Katedrų statytojai. Ken Follet "Žemės stulpai"

Follett, Ken (1949-) (Foletas, Kenas). Žemės stulpai /iš anglų kalbos vertė Aloyza Lukšienė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.- 1021 p.

Šios knygos banga jau praėjo.  Didžiausi istorinių romanų mėgėjai knygą jau perskaitė, įvertino, serialą pažiūrėjo. Istorijos mėgėjai romaną įvertino teigiamai. Tai, kokius istorinius faktus pateikia rašytojas - panašu į tiesą. Galbūt įvykių fonas bei gyvenimiškosios detalės nėra pikantiškos ar labai traukiančios akį, tačiau jos realistiškos, atitinkančios istorinį laikotarpį. (Čia galime prisiminti Jean Auel "Žemės vaikų" seriją ir pasakojimus, kokius prieskonius maistui ir kokią druską vartojo sumedžiotų mamutų kepimui akmens amžiuje - tokia pseudo istorija atbaido nuo pat pirmųjų puslapių). Greta istorinio fono -  žmonių gyvenimai. Vienuoliai, didikai, valstiečiai, bažnyčios statytojai - ryškūs charakteriai- vardai ir likimai persipina ir kuria didingą epą. 

Ken Follet šį romaną laiko išskirtiniu kūriniu, nepaprastai įtraukusiu jį į viduramžių istorijos ir architektūros studijas. Rašyti įkvėpė Solsberio katedra, siužetas kai kur remiasi Vinčesterio katedros statybos faktais, nors pats Kingsbridžas išgalvotas. 



Salisbury (Solsberio) katedra - pastatyta daugmaž vienu metu su romane "statoma" Kingsbridžo katedra. Ken Follet prisipažino, jog kūrinį įkvėpė  ši katedra

Elenai išėjus, sekmadieniai svečių namuose tapo labai tylūs. Alfredas gainiojo kamuolį su kaimo vaikais pievelėje, kitoje upės pusėje. Marta ilgėjosi Džeko ir žaidė pačios išgalvotus žaidimus: virė košes iš surinktų daržovių, rengė lėles. Tomas tęsė darbą prie katedros brėžinių.

Kartą kitą užuolankomis paklausė Filipo, kokios bažnyčios tas norėtų, bet prioras neatsakė, o gal tiesiog nusprendė nekreipti dėmesio. Tomo galvoje knibždėjo spiečiai minčių, ir jis truputėlį pasvajodavo, ypač sekmadieniais.

Jam patiko tiesiog sėdėti svečių namuose atvėrus duris ir per veją žiūrėti į katedros griuvėsius. Kartais piešdavo eskizus ant grifelinės lentelės, bet dauguma darbų gulė galvoje. Daugeliui žmonių sunku įsivaizduoti milžiniškus statinius, jų sudėtingas erdves, bet tik ne Tomui.

Jis užsitarnavo Filipo pasitikėjimą ir dėkingumą puikiai susitvarkęs su griuvėsiais, tačiau prioras vis dar laikė Tomą paprastu mūrininku. Jam reikėjo įtikinti Filipą, jog sugeba suprojektuoti ir pastatyti katedrą.

Vieną sekmadienį, praėjus mažne porai mėnesių po Elenos išėjimo, Tomas suprato esąs pasiruošęs pradėti brėžinį. Iš supintų nendrių ir lanksčių šakelių pasigamino rėmelį - trys pėdos su dviem. Abi rėmelio puses padarė iš gero medžio, iškiliais kraštais, lyg padėklui. Paskui išdegino keletą gabalų kalkių kreidos, sumaišė su trupučiu gipso ir šiuo mišiniu užpildė padėklą. Kai skiedinys ėmė stingti, Tomas jame nubrėžė linijas. Tiesioms naudojo metalinę plokščią liniuotę, statiems kampams kampainį, kreivėms - skriestuvą.

Tomas nupiešė tris brėžinius: vertikalų pjūvį - paaiškinti, kaip katedra bus sukonstruota; fasadą — atskleisti gražias jos proporcijas ir statinio planą, parodantį, kaip jis bus naudojamas. Pradėjo nuo vertikalaus pjūvio.

Katedrą jis įsivaizdavo kaip ilgą duonos kepalą, tada nupjovė jo vakarinį galą žvilgtelėti vidun ir ėmė piešti.

Ėjosi lengvai. Tomas nubraižė aukštą plokščiaviršūnę arkinę galeriją.  Tai - nava, matoma iš galo. Jos lubos bus medinės, plokščios, kaip ir senosios katedros. Tomui būtų labiau patikę lenkti akmens skliautai bet žinojo, kad tokių lubų Filipas neišgalės.

Ant navos nupiešė trikampį stogą. Pastato plotį lemia stogas, o jį savo ruožtu riboja sijos. Sunku rasti ilgesnius nei trisdešimt penkių pėdų rąstus sijoms, negana to, jie siaubingai brangūs. (Gerus, tikrai vertingus medžius savininkai nukirsdavo ir parduodavo kur kas anksčiau negu šie išaugdavo tokio aukščio.) Tomo katedros nava tikriausiai bus trisdešimt dviejų pėdų pločio, dvigubai ilgesnė už Tomo metalinį matuoklį.

Navą Tomas nupiešė nepaprastai aukštą. Katedra turi stulbinti, savo didumu kelti pagarbą, o aukščiu — kreipti akis į dangų. Viena priežasčių, kodėl žmonės eina į katedras, yra ta, kad tai didžiausi statiniai pasaulyje. Nebuvęs katedroje žmogus nugyventų visą gyvenimą taip ir neišvydęs gerokai aukštesnio pastato už savo lūšnelę.

Deja, šitoks Tomo nupieštas statinys nugriūtų. Sienos neatlaikytų stogo sijų ir švininių plokščių svorio, išlinktų į išorę ir suirtų, tad jas reikia paremti.

Šiam tikslui Tomas nupiešė iš abiejų pusių dvi suapvalintų arkų galerijas, pusinio navos aukščio. Tai šoninės navos. Jų lubos bus mūrinės, skliautuotos, nes yra žemesnės ir siauresnės, todėl išlaidos skliautams bus nedidelės. Kiekviena šoninė nava turės nuožulnų stogą.

Šios navos bus sujungtos su pagrindine neaukštais mūriniais skliautais, atstojančiais atramas. Tačiau jų negana. Tarp šoninių navų stogų ir skliautuotų lubų Tomas pastatys papildomas atramas. Jis nupiešė vienį atraminių arkų, kylančią nuo šoninės navos sienos viršaus prie pagrindinės navos sienos. Atramą Tomas sujungė su masyviu kontraforsu, paremiančiu statinį iš išorės. Ant kontraforso svarumui ir pagražinimui nupiešė bokštelį.

Kvapą gniaužiančio aukščio katedros nepastatys be šoninių navų sutvirtinimo: atramų ir kontraforsų; tačiau tai bus sunku suprasti vienuoliams, todėl, kad būtų aiškiau, Tomas nupiešė dar vieną eskizą. Po to jis nubraižė ir pamatus, einančius giliai po žeme. Paprasti darbininkai visada stebisi, kam tokių reikia.

Eskizas buvo labai paprastas, pernelyg paprastas, kad juo būtų galima naudotis statyboje, bet tinkamas parodyti priorui Filipui. Tomas norėjo, kad prioras aiškiai suprastų, kas yra siūloma, ir džiaugtųsi. Tačiau sunku įsivaizduoti didžiulę katedrą iš keleto gipse išvedžiotų linijų. Tomui reikės padėti Filipui.

Nubrėžtos sienos atrodė vientisos ir, regis, užbaigtos, bet taip ne-buvo. Tad Tomas ėmė piešti navos sienos vertikalią projekciją, kokia jį matoma iš vidaus. Siena bus sudaryta iš trijų segmentų. Žemiausiąjį varsų ar pavadinsi siena, tai tiesiog eilė kolonų, viršuje sujungtų pus-apskritiminėmis arkomis. Ji vadinama arkada. Pro arkados praėjimus bus matomi šoninių navų arkiniai langai. Langai bus išdėstyti vienodame aukštyje su arkomis, taigi lauko šviesa netrukdomai apšvies pagrindinę navą. Arkados kolonos stovės vienoje linijoje su išorinės sienos kontraforsais.   

Virš kiekvienos arkados arkos bus trijų mažų arkų eilė, suformuosianti viršutinę tribūnos galeriją. Pro jas šviesa nepraeis, nes už jų bus šoninės navos švininis stogas.

Palubėje bus eilė langų, kurie apšvies viršutinę pagrindinės navos dalį.

Senąją Kingsbridžo katedrą mūrininkai statė storomis sienomis, kliaudamiesi jų stiprumu, ir bailiai prakirsdavo mažučius langelius, veik nepraleidžiančius šviesos. Dabartiniai statytojai supranta, kad tvirtas bus statinys lygiomis ir tiesiomis sienomis.

Tomas suprojektavo pagrindinės navos sienos tris segmentus - arkadą, mažąją galeriją ir viršutinę dalį su langais - griežtomis proporcijomis: 3:1:2. Arkada sieks pusę sienos aukščio, galerija - vieną trečiąją likusios viršutinės sienos. Bažnyčioje viską lemia proporcijos, jos leidžia pajusti viso statinio tobulumą.

Baigtas brėžinys Tomui atrodė dailus. Bet kaip jį įvertins Filipas? Tomas regėjo eilę arkų, besitęsiančių per visą bažnyčią su jos kokilėmis ir raižiniais, paryškintą popiečio saulės... bet ar tai įsivaizduos Filipas? Tomas ėmė piešti trečią eskizą — pagrindinį bažnyčios planą. Jis įsivaizdavo dvylikos arkų arkadą. Todėl statinį padalijo į dvylika dalių, Vadinamų protarpiais. Nava bus šešių protarpių ilgio, presbiterija - keturių. Plotas tarp septintojo ir aštuntojo protarpių skirtas centrinei katedros daliai su išsikišusiais transeptais iš abiejų pusių, o virš tos iškilęs aukštas bokštas.

Visos katedros ir beveik visos bažnyčios statomos kryžiaus pavidalo.

Žinoma, kryžius - svarbiausias krikščionybės simbolis, bet čia esam ir praktinės priežasties: transeptas suteikia papildomos erdvės koplyčioms ir pagalbinėms patalpoms, tarkim, zakristijai.

Primetęs paprastą pagrindinį planą, Tomas grįžo prie svarbiausio brėžinio, kuriame pavaizdavo bažnyčios vidų žiūrint iš vakarinio galo. Ten jis nupiešė už navos virš centrinės dalies kylantį bokštą.

Bokštas turėtų būti pusantro karto ar net dvigubai aukštesnis už navą. Pirmu atveju žemesnis bokštas suteiktų pastatui patrauklų įprastą vaizdą, nes tada šoninės navos, pagrindinė nava ir bokštas sudarytų darnų dalių santykį: 1:2:3. Aukštesnis bokštas būtų įspūdingesnis, nes pagrindinė nava būtų dvigubai aukštesnė už šonines navas, o bokštas dukart aukštesnis už pagrindinę navą - tad proporcija - 1:2:4. Tomas pasirinko įspūdingesnį antrąjį variantą; tai jo vienintelė katedra, kurią galbūt pastatys, todėl norėjo, kad ši pasiektų dangų. Tomas vylėsi, kad ir Filipas taip pat galvoja.

Jeigu prioras priims brėžinį, Tomui, žinoma, teks jį perbraižyti; daug kruopščiau, tiksliai pagal mastelį. Prireiks daug daugiau piešinių, šimtais jų: cokoliams, kolonoms, kapiteliams, išsikišimams, durų staktoms, bokšteliams, laiptams, chimeroms ir begalės kitoms detalėms - metų metams piešimo. Bet tai, ką jis laikė prieš save, buvo katedros esmė ir ji buvo gera: paprasta, nebrangi, grakšti, tobulų proporcijų.

Nekantravo kam nors ją parodyti.

Galvojo atrasti tinkamą momentą įteikti piešinį priorui, bet dabar, kuomet užbaigė jį, norėjo parodyti Filipui nedelsiant.

Ar Filipas patikės juo. Prioras neprašė jo nupiešti eskizą. Gal jis galvoja apie kitą meistrą statytoją, apie kurį girdėjo, kad tas pastatė gerą katedrą kitame vienuolyne. Gal jis atmes Tomo siekius.

Solsberio katedros lubos. Akmeninės. XII amžius,
darbo priemonės - ribotos

Kita vertus, jei neparodys priorui, šis gali pamanyti, kad jis nesugeba projektuoti, ir gal pasamdys ką nors, net nepasitaręs su juo. Tomas nesiruošė taip rizikuoti, verčiau jau bus įžūlus.

Vakarėjo, bet buvo dar šviesu. Dengtoje arkadoje dabar studijų metas. Filipas prioro namuose - skaitys Bibliją. Tomas nusprendė nueiti pas jį.  

Atsargiai nešinas savo plokšte-eskizu, patraukė link prioro namų. Praėjęs griuvėsius, jis staiga pagalvojo, kad bus nepaprastai sunku pastatyti naują katedrą: reikės šitiek akmenų, tiek sijų, daugybės amatininkų? Ištisi metų metai. Tomas privalės visa tai kontroliuoti, užtikrinti nenutrūkstamą aprūpinimą medžiagomis, tikrinti akmenų ir sijų kokybę, samdyti ir atleisti vyrus, be atvangos gulsčiuku tikrinti jų darbą, daryti bumas kokilėms, projektuoti bei statyti pakėlimo įrenginius... Klausė savęs, ar iš tikrųjų visa tai sugebės.

Tada pagalvojo, koks turi būti jaudinantis malonumas iš nieko sukurti kažką; vieną dieną išvysti naują bažnyčią šioje vietoje, kur riogso tik griuvėsiai, ir pasakyti: „Tai aš ją pastačiau."

Tomas taip pat turėjo giliai užslėpęs kitą mintį, kurios net pats vengė. Agnė numirė be kunigo ir buvo užkasta be palaiminimo, nepašventintoje žemėje. Jis norėtų sugrįžti prie jos kapo su kunigu pasimelsti, gal net pastatyti mažą antkapėlį. Tačiau bijojo kaip nors atkreipti dėmesį į jos palaidojimo vietą, kad neišsirutuliotų visa palikto vaikelio istorija. Palikti vaiką mirti, — vis dėlto laikoma žmogžudyste. Savaitėms bėgant, jis vis labiau nerimavo dėl Agnės sielos - ar ana tinkamoje vietoje. Bijojo paklausti kunigo apie tai, nes nenorėjo atskleisti visų smulkmenų. Bet guodė save tąja mintimi, jeigu pastatys katedrą, tikriausiai Dievas bus jam maloningas, tuomet ar jis negalėtų paprašyti savąją malonės privilegiją atiduoti Agnei. Dedikuotų savąjį katedros darbą Agnei, tada žinotų, jog  jos siela saugi, o jis pats atsikvėptų.

Tomas pasiekė prioro namus. Tai buvo mažas mūrinis vieno aukšto namelis. Durys atviros, nors diena šalta. Stabtelėjo nesiryždamas. Po to pasakė sau: „Esu ramus, nusimanantis specialistas. Meistras, žinantis visas dabartinės statybos smulkmenas. Žmogus, kuriuo tu nenusivilsi."

Tomas žengė vidun. Name buvo tik vienas kambarys. Viename gale stovėjo didžiulė lova, apsupta prašmatnia užuolaida, kitame - ant nedidelio altorėlio Nukryžiuotasis ir žvakidė. Prioras Filipas stovėjo prie lango, susirūpinusia išraiška skaitė pergamentą. Jis žvilgtelėjo ir nusišypsojo Tomui.

- Ką čia atsinešei?

- Eskizus, tėve, - nutaisęs tvirtą, ramų balsą atsiliepė Tomas. - Naujai katedrai. Ar leisite juos parodyti?

 -                      Žinoma, prašom. - Filipas kiek nustebo, bet, regis, susidomėjo!

Kampe stovėjo didžiulis analojus - staliukas maldaknygėms. Tomas pernešė jį arčiau lango, kur šviesiau, ir padėjo ant jo savąjį gipso rėmą. Filipas nužvelgė eskizą. Tomas įsmeigė akis į prioro veidą. Suprato! Filipas niekada nėra matęs architektūrinio brėžinio. Prioro veidą aptemdė sumišimas.

Tomas šoko aiškinti. Jis bakstelėjo į vertikaliąją projekciją.

- Čia tu stovi navos centre, atsigręžęs į sieną, - prabilo jis. - Štai čia arkados kolonos. Jos sujungtos arkomis. Pro arkų praėjimus matosi šoninių navų langai. Virš arkados yra tribūnų galerija, o virš jos – erkerio langai.

Atėjus aiškumui, Filipo veidas pradėjo giedrėti. Jis greitai susigaudė. Prioras nukreipė žvilgsnį į pagrindinį planą ir vėl suglumo. Tomas paaiškino:

- Kai mums reikia statybvietėje sužymėti kuoleliais ir virvėmis, kur sstovės sienos, kurioje vietoje kolonos atsirems į žemę, kur bus kontraforsai, tai turime štai tokį planą, tada žinome darbų ribas.

Filipo veidas vėl nušvito. „Tai jau neblogai", - sumetė Tomas. Filipo nesusigaudymas piešiniuose suteikė Tomui daugiau pasitikėjime galimybę parodyti savo patyrimą. Pagaliau Filipas pradėjo apžiūrinėti vertikalųjį pjūvį. Tomas aiškino toliau:        

- Čia yra navos vidus su medinėmis lubomis. Virš navos matosi bokštas. Vienoj ir kitoj pusėj - šoninės navos, o ant jų išorės sienų yra kontraforsai.

- Ji - nuostabi, - prabilo Filipas.

Tomas žinojo, - vertikalaus pjūvio piešinys, kuriame atsiveria vakarinio bažnyčios galo vidaus reginys, tai lyg pravėrus spintos duris pamatyti, kas yra jos viduje, padarys priorui ypatingą įspūdį.

Filipas vėl sugrįžo prie pagrindinio plano. 

- Ar navoje yra tiktai šeši protarpiai?

- Taip, ir keturi presbiterijoje.

- Ar ne per mažai?

- Ar išgalėtum daugiau?

- Aš nieko neišgalėčiau, - atsiliepė Filipas. - Įtariu, tu net nenutuoki, kiek tokia bažnyčia kainuotų.

-  Aš tiksliai žinau, kiek kainuotų, - nesutriko Tomas. Jis pastebėjo Filipo veide nuostabą. Matyt, prioras net negalėjo suvokti, jog tas paskaičiavo kaštus. Tomas praleido valandų valandas skaičiuodamas projekto kainą iki paskutinio penso. Tačiau Filipui pasakė apytikrę sumą.

- Tai kainuotų tris tūkstančius svarų - ne daugiau.

Filipas dusliai nusijuokė.

- Keletą pastarųjų savaičių praleidau skaičiuodamas vienuolyno kasmetines pajamas. - Jis pamosavo pergamento lapu, kurį susirūpinęs skaitė atėjus Tomui. - Štai tau atsakymas: per metus trys šimtai svarų. Įr mes juos išleidžiame iki penso.

Tomas nenustebo. Akivaizdu, jog praeityje vienuolynas prastai tvarkėsi. Jis tikėjo, Filipas pagerins Kingsbridžo finansinę padėtį.

-Tėve, tu rasi pinigų, - padrąsino jį Tomas ir dievobaimingai pridūrė - Su Dievo pagalba.

Filipas nepatikliai vėl nukreipė žvilgsnį į eskizą.

- Kiek laiko užtruktų statyba?

- Priklausytų, kiek žmonių galėsi pasamdyti, - atsakė Tomas. – Jeigu pasamdysi trisdešimt mūrininkų ir pakankamai pagalbininkų, pameistrių, stalių, kalvių padėti jiems, tai užimtų penkiolika metų. Vieneri metai pamatams, ketveri - presbiterijai, ketveri - transeptams ir šešeri - navai.

Filipas vėl buvo stipriai paveiktas.

- Tikiuosi, mano vienuolyno tarnautojai įvertins tavo sugebėjimus apskaičiuoti ir numatyti toli į priekį. - Prioras užsisvajojęs tyrinėjo eskizus.

- Taigi kasmet turiu surasti po du šimtus svarų. Ne taip jau blogai, kai šitaip skaičiuoji. - Prioras susimąstė.

Tomas buvo sujaudintas: Filipas pradėjo galvoti apie šį darbinį projektą ne kaip apie abstraktų brėžinį. -Jeigu surinkčiau daugiau pinigų, ar pajėgtume statyti greičiau?

- Iš dalies, - Tomas atsakė atsargiai. Jis nenorėjo Filipui suteikti per dideles viltis, o po to nuvilti.

- Galėtum pasamdyti šešiasdešimt mūrininkų ir pradėti statybą ne dalimis nuo bažnyčios rytinio iki vakarinio galo, o statyti visą pastatą iš karto, tuomet tai užtruktų aštuonetą ar dešimt metų. Prie tokio dydžio  pastato daugiau negu šešiasdešimt žmonių, pradėję dirbti kartu, trukdytų vienas kitam ir darbai sulėtėtų.                   |

Filipas linktelėjo, - matėsi, jis gaudosi be vargo. Net ir su trisdešimt mūrininkų būtų galima užbaigti rytinį bažnyčios flangą per penkerius metus.

- Teisingai, galėtute jį naudoti tarnavimams ir įrengti naują kapavietę šventojo Adolfo palaikams.

- Žinoma.

Dabar Filipas tikrai buvo apimtas užsidegimo.

- Maniau, praeis dešimtmečiai, kol turėsime naują bažnyčią. - Prioras akylai nužvelgė Tomą. — Ar esi kada statęs katedrą?

- Ne, bet esu suprojektavęs ir pastatęs mažesnes bažnyčias. Tačiau keletą metų dirbau prie Ekseterio katedros ir užbaigiau kaip meistro statytojo padėjėjas.

- O šią katedrą nori pastatyti pats, ar ne?

Tomas dvejojo. Būtų gerai kalbėti atvirai su Filipu, kuris nekenčia išsisukinėjimų.

- Taip, tėve, norėčiau, kad paskirtum mane meistru statytoju, - ištarė kuo ramesniu balsu.

- Kodėl?

Tomas nesitikėjo šitokio klausimo. Sumetė, tam turi begalę priežasčių. Todėl, kad mačiau, kaip blogai buvo pastatyta senoji katedra, žinau, kad galėčiau atlikti geriau. Meistrui amatininkui nėra nieko malonesnio už meistriškumo ugdymą, gal tik pasimylėjimas su moterimi. Todėl, kad toks kaip sis darbas suteikia žmogaus gyvenimui prasmę. Kokį atsakymą norėtų išgirsti Filipas? Priorui tikriausiai patiktų, jei pasakytų kažką dievobaimingo. Atmetęs abejones, Tomas nusprendė sakyti tiesą.

- Todėl, kad tai būtų labai gražu.

Filipas keistai pasižiūrėjo į jį. Tomas nesuprato, ar prioras supyko ar kažkas kita.

- Todėl, kad tai būtu labai gražu, - pakartojo Filipas. Tomas pagalvojo, kvailai pasakė, tad norėjo dar kažką pridurti, bet negalėjo nieko sugalvoti. Tada suvokė, Filipas visai ne skeptiškas, o sujaudintas. Tomo žodžiai palietė jo širdį. Pagaliau Filipas linktelėjo, tarsi pritaręs kažkokiam sprendimui, ištarė:

 -Taip. Ir kas gali būti geriau, negu nuveikti kažką gražaus dėl Dievo.

 Tomas tylėjo. Jis laukė. Prioras nepasakė: - „Taip, tu būsi meistras statytojas."

Regis, Filipas apsisprendė.

- Ketinu už trijų dienų su vyskupu Veleranu aplankyti karalių Vinčesteryje. Nežinau tiksliai, kokie vyskupo planai, bet neabejoju, mes prašyme karalių Steponą padėti mums išsimokėti už naująją Kingsbridžo katedros statybą.

-Tikėkime, karalius patenkins jūsų prašymą, - nutęsė Tomas.

- Jis skolingas mums paslaugą, - paslaptingai šyptelėjo Filipas. -Privalės mums padėti.

- Ir jeigu padės? — lenkė Tomas.

-Tomai Statytojau, manau, Dievas man atsiuntė tave su tikslu. Jeigu karalius Steponas duos mums pinigų, tu galėsi statyti bažnyčią.

Dabar jau Tomas susijaudino. Jis nesuvokė, ką pasakyti. Išsipildė jo gyvenimo troškimas, - žinoma, sąlyginai. Viskas priklauso nuo to, ar gaus Filipas paramą iš karaliaus. Tomas linktelėjo, priimdamas pažadą ir riziką.

- Ačiū, tėve.

Suskambo varpas vakarinėms pamaldoms. Tomas paėmė lentą su brėžiniu.

- Ar tau jo reikia? - paklausė Filipas.

Tomas sumetė - „puiki mintis palikti jam brėžinį". Filipui tai būtų nuolatinis priminimas.

- Ne, man jo nereikia, - tarstelėjo jis. - Aš turiu jį galvoje.

- Gerai. Norėčiau jį pasilaikyti.

Tomas linktelėjo ir pasuko durų link.

Jam toptelėjo: jeigu dabar nepaklaus apie Agnę, tai greičiausiai niekada to nepadarys. Jis atsisuko.

- Tėve?

-Taip?

- Mano pirmoji žmona... Agnė, jos vardas... ji mirė be kunigo ir palaidota nepašventintoje žemėje. Ji nenusidėjo, tiesiog... aplinkybės. Galvoju... Kartais žmogus stato koplyčią ar įsteigia vienuolyną vildamasis, kad po mirties Dievas prisimins jo dievobaimingumą. Ką manote, ar mano projektas galėtų išgelbėti Agnės sielą?

 Filipas kilstelėjo antakius.

- Abraomas buvo paprašytas paaukoti savo vienintelį sūnų. Daugiau Dievas neprašo aukoti gyvastį, nes didžiausioji auka jau atnašauta. Tačiau Abraomo pamoka mums rodo: Viešpats reikalauja atiduoti visa ką turime geriausio, kas mums brangiausia. Ar šis projektas, kurį gali pateikti Dievui, yra tavo brangiausias dalykas?

- Taip, išskyrus mano vaikus.

- Tuomet, Tomai Statytojau, atsipūsk. Viešpats priims tavo dovaną.

II

 Šiandien į medžioklę dvariškiai nevyko, Grafpilio jaunimas žaidė Viljamo Hamlėjo mėgstamiausią žaidimą - užmėtyti katę akmenimis.

Pilyje slampinėjo gausybė kačių, tad koks skirtumas, liks viena daugiau ar mažiau. Tvirtovės salėje vyrai uždarė duris, langines, baldus sustūmę prie sienos, kad gyvūnas neturėtų kur pasislėpti, paskui kambario viduryje sukrovė kaugę akmenų. Katė pražilusiu kailiu, sena peliautoja, pajutusi pavojų atsitūpė prie durų, tikėdamasi pasprukti.

Už kiekvieną metimą į puodynę buvo dedamas pensas, o pribaigusiajam padarą atitekdavo viskas. Ištraukus eilės burtus, katė ėmė nerimauti, blaškytis palei duris.



Warkworth pilis pirmąkart minima XII amžiaus viduryje.
Tokioje pilyje  galėjo vykti ir knygos istorijos dalis.

Pirmas metė Volteris. Jam pasisekė, nes katė, nors ir buvo budri, nežinojo, kas jos laukia, ir buvo netikėtai užklupta. Volteris atsukęs nugarą nemačiomis paėmė iš krūvos akmenį, pasvėrė jį rankoje, paskui lėtai apsigręžė ir staigiai sviedė, bet nepataikė. Akmuo bumbtelėjo į duris, katė pašoko ir nubėgo. Vyrai ėmė tyčiotis.

Antram mesti irgi nelengva, nes katė dar nenuvargusi, mitri. Jaunas skvairas atidžiai žiūrėjo į bėgiojantį gyvūną, palaukė, kol šis sulėtino žingsnį, ir leido akmenį. Metimas buvo taiklus, bet katė, pastebėjusi pavojų, išsisuko. Skvairas sunkiai atsiduso.

Katė vis labiau blaškėsi, paklaikusi užšokdavo ant kryžiokų bei lentų, atremtų į sieną, paskui vėl puldavo žemyn. Trečias metė vyresnio amžiaus riteris. Padarė klaidinantį judesį, įsitikino, kur šoks katė, po to sviedė, taikydamasis šiek tiek jai prieš nosį. Vyrai paplojo, bet gyvūnas pastebėjo atlekiantį akmenį, staiga stabtelėjo ir išvengė smūgio.

Katė beviltiškai bandė užlįsti už ąžuolinės skrynios kampe. Ketvirtasis metikas tuo pasinaudojo ir pataikė jai į užpakalį. Pasigirdo garsūs pritarimo šūksniai. Negalėdama pasislėpti už skrynios katė vėl ėmė daužytis po kambarį, bet šlubuodama lakstė kur kas lėčiau.

Pagaliau atėjo Viljamo eilė.

Jeigu bus atidus, gal užmuš katę. Vargindamas gyvūną jis šūkavo, apsimetinėjo metąs. Kiti žaidėjai nebūtų drįsę taip delsti, bet Viljamas - grafo sūnus, taigi visi kantriai laukė. Pavargusi, sužeista katė sulėtinusi žingsnį viltingai artėjo prie durų. Viljamas užsimojo. Netikėtai katė sustojo prie sienos. Viljamui dar nespėjus paleisti akmens, durys atsilapojo ir ant slenksčio išdygo dvasininkas juodu apdaru. Grafaitis sviedė akmenį, bet gyvūnas džiugiai kniauktelėjęs kaip strėlė pašoko aukštyn. Dvasininkas, plonai suspigęs iš išgąsčio, sugriebė abito skvernus. Žaidėjai prapliupo juoku. Katė, atsitrenkusi jam į kojas, tvojosi ant žemės ir nėrė pro duris. Dvasininkas stovėjo sustingęs iš baimės, tarsi moteris išsigandusi pelės, o vyrai raitydamiesi kvatojo.

Viljamas atpažino vyskupą Veleraną.

Grafaitis kvatojo garsiau už kitus. Jį pralinksmino, kad Hamlėjų varžovas nusigando katės kaip kokia moteris. Vyskupas greitai susitvardė. Išraudęs jis kaltinamai dūrė pirštu į Viljamą ir gargždžių balsu pareiškė:

- Tavęs laukia amžinos kančios ir pragaro ugnis.

Viljamo patyčios akimirksniu virto išgąsčiu. Kai buvo mažas, motina šiurpino jį pasakojimais apie pragaro siaubus: velniai spirgina nusidėjėlius liepsnose, išbado akis, aštriu peiliu nupjauna lyties organus. Viljamas nepakentė tokių kalbų.

- Nutilk! - paliepė jis vyskupui. Salėje stojo tyla. Viljamas išsitraukė peilį ir ėmė artintis prie Velerano. - Nepamokslauk tu, gyvate!

Veleranas, rodos, visai nepabūgo, veikiau susidomėjo Viljamo silpnybe, o šis dėl to dar labiau įsiuto.

- Aš tau pasiraitysiu... - Viljamas buvo taip įniršęs, kad galėjo nudurti vyskupą, bet jį sustabdė balsas nuo laiptų.

- Liaukis, Viljamai!

Jaunuolis pakluso tėvui, nurimo ir įkišo peilį į dėklą. Veleranas įžengė pro duris. Paskui įėjo dekanas Boldvinas.

- Vyskupe, nesitikėjau čia jūsų išvysti, - tarė Persis Hamlėjas.

- Praėjusį kartą judu su Kingsbridžo prioru mane pergudravote. Turbūt todėl ir stebiesi. Įprastai aš nesu atlaidus. - Veleranas nuvėrė lediniu žvilgsniu Viljamą, paskui vėl atsigręžė į grafą. - Bet nelieju pagiežos, jei tai prieštarauja mano interesams. Mums reikia pasikalbėti. Persis mįslingai linktelėjo galva.

- Verčiau eikim į viršų. Ir tu, Viljamai.

Vyskupas Veleranas ir dekanas Boldvinas užlipo laiptais į grafo miegamąjį, paskui juos sekė ir Viljamas. Jis niršo, kad nepribaigė katės. Antra vertus, suvokė laimingai išvengęs pavojaus: jeigu būtų sužeidęs vyskupą, greičiausiai būtų buvęs pakartas. Bet jis nekentė beveik moteriško Velerano gležnumo ir manieringumo.

Grafo miegamajame Viljamas kadaise išprievartavo Aljeną. Tas vaizdas atėjus į šį kambarį kaskart iškildavo jam prieš akis: prisimindavo jos viliojantį baltą kūną, baimę akyse, riksmą, siaubo perkreiptą Ričardo veidą, kai buvo priverstas stebėti, kaip žaginama jo sesuo, galiausiai kaip leido ja pasimėgauti Volteriui. Viljamui magėjo laikyti Aljeną čionai kaip kalinę, kad galėtų malšinti aistrą kada tik užsigeidęs.

Nuo to sykio jis galvodavo apie Aljeną it apsėstas. Net bandė susekti. Šairinge buvo sugautas miško prižiūrėtojas, bandęs parduoti Viljamo karo žirgą. Po kankinimų jis prisipažino pavogęs žirgą iš merginos, pagal apibūdinimą primenančios Aljeną. Iš Vinčesterio kalėjimo prižiūrėtojo sužinojo, kad Aljeną aplankė savo tėvą prieš mirtį. O Viljamo meilužė Keitė, viešnamio savininkė, pasakojo siūliusi Aljenai darbą savo namuose. Čia pėdsakai nutrūko.

- Vili, berniuk, mesk ją iš galvos, - guodė Keitė. - Nori didelių papų ir ilgų plaukų? Gausi. Kodėl tau šiąnakt nepasiėmus Betės su Mile, visos keturios krūtys bus tavo.

Bet Betė ir Milė nėra skaisčios, ne baltaodės ir jo nebijo, todėl nekursto geismo. Iš tiesų po nakties, praleistos šiame kambaryje su Aljena, Viljamas nepatyrė tikro pasitenkinimo su jokia kita moterimi. Nuvijęs mintis apie Aljeną, Viljamas ėmė klausytis vyskupo pokalbio su motina.

- Manau žinote, kad Kingsbridžo prioras užgrobė jūsų akmenų kasyklą?

Hamlėjai šito nežinojo. Viljamas apstulbo, Riganė įniršo.

- Ką? Kaip jam pavyko? - suriko ji.

- Ginkluoti jūsų sargybiniai sėkmingai išvijo prioro Filipo akmenskaldžius, bet kitą rytą atsibudę rado kasyklą užgrobtą vienuolių. Šie giedojo giesmes, ir sargybiniai pabijojo pulti Dievo tarnus. Prioras Filipas pasamdė tavo akmenskaldžius ir dabar jie darniai dirba kartu, stebiuosi, kodėl sargybiniai jums nepranešė.

- Kur tie bailiai? - suspigo motina. Jos veidas nusidažė raudoniu. -Surasiu juos ir nupjausiu kiaušius...

- Dabar man aišku, kodėl jie nepasirodė, - tarstelėjo Veleranas.

- Sargybiniai - niekis, - įsikišo Persis. - Jie tik kareiviai. Dėl visko kaltas tas klastingas prioras. Nė nedingtelėjo, kad yra toks pasalūnas.Jis pergudravo mus, ir tiek.

- Taip ir nutiko, - pritarė Veleranas. - Pažiūrėti dievobaimingas avinėlis, o iš tikrųjų suktas kaip žiurkė.

Viljamas pagalvojo, kad pats Veleranas panašus į kampe tupinčią ir neramiai besidairančią žiurkę: juodais drabužiais, smailia nosimi, prilaižytais plaukais, žvilgsnis bėgioja po kambarį. Kodėl jam rūpi kasykla? Jis klastingas kaip ir prioras Filipas, tikriausiai ką nors rezga.

- Na ne, tas jam neišdegs, - putojo Riganė. - Kur matyta, kad Hamlėjai pasiduotų. Šitą priorą reikia sunaikinti.

Persis buvo nusiteikęs ne taip ryžtingai.

- Tai viso labo akmenų kasykla, - pasakė jis. - Be to, karalius leido...

- Čia svarbu ne kasykla, o šeimos garbė, - pertraukė vyrą Riganė. - Nesvarbu, ką pasakė karalius.

Viljamas pritarė motinai. Kingsbridžo prioras metė iššūkį Hamlėjams ir už tai turi gauti pamoką. Nieko nelaimėsi, jei žmonės tavęs nebijos. Daug nesukdamas galvos Viljamas pasiūlė:

- Kodėl mums ten nenuėjus su keletu vyrų ir tiesiog neišvarius vienuolyno akmenskaldžių?

Persis pakratė galvą.

- Viena nepaisyti karaliaus nurodymų tylomis, kaip mes padarėme, bet visai kas kita pasiųsti ginkluotus vyrus išvyti darbininkus, triūsiančius su karaliaus leidimu. Galiu už tai prarasti grafo titulą.

Viljamas nenoriai pripažino, kad tėvas teisus. Persis visada buvo atsargus, ir dažnai tas pasiteisindavo.

- Turiu pasiūlymą, - vėl prakalbo Veleranas.

Viljamas neabejojo, jog vyskupas kažką slepia - juk neatėjo tuščiomis.

- Manau, katedra turėtų būti statoma ne Kingsbridže.

Viljamą suglumino ši pastaba. Jis nesuprato jos svarbos. Nesuprato net tėvas. Bet motinos akys išsiplėtė, ji net nustojo draskytis veidą ir mąsliai tarė:

- Įdomi mintis.

- Katedros tokiuose kaimuose kaip Kingsbridžas buvo statomos labai senais laikais, - kalbėjo toliau Veleranas. - Tačiau prieš septyniasdešimt metų, karaliaus Viljamo Pirmojo metais, daugelis jų buvo perkeltos į miestus. Kingsbridžas — mažas kaimelis, užkampis. Nykstantis vienuolynas neturi užtektinai lėšų, kad leistume jam statytis katedrą.

- Tai kur norėtumėt ją statyti? - paklausė Riganė.

- Šairinge. Tai didelis miestas su daugiau kaip tūkstančiu gyventojų, yra turgus, kasmetinė Šv. Egidijaus mugė. Jis stovi ant pagrindinio kelio. Šairingas - patogi vieta. Tad jeigu mudu su grafu susivienysime, gal šis sumanymas ir išdegs.

- Bet jeigu katedra bus Šairinge, Kingsbridžo vienuoliai negalės jos aptarnauti, - paprieštaravo Persis.

- Čia ir yra esmė, - nekantriai įsiterpė Riganė. - Be katedros Kingsbridžas bus niekas, vienuolynas sunyks, o Filipas vėl liks menkysta, nes to ir nusipelnė.

- Kas prižiūrės naują katedrą? — neatlyžo grafas.

- Naujas mano paskirtas kapitulos kanauninkas, - atsakė Veleranas.

Viljamas su tėvu tik dabar ėmė suvokti, kur lenkia Veleranas: perkėlęs katedrą į Šairingą, jis galėtų pats ją valdyti.

Elstow abbey - XII amžiuje statytas vienuolynas ir bažnyčia.
Ar prioroas Filipas galėjo ryžtis pastatyti tokį vienuolyną?

- O kaip piniginiai reikalai? - paklausė tėvas. - Kas mokės už naują katedrą?

- Manau, gausime pinigų iš vienuolyno — iš katedrai skirto turto, - kalbėjo toliau vyskupas. - Jeigu katedra perkeliama, drauge keliauja ir turtas. Karalius Steponas, dalydamas Šairingo grafystę, atidavė kalvotus ūkius Kingsbridžo vienuolynui, kad padėtų pastatyti naują katedrą.

Jeigu pasakytume karaliui, jog naują katedrą stato kas nors kitas, tikėtina, jog tada jis atiduotų žemes naujam statytojui. Žinoma, vienuoliai stotų į kovą, bet teisme pralaimėtų šį ginčą.

Pagaliau Viljamui ėmė aiškėti Velerano sumanymas. Jis ne tik strategiškai valdytų katedrą, bet ir uždėtų savo letenas ant didelės vienuolyno turtų dalies.

Tėvas irgi tą perprato.

- Vyskupe, tau šis planas naudingas, bet kas man iš to?  

Vietoj Velerano atsakė Riganė:

- Negi nesupranti? - irzliai papriekaištavo. - Tu gausi Šairingą. Pagalvok, kaip suklestės miestas, turintis katedrą. Statant bažnyčią metų metus, čia suplauks šimtai amatininkų, darbininkų, jiems reikės pastogės, maisto, drabužių. Miesto kanauninkai vadovaus katedrai; tikintieji per Velykas ir Sekminių savaitę atvyks ne į Kingsbridžą, o į Šairingą aplankyti šventųjų relikvijų atkeliaus piligrimai... Visi jie išleis pinigo. - Riganės akys švytėjo iš godumo. Viljamas neprisiminė taip įsiaudrinusios motinos. - Jeigu įsigysime šią teisę, Šairingą paversime vienu svarbiausių miestų karalystėje!

Ir visa tai bus mano, - pagalvojo Viljamas. - Kai tėvas mirs, aš būsiu grafas."

- Gerai, - tarė Persis. - Šitai sužlugdys Filipą, tau, vyskupe, suteiks valdžią, o mane padarys turtingą. Kaip įvykdyti šį planą?

- Teoriškai sprendimą perkelti katedrą į kitą vietą priima Kenterberio arkivyskupas.

- Kodėl teoriškai? - Riganė dėbtelėjo į Veleraną.

- Todėl, kad šiuo metu arkivyskupo nėra. Viljamas iš Korbelio mirė per Kalėdas, o karalius Steponas dar nepaskyrė įpėdinio. Tačiau mes žinome, kas tikriausiai gaus šį postą: mūsų senas bičiulis Henrikas iš  Vinčesterio. Jis apie tai svajoja; popiežius laikinai jam pavedė valdyti

Katalikų bažnyčią karalystėje, o Henriko brolis - karalius.

- Koks jis tau bičiulis? - suabejojo Persis. - Nelabai tepadėjo, kai bandei gauti grafystę.

Veleranas gūžtelėjo pečiais.

- Padėjo kiek galėdamas. Turėsime pateikti įtikinamų argumentų.

- Tiesiog dabar, kai trokšta tapti arkivyskupu, jis nenori įsigyti galingų priešų, - pareiškė Riganė.

- Tiesa. Bet, kaip žinome, Filipas nėra galingas. Vargu ar jis pretenduos į arkivyskupus.

-  Tai kodėl Henrikas mums nepadėjo gauti, ko norėjome? - paklausė Viljamas.

- Todėl, kad jis dar nėra arkivyskupas; jis žino, jog žmonės stebi, kaip jis elgiasi laikinai eidamas savo pareigas. Nori, kad visi įsitikintų,  jog daro protingus sprendimus, o netarpininkauja savo bičiuliams. Tam bus užtektinai laiko po rinkimų.

- Taigi dabar svarbiausia palenkti savo pusėn karalių, - mąsliai tęsė Riganė. - Kokių turime argumentų?

- Filipas negali pastatyti katedros, o mes galime.

- O kaip įtikinsime karalių?

- Ar seniai buvai Kingsbridže?

- Ne.

- Lankiausi ten per Velykas, - šyptelėjo Veleranas. - Jie dar nepradėjo statyti. Tik išlygino žemę, įsmeigė keletą kuolelių, apjuosė būsimą statybvietę virvėmis. Pradėjo kasti pamatus, bet iškasė tik keletą pėdų. Ten dirba kažkoks mūrininkas su pagalbininkais ir vienuolyno dailidė, retsykiais talkina vienas kitas vienuolis. Liūdnas vaizdas, ypač per lietų. Norėčiau, kad tai pamatytų arkivyskupas Henrikas.

Motina išmintingai linktelėjo galva. Viljamui planas patiko, bet purtė mintis eiti išvien su klastūnu Veleranu Bigodu. Vyskupas dėstė toliau:

- Mes iš anksto papasakosime Henrikui, koks užkampis tas Kingsbridžas ir koks vargingas jo vienuolynas, paskui parodysime jų statybos aikštelę, kur daugiau nei per metus iškasta tik keletas negilių duobių; tuomet nuvešime jį į Šairingą ir įtikinsime, kaip greitai galime pastatyti ten katedrą sutelktomis vyskupo, grafo ir miesto gyventojų jėgomis.

- Ar Henrikas vyks į Kingsbridžą? — suabejojo Riganė.

- Galima tik paprašyti, - atsakė jai Veleranas. — Pakviesiu jį apsilankyti per Sekminių savaitę. Tai pamalonintų jį, parodytų, kad jau laikome jį arkivyskupu.

- Šią paslaptį privalome saugoti nuo prioro Filipo, - įspėjo Persis.

- Kažin ar pavyks, - paprieštaravo Veleranas. - Henrikas negali nei iš šio, nei iš to apsilankyti Kingsbridže - tai būtų labai keista.

- Tačiau jei Filipas iš anksto sužinos jį atvykstant, gali labai paspartinti statybą.

- Kaip? Jis neturi pinigų, ypač dabar, kai nusisamdę visus tavo akmenskaldžius. Akmenskaldžiai nemūrys sienų. — Velerenas lingavo galva ir patenkintas šypsojosi. - Po teisybei, Filipui lieka vien tikėtis saulės per Sekmines.

Iš pradžių Filipas nudžiugo, kad Vinčesterio vyskupas atvyks į Kingsbridžą. Žinoma, mišios bus laikomos lauke, bet tai nieko baisaus. Vienuoliai taip darydavo ir tada, kai senoji katedra dar nebuvo sudegusi. Jeigu lytų,  vienuolyno dailidė greitai pastatytų virš altoriaus ir aplink jį pastogę, kad vyskupas nesušlaptų, na, o tikintieji pastovės lietuje. Vyskupo apsilankymą Filipas laikė pritarimu, priminimu, jog Kingsbridžas laikomas katedra, o bažnyčios nebuvimas - tik laikinas keblumas.

Paskui Filipas ėmė svarstyti Henriko apsilankymo motyvus. Įprastai vyskupai su palyda viešėdavo vienuolynuose: gaudavo nemokamai apsistoti, pavalgyti ir išgerti. Tačiau šiuo atžvilgiu Kingsbridžas turėjo nekokią šlovę: prastas maistas, asketiškos gyvenimo sąlygos. Mažai ką pakeitė ir Filipo reformos. Be to, Henrikas - turtingiausias dvasininkas karalystėje, taigi tikrai atvyksta į Kingsbridžą ne pavalgyti ir išgerti. Priorui jis padarė įspūdį žmogaus, kuris nieko nedaro be priežasties.

I Kuo ilgiau Filipas apie tai mintijo, tuo labiau įtarė čia įsimaišius vyskupą Veleraną. Jis parašė Veleranui laišką ir tikėjosi, kad šis po dienos kitos atvyks į Kingsbridžą aptarti Henriko priėmimo smulkmenų, bet laikas bėgo, o Veleranas nesirodė, ir Filipo būgštavimai stiprėjo.

Tačiau net ir juodžiausiomis akimirkomis Filipas neįtarė tokios klastos, kurią atskleidė laiške Kenterberio katedros prioras likus dešimčiai dienų iki Sekminių. Kingsbridžas, kaip ir Kenterberis, buvo valdomi benediktinų ir vienuoliai kiek išgalėdami padėdavo vieni kitiems. Kenterberio prioras, kuris įprastai dirbdavo su arkivyskupu, sužinojo, kad Veleranas pasikvietė Henriką į Kingsbridžą turėdamas aiškų tikslą - įtikinti jį perkelti naujos katedros statybą Šairingan.

Filipas buvo sukrėstas. Širdis ėmė daužytis, rankos drebėti. Prioras nė nenujautė tokio šėtoniškai gudraus Velerano žingsnio.

Toks trumparegiškumas dar labiau gniuždė Filipą. Juk jis žinojo, koks klastingas yra Veleranas. Prieš metus vyskupas jau bandė apsukti jį dalijantis Šairingo grafystę. Filipas dar nepamiršo Velerano įsiūčio. Tada Filipas jį pergudravo. Bet įniršęs Veleranas pareiškė: „Prisiekiu viltis šventaisiais, tu niekada nepastatysi savo bažnyčios." Laikui bėgant šis grasinimas prisimiršo, Filipo budrumas sumažėjo. Dabar jam buvo tauriai priminta, kad Veleranas nepamiršo skriaudos.

Vyskupas sako, kad tu neturi pinigų ir per penkiolika mėnesių nieko nepastatei, - rašė Kenterberio prioras. - Anot jo, Henrikas pats įtikins, jog Kingsbridžo vienuolynas niekada nepastatys katedros. Įrodinėja, kad dabar pats metas perkelti ją į Šairingą."

 Veleranas labai gudrus, kad neįkliūtų meluodamas, jis sutirštino spalvas. Filipas iš tikrųjų daug nuveikė. Išvalė griuvėsius, patvirtino planus, naujai įrengė rytinę dalį, pradėjo kasti pamatus, kirto medžius,  kasykloje skaldė akmenis. Tačiau svečiams mažai ką turėjo parodyti. Filipui teko įveikti baisias kliūtis: pertvarkyti vienuolyno piniginius reikalus, laimėti karaliaus žemių dovanojimo raštą ir nugalėti grafą Pe  akmenų kasykloje. Taigi Veleranas sukčiavo!

Filipas, laikydamas Kenterberio prioro laišką, priėjo prie lango, apžvelgė statybos aikštelę. Pavasario lietus ją pavertė purvyne. Du jaunį vienuoliai, užsimaukšlinę ant galvų gobtuvus, tempė nuo upės rąstą Tomas Statytojas padarė prietaisą su virve ir skriemuliu, juo kėlė statines su žemėmis iš pamatų duobės, o sūnus Alfredas duobėje krovė į statines šlapią dumblą. Šis darbas Filipui rodėsi bergždžias ir begalinis. Kiekvienas, pamatęs šį vaizdą, būtų pasakęs, kad su tieka darbininkų bažnyčios nepastatysi iki Paskutiniojo teismo dienos.

Filipas nusigręžė, nuėjo prie rašomojo stalo. Ką daryti? Akimirką buvo nusprendęs nieko nesiimti. „Tegul vyskupas Henrikas ateina, pažiūri ir pats nusprendžia, - mąstė jis. - Jeigu katedra bus statoma Šairinge, tebūnie. Tegu vyskupas Veleranas paima valdžią ir siekia savo tikslų; tegul padeda suklestėti Šairingo miestui ir piktadarių Hamlėjų dinastijai. Tegu išsipildo Dievo valia."

Tačiau Filipas suprato taip nepasielgsiąs. Tikėti Dievą nereiškia sėdėti sudėjus rankas ir nieko neveikti. Atvirkščiai, reikia neabejoti, kad sėkmė ateis, jeigu viską darysi garbingai ir su įkvėpimu. Filipo šventa pareiga neatiduoti katedros į cinikų, nedorėlių, kurie pasinaudos ja tuštiems žemiškiems potroškiams įgyvendinti, nagus. Taigi privalu parodyti vyskupui Henrikui, kad statyba juda į priekį ir Kingsbridžas turi jėgų bei ryžto ją užbaigti.

Po teisybei, Filipas suprato, kad įvykdyti šį sumanymą - pastatyti Kingsbridže katedrą - yra nepaprastai sunku. Sumanymas vos nežlugo, kai grafas neįleido jo akmenskaldžių į kasyklą. Bet Filipas žinojo galų gale laimėsiąs, nes Viešpats jam padės. Tačiau vien jo ryžto įtikinti vyskupą Henriką nepakanka.

Filipas nusprendė padaryti viską, kad statybvietė atrodytų įspūdingesnė. Jis sukvies visus vienuolius padirbėti dešimt dienų iki Sekminių. Galbūt jie iškas duobę, o Tomas su Alfredu galės padėti akmenis pamatams.  Galbūt pavyks pakloti pamatus ir Tomas ims mūryti sieną. Aišku, tai s vaizdas nuteiktų šviesiau negu dabartinis. Bet tam Filipui reikėtų nusamdyti šimtus darbininkų, o pinigų jis neturėjo nė dešimčiai.

Vyskupas Henrikas atvyks sekmadienį, suprantama, niekas tuomet nedirba, nebent Filipas įtikintų maldininkus. Taip gautų šimtus darbininkų. Filipas įsivaizdavo save stovintį priešais minią ir skelbiantį naujoviškas Sekminių mišias - vietoj giesmių ir maldų kasti duobes ir kloti akmenis. Žmonės būtų apstulbę. Būtų...

Iš tiesų ką jie darytų?

Greičiausiai nuoširdžiai pultų dirbti.

Filipas suraukė antakius. „Gal aš kvailas, - suabejojo, - ar toks sumanymas iš tikrųjų pavyktų?"

Bet davė valią fantazijai. „Baigdamas mišias atsistočiau ir paskelbčiau, kad šiandien nuodėmių atleidimas yra pusdienis darbo statant katedrą. Pietums bus duonos ir alaus."

Maldininkai dirbtų. Žinoma, dirbtų.

Filipui knietėjo su kuo nors aptarti šį sumanymą. Pagalvojo apie Milių, bet atmetė; Milius mąsto panašiai kaip jis. Jam reikia kitaip mintijančio žmogaus. Nusprendė pakalbėti su ūkvedžiu Katbertu Baltagalviu. Užsimetė apsiaustą, užsitraukė gobtuvą kad prisidengtų veidą nuo lietaus ir išėjo.

Filipas nuskubėjo per dumbliną statybos aikštelę, praeidamas pro Tomą iš įpratimo jam pamojavo ir pasuko į virtuvės kiemą. Čia stovėjo nemažai pastatų: vištidė, tvartas karvei ir pieninė, nes Filipas nešvaistė pinigų kiaušiniams ar sviestui - šiais produktais vienuoliai gali patys apsirūpinti.

Filipas įžengė į ūkvedžio sandėlį skliautuotam požemyje po virtuve. Įkvėpė oro, prisigėrusio kvapnių džiovintų žolelių bei prieskonių, kuriuos Katbertas kaupė sandėlyje. Ūkvedys skaičiavo česnakus, įdėmiai žiūrėjo į galvutes ir pusbalsiu murmėjo skaičius. Filipą sukrėtė, jog Katbertas taip sensta: rodos, kūnas tiesiog nyksta.

- Trisdešimt septynios, - garsiai ištarė Katbertas. - Ar nori puodelio vyno?

- Ne, ačiū. - Filipas jau buvo išbandęs, kad išgėręs dieną vyno tampa tingus ir greitai supyksta. Todėl šventasis Benediktas ir patarė vienuoliams gerti nuosaikiai.

- Man reikia tavo patarimo, o ne gėralo. Ateik ir prisėsk.

Skindamasis kelią pro dėžes ir statines, Katbertas užkliuvo už maišo, o sėsdamas ant trikojės taburetės priešais Filipą vos nepargriuvo. „Sandėlyje ne taip švaru, kaip įprasta", - dingtelėjo Filipui. Tada jį persmelkė mintis.

- Katbertai, vargsti su akimis?

- Ne tas, kas buvo, bet dar tarnauja, - trumpai atsakė šis.

Katberto akys jau seniai silpnos - gal dėl to ir neišmoko gerai skaityti. Suprantama, Katbertas dėl šito labai krimtosi, tad Filipas daugiau nebelietė šio klausimo, tik įsidėjo į galvą, kad reikia paieškoti, kas pakeis ūkvedį.

- Gavau iš Kenterberio prioro nerimą keliantį laišką, - tarė Filipas ir atskleidė ūkvedžiui Velerano kėslus. Paskui pridūrė:

- Vienintelė išeitis - sukviesti į statybos aikštelę maldininkus kaip bičių šeimyną ir iš peties padirbėti. Ar nenusipaisčiau?

- Priešingai, gera mintis, - nesvarstydamas pritarė Katbertas.

- Ar neprasilenksiu su ortodoksų normomis? - suabejojo Filipas.

- Tai jau išmėginta.

- Tikrai? - Filipas nustebęs pradžiugo. - Kur? 

- Girdėjau keliose vietose. 

- Ar pasiteisino? - susidomėjo Filipas

- Kartais. Labiausiai tai priklauso nuo oro.

- Kaip tai daroma? Ar kunigas praneša apie tai prieš mišias, ar po?

- Ne, tam reikia gero pasiruošimo. Vyskupas ar prioras išsiunčia žinutes parapijų bažnyčioms, praneša, kad nuodėmių atleidimas pelnomas darbu statybos aikštelėje.

- Puiki mintis! - entuziastingai šūktelėjo Filipas. - Gal tikinčiųjų suplauktų daugiau negu įprastai - naujovės traukia.

- Arba mažiau, - atvėsino prioro įkarštį Katbertas. - Kai kurie žmonės verčiau duos kunigui pinigą arba uždegs šventajam žvakę, užuot kiaurią dieną braidę po dumblą ir tampę sunkius akmenis.

- Apie tai nepagalvojau, - prisipažino nusivylęs Filipas. - Taigi sumanymas prastas.

- Kokių dar turi minčių?

- Jokių.

- Tada gal pamėgink ir kliaukis Apvaizda?

- Taip, - atsakė Filipas. - Nieko kito ir nelieka.

 

 

Istorinių romanų mėgėjams: Skaitykite bibliotekoje:

 

 

 

 

Ainsworth, William Harrison (Ensvortas, Viljamas) Karalienės sąmokslas : romanas / vertė Vidmantas Malinauskas. - Kaunas : Markas, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 334 p.

Allende, Isabel Inesė : romanas / iš ispanų kalbos vertė Valdemaras Kvietkauskas. - Vilnius : Alma littera, 2007 .- 343 p.

Bennett, Vanora Karališkas kraujas : romanas / iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė. - Vilnius : Alma littera, 2012 (Vilnius : Standartų sp.). – 636  p.

Bennett, Vanora Žmonių karalienė : romanas / iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė. - Vilnius : Alma littera, 2011 (Kaunas : Spindulio sp.). - 587 p.

Chevalier, Tracy Dama su vienaragiu / iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė. - Vilnius : Versus aureus, 2006 (Vilnius : Standartų sp.). - 246 p.

Chevalier, Tracy Mergina su perlo auskaru  / vertė Darius Kaunelis. - Kaunas : Jotema, [2005] (Kaunas : Spindulys). - 220 p.

Cross, Donna Woolfolk Popiežė Joana  / iš anglų kalbos vertė Julija Lapienytė. - Vilnius : Alma littera, 2009 . - 461 p.

Dean, Debra Leningrado madonos / iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė. - Vilnius : Vaga, 2007 (Vilnius : Spauda). - 232] p.

Druon, Maurice Lelija ir liūtas ; Kai karalius žlugdo Prancūziją / iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė. - Vilnius : Mintis, 1997. - 509 p.. - (Prakeiktieji karaliai : romanų ciklas).

Ebert, Sabine Pribuvėjos išpažintis : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Ina Barzelytė. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2010] (Kaunas : Spindulio sp.). - 511 p

Ebert, Sabine Pribuvėjos nuodėmė : romanas / Sabine Ebert ; iš vokiečių kalbos vertė Ina Barzelytė. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2009] (Kaunas : Aušra). – 507  p.

Ebert, Sabine Pribuvėjos paslaptis : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Ina Barzelytė. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2009] (Vilnius : Logotipas). - 509 p.

Eco, Umberto Rožės vardas : romanas / iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. - Vilnius : Tyto alba, 2006 (Kaunas : Spindulys). - 547 p.  - (Garsiausios XX a. pabaigos knygos).

Frazier, Charles Šaltasis kalnas : romanas / iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. -  [Kaunas] : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2006] (Kaunas : Mažoji poligrafija). - 358 p.

Gaarder, Jostein Sofijos pasaulis : romanas apie filosofijos istoriją /iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė. - Vilnius : Tyto alba, 1995 (Vilnius : Standartų spaustuvė). – 410 p. ; 22 cm. - (Garsiausios XX a. pabaigos knygos).

Goodwin, Jason Gyvatės akmuo : romanas / iš anglų kalbos vertė Elena Keidošiūtė. - Vilnius : Tyto alba, 2009 (Kaunas : Aušra). - 333 p.

Goodwin, Jason Janyčarų medis : romanas / iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. - Vilnius : Tyto alba, 2006 (Vilnius : Vilniaus spauda). - 407 p.

Graves, Robert Aš, Klaudijus : iš Tiberijaus Klaudijaus, romėnų imperatoriaus, autobiografijos, gimė 10 m. pr. Kr., nužudytas ir sudievintas 54 m. po Kr. : romanas / iš anglų kalbos vertė Jolita Adomėnienė. - Vilnius : Alma littera, 2003 (Kaunas : Spindulys). - 447 p.

Gregory, Philippa Karalienės meilužis : romanas / iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2008]. - 479 p.

Gregory, Philippa Karalienės palikimas : romanas / iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2008] (Vilnius : Logotipas). - 509 p.

Gregory, Philippa Karalienės sesuo : romanas / iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. - [Kaunas] : Obuolys). - 511 p.    

Gregson, Jessica Angelų kūrėjos : romanas / iš anglų kalbos vertė Taresė [i.e. Teresė] Aleknavičiūtė. - Kaunas : Obuolys , 2008. - 302 p.

Hastings, Susan Aš, karalienė : istorinis romanas / iš vokiečių kalbos vertė Gražina Miklaševičiūtė ir Virginija Masiulionytė. - Vilnius : Šarkos knygos [i.e. De libris, 2012] (Kaunas : Spindulio sp.). – 643 p.

Jensen, Johannes Vilhelm Karaliaus nešlovė : romanas / iš danų k. vertė Zita Marienė. - Vilnius : Alma littera, 1996 (Kaunas : Spindulys). - 238 p.. - (XX amžiaus aukso fondas).

Kalogridis, Jeanne Aš, Mona Liza : romanas / iš anglų kalbos vertė Nijolė Kepenienė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2012 (Vilnius : BALTO print/Logotipas). - 478 p.

Lindgren, Torgny Betsabėja : romanas /iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. - Vilnius : Alma Littera, 1995 (Vilnius : Vilspa). - 269 p.

Lytton, Edward Bulwer Lytton Paskutinės Pompėjos dienos : romanas / iš anglų k. vertė Feliksas Jukna, Romualda Zagorskienė. - 2-as leid.. - Vilnius : Mintis, 1984. - 269 p.

Maalouf, Amin Tanijo uola : romanas / iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė. - Vilnius : Alma littera, 2003 (Kaunas : Spindulys). - 238 p.

Malūkas, Edmundas Karalienė Barbora : istorinis romanas. - Panevėžys : Magilė, 2004 (Kaunas : Spindulys). - 422 p.

Mann, Thomas Juozapas ir jo broliai : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius. - Vilnius : Alma littera, 1996-1999. - 4 kn. : portr.

Marčėnas, Rimantas Sosto papėdėje : romanas. - Vilnius : Alma littera, 2009 (Kaunas : Spindulio sp.). - 298 p.

Mykolaitis-Putinas, Vincas Sukilėliai : kovų dėl žemės ir laisvės vaizdai,1861-1864 : romanas - Kaunas : Šviesa, 1986 (Kaunas : V. Kapsuko-Mickevičiaus sp.). - 535 p.

Morrison, Toni  Mylima / iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė. - Vilnius : Vaga, 2000 (Kaunas : Spindulys). - 359 p.

Ólafur Gunnarsson Kirvis ir žemė / iš islandų kalbos vertė Aurelijus Vijūnas. - Vilnius : Pasviręs pasaulis, 2005 (Kaunas : Aušra). – 364  p.

Pamuk, Orhan Mano vardas Raudona : romanas / iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė. - Vilnius : Tyto alba, 2012 (Vilnius : BALTO). - 565 p.

Peters, Ellis Vienu lavonu per daug : romanas / iš anglų kalbos vertė Daiva Daugirdienė. - Vilnius : Alma littera, 2000 (Kaunas : Spindulys). - 246 p.

Pietaris, Vincas Algimantas arba lietuviai XIII šimtmetyje : istoriška apysaka, 1904 /parengė Birutė Vanagienė. - Vilnius : Vaga, 1989 (Vilnius : Motiejaus Šumausko sp.). - 432 p. ; 22 cm. - (Aukštupiai).

Pötzsch, Oliver Koriko duktė : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Ieva Sidaravičiūtė. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2012] (Kaunas : Spindulio sp.). – 504  p.

Pötzsch, Oliver Koriko duktė ir juodasis vienuolis : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Rūta Ježak. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2012] (Kaunas : Spindulio sp.). - 584 p.

Puzo, Mario Šeima : romanas / parengė Carol Gino ; iš anglų kalbos vertė Irena Kupčinskienė. - Vilnius : Alma littera, 2008 (Vilnius : Logotipas). - 317 p

Rojas, Carlos Žuvusiųjų slėnis  / iš ispanų kalbos vertė Dalia Lenkauskienė. - Vilnius : Vaga, 2007 - 375 p.

Sabaliauskaitė, Kristina Silva Rerum : romanas .- 2-oji laida. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, [2009] (Kaunas : Arx Baltica). - 286 p.

Sabatini, Rafael Kolumbas : romanas /iš rusų kalbos vertė Linas Balsys. - Kaunas : Dajalita, 2000 (Kaunas : Aušra). - 383 p.

Scheffel, Joseph Viktor von Ekehardas : apysaka iš dešimtojo amžiaus / iš vokiečių kalbos vertė Eugenija Vengrienė. - Vilnius : Žaltvykslė, 1994 (Poligrafinių paslaugų įmonė). - 391 p.

Scott, Walter Rob Rojus/ iš anglų kalbos vertė Marija Kazlauskaitė, Juozas Subatavičius. - Vilnius : Vyturys, 1991 (Kaunas : Spindulys). - 429 p.  

Sienkiewicz, Henryk Kryžiuočiai : romanas / vertė T. Černiauskas. - Kaunas : Markas, 1995. - 2 t.

Sienkiewicz, Henryk Quo vadis : romanas / iš lenkų k. vertė V. Visockas. - Vilnius : Vaga, 1991. - 479 p. - (Pasaulinės literatūros biblioteka ;

Sinoué, Gilbert Vaikas iš Briugės : romanas / iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Ramunienė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2000 (Vilnius : Standartų sp.). - 270 p.

Šaltenis, Saulius Žydų karalaitės dienoraštis : romanas. - Vilnius : Tyto alba, 2015 (Vilnius : BALTO print). - 150 p.

Utrio, Kaari Varinis paukštis : romanas / iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. - Vilnius : Tyto alba, 2011 (Vilnius : BALTO print). - 757 p.

Waltari, Mika Sinuhė egiptietis : penkiolika knygų apie gydytojo Sinuhės gyvenimą (apie 1390-1335 m. pr. Kr.) : [romanas] / iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. - Vilnius : Tyto alba, 1997 (Vilnius : Vilspa). - 572 p. - (Klasika).

Zweig, Stefan Marija Antuanetė : vidutinio charakterio portretas : romanas / iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius. - Vilnius : Tyto alba, 2007 (Vilnius : Logotipas). - 565 p.

Zweig, Stefan Marija Stiuart : [romanas] / iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius. - Vilnius : Tyto alba, 1999 (Vilnius : Standartų sp.). – 370  p. - (Klasika).

Žagrakalytė, Agnė Eigulio duktė: byla F 117 : romanas.- Vilnius : Tyto alba, 2013 (Vilnius : Standartų sp.). - 572 p.

Толстой, Лев Николаевич Ana Karenina / iš rusų kalbos vertė Pranas Povilaitis. - Vilnius : Alma littera, [2005]. - 2 kn.