Aurelijus Zykas. Septyni saulės veidai: pirmoji pažintis su Japonija

 

Pradėjus skaityti knygą, pirmasis įspūdis - skaitau geografijos ir kultūros vadovėlį - pilna žinių, detalių, paaiškinimų. Jau vėliau radau, kad autorius - japonologas, vertėjas, politologas. Taip, autoriaus asmenybė daug ką paaiškina, labiausiai - gilias žinias japonų, kaip tautos pažinime. Knyga vertinga ne tik keliautojams, norintiems pamatyti konkrečius turizmo objektus, keliauti po šalį saugiai bei patogiai,  bet ir tiems, kurie nori tiesiog pažinti japonus bei šalį, istoriją. 

Išbandykite tekstą:
Septyni saulės veidai : pirmoji pažintis su Japonija / Aurelijus Zykas. - Vilnius : Aukso pieva, 2021. - 398 p.

Įžanga

Teritorija ir kraštovaizdžiai

Japonija visiems žinoma kaip ryčiausia pasaulio valstybė. Tokia geografinė padėtis į rytus nuo Azijos žemyno pelnė ir egzotiškų pavadinimą - Tekančios šaulės šalis, kuris, beje, atsispindi ir tikrajame šalies pavadinime. Savo valstybę japonai vadina (tariama Nihon) (autoriaus pastaba: Vietovardžių ir kitų knygoje naudojamų terminų originalią rašybą ir paaiškinimus rasite prieduose pateikiamame žodynėlyje bei rašybos taisyklėse, perėmę šį pavadinimą iš kinų kalbos (kinų mandarinų kalba tariama Riberi), o šie du hieroglifai reiškia „saulė" ir „pradžia, kilmė". Būtent senovės kinai, matydami iš rytų pusės kylančią saulę, nusprendė tolimas laukinių barbarų salas, plūduriuojančias Rytų jūroje, pavadinti šiuo vardu.

Aišku, senovės japonams nė į galvą neatėjo save suvokti kaip esančius kažkokioje pasaulio vietoje. Jie sau pažįstamą pasaulį vadino „Aštuoniomis salomis" (Oyashima). Natūraliai jis buvo didesniojo pasaulio centre - tarp neaprėpiamo Ramiojo vandenyno rytuose ir Korėjos bei Kinijos vakaruose, laukinių emiši genčių šiaurėje ir smulkių salelių pietuose. Japonijoje parduodami žemėlapiai irgi natūraliai pergrupuoja pasaulį, vaizduodami Japoniją pasaulio centre, o Europa ir Amerika nustumiamos į vakariausią ir ryčiausią pasaulio užkampius.

Japonija yra salų valstybė, todėl pasiekiama lėktuvu arba laivu. Vakaruose esanti Japonijos jūra ją skiria nuo Korėjos pusiasalio, Rusijos bei Kinijos (Mandžiūrijos). Vakariausias Japonijos salas nuo Korėjos teskiria 50 kilometrų pločio Korėjos sąsiauris. Šiaurėje skalaujanti Ochotsko jūra atskiria Japoniją nuo Rusijos administruojamo Sachalino bei Kurilų salų. Ramusis vandenynas rytuose atveria Japoniją bekraščiam vandenynui ir Okeanijos saloms. Artimiausi jos kaimynai čia yra JAV priklausantys Havajai bei Marianos Šiaurinės Salos. Na, o pietvakariuose esanti Rytų Kinijos jūra skiria ją nuo Kinijos.

Nors iš viso valstybėje priskaičiuojama apie 3000 salų ir salelių, keturios jų yra didžiosios. Pačios didžiausios salos pavadinimas yra Honšiū, kas reiškia „Pagrindinė sala". Antroji pagal dydį yra jos šiaurinė kaimynė Hokkaidas („Šiaurės jūros provincija"). Trečioji - vakaruose esanti Kiūšiū, na, o mažiausia - Šikoku, prisiglaudusi prie Pagrindinės salos iš pietų.

Dviejų pastarųjų salų pavadinimai atitinkamai reiškia „Devynios žemės" ir „Keturios žemės". Čia turimos omenyje tradicinės žemės (priklausomai nuo konteksto vadinamos kimi, koku arba šiū), per visą šalies istoriją buvusios svarbūs teritoriniai vienetai. Jų tradiciškai priskaičiuojama 68. Nuo VII a. jos buvo Japonijos valstybės administraciniai vienetai, savo svarbą išlaikę iki pat XIX a. pabaigos. Beje, žemių sistema negaliojo Hokkaido saloje ir šiauriausiame Honšiū pakraštyje (kaip ir Riūkiū salose pietuose), nes šios teritorijos į Japonijos valstybę buvo įjungtos tik XVIII-XIX amžiuje. Kiekviena žemė iki dabar puoselėja savo atskirą tapatybę, dažnai yra išlaikiusi ir tarmę.

Šios žemės savo dydžiu primena Lietuvos apskritis. Tradiciškai jos buvo grupuojamos į 8 provincijas (do), kurių samprata artima  Lietuvos etnografiniams regionams, tokiems kaip Žemaitija ar Suvalkija. Jos tarpusavyje ganėtinai skiriasi savo gamta, klimatu, yra skirtingose salose, glaudžiasi prie skirtingų jūrų.

XIX a. pabaigoje modernizuojant Japonijos valstybę buvo panaikintos tiek tradicinės žemės, tiek provincijos. Žemių pagrindu įkurtos dabartinės prefektūros (paprastai jos jungia po keletą tradicinių žemių), kurių yra 47. O senųjų provincijų pagrindu buvo sukurti Japonijos regionai. Hokkaidas, Kiūšiū, Sikoku ir Riūkiū salynas atitinkamai sudaro 4 regionus, o Honšiū sala padalyta į 5: Čiūgoku (vakarinė dalis), Kansajaus (Kansajaus lyguma), Čiūbu (vidurinė dalis), Kanto (Kanto lyguma) ir Tohoku (šiaurinė dalis) regionus.

Šalis yra palyginus nedidelė, netgi mažesnė, nei mes linkę įsivaizduoti. Savo 377 975 km2 teritorijoje ji sutalpintų šešias Lietuvas. Ją gerokai lenkia tokios valstybės kaip Švedija, Norvegija ar Ispanija, ką jau kalbėti apie tokias milžines kaip Ukraina, Prancūzija ar Turkija.

Ir vis tik šioje mažoje teritorijoje telpa 125 mln. gyventojų. O tai - daugiau nei 40 Lietuvų. Gyventojų tankumo situacija dar ekstremalesnė dėl to, kad tik 30 proc. šalies yra gyvenama, o apie 70 proc. sudaro beveik neapgyvendinti miškingi kalnai, taigi tie beveik visi 125 mln. susikaupę nedidelėse teritorijose. Tad galime įsivaizduoti, kad tuos visus milijonus turime sugrūsti į dviejų Lietuvų dydžio teritoriją.

Todėl iš esmės XXI a. Japonijos salose vyrauja dviejų tipų kraštovaizdžiai. Miškingi kalnai sudaro visų salų „stuburą", jų masyvai gali driektis dešimtis tūkstančių km2. Nepaisant šių regionų atokumo, infrastruktūra yra išvystyta puikiai: per kalnus bei po jais tiesiasi keliai, traukinių, elektros linijos. Ant gausių ir sraunių upių čia pristatyta daug užtvankų ir hidroelektrinių.

Šių kalnų masyvuose (slėniuose) bei pakraščiuose (pajūryje) įsiterpę daugybė nedidelių lygumų teritorijų, kuriose vos išsitenka koks didesnis miestelis. Yra tik trys vertos dėmesio lygumos. Didžiausia iš jų yra Kanto lyguma rytinėje Japonijoje (kur įsikūręs Tokijas, Jokohama, Ciba ir Saitama), antroji - Kansajaus lyguma (kur yra Osaka, Kiotas, Nara ir Kobė), o mažiausia - Nobi lyguma Vidurio Japonijoje (kur yra Nagoja ir Gifu).

Visos šios lygumos yra labai tankiai gyvenamos ir neretai aukščiausiu lygiu urbanizuotos. Augant gyventojų tankumui, statybų plotai buvo didinami dirbamų laukų sąskaita, todėl žemės ūkio kraštovaizdžiai su užliejamais ryžių laukais ir kaimų nameliais sparčiai nyksta, juos keičia miestai. Na, o kadaise buvę atskiri miestai taip išaugo, kad jau jungiasi tarpusavyje, jų natūralios ribos išnyksta, tad dabar jau yra apibrėžiamos tik administraciškai.

Aišku, pirmasis ūkio sektorius vis dar užima tam tikrą dalį tiek šalies teritorijoje, tiek ekonomikoje. Šiuo atžvilgiu labai skiriasi dvi šalies pakrantės. Pietinė ir rytinė Honšiū salos pakrantė (ta, kuri glaudžiasi prie Ramiojo vandenyno ir Seto vidinės jūros) yra dar neformaliai vadinama Japonijos „gerąja puse" (omote). Čia įsikūrę didžiausi miestai, ši pakrantė yra labiausiai urbanizuota.

Priešingai, šiaurės vakarinė pakrantė, besiglaudžianti prie Japonijos jūros, yra vadinama „išvirkščiąja puse" (ura). Tai - labiau žemės ūkio kraštas su nedideliais miestais ir miesteliais, kurių gyventojų skaičius neviršija milijono. Aplink miestus driekiasi ryžių laukai ir kitos žemės ūkio teritorijos. Gerokai mažiau urbanizuotos yra ir mažesnės salos, o Hokkaidas su gyvulininkystės, pienininkystės, alaus pramonėmis laikomas Japonijos žemės ūkio aruodu.

 

 

Gyvenimo būdas

Japonų gyvenimo būdą ir istoriją labai stipriai formuoja vienas svarbus veiksnys: šalis yra seisminėje zonoje, per ją eina ugnikalnių grandinė, žyminti dviejų tektoninių plokščių susidūrimą. Statistika sako, kad 10 proc. visų pasaulio veikiančių ugnikalnių yra būtent Japonijoje. Vadinamasis Ugnies žiedas - ugnikalnių grandinė, kuri apjuosia Ramųjį vandenyną

- eina Japonijos rytiniu pakraščiu.

Dėl to nedideli žemės drebėjimai vienoje ar kitoje šalies vietoje. Tai vos ne kasdieninis reiškinys, o kas kelis dešimtmečius Japoniją ištinka ir didesni, kurie nuniokoja ištisus regionus, sugriauna miestus. Neretai žemės drebėjimai įvyksta jūroje. Jie sukelia milžiniškas naikinančias bangas - cunamius.

Nors per ilgą istoriją Japonijos beveik niekada nevaldė jokia užsienio valstybė, stichinės nelaimės buvo vienas iš baisiausių dalykų, atsimenamų ilgai. Iš paskutinių didžiųjų žemės drebėjimų paminėtinas Kobės žemės drebėjimas 1995 m., Hokkaido žemės drebėjimas 2003 m., Rytų Japonijos žemės drebėjimas 2011 metais.

Stichinės nelaimės reguliuoja ir vietines architektūros ypatybes, kas dažnai yra pastebima atvykusiųjų iš kitur. Pastatai turi būti paslankūs ir lengvai amortizuoti žemės virpesius. Dėl to nuo seno paplito medinės tarpusavyje paslankios konstrukcijos, kurios išpopuliarėjo ne tik statant gyvenamuosius namelius, bet ir šventyklas bei rūmus, o galiausiai - netgi pilis. Mediena šiose salose visada buvo vienas iš pagrindinių išteklių. Todėl medinė architektūra, ryškiai kontrastuojanti su mūriniais ar akmeniniais Korėjos, Kinijos, Vietnamo statiniais, yra išskirtinis Japonijos architektūros bruožas. Nors XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Japonija noriai perėmė Vakarų mūrinės architektūros principus, 1923 m. Kanto žemės drebėjimas parodė jos netinkamumą vietos sąlygoms: dauguma tokių plytinių pastatų buvo sunaikinti. Taigi, pokarinė architektūra iš esmės yra karkasinė, naudojanti medines ar betonines tarpusavyje paslankias konstrukcijas. Ji yra „apsiuvama" dekoratyviniais fasadais, kurie gali imituoti mūrą. Šie statiniai turi būti konstruojami ir pagal kitus antiseisminės architektūros principus, pvz., turėti požemines amortizuojančias „pagalves" ir pan. Tinkas dėl tos pačios priežasties nėra mėgstamas, o betoninės sienos paliekamos tokios, kokios yra, arba apklijuojamos dekoratyvia medžiaga.

Todėl besilankantiems šioje šalyje keliautojams neretai krinta į akis vietinės architektūros „pilkumas" ar „normalios" architektūros stygius. Čia praktiškai nesutiksite vakarietiškų „kolonijinių" pastatų, kurių taip gausu Šanchajuje, Saigone ar Honkonge.

Stichinės nelaimės taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl Japonija palyginus mažai statosi į aukštį. Tradiciškai buvo gyvenama vienaaukščiuose mediniuose pastatuose, o dviejų aukštų pastatai buvo traktuojami kaip ypatingai modernūs ir prabangūs. Netgi dabar, kai naudojamos moderniausios technologijos, japonai nemėgsta gyventi aukštuminiuose pastatuose, kurie nelaikomi saugiais, o pastato viršutiniai aukštai patiria didžiulę amplitudę. Todėl dauguma dangoraižių didžiuosiuose miestuose yra rezervuoti biurams, o didžioji visuomenės dalis glaudžiasi vadinamuosiuose manšion, daugiabučiuose, kurie retai viršija 7 aukštus. Šis stilius labai kontrastuoja su kaimynine Korėja ar Kinija.

Turint omenyje ir taip milžinišką gyventojų suspaustumą nedidelėse lygumose, vengimas statytis į aukštį padaro japonus tauta, gyvenančia ekstremalaus erdvės trūkumo sąlygomis. Vienam žmogui tenkantis gyvenamasis plotas nuo seno buvo labai ribotas. Tatamis, standartinis demblys, kuriuo matuotas gyvenamasis plotas (apie 2 m2), iš esmės buvo vieno žmogaus miegui apskaičiuota teritorija, tad visai normalu būdavo, jog gausi šeima glausdavosi 8 ar 6 tatamių bute.

Šis vietos taupymas skatino gyvenimo būdą kiek įmanoma vengiant bereikalingų daiktų. Kadangi ta pati erdvė buvo naudojama ir kaip valgomasis, ir kaip darbo kambarys, ir kaip miegamasis, čia beveik nėra baldų. Pagrindiniai iš jų yra žemas staliukas, prie kurio sėdima ant žemės (čiabudai), sėdimosios pagalvėlės (dzabuton) ir čiužinys (futon). Tuo metu nereikalingi daiktai yra slepiami sieninėse spintose (ošiire), integruotose į kambarį. Slankiojančios durys irgi padeda taupyti vietą.

Negalima sakyti, kad ploto standartai labai stipriai pasikeitė mūsų dienomis. Didžiųjų miestų gyventojai glaudžiasi nedideliuose butukuose, tik pagausėjo įvairių daiktų bei baldų, atėjusių kartu su Vakarų kultūra ir ekonominiu vystymusi. Jie ganėtinai užgriozdina eilinių japonų gyvenamąją erdvę. Žinoma, kuo labiau tolstamą nuo didžiųjų miestų centro, tuo labiau didėja erdvės, atsiranda netgi galimybės turėti savo žemės sklypelį ir sodelį, kuris japonų yra laikomas prabangos dalyku.

Visuomenė daro neįtikėtinus dalykus tam, kad sutaupytų vietą. Atvykę į Japoniją matysite sutrumpintus automobilius, kurie buvo sukurti siekiant mažinti spūstis keliuose ir stovėjimo aikštelių poreikį. Spūstys mažinamos ir visiems atsakingai naudojantis viešuoju transportu. Na, o į daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę automobiliai arba dviračiai nuleidžiami ar pakeliami liftu.

Taupant vietą mirusieji yra deginami, o kapinės spraudžiasi keliolikoje kvadratinių metrų šalia gyvenamųjų pastatų. Pastaruoju metu populiarėja ir urnų archyvai: artimųjų urnos yra talpinamos specialiuose pastatuose, jas sudedant į lentynas. Norint atlikti ritualus savo artimiesiems, suspaudomas atitinkamas kodas, pagal kurį reikiama urma yra automatiškai atgabenama į ritualų kambarį, o pabaigus ritualą vėl sugrąžinama į lentyną.

Japonai taupo ne tik žemę. Apskritai, taupumas yra nacionalinis bruožas, kurį sąlygojo tūkstantmečiai ganėtinai sunkaus ir vargingi gyvenimo izoliuotose salose, kurios neturėjo beveik jokių išteklių, maža to, nuolatinėje pavojaus grėsmėje. Mažai dirbamos derlingos žemės, beveik jokių ganyklų, beveik jokių mineralinių išteklių. Na, gal tik iš ugnikalnių trykštantis karštas sieringas vanduo, davęs daug galimybių švarintis ir maudytis... Tai nulėmė nuolatinį poreikį kaupti, tausoti, suktis iš situacijos, galiausiai - išradinėti naujus būdus.

Iš čia ateina ir tradicija nepalikti lėkštėje maisto. Sutaisyti sulūžusius daiktus, prikeliant juos naujam gyvenimui - pavyzdžiui, keramikos suklijavimo menas, vadinamas kincugi. Perdirbti turimus daiktus, netgi jeigu tai yra šiukšlės. Šiame taupume slypi tam tikra ekologinė sąmonė ir žiedinės ekonomikos principai. O tai yra sritys, kuriose japonai lyderiauja XXI a. pasaulyje.

 

Šiek tiek apie vertybes

Toks nuolatinis gyvenimas susispaudus ir vietos trūkumas paaiškina ir tam tikrus elgesio kodus. Dideliam skaičiui žmonių gyvenant nedidelėje erdvėje, formavosi japonų kolektyviškumas. Tradiciškai bendruomenės turėjo dalytis daugeliu bendrų dalykų (pvz., pirtimi, tualetu ar šuliniu), taigi formavosi kolektyvinė atsakomybė, savitarpio pagalbos fenomenas, galimybė operatyviai susitelkti. Visa tai labai papildo bei sustiprina ir tam tikros socialinės vertybės, būdingos konfucianizmu grindžiamoms visuomenėms, kurių pavyzdžiai yra ir Korėja, Taivanas bei Kinija.

Šios savybės, nors, deja, ir blankstančios dabarties visuomenėje, labai gerai išryškėja pavojaus ar nelaimės akivaizdoje. Pavyzdžiui, kai reikia prikelti naujam gyvenimui karo sunaikintą šalies infrastruktūrą arba kai įvyksta žemės drebėjimas. Tokiais atvejais tauta sugeba susivienyti ir siekti bendrų tikslų: organizuojasi į grupes, siunčia pagalbą, važiuoja valyti griuvėsių. Ir praktiškai nebūna plėšikavimų ar grobstymų.

Kita vertus, suspaustas gyvenimas apribotoje erdvėje skatino japonus ugdyti ir kitą svarbų bruožą, kuris įvardijamas kaip netrukdymas kitam. Buvo svarbu išmokti gyventi taip, kad kuo mažiau trukdytum aplinkiniams. Trukdyti gali tavo keliamas triukšmas. Tu trukdai įeidamas į kažkieno erdvę. Trukdai liesdamas kitą žmogų. Trukdyti gali tavo kvapas, jeigu esi nesiprausęs arba pernelyg išsikvėpinęs. Trukdai atkreipdamas dėmesį išsiskiriančia išvaizda ar ryškiomis spalvomis. Tai nuolat skatina atsiprašinėjimo ritualus. Atsiprašau, kad vėluoju. Atsiprašau, kad duodu. Atsiprašau, kad imu. Atsiprašau, kad įeinu...

Vengimas trukdyti kuria griežtai apibrėžtas taisykles. Juk kai žmonės aiškiai žino ir yra sutarę, kaip elgtis visose įmanomose situacijose, jie netrukdo vienas kitam. Visiems tampa aišku, kuria šaligatvio puse turi eiti, kurioje eskalatoriaus pusėje stovėti, kokia forma išsirikiuoti eilėje į traukinį, kada, kur ir kiek mokėti už paslaugą, kaip rengtis viena ar kita proga, ką nešti dovanų į vestuves. Taisyklės, dažnai nerašytos, bet įskiepytos iš pagrindų, galioja visose viešosiose erdvėse: valgant, važiuojant transportu, gydantis ligoninėje, vaikštinėjant po parką, maudantis pirtyje, einant į viešąjį tualetą...

Pasaulyje yra daug kultūrų, kurios tokiais atvejais vystėsi priešinga kryptimi. Jos, kaip, pavyzdžiui, nemaža dalis Indijos subkontinento tautų, išmoko absoliučios tolerancijos kitoniškumui. Tai yra - vienoje erdvėje gyvenantys žmonės visi elgiasi pagal savo dėsnius ir įsitikinimus, tačiau šioje klegesio, spalvų ir kvapų kakofonijoje jie gerbia ir nuostabiai toleruoja vienas kito skirtingumus.

Su tolerancija kitoniškumui ar taisyklių laužymu japonams yra gerokai sudėtingiau. Nesilaikantieji taisyklių ir trukdantieji paprastai sulaukia tylaus (arba ir garsesnio) pasmerkimo, perspėjimo. Aišku, japoną labiausiai disciplinuoja netgi ne aplinkinių reakcija, o vidinis gėdos jausmas, neleidžiantis nusižengti. Kartais aplinkinį mąstymą mėgstančiam lietuvių charakteriui yra aiškiai matomi įvairūs sistemos apėjimo būdai (vengti mokesčių, važiuoti „zuikiu" ar patekti be eilės), tačiau japonui jie paprastai yra arba nepastebimi, arba neturi prasmės.

Nes taisyklės yra kuriamos tam, kad jų būtų laikomasi, o ne laužoma.

Dėl šios priežasties visuomenėje yra sunku tiems, kurie išsiskiria (tiek gerąja, tiek blogąja prasme). Visuomenėje, kurioje absoliučią daugumą sudaro vidutinė klasė, labai ryškiai matomi tiek turtingieji, tiek skurdžiai, tiek ypač talentingi, tiek neįgalieji. Tačiau išsiskirti puošnesne apranga, prabangiomis mašinomis, ryškesnėmis spalvomis ar ekscentrišku elgesiu nėra stilinga. Gyvenimo būdo, pajamų, įsitikinimų skirtumai egzistuoja, tačiau jie išryškėja labai subtiliuose aprangos ir elgesio koduose.

Dėl to vakariečiui japonų visuomenė ir gyvenimo būdas gali pasirodyti pilkas, monotoniškas ar netgi panašus į mechanizuotą robotų pasaulį. Kita vertus, jis baugina taisyklių gausa ir griežtumu.

Užsieniečius, ypač baltuosius, japonai vadina gaidžin. Būdamas užsienietis, o dar iš Lietuvos, šioje šalyje visada išsiskiri savo odos, plaukų ar akių spalva. Dėl to turi suvokti, kad čia niekuomet nebūsi savas ir niekada nesijausi visiškai integravęsis į šią visuomenę ar ją tobulai suprantantis. Su tokiomis stigmomis susiduria čia ilgiau gyvenantys vakariečiai, niekaip neperžengiantys tos pragariškos kitoniškumo ribos.

Dešimtmečius pragyvenę šalyje, laisvai kalbantys japonų kalba, jie vis tiek susiduria su situacijomis, kai su jais primygtinai kalbama angliškai arba į juos žiūrima kaip į egzotiškus gyvūnėlius.

Dažniausiai tai nėra piktavališkas požiūris. Tiesiog egzotiška išvaizda traukia akį, kelia klausimus, o neretai atspindi ir vietinių norą padėti. Panašias, o gal net ir aštresnes, reakcijas juk sukelia ir juodaodis, atvykęs į lietuvišką provinciją. Kartais tam užtenka ir Kauno ar Vilniaus...

Turime suprasti, kad esame uždaroje salų šalyje, kuri sugebėjo 250 metų išgyventi visiškai izoliavusis nuo pasaulio. Šalyje, kurioje 98 proc. gyventojų sudaro japonai, t. y. viena kalba kalbanti ir panašias vertybes išpažįstanti 125 mln. žmonių masė (nepamirškime, kad dar ir besistengianti laikytis vieningų taisyklių). Šių dalykų žinojimas paaiškina daug kylančių klausimų.

Na, o jeigu jūs Japonijoje esate turistai, aš siūlau išnaudoti šios kultūros privalumus. Mėgaukitės savo išskirtinumu ir būkite žvaigždės. Šypsokitės žmonėms, skleisdami gerą energiją. Nenustebkite, jeigu žmonės prieis prie jūsų ir užkalbins. Galbūt padovanos kokią mielą dovanėlę. Arba norės su jumis pabendrauti angliškai. O gal nusifotografuoti. Paliesti plaukus.

Svarbiausia - besilaikydami bendrųjų taisyklių, nebijokite jų šiek tiek ir sulaužyti. Jeigu situacijose elgsitės pagal savo sąžinę ir intuiciją, jūsų poelgiai bus vertinami teigiamai, net jeigu jie neatitiks standartinių reikalavimų. Paguosiu: vienas iš japoniškų posakių yra baka gaidžin, arba „kvailas užsienietis". Todėl jam, tokiam kitokiam ir egzotiškam, yra atleidžiama gerokai daugiau nei standartiniam japonui.