Rodomi pranešimai su žymėmis Rusija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Rusija. Rodyti visus pranešimus

2020 m. kovo 24 d., antradienis

Žaidžiame žemėlapius: Rusijos literatūra. Levas Tolstojus


Žaidžiame žemėlapius toliau.

Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį.  Pirmieji  etapai jau įvyko.  Žengiame toliau.
Balsuokime ir nuspręskime, kokia knyga turėtų reprezentuoti Rusiją!


Nuspręsta! Mūsų žemėlapyje Rusiją atstovaus Levo Tolstojaus knyga "Karas ir taika".


Be abejo - žymiausias  Rusijos rašytojo romanas. Iki jo eita ilgai ir nestereotipiškai: dvarininkų vaikas, kurio giminėje garsios aukštuomenės pavardės - grafai Volkonskiai, Trubeckojai, bendras protėvis su Aleksandru Puškinu - Petro I bendražygis, admirolas Ivanas Golovinas. 
taip jau atsitiko, kad rašytojas visiškai jaunas liko našlaičiu, tad jį auklėjo tetos . Universitetą metė, nes atrodė, kad egzaminai - formalumas, profesoriai nekompetetingi, tad įdomesnis buvo vietinės aukštuomenės gyvenimas.
Po universiteto Levas Tolstojus grįžo į paveldėtą Jasnaja Poliana dvarą, kuris tapo nuolatiniais namais. Pradžioje susikūrė savo lavinimosi programąб - studijuoti istoriją, kalbas, matematiką, mediciną, žemės ūkį, bet planai griuvo, asketizmo laikotarpius keisdavo vakarėliai...  1851 į dvarą atvyko brolis ir būsimasis rašytojas nusprendė prisijungti prie jo, kariavusio Šiaurės Kaukaze. Būtent ten gimė pirmoji apysaka "Vaikystė", išspausdinta žurnale "Sovremennik" 1952 metais.  1854 metais, po dalyvavimo Krymo kare, rašytojas išvyksta į Peterburgą, išsiveždamas nusivylimą karu ir mirčių beprasmiškumu. Peterburge jis jau žinomas rašytojas, tačiau vėlgi jo laukia nusivylimas - ir aplinka, ir savimi, tad - kelionė į užsienį, Paryžių, Romą, Drezdeną... Ir ten įkvėpimo nerado, tad 1857 metais grįžo į Jasnają Polianą. Ten steigė kaimo mokyklas, rašė vaikams, nusivylimą pakeitė dvasinė ramybė - 1862 metais Levas Tolstojus vedė Sofiją Bers. Jiedu kartu pragyveno 48 metus, susilaukė 13 vaikų. Sofija tapo sekretore, perrašinėtoja ir neoficialia redaktore. Būtent šeimyninio gyvenimo pradžioje buvo pradėtas rašyti ir romanas "Karas ir taika". Rostovų šeimos buities prototipu tapo paties rašytojo šeimos gyvenimas, senojo grafo Bolkonskio prototipas - jo motinas tėvas Volkonskis, senasis grafas Rostovas - rašytojo tėvas Nikolajus. Romanas - ne patriotinis, jis giliai pacifistinis, kaip ir visa rašytojo kūryba, išskyrus pirmuosius bandymus.


2019 m. balandžio 12 d., penktadienis

Arkadij Babčenko. Karas: Čečėnijos tragedija

Sunki tai knyga, labai sunki. Kiek primena Svetlanos Aleksijevič  dokumentinę prozą, pagal tematiką - Čečėnijos karas - Polinos Žerebcovos "Polinos dienoraštį". Dar - Remarko "Vakarų fronte nieko naujo" ir Hašeko "Kareivio Šveiko nuotykiai".  Ir vienur, ir kitur - karas ir jo beprasmybė. Ir vienur, ir kitur - atsidūrimas situacijoje, kur pakliūvama be savo sprendimo, be savo kaltės. Visose - skausmas, neviltis, purvas, kraujas ir baimė, pyktis ir pikta ironija, nes kitaip ištverti gal ir nebelabai įmanoma....
Autorius - Arkadijus Babčenko, Rusijoje gerai žinomas žurnalistas, aršus valdžios kritikas. Dar nesulaukęs dvidešimties jis dalyvavo pirmajame (1994–1996), ir antrajame (1999–2009) 
Čečėnijos karuose. Dirbo karybos apžvalgininku Rusijoje įvairiuose leidiniuose ir TV kanaluose, filmavo dokumentinius reportažus Pietų Osetijoje - Gruzijoje, Ukrainoje.  
Dėl savo profesinės veiklos  buvo priverstas bėgti iš Rusijos - žurnalistas buvo persekiojamas, grasinama susidoroti su jo šeima. Kurį laiką gyveno Čekijoje, vėliau - Ukrainoje. Ten, netgi po sužlugdyto pasikėsinimo nužudyti, toliau rašo... 
 "Aš būtinai grįšiu į Maskvą. Turiu ten dar vieną reikalą. Parvyksiu pačiu pirmuoju „Abrams“, riedėsiančiu Tverės gatve [Maskvoje], stovėdamas po NATO vėliava. O dėkingi Rusijos piliečiai, pamiršę apie Krymą, mėtys išvaduotojams gėles ir nuleidę akis prašys humanitarinės košės. Ir spardys kojomis paminklą V. Putinui, sakydami, kad nežinojo, o širdyse visada buvo prieš. Įsiminkite šią žinutę“, sako žurnalistas, tikėdamasis Rusijos politikos pokyčio ir primindamas kiekvienam piliečiui jo pareigą .... 

2018 m. rugsėjo 28 d., penktadienis

Vidmantas Šmigelskas. 10000 kilometrų per Rusiją



Į Rusiją keliauti dabar nemadinga. Nebent - Peterburgą, Maskvą ir Auksinį žiedą - istoriškai svarbių miestų grupę maskvos, Ivanovo, Tverės srityse. kiti miestai lieka nuošalyje. Nebent - savo dvasia piligriminės kelionės į lietuvių tremties vietas, tiesa, šiemet net ir šios kelionės neleista rengti.... 
Anykštietis Vidmantas Šmigelskas - drąsus žmogus. Pristatomoje knygoje jis aprašo savo trečiąją kelionė į Rusiją, traukiniais, per Sibirą iki pat Vladivostoko. Šalies pažinimas pro langą, vaikštant, o svarbiausia - kalbinant gyventojus. 

Skaitome:
Vidmantas Šmigelskas. 10 000 kilometrų per Rusiją : nuo Maskvos iki Vladivostoko . - Vilnius : Didakta, 2018. - 167 p.


2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Polina Žerebcova. Polinos dienoraštis

Sunku rašyti įvadą tokiai knygai. kai pradėjau versti puslapius, pasirodė, kad vėl skaitau Anos Frank užrašus: paaugliškus, kartais naivius, kartais netikėtai brandžius ir labai, tikrai labai sukrečiančius. Tikriausiai dėl to, kad rašo vaikas apie tai, kas tikrai skirta ne vaikams. Apie vaiko bandymą išgyventi priešiškame pasaulyje. Iš tikro priešiškame, kur gatvėje šaudo, o namie - griūna grindys ir  šeima - motina ir dukra gyvena nuolatinėje baimėje - kaimynai gali apiplėšti, į namą gali pataikyti raketa ar sviedinys ir dar dešimtys tikrų pavojų...
Autorė gimė 1985 m. kovo 20 d. daugiatautėje šeimoje Grozno mieste. Mergaitei buvo tik 9 metai, kai prasidėjo karas.... pačiomis pirmomis, gulėdamas ligoninėje žuvo senelis, vienintelis šeimos vyras, tad šalyje, kur dauguma gyventojų musulmonai, moterims itin sunku.
Tačiau žmogus, kuris pasirinko būti tvirtu net ir taikos metu, nėra lengva išgyventi šiuolaikinėje Rusijoje. Teko emigruoti. Nuo 2013 metų Polina Žerebcova gyvena Suomijoje, turi joje politinį prieglobstį dėl persekiojimo Rusijoje.

2013 m. gruodžio 18 d., trečiadienis

Kas atneš dovanėlę po egle?


 Labai aktualu. Dabar, prieš pat Kalėdas, kai  netgi didieji abejotojai, susitikę barzdotį apsidžiaugia  -
"yra Kalėdų senis, tik dar liesas, matosi, kad niekas nevaišino".
Taigi, lietuviai turi senelį Kalėdą, apsitaisiusį avikailiais, laiminantį namus ir apdovanojamą, kad juos palaimino. Be savo palinkėjimų senelis Kalėda neatsinešdavo jokių kitų dovanų.
Lietuvoje buvęs paprotys Kalėdų dieną vaikščioti po kiemus, persirengus Kalėdų seniu (Kalėda), linkint gero derliaus. Liaudies dainose kalbama apie jo atvažiavimą iš tolimos šalies. 
 




2013 m. birželio 19 d., trečiadienis

Mano vardas Marytė

Šlepikas, AlvydasMano vardas – Marytė : romanas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011
.
Karas visada žiauru. Paskutinis, vykęs Lietuvoje - ypatingai.
Ir ypatingai žiaurus - pralaimėjusiai pusei. Žuvusiųjų šeimoms. Jos netekusios artimųjų, tėvų, vyrų, tėvų, šeimos maitintojų, tampa ir priešų (nugalėtojų) persiokiojamaisiais. Karas prasitęsė, šįkart - prieš moteris ir vaikus. Tuos, kurie negali apsiginti.
Tuo žiauresnis, kuo žiauresnės buvo ideologijos - fašizmo ir stalinizmo. 
Nors istorija apie karą prieš taikius gyventojus kartojosi - prieš tai smurto ir baisaus žiaurumo banga ritosi į vieną pusę, po to - grįžo atgal...
Autorius romane pasakoja vokiečių mergaitės Renatės ir jo šeimos istoriją, turiu patikslinti - išbarstytos šeimos, kitų vaikų siužetinės linijos nutrūksta pusiaukelėje... Kaip teigia autorius, nemaža romano pasakojimų paimta iš Renatos Markewitz - Savickienės bei kitų "vilko vaikų" pasakojimų.
Knyga nėra dokumentinė, greičiau - kinematografiška, panašesnė į kino scenarijų. Drauge - sukrečianti, kadangi knygos gerojai - vaikai - nuolat gyvena ribinėse situacijose, kur atsiskleidžia ir geriausi, ir blogiausi būdo bruožai, net pati situacija - pokaris, šalis, nukentėjusi nuo "vilko vaikų" tėvų turi parodyti žmoniškumą niekuo dėtiems vaikams, kurių tėvai buvo tie, kurie kėlė siaubą...

2011 m. balandžio 18 d., pirmadienis

Į Maskvą. kitaip

Maskva ašaromis netiki, Maskvą ne per naktį pastatė, Maskva - revoliucijos sotinė ir dar dvidešimt apibūdinimų. Kai kurie purto nuo istorinių asociacijų, kai kurie nuteikia linksmai. Kaip ir tokie kažkada .. kai dar dinozaurai bėgiojo.. jaunystėje rusų virtuvės valgiai - įdaryti pyragai, būtinai su juoda arbata, į kurią dar ir citrina įmerkta. Ir dar koldūnai. Draugė pasakojo jaunystės nuotykį - važiavo į Maskvą ieškoti nuotykių. Kavinėje užsisakinėja koldūnus: "порцию колдунов" ("burtininkų porciją", turėjo būti "pelmeni").  Padavėjas supykęs atšovė "а может еще и ведьм в  подливку?" ( o gal dar raganų padažo?).

Taigi, literatūrinė Maskva