Panevėžio vyskupijos bažnyčios

Panevėžio vyskupijos bažnyčios : iliustruotas žinynas / [vyr. redaktorė Danguolė Kandrotienė]. - Kaunas : Terra publica, [2012] (Vilnius : BALTO print). - 261, [2] p. : iliustr., žml. ; 24 x 25 cm. -ISBN 978-609-8090-00-0 (įr.)Negaliu praeiti pro šalį, kai kažkas rašoma apie Panevėžį.

Šįkart - nauja knyga apie Panevėžio vyskupijos bažnyčias, viena iš serijos apie visas Lietuvos bažnyčias. Tai nėra apie "100 gražiausių" ar "100 neįtikinamiausių" pastatų, šiose knygose pristatomos visos Lietuvos bažnyčios, kad ir kiek nuošalios ir nežinomos jos būtų, kažkam jos tikrai pačios nuostabiausios, kadangi pažįstamos nuo kūdikystės.

Apie teksto pobūdį galite spręsti iš pateikiamos ištraukos apie Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčią - pačią seniausią mūsų mieste.

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

 

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra Panevėžio miesto senamiestyje, prie Nevėžio upės.

 Panevėžio miesto vardas pirmą kartą paminėtas 1503 m. rugsėjo 7 d., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui nurodė šalia Nevėžio pastatyti bažnyčią. Pirmoji Panevėžio bažnyčia iškilo 1507 m., o šalia jos kaip bažnytinė valda - smuklė, spirito varykla, pirtis, klebonija.


Paminklas kunigaikščiui Aleksandrui
(Skulptorius Stanislovas Kuzma). Simboliška - rankose -
jo įsakymu įkurta bažnyčia

Pirmoji Panevėžio bažnyčia buvo nedidelė, medinė, stačiakampio plano, su bokšteliu, puoštu kupolu. 1528 m. prie bažnyčios nutarta įsteigti parapinę mokyklą, kuri beveik 200 metų buvo vienintelė mokymosi įstaiga Panevėžio mieste. Apie 1568 m. įsteigta savarankiška Panevėžio parapija.

Senosios bažnyčios vietoje klebono Jurgio Tiškevičiaus rūpesčiu 1629-1631 m. pastatyta naujoji šventovė. Viduje iš penkių planuotų altorių įrengti trys, didžiajame altoriuje kabėjo Dievo Motinos paveikslas. Rusijos ir Švedijos karo metu (1655 m.) bažnyčia buvo gerokai apgriauta, kurį laiką buvo skirta karo reikmėms.

Kai bažnyčia sudegė ar sunyko, 1781 m. Nevėžio dešiniajame krante, netoli Naujojo Panevėžio, ant aukštų mūro pamatų iškilo trečioji Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Jos statyba rūpinosi Vilniaus kapitulos kanauninkas Mikalojus  Tiškevičius. Bebokštė, kryžiaus plano bažnyčia turėjo dvi koplyčias, zakristiją, vargonus, penkis altorius. Didįjį altorių puošė iš medžio išdrožta Nukryžiuotojo Kristaus figūra, viršuje stovėjo Šv. apaštalų Petro ir Povilo statulos. Dar nebaigta įrengti bažnyčia buvo pašventinta. Kiek vėliau buvo pastatyta dviaukštė varpinė, įkelti trys varpai.

Nuo 1860 metų pradėta rūpintis naujos bažnyčios statyba. 1876 m. carinės Rusijos valdžia patvirtino planus (archit. U. Golinevičius) ir leido pradėti statybas. Statybos darbus organizavo klebonas Mykolas Chodoravičius. 1877 m. į Panevėžį atvykęs vyskupas Aleksandras Beresnevičius pašventino naujosios bažnyčios pamatus. 1887 m. bažnyčioje įrengti Vilniaus vargonų meistro Juozapo Radavičiaus 23 balsų vargonai, kuriuos paaukojo Leonas Misevičius.

1898 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas. 1912 m. klebono kanauninko Juozapo Stakausko rūpesčiu bažnyčia buvo gražiai išdekoruota.

Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo nuniokota. Jos remontu rūpinosi kanauninkas Vladas Butvila: atnaujintas altorius, Kryžiaus kelio stočių paveikslai, įrengtos naujos klausyklos, bažnyčios prieangyje sumontuotas tambūras ir kt.

Nuo 1970 m. klebonavęs monsinjoras Jonas Juodelis pastatė klebonijos pastatą, kuriame gyveno 1990-2006 m. Vėliau klebonija tapo parapijos namais: čia vyksta parapijiečių susitikimai, veikia parapijos biblioteka.

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra raudonų plytų, netinkuota, neoromaninio stiliaus, bazilikinė, su dviem fasadiniais bokštais. Pastatas yra stačiakampio plano, 52 m ilgio ir 26 m pločio, su pusiau apskrita apside ir išsikišusiu į priekį prieangiu su didele arka. Bažnyčios fasaduose ryškios klasicizmo stiliui būdingos formos: visos sienos puoštos suporintais piliastrais ir plačiais karnizais, frontonas originaliai sujungtas su bokštais atvirkštinėmis arkomis. Dviejų tarpsnių bokštai uždengti išgaubtais šalmais su smailėmis.

Bažnyčios vargonai

Bažnyčios vidaus erdvę į tris navas skaido daugiakampio skerspjūvio pilioriai su postamentais ir kapiteliais, tarpusavyje sujungtais pusapvalėmis arkomis. Prie vieno pilioriaus stovi bažnyčios statytojo klebono kunigo M. Chodoravičiaus biustas (aut. K. Ulianskis, 1910), o sienoje įtaisyti paskutinio Žemaičių vyskupo P. Karevičiaus (aut. J. Zikaras, 1927) ir pirmojo Panevėžio vyskupo K. Paltaroko (aut. J. Zikaras, 1933) bareljefai.

Įrengti trys altoriai. Didžiajame Nukryžiuotojo Kristaus altoriuįe nutapytas Jeruzalės miesto reginys, vaizduojantis ant kryžiaus mirštantį Kristų. Antrajame didžiojo altoriaus tarpsnyje paveikslo nėra: jo vietoje yra langas su Šv. apaštalų Petro ir Povilo vitražu (aut. J. Koskevičius, 1896). Po didžiuoju altoriumi įrengta kripta, kurioje palaidoti bažnyčios statytojas kunigas M. Chodoravičius, klebonas prelatas J. Grabys.

Kairėje navoje yra altorius su išimamu Šv. Jurgio paveikslu, kurio vietoje pastaruoju metu statoma Švč. Jėzaus Širdies statula. Viršuje - mažas Šv. Juozapo paveikslas. Dešiniajame altoriuje kabo Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas su karūnomis ir aptaisais, viršųje - Šv. Antano paveikslas.

Interjeras

Didinga arka gaubia romaninio stiliaus vargonus (aut. J. Radavičius, 1887), kurie yra tik centrinės navos pločio.

 Bažnyčioje saugoma nemažai meno vertybių, tarp jų - keturiolikos paveikslų ciklas „Kryžiaus kelio stotys" (aut. A. Glembockis, XIX a. pab.).

Šventorius aptvertas plytų mūro ir metalinio tinklo tvora. Dvigubi arkiniai vartai iš plytų mūro dera su bažnyčios fasadu. Priešais bažnyčią stovi monumentalus rausvo granito paminklas 1863-1864 m. sukilėliams, sukurtas skulptoriaus Juozo Lebednyko. Šventoriuje yra išlikusių antkapinių paminklų. Išraiškinga Šv. Aloyzo Gonzagos skulptūra - ant betoninio postamento pastatyta skulptūra, vaizduojanti jaunuolį su lelija, rožiniu ir maldaknyge (skulpt. B. Bučas, 1933). Išsiskiria ąžuolo kamieno formą su jį apsivijusiu žalčiu imituojantis antkapinis paminklas, pagamintas 1855 m.

Atlaidai: Šv. apaštalų Petro ir Povilo (tituliniai) - birželio 29 d., Švč. Mergelės Marijos Gimimo - rugsėjo 8 d., Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo - gruodžio 8 d.

 

Skaitykite bibliotekoje taip pat: