Mano vardas Marytė

Šlepikas, AlvydasMano vardas – Marytė : romanas. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011
.
Karas visada žiauru. Paskutinis, vykęs Lietuvoje - ypatingai.

Ir ypatingai žiaurus - pralaimėjusiai pusei. Žuvusiųjų šeimoms. Jos netekusios artimųjų, tėvų, vyrų, tėvų, šeimos maitintojų, tampa ir priešų (nugalėtojų) persiokiojamaisiais. Karas prasitęsė, šįkart - prieš moteris ir vaikus. Tuos, kurie negali apsiginti.

Tuo žiauresnis, kuo žiauresnės buvo ideologijos - fašizmo ir stalinizmo. 

Nors istorija apie karą prieš taikius gyventojus kartojosi - prieš tai smurto ir baisaus žiaurumo banga ritosi į vieną pusę, po to - grįžo atgal...

Autorius romane pasakoja vokiečių mergaitės Renatės ir jo šeimos istoriją, turiu patikslinti - išbarstytos šeimos, kitų vaikų siužetinės linijos nutrūksta pusiaukelėje... Kaip teigia autorius, nemaža romano pasakojimų paimta iš Renatos Markewitz - Savickienės bei kitų "vilko vaikų" pasakojimų.

Knyga nėra dokumentinė, greičiau - kinematografiška, panašesnė į kino scenarijų. Drauge - sukrečianti, kadangi knygos gerojai - vaikai - nuolat gyvena ribinėse situacijose, kur atsiskleidžia ir geriausi, ir blogiausi būdo bruožai, net pati situacija - pokaris, šalis, nukentėjusi nuo "vilko vaikų" tėvų turi parodyti žmoniškumą niekuo dėtiems vaikams, kurių tėvai buvo tie, kurie kėlė siaubą...

Šaltis.

Jis smelkiasi pro visus plyšius, ypač kai gyveni malkinėje, visiškai nepritaikytoje gyventi, čia taip aiškiai girdisi už plonų sienų siaučiantys vėjai ir nešamos sniego aimanos. Žvakė ant dėžės, kuri atstoja stalelį, tirpsta parafininė žvakė - laimė, jų pakankamai buvo pririnkusi teta Lota, kuri niekada netikėjo nei pergale, nei miniomis rankas iškėlusių žmonių, klykiančių ekstazėje, laukiančių mielojo fiurerio, trempiančių žemę pagal uždegančių maršų ritmiką - prisimeni, kai Berlyne visi susižavėję skandavome: Vokietija, Vokietija, Vokietija, kai ir senutės, ir jaunosios damos jau buvo pasirengusios atverti savo įsčias vado sėklai. Tik teta Lota - ne, ji buvo rašytoja, kadaise rašė knygas, kur dabar tos knygos, kam jos reikalingos, kam jos bus kada nors reikalingos, jeigu tik vėjas ir šaltis, mirtis ir badas. Žvakės liepsna suplazda vėjyje, ūžteli pūgos banga, laižanti medines būsto sienas. V

Alvydas Šlepikas knygos pristatyme

iduje nuolatos šalta, tik metalinė krosnelė kiek gelbsti, ją visą laiką turi kūrenti, tačiau malkas reikia nešti iš lauko, rinkti miestelyje - tuo ir užsiima vaikai, tačiau visi yra taip nusilpę iš bado, jog kiekvienas išėjimas į miestelį yra iššūkis, juo labiau kad miestelyje kareiviai ir naujieji kolonistai - dažniausiai sužeisti, sužaloti, kontūzyti karininkai, kurie lieka čia gyventi. Jiems skyrė pastatus, pasakė - pasiimkit, kas patinka, tačiau apie tai, kad kažkas ten gyvena, kad kiekvienas pastatas, namas, kiekvienas kiemas turi šeimininkus, niekas negalvojo - imk viską, tai tavo teisė, tai tavo grobis. Dabar jų namuose gyvena karininkas ir rėksnė jo žmona, kai pirmąjį kartą sunkiai dešinę ranką valdantis vyriškis mušė garsiai klykiančią, Evos naktiniais marškiniais nelyg suknele apsivilkusią riebią moteriškę, visi išsigando, buvo baisu, rodės - užmuš, ir nors mirčių aplinkui buvo apstu, tačiau vis dėlto kai vyras muša savo žmoną, yra gana keista, juo labiau kai esi šešerių - kaip Renatė, arba penkerių - kaip Helmutas. Tačiau neužmušė, neužmušė ir kitais kartais, iš pradžių gąsdindavo kartais net ir naktį pasigirsdavusi nepaprastai garsi, regis, nelaimingiausio pasaulyje žmogaus ar gal gyvūno skleidžiama rauda, o vėliau tai nieko nebestebino - savotiška meilės daina.



Karaliaučiaus pilis 1936 m. Ši pilis
pradėta statyti 1257 metais, ne kartą plėsta
 ir  rekonstruota

Kai pasirodė pirmieji rusų kareiviai, žmonės meldėsi, bijojo, tačiau tikėjo, kad Tolstojaus ir Dostojevskio ainiai nebus nuožmūs laukiniai užkariautojai, - kaimynas vis ateidavo papypkiuoti į jų kiemą ir vis sakydavo jų seneliui, kad rusai yra išsilavinę, kad nėra ko bijoti, kad jie tokie pat žmonės, tačiau paskui pasirodė rusai, kai kurie kažkodėl buvo nedideli, net mažiukai, ilgi šautuvai trankėsi jiems į kulnus ir sunku buvo suvokti, kaip jie nesusipančioja per ilgose milinėse. Netrukus kaimynas įsitikino, kad Tolstojaus tie vaikinukai raukšlėtais nuo karo veidais nebuvo skaitę, jie skaitė ką kita, patyrė ką kita, jiems, išdegintiems kelerių karo metų, žiauriausių karo metų, nebuvo labai svarbu - daugiau viena mirtimi ar mažiau, be to, juos vedė kerštas; kaimynas, kuris šį tą galėjo išlementi rusiškai, bandė kalbėti, tačiau netrukus jau kabėjo nesiekdamas žemės savo paties kieme ant obels šakos, o senelis, nesutikdamas, kad jų šeimą iškelia iš namų, iš taip mylėtos sodybos į gatvę, į kiemą ir palieka tik malkinę, kurioje dabar su keturiais savo sūnaus vaikais, dukra ir vaikų motina turės glaustis, išėjo ieškoti teisybės pas nugalėtojų viršininkus, tačiau taip ir negrįžo. Teta Lota, jo duktė, sakė, neik, tėti, neik, nieko nepakeisi, nieko nepakeisi, tėti, tačiau pirmojo karo karininkas, kad ir susenęs, kad ir ligotas, tačiau išdidus, įsidėjo į kišenę tabokinę, pasiėmė turėtų brangių daiktų - auksinių ir sidabrinių šaukštų, portsigarą su išgraviruotu ereliu, dar kažkokių smulkmenų, kurios galėtų išgelbėti jų šeimą, jų būstą, jų namą, jų vaikams juk reikia šilumos ir patalo, atiduosim viską, bet tik išsaugokim namus, sakė senelis, tačiau taip ir negrįžo. Malkinė tapo jų namais.

Tiesa, ne iš karto juos išvarė.



Karaliaučiaus pilis 1945 m.

Pirmieji užkariautojai buvo lyg ir geresni. Eva mėgo groti, lankė muzikos klasę, mokėsi konservatorijoje, tačiau jos nebaigė, nes pamilo aukštą, visada besišypsantį, strazdanotą ūkininką Rudolfą. Jis parsivežė ją į savo ūkį, į Prūsiją, sunku buvo iš pradžių Berlyno panelei, tačiau meilė nugali viską - vienas po kito gimė vaikai. Rudolfas nupirko jai puikų pianiną, nors norėjo rojalio, tačiau šis buvo brangus, per brangus ūkininkų šeimai. Paskui prasidėjo karas ir Rudolfas atsisveikino. Eva grojo Mocartą ir Rachmaninovą, grojo tai, kas patiko vaikams - daineles, kurias kartu ir dainuodavo, ak, tas šventas palaimos laikas, tai, ko tikriausiai nebuvo, kas greičiausiai tik prisisapnavo šaltoje malkinėje, miegant alkanojo miegu.

Tie pirmieji atėjūnai buvo kultūringesni - vienas rusų kapitonas, sužinojęs, kad jų namuose yra pianinas, ateidavo vakarais, atsiprašydavo, atsiklausdavo Evos ir sėsdavo prie instrumento. Jis grojo puikiai, tikriausiai prieš karą buvo muzikantas. Jo vardas buvo Andrejus.

Grodavo dažniausiai Bethoveną, ypač mėgo „Mėnesienos sonatą", o sonatos pabaiga skambėdavo itin dramatiškai, Evai atrodė, kad groja ne jų pianinas, bet taurus koncertinis fortepijonas. Kartą kapitonas Andrejus atvertė šalia instrumento motinos paliktas natas - tai buvo jam iki tol nežinoma muzika. Eva nesakė, iš kur gavo tą sąsiuvinį - tai buvo Satie. Rudolfas tarnavo okupuotame Paryžiuje ir atsiuntė jai tas natas, rodos, tokias paprastas, tačiau užburiančias, tapusias Evos mėgstamiausiomis - nežinia, ar Erikas Satie jai taip patiko, ar ta muzika, kurią atsiuntė jos mylimasis Rudolfas. Gal ir viena, ir kita. Andrejus taip pat grojo Satie, jam ypač patiko „Gnossiennies Nr. 5". Šią melodiją labai mėgo ir mažoji Renatė, kuri šokdavo virtuvėje, grojant rusų kapitonui.

Pilis išsprogdinta 1967 metais

Paskui kapitonas išvyko, atėjo kiti, kuriems nebereikėjo pianino, Satie nei Bethoveno. Jie konfiskavo, išvarė šeimos gyvulius, o juos pačius išgujo į malkinę. Senelis nebegrįžo. Niekas apie jį daugiau stengėsi nekalbėti - išėjo. Ir tai buvo tiesa.

Malkinėje nebuvo pianino, nebuvo beveik nieko, tik stebuklingu būdu gauta metalinė krosnelė, kuri gelbėjo juos kasdien, tik žvakės, nežinia iš kur gautos tetos Lotos, tik tai, ką sugebėjo iš namų išsinešti - šiek tiek drabužių, patalynės, senelio kailiniai... Lentos atstojo lovą, ant jų dabar apsikloję viskuo ar beveik viskuo, ką turi, guli Renatė, Monika, Brigita ir Helmutas. Teta Lota kursto krosnelę, sėdi šalia ir seka pasaką. Vietoj maisto. Ant sienų prikabinta jų išsaugotų nuotraukų, kuriose fotoaparatas sustingdė kadaise buvusias laimingas akimirkas - ten visa šeima: ir senelis, ir tėtis Rudolfas, ir besišypsantis Heincas, ir besišypsanti mama Eva, ir visi, visi besišypsantys, besijuokiantys, springstantys linksmumu bei taika. Lotos žvilgsnis nuslysta sienom, tarsi spindulys nuskenuoja nuotraukų šypsenas, ji atsidūsta, įmeta į krosnelę dar porą lentos atskalų. Kaip gerai būtų, kad vaikai užmigtų, bet jie nemiega. Jie laukia, kol teta Lota pratęs nutrūkusią pasaką. Ji seka ir seka pasakas, bandydama užkalbėti jų alkį, užkalbėti šaltį, tačiau sekasi nekaip - šaltis seniai yra visur, taip pat ir kraujyje, o alkis graužia iš vidaus kaip nenumaldoma ledinė ugnis, rusenanti, smilkstanti - ji tikriausiai   niekada neužges. Vaikai jau nebeprisimena, kada jautėsi sotūs. O kokią tik pasaką beseka - visose vis apie duoną, apie mėsą, apie ropę, apie maistą.

O ir Eva negrįžta. Už malkinės sienų kaukia švilpia pūga, pro jos siautimą tolumoj pasigirsta pavieniai šūviai. Kažkur draskosi šunys.     

Kada ateis mama, klausia Renatė.

Pilies vietoje pastatytas užkariautojų stiliaus
 pastatas - "Dom sovietov".

Ateis, ateis... taigi, Jonukas atsikėlė naktį ir išėjo slapta, kad pamotė negirdėtų, į lauką. Mėnuo spindėjo aukštai pakilęs, jo šviesa žaidė ant grįsto kelio ir akmenėliai spindėjo tarytum sagos. Jonukas nusprendė: prisirinksiu aš tų mėnulio sagų pilnas kišenes. Kaip tarė, taip ir padarė, prisirinko spindinčių akmenėlių pilnas kišenes ir nuėjo miegoti. Išaušo rytas, pamotė atėjo žadinti vaikų: kelkitės, tinginiai, eisime miško kirsti, malkos visai baigiasi...

Kada ateis mama, klausia Helmutas.

Ateis, tuoj ateis... pakentėk... ir išėjo visi į mišką. Grytutė ėjo keliu ir ašarojo tyliai, galvodama, kas dabar bus, paklaidins mus miške pamotė, bet Joniukas žingsniavo drąsiai, atrodė guvus ir linksmas - jis kas keletą žingsnių vis numesdavo ant kelio naktį surinktus akmenėlius. Miške tėvas vaikams liepė parinkti žabų ir sukrauti laužą. Vaikai sukrovė laužą, o tėvas įžiebė ugnį. Dabar, sako pamotė, jūs pailsėkit prie laužo, o mes su jūsų tėvu eisime malkų kirsti. Tik, sako, neikite niekur nuo laužo, nes girios žvėrys gali jus sudraskyti...

Kada ateis mama, klausia Monika.

Ateis, Monikute, ateis... pamotė su tėvu nuėjo į mišką ir paliko vaikus prie laužo. Tačiau pamotė ir tėvas nekirto miško, jie tik pririšo prie medžio pliauską, kuri, siūbuojama vėjo, trankėsi į medį, ir atrodė, kad miške aidi kirvio smūgiai. Vaikai buvo labai alkani, jie seniai neturėjo burnoje nė trupinėlio duonos, tačiau žinojo, kad miegas nugali alkį - užmiegi ir valgyt nebenori. Todėl jie užmigo ir ramiai miegojo prie šildančios ugnies iki paties vidurnakčio...

Karas miestų gatvėse.

Aš noriu valgyt... aš noriu valgyt, ima verkšlenti Helmutas.

Tuoj grįš mama, ji atneš ko nors, reikia tik pakentėti...

Aš noriu valgyt.

Paklausyk pasakos, kol mama atneš valgyt... pamiegok...

Nenoriu pasakos... aš noriu duonos...

Vyriausioji sesuo Brigita neištveria nuolatinio Helmuto verkšlenimo, miegok tu, nezirzk, manai, mums lengviau negu tau, manai, kad tu labiau alkanas negu mes?

Helmutai, mes visi norim valgyt, bet reikia pakentėt, rytoj eisim visi ieškot duonos ir rasim, būtinai rasim. O gal jau rytoj sugrįš tavo brolis Heincas iš Lietuvos ir atneš visko daug, daug, pamiegok dabar, pamiegok, mažyli...

O kas bus, jeigu Heincą miške suėdė vilkas?

Lota įpila iš arbatinuko virinto vandens, paduoda Helmutui.

Vilkų seniai nebėra, jie tik pasakose, dabar žmonės kaip vilkai... išgerk karšto vandenėlio, sušilsi, su šiltu skrandžiu geriau miegosi...

Helmutas geria.

Karšto vandens prašo ir kiti vaikai.    

Eva savo mažiesiems vaikams paliepia įsidėmėti, prisiminti, žinoti, iš kur ir kas jie yra.

Kad ir kur atsidursit, jeigu ir manęs nebebus - atsiminkit, sako jinai, ir vaikai supranta, kad svarbu, labai svarbu prisiminti, kas esi ir iš kur.

Pakartok, mieloji, pakartok ir gerai įsimink. 

Esu Monika Sukat, gimusi Gumbinėj, 1936 metų kovo 9 dieną, Evos ir Rudolfo dukra...

Neužmiršk brolių ir sesių vardų...

Evos ir Rudolfo dukra, turiu du brolius - Helmutą jaunėlį ir Heincą vyriausią, o taip pat dvi seses - Brigitą ir Renatę... O kokios tautybės esi?

Aš - vokietė.

Dabar jūs, vaikai, pasakykit, kas tokie esat, pasakykit ir atsiminkit, kas beatsitiktų... Na, Renate, mieloji...

Esu Renatė Sukat, gimusi Gumbinėj, 1939 metų balandžio 1 dieną, Evos ir Rudolfo dukra...

Helmutas Sukat, gimęs... gimęs... (toliau neprisimena, susigėdęs nuleidžia galvą).

Motina kantriai kartoja... gimęs Gumbinėj, 1940 metų spalio 13 dieną, Evos ir Rudolfo sūnus... Dabar kartu sakykim...

Helmutas Sukat, gimęs Gumbinėj, 1940 metų spalio 13 dieną, Evos ir Rudolfo sūnus, turiu brolį Heincą ir tris seseris - Brigitą, Renatę ir Moniką.

Ir esu vokietis, sako Helmutas išdidžiai.

Motinos akyse pasirodo ašaros.

Kodėl tu verki, mama?      

Pasistenkit niekam nesigirti, kad esat vokiečiai... tik prisiminkit...

Temsta. Miškas stovi tylus ir gąsdinantis.

Albertas eina keleliu, jis pavargęs, eina, ko gero, jau ištisą dieną, o niekur jokių žmonių, tik miškas ir miškas. Staiga berniukui pasirodo, kad atpažįsta vietas. Jis pavargęs, taip klaikiai pavargęs, nejaugi taip ir neprieis tos sodybos, kurioje iš jų juokės mergaitės, kur jie valgė pusryčiams bulves su spirgais. Tikrai, juk pažįstamos vietos, negali jis apsirikti.

Pro medžius, pro sniegą pasirodo namo stogas, ir neviltis kaip šaltas vanduo užplūsta berniuko širdį - ne, čia ne tie svetingi namai, čia tie, negyvenami, kuriuose juos užpuolė laukinis berniukas, čia Albertas atėmė iš užpuoliko tą peilį, kuriuo apsigynė nuo juodojo šuns. Čia nėra nei durų, nei langų, čia nėra netgi stogo ir neras čia nakvynės.

Iš Mažosios Lietuvos ir Rytprūsių evakuacija prasidėjo
dar 1944 metais. Bėgta arkliais, traukiniais,  bandyta bėgti ir per
Kuršių marių ledą

Jis nedrąsiai užsuka į sodybą, dairosi, laukia, kad Hanselis nešoktų ant jo.

Praeina kelios tylios akimirkos, niekas nešoka, aplinkui nė garso.

Albertas suranda laužavietę, katiliuką su užšalusiu viralu, o paskui ir gulintį ant nugaros, į ledą įšalusį negyvą Hanselį.

Viena jo akiduobė užnešta puraus sniego, o iš kitos tiesiai į dangų žiūri nustebusi ledinė akis.

Renatė žiūri užvertusi galvą į liepos šakas - viskas nuvalgyta, nieko negalima pasiekti, ji krapšto medžio žievę ir žiaumoja ją, šalta, suledėjus ta žievė. Alkis graužia, ėda tarytum krūtinėje tūnanti žiurkė, Renatė galvoja, kaip gerai būtų nueiti lig miško, ten medžių turėtų būt daug ir daug pumpurų, ak, galvoja, jeigu greičiau tik ateitų pavasaris, tada būtų galima rasti visokių žolelių, rūgštynių ir uogų. Vėjas lenda mergaitei po drabužiais, svilina veidą, ji atsargiai, kad nepargriūtų, (mergaitei vis svaigsta galva) eina į savo „namus" į malkinę, kur taip sunku išbūti, nes Helmutas visą laiką inkščia, vis pasikūkčiodamas knirkia Otas, o Grėtė tarytum nebylė tik spaudžia jį prie savęs ir linguoja, linguoja, lyg norėtų amžinai užmigdyti. Bet ten yra nors karšto vandens - arbatos, išvirtos iš aviečių stiebų, kuriuos jau beveik visus, buvusius sode, ir nuskabė.

Renatė įeina į tamsią malkinę, tik pro nedidelį langelį krinta šviesa, teta Lota laiko pakėlus karščiuojančios Evos galvą, girdo ją tuo aviečių stagarų skystimu. Helmutas - kaip ir tikėjosi Renatė, - verkia ir vis kartoja, tarytum užstrigus gramofono plokštelė - noriu valgyt, aš noriu valgyt, noriu valgyt, aš noriu valgyt, paskui patyli ir vėl: noriu valgyt.

Netikėtai Eva neištveria ir kiek tik gali, kiek leidžia jos silpstančios jėgos, ima šaukti, kodėl tu vis inkšti, kodėl tu inkšti, tarytum kiti nenorėtų valgyti, tarytum kiti būtų sotūs, aš taip pat noriu valgyt, tai ką man daryt, tu valgai ir valgai, ar negalėtum ramiai pamiegoti. Eva šaukia ir springsta tais piktais, nemotiniškais  žodžiais, ji springsta ašarom ir neviltim, Lota ją bando raminti, sudrausti, Eva ima šaukt ir ant jos, ji riečiasi, raitosi guolyje, tarytum iš jos norėtų išlįsti kažkoks nematytas, siaubingas žvėris, gal pats Badas, kurį ji nešioja po širdimi.

Vyresnioji Renatės sesuo Brigita pakyla nuo gulto ir sako, parnešiu jums maisto, parnešiu, parnešiu! Tada eina pro Renatę, eina lauk, durys užsiveria, bet girdėti po nueinančios sesės kojom girgždantis sniegas. Renatė norėtų nuraminti mamą ir Helmutą, norėtų pravirkti, norėtų pati pasiguosti, tačiau kaip tai padaryti, jai baisu, jai baisu visas šias dienas, vis baisiau ir baisiau, ji bėga paskui Brigitą.

Renatė išsprunka pro duris ir dairosi, - vyresnioji sesė jau toli spėjo nueiti, ji žengia užtikrintu, tvirtu žingsniu.

Kur tu eini, palauk, palauk manęs, Brigita, šaukia Renatė ir vejasi, vejasi net griūdama. Kur tu eini, ką sugalvojai?

Jeigu Heincas gali atvežti maisto iš Lietuvos, tai ir aš galiu, nebeištversiu Helmuto inkštimo ir mamos barnių, nebegaliu, nebeištversiu.

Brigita nelėtina ėjimo, o Renatė stengiasi neatsilikti. Aš su tavim, Brigita, aš su tavim, paimk ir mane. Brigita žingsniuoja ir nieko nesako.

Kelias netrumpas, Renatė vos spėja, tačiau pasiryžusi neatsilikti. Jos pereina dykvietę, paskui pralenda pro metalinę tvorą, o tada jau visai netoli geležinkelis. Jos eina nesidairydamos, vengdamos susidurti akimis su kareiviais, kurie čia kažko laukia, atsirėmę į šautuvus, rūko dvokiantį tabaką, juokiasi, kažkokios moterys su didžiuliais į marškas susuktais mutulais taip pat laukia -gal traukinio, gal kokio žmogaus. Geležinkeliečiai stuksena kūjeliais sąstato ratus.

Pabėgėlių susidūrimas su Raudonąja armija

Mergaitės pralenda pro vieno traukinio vagonus, eina tolyn, čia ir kitas sąstatas, jos eina palei bėgius, mato kitą kareivių būrį, jie tikrai grįš namo, į Rusiją, važiuos per Lietuvą, jie lipa į lentinį vagoną, su savim nešasi lagaminus ir ryšulius.

Brigita sako, šitas traukinys tikrai važiuoja, kur mums dabar reikia.

Jos dairosi, eina palei tą traukinį, ieško ir pagaliau Brigita pamato pravirą vagoną. Mergaitės apsidairo ir greitai sulipa į vidų: pirma Brigita, o paskui ir Renatė, įsitveria sesės rankos ir šiaip ne taip įsikabaroja.

Vagone prietema, bet akys pripranta, čia tikriausiai vežti arkliai, prie priekinės sienos prikrauta šiaudų ir šieno, ant grindų kelios krūvos arklio mėšlo.

Brigita sako, reikia slėptis šiauduos.

Lauke pasigirsta balsai, jų daug, kalba rusiškai, juokiasi, mergaitės girdi artėjančius žmones ir slepiasi kaip gali šiene. Staiga su triukšmu atsiveria vagono durys, užplūsta šviesa ir vienas paskui kitą į vagoną ima lipti kareiviai. Jie linksmi, važiuoja namo, jie ! grįžta nugalėję iš karo. Renatė mato, kaip jie juokaudami stumdosi, vaikiškai besistengdami vienas kitam kumštelti į nugarą, jų koks dešimt, o gal ir daugiau. Iš lauko kažką jiems šaukia karininkas, jie atsako rimtai, vienas atiduoda pagarbą, vagono visai neuždaro, palieka tarpą, kai kas atsisėda ant vagono grindų, nuleidžia kojas pro atviras vagono duris ir užsidega suktines, kiti pasideda lagaminus ant žemės, traukia maistą iš maišelių ir lagaminų, valgo, kiti sukrinta ant šiaudų ir vienas beveik liečia Renatę. Mergaitė stengiasi net nekvėpuoti, ji užuodžia nuo kareivio sklindantį : tabako kvapą, bet kareivis, rodos, nieko nepastebi, jis pavargęs, iš karto bando užmigt.

Traukinys pagaliau pajuda, tačiau kareivis pasiverčia ant šono, o tada užčiuopia kažką gyvą esant čia pat, šiauduose. Jis nustebęs atsisėda ir pamato, jog tai mergaitė. Renatė žiūri didelėm, pilnom baimės akim. Kareivis kažką jai sako, išsigandusi, kad ją pastebėjo, mergaitė staiga šoka iš šieno ir bėga link vagono durų, iš netikėtumo kareiviai nesumoja jos sulaikyti, ji šoka iš jau gana greit riedančio traukinio. Kažkas kažką šūkteli jai pavymui rusiškai. Kareiviai sujunda, nustebinti įvykio, jie dabar suranda ir Brigitą. Brigita veržiasi iš jų rankų, nori ištrūkti, nori šokti paskui sesę, tačiau kareiviai neleidžia, jie sako, nebijok, ko bijai, mes tau nieko nepadarysim, užsimuši, nešok, užsimuši.

Mano sesė, mano sesė, šaukia Brigita, mano sesė Renatė, paleiskit mane, paleiskit...

Nurimk, nurimk, užsimuši, kaput, kaput, negalima šokt, mergaite, mes nieko tau nedarysim, ko bijai, nebijok, užsimuši, bando sulaikyti Brigitą kareiviai.

Brigita nutyla, traukinys rieda greitai, jis vis greitėja, pro praviras vagono duris vyresnioji sesė mato tolumoje tarsi kokį drabužių ryšulėlį, ji žino, kad tai jos sesuo, ten Renatė, ji guli ant sniego ir ledo, ji guli tarytum būtų jau nebegyva.

Renatė girdi nutolstantį traukinį, pamažu keliasi, jai iš smilkinio plona srovele teka kraujas, ji šokdama iš vagono galvą susitrenkė į ledo luitą, tačiau pamažu atsigauna. Pasaulis nustoja suktis, skrieti, siūbuoti, išnyksta juodos dėmės, rodęsi akyse, ir mergaitė supranta - Brigita išvažiavo į Lietuvą.

Badas ir šaltis įveikia žmones, jie palūžta, jie tampa tarytum tušti metaliniai mechanizmai, kurie nieko nelaukia, nieko nebijo ir niekuo nesistebi. Laikas tiksi lėtai ir vienodai, judesiai pasidaro mechaniniai, kaip ir mintys.

Geriau jis numirtų, sako teta Lota.

Helmutas inkščia tą patį vis ir tą patį, jo inkštimas kaip grąžtas.

Ir aš noriu mirti, sako Eva.

Jie ateina, atsidūsta Lota, jie ateina...

Pasigirsta tolimi žingsniai, balsai. Jie iš tikrųjų ateina, matyt, alkano žmogaus klausa taip įtempta, kad girdi per sienas.

Kareiviai.             

Paminklas "Atsisveikinimas su Tėvyne"
Klaipėdoje, (skulptoriai L. ir R.
Janischowskiai)

Jie pabeldžia. Bet durys seniai nebeužšautos, jie eina į vidų - raudonskruostis leitenantas, jo antakiai tankūs ir vešlūs, ir pora kareivių.

Sobiraites, sako. Susirinkit, susiruoškit, ką turit, ir eisim.

Kur, klausia Lota, kur mes eisim iš savo namų, savo malkinės, ne, ji neklausia, ji tik nori paklausti, bet kokia to klausimo prasmė. Nėra jokios prasmės - sako, susirinkit, ką turit, vadinasi, reikia susirinkti.

Mano vaikai išėję, mano mergaičių nėra, sako motina Eva. Mums reikia sulaukti vaikų.

Nelauksim jūsų vaikų, sako tasai leitenantas. Nelauksim, nėra kada laukti.

Kur mus išvedat, klausia Lota.

Dabar susirinksim prie štabo, o iš ten veš visus į darbus.

Į darbus?

Gausit už tai maisto korteles ir duonos. Kažkas juk turi užpilti karo paliktas tranšėjas ir apkasus.

Teta Lota ir Grėtė renka viską, ką tik gali: drabužius, avalynę, viską, kas gali praversti žiemos speiguose. Lotai gaila - metalinės krosnelės negalima pasiimti, kaip tu ją pasiimsi...

Paskubėkit, kiek galima laukti, nerimsta leitenantas.

Pagaliau jie išeina į kiemą, o ten sujudimas: anoji rusės karvutė beveik nepastovi ant kojų ir pieno jau nebeduoda, vyriškis ją tempia pro tvarto duris į kiemą.

Nušaukit, sako, gyvulį. Nušaukit.

Šert reikia, nešėrus, matai, vien tiktai kaulai beliko ir akys, juokias senas, ūsuotas kareivis.

Kuo šert? Kuo gali šert, jeigu pašaro nėr? Nušaukit, sako ta moteriškė.

Kareivis nusitaiko ir šauna, šūvis nuaidi skardus ir galingas. Gyvulys krinta ir jau neatsikelia.

Bent mėsos turėsim, sako tos karvės šeimininkas.

Otas žiūri išpūtęs akis į negyvą gyvulį, Grėtė paskubina, stumteli brolį.

Sėsk į rogutes, sėsk, Otai.  

Paminklinis ansamblis 1944-1947 m. badu mirusių
 ir nužudytų Rytprūsių gyventojų atminimui.
Aut. A. J. Aleksandravičienė.
 Atidengtas 1992 m. birželio 20 d. Vokiečių bendrijos
 „Edelveisas“ rūpesčiu.

Lota ir Grėtė tempia rogutes, kuriose sėdi Helmutas ir Otas, motina Eva eina iš paskos, akys merkiasi, kojos sunkios tarytum medinės trinkos, šaltis ir alkis graužia kaip didelis geležinis kirminas, įsitaisęs krūtinėj, ir norisi tiktai numirti.

Kareiviai nusivaro moteris ir vaikus. Ledinis vėjas, sniegas. Aplink namų griuvėsiai, sudegę tvartai, sulaužyti vežimai, išdraskys tos dėžės, lagaminai, sulaužyti vaikiški vežimėliai... Sniegas pajuodęs nuo suodžių, išmargintas juodom kraujo ar tepalo dėmėm...

Šalikelėj - sušalę lavonai, toliau nuo kelio žmonės sėdi ant rąstų. Vaikai klausinėja - kodėl jie taip daro, ko laukia? Lota paaiškina - jie mirę, nebegalėjo eiti, atsisėdo ir sušalo...