Sonata Šulcė. Vilniaus istorijos: Gidas po XVIII a. miestą

Kelrodis po savos valstybės sostinę gali atrodyti nuobodus. O rašytojui toks gidas gali tapti tikru iššūkiu! Koks jis turėtų būti? Labai išskirtinis, labai detalus arba - užburiantis istorijomis. Gal dar akcentuojantis ne populiariausias  turistines vietas, mažiau žinomas istorijas, ir aišku, parašytas taip užburiančiai, kad užimtų kvapą. Būtent tokia yra ši knyga: penkiolikoje istorijų, kuriose  sujungiami trys dėmenys – asmenybė, pastatas ir konkreti istorinė data, aplink kurią ir dėliojamas pasakojimas. 

Ragaujame tekstą: Sonata Šulcė. Vilniaus istorijos : gidas po XVIII a. miestą.- Vilnius : Tyto alba, 2019 (Vilnius : Standartų sp.). - 222 p. 

Sala Berlyne. Saugoma UNESCO, nes tai - Muziejų sala

Vokiečių tvarka - jau priežodis. Ar keista, kad jie daugybę muziejų sukėlė į vieną vietą? Tikriausiai nelabai. Taigi, XIX amžiaus viduryje atvėrė duris pirmasis iš muziejų komplekso - Senasis muziejus (1830 m), greta įsikūrė dar keletas, tad turistams niekur toli keliauti netenka, viskas greta, ir susipažįstama ne tik su Vokietijos, bet viso pasaulio istorijos ir meno objektais.

Graikija. Saugoma tūkstantmetė istorija

Akropolis. Ne tas kur parduotuvė. Tiesiog - Akropolis, kuris išvertus į lietuvių kalbą reiškia "Viršutinis miestas, arba Aukštutinis miestas". Kodėl? todėl, kad pastatytas 150 metrų virš jūros lygio. Tvirtovė, kaip gyvenvietė žinoma jau ankstyvojo Neolito laikotarpyje. Mikėnų kultūros laikotarpiu kalnas žinomas kaip valdovų rezidencija, kalvą supo gynybinė siena, stovėjo megaronas - šventyklos prototipas su sale susirinkimams bei aukuru aukojimams. 

Liuda Matonienė. Vilnius: meilės stotelės

Metai po metų vis populiarėja vietinis ir savaitgalių turizmas, kuris įauga į kasdienio gyvenimo kultūrą, gyvenimo būdą. Kuriami maršrutai pagal istorines knygas (pvz. pagal k. Sabaliauskaitės "Silva Rerum").  Naujoji L. Matonienės knyga skirta tiems, kurie nori turiningo pasivaikščiojimo po sostinę, nori geriau pažinti Vilnių. Ir žinoma - romantiškų istorijų. Senamiestyje tokių - nemažai. Taigi - knygą į rankas ir  pirmyn ieškoti romantikos Vilniuje

 

 

 Ragaujame tekstą...

Matonienė, Liuda. Vilnius: meilės stotelės : romantiškasis miesto žemėlapis. - Vilnius : Tyto alba, 2017 (Vilnius : BALTO print). - 215, [1] p. : iliustr., portr. ; 24 cm

 

Gediminas Kulikauskas. Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą

Knyga, priskirtina "linksmajai istorijai" arba serijai "kaip žmonės gyveno". Kartais tokio pobūdžio knygos geriau perteikia istorinę atmosferą, gyvenimo būdą. O šios knygos atveju, turbūt daugeliui atgaivina tėvų pasakojimo prisiminimus. Tiesa, kartais tai, ką žinome, o kartais ir įsivaizduojame (taip, visuomenės atmintyje išlikę šviesūs vaizdai iš tų, "smetoninių" laikų), ne visai sutampa su buvusia tikrove. Taip pat ir mokslo žinios, kurios kinta kasdien, gali pakeisti požiūrį į itin aktualią madą.

Kulikauskas, Gediminas. Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą . - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], [2015] (Kaunas : Spindulio sp.). - 413 p. 

Virginijus Savukynas. Istorijos detektyvai: viduramžiai

Nauja knyga. Autoriaus, kuris labiau žinomas iš TV ekranų, nei iš knygų lentynų. Teisybės dėlei, tai antroji Virginijaus Savukyno knyga:  "Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII-XIX amžiaus Lietuvoje", išleista 2012 metais dūli bibliotekos knygų lentynoje. Ši knyga - kitokia, greičiau  plačiam skaitytojų ratui, nei specialistams. Detektyvas, o ne vadovėlis. 

Ir iš tikro, skaitėsi įdomiai, nors maniau, kad istoriją išmanau neblogai, bet ši istorija - tiesiog kitokia. Ne akademinė, greičiau - grožinės literatūros stiliaus. ir vis tik - ne romanas, su užuominomis į laikotarpį, o istorija.

Alberto Angela. Viena diena senovės Romoje

 

Pristatome visiškai nenaują knygą. Apie dar nenaujesnius laikus. Tiesą sakant laikotarpis toks, kuris jau vadinamas Antika, bet autorius, Alberto Angela, veda skaitytojus gyvomis įsivaizduojamomis gatvėmis, atkreipia dėmesį į būdingas detales.
Taip jau yra, kad mokydamiesi istorijos, mes iškalame mūšių datas, karvedžių vardus, įsidėmime būdingiausius architektūros stilius ar žymiausius literatus. Kas lieka atmintyje apie kasdienį gyvenimą? Greičiausiai - atskiri vaizdiniai, o dar greičiau - įsivaizdavimai, koks turėjo būti TAS gyvenimas. Be abejo, dar prisideda mūsų vaizduotė, galinti visiškai perkurti istorinę tiesą. Alberto Angela siūlo archeologiniais, moksliniais tyrinėjimais.
Ši knyga yra mokslo populiarinimo veikalas, leidžianti giliau pažinti senovės Romos kasdienį gyvenimą, kultūrą.

 

Katedrų statytojai. Ken Follet "Žemės stulpai"

Follett, Ken (1949-) (Foletas, Kenas). Žemės stulpai /iš anglų kalbos vertė Aloyza Lukšienė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.- 1021 p.

Šios knygos banga jau praėjo.  Didžiausi istorinių romanų mėgėjai knygą jau perskaitė, įvertino, serialą pažiūrėjo. Istorijos mėgėjai romaną įvertino teigiamai. Tai, kokius istorinius faktus pateikia rašytojas - panašu į tiesą. Galbūt įvykių fonas bei gyvenimiškosios detalės nėra pikantiškos ar labai traukiančios akį, tačiau jos realistiškos, atitinkančios istorinį laikotarpį. (Čia galime prisiminti Jean Auel "Žemės vaikų" seriją ir pasakojimus, kokius prieskonius maistui ir kokią druską vartojo sumedžiotų mamutų kepimui akmens amžiuje - tokia pseudo istorija atbaido nuo pat pirmųjų puslapių). Greta istorinio fono -  žmonių gyvenimai. Vienuoliai, didikai, valstiečiai, bažnyčios statytojai - ryškūs charakteriai- vardai ir likimai persipina ir kuria didingą epą. 

Ken Follet šį romaną laiko išskirtiniu kūriniu, nepaprastai įtraukusiu jį į viduramžių istorijos ir architektūros studijas. Rašyti įkvėpė Solsberio katedra, siužetas kai kur remiasi Vinčesterio katedros statybos faktais, nors pats Kingsbridžas išgalvotas. 

Kai Vytautas girdė žirgus Juodojoje jūroje...

 

 Šįkart - ne grožinė literatūra. Nors lietuviai visada jautė dvasinį artumą ukrainiečiams, tačiau  kūrinių vertė labai mažai. be abejo, pasakos ir Tarasas Ševčenka (mokęsis, beje, Vilniuje. O Maironis - Kijeve. Taigi 1:1).
Dar versti Olesio Gončaro, Ivano Korsako,  Serhij Žadan kūriniai. Toliau - kaip ir nebūta kultūrinių ryšių, ukrainiečių literatūros, kino. Visi kultūriniai ryšiai sovietiniais laikais turėjo vykti per Maskvą, taip iškreipdami tikrą kultūrų bendravimo esmę.
Pagal knygos koncepciją šis leidinys turėjo tapti savotišku "katalizatoriumi" padedančiu įveikti istorines užmarštis ir paskatinti Ukrainos bei Lietuvos visuomenes įdėmiau pažvelgti į šį konkretų laikotarpį bei jo palikimą. Siekiant tai įgyvendinti visų pirma teko įvertinti priežastis, kurios privedė prie tokios "lietuviškojo" laikotarpio "užmaršties", o taip pat atlikti kruopštų tiriamąjį darbą - t.y. peržiūrėti, kas iš tiesų Ukrainoje sukurta per 200 m. trukusią "Lietuvos epochą". Tuo pačiu keliais štrichais paryškinant Lietuvos ir Vilniaus vaidmenį Ukrainos istorijoje.   

 Skaitome...

Nukelk kepurę, jaunuoli

Šiandien, lapkričio 21 dieną - tarptautinė sveikinimosi diena. Ją sukūrė du broliai amerikiečiai, 1973 metais atsitiktinai susitikę svetimame abiems jiems mieste ir taip apsidžiaugę, kad nusprendė pasidalyti džiaugsmu su draugais. Susitikimo dienomis vyko Izraelio - Egipto karas, pasaulyje didėjo įtampa - Šaltasis karas buvo jau įsivažiavęs. Sveikinimai draugams, be jokių ideologinių motyvų broliams tapo reakcija į poreikį mažinti įtampą pasaulyje.






 

 

Vilius Telis ir kiti ambasadoriaus džiaugsmai

 
Vytautas Petras Plečkaitis
Šveicarija, kurios nepažįstame : ambasadoriaus įžvalgos : mitai, realybė, paralelės. - Vilnius : Versus aureus, 2013, - 190 p. - ISBN 978-9955-34-415-5
 

 Leidykla „Versus aureus“ išleido buvusio Lietuvos ambasadoriaus Šveicarijoje, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro Vytauto Plečkaičio knygą „Šveicarija, kurios nepažįstame“. 

Šveicarija - turtinga daugiakalbė valstybė, susiformavusi iš kelių tautų, kalbų ir kultūrų samplaikos, garsėja labiausiai išplėtota Europoje savivalda, unikalia bankų sistema ir galingų valstybių pripažinta neutraliteto politika, kurios pradėta siekti dar XVI amžiuje. Šveicarija yra ELPA, Europos Tarybos, Pasaulio prekybos organizacijos, JTO organizacijų narė, tačiau, būdama  Vakarų Europos centre, iki šiol nepriklauso Europos sąjungai.

 

Dėl neutraliteto Šveicarija mėgiama tarptautinių organizacijų, gi Raudonasis Kryžius pasirinko savo emblema Šveicarijos vėliavą atvirkščiomis spalvomis... 
 
 

Literatūriniai herojai ir istoriniai veikėjai

Lietuviška dramaturgija, bendrai paėmus - literatūra labai mėgsta remtis savo tautos istorija. Tokia, kur vyko ne tik tautos, bet ir žmogiškos dramos. Ar bent jau žiūrime į istorinius veikėjus šiuolaikinėmis jautriomis akimis ir jaučiame, kad jie turėjo išgyventi didžiules dramas. O realiai? Kas
žino? Ką, pavyzdžiui išgyveno kunigaikštis Vytautas, jau neturėdamas vilties susilaukti daugiau vaikų ir išleisdamas savo vienintelę dukrą į Maskvos kunigaikštystę? Tuo metu tai buvo ne pati ramiausia vieta, bet tikriausiai politiniai interesai diktavo - reikia sąjungininkų Rytuose.
O kiti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikščiai? Skirgaila, garsėjęs ūmiu būdu ir kaltinamas nužudęs ar organizavęs Kęstučio nužudymą? Kęstutis ir Algirdas, nuvertę savo brolį Jaunutį, Mindaugas, krauju suvienijęs Lietuvą. Ką reiškė šiems žmonėms pašalinti konkurentą ar priešininką, kai šis - brolis, dėdė?

Vatikanas

Apie Paryžių sakoma, kad  į jį privaloma nukeliauti ir tada jau galima mirti. O į Vatikano sostą išrenkamas žmogus, kuris soste ir numirs. Bent jau taip dažniausiai būna. Užtat šiomis dienomis popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimas sukėlė tikrą šoką. Tokį patį, kaip kad po kelių valandų žaibas virš Švento Petro bazilikos - žiemą!

Gotika. Įdvasinta erdvė



 Dvasingoji, liepsnojanti,  žvaigždėtoji - visi šie nežemiški epitetai skiriami vienam seniausių stilių, kuris JAU buvo ir Lietuvoje - gotikai. 

Iki to laiko klestėję Europoje architektūros stiliai neatsispindėjo Lietuvos menuose, minimas netgi "baltiškas plytų rišimo būdas".

Gotika jau minima kaip "stilius". Iš iš karto tapo šedevro sinonimu. Lietuvoje nėra tokių galingų gotikos kaip Reimso katedra, Velso katedra ar Notre Dame, bet yra jauki, tokia lengva, kad norima išnešti delnuose architektūra. Ir ne vien didmiesčiuose, kur kūėsi dideiji vienuolynai ar bažnyčią statė kunigaikščiai (Vytautinė bažnyčia -

Viduržemio jūros brevijorius

Predragas Matvejevičius (Predrag Matvejević, g. 1932 m., Mostaras, Bosnija ir Hercegovina) – Sarajeve studijavo romanų filologiją. 1967 m. Sorbonos universitete apsigynė disertaciją lyginamosios literatūros ir estetikos tema, o 1994 m. ten pat įgijo habilituoto daktaro laipsnį.1959–1991 m. Zagrebo universitete dėstė prancūzų literatūrą. 1991 m. apsisprendė emigruoti ir išvyko iš pradžių į Prancūziją, paskui į Italiją. Nuo 1994 m. Romos universiteto La Sapienza profesorius.

Predragą Matvejevičių teisėtai galima vadinti Viduržemio jūros dainiumi. Jo į daugelį  pasaulio kalbų išverstas Viduržemio jūros brevijorius skaitytoją perkelia į užtekstinę realybę: mitinę, istorinę-faktinę, kitąsyk peržengiančią realybės ribas. Šioje knygoje persipina esė, portuano žanrai, leksikonas, autoriaus erudicija ir vaizduotės polėkis, archyviniai dokumentai ir asmeniški išgyvenimai, faktų lavina ir savita, grakšti poetika. Profesoriaus filologo požiūris į reiškinius kursto smalsumą, susidomėjimą pasakojamais dalykais.

Knygą galime skaityti nuo bet kurios vietos, tai nėra vientisas tekstas, nėra  kelionės gidas. Nors, mano nuomone, šis tekstas geresnis už bet kurį kelionės gidą.

Esu Bin Ladeno sūnus

Autorė Jean Sasson rašo knygas apie Rytuose gyvenančias moteris ir vaikus. Ne šiaip sau ramų šeimyninį gyvenimą, bet gyvenimą šeimos, kurios centras, kaip įprasta Rytuose buvo žmogus, kurio vardas tapo blogio simboliu. Blogio, galinčio sugriauti visą Vakarų, europietiškąją civilizaciją. Taip apie jo gyvenimą šalyje, į kurią keliauja lietuviai. Vyrai, važiuojantys ten kariauti.

Šioje knygoje savo istorijas pasakoja visam pasauliui gerai žinomo teroristo Osamos bin Ladeno artimiausio rato žmonės – pirmoji žmona Nadžva ir ketvirtasis sūnus Omaras. Jean pastabos yra tik didžiųjų skyrių pabaigose.

Kiekviename skyriuje istoriją pasakoja tai Nadžva, tai Omaras, todėl galima pažvelgti į tuos pačius įvykius moters, kuri turi sėdėti tarp keturių sienų ir aklai klausyti vyro nurodymų, ir sūnaus, iš pradžių dar vaiko, bet vėliau jau augančio ir bręstančio vaikino, akimis.

Į Maskvą. kitaip

Maskva ašaromis netiki, Maskvą ne per naktį pastatė, Maskva - revoliucijos sotinė ir dar dvidešimt apibūdinimų. Kai kurie purto nuo istorinių asociacijų, kai kurie nuteikia linksmai. Kaip ir tokie kažkada .. kai dar dinozaurai bėgiojo.. jaunystėje rusų virtuvės valgiai - įdaryti pyragai, būtinai su juoda arbata, į kurią dar ir citrina įmerkta. Ir dar koldūnai. Draugė pasakojo jaunystės nuotykį - važiavo į Maskvą ieškoti nuotykių. Kavinėje užsisakinėja koldūnus: "порцию колдунов" ("burtininkų porciją", turėjo būti "pelmeni").  Padavėjas supykęs atšovė "а может еще и ведьм в  подливку?" ( o gal dar raganų padažo?).

Taigi, literatūrinė Maskva