGMpJ86zMSRdW_P2XWPDJIJPfnycaCzzq_TcnRudJySDJc6MPzo/w500-h321/dok018.jpg" style="margin-left: auto; margin-right: auto;" width="500" /></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;">Marae. knygos autoriaus piešinys<br /></td></tr></tbody></table><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><font face="arial"><i></i></font></div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><br /></div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><br /></div><div class="separator" style="clear: both; text-align: center;"><br /></div><font face="arial" style="line-height: 1.5;"><i style="line-height: 1.5;">Marae</i>
dažniausiai yra stačiakampio formos aikštė, kurią supa akmenys arba mediniai
kuolai. Ji paprastai erdvi ir neapaugusi augmenija, nes pats žodis <i style="line-height: 1.5;">marae</i>,
verčiant iš visų Polinezijos kalbų, tarp jų ir maorių, reiškia „išvalytas,
laisvas nuo medžių ir piktžolių“. Aikštės viduryje paprastai yra akmuo <i style="line-height: 1.5;">ahu</i>.
Taigi <i style="line-height: 1.5;">marae</i> - visas kompleksas, kurį sudaro pastatai ir atvira erdvė.<o:p></o:p></font><p></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Pagrindinis
<i>marae</i> akcentas - susirinkimų, arba bendruomenės, namas (<i>wharenui)</i>. Jo simbolika
remiasi tikėjimu, kad pastatas yra labai garbinamo genties vado ir jo protėvių
materiali išraiška. Ant pastato stogo kraigo visada yra stilizuota protėvio
medinė skulptūra (<i>tekoteko</i>) arba išdrožinėta jį simbolizuojanti kaukė (<i>koruru</i>).
<span style="mso-spacerun: yes;"> </span>Į šonus virš prieangio žemėjančios
plačios plokštės yra jo rankos (<i>maihi</i>), kurių <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>galiukai yra pirštai (<i>raparapa</i>). Vertikalios
atramos, prilaikančios žemėjančias plokštes, yra kojos (<i>amo</i>). Viršutinė stogo
briauna yra jo stuburas (<i>tahuhu</i>), nuo kurio besileidžiančios gegnės yra šonkauliai
(<i>heke</i>). Vidinė pastato dalis simbolizuoja krūtinę, kurios centre stovi
pagrindinis stogą prilaikantis stulpas - širdis (<i>pou tokomanawa</i>). Išorinės verandos
durys (<i>whatitoka</i>) yra jo burna, o langas - viena jo akis (<i>matapihi</i>). Prieš
susirinkimų namų verandą yra slenkstis (<i>paepae</i>).<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Tokių
pastatų viduje ant sienų pritvirtinti mediniai skydai <i>poupu</i> su gausiais
raižiniais. Jie vaizduoja<span style="mso-spacerun: yes;"> </span>maorių
didvyrius, legendas, protėvius, jų nuopelnus. Sienos išmušamos iš Naujosios
Zelandijos lino austais audimais, kurie meistriškai dera su medžio puošyba.
Raudonos, juodos ir baltos spalvos raštai turi mitologinę praeitį ir atkartoja
gamtos formas, pavyzdžiui, jūrų bangas, besiskleidžiantį paparčio lapą, žuvies
formą. Šis raštas vadinamas <i>kowhaiwhai</i> - kildinamas iš žodžio <i>kokowai</i> - raudonas
molis, iš kurio pigmento pagamintais dažais dažniausiai dengė medžio raižinius.
Raudoną spalvą maoriai vertino labiausiai iš visų, kurią dabar pakeitė
aliejiniai raudoni dažai. Tamsus, tačiau stiprus matinis <i>kokowai</i> raudonis
konservavo ir kartu gražino.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Pirmieji
baltieji, pradedant Džeimsu Kuku, paliko tikslių bendruomenių namų aprašymų, o
menininkas Džordžas Frenčas Angasas (George French Angas) prieš pat išrandant
fotografiją atvyko į Naująją Zelandiją ir preciziškai iki detalių nutapė
paveikslus su jau seniai išnykusiais pastatais. Nors maoriai jau nebegyvena
tradiciniuose kaimuose, tačiau <i>marae</i> ir susirinkimo namai neprarado savo
reikšmės. Pastaruoju metu pastatyta daug naujų pastatų, ypač dideliuose
miestuose.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">XIX
a., pradėjus plūsti į Naująją Zelandiją misionieriams, dauguma <i>marae</i> statinių
sugriauti ir palikti likimo valiai. Pastaruoju metu daug šių vietų tapo
turistinėmis įžymybėmis - tam tikra Naujosios Zelandijos vizitine kortele ir
vadinamuoju must-see kiekvienam į šalį atvykstančiam turistui. Nuo 1993 m.
šalyje įsigaliojo <i>marae</i> apsaugos statusas. Kiekviena <i>marae</i> turi globos tarybą,
atsakingą už viso komplekso priežiūrą ir apsaugą. Kadangi tokios vietos -
savotiškas maorių nacionalinio identiteto simbolis, lankantis jose būtina
laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, jeigu jas žinai.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Keliaudamas
maorių tankiai gyvenamame regione Šiaurės salos vakaruose, planavau apsilankyti
tikrame maorių kaime, kur nėra turistų, o čiabuvių daugiau nei baltųjų.
Labiausiai mane domino susirinkimų aikštė <i>marae</i>, nes įprasti maorių namai šiais
laikais niekuo nesiskiria nuo baltųjų. Surasti šią šventą vietą ne turistinėse
vietovėse, pasirodo, nelengva - jokių nuorodų nėra. Tą kartą be atvangos
pliaupė lietus, kas apsunkino paieškas, bet mano pastangos atsipirko. Kavinės
barmenas paaiškino ir net parodė kryptį, bet pridūrė, kad ją galėsiu pamatyti
tik iš toli. Tada nesupratau, ką reiškia ši užuomina.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Bene
gražiausią iš visų jau matytų <i>marae</i> išvydau jau iš tolo. Artėjant iš
pravažiuojančių mašinų man žmonės pavymui vis kažką šūkteldavo. Pro vartus
pamačiau, kad <i>marae</i> kiemas tuščias, jokių apeigų ar ritualų, nė vieno žmogaus.
Netikėtai prie manęs prisistatė du berniukai: vaikas ir paauglys. Tuojau pat
užkalbinau ir nustėrau - nekalba angliškai. Negalėjau patikėti, kad Naujoje Zelandijoje,
kur valstybinė ir dažniausiai vartojama kalba yra anglų, mokyklinio amžiaus
vaikai ja nešneka. Vis bandžiau su jais susikalbėti, rodžiau fotoaparatą,
sakiau, kad esu turistas, rodžiau savo mašiną. Tarpusavyje vaikai ėmė kažką
aptarinėti, o tada vyresnysis - 10-12 metų vaikas - šūktelėjo man ir pamojo
ranka, kad sekčiau paskui jį. Eidamas vis kartojo „tourist, tourist, Europe,
Europe“. Įėjus į <i>marae</i> kiemą, prieš mano akis visu grožiu atsivėrė puikiai
išsilaikę susirinkimų namai. Jų drožyba traukė mano akis, tačiau pėdinau paskui
vaikus.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Priėjus
kažkurį pastatą vaikai dingo ir netrukus į kiemą išėjo pagyvenusi maorė ir
maišyto kraujo baltaodė. Mačiau ir jaučiau, kad šios nepatenkintos mano vizitu,
nes, matyt, buvau pažeidęs <i>tapu</i> draudimą - įžengti į <i>marae</i> be leidimo. Pirmasis
pasisveikinau maoriškai, nusilenkiau, nusišypsojau ir ėmiau aiškinti bei
teisintis, kad domiuosi maorių kultūra, rašau knygą apie jų šalį. Moteriškių
veidai kaip mat pasikeitė ir tapu draudimas buvo atšauktas. Man neleido
fotografuoti, bet sužinojau daug dalykų.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Baltaodė
moteris papasakojo, kad jos dirba <i>marae</i> priežiūros ir apsaugos komitete. Čia
pat ir gyvena, yra atsakingos bendruomenei už viską, kas čia vyksta, todėl ir
mano neplanuotas vizitas joms iššūkis, kaip dabar elgtis. Tačiau moterys
nusileido ir patikėjo, kad aš iš tikrųjų rašau knygą. Juk tokiais dalykais
nejuokaujama, kitaip - <i>mana</i> susilpnės. Ta akistata mane dar labiau paskatino
gilintis ir tęsti rašymą.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Save
moterys vadina <i>tangata whenua</i> - vietos žmonėmis, turinčiais teisę neribotai čia
lankytis, tvarkyti <i>marae</i> pastatus, rengti šventes, sutikti svečius, pavyzdžiui,
ir tokius kaip aš. Jos rūpinasi maistu, vejos priežiūra, vandeniu, tualetais ir
pan. Jos turi teisę nuimti <i>tapu</i> nuo lankytojų, kad šie galėtų bendrauti su
maoriais.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Pasidomėjęs
apie vaikus gavau atsakymą, kad maži vaikai gali bet kada įeiti į <i>marae</i>. Jiems
leidžiama bet kur žaisti, tačiau vykstant apeigoms vaikų neturi būti. Kai kurie
maoriai nepaiso šių taisyklių, bet ant vaikų niekas nepyksta. Vaikai maorių
kultūroje labai gerbiami ir čia jų namai. Paaugliai irgi gali laisvai būti
<i>marae</i>, be to, nemažai jų čia mokosi maoriškų dalykų. Jų prašoma padėti, kai reikia
nešioti kėdes, išdėlioti indus ar nurinkti stalus, atnešti maisto, įpilti kavos
ar arbatos, atlikti tai, ko reikia svečiams. Gyvenimas <i>marae</i> gali būti vertinamas
kaip žmogaus vaidmenų, raida, pradedant mažu vaiku, kuris turi neribotą <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>teisę visame <i>marae</i>, tada seka pareigų
vykdymas, pradedant nuo buitinių ir juodžiausių darbų iki, galiausiai,
senatvės, kai <i>marae</i> priešakyje atsiduriama būnant gerbiamu vyresniuoju. <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Suaugę
vyrai ir moterys dažniausiai dirba <i>whare kai</i>. Tiekia ir gamina maistą <i>hangi
</i>būdu, taiso baldus, pjauna veją, dažo, žodžiu, atlieka visus svarbiausius ūkinius
darbus. Vyresnieji čia vadinami <i>Nga koroua me nga kuia</i>. Labai sudėtinga pasakyti,
kada vyresnysis yra vyresnysis, jei vertinsime tai pagal žmogaus amžių. Tai priklauso
nuo konkrečios bendruomenės taisyklių, nes vieni atstovauja <i>Maoritanga</i>, kiti <i>Whaikorero</i>. Kai kuriose
bendruomenėse mažai vyresnio amžiaus žmonių, dėl to vyresniaisiais būna ir
jaunesni vyrai bei moterys. Kituose kaimuose vyresnių žmonių gerokai daugiau,
dėl to seniūnai iš tikrųjų labai seni, o jaunimas tupi kampe ir laukia savo
laiko, nors kitur tokio amžiaus<span style="mso-spacerun: yes;"> </span>maoriai
atlieka svarbiausias funkcijas.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Mane
sutikusi maorė buvo senolė, tad supratau, kad ji labai gerbiama. Visų pirma
todėl, kad ji turi labai stiprią <i>maną</i>. Ją kaupė visa gyvenimą, dėl to maorių kultūroje
nėra požiūrio, kad senas žmogus mažiau vertingas. Atvirkščiai, joks jaunas
žmogus negali prilygti senolio išminčiai ir patirčiai.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial">Aš
šioje <i>marae</i> buvau kaip turistas <i>manuhiri</i>, įsiveržęs nekviestas į maorių
valdas.<span style="mso-spacerun: yes;"> </span>Vaikai mane atvedė pas
prižiūrėtojus, o šie, nors pirmąsias akimirkas ir<span style="mso-spacerun: yes;"> </span>nebuvo patenkinti, tačiau, nenorėdami
prarasti savosios manos, parodė man dėmesį, nuoširdumą, <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>aprodė <i>marae</i>, nemažai <span style="mso-spacerun: yes;"> </span>papasakojo. Labai knietėjo įamžinti unikalius vaizdus,
kurie papuoštų „National<span style="mso-spacerun: yes;"> </span>Geographic“
žurnalo<span style="mso-spacerun: yes;"> </span>viršelį, tačiau man<span style="mso-spacerun: yes;"> </span>neleido, tvardžiausi maigydamas rankose
fotoaparatą, bet taisyklių laikiausi. negi dėl silpninsi savo <i>maną</i>. <o:p></o:p></font></p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><font face="arial"><br /></font></p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"></p><h4><font face="arial">Skaitykite taip pat:</font></h4><div><font face="arial"><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2017/09/aplink-pasauli-kapitono-granto_21.html">Aplink pasaulį kapitono Granto beieškant: Naujoji Zelandija</a><br /></font></div><div><a href="https://kelionesuknyga.blogspot.com/2017/02/witi-ihimaera-banginiu-vadeliotoja.html">Witi Ihimaera. Banginių vadeliotoja.</a><br /></div><p></p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 59.55pt; text-justify: inter-ideograph;"><br /></p>Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0Naujoji Zelandija-40.900557 174.885971-69.210792884802416 139.729718317791 -12.590321115197579 -149.95777631779094tag:blogger.com,1999:blog-413220214076203299.post-68905885618447701752020-06-16T13:24:00.000+03:002020-06-16T13:24:19.166+03:00Anželika ir Rimvydas Laužikai. Graikija: alyvmedis, vynmedis ir laivas <h2 style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><div class="separator" style="clear: left; float: left; margin-bottom: 1em; margin-right: 1em; text-align: center;"><img border="0" data-original-height="800" data-original-width="569" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhu2NUpo_j4Q3TtfVsxlJv1_AzfstvxwMc6EDYB1RMkqKI9wrK95JPkhNO7i9yUS76lNXwW0fUIPHrCQeWGWYJwTv0J_Fq7XNC6M7R84Put4p9njwv1JaWxkGIfIoBfJoRPahLR7vSxxKcu/s320/virselis.jpg" /></div><font face="inherit" size="3" style="font-weight: normal; line-height: 1.5;">Iš karto pasakau, kad šitą knygą norėsiu turėti rankoje, kai važiuosiu į Graikiją. Iki šiol poilsinių kelionių tipas mane ne itin žavėjo, tuo tarpu savarankiškas kelionės organizavimas į šalį, kurioje vargu ar susikalbėčiau - kelia pernelyg didelį stresą. Bet, pavarčiusi knygą supratau, kad daugiasluoksnė Graikija žavi taip, kad važiuosiu bet kuriuo atveju. net jeigu pirmai pradžiai tai bus poilsinė kelionė į kažkurią salą- objektų, pasakojimų tiek, kad apmąstymų ir įspūdžių užteks metams. o knyga - kelrodė per ypatingai ilgą Graikijos istoriją ir reliktus - antikos, krikšionybės pradžios, Bizantijos, Osmanų imperijos.... Visa surinkta į vieną, ypatingą knygą. </font></h2><h4 style="text-align: left;"><font face="inherit" size="3" style="font-weight: normal; line-height: 1.5;">Skaitome: <br /></font>Anželika ir Rimvydas Laužikai. Graikija : alyvmedis, vynmedis ir laivas.- Kaunas : Terra Publica, 2020. - 351 p. </h4><div><font face="arial"><br /></font></div><div><span><a name='more'></a></span></div><h2 style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><span style="font-family: arial; text-indent: 2cm;">Kiekvieno
iš mūsų Graikija</span></h2>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"></p><div class="separator" style="clear: right; float: right; margin-bottom: 1em; margin-left: 1em; text-align: center;"><img border="0" data-original-height="1600" data-original-width="1395" height="320" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhRxkEoaRTMi6Blp6pQqLy8fKcrcKOBoUPzw3Pt2a37LRTFq8NCLfFXfZ2Jhyphenhyphen9N8irjf2GPvxa2JQVzgIPx2nkmbkP4y2TeS5AZ2uE_JZ_wZsUrfCDDY0mMwR0ZMmzsr4iSwP1P8R7-uqIo/s320/anzelika-ir-rimvydas-lauzikai.jpg" /></div><font face="arial">Graikija...
Vieniems tai šalis iš vaikystės, pažymėta dievų ir didvyrių, kovų ir
pralaimėjimų mitų. Kitiems - demokratijos, olimpiados ir teatro tėvynė. Kažkas
žavisi Troja, 300 spartiečių ar Aleksandru Didžiuoju. Dar kai kas negali
atsiplėšti nuo Platono, Aristotelio ar Sokrato veikalų. Dauguma mokykloje
išmoksta Pitagoro teoremą, Euklido geometriją ir Archimedo dėsnius. Kitiems
Graikija asocijuojasi su krize, skurdu, pabėgėlių srautais, tarsi nesėkmės
istorija. Dar kažkas nostalgiškai svajoja apie Šiaurės Atėnus ar net kuria
Akropolį Vilniuje.</font><p></p><p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><span style="text-indent: 2cm;"><font face="arial">Kiekvienam
mūsų Graikija savaip sava ar savaip nesuprantama. Daug kas keliauja į šią šalį,
tačiau kur kas mažiau bandančiųjų ją iš tikrųjų pažinti. Kelionė į Graikiją
neretai būna paženklinta išankstinių nuostatų. Ten nuvykę ieškome ne Graikijos,
o patvirtinimo, kad ji tebėra tokia, kokią įsivaizdavome. Daugelis Graikijoje
ieško antikos, pamiršdami ar nenorėdami pastebėti šios šalies pastarųjų dviejų
tūkstantmečių istorijos ar vengdami pažvelgti į akis dabarčiai. Tokius
ieškotojus Graikija nuvilia ar net papiktina. Nes ji, skaičiuojanti
tūkstantmetę istoriją, yra išdidi, nepataikaujanti ne- norintiesiems jos
pažinti.</font></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Ar
gali Graikiją pažinti lietuvis? Turbūt tik iš dalies, nes mes esame sausumos
civilizacija - „bejūriai“, arba „athalattotos“, kaip pasakytų Aristofanas. Tai
žmonės, nesusidraugavę su jūra. Tie, kuriuos sutikti graikui buvo iššūkis ir
žygdarbis. Odisėjui, nužengusiam į Hadą, Teiresijas pranašavo, kad ramią
senatvę jis pelnys tik atlikęs žygį: <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">„Irklą
patogų paimk ir leiskis į tolimą kelią,<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Kolei
tu žmones užtiksi, nemačiusius marių plynųjų<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Ir
neragavusius niekad druska užsūdyto valgio. <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Raudonasnapių
laivų nebus jie regėję nei matę <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Švelniai
nudilinto irklo, kurs laivui sparną atstoja<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">.
<...> Kai susitiksi keleivį, kuris ims teirautis nustebęs:<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial"><span> </span>„Kam tą vėtyklę nešies, ant tvirto peties
užsidėjęs?'' – <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Žemėn
toj vietoj įsmeik apdilusį irklą patogų<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Ir
Poseidonui valdovui sudėki auką gausingą.“ <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Ši
pranašystė reiškia, kad Odisėjas turėjo nukeliauti į „bejūrių“, - tokių kaip
mes, žemę. Istorinėje praeityje mūsų jūra buvo beribiai Lietuvos miškai, o mūsų
salos - miškuose išsimėtę kaimeliai ir pilys. Tačiau ten, kur baigėsi krantas,
baigėsi ir mūsų pasaulis. Mums jūra buvo riba, graikams - galimybė. Sukūrę
valstybę tarp dviejų jūrų mūsų valdovai nepastatė nė vieno uosto. Vos pasiekę
jūros krantą, graikų valdovai laivais leisdavos į pasaulį apgyvendinti naujų
žemių. Mes kelionę matuojame žirgo žingsniu, o jie - į bures pučiančiu vėju ir
irklininkų yriais. Gal todėl ši knyga yra apie žemyninę Graikiją ir
didesniąsias jos salas (tas, kuriose galima važinėti automobiliu). Gal todėl
knygoje tiek daug dėmesio skiriama sausumai ir tiek mažai - jūrai.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Šioje
knygoje, mes - Anželika ir Rimvydas - kviečiame jus pažinti Graikiją neturint
išankstinių nuostatų ir negailint pastangų bei laiko nukrypti nuo kelionės
planuotojų kruopščiai sudėlioto maršruto, pristatančio pajūrio kurortų, salų ir
paplūdimių Graikiją.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Šia
knyga padėsime jums tai padaryti. Tikimės, kad tada šalis jums atsivers. Ir ne
tik ta antikinė Graikija, kuri egzistavo prieš tūkstančius metų, tačiau ir ta,
kuri regėjo Bizantijos klestėjimą, patyrė Osmanų imperijos žiaurumus. Šalis,
dėl kurios George’as Gordonas Byronas paliko savo tėvynę. Šalis, švenčianti
„Ne“ dieną, ir šalis, kurioje žodžių junginys „Atėnų politechnika“ reiškia
daugiau nei vien universiteto pavadinimą. Jei jums pavyks, išvysite Graikiją,
kurios didžiulę teritorijos dalį dengia kalnai snieguotomis viršūnėmis ir
giliais tarpekliais, su kalnų upėmis, ežerais ir kriokliais. Ir dar pažinsite
graikų virtuvę. Ne tik tą - „suvlakis-dolmadai-dzadzikis“, masiniams turistams
subalansuotą derinį, bet ir skirtingų laikotarpių įvairių Graikijos regionų
virtuvę. Sužinosite apie šalį, kurios kultūra paliko ryškius pėdsakus mūsų,
lietuvių, kultūroje, ir pažinsite lietuvius, palikusius pėdsakų šios šalies
istorijoje. Stengėmės knygoje sudėlioti kuo įvairesnį istorinės ir šiuolaikinės
Graikijos paveikslą suprasdami, kad neįmanoma papasakoti visko. Visko ir
nereikia. Rašant knygą apie konkrečią šalį, didesnė grėsmė yra ne užmiršti kurį
nors svarbų tos šalies paveldo objektą, bet primesti skaitytojui savo santykį
su ta šalimi. Šį santykį turime rasti kiekvienas savo pastangomis.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Šioje
knygoje geografiškai apsiribojome žemynine Graikija ir jos didžiosiomis
salomis. Skaitytojas beveik nieko neras apie graikams Mažojoje Azijoje,
Konstantinopolyje, Aleksandrijoje, Sicilijoje ar šiaurinėse Juodosios jūros
pakrantėse nutikusius dalykus. Lietuvos skaitytojui kur kas geriau pažįstami
antikos laikai nei XV ar XIX amžiai, tad atsisakėme smulkiau aptarti kai kurias
(sakytume, vadovėlines) asmenybes ir jų kūrybą, įvykius ar idėjas, kurios buvo
svarbios antikai, tam, kad galėtume papasakoti apie vėlesnių laikų žmones,
įvykius ir idėjas. Taip pat stengėmės kelionių maršrutus perkelti tolyn nuo
didžiųjų centrų (į juos paprastai turistai vežami autobusais). Norime pakviesti
keliauti ir į periferiją, kai kuriose vietose gal būsite vieninteliai turistai.
Tačiau tos vietos - įdomios ir vertingos. Šalis atsiveria, kai turistas smalsus
ir pats nori ją pažinti. Jei šalis lieka neatrasta - tai mūsų pastangų
trūkumas.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Stengėmės
knygoje taip pat atvaizduoti, kiek antikinės Graikijos kultūra buvo svarbi
Europos vėlesnių laikų kultūrai. Todėl Graikijos mitologijai ir istorijai
iliustruoti parinkome nemažai XV-XIX a. įvairių Europos šalių dailininkų
kūrinių. <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Kas
dar gali būti svarbu mūsų skaitytojui? Pagal išsilavinimą abu esame istorikai.
Tad knygoje Graikija vaizduojama per istorijos - mitinės ir tikrosios - prizmę.
Šią knygą parašėme kaip turistai, Graikijos keliais nukeliavę ne vieną
tūkstantį kilometrų, tačiau šioje šalyje negyvenę ilgesnį laiką. Tad gali būti,
kad mūsų Graikija yra romantiškesnė, nei atrodo ten gyvenantiesiems. Mums
Graikija tebelieka įkvepiančių ir jaudinančių istorijų šalis. Tokia, kurioje
Atėnų gatvėse sutiktų elgetų tamsūs, vėjo ir saulės nugairinti veidai daugiau
primena ne benamių, o šventųjų atsiskyrėlių veidus, vaizduojamus
bizantiškosiose viduramžių ikonose. Ir tokia, kurioje daugelis gatvėse
gyvenančių šunų yra ne valkataujantys (kaip lietuviui įprasta), bet tiesiog
laisvi.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial"><span> </span>Įvade norime padėkoti savo draugams Graikijoje,
kurie buvo kantrūs „bejūrių“ klausimams ir norui diskutuoti apie savo šalį.
Pirmiausia esatie dėkingi geram bičiuliui dr. Cosčiui <span> </span><span> </span>Dallui.
Diskusijos su Cosčiu leido patikrinti ne vieną šioje knygoje pristatomą idėją
ar visiškai subjektyvų požiūrį į Graikiją ir jos žmones. Taip pat dėkojame dr.
Kostui Konstantinidžiui, dr. Eleftherijai Paliou, dr. Theodorai Moulou <span> </span>ir dr. Marinai Toumpouri. Taip pat dėkojame
savo draugui socialiniame <span> </span>tinkle Mariui
Vyšniauskui, pasidalijusiam savo žiniomis apie Graikijoje XIX a. <span> </span>besilankiusius lietuvius, ir Lietuvos Respublikos
ambasadoriui Graikijoje Rolandui Kačinskui už palaikymą ir atsiustas
fotografijas.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Knygoje
aprašomos mūsų gastronominės patirtys ir receptai taip pat atsirado dėl to, kad
maistą gaminantys Graikijos žmonės noriai dalijosi savo gastronominėmis
patirtimis ir receptais. Esame dėkingi Yorgiui Ledakiui iš Frangokastelo,
Despinai iš Kretos alyvuogių aliejaus ūkio Agios Nikolajo vietovėje, Nikui,
Dimitriui ir visai jų šeimai, dirbančiai „The River“ tavernoje Agia Fotijos
kaimelyje Kretoje, ir tavernos „Diodos“ personalui Atėnuose. Taip pat dėkojame
Dimitriui iš Drepano, Joannai Panagopoyloy ir Giorgui Asimakopoului iš
Olimpijos, restorano „Mitsaras“ komandai bei Chrisi Tsoumas iš Kastrosikijos.
Ačiū jiems visiems. Taip pat ačiū puikios knygos lietuvių kalba apie Graikijos
virtuvę autorei Ingai Kupšytei-Chorianopoulou.<o:p></o:p></font></p>
<h2 style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial"><table align="center" cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><tbody><tr><td style="text-align: center;"><a href="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiLVj8aOreJhbqRdXRLM7uHgPLVnVDx5DbGXtNkjeR_52uLajplh4_kcLzENdDU58yKpAUfEXGToXnR0yMn_RUNGuRHClUW_lD9odr6ZQaKJ2v7dwMwYKas7zV2_2_qsJlyhz35lL1X6nXO/s1024/dok005.jpg" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" data-original-height="556" data-original-width="1024" height="218" src="https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiLVj8aOreJhbqRdXRLM7uHgPLVnVDx5DbGXtNkjeR_52uLajplh4_kcLzENdDU58yKpAUfEXGToXnR0yMn_RUNGuRHClUW_lD9odr6ZQaKJ2v7dwMwYKas7zV2_2_qsJlyhz35lL1X6nXO/w400-h218/dok005.jpg" width="400" /></a></td></tr><tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;">Kretos žemėlapis su sužymėtais objektais </td></tr></tbody></table></font></h2><h2 style="line-height: 150%; text-align: center; text-indent: 2cm;"><span style="font-family: arial; text-indent: 2cm;"> </span><span style="font-family: arial; text-indent: 2cm;">Kreta</span></h2>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Kreta
yra didžiausia Graikijai priklausanti ir penkta pagal dydį Viduržemio jūros
sala. Venecijiečių ji vadinta Kandija, turkų - Kiride. Salą į dvi dalis
(šiaurinę ir pietinę) dalija Lefka Orio, Ido ir Diktės kalnynai. Tarp jų
įsiterpia Nidos (Kreta, 6), Omalo ir Lasičio (Kreta, 18) plynaukštės. Visas
kalnynas išvagotas gausių tarpeklių. Kretos gyvūnija visais laikais skyrėsi nuo
žemyninės Graikijos. Keliaudami Kretos kalnais galite sutikti laukinių Kretos
ožkų. Bronzos amžiuje čia gyveno nykštukiniai drambliai ir hipopotamai, o dar
senesniais laikais - ir miniatiūriniai Kretos mamutai. Taip pat šiuose kalnuose
gausu visam graikų pasauliui svarbių mitologinių vietų - Diktės ola (Kreta,
17), Idos kalno (Ideono) ola (Kreta, 7), Labirintas (Kreta, 35).<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Kreta
yra vienas iš graikų kultūros „karštųjų taškų“. Salos geografinė padėtis kūrė
tai, ką Gertas Janas Hospersas XXI a. pavadins „kūrybiniais miestais“
(žvelgiant plačiau - kūrybinėmis erdvėmis). Hosperso teorijos požiūriu,
kūrybinei erdvei atsirasti būtini trys antropologiniai veiksniai:
koncentracija, įvairovė ir nestabilumas. Koncentracija šiame kontekste siejama
ne su žmonių skaičiumi, o su jų sąveikų intensyvumu ir tikimybe. Įvairovė
siejama su galimybe skirtingų kultūrų, amžiaus, tautų, profesijų žmonėms bendrauti,
mokytis vieniems iš kitų, perimti informaciją, idėjas. Nestabilumas reiškia
krizių, neapibrėžtumo, konfrontacijos ir chaoso momentus. Kreta buvo kaip tik
tokia. Jei juokaudami ieškotume žymiausio su Kreta susijusio asmens - tai
neabejotinai būtų literatūrinis herojus graikas Zorba.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Pirmieji
hominidai Kretą pasiekė jūra maždaug prieš 130 tūkst. metų. Kreta yra vienas
civilizacijos lopšių. Maždaug prieš 5000 m. čia iškilo Mino civilizacija,
pavadinta legendinio karaliaus vardu. Šiai civilizacijai priklauso Knoso,
Faisto, Malijos rūmai. Vėlesniais laikais tūkstančius metų ši sala buvo
savotiška civilizacijų kryžkelė, į kurią (dėl patogios geografinės padėties)
užsukdavo visi keliavusieji Viduržemio jūra iš šiaurės į pietus ir iš rytų į
vakarus. Čia kirtosi Mikėnų civilizacijos žmonių ir dorėnų, egiptiečių, graikų,
finikiečių keliai. Antikiniais laikais Kreta priklausė Graikijos civilizacijos
erdvei. Anot Homero, kretiečiai, vedami Idomenėjo, dalyvavo Trojos apgultyje.
Ta pati geografinė padėtis lėmė, kad Kreta visada buvo mazgas, dėl kurio
varžėsi įvairūs užkariautojai: Roma, Venecijos Respublika, Osmanų imperija.
Turkai čia įsitvirtino tik XVII a. 1898 m. buvo sukurta Kretos autonominė
valstybė (Osmanų imperijos vasale), o 1913 m., po Balkanų karų, Londono
sutartimi sala prijungta prie Graikijos.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Šiuo
metu didžiausi salos miestai yra Heraklionas (administracinis centras),
Chanija, Retimnas ir Sitija šiaurinėje salos dalyje. Didžiausias gėlo vandens
telkinys yra Kurno ežeras, Agijos ir Amurgelų tvenkiniai. Kreta turi tik keletą
vasarą išdžiūvančių upių. Didesnės yra Geropotamas, Platys, Aposelemės,
Anapodarės, Kyliarės, Aukščiausios viršukalnės yra Ida (Timijo Stavro viršūnė,
2456 m) (Kreta, 5), Diktinas (Špate, 2148 m), Lefka (Pachnai, 2454 m),
Volakijas (2116 m). Didžiausi urvai - Milatos, Diktės, Idos kalno (Dzeuso)
(Kreta, 7), Sfendonės, Melidonės-Gerondospilio. Vai palmių miškas rytinėje
salos dalyje priskiriamas gražių (estetiškų) miškų kategorijai. Kretoje daug
paminklinių alyvmedžių. Kai kurių jų amžius siekia bronzos amžių (išdygę ar
pasodinti prieš 3500-3700 m.). Tai alyvmedžiai, augantys Ano Vuvių (Ano Vouves)
(Kreta, 15), Azorijo (Kavusės) (Kreta, 37), Vatolako, Aerino, Fourkolijos,
Genos, Gortynės, Grambelo, Gre Elės, Amario, Paliamo, Mathenos, Panaso, Palea
Rumatos, Sarmono, Kamilario, Kamara Delijanos vietovėse. Taip pat gamtos
paminklais laikomi Krasės, Faisto (Gortynės), Azogyrų ir Vlato platanai, Korfės
ąžuolas. Regione yra Samarijos nacionalinis parkas.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Į
UNESCO Pasaulio gamtos ir kultūros paveldo preliminarųjį sąrašą (kaip
kandidatai) įtraukti Kretos Apteros teatras (Kreta, 30), Spinalongos
įtvirtinimai (Kreta, 19), Samarijos tarpeklis (Kreta, 10), Herakliono ir
Chanijos vėlyvųjų viduramžių laikotarpio įtvirtinimai, Knoso, Faisto, Mafijos,
Zakro, Kidonijos archeologinės vietovės, priskiriamos Mino laikotarpiui.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Iš
Kretos kilusi graikų dainininkė Nana Mouskouri (g. 1934), rašytojas Nikas
Kazantzakis, tapytojas EI Grekas, poetas Odyssėjas Elytis ir vienas žinomiausių
moderniosios Graikijos respublikoniškų ir liberalių pažiūrų politikų
Eleftherijas Venizelas (Eleftherios Venizelos; 1864-1936). Jis buvo Graikijos
ministras pirmininkas 1917-1920, 1924, 1928-1932 ir 1935 m. Jo vardu pavadintas
Atėnų tarptautinis oro uostas.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Kreta
dabar yra populiari turizmo vieta. Salą išilgai dalijantys kalnai lemia ne tik
skirtingus kraštovaizdžius ar gamtos sąlygas, bet ir turistų srautus.
Mėgstantieji triukšmingesnį, labiau „viskas įskaičiuota“ turizmą renkasi
šiaurinės Kretos miestus. Norintieji ramesnių kelionių ir poilsio traukia į pietinės
dalies kaimus ir miestelius. Kretoje verta išsinuomoti automobilį ir aplankyti
atokesnes, mažiau turistų lankomas vietas ir būtinai papietauti nedidelių,
nuošalesnių miestelių tavernose.<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Kreta
yra proistorinių, antikos, viduramžių ir naujųjų laikų keliautojų, pirklių ir
piratų kelių kryžkelė. Tai formavo Kretos, kaip strateginio taško Viduržemio
jūroje, svarbą. Dėl šios priežasties sala buvo pageidaujamas grobis ir traukė
užkariautojus. Tad Kretos istorija yra daugiau karų ir sukilimų nei taikios
plėtros istorija. Tai formavo ir specifinį vietos žmonių charakterį, apie kurį
taikliai rašė iš šios salos kilęs rašytojas Nikas Kazantzakis: „Kretoje yra
savotiška ugnis - vadinkime ją „siela“. Tai kažkas galingesnio nei gyvenimas ar
mirtis. Tai yra pasididžiavimas, atkaklumas, narsa, sumišę su kažkokiais
kitais, neišreiškiamais ir nepamatuojamais dalykais, tuo, kas verčia jus
džiūgauti dėl to, kad esate žmogus, ir tuo pat metu drebėti.“ Keliaudami per
Kretą ne kartą pakelėse matysite peršautus ženklus. Nebijokite. Jums niekas
negresia. Tiesiog toks Kretos gyventojų charakteris. Toks šios vietos <i>genius
loci. </i><o:p></o:p></font></p>
<h4 style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial"><o:p> </o:p><span style="text-indent: 2cm;">Ignotas
Žiogelis rašo apie Kretą</span></font></h4>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Kretoje
lenkėsi keliautojas orientalistas Ignotas Žiogelis (Ignacy Žagiell; 1826-1891).
Ši išskirtinė asmenybė buvo Didžiosios Britanijos kariuomenės gydytojas
Indijoje, Egipto vicekaraliaus rūmų okulistas, tarnavo Maroko sultonui ir yra
laikomas pirmuoju europiečiu, atradusiu Nilo ištakas. Dar jis lankėsi Ceilone
(dabar Šri Lanka), Javoje, Sumatroje, Madagaskare. Į Kretą jis atvyko grįždamas
iš Afrikos, pakeliui iš Santorino. I. Žiogelio požiūris - racionalus,
mokslinis, mažiau emocingas nei Mikalojaus Kristupo Radvilos. Anot jo Kreta -
puiki sala, dalijama į dvi dalis: Retimną ir Kretą. Kandijoje gyvena apie pusė
milijono žmonių, įvairių tautų, daugiausia graikų ir turkų arba dar kadaise į
islamą atverstų graikų. Žemės Kretoje labai derlingos, daugiausia apsėtos
medvilne, kukurūzais, kviečiais ir miežiais. Įveisti didžiuliai alyvmedžių,
apelsinmedžių, citrinmedžių plotai bei didžiuliai vynuogynai. Iš spygliuočių
čia auga kiparisai, pušys, kedrai ir eglės. Kaip ir kitų jūros salų, Kretos
kraštovaizdis yra vaizdingas. Garsėja vaizdai nuo Kretos į jūrą, čia galima
stebėti praplaukiančius laivus. Keliautojas taip pat pamini, kad Kretoje
gaminamas vynas malvazija yra saldus, nes jame daug medaus.<span style="text-indent: 2cm;"> </span></font></p>
<h4 style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Svečiuose
pas Minotaurą, arba kodėl Ariadnė prakeikė Tesėją</font></h4>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Kreta
dažnai minima graikų mituose ir legendose. Kadangi tai didžiausia ir piečiausia
Graikijos sala, mituose aprašyti herojai, norėdami nuo ko nors pasislėpti,
dažnai vykdavo būtent j ją. <span style="text-indent: 2cm;">Kretos
saloje, Lasičio plynaukštėje (Kreta, 18), esančiame Diktės urve, pagal legendą,
gimė ir užaugo vyriausiasis dievas Dzeusas, Jo motina Rėja čia slėpė sūnų nuo
rajūno tėvo Krono. Kronas baiminosi, kad prieš jį gali sukilti jo vaikai, todėl
liepė savo žmonai Rėjai atnešti ką tik gimusius vaikus ir vieną po kito
prarydavo. Taip jis sumaumojo penkis savo vaikus, tačiau šeštojo - Dzeuso -
Rėja nebenorėjo prarasti. Taigi ji atsidūrė Kretos saloje, ten giliame urve
pagimdė sūnų, o Kronui grįžusi padavė praryti suvystytą akmenį. Žiaurusis
tėvelis nė nepajuto skirtumo (matyt, rydavo nekramtęs) ir manė, kad jo
viešpatystei negresia joks pavojus.</span></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><span style="text-indent: 2cm;"><font face="arial">Mažylį
Dzeusą jau kitame, netoli Idos kalno esančiame urve (Kreta, 7) augino ir ožkos
Amaltėįos pienu girdė nimfos Adrastėja ir Idė. Nuo žydinčių kalno šlaitų medų
mažyliui nešė bitės. Tačiau iškildavo šiokių tokių keblumų, kai kūdikis pravirkdavo.
Tada reikėjo kalavijais trankyti skydus, kad verksmo netyčia neišgirstų
rūstusis Kronas. Galų gale Dzeusas užaugo ir sukilo prieš tėvą, paskui privertė
jį atryti ir brolius bei seseris; Hestiją, Demetrą, Herą, Hadą ir Poseidoną.
Tada kartu jie atėmė valdžią iš Krono ir Dzeusas tapo Olimpo valdovu
(antikinėje poezijoje jis dažnai vadinamas tiesiog Kronidu). Jis sėdi aukštai
ant kalno ir žaibais bei viesulais baudžia tuos, kurie nesilaiko įstatymų,
duoto žodžio ar priesaikos arba yra nesvetingi. Dzeusas yra ir pranašysčių
dievas, o erelis ir jautis - jo simboliai:</font></span></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">„Augo
Kretoje dievas didysis Dzeusas, ir niekas <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Iš
dievų apie jį nežinojo. Jo kūnas tvirtėjo, <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial"><span> </span>Nes šventoje oloje jį balandės maitino,
nešiojo <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial"><span> </span>Maistą - ambrosiją jam iš toli, nuo srovių
Okeano. <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial"><span> </span>O didžiulis erelis atnešdavo Dzeusui protingam
<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial"><span> </span>Gerti nektarą, snapu nuo uolos surinkęs jo
rasą. <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial"><span> </span>Paukštį šį nemirtingą padarė, paėmęs į dangų, <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial"><span> </span>Dzeusas grėsmingas, Kroną, savąjį tėvą,
įveikęs.“<o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial"><span> </span>(Antikos poetės. Senovės graikių ir romėnių
poezijos rinktinė. Moiro. 62 p.) <o:p></o:p></font></p>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: justify; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Dar
kartą Dzeusui teko apsilankyti Kretoje, kai pagrobė gražiąją Europę. Tiesa,
tada jis, nenorėdamas mergelės išgąsdinti, pasivertė nuostabiu jaučiu, kurio
kailis žvilgėjo kaip auksas, kaktoje švietė sidabrinė dėmė, o auksiniai ragai
buvo išlenkti kaip mėnulio pjautuvas. Nusižiūrėjo jis Sidono karaliaus Agenoro
dukterį ir nusprendė pagrobti. Europė kartu su kitomis mergelėmis skynė gėles
ir pamatė laukymėje nuostabų jautį; jis ėmė jai laižyti rankas ir meilintis.
Jautis atsigulė ant žolės, kad mergelei būtų patogu ant jo atsisėsti. Europė
įsitaisė jam ant nugaros, ir tada jautis puolė į putojančią jūrą. Taip Europė
atsidūrė Kretos saloje. Ten ji tapo Dzeuso žmona ir nuo to laiko gyveno
Kretoje, netrukus susilaukė ir trijų sūnų: Mino, Radamanto ir Sarpedono. Visame
pasaulyje pasklido šlovė apie galingus ir išmintingus Dzeuso ir Europės sūnus.<o:p></o:p></font></p>
<h4 style="line-height: 150%; text-align: center; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Kretos
valdovas Minas ir jo rūmai</font></h4>
<p class="MsoNormal" style="line-height: 150%; text-align: center; text-indent: 2cm;"><font face="arial">Geriausiai
iš Dzeuso vaikų dabar žinomas karalius Minas (arba Minojas), jo vardu pavadintas
ankstyvasis Graikijos istorijos laikotarpis, kai Kretos sostinė buvo Knosas
(Kreta, 1), o jame stovėjo įspūdingi karališkieji rūmai. Pasak legendos, ten
buvo ir garsusis Labirintas, saugomas pusiau žmogaus, pusiau jaučio Minotauro,
kurį pajėgė įveikti tik didvyris Tesėjas. Minotauro vardas buvo Asterijas, tai
reiškė „žvaigždinis“. Jis buvo Poseidono bei Mino žmonos Pasifajės sūnus.
Ariadnė buvo jam sesuo. Paskui, kad negąsdintų kretiečių, jis buvo uždarytas
Knoso rūmų labirinte, kurį sukonstravo pats meistras Dedalas.<o:p></o:p></font></p><br />Panevėžio m. bibliotekahttp://www.blogger.com/profile/07602582744435697463noreply@blogger.com0Kreta, Graikija35.240117 24.80926916.9298811151975777 -10.346983582209013 63.550352884802422 59.965521782209017