Jeruzalė. Amžinasis miestas.

 Turbūt pasaulyje yra tik keletas miestų, kuriuose taip kryžiuojasi kelių  tautų religijų interesai, aptinkami daugybės epochų reliktai. ir tikrai nėra pasaulyje nei vieno miesto, kurį sau šventu miestu skelbtų trys didžiosios religijos. Be abejo, Jeruzalė. Nors apie šį miestą tinklaraštyje jau rašyta, pristatyta Antano Poškos kelionės įspūdžių knyga, tačiau negalime nepristatyti Simon Montefiore miesto istorijos. Tai visiškai kitokio stiliaus knyga, nei kelionės įspūdžiai. Šioje knygoje apžvelgiama Jeruzalės istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų. Žinoma, miesto istorija nebūtų tikra, jeigu joje nepasirodytų didieji veikėjai - karžygiai, svetimų valstybių valdovai ar revoliucionieriai bei avantiūristai.

Skaitymui   parinkome skyrių, pasakojantį apie šiuolaikinio Izraelio pradžią - Sionizmo sąjūdį, grąžinusį išblaškytus po visą pasaulį žydus į istorinę Tėvynę.

 

 

O, Jeruzale, vienintelis žmogus, visą šį laiką čia buvęs, mielas Nazareto svajotojas, padarė tik tiek, kad sustiprino neapykantą.

Theodor Herzl, Dienoraštis

Piktas Jahvės veidas dunkso virš karštų uolų, kurios matė daugiau šventų žudynių, prievartavimų ir plėšimų negu bet kuri Žemės vieta.

Arthur Koestler

Jeigu žemė gali turėti sielą, Jeruzalė yra Izraelio žemės siela.

David Ben Gurion, spaudos interviu

Jokie kiti du miestai žmonijai taip nerūpėjo kaip Atėnai ir Jeruzalė.

Winston Churchill, Antrasis pasaulinis karas, t. 6: Triumfas ir tragedija

Nelengva būti jeruzaliečiu

Šalia džiaugsmų čia eina erškėčiuotas kelias

Didieji tampa maži senajame mieste

Popiežiai, patriarchai, karaliai - visi nusiima karūnas

Tai karalių karaliaus miestas, ir žemės karaliai bei viešpačiai nėra jo šeimininkai

 Jeruzalė niekada negalės priklausyti jokiam žmogui.

John Tleel, „Aš esu Jeruzalė", Jerusalem Quarterly

 

Ir neša gojai

naštą šią,

 Juos Izraelio

pyktis slegia vėlei,

 Nes nežengia jisai

su pergale

Į savąją Jeruzalę.

Rudyard Kipling, „Jeruzalės našta"

  

 

KAIZERIS

I898-I9O5   M.

HERZLIS

Buvo sakoma, kad Theodoras Herzlis, Vienos literatūros kritikas, - „nepaprastai išvaizdus" jo akys „migdolų formos, sunkiomis, juodomis melancholiškomis blakstienomis", profilis „Asirijos

Theodoras Herclis
1860 05 02 - 1904 07 03

imperatoriaus" Šis nelaimingai vedęs trijų vaikų tėvas buvo visiškai asimiliavęsis žydas, dėvėjo stačiąsias apykakles, durtinius, „jis nebuvo su savo tauta" ir mažai ką turėjo bendra su apskurusiais garbanotais štetlų žydais. Įgijęs teisininko išsilavinimą, nekalbėjo nei hebrajiškai, nei jidiš, namie puošdavo Kalėdų eglutę ir nepasirūpino apipjaustyti sūnaus. Tačiau 1881 metų pogromai Rusijoje jį nepaprastai sukrėtė. Kai 1895 m. Vienos meru buvo išrinktas kurstytojas antisemitas Karlas Luegeris, Herzlis rašė: „Žydus apėmusi neviltis." Tais pačiais metais jis iš Paryžiaus pranešinėjo apie Dreyfuso bylą, kurioje nekaltas karininkas žydas buvo apšmeižtas esąs Vokietijos šnipas, ir žiūrėjo, kaip Paryžiuje, šalyje, emancipavusioje žydus, minia šaukia: Mort aux juifs („Mirtis žydams"). Tai sustiprino jo įsitikinimą, kad asimiliacija ne tik žlugusi, bet ir provokuoja dar daugiau antisemitizmo. Jis net išpranašavo, kad Vokietijoje antisemitizmas kada nors bus įteisintas.

Herzlis priėjo prie išvados, kad žydai niekada nebus saugūs be savo tėvynės. Iš pradžių šis pusiau pragmatikas, pusiau utopistas svajojo apie germanišką aristokratišką respubliką, tarsi žydų Veneciją, valdomą senato su Rothschildu kaip dožu (kunigaikščiu), o juo pačiu - kanclerio poste. Jo vizija buvo sekuliari: vyriausieji kunigai dėvėsią įspūdingus apsiaustus, Herzlio armija besipuikuosianti kirasomis su sidabriniais antkrūtiniais, o modernūs piliečiai žydai modernioje Jeruzalėje žaisią kriketą ir tenisą. Rothschildai, iš pradžių skeptiškai žiūrėję į bet kokią žydų valstybę, atmetė Herzlio siūlymus, bet šios ankstyvas eskizas subrendo iki praktiškesnio projekto. „Palestina - tai mūsų neužmirštama istorinė tėvynė, - pareiškė jis 1896 m. vasarį knygoje „Žydų valstybė“. - Makabiejai vėl pakils. Mes galų gale gyvensime kaip laisvi žmonės savo žemėje ir ramiai mirsime savo namuose."

Sionizmas anaiptol nebuvo naujovė - net pats žodis jau buvo pavartotas 1890 m., - bet Herzlis labai senai nuostatai suteikė politinę raišką ir struktūrą. Žydai savo gyvavimą regėjo per santykio su Jeruzale prizmę dar nuo Dovydo laikų ir ypač nuo Babilonijos tremties. Žydai melsdavosi atsigręžę į Jeruzalę, kasmet per Pesachą linkėdavo vieni kitiems susitikti „kitąmet Jeruzalėje" sugriuvusią Šventyklą paminėdavo per vestuves sudaužydami taurę ir palikdami vieną savo namo kampą nedekoruotą. Jie leisdavosi ten į piligrimystę, norėjo ten būti palaidoti ir, kai tik galėdami, melsdavosi palei Šventyklos sienas. Net žiauriai ujami žydai pasilikdavo gyventi Jeruzalėje ir pasitraukdavo tik išvaromi grasinant mirtimi.

Theodoras Herclis su vaikais

Naujasis europiečių nacionalizmas neišvengiamai kėlė rasinį priešiškumą šiai viršnacionalinei, kosmopolitinei tautai, bet tuo pat metu tas pats nacionalizmas, kartu su Prancūzijos revoliucijos iškovota laisve, galėjo įkvėpti ir žydus. Ir kunigaikštis Potiomkinas, ir imperatorius Napoleonas, ir JAV prezidentas Johnas Adamsas tikėjo žydų sugrįžimu į Jeruzalę, kaip ir lenkų bei italų nacionalistai ir, žinoma, Amerikos bei Britanijos krikščionys sionistai. Tačiau sionizmo pirmeiviai buvo rabinai ortodoksai, į sugrįžimą žiūrintys mesianistinių lūkesčių šviesoje. 1836 m. Prūsijos rabinas aškenazis Zvi Hirschas Kalischeris kreipėsi į Rothschildus ir Montefiores prašydamas finansuoti žydų valstybę ir vėliau parašė knygą „Siekiant Siono“. Po Damasko „kraujo šmeižto" sefardų rabinas Sarajeve Jehuda Chai Alkalajus pasiūlė, kad islamo pasaulyje žydai išsirinktų vadovus ir pirktų žemę Palestinoje. 1862 m. Mosesas Hessas, Karlo Marxo draugas, knygoje „Roma ir Jeruzalė: Paskutinis nacionalinis klausimas“ išpranašavo, kad nacionalizmas nuves prie rasinio antisemitizmo, ir siūlė kurti Palestinoje socialistinę žydų visuomenę. Tačiau lemiamą postūmį davė pogromai Rusijoje.

Mosesas Hessas

„Mes turime atkurti save kaip gyvą tautą" - tuo pat metu kaip Herzlis rašė Odesos gydytojas Levas Pinskeris knygoje „Autoemancipacija“. Jis inspiravo naują Rusijos žydų sąjūdį „Siono mylėtojai" Hovovei Zion, siekiantį kurti Palestinoje žemdirbių nausėdijas.  Nors dauguma jų buvo pasauliečiai, „mūsų žydiškumas ir mūsų sionizmas buvo tapatūs dalykai" - paaiškino jaunas entuziastas Chaimas Veicmannas. 1878 m. Palestinos žydai netoli jūros įkūrė gyvenvietę Petach Tikva (Vilties Durys), bet tada jau ir Rothschildai, prancūzų barono Edmondo asmenyje, pradėjo finansuoti rusų imigrantams skirtas žemdirbių gyvenvietes, kaip antai Rišon Lecijon (Pirmas Sionui), - iš viso jis paaukojo karališką 6,6 mln. svarų sumą. Kaip ir Montefiore, jis Jeruzalėje bandė nupirkti Sieną. 1887 m. dėl to susitarė su muftijumi Mustafa ai Chuseiniu, bet sandėris neišdegė. Kai 1897 m. Rothschildas tai vėl pabandė, šeichas Chuseinis ai Haramas sutartį užblokavo.



1883 m., dar gerokai prieš Herzlio knygos pasirodymą, prasidėjo pirma žydų imigracijos, alijos, banga, per ją iš viso atvyko 25 000 žydų. Dauguma, bet ne visi, atvyko iš Rusijos. Bet aštuntajame dešimtmetyje Jeruzalė ėmė traukti persus, o devintajame jemeniečius. Jie paprastai apsigyvendavo savo bendruomenėse: žydai iš Bucharos, tarp jų ir juvelyrų Moussaiefių giminė, kuri šlifavo deimantus Čingischanui, apsigyveno savame Bucharos kvartale, išdėstytame tvarkingais kvadratais; jų didingi, daugelis neogotikiniai, neoresansiniai, kai kurie maurų stiliaus, namai buvo suprojektuoti taip, kad primintų Vidurinės Azijos miestus.



Petach Tiqua herbas

1897 m. rugpjūtį Herzlis pirmininkavo Pirmajam sionistų kongresui Bazelyje, o paskui dienoraštyje pasigyrė: „L`etat cest moi.  Bazelyje aš įkūriau žydų valstybę. Jeigu šiandien pasakyčiau tai garsiai, mane pasitiktų visuotinis juokas. Gal po penkerių metų, ir jau tikrai po penkiasdešimties, visi tai žinos." Ir žinojo - o juk jis tik prieš penkerius metus buvo išėjęs į viešumą. Herzlis tapo naujos rūšies politiku ir publicistu - važinėdamas naujaisiais Europos geležinkeliais, agitavo karalius, ministrus ir spaudos magnatus. Jo nepalaužiama energija apsunkino, nors jis to nepaisė, silpną širdį, galinčią pribaigti jį kiekvieną akimirką.

Herzlis tikėjo sionizmu ne sukurtu naujakurių iš apačios, o dovanojamu imperatorių ir finansuojamu plutokratų. Rothschildai ir Montefiores iš pradžių į sionizmą žiūrėjo atsainiai, bet pirmieji sionistų kongresai buvo papuošti sero Franciso Montefiores asmens, Moseso sūnėno -„gana menko anglų džentelmeno" kuris „Šveicarijos vasaros karštyje mūvėjo baltas pirštines, nes jam reikėjo spausti labai daug rankų" Tačiau Herzliui reikėjo valdovo, kuris galėtų paveikti sultoną. Jis nusprendė, kad žydų valstybė turėtų būti vokiečiakalbė, tad kreipėsi į pavyzdinį modernų monarchą - Vokietijos kaizerį.

Petach Tiqua kaimelis 1912 m.

Vilhelmas II planavo vizitą į Rytus - susitikti su sultonu, o paskui vykti į Jeruzalę ir pašventinti naują bažnyčią, pastatytą netoli nuo Šv. Kapo žemėje, padovanotoje jo tėvui kaizeriui Frydrichui. Bet kaizerio planas buvo didesnio užmojo - jis didžiavosi savo diplomatiniais laimėjimais su sultonu ir laikė save protestantų piligrimu į šventąsias vietas. Labiausiai jis tikėjosi pasiūlyti Vokietijos globą osmanams, propaguoti savo naująją Vokietiją ir atsverti Britanijos įtaką.

 „Aš nueisiu pas Vokietijos kaizerį [ir pasakysiu]: „Išleiskite mūsų tautą" -nusprendė Herzlis ir pasiryžo naujajai valstybei imti pavyzdžiu „šį didinga stiprią, moralią, puikiai valdomą, glaudžiai organizuotą Vokietiją. Per sionizmą žydai vėl galės pamilti šią Vokietiją“.

 

VILHELMAS:   MANO   IMPERIJOS   PARAZITAI



Kaizeris Vilhelmas II
 (1859 01 27 - 1841 06 04)

Kaizeris neatrodė panašus į žydų užtarėją. Išgirdęs, kad žydai kraustosi į Argentiną, tarė: „O, kad galėtumėm ten nusiųsti ir mūsiškius" - o sužinojęs apie Herzlio sionizmą, rašė: „Aš labai pritariu, kad maušeliai važiuotų į Palestiną. Kuo greičiau išsinešdins, tuo geriau!" Nors Vokietijoje jis susitikdavo su žydais pramonininkais ir susidraugavo su žydu laivų savininku Albertu Bailinu, širdyje buvo antisemitas, burnojantis prieš nuodingą žydų kapitalizmo hidrą. Žydai esą „mano imperijos parazitai" jo įsitikinimu, jie „iškraipo ir tvirkina" Vokietiją. Daug vėliau, būdamas nuverstas monarchas, jis siūlė masiškai naikinti žydus dujomis. Bet Herzlis užuodė, kad „antisemitai tampa mūsų patikimais draugais".



Herzliui reikėjo įsigauti į kaizerio aplinką. Pirmiausia jam pavyko susitikti su įtakingu kaizerio dėde Badeno didžiuoju kunigaikščiu Frydrichu, kuris domėjosi planais surasti Sandoros skrynią. Badenas parašė savo sūnėnui, o šis paprašė kunigaikščio Pilypo Oilenburgo parengti ataskaitą apie sionistų planą. Oilenburgas, geriausias kaizerio draugas, ambasadorius Vienoje ir politikos organizatorius, buvo „sužavėtas" Herzlio užmojo: sionizmas - būdas išplėsti Vokietijos galią. Kaizeris sutiko, kad „Semo genties energija, kūrybiškumas ir veiksmingumas būtų nukreipti į garbingesnius tikslus negu melžti krikščionis". Vilhelmas, kaip ir dauguma to meto valdančiosios klasės, manė, kad žydai turi mistinę galią pasaulio reikalams: „Mūsų brangus Dievas žino geriau už mus, kad žydai nužudė mūsų Išganytoją, ir jis atitinkamai juos nubaudė. Nederėtų užmirštį kad, atsižvelgiant į milžinišką ir nepaprastai pavojingą galią, kurią turi tarptautinis žydų kapitalas, Vokietija įgytų didžiulį pranašumą, jeigu žydai žiūrėtų į ją su dėkingumu.“

Ir štai Herzliui atėjo gera žinia: „Šlykščiausio antisemitizmo hidra visur kelia savo šiurpią galvą ir išsigandę žydai dairosi globėjo. Na, gerai, aš užtarsiu jus sultonui." Herzlis džiūgavo: „Nuostabu, nuostabu."

1898 m. spalio 11 d. kaizeris su kaizeriene sėdo į imperatoriškąjį traukinį, jo svitą sudarė užsienio reikalų ministras, dvidešimt dvariškių, du gydytojai ir aštuoniasdešimt tarnų bei asmens sargybinių. Stengdamasis padaryti pasauliui įspūdį, jis asmeniškai sukūrė specialią baltą ir pilką uniformą su ilga balta kryžininkų stiliaus skraiste. Spalio 13 d. Herzlis su keturiais kolegomis sionistais išvažiavo iš Vienos Rytų ekspresu, prisikrovę drabužių, tarp kurių buvo ir balti frakai, ir kamštiniai šalmai su safario kostiumais.

Stambule Vilhelmas galų gale priėmė sionistą ir nusprendė jį esant „aristokrato mąstysenos idealistą, protingą, labai nuovokų, išraiškingomis akimis" Kaizeris sakė palaikąs Herzlį, nes „čia darbuojasi lupikautojai. Įsikūrę kolonijose, šie žmonės būtų naudingesni." Herzlis paprieštaravo dėl tokio šmeižto. Kaizeris paklausė, ko paprašyti sultono. „Privilegijuotos, Vokietijos globojamos bendrovės" - atsakė Herzlis. Kaizeris pakvietė Herzlį susitikti Jeruzalėje.

Kaizerio Vilhelmo vizitas Jeruzalėje

Herzliui Hohencolernas padarė gerą įspūdį. Jis įkūnijo imperinę galią su „savo didelėmis žydromis akimis, subtiliu rimtu veidu, atviras, malonus ir taip pat drąsus" - tačiau tikrovė buvo kitokia. Vilhelmas, žinoma, buvo nuovokus, išmanus ir energingas, bet kartu toks nenuorama ir nenuoseklus, kad net Oilenburgas baiminosi dėl jo psichinės sveikatos. Atleidęs kunigaikštį Bismarcką iš kanclerio pareigų, jis perėmė Vokietijos politikos vadžias, bet buvo pernelyg nestabilus, kad jas išlaikytų. Jo asmeninė diplomatija buvo katastrofiška, rašytinės pastabos ministrams tokios skandalingos, kad jas reikėjo laikyti seife, jo bauginamai sklandžios kalbos, kuriose ragino kariuomenę šaudyti vokiečių darbininkus arba žudyti priešus kaip hunus, darė gėdą.  (Vilhelmo nenuspėjamas elgesys dažnai kėlė nerimą jo aplinkai. Reikėjo nuslėpti jo jaunystės seksualinį gyvenimą su ekscentriškais polinkiais, kaip antai pirštinių mūvėjimu ir sadomazochistiniais fetišais. Vienas dvariškis, pusamžis Prūsijos generolas, mirė nuo širdies priepuolio šokdamas kaizeriui apsirengęs vien klostytu sijonėliu ir boa, o kitas linksmino jį apsitaisęs kaip nusižeminęs pudelis - „glotniomis triko kelnėmis ir po tikra pudelio uodega pažymėta išange. Jau matau, kaip Jo Didenybė juokiasi su mumis.“ Galiausiai jo draugo Oilenburgo reputacija buvo sužlugdyta per sekso skandalą, demaskavus jo slaptą homoseksualų gyvenimą. Bet Vilhelmas buvo davatkiškas savo epochos moralistas kitų žmonių atžvilgiu: su Oilenburgu jis niekada nebesikalbėjo.) 1898 m. Vilhelmas jau buvo laikomas pusiau klounu, pusiau karo kurstytoju.

Vis dėlto jis pasiūlė sionistų planą Abdiulchamidui. Sultonas ryžtingai jį atmetė, o savo dukteriai pasakė: „Tegul žydai pasitaupo savo milijonus. Kai mano imperija bus dalinama, jie gal ir veltui gaus Palestiną. Bet dalinti galima tik mūsų lavoną." O Vilhelmas, apstulbintas islamo gyvybingumo, nebesidomėjo Herzliu.

1898 m. spalio 29 d. 15 val.  kaizeris atvyko į Jeruzalę pro specialiai sienoje skirstą spragą prie Jafos vartų - įjojo ant balto žirgo.

 

KAIZERIS   IR  HERZLIS: PASKUTINIS   KRYŽININKAS   IR  PIRMASIS   SIONISTAS

 

Kaizeris buvo pasipuošęs balta uniforma su ilgu, saulėje žaižaruojančiu auksu siuvinėtu burnusu, krentančiu nuo šalmo su smaigu ir nublizgintu auksiniu ereliu, lydimas kavalkados prūsų husarų milžinų plieniniais šalmais, mojuojančių kryžininkų stiliaus vėliavomis, ir ietimis ginkluotų sultono ulonų raudonomis liemenėmis, mėlynomis kelnėmis ir žaliais turbanais. Kaizerienė raštuota šilkine suknia su juosta ir šiaudine skrybėle važiavo iš paskos karieta su dviem freilinomis.

Vilhelmo II žygis Jeruzalėje




Herzlis stebėjo kaizerio pasirodymą iš viešbučio, kuriame buvo pilna vokiečių karininkų. Kaizeris sumojo, kad Jeruzalė - ideali scena reklamuoti jo neseniai nukaltai imperijai, bet jis ne visiems padarė įspūdį: Rusijos imperatoriaus našlė manė, kad jo pasirodymas „koktus, visai komiškas, pasibjaurėtinas!" Kaizeris buvo pirma valstybės galva, valstybiniam vizitui paskyrusi oficialų fotografą. Kryžininko uniforma ir būrys fotografų atspindėjo tai, ką Oilenburgas pavadino kaizerio „dviem visai skirtingomis prigimtimis - riteriška, primenančia geriausius viduramžių laikus, ir modernia"

Kaip pranešė New York Times, žiūrovai „vilkėjo išeiginiais drabužiais, miesto vyrai - baltais turbanais, ryškiai dryžuotomis tunikomis, turkų karininkų žmonos - prašmatniomis šilkinėmis milayes, pasiturintys valstiečiai - ryškiai raudonais besiplaikstančiais kaftanais" o beduinai ant puikių ristūnų buvo su „dideliais sunkiais raudonais auliniais, odiniais diržais perjuostomis tunikomis, prikištomis šaulių ginklų arsenalo" ir kufijomis. Jų šeichai laikė ietis su kuokštu stručio plunksnų aplink ašmenis.

Prie žydų triumfo arkos vyriausiasis sefardų rabinas, barzdotas devyniasdešimtmetis baltu kaftanu ir mėlynu turbanu, ir toks pat aškenazių atstovas padovanojo Vilhelmui Toros egzempliorių, ir jį priėmė meras Jasinas al Chalidis karališku purpuriniu apsiaustu bei auksu apjuostu turbanu. Vilhelmas nulipo nuo žirgo prie Dovydo bokšto, ir nuo ten jiedu su imperatoriene ėjo į miestą pėsti, minia ten nebuvo įleista baiminantis anarchistų pasikėsinimo (neseniai buvo nužudyta Austrijos imperatorienė  Elžbieta). Kai patriarchai, blizginantys brangakmeniais inkrustuotomis regalijomis, rodė jam Šv. Kapą, kaizerio širdis plakė „tankiau ir karščiau", jam einant Jėzaus pėdsakais.

Kol Herzlis laukė kvietimo ir apžiūrinėjo miestą, kaizeris pašventino Atpirkėjo bažnyčią su romaniniu bokštu - šį pastatą jis pats projektavo „ypač kruopščiai ir su meile". Apsilankęs Šventyklos kalne, kaizeris, dar vienas archeologas entuziastas, paprašė muftijaus leisti kasinėti, bet šis mandagiai atsisakė.





Mazkeret Batya kaimelis, įkurtas 1883 metais,
pirmosios emigracijos bangos metais. Pavadintas barono
Rothschild motinos garbei

Lapkričio 2 d. Herzlis galų gale buvo pakviestas į audienciją pas imperatorių - visi penki sionistai taip nervinosi, kad vienas pasiūlė išgerti raminamųjų. Deramai apsirengę - baltais frakais, cilindrais, jie nukako į kaizerio stovyklavietę į šiaurę nuo Damasko vartų. Tai buvo prabangi Thomo Cooko gyvenvietė su 230 palapinių, kurias atvežė 120 vežimų, traukiamų 1 300 arklių, aptarnaujamų 100 vežikų, 600 varovų, su dvylika virėjų ir šešiasdešimčia padavėjų, o visus saugojo osmanų pulkas. Pasak šios turnė maestro Johno Masono Cooko, tai buvo „didžiausia į Jeruzalę atvykusi partija nuo kryžiaus žygių laikų. Mes susišlavėm visus krašto arklius ir vežimus, ir beveik visą maistą." Žurnalas Punch šaipėsi iš Vilhelmo kaip „Cooko kryžininko".

Herzlis pamatė kaizerį pasipuošusį „pilka kolonijine uniforma, šalmu su skraiste, rudomis pirštinėmis ir - gana keista - laikantį jojiko vytinį" Sionistas priėjo, sustojo ir nusilenkė. „Vilhelmas labai draugiškai ištiesė ranką", o paskui ėmė pamokslauti: „Šiai žemei reikia vandens ir paunksnės. Vietos užtenka visiems. Jūsų sąjūdžio idėja yra sveika." Kai Herzlis paaiškino, kad nutiesti vandentiekį įmanoma, bet brangu, kaizeris atsakė: „Jūs gi turit daugybę pinigų, daugiau pinigų už mus visus." Herzlis pasiūlė kurti modernią Jeruzalę, bet tada kaizeris užbaigė audienciją, nepasakydamas „nei taip, nei ne". (Kaizerio teutoniškas gigantizmas pakeitė šių laikų Jeruzalės kontūrus. Alyvų kalne dominavo Augustos Viktorijos ligoninė, vokiška viduramžiška tvirtovė su tokiu aukštu pasibaisėtinu bokštu, kad jis buvo matomas nuo Jordano, o katalikų - Marijos Užmigimo bažnyčia Siono kalne, iš išorės pastatyta pagal Vormso katedros pavyzdį, o iš vidaus - pagal Karolio Didžiojo koplyčią Achene, turi „masyvius bokštus, labiau tinkamus Reino slėnyje").

Likimo ironija ta, kad ir kaizeris, ir Herzlis bodėjosi Jeruzale: „apgailėtina, sausringa akmenų krūva, - rašė Vilhelmas, - sugadinta didelių, visai modernių priemiesčių, kuriuos sudaro žydų kolonijos. Čia šitų žmonių yra 60 000 - taukuoti ir suskretę, susigūžę ir nusižeminę, nieko nedirba, tik bando išmelžti iš kaimynų kiekvieną skatiką - vieni Šailokai.". Tačiau savo pusbroliui Rusijos imperatoriui Nikolajui II jis rašė dar labiau niekinąs krikščionių „fetišų adoraciją: „išvykdamas iš Šventojo miesto, jaučiau didelę gėdą prieš musulmonus". Herzlis kaip ir pritarė: „Kai ateityje tave prisiminsiu, o Jeruzale, tai darysiu be džiaugsno. Tavo dvokiančiose gatvelėse guli 2 000 metų nežmoniškumo, nepakantumo ir švinkimo nuosėdos." Jam atrodė, kad Vakarinė siena persmelkta „šlykščios, varganos, šliaužiojančios elgetystės".

Šventyklos šiaurinė (Raudų) siena 1912 metais

Užtat Herzlis svajojo: „jeigu Jeruzalė kada nors būtų mūsų, aš nušluočiau viską, kas nėra šventa, nugriaučiau tuos purvinus žiurkių urvus" išsaugant Senamiestį dėl paveldo, kaip Lurdą arba Meką... Aplink šventąsias vietas pastatyčiau erdvų, patogų, visiškai naują miestą su gera kanalizacija“. Vėliau Herzlis nusprendė, kad Jeruzale reikėtų dalytis: „Jeruzalę paskelbsim eksteritoriniu miestu, kad ji nepriklausytų niekam ir priklausytų visiems - jos šventosios vietos būtų bendra visų tikinčiųjų nuosavybė."

Kaizeriui išvykus keliu į Damaską - ten jis pasiskelbė islamo globėju ir Saladinui suteikė naują kapą, - Herzlis ateitį siejo su trim kaftanus vilkinčiais augalotais žydais nešikais: „Jeigu galėtumėm čia atsiųsti 300 000 tokių žydų, visas Izraelis būtų mūsų."

Bet Jeruzalė jau buvo nemenkas žydų centras Palestinoje: iš 45 300 gyventojų 8 000 buvo žydai - toks prieaugis kėlė nerimą arabų lyderiams. „Kas gali ginčyti žydų teises į Palestiną?" - senasis Jusufas Chalidis 1899 m. pareiškė savo draugui Prancūzijos vyriausiajam rabinui Zadokui Kahnui. „Dievas mato - istoriškai tai tikrai jūsų šalis" bet „brutali tikrovės jėga" esanti tai, kad „Palestina dabar yra neskiriama Osmanų imperijos dalis ir, kas yra rimčiau, joje gyvena ne izraelitai". Nors laiškas parašytas prieš atsirandant palestiniečių tautos idėjai — Chalidis buvo Jeruzalietis, arabas, osmanas ir galiausiai pasaulio pilietis - ir būtinybei neigti žydų pretenzijas į Sioną, jo autorius numatė, kad žydų sugrįžimas, nors tai senas bei teisėtas užmojis, susidurs su senu ir teisėtu arabų buvimu čia.

1903 m. balandį Kišiniovo pogromas, palaikytas Rusijos vidaus reikalų ministro Viačeslavo fon Plėvės, įžiebė seriją antisemitinių žudynių ir terorą visoje Rusijoje.

(Maždaug tuo metu vienas iš caro slaptosios policijos vadovų, ochrankos direktorius Paryžiuje Piotras Račkovskis liepė suklastoti knyga, kuri būtų neva slaptas 1897 m. Herzlio vadovauto Bazelio kongreso dokumentas: Stono išminčių protokolai buvo adaptuoti (didelė dalis tiesiog nukopijuota) iš 1864 m. prancūziškos satyros, nukreiptos prieš Napoleoną III, ir 1868 m, antisemitinio vokiečių autoriaus Hermanno Goedschės romano. Protokolai buvo absurdiškas, nors ir šėtoniškas, planas žydams įsiskverbti į vyriausybes, bažnyčias bei žiniasklaidą ir sukurstyti karus bei revoliucijas siekiant sukurti pasaulinę imperiją, valdomą Dovydo tipo autokrato. 1903 m. knygą išleidus, tikėtasi išprovokuoti antisemitizmą Rusijoje, kur lai revoliucionieriai kėlė grėsmę carizmui.)

Heder - religinė mokykla 1912 Izraelyje

 Herzlis apimtas panikos nuvyko į Sankt Peterburgą derėtis su pačiu Pleve, didžiausiu antisemitu, bet, nieko nepešęs iš kaizerio ir sultono, ėmė dairytis laikinos teritorijos ne Šventojoje žemėje.

Herzliui reikėjo naujo rėmėjo: jis pasiūlė kurti žydų šalį Kipre arba Al Arišo apylinkėse Sinajuje, Britanijos Egipto valdoje, - abi šios vietos buvo netoli nuo Palestinos. 1903 m. Natty, pirmasis lordas Rothschildas, galiausiai tapęs sionizmo šalininku, supažindino Herzlį su Britanijos kolonijų reikalų ministru Josephu Chamberlainu, ir šis atmetė Kiprą, bet sutiko svarstyti Al Arišą. Herzlis pasamdė teisininką, kad parengtų žydų nausėdijos chartiją. Tas teisininkas buvo keturiasdešimt ketverių metų liberalų politikas Davidas Lloydas Georgeas - vėliau jo sprendimai Jeruzalės likimą pakeitė labiau negu kieno nors kito po Saladino. Pareiškimas buvo atmestas ir tai labai nuvylė Herzlį. Chamberlainas ir ministras pirmininkas Arthuras Balfouras surado kitą teritoriją - žydams kurtis pasiūlė Ugandoje, iš tikrųjų veikiau Kenijos dalyje. Herzlis, neturėdamas iš ko rinktis, preliminariai sutiko.

Nors Herzlio bandymai patraukti į savo pusę imperatorius ir sultonus buvo nesėkmingojo sionizmas įkvėpė persekiojamus Rusijos žydus, ypač berniuką iš pasiturinčio teisininko šeimos Plonske. Vienuolikmetis Davidas Grūnas manė, kad Herzlis yra mesijas, nuvesiantis žydus atgal į Izraelį.


 Skaitykite bibliotekoje taip pat: