Tarjei Vesaas. Šiaurės savaitė. Žiema

Šiaurės šalių bibliotekų savaitė yra Šiaurės šalių asociacijų "Norden" federacijos kuruojamas projektas, kuriuo siekiama skatinti skaitymą, domėjimąsi Šiaurės šalių literatūrą ir propaguoti švietimo idealus Šiaurės bei Baltijos šalyse ir kaimyniniuose regionuose.

Šiemet, 2013 metais, savaitės tema - Žiema. Ar gali būti kas būdingiau Šiaurės šalims?

Ar gali būti kas būdingiau Šiaurės šalims nei bendravimas šeimos ratelyje, skaitymas balsu vaikams ar tarpusavyje, suaugusiems? Juk Norvegijos, Švedijos vaikų literatūra laikoma viena stipriausių pasaulyje, mėgiama ir suaugusiųjų literatūra, labai stiprios moterys rašytojos... Kaip kitaip šiaurėje, kur išgyvenimo sąlygos yra rūsčios, kur kiekvienas bendruomenės narys yra svarbus?
Skaitykime balsu savo šeiminykščiams...

Skaitymui parinkome tekstą, kurį rekomendavo Šiaurės šalių asociacijų "Norden" federacija šių metų projektui - Tarjei Vesaas "Ledo pilis". Ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą, autorių pažįstame iš romano "Paukščiai" .

 Tarjei Vesaas (1897-1970) - norvegų romanų, novelių, pjesių ir eilėraščių rašytojas. 1923 metais pasirodė jo debiutinis romanas "Žmonių vaikai" ("Menneskebonn"). Iš viso buvo išleisti 23 romanai, 4 novelės, 6 eilėraščių rinkiniai bei 3 pjesės. Šio rašytojo kūriniai yra išversti į 28 kalbas. Tarjei Vesaas buvo apdovanotas įvairiomis premijomis, o 1964 metais už romaną "Ledo pilis" jam skirta Šiaurės Tarybos literatūros premija.

"Ledo pilis" išvydo dienos šviesą 1963 metais. Romane pasakojama apie dvi mergaites - Uną ir Sisę. Apie jų draugystę, vienatvę, sąlyčio taškus, slenkstį tarp vaikystės ir suaugusio žmogaus gyvenimo. Vieną žiemos dieną Una išeina į mišką ir netikėtai atsiduria prie ledo pilies. Toji pilis - aplink krioklį susiformavęs didžiulis ledo luitas. Sužavėta nuostabios ledo pilies Una pajunta nepaprastą jos trauką, leidžiasi į vidų, tačiau pasiklysta ir neberanda kelio atgal.   

Šiaurės Tarybos vertinimo komisijos pranešimas

 

1964 metų Šiaurės Tarybos literatūros premija skiriama Tarjei Vesaas už Šiaurės šalių žiemos gamtos kontekste sukurtą romaną "Ledo pilis", kuriame labai jautriai įkūnijami žmogaus dvasiniai išgyvenimai kenčiant vienatvę ir ieškant draugystės. 

 

 

Tarjei Vesaas "Ledo pilis" ("Isslottet")



Tarjei Vesaas

Iškyla prie ledo pilies šiomis dienomis buvo aptariama mokykloje. Una pokalbiuose nedalyvavo, tačiau pakankamai girdėjo ir gerai žinojo, apie ką yra kalbama. Taip pat žinojo, kad žygio negalima ilgai atidėlioti, nes bet kurią dieną galėjo pradėti snigti.

Anksčiau ten šniokštė krioklys, kuris užsitęsusių šalčių metu apaugo keistu ledo kalnu. Buvo kalbama, kad jis atrodo kaip pilis ir niekas negalėjo prisiminti regėjęs ką nors panašaus anksčiau. Toji pilis ir buvo žygio tikslas. Iš pradžių reikėjo pereiti ežeru iki upės ištakų, o tada traukti upės vaga iki krioklio. Ši trumpa žiemos diena puikiai tiko žygiui.

Nuostabu, diena suplanuota.

„Bet ar neturėčiau apžiūrėti krioklio kartu su Sise?“

Tą mintį ji nuvijo džiugiai pagalvojusi: „Apžiūrėsiu jį su Sise kitą kartą. Taip net geriau.“

Ežerą sukaustęs ledas buvo toks skaidrus, kad jo beveik nesimatė. Plieninis ledas. Šąlant į vandenį nenukrito nė viena snaigė, nepasirodė jos ir po to.

Dabar ledas buvo storas ir saugus. Braškėdamas ir poškėdamas darėsi vis tvirtesnis. Una tekina pasileido prie jo. Bėgti vertė šaltis. Be to, ji norėjo kuo greičiau ištrūkti iš teritorijos, kur galėjo sutikti žmonių – šiandien juk ketino paslapukauti viena.

Jai pavyko. Persekiojantis šauksmas „Una, kur tu?“ taip ir nepasigirdo. Švelnus tetos balsas nenuskambėjo. Teta manė, kad ji mokykloje.

Bet ką pamanys mokykloje?

Apie tai nesusimąstė.

Tiesiog, kad bent kartą susirgo. Žinoma. Ar Sisė irgi taip pagalvos? Galbūt viską supras?

Una bėgo per sustingusią ir nuo žingsnių skambančią žemę. Aplinkui stypsojo apšerkšnijęs miškas su retomis proskynomis. Norėdama pasislėpti nuo žmonių akių judėjo tarp medžių zigzagais. Pirmiausia reikėjo išeiti ant ledo, o paskui traukti palei krantą.

Ji galvojo apie Sisę. Rytdienos susitikimą, kuris viskam susigulėjus jau nebeatrodė toks neįmanomas, kaip šiandien. Staiga ji nebebuvo vieniša, atsirado žmogus, kuriam netrukus galės viską papasakoti.

Kupina džiaugsmo bėgo ledo link per apšarmojusią žemę, tarp sidabru žvilgančių apšerkšnijusių beržų šakų. Pagaliau prašvito. Iš žemės styrojo bespalviai apšerkšniję stagarai. Vietomis nulūžę, kai kur su plačiais bespalviais lapais – ant prabėgančios Unos batų nuo jų kilo ir leidosi smėlio sausumo sidabrinis šerkšnas.

Ji džiugiai galvojo apie ledą:

„Storesnis ir storesnis.“

Toks turėtų būti ledas.

Naktimis net braškėjo. Kas nors prabudęs gal pagalvodavo: „Štai jis tapo dar storesnis.“

Tokiame šaltyje poškėjo ir seno rąstinio namo sienos. „Rąstai traukiasi“, – sakydavo teta. Tas garsas naktimis nekeldavo minčių, kad ledas darosi storesnis. Ne, tada galvodavai, jog dabar taip šalta, kad net sienos poška.

Štai ji pasiekė krantą. Niekieno nė akies krašteliu nepastebėta, todėl niekas nieko nesuuos.

Ji žinojo, kad tokią ankstybę ant ledo nieko nebūdavo. Priešpietį čia pasirodys maži vaikai. Tėvai leisdavo jiems vaikščioti nevaržomiems, nes ledas buvo tvirtas kaip uola ir nereikėjo nerimauti dėl kokių nors pavojingų ar klastingų vietų. Ežeras buvo didelis, ledo plotai milžiniški.

Tarjei Vesaas

Vienas smagumėlis žiūrėti pro juoduojantį ledą prie kranto. Una nebuvo suaugusi labiau nei atrodė, todėl atsigulė ant pilvo ir priglaudusi rankas prie veido sukoncentravo žvilgsnį.

Tas pats, kaip žiūrėti pro blizgantį stiklą.

Saulė ką tik patekėjo, šalta šviesa smelkėsi gilyn per ledą iki pat rudo nuo dumblo dugno su akmenimis ir vandens augalais.

Netoliese nuo kranto ežeras buvo sušalęs iki pat dugno. Net ir dugnas buvo apšarmojęs, su storu plieninio ledo sluoksniu ant viršaus. Tame ledo luite sustingo platūs, kardo formos lapai, blyškūs ploni stagarai, sėklos ir visokie vabzdžiai, išsikėtojusi rudoji skruzdėlė – viskas tarp savaime lede susiformavusių perlų, kurie paliesti saulės spindulių spindėjo kaip tikri. Juodi ir apvalūs pakrantės akmenys pūpsojo luite drauge su žievės netekusiais pagaliais. Paparčiai su lūžusiais stiebais sustingo ledo luite kaip nuostabiausias paveikslas.

Kai kurių šaknys tebebuvo įaugusios į dugną, kiti pakliuvo į stingstančio vandens gniaužtus ir dabar gulėjo pasklidę paviršiuje, o ledo gniaužtai skverbėsi gilyn.

Sužavėta Una gulėjo negalėdama atplėšti akių. Tai buvo gražiau už bet kokią pasaką.

Vis žiūrėjo ir žiūrėjo.

Gulėjo tiesiog ant ledo. Šalčio dar nejautė. Dugne matėsi iškreiptas jos liauno kūno šešėlis.

Ji slinko veidrodiniu ledo paviršiumi. Nuostabieji paparčiai toliau pūpsojo šviesos jūros užlietame ledo luite.

Toliau žiojėjo bauginanti bedugnė.

Gylis didėjo, dugnas ir viskas aplinkui buvo rudos spalvos. Tarp negausių augalų dumble gulėjo mažas juodas vėžiagyvis ir judino vieną koją. Naudos iš to buvo nedaug, gyvis nepajudėjo ir neišsikapstė iš dumblo. Tačiau toliau dumblo siena staigiai smigo tiesiog į juodą gelmę.

Bauginanti bedugnė.

Una slinko toliau, šešėlis neatsiliko, šliaužė tiesiog virš gelmės ir išnyko joje tarsi prarytas. Taip staiga, kad Una net krūptelėjo. Po to susivokė.

Kūnu bėgiojo šiurpuliukai. Atrodė, kad guli skaidriame vandenyje. Staiga Uną apėmė svaigulys, bet netrukus atsitokėjo saugiai gulinti ant storo ir tvirto kaip plienas ledo sluoksnio.

Vinje - rašytojo gimtinė

Vis dėlto matyti stačią bedugnę buvo nejauku. Mirtis visiems nemokantiems plaukti. Dabar Una mokėjo, bet kažkada ne ir vieną kartą akis į akį susidūrė su tokia bedugne. Ji braidžiojo vandenyje, kai staiga po kojomis nebeliko pagrindo. Kūnas apmirė, ji juto, kaip leidžiasi gilyn, bet staiga tvirta ranka trūktelėjo atgal ir iškėlė į saugią seklumą, atgal pas krykštaujančius draugus.

Unai nespėjus baigti minties apie šiurpią povandeninę nuokalnę, iš tamsos išniro šešėlis. Prieš pat veidą greitai kaip strėlė pasirodė žuvis. Užmiršusi apie jas skiriantį ledą Una atšoko į šalį. Tarsi brūkšnys šmėkštelėjo pilkšvai žalia nugara, tada metėsi į šoną ir šalta akis įsistebeilijo, kas ji per viena.

Ir viskas, tada atgal į gelmę.

Buvo visiškai aišku, ko ta žuvelė norėjo. Įsivaizdavo, kad dabar, gelmėje, ji pasakojo kitoms, ką mačiusi. Ta mintis kažkuo patiko.

Vis dėlto smalsioji žuvis nutraukė nematomą giją. Ji pajuto šaltį. Atsistojo ir pasileido bėgti bei čiuožti per ledą.

Kartais atsidurdavo į ežerą įsiterpusiuose sausumo ruoželiuose, po to vėl ant ledo. Buvo gera jausti grįžtančią šilumą.

Tai gerokai užtruko – iki upės ištakų buvo gabalas kelio.

Vis dėlto ji pasiekė tikslą.

Žemiau buvusio krioklio nei matėsi, nei girdėjosi. Tik lėta vandens tėkmė, o ties ištakomis nebuvo nei tėkmės, nei kokio garso.

Čia vanduo sruvo iš didžiojo ežero. Švelniai slydo ledo pakraščiu, tačiau taip lėtai, kad nieko nesimatė. Tik garas nuo šalčio. Ji stovėjo ir žiūrėjo tarsi užkerėta, lyg būtų gražiame sapne. Tokie paprasti dalykai kūrė nuostabų reginį.

Širdyje nejautė vidinių priekaištų dėl to, kad leidosi į draudžiamą kelionę, iš kurios gali būti sunku grįžti. Ties ledo pakraščiu srovenantis vanduo užliejo ramiu džiugesiu.

Ji vėl tarsi krito į šešėlių pilną gelmę, tik dabar tai tęsėsi ilgai, o ką tik patirti išgyvenimai prieš akis iškilus šiam vaizdui netruko užsimiršti: skaidrus ir begarsis didžiosios upės vanduo tekėjo po ledu, smelkėsi kiaurai, nešė ją ir kuždėjo kažką, ką ji seniai norėjo išgirsti.

Jiedu su vandeniu buvo tokie tylūs, kad ėmė manyti girdinti tolimą krioklio gaudesį. Ten, kur slystantis vanduo vertėsi į prarają. Krioklio iš čia neturėtų girdėtis, žinojo tai iš mokyklos. Vis dėlto dabar aiškiai girdėjo.

Jai reikėjo ten. Ir negalvoti apie kitką. Šiandien viską pamiršti!

Ten, žemyn, jie turėjo keliauti su klase. Gaudesys smelkėsi per sušalusį orą tarsi gaivus kvapas. Iš tiesų jo čia neturėjo girdėtis.

Juodas ir begarsis vanduo švelniai slydo po nugludintais ledo kraštais. Visą laiką naujas, tyras ir švelnus lyg sapne.

Tolimas krioklio gaudesys priminė, kad jai reikia būtent ten. Ji atsitokėjo. Norėjo kam nors pasipasakoti apie tai, ką dabar jautė. Nors niekada nesugebėtų, tą irgi jautė.

Pajuto, kaip smarkiai sušalo vos tik sustojusi. Šaltis smelkte smelkėsi per drabužius. Norėdama sušilti ji pasileido bėgti.

Kiek žemiau ištakų buvo nedidelis nuolydis. Begarsis vanduo tekėjo smarkiau. Upės krantai apačioje atrodė tarsi nesibaigiantys nuostabių ledo figūrų nėriniai, sukurti šalčio ir šiltesnės upės garų. Vogčiomis atitekėjęs vanduo lyžčiojo ledo kraštus.

Žemė čia buvo nusėta šilojų bei žolės kupstelių, o įkypai krentančiuose saulės spinduliuose lygiai taip pat blizgėjo sidabro baltumo šerkšnas. Una šokinėjo šioje pasakų šalyje nuo kupsto ant kupsto. Kuprinėje kratėsi vadovėliai ir pietų dėžutė.

Nuolydis didėjo. Netrukus upė pasidarė triukšmingesnė – vanduo tekėjo tarp kyšančių juodų akmenų su blizgančiomis ledo karūnomis.

Una čia atėjo neatsiklaususi leidimo. Galvojo: „Aš to nenorėjau.“ Tačiau tiesa buvo kitokia – norėjo vis labiau ir labiau.

Telemark krašto bažnyčia pastatyta XIII a.
Šios bažnyčios įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą

Dabar aiškiai girdėjo iš apačios sklindantį viliojantį gaudesį. Nuolydis toliau didėjo, stiprėjantis gaudesys traukė vis smarkiau ir viskas rodėsi dar tikroviškiau.

Kūnas sušilo nuo guvaus bėgimo, sustojus ją apgaubdavo iškvėpto oro debesėliai. Stora striukė nebuvo patogi bėgti. Una visa iškaito, akys blizgėjo. Retsykiais stabtelėdavo ant kupsto ir iškvėpdavo debesis garų nuo karšto ir sveiko alsavimo.

Stiprėjant nuolydžiui vanduo upėje tekėjo vis garsiau, tačiau krioklio gaudesys ir toliau girdėjosi tik kažkur tolumoje – bauginantis ir viliojantis.

Mintyse bandė save apgauti:

„Aš to nenoriu!“

Žinoma, kad norėjo. Tai buvo susiję su Sise.

Tai buvo vienintelis teisingas dalykas, nors ir neleistinas bei beprotiškas. Dabar ji nė už ką neapsigręžtų. Tai buvo susiję su Sise ir gėriu, kurio spinduliai turėjo sušildyti po šios dienos. Dabar apsigręžus, atsitraukus nuo gaudesio apačioje, atsivertų netekties skylė, kurios niekada nebesugebėtumei užpildyti.

Gaudesys vis garsėjo. Srovė stiprėjo, vandenyje ėmė rastis geltoni dryžiai. Una bėgo palei upę sidabruotais viržių ir žolių kupstais. Kartais pasitaikydavo vienas kitas medis. Dundesys dar sustiprėjo ir netrukus prieš ją ėmė rangytis vandens garų migla – visai prie pat vanduo krito žemyn.

Ji sustojo kaip įbesta, tarsi pati būtų bekrentanti žemyn – taip greitai atsidūrė toje vietoje.

Užliejo dvejopi jausmai – iš pradžių stingdantis šaltis, o paskui uždeganti šiluma, kaip ir būna žvelgiant į akis didiems dalykams.

Čia Una lankėsi pirmą kartą. Vasarą niekas jos nepakvietė į šią vietą. Teta minėjo apie čia esantį krioklį, bet tik tiek. Tik dabar, vėlyvą rudenį, kuomet susiformavo ta keista ledo pilis, žmonės vėl ėmė apie jį kalbėti.

Taigi, kas tai buvo?

Ledo pilis.

Saulės akimirksniu nebeliko. Čia plytėjo gilus slėnis, kurį saulės spinduliai galbūt pasieks vėliau, bet dabar jame tvyrojo šaltas kaip ledas šešėlis.

Una žvelgė žemyn į pasakų pilį su bokšteliais, skliautais, apšerkšnijusiais kupolais, švelniai išlenktomis arkomis ir gluminančiais nėriniais. Viskas iš ledo, pro kurį purškiantis vanduo toliau pamažu tobulino formas. Ledo atitvertos krioklio atšakos sruvo naujomis vagomis ir kūrė ledo skulptūras. Viskas švytėjo. Saulės spinduliai čia nesiekė, tačiau nuo mirtino šalčio viskas savaime švietė mėlyna ir žalia spalva.

Viso to viduryje krioklys krito į juodos bedugnės nasrus. Vandens gijos sruvo uolomis ir kriokliui įsismarkaujant keitė spalvą iš juodos į žalią, o iš žalios į geltoną ir baltą. Iš apačioje žiojinčios skylės sklido riaumojimas, kur vanduo baltai putodamas krito į dugno akmenis. Ore tiško balti purslai.

Unai ištrūko susižavėjimo šūksnis, kurį iš karto prarijo triukšmas ir gaudesys, lygiai kaip jos iškvepiamo oro garus pasiglemžė šalta krioklio migla.

Migla ir putos nesustojo nė akimirkai. Pilis iš lėto, tačiau nenumaldomai augo. Vanduo buvo išsiliejęs iš vagos. Viską statė šaltis. Toliau, aukščiau, nišas, praėjimus, užkaborius ir ledo kupolus viršuje. Daug sudėtingesnius ir didingesnius, nei Una kada nors kur nors buvo mačiusi.

Vinje senieji namai

Dabar ji žvelgė į pilį iš viršaus. Panūdusi apžiūrėti iš apačios ėmė leistis stačiais apšarmojusio upelio šlaitais greta krioklio. Pilis atrodė didžiulė ir kerinti.

Tik pačioje apačioje prieš mažą mergaitę atsiskleidė visa didybė, nuo kurios išgaravo paskutiniai sąžinės priekaištai dėl šio žygio. Turėjo pripažinti sau, kad sprendimas leistis čia buvo daugiau nei teisingas. Iš apačios nenusakoma ledo pilis atrodė septynis kartus didesnė ir įspūdingesnė.

Dangų remiančios ledo sienos rodėsi augančios akyse. Ji buvo priblokšta. Prieš akis mirgėjo susikryžiuojančios ir persipinančios dalys, kurių net nemokėjo apibūdinti. Veikiama vandens pilis plėtėsi į visas puses. Pats vanduo krito žemyn pačiame viduryje ir nieko neįsileido į savo erdvę.

Kai kurias vietas vanduo paliko, nes jos buvo baigtos – blizgančios ir sausos. Kitur darbas virė toliau, ten rūko garas ir tiško purslai, o srūvantis vanduo akimirksniu virto melsvai žaliu ledu.

Pasakų pilis. Jei tik buvo koks nors įėjimas, reikėjo žūtbūt patekti vidun! Čia tiesiog privalėjo būti daugybė slaptų įėjimų ir vartų, kuriuos tereikėjo rasti. Sužavėta prieš akis iškilusios neįprasto reginio, Una pamiršo viską pasaulyje. Troško tik vieno – patekti vidun.

Vis dėlto tai nebuvo paprasta. Daug įvairių angų pasirodė tam netinkančios, tačiau ji nenuleido rankų. Pagaliau aptiko siaurą ertmę su apačioje srūvančiu vandeniu. Pakankamai plačią, kad būtų galima prasisprausti.

Įžengusi į pirmą pilies menę pajuto, kaip stipriai ėmė plakti širdis.

Žalios šviesos spinduliai viduje. Tuščia beveik kaip speigo sukaustytame lauke. Čia buvo kažkas šiurpaus.

Ji nevalingai sušuko: „Ei!“

Tarsi bandydama ką nors prisišaukti. Tuščioje menėje taip pasirodė. Joje reikia sušukti. Nežinojo kodėl, nes suprato, kad čia nieko nėra.

Atsakymo laukti nereikėjo. „Ei!“ – dusliai atsiliepė menė.

Kaip ji išsigando!

Tikėjosi, kad viduje bus tylu lyg kapuose, tačiau erdvė buvo kupina tolygaus krioklio gaudesio, besiskverbiančio pro storą ledo masę. Pašėlęs šokis lauke, kur tiško į akmenis atsitrenkusio vandens putos, viduje virto tyliu ir grėsmingų murmesiu.

Valandėlę Una stovėjo ramiai, laukdama, kol praeis išgąstis. Nežinojo, ko šaukėsi ir kas į tai atsiliepė. Tai negalėjo būti paprastas aidas.

Gal menė nebuvo tokia didelė? Nors atrodė kitaip. Neieškodama atsakymų į kitus klausimus ėmė dairytis vartų, tinkamo takelio toliau. Į galvą net netoptelėjo mintis grįžti į dienos šviesą.

Ir taip – pradėjusi ieškoti neilgai trukusi rado pakankamai didelį plyšį tarp dviejų nupoliruotų ledo kolonų.

Išėjo į patalpą, kuri labiau priminė praėjimą. Vis dėlto tai buvo patalpa, tą išsiaiškino ne itin garsiai šūktelėjusi: „Ei!“. Atgal sugrįžo tas pats, kiek išsigandęs „ei!“. Ji žinojo, kad tokiose pilyse turi būti panašių vietų. Apžavėta ir viską pamiršusi paliko už nugaros pirmąją menę. Šią akimirką galvojo tik apie pilį.

Šiame tamsiame plyšyje sušuko ne „Sise!“, o „Ei!“. Pakerėta galvojo ne apie Sisę, o apie vieną už kitos slypinčias žaliosios ledo pilies menes, į kurias jai būtini reikėjo patekti.

Viduje tvyrojo stingdantis šaltis. Ji bandė išpūsti didelius šilto oro debesis, tačiau buvo kiek per tamsu ir jų nesimatė. Krioklys girdėjosi po kojomis, nors taip ir negalėjo būti. Tokioje pilyje viskas atrodė netikra, bet tam nesinorėjo prieštarauti.

Vinje kaimas

Iš tiesų čia buvo per šaltą.

Iš tiesų ji šiek tiek drebėjo, nors ir vilkėjo storą striukę, kurią gavo iš tetos, kai žiema kibo į atlapus rudeniui. Vis dėlto mintys apie kitų menių paiešką privertė pamiršti šaltį. Dėl jų egzistavimo buvo įsitikinusi lygiai taip pat, kaip dėl to, kad jos vardas Una.

Kaip ir galima buvo tikėtis, kitame siauros patalpos gale buvo išėjimas. Žalias sausas ledas, plyšys, kurį vanduo paliko ramybėje.

Vaizdas toje menėje užgniaužė kvapą.

Ji atsidūrė viduryje suakmenėjusio miško. Ledo miško.

Kurį laiką čia purškęs vanduo sukūrė ledo kamienus ir šakas, maži medeliai stiebėsi aukštyn tarp didesnių. Kai kurių dalykų buvo neįmanom kaip nors pavadinti, tačiau jie buvo neatskiriama šios vietos dalis, kurią tiesiog reikėjo priimti tokią, kokia buvo. Ji žiūrėjo į šią nenusakomą pasaką išplėtusi akis.

Skaitykite bibliotekoje taip pat: