2013 m. sausio 23 d., trečiadienis

Renesansas



Aušros Vartų Marija
Renesansas (iš lotynų kalbos - renascor- atgimstu) ištisa Europos kultūros istorijos epocha. Kaip istorinis laikotarpis, nurodomi daugmaž 1400 - 1600 metai, pereinamasis laikotarpis tarp viduramžių ir naujųjų laikų.  Prasidėjusi Italijoje XIV amžiuje, iki Lietuvos atvilnijo XV a. pabaigoje. Dar nepamirštas pagoniškoji kultūra,  atokesnėse vietovėse ji tebegyva,  o su bajoraičiais, baigusiais universitetus  Vakarų Europos šalyje jau sklido nauja mąstysenos, kultūros srovė.
Renesansas - atgimimas iš niūrių viduramžių (nors jiems ir priskiriamas), tačiau jis pradeda ėjimą į naujųjų amžių kultūrą.
Kokia šios epchos pradžia? Be abejo, visuomenės raidoje - miestų plėtra, buržuazijos sluoksnio kūrimasis, gamtgos mokslų atradimai - tiek Koperniko heliocentrinė sistema, tiek Magelano, Kristupo Kolumbo atradimai formavo kitokią pasaulėžiūrą, nei vyravo viduramžiais.


 



2013 m. sausio 11 d., penktadienis

Kelionė į induizmą. Moters akimis




Jyoti Singh Pandey
Indiją, o ir pasaulį sukrėtė jaunos merginos, indės Jyoti Singh Pandey tragedija. Mergina buvo išprievartauta ir žiauriai nužudyta. Be abejo, tokių atsitikimų būna visose pasaulio šalyse, tačiau Indjoje iššaukė masinių protestų bangą. Protestai prieš pavienį kriminalinį nusikaltimą? Ne. Protestai prieš moterų padėtį Indijoje. Regis, Rytų šalims tai įprasta - moteris turi sėdėti namie ir klausyti vyro. Neišeiti iš namų be palydos. O jeigu moteris turi dirbti, kad padėtų vyrui išlaikyti šeimą? O jeigu ji studentė, pasirinkusi karjerą? Ar įmanoma pasirinkti kažką už namų ribų ir tuo pačiu metu išlikti saugioms? Indijoje, arabų šalyse - ne. Kai žvelgiame į giluminį kultūrų pagrindą - religiją, musulmonų tikėjimas kaip ir aiškus - moteris žemiau vyro, moteris turi paklusti vyrui. Induizmas? Induizme, kaip ir visose senosiose kultūrose tas pat. Esą moters vieta - šeimoje, moters idealas - deivė Sita - klasikinis kantrios ir atsidavusios hinduistės pavyzdys. Ji besąlygiškai paklūsta savo vyrui netgi tada, kai jis jai priešiškas. Be abejo, hinduizme esama daugybės deivių, bet dauguma jų - moteriški dievų aspektai, jų sutuoktinės, galbūt likučiai senosios indų kultūros iki indoeuropiečių atėjimo, ši kultūra, kaip žinia, buvo matriachatinė.

2012 m. gruodžio 14 d., penktadienis

Dikenso Kalėdos Anglijoje. Viktorijos auksinis amžius.

Artėja Kalėdos, ir regis kasmet kartojame tą patį ritualą - nupinti Avento vainiką (o velnias, žvakes ne tos spalvos nupirkau, o tos spalvos į žvakių laikiklius nelenda), sukurpti su vaikais advento kalendorių (šiemet statėme 25 popierines eglutes su užduotėlėmis kiekvienai dienai), prisiminti kada reikia kepti kalėdinius meduolius, o kada jau galima ir pyragus, supirkti dovanėles (geriausia slėpti mašinoje prie atsarginio rato), o atopūčiui - nukritus at sofos pažiūrėti kokį nors labdaros renginį ir paaukoti 5 litus SMSke, kad būtų atlikta kažkokia mistinė kalėdinė pareiga - kam nors ką nors paaukoti. O kodėl per Kalėdas reikia aukoti? Krikščionybė liepia rūpintis vargšais ištisus metus, naujosios, vartojimo amžiaus Kalėdos tokio žodžio išvis nežino....

2012 m. gruodžio 11 d., antradienis

Gruodžio 11 - tarptautinė kalnų diena


Šiandien - Tarptautinė kalnų diena. Ar žinote, kad:

Aukščiausi Pasaulio kalnai:
 - Everestas. Jo aukštis - 8848 metrai.
- Čogoris. Aukštis 8611 metrai.
- Kančendžanga. Aukštis 8598 metrai.

Aukščiausi Lietuvos kalnai:
- Aukštojo kalnas (Aukštojas, Medininkų aukštumoje) – 293,84 m.
- Juozapinė (Medininkų aukštumoje) – 293,6 m.
- Kruopinė (Medininkų aukštumoje) – 293,4 m.

2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Lai dzivo Latvija

Tegyvuoja Latvija! Kaimynus su  švente tikrai verta pasveikinti. Netgi aplankyti gimtadienio proga verta ir reikia. Juolab, kai sukaktuvininkai rengia tokias akiai patrauklias šventes.  Juolab - šalis, kurią tikrai mėgstu. Mes daug ko nežinome apie Latviją, dažniausiai vadovaujamės stereotipais arba vienadienių kelionių įspūdžiais.
Kai pamačiau lentynoje Arvydo Juozaičio knygą - mielai pačiupau - viskas viename - istorijos vadovėlis, krašto ir literatūros pristatymas. Vertas dėmesio ir laiko tekstas.

2012 m. lapkričio 9 d., penktadienis

Mumių Trolių vakarai

Vakarai ilgėja, o kartu ir poreikis ieškoti šviesos ir šilumos. Tradiciškai lapkritį - Šiaurės  šalių  savaitė. Laikas parinktas ypatingai taikliai - kur, jei ne iš šiaurės šalių semtis patirties ir  stiprybės išgyventi dar vieną šaltą ir nejaukų laiką. Galiem pasisiemti ir kitų idėjų - tolerancijos, susitelkimo tada, kai reikia. Šių metų Šiaurės bibliotekų savaitės tema "Įvairialypė Šiaurė".
Tradiciškai bibliotekose organizuojami renginiai - auštant skaitymas vaikams balsu, vakare - skaitymai suaugusiems. Bet ar ne geriau visai šeimai susėsti, neskubant ir šiltai, ir paskaityti... Kad ir apie šeimą. Arba apie tuos, kurie gal gyvena po lova. Tamsoje juk daug ko galime nepamatyti, neišgirsti.





2012 m. spalio 30 d., antradienis

Vėlių šventės. Airija - Helouvynas ar lietuviškos Ilgės?



Neįmanoma neprisiminti tokios šventės, kai parduotuvės užverstos žvakutėmis ir jų visų įmanomų formų pakaitalais, o naktinių klubų ir kavinių reklamos kviečia pašėlti Helouvyno proga. Privalomas atributas - raganos, vampyro ar panaši kaukė.
O jeigu pažvelgsime į ištakas? Ir palyginsime?
Helouvyno pagrindinis šaltinis − tai keltiška Sauino šventė. Keltų ( o jų kultūra apėmė nemenką dalį Europos) naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. Naujųjų metų išvakarėse būdavo rengiama keltų mirties valdovo Samhaino šventė. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su  žmogaus mirtimi.



2012 m. spalio 19 d., penktadienis

Baltieji. Atvykėliai.

Po ranka tiesiog pakliuvo knyga, kuri atgaivino prisiminimus - jau skaityta.... Skaityta ne tai, ne tos autorės, bet tematika ta pati. Beliko atnaujinti prisiminimus - kiek panašių knygų skaityta ta pačia tematika - emigracija, gyvenimas ten, kur protėviai negyveno.
Skaitymui parinkui knygą, kurią skaičiau pačią pirmąją - Karen Blixen (1885 - 1962) "Iš Afrikos".  Kodėl? visų pirma tai beveik dokumentinė knyga moters, kuri XX a. pračioje pradžioje kūrėsi Afrikoje, Kenijoje. Kitos skaitytos knygos - tarsi   šios autorės vaikų ar anūkų romanai. Knygos, rašytos tų, kurios užaugo svetimame jų proseneliams krašte, tačiau prosenelių kultūra  irgi jau betampanti svetima.
Galėtume kalbėti apie plačią Lotynų ir Šiaurės Amerikos literatūrą šių valstybių kūrimosi etape, tačiau XIX ir XX Afrikos, Naujosios Zelandijos kolonizacija - naujesnė, labiau suvokiama mūsų kartai, taip aktyviai veikiamai globalizacijos ir besiilginčiai vaikų, išvažiavusių 'nukariauti' naujų žemių.


2012 m. spalio 15 d., pirmadienis

2012 metų literatūros premijos laureatas Mo Yan - neatrasta žemė

Dieną prieš Nobelio premijos teikimą, su kolegėmis apšnekėjome, kad geriausiai mums tiktų, jog laureatu taptų Japonijos rašytojas Haruki Murakami - jo knygų daug, galėtume  ramiai sau reklamuoti. Kai laureatas buvo paskelbtas, paaiškėjo, jog netrime nei vienos jo knygos, nėra nei vieno kūrinio, kuris būtų išverstas į lietuvių kalbą.
Visa pažintis - informaciniai portalai užsienio kalbomis.




2012 m. spalio 9 d., antradienis

Visos mano Indijos

Seniai skaičiau ką nors geresnio kelionių tematika. Net nežinau, ar galima šią knygą įvardinti "kelionių įspūdžiais". Tai greičiau gyvenimo patirties šalyje pristatymas, praturtintas šalies istorijos, kultūros žiniomis,  moksline indologine
medžiaga, sukaupta per daugelį Vilniaus universiteto Orientalistikos centre dėstymo metų. 
Pristatydama neeuropietišką kultūrą, autorė Diana Mickevičienė  išryškina idealizuotus arba negatyvius Indijos kultūros ir mentaliteto suvokimo bei vertinimo stereotipus, analogiškai  pateikia ir Europos kultūros vertinimus indų akimis.
Taigi knyga, kurią verta paskaityti.