.
Karas visada žiauru. Paskutinis, vykęs Lietuvoje - ypatingai.
Ir ypatingai žiaurus - pralaimėjusiai pusei. Žuvusiųjų šeimoms. Jos netekusios artimųjų, tėvų, vyrų, tėvų, šeimos maitintojų, tampa ir priešų (nugalėtojų) persiokiojamaisiais. Karas prasitęsė, šįkart - prieš moteris ir vaikus. Tuos, kurie negali apsiginti.
Tuo žiauresnis, kuo žiauresnės buvo ideologijos - fašizmo ir stalinizmo.
Nors istorija apie karą prieš taikius gyventojus kartojosi - prieš tai smurto ir baisaus žiaurumo banga ritosi į vieną pusę, po to - grįžo atgal...
Autorius romane pasakoja vokiečių mergaitės Renatės ir jo šeimos istoriją, turiu patikslinti - išbarstytos šeimos, kitų vaikų siužetinės linijos nutrūksta pusiaukelėje... Kaip teigia autorius, nemaža romano pasakojimų paimta iš Renatos Markewitz - Savickienės bei kitų "vilko vaikų" pasakojimų.
Knyga nėra dokumentinė, greičiau - kinematografiška, panašesnė į kino scenarijų. Drauge - sukrečianti, kadangi knygos gerojai - vaikai - nuolat gyvena ribinėse situacijose, kur atsiskleidžia ir geriausi, ir blogiausi būdo bruožai, net pati situacija - pokaris, šalis, nukentėjusi nuo "vilko vaikų" tėvų turi parodyti žmoniškumą niekuo dėtiems vaikams, kurių tėvai buvo tie, kurie kėlė siaubą...
