Žaidžiame žemėlapius: Rusijos literatūra. Levas Tolstojus

Žaidžiame žemėlapius toliau.

Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį.  Pirmieji  etapai jau įvyko.  Žengiame toliau.

Balsuokime ir nuspręskime, kokia knyga turėtų reprezentuoti Rusiją!

Nuspręsta! Mūsų žemėlapyje Rusiją atstovaus Levo Tolstojaus knyga "Karas ir taika".

Be abejo - žymiausias  Rusijos rašytojo romanas. Iki jo eita ilgai ir nestereotipiškai: dvarininkų vaikas, kurio giminėje garsios aukštuomenės pavardės - grafai Volkonskiai, Trubeckojai, bendras protėvis su Aleksandru Puškinu - Petro I bendražygis, admirolas Ivanas Golovinas. 

taip jau atsitiko, kad rašytojas visiškai jaunas liko našlaičiu, tad jį auklėjo tetos . Universitetą metė, nes atrodė, kad egzaminai - formalumas, profesoriai nekompetetingi, tad įdomesnis buvo vietinės aukštuomenės gyvenimas.
Po universiteto Levas Tolstojus grįžo į paveldėtą Jasnaja Poliana dvarą, kuris tapo nuolatiniais namais. Pradžioje susikūrė savo lavinimosi programąб - studijuoti istoriją, kalbas, matematiką, mediciną, žemės ūkį, bet planai griuvo, asketizmo laikotarpius keisdavo vakarėliai...  1851 į dvarą atvyko brolis ir būsimasis rašytojas nusprendė prisijungti prie jo, kariavusio Šiaurės Kaukaze. Būtent ten gimė pirmoji apysaka "Vaikystė", išspausdinta žurnale "Sovremennik" 1952 metais.  1854 metais, po dalyvavimo Krymo kare, rašytojas išvyksta į Peterburgą, išsiveždamas nusivylimą karu ir mirčių beprasmiškumu. Peterburge jis jau žinomas rašytojas, tačiau vėlgi jo laukia nusivylimas - ir aplinka, ir savimi, tad - kelionė į užsienį, Paryžių, Romą, Drezdeną... Ir ten įkvėpimo nerado, tad 1857 metais grįžo į Jasnają Polianą. Ten steigė kaimo mokyklas, rašė vaikams, nusivylimą pakeitė dvasinė ramybė - 1862 metais Levas Tolstojus vedė Sofiją Bers. Jiedu kartu pragyveno 48 metus, susilaukė 13 vaikų. Sofija tapo sekretore, perrašinėtoja ir neoficialia redaktore. Būtent šeimyninio gyvenimo pradžioje buvo pradėtas rašyti ir romanas "Karas ir taika". Rostovų šeimos buities prototipu tapo paties rašytojo šeimos gyvenimas, senojo grafo Bolkonskio prototipas - jo motinas tėvas Volkonskis, senasis grafas Rostovas - rašytojo tėvas Nikolajus. Romanas - ne patriotinis, jis giliai pacifistinis, kaip ir visa rašytojo kūryba, išskyrus pirmuosius bandymus.

Skaitome tekstą: Levas Tolstojus. Karas ir taika / iš rusų k. vertė Edvardas Viskanta. - 4-asis leid.. - Vilnius : Vaga, 1978. - 4 t.

Gruodžio trisdešimt pirmą dieną, naujųjų, 1810 metų išvakarėse, buvo balius, le reveillon (vakarienė),  pas Jekaterinos laikų didiką. Baliuje turėjo būti diplomatinis korpusas ir imperatorius.

Anglų krantinėje nesuskaitomais iliuminacijos žiburiais žėrėjo žinomasis didiko namas. Ties apšviestais, raudona gelumbe išklotais prieangio laiptais stovėjo policija, ir ne vieni tik žandarai, bet patsai policmeisteris ir dešimtys policijos karininkų. Karietos privažiavusios pasitraukdavo į šalį, ir vis privažiuodavo naujos su puošniais lekajais ir lekajais su plunksnomis prie skrybėlių. Iš karietų lipo vyriškiai su mundurais, su žvaigždėmis ir juostomis per krūtinę; damos su atlasais ir su šermuonėliais atsargiai statė kojas ant triukšmingai nuleidžiamų paminų ir skubiai negirdimais žingsniais ėjo patiestąja gelumbe į prieangį.

Beveik kiekvieną kartą, kai privažiuodavo nauja karieta, per minią perbėgdavo šnibždesys ir pakildavo kepurės.

- Caras?.. Ne, ministras... princas... pasiuntinys... Ar nematai plunksnų?.. -  kalbėjosi minioje. Vienas iš minios, apsirengęs geriau už kitus, rodės, pažinojo visus, vardais vadino žymiausius to meto didikus.

Jau vienas trečdalis svečių suvažiavo į šį balių, o pas Rostovus, turinčius būti šiame baliuje, dar tiktai paskubomis buvo rengiamasi.

Daug buvo šnekų ir ruošimosi šiam baliui Rostovų  šeimoje, daug būgštavimų, kad pakvietimo gali negauti, kad suknelė nebus pasiūta ir nesusiklostys viskas taip, kaip reikalinga.

Drauge su Rostovais važiavo į balių Marja Ignatjevna Peronskaja, grafienės bičiulė ir giminaitė, liesa ir išgeltusi senųjų rūmų freilina, vadovaujanti provinciališkiems Rostovams aukštojoje Peterburgo visuomenėje.

Dešimtą valandą vakaro Rostovai turėjo užvažiuoti prie Tauridės sodo pasiimti freilinos; jau buvo be penkių minučių dešimt, o panelės dar nebuvo apsirengusios.

Nataša važiavo į pirmą didelį balių savo gyvenime. Tą dieną ji atsikėlė aštuntą valandą ryto ir ištisą dieną baisiai nerimavo ir triūsė. Nuo pat ryto jai vien tai terūpėjo, kad jos visos: jinai, mama, Sonia, būtų apsirengusios kaip tik begalima geriau. Sonia ir grafienė pasikliovė ja visiškai. Grafienė turėjo būti su aksomine melsvai raudona suknia, jos abi su baltomis gazinėmis sukniomis ant rusvo šilko pavilktinių, su rožėmis prie korsažo. Plaukai turėjo būti sušukuoti a la grecque.

Visa, kas esmingiausia, buvo jau atlikta: kojos, rankos, kaklas, ausys buvo jau labai rūpestingai; kaip dera baliui, nuprausta, iškvėpinta ir išpudruota; užsimautos jau buvo šilkinės ažūrinės kojinės ir baltos atlasinės kurpelės su bantukais; šukuosenos buvo beveik baigtos. Sonia baigė rengtis, grafienė taipogi; bet Nataša, kuri rūpinosi visomis, atsiliko. Ji dar sėdėjo prieš veidrodį, užsimetusi ant liesų petukų peniuarą. Sonia, jau apsirengusi, stovėjo vidury kambario ir, ligi skausmo mygdama mažuoju pirštu, segė paskutinį, šiugždantį po smeigtuku, kaspiną.

- Ne taip, ne taip, Sonia! - tarė Nataša, pasukusi galvą nuo šukuosenos ir griebdamasi rankom už plaukų, kurių nespėjo paleisti juos laikanti kambarinė.  -Ne taip bantą, eik šen. - Sonia pritūpė. Nataša persmeigė kaspiną kitaip.

- Atsiprašau, panele, šitaip negalima,- kalbėjo kambarinė, laikanti Natašos plaukus.

- Ak dieve mano, na paskiau! Va šitaip, Sonia.

-  Ar greit jūs? — pasigirdo grafienės balsas.- Jau dešimt tuojau.

- Tuojau, tuojau. O jūs, mama, jau?

- Tiktai toką prisisegsiu...

- Nedarykite be manęs,- šūktelėjo Nataša: -  jūs nesugebėsite.

- Betgi jau dešimt.

Baliuje buvo nutarta būti pusę vienuoliktos, o reikėjo dar Natašai apsirengti ir užvažiuoti prie Tauridės sodo.

Baigus šukuoseną, Nataša su trumpučiu sijonu, iš po kurio buvo matyti balinės kurpelės, ir su motinos palaidinuke pribėgo prie Sonios, apžiūrėjo ją ir paskui nubėgo prie motinos. Pakreipusi jai galvą, prisegė toką ir, vos spėjusi pabučiuoti žilus jos plaukus, vėl nubėgo prie merginų, lenkiančių jai suknelę.

Viską trukdė Natašos sijonas, kuris buvo per ilgas; jį lenkė dvi merginos, paskubomis kandžiodamos siūlus. Trečioji, su smeigtukais lūpose ir dantyse, bėgiojo nuo grafienės prie Sonios; ketvirtoji laikė aukštai iškeltoje rankoje visą gazinę suknelę.

- Mavruša, greičiau, širdele!

- Paduokit iš tenai antpirštį, panele!

- Ar jau pagaliau? - tarė grafas, įėjęs pro duris. - Šit jums kvepalai. Peronskaja nesulaukia mūsų.

- Baigta, panele,- tarė kambarinė, dviem pirštais keldama palenktą gazinę suknelę, kažką nupūsdama ir nukratydama ir tuo parodydama, jog ji supranta, koks švarus ir lengvas yra tas, ką ji laiko rankose.

Nataša ėmė vilktis suknele.

- Tuojau, tuojau, neik, tėte,-  šūktelėjo ji tėvui, pravėrusiam duris, dar iš po tiuliaus sijono, dengiančio visą jos veidą. Sonia užtrenkė duris. Po valandžiukės grafą įsileido. Jis buvo apsivilkęs mėlynu fraku, apsiavęs ilgomis kojinėmis ir pusbačiais, išsikvėpinęs ir išsipomadavęs.

- Ak tėte, koks tu gražus, tiesiog žavumėlis! - tarė Nataša, stovėdama vidury kambario ir taisydama tiuliaus klostes.

- Atsiprašau, panele, atsiprašau, - kalbėjo mergina, klūpodama ant kelių, timpčiodama jos suknelę ir iš vieno šono burnos į kitą perstumdama liežuviu smeigtukus.

- Kaip sau nori,-  nusiminusiu balsu sušuko Sonia, apžvelgusi Natašos suknią,-  kaip sau nori, dar per ilga!

Nataša pasitraukė tolėliau, norėdama pasižiūrėti veidrodyje. Suknia buvo per ilga.

- Dievaži, meldžiamoji, nė kiek ne per ilga,- tarė Mavruša, šliaužiojanti po grindis paskui panelę.

- Na, jeigu per ilga, tai apmėtysim, bematant apmėtysim,— tarė ryžtingoji Duniaša, iš skarelės ant krūtinės išsitraukdama adatą ir vėl ant grindų imdamasi darbo.

Tuo tarpu droviai, tyliais žingsniais, įėjo grafienė su savo toka ir su aksomine suknia.

- Ūū! Mano gražuolė! - sušuko grafas.-  Dailesnė už jus visas!.. - Jis norėjo apkabinti ją, bet ji rausdama pasitraukė į šalį, kad nesusiglamžytų.

- Mama, labiau ant šono toką, - pratarė Nataša. - Aš persmeigsiu, -ir šoko pirmyn, o merginos, lenkusios jai suknią ir nespėjusios paskui ją, atplėšė sklypelį gazo.

- Dieve mano! Kas gi čia dabar? Aš, dievaži, nekalta...

- Nieko, apmėtysiu, nebus matyti,- kalbėjo Duniaša.

- Gražuolė, karalaitė mano!- tarė pro duris įėjusi auklė.- O Soniuška, tai gražuolės!..

Penkiolika minučių po dešimtos jie susėdo pagaliau į karietas ir nuvažiavo. Bet reikėjo dar užvažiuoti prie Tauridės sodo.

Peronskaja buvo jau pasiruošusi. Nors ji buvo sena ir negraži, pas ją darėsi lygiai tas pat, kas ir pas Rostovus, tiesa, ne su tokiu skubėjimu (jai tat buvo įprastas dalykas), bet taip pat buvo iškvėpintas, nupraustas, išpudruotas senas, negražus kūnas, taip pat rūpestingai išprausti paausiai, ir netgi taip pat, kaip pas Rostovus, senoji kambarinė entuziastiškai žavėjosi savo ponios apdarais, kai ji, apsitaisiusi geltonąja suknia su venzeliu, išėjo į svetainę. Peronskaja pagyrė Rostovu tualetus.

Rostovos pagyrė jos skonį ir tualetą ir, saugodamos savo šukuosenas ir suknias, vienuoliktą valandą susėdo į karietas ir nuvažiavo.

Nataša nuo pat šios dienos ryto neturėjo nė valandėlės laisvo laiko ir nė karto nespėjo pagalvoti, kas jos laukia.

Drėgname, šaltame ore, sūpuojančios karietos ankštumoje ir apytamsoje, ji pirmąsyk gyvai įsivaizdavo, kas laukia jos tenai, baliuje, nušviestose salėse, - muzika, gėlės, šokiai, caras, visas prašmatnusis Peterburgo jaunimas. Tai, kas jos laukė, buvo taip gražu, jog ji netgi netikėjo, kad tai bus: tas taip buvo nesuderinama su šaltu oru, karietos ankštuma ir tamsuma. Ji suprato visa tai, kas josios laukia, tik tuomet, kai, perėjusi raudona prieangio gelumbe, įėjo į priemenę, nusivilko kailinius ir nuėjo greta Sonios, priešaky motinos, tarp gėlių, apšviestais laiptais. Tik tada ji prisiminė, kaip reikia laikytis baliuje, ir pasistengė įgauti tą didingą manierą, kurią ji laikė būtina merginai baliuje. Bet, savo laimei, ji pajuto, kad jos akys apraibo: ji nieko aiškiai nematė, jos pulsas ėmė plakti šimtą sykių per minutę, ir kraujas ėmė tvinkčioti prie širdies. Ji negalėjo įgauti tos manieros, kuri būtų padariusi ją juokingą, ir ėjo, alpdama iš susijaudinimo ir iš visų jėgų stengdamasi jį nuslėpti. Ir tatai buvo kaip tik toji maniera, kuri užvis labiausiai jai tiko. Priešaky ir užpakaly jų, taip pat tyliai kalbėdamiesi ir taip pat baliniais rūbais, ėjo svečiai. Laiptų veidrodžiai atspindėjo damas su baltomis, žydromis, rausvomis sukniomis, su briliantais ir perlais ant apnuogintų rankų ir kaklų.

Nataša žiūrėjosi į veidrodžius ir jų atspindžiuose negalėjo atskirti savęs nuo kitų. Viskas maišėsi į vieną tvaskančią procesiją. Įeinant į pirmąją salę, monotoniškas gausmas balsų, žingsnių, sveikinimų — apsvaigino Natašą; šviesa ir tvaskesys dar labiau ją apakino. Šeimininkas ir šeimininkė, jau pusvalandis stovintieji prie paradinių durų ir sakantieji įeinantiems vis tuos pačius žodžius: „Charme de vous voir"(Labai labai džiaugiamės, jus matydami), taip pat sutiko ir Rostovus su Peronskaja.

Dvi mergaitės baltomis suknelėmis, su vienodomis rožėmis juoduose plaukuose, vienodai tūptelėjo, bet nejučiomis šeimininkė ilgiau sulaikė savo žvilgsnį ant laibutės Natašos. Ji pažiūrėjo į ją ir jai vienai nusišypsojo ypatingai, ne vien kaip namų šeimininkė. Žvelgdama į ją, šeimininkė, gal būt, prisiminė ir savo auksinius, nesugrąžinamus mergautinius metus, ir savo pirmąjį balių. Šeimininkas irgi lydėjo Natašą akimis ir paklausė grafą, katroji jo duktė?

- Charmmante!  (Žavinga!) — tarė jis, pabučiavęs galiukus savo pirštų.

Salėje stovėjo svečiai, spausdamiesi prie paradinių durų, laukdami caro. Grafienė atsistojo pirmose šios minios eilėse. Nataša girdėjo ir jautė, kad keletas balsų teiraujasi apie ją ir žiūri į ją. Ji suprato, kad ji patinka tiems, kurie atkreipė į ją dėmesį, ir šitas supratimas kiek nuramino ją.

„Yra tokių pat, kaip mes, yra ir blogesnių už mus",-  pamanė ji.

Peronskaja nurodinėjo grafienei įžymiausius asmenis baliuje.

- Ana ten Olandijos pasiuntinys, matote, tasai žilas, - kalbėjo Peronskaja, rodydama į seniuką su žilais kaip sidabras, garbiniuotais, tankiais plaukais; jis buvo apsuptas damų ir kažkuo jas juokino.

- O va jinai, Peterburgo karalienė, grafienė Bezuchova, - kalbėjo ji, rodydama įeinančią Elen.

- Kokia daili! Neužsileistų nė Marjai Antonovnai; žiūrėkit, kaip apie ją sukinėjasi ir jauni, ir seni. Ir daili, ir protinga... Sako, princas... ją beprotiškai įsimylėjęs... O ana tos dvi, nors ir nedailios, bet dar labiau apsuptos.

Ji nurodė į einančią per salę damą su labai negražia dukteria.

- Tai milijonierė nuotaka, - tarė Peronskaja. -  O va ir jaunikiai.

- Tai Bezuchovos brolis - Anatolis Kuraginas, - tarė ji, rodydama į gražuolį kavalergardą, kuris praėjo pro jas, iš pakeltos galvos aukštybių pro damas žvelgdamas kažin kur. - Koks dailus! Ar ne tiesa? Sako, jis vesdinamas su šia turtuole. Ir jūsų cousin, Drubeckojus, irgi labai sukinėjasi. Sako, turinti milijonus. - Kaipgi, tai pats Prancūzijos pasiuntinys, - atsakė ji apie Kolenkurą, grafienės paklausta, kas čia toksai.- Pažiūrėkit, lyg koks karalius. O vis dėlto malonūs, labai malonūs prancūzai. Nėra malonesnių draugijoje. O štai ir ji! Ne, vis dar mūsų Marja Antonovna gražiausia iš visų! Ir kaip paprastai apsirengusi! Žavinga!

- O šitas va storulis su akiniais - tai pasaulinis farmazonas, - tarė Peronskaja, rodydama į Bezuchovą.-  Su žmona jį greta sustatykite: tikras po juokas!

Pjeras ėjo, krypuodamas savo storu kūnu, per minią skirdamas sau taką, linkčiodamas kairėn ir dešinėn taip pat nerūpestingai ir geraširdiškai, lyg eitų per turgaus minią. Jis stūmėsi per minią, matyt, kažko ieškodamas.

Nataša džiaugsmingai žiūrėjo į pažįstamą Pjero veidą, į šitą pojuoką, kaip vadino jį Peronskaja, ir žinojo, kad Pjeras jų, ir ypatingai jos, ieško minioje. Pjeras jai pasižadėjo būti baliuje ir pristatyti jai kavalierių.

Bet, nepriėjęs ligi jų, Bezuchovas sustojo šalia neaukšto, labai gražaus bruneto su baltu munduru, kuris, stovėdamas prie lango, kalbėjosi su kažin kokiu aukštu vyriškiu, pasipuošusiu žvaigždėmis ir juosta per petį. Nataša tučtuojau pažino neaukštą, jauną vyriškį su baltu munduru: tai buvo Bolkonskis, kuris jai pasirodė labai pajaunėjęs, palinksmėjęs ir pagražėjęs.

-  Va dar pažįstamas, Bolkonskis, matote, mama? - tarė Nataša, rodydama į kunigaikštį Andrejų, - Atmenat, jis nakvojo pas mus Otradnojėje.

- O. jūs pažįstate jį? - tarė Peronskaja. - Pakęsti negaliu.Il fait a present la pluie et le beau temps. (Dėl jo dabar visi iš galvos kraustosi.) Ir tokia puikybė, kad apsakyti negalima! Į tėvelį nusidavęs. Ir susidėjo su Speranskiu, kažkokius projektus rašo. Žiūrėkit, kaip jis su damomis elgiasi! Jinai su juo kalba, o jis nusigręžė, - tarė, rodydama į Bolkonskį. - Aš jį pamokyčiau, jeigu jis su manim taip pasielgtų, kaip su šitomis damomis.

***

Staiga visi sujudo, minia sušneko, pasistūmėjo, vėl pasitraukė atgal, ir tarp dviejų prasiskyrusių eilių su užgrojusios muzikos garsais įžengė imperatorius. Paskui jį ėjo šeimininkas ir šeimininkė. Imperatorius ėjo greitai, lenkdamasis kairėn ir dešinėn, tarytum stengdamasis sutrumpinti šią pirmą susitikimo akimirką. Muzikantai griežė polonezą, plačiai žinomą tuomet iš žodžių, pritaikytų jam. Šitie žodžiai prasidėjo: „Aleksandrai, Jelizaveta, sužavėjote jūs mus." Imperatorius nuėjo į svetainę, minia siūbtelėjo prie durų; keli asmenys persimainiusiais veidais skubiai praėjo ten ir atgal. Minia vėl siūbtelėjo atgal nuo svetainės durų, kuriose pasirodė imperatorius, besikalbėdamas su šeimininke. Kažkoks jaunas vyriškis suglumusiu veidu atakavo damas, prašydamas jas pasitraukti. Kai kurios damos, atrodydamos taip, lyg būtų visiškai užmiršusios visus etiketo reikalavimus, gadindamos savo tualetus, spraudėsi priekin. Vyrai ėjo prie damų ir rikiavosi į poras polonezui.

Visi prasiskyrė, ir imperatorius, šypsodamas ir ne į taktą vesdamas už rankos namų šeimininkę, išėjo pro svetainės duris. Paskui jį ėjo šeimininkas su M. A. Naryškina, paskui pasiuntiniai, ministrai, visokie generolai, kurių pavardes be paliovos sakė Peronskaja. Daugiau kaip pusė damų turėjo kavalierius ir dalyvavo arba rengėsi dalyvauti poloneze. Nataša jautė, kad ji liko su motina ir Sonia tarp mažesniosios pusės damų, prispaustų prie sienos ir nepakviestų polonezui. Ji stovėjo, nuleidusi savo laibutes rankas, ir su ritmingai besikilnojančia, vos tesusiformavusia krūtine, sulaikydama kvėpavimą, blizgančiomis, išsigandusiomis akimis žiūrėjo ties savim, tarytum pasirengusi didžiausiam džiaugsmui ir didžiausiam sielvartui. Jos nedomino nei imperatorius, nei visi tie aukšti asmenys, kuriuos nurodinėjo Peronskaja, - ji teturėjo vieną mintį: „Nejaugi niekas taip ir neprieis prie manęs, nejaugi aš negausiu šokti tarp pirmųjų, nejaugi manęs nepastebės visi šie vyriškiai, kurie dabar, rodos, nė nemato manęs, o jeigu ir žiūri į mane, tai žiūri tokiu veidu, tarytum sakytų: - A, čia ne ji, tad nėr ko ir žiūrėti. Ne, to negali būti,- manė ji.- Jie gi turi žinoti, kaip aš noriu šokti, kaip aš puikiai šoku ir kaip jiems smagu bus šokti su manim."

Gana ilgai trukusio polonezo garsai Natašos ausyse jau ėmė skambėti liūdnai - lyg koks atsiminimas. Jai norėjosi verkti. Peronskaja pasitraukė nuo jų. Grafas buvo kitame gale salės, grafienė, Sonia ir ji stovėjo vienos lyg miške šioje svetimoje minioje, niekam neįdomios ir nereikalingos. Kunigaikštis Andrejus praėjo pro jas su kažkokia dama, matyt, jų nepažinęs. Gražuolis Anatolis šypsodamas kažin ką kalbėjo damai, kurią jis vedėsi, ir pažvelgė į Natašos veidą tokiu žvilgsniu, kokiu žiūrima į sienas. Borisas dukart praėjo pro jas ir kaskart nusigręždavo. Bergas su žmona, kurie nešoko, priėjo prie jų.

Natašą suerzino šis šeimyniškas susiartinimas čia, baliuje, lyg nebūtų šeimyniniams pokalbiams kitos vietos, kaip kad baliuje. Ji nesiklausė ir nežiūrėjo į Verą, kuri kažką jai kalbėjo apie žaliąją savo suknelę.

Pagaliau imperatorius sustojo ties paskutine savo dama (jis šoko su trimis), muzika nutilo; susirūpinęs adjutantas užbėgo ant Rostovu, prašydamas jas dar kažin kur pasitraukti, nors jos stovėjo pasienyje, ir nuo galerijos pasigirdo ryškūs, atsargūs ir viliojamai ritmingi valso garsai. Imperatorius šypsodamas pažvelgė į salę. Praslinko minutė - niekas dar nepradeda. Šokius tvarkąs adjutantas priėjo prie grafienės Bezuchovos ir pakvietė ją. Šypsodama pakėlė ji ranką ir ją uždėjo adjutantui ant peties, nežiūrėdama į jį. Tvarkdarys adjutantas, savo meno žinovas, tvirtai apkabinęs savo damą, drąsiai, neskubėdamas ir ritmingai pasileido su ja, iš pradžių čiuoždamas pakraščiu rato, kampe salės pačiupo kairę jos ranką, pasuko ją, ir pro vis greitėjančius muzikos garsus tebuvo girdėti ritmiškas žvangčiojimas pentinų prie greitų ir vikrių adjutanto kojų, ir kas trys taktai pasisukant tarytum plyksteldavo išsiskleisdama aksominė jo damos suknia. Nataša žiūrėjo į juos ir buvo bepravirkstanti, kad ne ji šoka šį pirmą valso turą.

Kunigaikštis Andrejus, apsivilkęs (kaip kavaleristas) savo baltu pulkininko munduru, apsiavęs ilgomis kojinėmis ir pusbačiais, smagus ir linksmas, stovėjo pirmose rato eilėse, netoli nuo Rostovu. Baronas Firhofas kalbėjosi su juo apie numatomą rytdienos pirmutinį Valstybės Tarybos posėdį. Kunigaikštis Andrejus, kaip žmogus artimas Speranskiui ir dalyvaująs įstatymų leidžiamosios komisijos darbuose, galėjo duoti tikslių žinių apie rytdienos posėdį, apie kurį ėjo visokių gandų. Bet jis nesiklausė, ką jam kalbėjo Firhofas, ir žiūrėjo tai į carą, tai į besiruošiančius šokti kavalierius, nesiryžtančius stoti į ratą.

Kunigaikštis Andrejus stebėjo šiuos būgštaujančius caro akivaizdoje kavalierius ir damas, kurios tiesiog alpo, geisdamos būti pakviestos.

Pjeras priėjo prie kunigaikščio Andrejaus ir sučiupo jį už rankos.

- Jūs visada šokate. Čia yra mano protegee, Rostova jaunoji, pakvieskite ją, - tarė jis.

-Kur? - paklausė Bolkonskis.- Atsiprašau,- tarė jis, kreipdamasis į baroną,- šią kalbą mes užbaigsim kitoje vietoje, o baliuje reikia šokti.- Jis žengė priekin, į tą pusę, kurią jam nurodė Pjeras. Nusiminęs, alpstantis Natašos veidas krito į akis kunigaikščiui Andrejui. Jis pažino ją, atspėjo jos jausmą, suprato, kad ji yra pradedančioji, prisiminė jos pokalbį lange ir su linksmu veidu priėjo prie grafienės Rostovos.

- Leiskite jus supažindinti su mano dukteria,— tarė grafienė rausdama.

-Aš turiu malonumą būti jau pažįstamas, jeigu grafaitė mane atsimena,— pasakė kunigaikštis Andrejus, mandagiai ir žemai nusilenkdamas, nors tas visiškai prieštaravo Peronskajos pastaboms dėl jo šiurkštumo, priėjo prie Natašos ir pakėlė ranką apkabinti jos liemeniui, dar neužbaigęs tarti pakvietimo šokiui. Jis pasiūlė turą valso. Ta alpstanti Natašos veido išraiška, pasiruošusi nevilčiai ir džiugesiui, staiga nušvito laimės kupinu, dėkingu, vaikišku šypsniu.

„Seniai aš tavęs laukiau",- tarytum sakė ši išsigandusi ir laiminga mergaitė savuoju kone pro ašaras pasirodžiusiu šypsniu, keldama ranką ant kunigaikščio Andrejaus peties. Jiedu buvo antroji pora, įstojusi į ratą. Kunigaikštis Andrejus buvo vienas geriausių to meto šokėjų. Nataša taipogi šoko puikiausiai. Jos kojytės su balinėmis atlaso kurpelėmis greitai, lengvai ir nepriklausomai nuo jos dirbo savo darbą, o jos veidas švytėjo laimės džiaugsmu. Jos nuogos rankos ir kaklas buvo liesi ir negražūs. Palyginus su Elen pečiais, josios pečiai buvo menki, krūtinė nesusiformavusi, rankos laibos; bet Elen buvo jau tarytum nublizginta visų tų tūkstančių žvilgsnių, čiuožusių josios kūnu, o Nataša atrodė lyg mergaitė, pirmąsyk apnuoginta, kuriai būtų labai gėda, jeigu ji nebūtų įtikinta, kad taip būtinai reikia.

Kunigaikštis Andrejus mėgo šokti ir, norėdamas kuo greičiau atsikratyti "politinių ir išmintingų pokalbių, su kuriais visi kreipdavosi į jį, ir norėdamas kuo greičiau sutraukyti šį apmaudingą jam sumišimo ratą, susidariusį dėl caro buvimo čia, nuėjo šokti ir išsirinko Natašą todėl, kad ją nurodė jam Pjeras, ir todėl, kad ji pirmutinė iš dailių moterų krito jam į akis; bet vos tik jis apkabino šį laibą, judrų liemenį, ir jinai sujudėjo taip arti jo ir nusišypsojo jam iš taip arti - josios žavesio vynas trenkė jam į galvą: jis pasijuto atgijęs ir pajaunėjęs, kai, atgaudamas kvapą ir palikęs ją, sustojo ir ėmė žiūrėti į šokančius.

Po kunigaikščio Andrejaus prie Natašos priėjo Borisas, kviesdamas ją šokti, priėjo ir tasai šokėjas adjutantas, pradėjęs balių, ir dar jaunų vyriškių, ir Nataša, perduodama savo atliekamus kavalierius Soniai, laiminga ir išraudusi, be paliovos šoko visą vakarą. Ji nepastebėjo ir nematė nieko, kas visus domino šiame baliuje. Ji ne tik nepastebėjo, kaip caras ilgai kalbėjosi su prancūzų pasiuntiniu, kaip jis itin maloningai kalbėjosi su ta ir ta dama, kaip toks ir toks princas padarė ir pasakė tą ir tą, kaip Elen turėjo didelį pasisekimą ir susilaukė ypatingo dėmesio iš tokio ir tokio; ji nematė net caro ir pastebėjo, kad jis jau išvažiavęs, tik iš to, kad po jo išvažiavimo balius pagyvėjo. Vieną iš linksmųjų kotiljonų, prieš vakarienę, kunigaikštis Andrejus vėl šoko su Nataša. Jis priminė jai apie jų pirmą pasimatymą Otradnojės alėjoj ir apie tai, kaip ji negalėjo užmigti mėnesienos naktį ir kaip jis prieš savo valią ją girdėjęs. Nataša paraudo sulig šiuo priminimu ir stengėsi pasiteisinti, lyg būtų buvę kas gėdingo tose kalbose, kurias netyčia nugirdo kunigaikštis Andrejus.

Kunigaikštis Andrejus, kaip ir visi žmonės, išaugę aukštojoje visuomenėje, mėgo sutikti aukštojoje visuomenėje tai, kas neturėjo bendro aukštosios visuomenės antspaudo.

Tokia ir buvo Nataša, su savo nustebimu, džiaugsmu ir baikštumu ir netgi prancūzų kalbos klaidomis. Jis ypač švelniai ir atsargiai elgėsi ir kalbėjosi su ja. Sėdėdamas šalia jos, kalbėdamas su ja apie paprasčiausius ir menkiausius dalykus, kunigaikštis Andrejus gėrėjosi džiaugsmingai spindinčiomis jos akimis ir šypsena, kuri kilo ne dėl šnekamų dalykų, o dėl vidujinės jos laimės. Kai Natašą kas nors pakviesdavo šokti ir ji su šypsena atsistodavo ir sukdavosi po salę, kunigaikštis Andrejus ypač gėrėdavosi baikščia jos gracija. Bešokant kotiljoną, Nataša, pabaigusi figūrą, dar sunkiai alsuodama, ėjo į savo vietą. Naujas kavalierius vėl ją pakvietė. Ji buvo pailsusi ir uždususi ir, matyt, galvojo atsisakyti, bet tuojau vėl linksmai užkėlė ranką ant kavalieriaus peties ir nusišypsojo kunigaikščiui Andrejui.

,,Man malonu būtų pailsėt ir pasėdėt su jumis, aš nuvargusi, bet jūs matote, kaip mane renkasi, ir aš tuo džiaugiuosi, ir aš laiminga, ir aš visus myliu, ir mudu abu visa tai suprantame",-  ir dar daug daug ką pasakė toji šypsena. Kai kavalierius paliko ją, Nataša nubėgo per salę paimti dviejų damų figūroms,

„Jeigu ji pirmiau prieis prie savo kuzinos, o paskui prie kitos damos, tai ji bus mano žmona",— tarė visiškai netikėtai pats sau kunigaikštis Andrejus, žiūrėdamas į ją. Ji priėjo pirmiau prie kuzinos.

„Kokios nesąmonės kartais ateina į galvą! - pamanė kunigaikštis Andrejus.- Bet tikras dalykas, kad ši mergina tokia miela, tokia ypatinga, jog ji nepašoks čia nė mėnesio ir ištekės... Tokios čia retenybė",- galvojo jis, kai Nataša, taisydamasi nusvirusią prie korsažo rožę, sėdosi šalia jo.

Baigiantis kotiljonui, senis grafas su mėlynu savo fraku priėjo prie šokančiųjų. Jis pakvietė pas save kunigaikštį Andrejų ir paklausė dukterį, ar linksma jai. Nataša nieko neatsakė ir tik nusišypsojo tokiu šypsniu, kuris priekaištingai bylojo: „Kaip galima to klausti?"

- Taip linksma, kaip niekad gyvenime! - tarė ji, ir kunigaikštis Andrejus pastebėjo, kaip greit buvo bekylančios jos liesos rankos apkabinti tėvo ir tuojau vėl nusileido. Nataša buvo tokia laiminga, kaip dar niekad gyvenime. Ji buvo toje aukščiausioje laimės pakopoje, kada žmogus darosi visiškai geras ir doras ir netiki, kad gali būti blogio, nelaimių ir sielvarto.

Pjeras šiame baliuje pirmąsyk pasijuto įžeistas tos padėties, kurią turėjo užėmusi jo žmona aukštosiose sferose. Jis buvo paniuręs ir išsiblaškęs. Skersai jo kaktos ėjo plati raukšlė, ir jis, stovėdamas prie lango, žiūrėjo pro akinius, nieko nematydamas.

Nataša, eidama vakarienės, praėjo pro jį.

Rūškanas, nelaimingas Pjero veidas nustebino ją. Ji sustojo prieš jį. Jai norėjos padėti jam, atiduoti jam savo laimės perteklių.

- Kaip linksma, grafe,- tarė ji, - ar ne tiesa?

Pjeras išsiblaškęs nusišypsojo, matyt, nesuprasdamas, kas jam sakoma.

- Taip, aš labai džiaugiuos, - tarė jis.

„Kaip gali jie būt nepatenkinti kažkuo,- galvojo Nataša.- Ypač toks geras žmogus, kaip šis Bezuchovas?" Natašos akimis, visi esantieji baliuje buvo vienodai geri, mieli, puikūs žmonės, mylintieji vienas kitą: niekas negalėjo įžeisti vienas kito, ir todėl visi turėjo būti laimingi.

***

Rytojaus dieną kunigaikštis Andrejus prisiminė vakarykštį balių, bet neilgam ties juo sustojo savo mintimis. „Taip, labai prašmatnus buvo balius. Ir dar... taip, Rostovą labai miela. Ji turi kažko gaivaus, ypatingo, ne peterburgiško, ir tai išskiria ją iš kitų." Štai viskas, ką jis galvojo apie vakarykštį balių, ir, pagėręs arbatos, sėdosi dirbti.

Bet nuo nemigo ar nuovargio diena buvo netikusi darbui, ir kunigaikštis Andrejus nieko negalėjo veikti; jis vis kritikavo pats savo darbą, kaip dažnai tat jam būdavo, ir apsidžiaugė, išgirdęs, kad kažin kas atvažiavo.

Atvažiavusis buvo Bickis, tarnaująs įvairiose komisijose, lankąsis visose Peterburgo draugijose, aistringas naujųjų idėjų ir Speranskio šalininkas ir uolus Peterburgo gandonešis, vienas tų žmonių, kurie pasirenka kryptį kaip rūbą - pagal madą, bet kurie kaip tik dėl to atrodo karščiausi pasirinktųjų krypčių partizanai. Susirūpinęs, vos spėjęs nusiimti skrybėlę, įbėgo pas kunigaikštį Andrejų ir tučtuojau pradėjo kalbėti. Jis tik ką sužinojęs visas smulkmenas apie šio ryto Valstybės Tarybos posėdį, kurį atidarė caras, ir su entuziazmu pasakojo apie tai. Caro kalba buvusi nepaprasta. Tai buvusi viena iš tų kalbų, kurios sakomos tik konstitucinių monarchų. „Caras tiesiai pasakė, kad Taryba ir Senatas yra valstybiniai luomai, jis pasakė, kad valdžios pagrindas turi būti ne sauvalė, o tvirti principai. Caras pasakė, kad finansai turi būt reformuoti ir ataskaitos turi būti viešos",- pasakojo Bickis, pabrėždamas tam tikrus žodžius ir reikšmingai išplėsdamas akis.

- Taip, šiandieninis įvykis yra era, didžiausia era mūsų istorijoje,- užbaigė jis.

Kunigaikštis Andrejus klausėsi pasakojimo, kaip buvo atidaryta Valstybės Taryba, kurios jis laukė su tokiu nekantrumu ir kuriai skyrė tokią reikšmę, ir stebėjosi, kad šis įvykis dabar, kada jis įvyko, ne tik jo nejaudina, bet jam atrodo daugiau negu menkas. Jis su tylia pašaipa klausėsi entuziastiško Bickio pasakojimo. Paprasčiausia mintis dingtelėjo jam į galvą: „O kas man ir Bickiui rūpi, kas mums rūpi, ką teikėsi caras pasakyti Taryboje? Argi visa tai gali mane padaryti laimingesnį ir geresnį?"

Ir šis paprastas samprotavimas staiga nustelbė kunigaikščiui Andrejui visą pirmesnį vykdomųjų reformų įdomumą. Šią pat dieną kunigaikštis Andrejus turėjo pietauti pas Speranskį „en petit comite" (Draugiškame ratelyje), kaip jam pasakė šeimininkas, kviesdamas jį. Šie pietūs šeimyniniame ir draugiškame ratelyje su žmogumi, kuriuo jis taip žavėjosi, pirmiau didžiai domino kunigaikštį Andrejų, juo labiau kad ligi šiol jis ,nebuvo matęs Speranskio jo namų buityje; bet dabar jam nesinorėjo važiuoti.

Tačiau paskirtą valandą kunigaikštis Andrejus jau žengė į nuosavą, nedidelį Speranskio namą prie Tauridės sodo. Nedideliame namelyje, pasižyminčiame nepaprastu švarumu (primenančiu vienuolyno švarumą), parketu išklotame valgomajame kunigaikštis Andrejus, kiek pavėlavęs, jau rado penkiomis susirinkusią visą šio petit comite draugiją, intymius Speranskio pažįstamus. Damų nebuvo nė vienos, tik maža Speranskio duktė (pailgu veidu, panašiu į tėvo) ir jos guvernantė. Svečiai buvo Žerve, Magnickis ir Stolypinas. Dar prieškambary kunigaikštis Andrejus išgirdo garsius baisus ir skambų, ryškų kvatojimą — kvatojimą, panašų j tą, kaip kad juokiamasi scenoje. Kažkas panašiu į Speranskio balsu skardžiai kvakėjo: cha... cha... cha... Kunigaikštis Andrejus niekad nebuvo girdėjęs Speranskio juokiantis, ir šis skambus plonas valstybės vyro juokas keistai nustebino jį.

Kunigaikštis Andrejus įėjo į valgomąjį. Visa draugija stovėjo tarp dviejų langų, prie nedidelio stalo su užkandžiais. Speranskis su pilku fraku, prie kurio buvo prisegta žvaigždė, matyt, dar su ta pačia balta liemene ir aukštu, baltu kaklaryšiu, su kuriais buvo garsiajame Valstybės Tarybos posėdyje, linksmu veidu stovėjo prie lango. Svečiai buvo apsupę jį. Magnickis, atsigręžęs į Michailą Michailovičių, pasakojo anekdotą. Speranskis klausėsi, iš anksto juokdamasis iš to, ką pasakys Magnickis. Tuo tarpu, kai kunigaikštis Andrejus įėjo į kambarį, Magnickio žodžius vėl nustelbė juokas. Garsiai bosu šnekėjo Stolypinas, kramtydamas kąsnį duonos su sūriu; tyliu juoku šnypštė Žerve, ir plonai, ryškiai juokėsi Speranskis.

Speranskis, vis dar juokdamasis, padavė kunigaikščiui Andrejui savo baltą, švelnią ranką.

- Labai džiaugiuos, jus matydamas, kunigaikšti, - tarė jis. - Atleiskit... - kreipėsi jis į Magnickį, pertraukdamas jo pasakojimą. - Tarp mūsų šiandien susitarta: pramoginiai pietūs ir nė žodžio apie reikalus. - Ir jis vėl kreipėsi į pasakotoją ir vėl ėmė juoktis.

Kunigaikštis Andrejus su nuostaba ir nusivylimo liūdesiu klausėsi to juoko ir žiūrėjo į besijuokiantį Speranskį. Tai buvo ne Speranskis, o kitas žmogus, regėjos kunigaikščiui Andrejui. Visa tai, kas pirmiau kunigaikščiui Andrejui atrodė slėpininga ir patrauklu Speranskio asmenyje, staiga jam pasidarė aišku ir nepatrauklu.

Prie stalo šneka nė akimirksnio netilo ir susidėjo tarytum iš juokingų anekdotų rinkinio. Dar nespėjo Magnickis baigti savo pasakojimo, o jau kažkuris kitas pareiškė esąs pasiruošęs papasakoti kažin ką dar juokingesnio. Anekdotai daugiausia lietė jeigu ne patį tarnybinį pasaulį, tai tarnybinius asmenis. Atrodė, šioje draugijoje taip galutinai buvo nulemtas šių asmenų menkumas, kad į juos tebuvo galima žiūrėti vien tik su geraširdišku komizmu. Speranskis papasakojo, kaip rytiniame šios dienos posėdyje vienas kurčias aukštas pareigūnas, paklaustas, kokios jis nuomonės, atsakęs, kad jis esąs tokios pat nuomonės. Žerve papasakojo ištisą istoriją apie vieną reviziją, kuri buvo įstabi nebent tik visų joje veikiančių asmenų idiotiškumu. Stolypinas mikčiodamas įsimaišė į šneką ir su įkarščiu pradėjo kalbėti apie ankstesniosios santvarkos piktadarybes, ir šnekai grėsė pavojus įgyti rimto pobūdžio. Magnickis ėmė šaipytis iš Stolypino karščiavimosi. Žerve įterpė juoką, ir pokalbis vėl įgavo senąją, linksmą kryptį.

Matyt, Speranskis po darbų mėgo pailsėti ir pasilinksminti bičiulių ratelyje, ir visi jo svečiai, suprasdami jo troškimą, stengėsi jį linksminti ir patys linksminosi. Bet šis linksmumas kunigaikščiui Andrejui atrodė sunkus ir nelinksmas. Plonas Speranskio balsas nemaloniai užgaudavo jo ausį, ir nenutyląs juokas savo nenuoširdžiu skambėjimu kažkodėl žeidė kunigaikštį Andrejų. Kunigaikštis Andrejus nesijuokė ir bijojo, kad jis nebūtų šiai draugijai per sunkus. Bet niekas nepastebėjo, kad jis nesiderina su bendra nuotaika. Atrodė, kad visiems labai linksma.

Jis keletą sykių mėgino įsiterpti į šneką, bet kiekvieną sykį jo žodis atšokdavo, nelyginant kamštis iššoka iš vandens; ir jis negalėjo juokauti drauge su jais.

Nieko nebuvo blogo ar netinkamo tame, ką jie kalbėjo, viskas buvo sąmojinga ir galėjo būti juokinga; bet kažko, kas kaip sykis sudaro linksmumo druską, ne tik nebuvo, bet jie nė nežinojo, kad to esama.

Po pietų Speranskio duktė su savo guvernante pakilo. Speranskis paglamonėjo dukterį savo balta ranka ir pabučiavo ją. Ir šitas gestas kunigaikščiui Andrejui pasirodė nenatūralus.

Vyrai, anglų papročiu, pasiliko už stalo, prie portveino. Besikalbant apie Napoleono veiksmus Ispanijoje, kuriems visi be išimties pritarė, kunigaikštis Andrejus ėmė prieštarauti. Speranskis nusišypsojo ir, matyt, norėdamas nukreipti pokalbį kita linkme, papasakojo anekdotą, neturintį ryšio su pokalbiu. Kelioms akimirkoms visi nutilo.

Dar kiek pasėdėjus prie stalo, Speranskis užkimšo vyno butelį ir, pasakęs: „Na, gero daikto po truputį", atidavė tarnui ir pakilo. Visi pakilo ir, taip pat triukšmingai šnekėdamiesi, nuėjo į svetainę. Speranskiui padavė du vokus, atvežtus kurjerio. Jis pasiėmė juos ir nuėjo į kabinetą. Kai tik jis išėjo, bendras linksmumas nuščiuvo, ir svečiai rimtai ir tyliai ėmė kalbėtis vienas su kitu.

- Na, dabar deklamacija! - tarė Speranskis, išeidamas iškabinėto.- Nuostabus talentas! - kreipėsi jis į kunigaikštį Andrejų. Magnickis tuojau atsistojo ir pozuodamas ėmė sakyti kažkokį prancūzišką komišką eilėraštį, jo paties sukurtą prieš kai kuriuos žinomus Peterburgo asmenis, ir keletą kartų buvo pertraukiamas aplodismentų. Baigus šį eilėraštį, kunigaikštis Andrejus priėjo prie Speranskio atsisveikinti.

- Kur jūs taip anksti? - paklausė Speranskis.

- Esu pasižadėjęs šį vakarą...

Jiedu patylėjo. Kunigaikštis Andrejus žiūrėjo iš arti į šias veidrodines, neįsileidžiančias savin akis, ir jam pasidarė juokinga, kaip jis galėjo ko nors laukti iš Speranskio ir iš visos savo veiklos, susijusios su juo, ir kaip galėjo skirti tiek svarbos tam, ką darė Speranskis. Šis akuratiškas, nelinksmas juokas dar ilgai skambėjo kunigaikščio Andrejaus ausyse, kai jis išvažiavo iš Speranskio.

Grįžęs namo, kunigaikštis Andrejus į savo gyvenimą, praleistą Peterburge per šiuos keturis mėnesius, ėmė žvelgti kaip į kažką naujo. Jis prisiminė savo rūpesčius, protekcijų ieškojimus, savo karo statuto projektą, kuris buvo „priimtas žiniai" ir kurį buvo stengiamasi nutylėti vien todėl, kad kitas darbas, labai prastas, buvo jau atliktas ir pateiktas carui; prisiminė posėdžius komiteto, kurio narys buvo Bergas; prisiminė, kaip šiuose posėdžiuose stropiai ir ilgai būdavo svarstoma visa tai, kas lietė komiteto posėdžių procesą ir formą, ir kaip stropiai ir greitai būdavo apeinama visa tai, kas lietė dalyko esmę. Jis prisiminė savąjį įstatymų leidybos darbą, prisiminė, kaip rūpestingai jis vertė į rusų kalbą romėnų ir prancūzų kodekso straipsnius, ir jam pasidarė gėda dėl paties savęs. Paskui jis gyvai įsivaizdavo Bogučiarovą, savo darbus kaime, kelionę į Riazanę, prisiminė mužikus, seniūną Droną, ir, pamėginus pritaikyti jiems asmenų teises, kurias jis skirstė paragrafais, jam pasidarė nuostabu, kaip jis galėjo taip ilgai dirbti tokį tuščią darbą.

***

Rytojaus dieną kunigaikštis Andrejus nuvažiavo su vizitais į kai kuriuos namus, kur dar nebuvo lankęsis, jų tarpe ir pas Rostovus, su kuriais atnaujino pažintį paskutiniame baliuje. Ne vien tik mandagumo taisyklės vertė jį aplankyti Rostovus: kunigaikštis Andrejus norėjo namie pamatyti šią ypatingą, gyvą merginą, kuri paliko jam malonų atsiminimą.

Nataša viena iš pirmutinių jį pasitiko. Ji buvo kasdienine mėlyna suknele, su kuria kunigaikščiui Andrejui ji pasirodė dar gražesnė, negu su baline. Ji ir visa Rostovu šeima priėmė kunigaikštį Andrejų kaip seną draugą, paprastai ir džiaugsmingai. Visa šeima, kurią pirmiau griežtai smerkė kunigaikštis Andrejus, dabar jam pasirodė susidedanti iš puikiausių, paprastų ir gerų žmonių. Senasis grafas buvo toks vaišingas ir geraširdiškas, - o tai itin mielai stebinąs dalykas Peterburge, -  jog kunigaikštis Andrejus negalėjo atsisakyti nuo pietų. ,,Taip, tai geri, puikūs žmonės, - galvojo Bolkonskis, - žinoma, nė per nago juodymą nesuprantantieji, kokią brangenybę jie turi Natašos asmenyje; bet geri žmonės, kurie sudaro puikiausią foną, kad jame išsiskirtų ši ypatingai poetiška, kupina  gyvybės, žavinga mergina!"

Kunigaikštis Andrejus jautė, kad Nataša gyvena visiškai svetimą jam, ypatingą pasaulį, kupiną kažkokių nežinomų jam džiaugsmų, tą svetimą pasaulį, kuris dar tuomet, Otradnojės dvaro alėjoje ir lange, mėnesienos naktį, taip erzino jį. Dabar šis pasaulis jau nebeerzino jo, nebuvo svetimas pasaulis;  bet jis pats, įžengęs į jį, rado jame naują malonumą.

Popiet Nataša, kunigaikščio Andrejaus prašoma, nuėjo prie klavikordo ir ėmė dainuoti. Kunigaikštis Andrejus stovėjo prie lango, kalbėdamasis su damomis, ir klausėsi jos. Nebaigęs frazės, kunigaikštis Andrejus nutilo ir netikėtai pajuto, kad jam gerklę gniaužia ašaros, kurių iki šiol savo gyvenime jis nežinojo. Jis pažvelgė į dainuojančią Natašą, ir jo sieloje įvyko kažkas naujo ir laimingo. Jis buvo laimingas, ir sykiu jam buvo liūdna. Jis absoliučiai neturėjo ko verkti, o tačiau buvo bepravirkstąs. Ko gi? Buvusios meilės? Mažosios kunigaikštienės? Dėl savo nusivylimų?.. Dėl savo ateities vilčių?.. Taip ir ne. Svarbiausia, kas jį virkdė, buvo staiga gyvai jo pajusta baisi priešingybė tarp kažko begaliniai didžio ir nesuvokiamo, glūdinčio jame, ir kažko siauro ir kūniško, koks buvo jis pats ir netgi ji. Ši priešingybė slėgė ir džiugino jį tuo metu, kai Nataša dainavo.

Vos tik baigusi dainuoti, Nataša priėjo prie jo ir paklausė, kaip jam patinka jos balsas. Ji to paklausė ir susigėdo paklaususi, nes pajuto, kad to nereikėjo klausti. Jis nusišypsojo, žvelgdamas į ją, ir pasakė, kad jam patinkąs jos dainavimas lygiai taip pat, kaip ir viskas, ką ji daranti.

Kunigaikštis Andrejus vėlai vakare išvažiavo iš Rostovu. Jis atsigulė iš papratimo gulti, bet greitai pamatė, kad negali miegoti. Jis tai sėdėdavo lovoje, užsidegęs žvakę, tai atsikeldavo, tai vėl guldavo, nė kiek nesibodėdamas nemiga, - taip džiugu ir nauja buvo jam sieloje, tarytum iš tvankaus kambario būtų išėjęs į saulės šviesą. Jam nė į galvą neateidavo, kad jis būtų įsimylėjęs Rostovą; jis negalvojo apie ją; jis tik vaizdavosi ją sau, ir dėl to visas jo gyvenimas prieš jį iškildavo naujoje šviesoje. „Ko aš blaškausi, ko aš plušu šiuose siauruose, surakintuose rėmuose, kada gyvenimas, visas gyvenimas su visais jo džiaugsmais yra man atviras?" - kalbėjo jis sau. Ir jis pirmąsyk po ilgo laikotarpio ėmė kurti laimingus ateities planus. Jis nusprendė, kad reikia pasirūpinti sūnaus auklėjimu, surasti jam auklėtoją ir jį pavesti jam; paskui reikia atsistatydinti iš tarnybos ir važiuoti į užsienį, pamatyti Angliją, Šveicariją, Italiją. ,,Aš turiu naudotis laisve,  kol tiek daug jaučiu savyje jėgos ir jaunystės, - kalbėjo jis pat sau.  Pjeras neapsiriko sakydamas,  kad reikia tikėti, jog laimė yra galima, jeigu nori būti  laimingas, ir aš dabar tuo tikiu. Palikim mirusiems laidoti mirusius, o kol esi gyvas, turi gyventi ir būti laimingas, - galvojo jis.