Bibliotekos prasidėjo čia. Egiptas.

Kaip neišnaudoti nacionalinės bibliotekų savaitės knygai, kuri kiekvieno bibliotekininko buvo skaitoma iki nutrynimo universitete ar kolegijoje? Knygos istorija. Kartu ir bibliotekų istorija.  Prasidedanti kartu su žmonijos civilizacijos aušra - Egipte.  Jei dar truputį įsijausiu, parašysiu, kad bibliotekininkystė - trečia tvari profesija. Po pirmosios, apie kurią garsiai nekalbama ir žurnalistikos. Lygiai taip pat vyresnės ir vidurinės kartos bibliotekininkai turėtų prisiminti ir prof. Levą Vladimirovą, ne tik kaip savo mokytoją, bet kaip ir kolegą, tiesiog atkovojusį Lietuvai daug istorinių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, Vilniaus universiteto senosios bibliotekos knygų, išvežtų į Rusiją. Kaip pamenu iš mokslo metų, buvo sakoma, jog  L.Vladimirovo  paniškai bijota Rusijos bibliotekų fonduose, nes jis vien iš  knygos nugarėlės akimirksniu nustatydavo, kuri knyga priklausė VUB arba kurio nors LDK didiko ar net karališkajai Žygimanto Augusto bibliotekai.  Ir be abejo, būdamas Lietuvos patriotas, tuoj pat pradėdavo knygų grąžinimo į Lietuvą procesą.

Anoj pusėj Dunojėlio

Magris, Claudio (1939-)

Dunojus / Claudio Magris ; iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko. - Vilnius : Vaga, 2012. - 334 p.

Šį kartą pristatome Claudio Magris (g. 1939 m.) – italų romanisto, eseisto, kultūros filosofo,  2008 m. nominuoto  Literatūros Nobelio premijai, knygą "Dunojus". Autorius -  gimęs kosmopolitiškajame Italijos uoste, esančiame greta Slovėjinos sienos, Trieste, kuris jį išugdęs kaip enciklopedinių žinių ir kūrybiško smalsumo kupiną rašytoją. Jo knyga „Dunojus“ – įtraukta į Guardian visų laikų geriausių Kelionių kategorijos knygų dešimtuką, išversta į daugiau nei 30 pasaulio kalbų.

Skaitytojas nukeliamas į regioną, esantį imperiškosios, „mėlynojo kraujo“ upės – Dunojaus – baseino teritorijoje: kelionė driekiasi per Bavariją žemes, Austriją ir Vengriją, Balkanų šalis, Vidurio Europą – nuo Juodosios Girios iki Juodosios jūros.

 

Kelionė ne tiek geografinė, kiek kultūrinė - istorinė - socialinė, autorius aprašo ne tiek vaizdus ir vaizdinius, bet pakeliui atmintin susirenka įvairiausias smulkmenas – Centrinės Europos, kuri savin sutalpina vokišką, vengrišką, slavišką, romanišką, žydišką  kultūrą – atminties liudijimus: epų ir mūšių atpasakojimus,  kasdienio gyvenimo aprašymus, antkapių užrašus, laikraščių iškarpas, istorijos nuotrupas.

Judėja. Pascha. Velykos

 

 

Kažkaip patraukė prie senųjų Lietuvos keliauninkų. Šįkart - Antanas Poška ir "Judėjos slėniais ir aukštumomis". Pasirinkimas labai paprastas - artėja didžiausia šventė krikščionims ir viena didžiausių švenčių - judėjams, žydams. Teisingiau - tai ta pati šventė, "perėjimas", tik prasmę suteikiame skirtingą - kas išeina iš Egipto vergijos, kas pereina mirtį.

Kodėl renkuosi tarpukario autorius? Negaliu neprisipažinti, kad jie mane žavi. Savitu jumoru, nenumelioruota kalba. Asmeniniu tikrumu to, ką kalba, nesistengiant įtikti kritikams.