Maskva ašaromis netiki, Maskvą ne per naktį pastatė, Maskva - revoliucijos sotinė ir dar dvidešimt apibūdinimų. Kai kurie purto nuo istorinių asociacijų, kai kurie nuteikia linksmai. Kaip ir tokie kažkada .. kai dar dinozaurai bėgiojo.. jaunystėje rusų virtuvės valgiai - įdaryti pyragai, būtinai su juoda arbata, į kurią dar ir citrina įmerkta. Ir dar koldūnai. Draugė pasakojo jaunystės nuotykį - važiavo į Maskvą ieškoti nuotykių. Kavinėje užsisakinėja koldūnus: "порцию колдунов" ("burtininkų porciją", turėjo būti "pelmeni"). Padavėjas supykęs atšovė "а может еще и ведьм в подливку?" ( o gal dar raganų padažo?).
Taigi, literatūrinė Maskva
 |
| Aleksandro Puškino namas Arbate |
Kartais atrodo, kad Rusijos literatūros pradžia ir pabaiga - Puškinas.
Puškinas gimė 1799 m. gegužės 25 d. (birželio 6 d.) Maskvoje. Jis turėjo afrikietiško kraujo, kadangi jo senelis buvo Hanibalas, kilęs tikriausiai iš šiaurinės Afrikos (spėjama, kad jį krikštijo dar Petras I Vilniaus Piatnicos cerkvėje). Į Maskvą Puškinas sugrįždavo priešokiais, tarp likimo bangų - prisitatyti carui jo įsakymu, piršlyboms, vestuvėms. A. Puškino Maskva - caro, dvaro, aukštuomenės ir globėjiško žvilgsnio į valstiečius Maskva...
Menu akimirką žavingą: Tu šmestelėjai akyse.
Kaip koks regėjimas aikštingas, kaip grožio kerinti dvasia..
Tam liūdesy, kurs neapleido, dienų skubrioj ir sumaišty
Skambėjo Tavo balso aidas, regėjos bruožai nekalti..
O metai slinko. Sukūriavo, blaškydami šviesius sapnus,
Ir pasimiršo balsas Tavo ir veidas dangiškai švelnus,
Tamsioj tremty ir nuošalybėj, man vijos kamuoliai dienų,
Be įkvėpimo, be dievybės, be ašarų ir be jausmų..
Atėjo sielos pabudimas: Ir vėl Tu mano akyse,
Kaip koks aikštingas nušvitimas, kaip grožio kerinti dvasia.
Ir vėl širdy man apsvaigimas, ir vėl ten kėlėsi ūmiai
GYVENIMAS IR ĮKVĖPIMAS, DIEVYBĖ, AŠAROS, JAUSMAI...
Rusai mėgsta savo istoriją, Puškino "Varinio raitelio" temą pratęsė Aleksejus Tolstojus, vedęs savo herojus caro Petro I pėdomis.
Taigi, carų buveinė, Kremlius. Žvalgomės. |
| Pokrovo cerkvė (1554 m.) |
 |
| "Voskresenkije vorota" arba "Iberijos vartai", pagal ikoną, esančią juose. |
 |
| Granovitaja Palata. Interjeras. Salė rengta iškilmingiems priėmimams. |
 |
| Granovitaja palata. 1491 m., architektas M. Friazinas |
 |
| Teremų kiemas |
Iškilmingumas, seni ritualai Petrui I nerūpėjo. Jis kur kas geriau jautėsi Preobraženske (dabar tapusio Maskvos dalimi, Leforto rūmuose Kukujuje, o vėliau - savo įkurtame Sankt Peterburge.
 |
| Vokiečių sloboda |
 |
| Vokiečių sloboda. Prekybos pastatas |
 |
| Leforto rūmai (Antrojoje Baumano gatvėje, fotografuota 1933 m.) |
 |
| Leforto rūmai |
Vyresnio amžiaus žmonėms pažįstama epocha, komunizmo apsėsta Rusija ir jos sostinė, Maskva pasirodo Michailo Bulgakovo "Meistre ir Margaritoje". Rašytojas pasižymėjo tuo, kad visi jo herojai turėjo konkrečius prototipus - jo pažįstamus, giminaičius. Veiksmo vietos, vėlgi, neišgalvotos, bet perkeltos iš reaybės į romaną.
 |
Patriarcho tvenkiniai
|
Kartą, pavasarį, neregėtai karštą pavakarę, Maskvoje, prie patriarcho tvenkinių, pasirodė du piliečiai. [...] Tuo metu, kai rodės, nebė kuo nė kvėpuoti, kai saulė, įkaitinusi Maskvą, smigo pro sausas miglas kažkur už Sodų žiedo - niekas nesiglaudė po liepomis, niekas nesėdėjo ant suolielių, alėja buvo tuščia. [...]
Ir čia įkaitęs oras suvirpėjo prieš jį, ir iš to oro susiformavo be galo keistos išvaizdos permatomas pilietis. Ant mažos galvutės žokėjiška kepuraitė, striukas languotas švarkelis iš oro... Pilietis gal sieksnio didumo, bet siaurų pečių, neapsakomai liesas, o fizionomija, prašom įsidėmėti, pašaipi.
Ir prasidėjo velniava... nors jos ir taip užteko, realybė atrodė ne gražesnė už fantaziją, tarybiniai valdininkai už velnią, vardu Volandas.
 |
Didžioji Sodų gatvė
|
 |
| Sodų 302 "bis" namas |
Veiksmo epicentras - Didžiosios Sodų gatvės 302 "bis" namas, 50 butas. Beje, šiame bute gyveno pats autorius - Michailas Bulgakovas. Netoliese - "Varjete" teatro (iš tikro - Satyros teatro) pastatas, kur vyko viešas Volando ir jo svitos pasirodymas.
Antrasis romano sluoksnis - Meistro (poeto) ir Margaritos meilės romanas.
 |
| Blagoveščenskij skersgatvis. Meistro ir Margaritos susitikimo vieta. |
— Ji nešėsi šlykščias, nerimą keliančias geltonas gėles. Velniai žino, kaip jos vadinasi, bet kažkodėl pačios pirmos pasirodo Maskvoje. Tos gėlės ryškiai švietė virš jos juodo pavasarinio palto. Ji nešėsi geltonas gėles! Netikusi spalva. Ji pasuko iš Tverės gatvės į skersgatvį ir atsigręžė. Na, Tverės gatvę žinote? Tverės gatve ėjo tūkstančiai žmonių, bet galvą dedu, kad ji matė tiktai mane ir pažvelgė ne tik nerimastingai, bet netgi skausmingai. O mane nustebino ne tiek jos grožis, kiek nepaprasta, niekieno neregėta vienatvė jos akyse! Paklusdamas šitam geltonam ženklui, aš irgi pasukau į skersgatvį ir nuėjau paskui ją. Mudu tylėdami ėjome kreivu nuobodžiu skersgatviu, ji viena puse, o aš kita. O skersgatvėlyje, įsivaizduokite, nebuvo nė gyvos dvasios. Aš kankinaus, nes man pasirodė, kad būtinai turiu ją užkalbinti, ir nuogąstavau, kad neišdrįsiu pratarti nė žodžio, o ji nueis ir aš jos niekada daugiau nepamatysiu.
Ir įsivaizduokite, staiga ji pati prašneko:
— Ar jums patinka mano gėlės?
 |
| Meistro rūsys 1950 m |
Aiškiai prisimenu, kaip nuskambėjo jos balsas, gana žemas, bet trūkčiojantis, ir nors tatai kvaila, man pasirodė, kad skersgatvyje, atšokęs nuo nešvarios geltonos sienos, atsiliepė aidas. Aš skubiai perkirtau gatvikę ir, priėjęs prie jos, atsakiau:
— Ne. ,
Ji pažvelgė į mane nustebusi, o aš staiga visai nelauktai supratau, kad visą gyvenimą mylėjau kaip tik tą moterį! Tai bent, a? Aišku, jūs sakysite, beprotis?
— Nieko aš nesakau,— šūktelėjo Ivanas ir paragino:—Meldžiu, toliau!
Ir svečias vėl prabilo:
— Taip, ji pažvelgė į mane nustebusi, o paskui taip paklausė:
— Apskritai nemėgstate gėlių?
Jos balse pajutau priešiškumą. Ėjau greta, stengdamasis pataikyti į koją ir, savo nuostabai, visai nesijaučiau sukaustytas.
 |
| Meistro rūsys 2005 m |
— Ne, gėles aš mėgstu, tik ne tokias,— pasakiau.
— O kokias?
— Rožes mėgstu.
Ir iškart pasigailėjau šitaip pasakęs, nes ji lyg prasikaltusi nusišypsojo ir švystelėjo savo gėles į griovį. Šiek tiek sutrikęs aš vis dėlto pakėliau jas ir atkišau jai, tačiau ji šyptelėjusi atstūmė (gėles, ir aš dabar nešiau jas rankoje.
Kurį laiką žingsniavome tylėdami, paskui ji ištraukė iš mano rankų gėles, numetė jas ant grindinio, įkišo savo juodą pirštinėtą ranką į mano delną, ir mes nuėjome greta.
— Toliau,—tarė Ivanas,—tik prašom ničnieko nepraleisti.
— Toliau?—paklausė svečias.— Kas toliau buvo, galėtumėte ir pats atspėti.— Staiga jis dešine rankove nusibraukė nejučia ištryškusią ašarą ir vėlei prašneko:—Meilė išdygo priešais mus, kaip skersgatvyje iš po žemės išdygsta žudikas, ir išsyk pervėrė mus abu!
Taip veria žaibas, taip veria suomiškas peilis!
 |
| Nėra tiksliai žinoma, kokią vietą M. Bulgakovas parinko Margaritos būstinei, bet manoma, kad aprašė du būstus. Pirmasis. |
Jinai, beje, vėliau tvirtino, kad buvę ne taip, kad mes, aišku, mylėję vienas kitą labai seniai, dar nepažinodami, niekuomet nematę vienas kito, ir kad ji gyvenusi su kitu žmogumi, o aš tada... su šita, kaip ji...
— Su kuo?— paklausė Benamis.
— Su šita... na... su šita, na..,— sumurmėjo svečias ir ėmė spragsėti pirštais.
— Jūs buvote vedęs?
— Taigi, štai ir spragsiu... Šiitą... Varenką, Manečką... ne, Varenką... menu, dryžuota suknelė,.. muziejus... beje, neprisimenu.
Taigi ji sakydavo, jog tą dieną išėjusi su geltonomis gėlėmis rankose tam, kad aš ją pagaliau surasčiau, o jeigu to nebūtų atsitikę, ji būtų nusinuodijusi, nes jos gyvenimas buvo tuščias.
 |
Antrasis.
|
Taip, meilė pervėrė mus akimirksniu. Aš tatai suvokiau jau tą pačią dieną, kai mudu, nieko aplink nematydami, atklydome į krantinę prie Kremliaus sienos. Mes šnekėjomės taip, tarytum tik vakar būtume išsiskyrę, tarytum būtume pažįstami daugybę metų. Susitarėm susitikti kitą dieną ten pat, prie Maskvos upės, ir susitikome. Mums švietė gegužės saulė. Ir veikiai, veikiai ši moteris tapo mano slapta žmona. Ji ateidavo pas mane kiekvieną dieną, ir aš nuo pat ryto pradėdavau jos laukti. Laukdamas kilnodavau iš vienos vietos į kitą daiktus ant stalo. Likus dešimčiai minučių, įsitaisydavau prie langelio ir klausydavausi, bene dunkstels išklerę varteliai. Kažkoks kuriozas: ligi mudviejų pažinties į mūsų kiemelį retai kas užsukdavo, tiesiog niekas neužsukdavo, o dabar man atrodė^ kad visas mieštas plūsta čionai. Varteliai dunkst, širdis dunkst, ir, įsivaizduokite, už lango ties mano veidu būtinai šmėkšteli kažkieno purvini batai. Galąstojas. Na kam reikalingas galąstojas mūsų namuose? Ką jis galas? Kokius peilius? Ji įeidavo pro vartelius vieną sykį, o širdis dunkstelėdavo kokį dešimtį kartų. Aš nemeluoju. O paskui, kai stodavo jos valanda ir laikrodis rodydavo pusiaudienį, širdis dunksėdavo stačiai be atvangos, kol be jokio dunkstelėjimo, bemaž negirdimai, už lango pasirodydavo bateliai su juodomis zomšinėmis kilpelėmis, susegtomis metalinėm sagtim.
juodas šilkas, užstojęs šviesą,—aš eidavau jos įsileisti. Dievaži, niekas nežinojo apie mūsų ryšį, nors taip niekada nebūna
- Aleksandras Puškinas. Lyrika = Лирика : eilėraščiai rusų ir lietuvių kalba / ; sudarė Alvydas Šlepikas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1999 (Vilnius : Vilspa). - 245, [2] p.
- Aleksejus Tolstojus. Raštai] . - Vilnius : Vaga, 1980-1984. - 8 t. T. 3 : Petras Pirmasis. T. 1 : romanas / iš rusų k. vertė Kazys Boruta. - 2-asis leid. - 1982. - 332 p.
- Michail Bulgakov. Meistras ir Margarita : romanas /; iš rusų kalbos vertė Algimantas Mikuta ; iliustravo Georgij Judin. - Kaunas : A. Adamonytės firma "Trigrama", 2004 (Kaunas : Spindulys). - 391, [5] p. :
- Internetinės nuorodos, rengiantis kelionei:
- Pasivaikščiojimas po Maskvą Meistro ir Margaritos pėdomis Pasivaikščiojimų po Maskvą maršrutai Kelionės pėstute su kelionių gidu Skaitykite rusiškai: Knygos internete Parsisiuskite knygą į kompiuterį
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą