2014 m. gegužės 31 d., šeštadienis

Lietuvos didieji



Ne kunigaikščiai. LDK - jau toli praeityje ir mūsų atmintyje. Dabar - kitų didžiųjų laikas. Tų, kurie kuria ir žadina  naują tautos dvasios pakilimą, naują atmintį, naują tautinės ir valstybinės savasties laiptelį. Ir niekur nedingsi, atsiremiame į senąją kartą, senąją istoriją.



2014 m. balandžio 30 d., trečiadienis

Šiaurė. Labai Šiaurė



Gegužės mėnesį, kartu su visa "Lietuvos kultūros sostine" keliaujame į Norvegiją. Sutinku, ten jau yra nemažai mūsų tautiečių, ir netgi įleidusių ten šaknis nuo II pasaulinio karo, tačiau ši kelionė - kultūrinė.
Kai kalbame apie šiaurės šalių literatūrą, pirmiausia turėtume pasakyti, kad Šiaurės šalyse didžiulis dėmesys skiriamas vaikams ir moterims.  Kaip ir visuomenėje. Turbūt kiek keista, kad paprastai Šiaurės Europos šalis būdavo  įvardinamos kaip socialistinės, tačiau šiame socializme rado vietos sau visi, taip pat ir karaliai. Iš 4 šalių - trys monarchijos. Kiekvienas žmogus čia svarbus. Tai tikrai Šiaurės tradicija. Ir būtent Norvegijoje prasidėjo sufražisčių  judėjimas, siekęs gauti moterims balsavimo teisę.

2014 m. balandžio 2 d., trečiadienis

Hansas Kristianas Andersenas. Karalius iš pasakininkų tarpo


Taip jau atsitiko, kad Danijos mėnesį žymime tada, kai gimė garsiausias Danijos rašytojas. Ir  garsiausias vaikų literatūros kūrėjas.
Hansas Kristianas Andersenas.
Jo gimimo dieną pažymime kaip Tarptautinę vaikiškos knygos dieną. Jo vardo apdovanojimas - aukščiausias tarptautinis apdovanojimas vaikų rašytojams ir knygų iliustruotojams, kartais vadinamas ir "mažuoju Nobeliu". Vienas iš H. K. Anderseno medalio nuostatų punktų - teikiamas už naujausią kūrinį, "įnešusį indėlį į vaikų ir jaunimo literatūrą", gyvam, aktyviai kuriančiam rašytojui.
Tėvams turbūt reiktų atkreipti dėmesį į šiuos rašytojus, kad vaikai skaitytų tikrai vertingą literatūrą.

2014 m. kovo 31 d., pirmadienis

Undinėlė, panelė Smila ir kiti Danijos gyventojai



Balandį  visas Panevėžys, kaip Lietuvos kultūros sostinė turėtų nukeliauti į Daniją. Ko ten? O čia jau pasirinktinai... Vaikai tikriausiai keliautų į Legolendą arba kurį nors Hanso Kristiano Anderseno muziejų. Istorijos mėgėjai - pažiūrėti šalies, kur gyvena pačių pirmųjų vikingų palikuonys. Pedagogai - pasisemti naujų profesinių idėjų, nes Lietuvoje labai populiarios danų idėjos šioje srityje. Visi paniurėliai ir nelaimingi - į miestelį, kuris vadinamas vienu iš keturių laimingiausių pasaulio miestų. Ar reikia daugiau krypčių? Literatūra. Lietuvoje danų literatūra ne pati populiariausia. Be Anderseno pasakų, žinoma. Šio rašytojo sėkmė - nepakartojama. Galbūt jo asmenybė - tas pradas, kuris taip pažadino danus rūpintis vaikų gerove?

  

2014 m. kovo 18 d., antradienis

Paryžiaus poezija. Polis Eliuaras



Kartais į galvą šauna kokia netikėta mintis. Ypač pavasarį. Ypač - apie poeziją. Šį kartą - prancūzišką poeziją, vis tik esame Lietuvos kultūros sostinė. Eilėraščius parinkau atspindinčius tai, kas sklando ore - karą ir meilę..


2014 m. kovo 5 d., trečiadienis

Romain Gary. Vilnietis prancūzas



Lietuviai turbūt turi vieną panašu bruožą, kaip ir žydai - jie visur ieško savų. Kaip Prancūzijoje jų nerasi? Ten gyveno ir Oskaras Milašius, ir Jurgis  Baltrušaitis, mokėsi Juozas Miltinis ir visa krūva menininkų, visuomenės veikėjų. Argi gali būti kitaip? Paryžius - vienas iš pasaulio kultūros sostinių, mokslo ir meno centras.
Tikriausiai nekeista, kad Prancūzijoje radome saviškį, ar bent jau beveik saviškį - rašytoją Romain Gary, gimusį Vilniuje, diplomatą, aviatorių, filmų kūrėją.
 

2014 m. vasario 6 d., ketvirtadienis

Kelionė į užsienį Lietuvoje


Negalime nepasidalyti atradimu - savo mėgstamo žurnalo "Kelionės ir pramogos" straipsniu - apie pasaulio vietovių pavadinimus Lietuvoje. Regis turime įvairių senovę siekiančių vietovardžių, kilusių iš pavardžių (Jonava ar Joniškis, netgi Kaišiadorys, sako, kilo iš totoriško vardo Chaišadar), turime sudurtinių vietovardžių, sudarytų iš vardo ir kokio bendrinio žodžio (Ilgakiemis, Petrapilis - senasis lietuviškas Peterburgo pavadinimas). Kartais vietovardis nurodo, jog gyvenamoji vieta yra prie kokios upės, miško, ar ežero, mūsų gimtasai Panevėžys  - vieta prie Nevėžio. O štai Antakalnis yra tiesiog "Ant Kalno". Būna, kad vietovė pavadinama kokio augalo (Kauno Ąžuolynas), arba gyvūno (Gegužinė) garbei. O kartais kokiame kaime ar miestelyje apsigyvena svetimtaučiai ar svetimgenčiai  žmonės ir tada atsiranda 40 Totorių kaimas arba Kuršėnai, kur apsigyveno iš Kuršo pabėgę gentainiai....

Bet tos vietovės, apie kurias rašo Rimantas Šilagalis - ypatingos. Jos liudija kintančius pavadinimus ir mūsų tautiečių aplankytas vietas, arba - rodančias ilgesį joms.

Paskaitysime ...

2014 m. sausio 31 d., penktadienis

Japonija. Sakuros, geišos ir kamikadzės




Šiuo įrašu pradedame Kultūros sostinės ciklą. Džiugu, kai gimtasis miestas tampa kultūros sostine, dar džiugiau, kai pasirenka tokį būdą švęsti - pristatyti pasaulio kultūrą.
Pirmosios šalys, pagal programą - pačios tolimiausios. Tolimieji Rytai.
Pristatant tokį platų regioną ( 1 574 000 000) visada norisi sistematizuoti, "sudėlioti į lentynėles", tačiau pasirodo, jog dėlioti nelabai yra ką.

2013 m. gruodžio 18 d., trečiadienis

Kas atneš dovanėlę po egle?


 Labai aktualu. Dabar, prieš pat Kalėdas, kai  netgi didieji abejotojai, susitikę barzdotį apsidžiaugia  -
"yra Kalėdų senis, tik dar liesas, matosi, kad niekas nevaišino".
Taigi, lietuviai turi senelį Kalėdą, apsitaisiusį avikailiais, laiminantį namus ir apdovanojamą, kad juos palaimino. Be savo palinkėjimų senelis Kalėda neatsinešdavo jokių kitų dovanų.
Lietuvoje buvęs paprotys Kalėdų dieną vaikščioti po kiemus, persirengus Kalėdų seniu (Kalėda), linkint gero derliaus. Liaudies dainose kalbama apie jo atvažiavimą iš tolimos šalies. 
 




2013 m. lapkričio 28 d., ketvirtadienis

Jeruzalė. Amžinasis miestas.


 Turbūt pasaulyje yra tik keletas miestų, kuriuose taip kryžiuojasi kelių  tautų religijų interesai, aptinkami daugybės epochų reliktai. ir tikrai nėra pasaulyje nei vieno miesto, kurį sau šventu miestu skelbtų trys didžiosios religijos. Be abejo, Jeruzalė. Nors apie šį miestą tinklaraštyje jau rašyta, pristatyta Antano Poškos kelionės įspūdžių knyga, tačiau negalime nepristatyti Simon Montefiore miesto istorijos. Tai visiškai kitokio stiliaus knyga, nei kelionės įspūdžiai. Šioje knygoje apžvelgiama Jeruzalės istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų. Žinoma, miesto istorija nebūtų tikra, jeigu joje nepasirodytų didieji veikėjai - karžygiai, svetimų valstybių valdovai ar revoliucionieriai bei avantiūristai.
Skaitymui   parinkome skyrių, pasakojantį apie šiuolaikinio Izraelio pradžią - Sionizmo sąjūdį, grąžinusį išblaškytus po visą pasaulį žydus į istorinę Tėvynę.