Judėja. Pascha. Velykos

 

 

Kažkaip patraukė prie senųjų Lietuvos keliauninkų. Šįkart - Antanas Poška ir "Judėjos slėniais ir aukštumomis". Pasirinkimas labai paprastas - artėja didžiausia šventė krikščionims ir viena didžiausių švenčių - judėjams, žydams. Teisingiau - tai ta pati šventė, "perėjimas", tik prasmę suteikiame skirtingą - kas išeina iš Egipto vergijos, kas pereina mirtį.

Kodėl renkuosi tarpukario autorius? Negaliu neprisipažinti, kad jie mane žavi. Savitu jumoru, nenumelioruota kalba. Asmeniniu tikrumu to, ką kalba, nesistengiant įtikti kritikams.

Taigi - įspūdžiai iš Jeruzalės, į kurią koncentruojasi visos krikščioniškos šventės.

Poška, Antanas (1903-1992)

Judėjos slėniais ir aukštumomis. - Vilnius : Džiugas, 1996. - 225 p.

 

JUDĖJOS KELIAIS

Susitvarkę dokumentus, iš Tel Avivo per Jafą išvykome į Jeruzalę. Privažiavę pirmą mums

nepažįstamą arabų kaimą ir geležinkelio stotį, manėme, kad paklydome.

-      Kaip vadinasi ši vieta? - klausėme sustoję, nes, neturėdami gero Palestinos žemėlapio, tikrai negalėjome susivokti.

-      Čia Ludas. Miestas, kuriame Kristus susirėmė su fariziejais, nes šeštadienį išgydė ligonį, tardamas: „Kelkis, imk savo lovą ir eik". Ligonis taip ir padarė: atsikėlęs padėkojo Kristui ir nuėjo savais keliais, bet tai labai nepatiko šio miesto fariziejams. Jie pasipiktino, kad Kristus sulaužęs šabą, - išdrožė mums angliškai, matyt, profesionalus maldininkų vadovas ir atkišo ranką „bakšišui".

Išvažiavę iš Ludo, vėl atsidūrėme senoviškame miestelyje Ramlėje. Dar iš tolo matyti didžiulės bažnyčios griuvėsiai. Sustojome ir čia. Vėl mus iš visų pusių apsupo vadovai, aiškindami, jog Ramlė esanti šventojo Nikodemo ir evangelisto Morkaus gimtinė, kad Ramlėje Kristus sakęs palyginimą apie kviečius ir rauges, apie derlingąją žemę ir akmenis, nes Ramlė esanti Judėjos slėnyje ir geriausiai derą kviečiai Ramlės laukuose.

Vos už kilometro į rytus, tik kiek aukščiau, Judėjos kalnuose, viešpatauja akmenys. Netoli Artufo, šalia kelio, kaip skelbia užrašas, - senovės Betšemės miesto griuvėsiai. Ten ir nuo kelio matyti išverstos didžiulės akmeninės plytos, kalnuose iškalti urvai ir kadaise stovėjusių kolonų pastoliai bei ilgos pakopos/iškapotos kalnų šonuose.

Antanas Poška (1903-1992)

Dar toliau visu savo žiaurumu su daugybe urvų atsiveria Judėjos kalnai. Užrašai skelbia, kad tai raupsuotųjų miestai. Prie vienos didžiulės olos sustojome, nes užrašas skelbė čia esant nuostabių stalaktitų. Sargas mus įleido į olą, ir, tikėdamasis gero užmokesčio, uždegė magnio kaspinėlį. Valandžiukę pasijutome besą kažkokioj užburtoj šventovėj - su krištolo kolonomis ir tamsiais giliais urvais. 

Judėjos pakalnėse - tik akmenų skeveldros ir trupiniai. Ant viršukalnių nuogi apvaliai nutrinti akmenys atrodo kaip avių bandos, sugulusios poilsio. Niekur nematyti jokio med elio, jokios žolelės, visur tik akmenys ir akmenys.

Sustojome ir žiūrime atgal. Prieš mus - Judėjos slėnis, ne tik senų senovėje, bet ir dabar svarbi vieta. Tai vienintelis šulinys ir aruodas, iš kurio senovės karavanai imdavosi vandens ir maisto, keliaudami į Egiptą, Samariją, Jeruzalę... Iš trijų pusių šį slėnį supa mirtį nešančios dykumos, o iš ketvirtos - plačioji Viduržemio jūra. Nenuostabu, kad amžiais dėl to slėnio kariavo filistinai, žydai, amonitai, finikiečiai, anglai, turkai, arabai ir, matyt, dar ilgai tekės kraujas, nes anglai čia laiko savo įgulą.

Antanas Poška  dviračiu apkeliavo Lietuvą,
o motociklu 3-4 dešimtmečiuose - Baltijos jūrą

- Judėjos slėnis! Atsimeni, Jozuė, Mozės įpėdinis, nebesuspėdamas prie Ramlės sumušti savo priešų ir bijodamas, kad nakčiai užėjus šie neišsislapstytų po Judėjos kalnus, kreipėsi į Jehovą, šaukdamas: „Saule, sustok!" Ir saulė sustojo. Žydai galutinai sumušė savo priešus, - pradėjau aš deklamuoti, atsiminęs senąsias Šventraščio legendas.

Toliau kelias, staigiai vingiuodamas, išdžiūvusio upelio vaga kyla aukštyn, kol pasiekia Judėjos gūbrį. Vaizdas atgyja: kur ne kur tarp akmenų ima rodytis alyvų medžiai. Ant stačių uolų krantų drėgnesniuose plyšiuose auga erškėčiai. Šen ir ten žybčioja gėlių žiedeliai, ant kalnagūbrių stūkso iš gelsvo kalkakmenio pastatyti arabų namai. Taip keistai jie atrodo, jokio žalumo, jokio įvairumo: krūva akmenų ir tarp jų keletas kailių. Tai ir visas arabų rūmas su savo baldais ir patogumais. Ant Judėjos kalnų žemės nėra, - vieni akmenys, bet juose kur ne kur įsirausę alyvų medžiai savo šaknimis graižo uolas ir čiulpia iš akmenų plyšelių ten subėgusį lietaus vandenį. Kur kelias priartėja prie upelio, ten bent 800 metrų gylyje matyti užversta akmenimis sausa upelio vaga. Tarp akmenų krūvų keroja melsvai pilki alyvų medžiai.

Važiuojame toliau ir stebimės - ar yra kur nors keistesnė ir žiauresnė gamta kaip prie Emauso miestelio? Čia Rubino upė perkerta Jafos kelią, ir mes pervažiuojame į antrąją Judėjos kalno pusę. Ir čia matyti statūs šlaitai. Kai kur pakalnėse puikiai žaliuoja alyvos, auga žolė ir platus lygus upelis su savo privirtusia didžiulių nudailintų akmenų vaga atrodo tartum koks platus grįstas kelias, besisukiojąs kalnų pakriaušėmis.

Tolumoje - Emauso miestas 

Palestinos gamta nepalyginamai įvairi ir graži. Sunku rasti kitoj vietoj tiek daug įvairumo ir kontrasto. Į Rubino upelį leidiesi vingių vingiais. Iš viršaus žiūrint, kelias atrodo kaip maždaug dvylika kartų susirangiusi gyvatė. Tokiu keliu važiuoti labai pavojinga, bet kartu labai gražu ir nepaprasta. Kol nusileidi bent kilometrą žemyn, vingiais reikia išsisukioti net vienuolika kilometrų. Važiuoji, važiuoji ir vis atvažiuoji į tą pačią vietą, vos keletą metrų nusileidęs žemiau.

Galbūt Emauso gyventojai arabai visi yra krikščionys, nes tokiame mažame miestelyje matyti katalikų, protestantų ir graikų bažnyčių. Sustojame pasiteirauti. Mums papasakojo, kad visos bažnyčios pastatytos toj vietoj, kur Kristus pasirodęs apaštalams po savo mirties ir apaštalai pažinę Kristų iš duonos laužymo.       

Emauso šventyklos griuvėsiai

-      Matote ten, ant kalno viršūnės tą pilį su dantytais bokštais? Tai Navat Rama. Ten gimė, gyveno ir pranašavo Senojo Testamento pranašas Samuelis. Ši pilis daug kartų griauta ir statyta. Ją griovė egiptiečiai, griovė finikiečiai, žydai, turkai ir kryžeiviai. Tai būdavo vienintelė kryžeivių atspara, kai šiuos musulmonai išvydavo iš Jeruzalės. O čia arčiau, žiūrėkite, stovi tas nudžiūvęs figos medis.

-      Ar tas, už tų akmenų krūvos, pasviręs į upę? - pasiteiravau susidomėjęs, kad tokiam stuobriui skiriama tiek daug dėmesio.

-      Taip, tai tas pats, ant kurio Kristus išalkęs ilgoje kelionėje ieškojo vaisiaus pasistiprinti. Bet neradęs, tarė: „Visokie augalai, kurie neduoda vaisių, tebūnie prakeikti", - ir nuo tų žodžių medis nudžiūvo. 

Bet mes ne tiek domėjomės tais senovės dalykais, kurie, rodėsi, tam tikrais sumetimais susieti su Šventojo Rašto tekstais. Daugiau rūpėjo aplink mus susirinkusios tamsiaakės Emauso moterys. Jų veidai nedengti, neišrašyti, akys drąsios, papuošalai labai margi. Juokingiausios - jų suknelės. Tų suknelių rankovės papuoštos išsiuvinėtais marginiais, o ilgi išsiuvinėjimų galai, tartum kokie sparnai, prisiūti prie šonų. Krūtinės išsiuvinėtos ornamentais, panašiais į grandinėles, ir papuoštos dideliais narcizų žiedais. Ant galvos užsirišusios išsiuvinėtą ir įvairiais baltos, raudonos ir violetinės spalvos raštais išrašytą skepetą. Nuo kaklo iki pat nugaros per ausis karo virtinė stiklinės dugno didumo varinių rutuliukų, primenančių senoviškus pinigus/suvertus ant virvutės. Ant kaktos per pakaušį eina kita virtinė, tik jau suverta iš tikrų pinigų. Ir tie pinigai suverti ne per viduryje išdurtas skylutes, bet krašte. Turtingesnės vietoje varinių dėvi sidabrinių ir auksinių pinigų karoliais.  Visi jų drabužiai bei išsiuvinėjimai padaryti iš namie austų ir dažytų vilnonių siūlų. Ir vyrai, ir moterys jusi plačiomis susuktomis juodo, raudono ar balto audeklo juostomis, už kurių, kaip mes į kišenes, susikiša visus reikalingus daiktus; vyrai už juostų užsikiša lenktus arabiškus peilius, kurių perlamutrų kaulais ir juodais ragais dailinti kotai kyšo pašonėje.



Senų alyvmedžių sodas Getsemanėje.
(Ar ne apie šį kalbama Biblijoje?)

- O šitoj pusėj matote Sauliaus kalną, - tarė mums aiškintojas, visai nenujausdamas, kad mes tų jo aiškinimų nesiklausome. - Ten jo tėvas Dovydas, radęs savo sukilėlį sūnų Saulių kalno oloj bemiegant, jo nenužudė, kaip turėjo padaryti garbingas žydas niekšui sūnui, išdrįsusiam pakelti prieš savo tėvą ranką, bet paėmė sūnaus maištininko ietį ir ta ietimi prismeigė prie žemės miegančio Sauliaus drabužius, kad šis pabudęs žinotų, koks kilniaširdis buvo jo tėvas ir susipratęs ištaisytų savają klaidą, - kaip iš rašto kalbėjo mums vadovas.

Toliau, iškaltas stačiuose šlaituose, kelias leidosi žemyn. Upelio vagoj buvo priaugę tūkstančiai pilkai melsvais lapais alyvų medžių. Prie pat Jeruzalės vėl teko lipti aukštyn iš upelio.

 

ŠVENTAJAME MIESTE

Pasisukioję tarp uolų ir skardžių, išlipome ant viršukalnės. Ši viršukalnė nebuvo tokia skurdi: tarp daugybės nugludintų akmenų augo seni alyvų medžiai, pakelėse kerojo erškėtrožės. Kai kur per akmenis ir uolas gracingai šoko baletą ožkos ir bėginėjo avys.

Prasidėjo miestas. Jafos gatvėje matyti daug naujų namų. Tikriausiai čia kuriasi naujas žydų priemiestis.

Įvažiavę į miesto ribas, patekome į asfaltuotą kelią. Namai europietiški, prie mokyklų sporto aikštelės, visur naujoviški įrengimai; visa tai darė labai švaraus ir tvarkingo europietiško miesto

Jafos senamiestis. Miestas minimas senovės  Egipto
 šaltiniuose ir Senajame testamente.
Taigi jam - mažiausiai 30 amžių.

įspūdį.

-      Kurgi tas Kalvarijos kalnas? Kur tos bažnyčios? Kur tie Jeruzalės vartai? - pabudo visos kadaise skaitytos istorijos ir noras savomis akimis pamatyti tas vietas, kuriose vyko skaitytieji įvykiai.

Bekalbėdami privažiavome Jeruzalės senamiestį. Prieš mus išdygo aukšta balta bažnyčia ir stora siena su bokštais bei vartais, supanti visą senamiestį.

Prie pat Jafos vartų radome paštą, jame - didžiausius glėbius laiškų ir laikraščių.

-      Tai pinigų nėra? - nustebo Matas.

-      Ir man nėra, - tariau versdamas laiškus.

-      Važiuokim pas Klibanskius, ten nors laiškus paskai-tysime, - pasiūlė Matas.

-      Gerai sakai, drožkim.

Mahne Jahuda - naujas priemiestis Jafos gatvės gale, kuriame gyveno Tel Avive sutiktasis žydelis Klibanskis. Nuvažiavę randame tik jo žmoną.

Belaukiant šeimininko, iš žydų universiteto grįžta namų savininko duktė. Susipažįstame. Ji kalba angliškai.

-      Tai jūs, panele, vietinė? Čia gimusi ir augusi, - teiravosi Matas.

-      Ak taip, aš esu „made in Palestina", - ir ji nusišypsojo savo gražiu veiduku.

  Juodos kaip anglis akys bėginėja, kaista, degina, lūpos virpa, žaidžia žodžiais, ir ji mus tikrai sužavi.

-      Juk tai tikra gražuolė, Antanai, tai perlas!               

-      Tikra madona, galima gyvą ant altoriaus pastačius garbinti, - atkutau ir aš iš savo dievobaimingo susikaupimo.

O toji madona, valandėlę pranykus, grįžo prie mūsų visame puikume ir nekaltybėj, atnešdama dvi stiklinėles ir butelį Palestinos vyno.

-      Aš pavaišinsiu savo svečius iš tolimos šiaurės ir padėkosiu už malonų ir vaišingą mano tautiečių traktavimą, - tarė ji, pildydama stiklinaites.

-      Ar čia Palestinos vynas? Toks stiprus, - paklausė paragavęs Matas.

-      Taip, tai tas pats, kurį gėrė Kristus. Jeigu jis nebūtų toks stiprus, Kristus jo nebūtų pavadinęs savo krauju.

Butelis tuštėjo, mūsų kūno svoris nyko ir mes jautėme nepaprastą lengvumą. Plepėjome. Apsukrioji Sulamita mokėjo mums rasti gražių žodžių.

-      Ar visos Palestinos mergaitės tokios malonios?   

-      Malonios... Atminkite, kad esate Juditos ir Esteros šalyje. Palestinos mergaitės labai pavojingos...

-      Ar jūs nesekate musulmonų papročiu ir nesidengiate veido vaikščiodamos? Mums teko matyti žydes vaikščiojant uždengtais veidais, - teiravosi Matas.

-      Ne tik žydės, bet ir krikščionės dengiasi veidą, žinoma, tik ten, kur daugiausia gyvena musulmonai. O kaip jūsų krašte moterys, ar gražios? Gal tokios kaip anglės: ilganosės, žydromis akimis ir be jokio temperamento bei meilės nuovokos?

-      Sunku pasakyti, mūsų mergaitės gyvesnės, jos daugiau liūdnos, švelniai jautrios ir kartu linksmos.

-      O ar pas jus yra blusų? - staiga paklausė Sulamita.

-      Galbūt ir prilindo kur kelionėj. Teko pas arabus ir prastuose viešbučiuose nakvoti, - aiškinomės susigėdę.

-      Ne, ne! - nusišypsojo ji, - jūsų krašte, Litoj?   

-      Yra, bet jau visai baigia nykti...

-      O Klibanskis tvirtina, kad visos blusos kilusios iš Lenkijos ir kad drauge su Lenkijos žydais atkeliavusios į Palestiną.

Mes pradėjome kvatotis. Matyt, Klibanskis, pašiepdamas savo žmoną, kuri buvo kilusi iš Lenkijos, pajuokavo, o Sulamita tą juoką priėmė kaip gryną teisybę.

Klibanskiui atvykus, buvo paruoštas užkandis su dar stipresniais gėrimais. O Sulamita! Sulamita mus kaip žarija degino.

-      Netupėkit moteriško sijono įsitvėrę. Ar jau pamiršot, kad esate žydų sostinėj. Eime apžiūrėti miesto.

Išėjome į miestą. Priėję Jafos vartus, pasukome į žydų kvartalą, ir čia stogais bei urvais jie atvedė mus prie senos sinagogos.

-      Tai seniausia žydų sinagoga. Vadinasi Hadisim. Statyta prieš aštuonis šimtus metų toje vietoje, kur gyveno Abraomas. Jūs eikite į vidų pažiūrėti, o aš čia palauksiu.

-      Ar žydų moterys negali į sinagogą įeiti?

-      Gali, bet joms skirta atskira vieta ir jos tuo metu turi būti švarios bei sveikos.

-      Be kepurių negalima, - užprotestavo senas, žila barzda ir ilgomis, į virvę susivijusiomis žandenomis žydas, sinagogos sargas.

-      Bet kad mes jau net nuo Graikijos per visą Egiptą atvažiavome be kepurių! 

-      Štai čia vienas žydiškas šlikas yra, bet antro niekur nesurandu, - susirūpino Klibanskis.

-      Tai eikime po vieną, - pasiūliau aš, norėdamas vienas pasilikti su gražiąja Sulamita.

Jeruzalė - trijų religijų sostinė.
Žvilgsnis nuo stogų į krikščioniškas šventyklas

-      Gerai, tai imk šliką ir eik, - atšovė Matas.

-      Tai tu pirma eik arba pasiskolink Klibanskio kepurę.

-      Bet kaip mes vieni į sinagogą eisime, reikia, kad kas paaiškintų, - spyriausi aš.

-      Aš užsidėsiu ant galvos nosinę, - sumanė Klibanskis.

-      Jeigu taip, tai ir aš galiu nosine galvą apsirišti.

Bet mano nosinė buvo per maža. Tam reikalui gavau iš Sulamitos šerpelę.

Sinagoga keturkampė, vidus tamsokas, šviesa į vidų įeina tik pro šoninius langus. Rodosi, kad esi kažkokiame giliame požemyje.

-      Na, kaip patiko? - pasitiko mus grįžtančius Sulamita.

-      Tikrai sena, bet nesuprantu, kodėl ji tokioj duobėj pastatyta?

Žvilgsnis į mečetes - irgi Jeruzalėje

-      Ne duobėj, bet per tą aštuonių šimtų metų laiką aplinkui ją augo ir griuvo miesto namai. Vis naujiems ant senųjų griuvėsių besistatant, sinagoga pasiliko šioj gilioj duobėj.

-      O kaip tos sinagogos niekas nesugriovė?

-      Kol saulė tekės ir kol žmonės gyvens, tol sinagoga stovės ant Siono kalno. Taip yra pranašavę mūsų pranašai, -aiškino mums Sulamita.

-      Ar ir ten sinagoga, - pasiteiravau aš.

-      Eime, ten yra labai didelė  retenybė. Ta sinagoga priklauso talmudininkų rabio Johanano Ben Žakai sektai ir vadinasi tuo pat vardu.

Nuėjome. Įeiname į vidų. Vidus gražiai paveikslais išdažytas, gražių medžio raižinių pilnas, viduryje virvele aptverta stovi kėdė.

-      Žiūrėkit, štai įdomybė. Matot užrašą? - klausia Klibanskis.

-      Matom, bet mes nemokam hebrajiškai skaityti.

-      Čia parašyta: „Zehakisej Šil Ellia Haunavi zahur latov". Tai reiškia: „Ši kėdė yra Elijo ir jo vardas tebūnie palaimintas".

Visvien - Jeruzalė - vienintelis žydų religinis centras.
Ješivos (religinės mokyklos) mokytojų diskusija

-      Turbūt to paties, kuris sukiužusiu „Lufthansos" lėktuvu nulėkė į dangų?

-      Taip, tai pranašo Elijo. Jis dar prieš pustrečio tūkstančio metų nuo Karmelio kalno pakilo į stratosferą. Jo rekordo iki šiol dar niekas nesumušė, - šyptelėjo ir Klibanskis.

-      Ir aš norėčiau pakilti į stratosferą ir apžiūrėti Jeruzalę iš viršaus.

-      Gerai, lipame iš sinagogos viršaus pasižvalgyti.

Greit atsidūrėme kupolo viršuje. Prieš mus atsiskleidė nuostabus reginys. Senoji Jeruzalė gulėjo tartum kokioj dėžėj, pribarstytoj gelsvų keturkampių krūvų. Tarp tų keturkampių kyšojo minaretai, blizgėjo kryžiai, dunksojo kupolai.

Iš tikrųjų nuostabi ta žydų sostinė su savo psalmėse išgarbintu Siono kalnu, su išminčiaus Saliamono, poeto Dovydo, gausybės garbingų pranašų ir Izraelio karalių kapais...

Apžvelgus Jeruzalės apylinkes, tuojau matyti, kad miestas stovi bent kilometru (918 metrų) aukščiau jūros lygio, kad jį supa nuogos uolos, pliki akmenys, gilūs slėniai, prarajos ir naujoviški pastatai.

-      Matote ten tą didžiulį plotą, su tomis šventyklomis ir arkomis. Tai Saliamono maldyklos vieta. Dabar ją užėmę musulmonai. Čia, kur dabar esame, yra Sionas, o ten Morijos kalnas, - aiškino mums Klibanskis.

-      O kurgi tas Kalvarijos kalnas? - susirūpinau aš.

-      Tokio kalno nėra. Matote ten tą iš visų pusių arkomis apsuptą lėkštą kupolą? Po tuo kupolu yra vieta, kurioj stovėjęs Kristaus kryžius. Bet ten, kaip matote, nėra jokio kalno, o tik slėnis.

Morijos kalnas priklauso musulmonams, o Sionas - žydams ir graikams. Kur matote daugybę bažnyčių, ten gyvena krikščionys: įvairūs europiečių vienuoliai ir misionieriai. Tas keturkampis bažnyčios bokštas su vienuolynu priklauso italams, melsvas kupolas su auksu žibančiu kryžium - Abisinijos vienuoliams, o ten, kur matote prie Jafos vartų su išskėstomis rankomis Kristaus statulą ant bokšto, prižiūri prancūzų vienuoliai. O čia - Marijos namelio bažnyčia.

-      O kokie ten bokštai ant kalno?

-      Ten Alyvų kalnas. Tas aukštas, smailus bokštas - vokiečių kaizerio vila. O tas keturaukštis namas - rusų vienuolynas. Dabar ten jau nebeleidžiama, nes per paskutinį žemės drebėjimą tie visi namai ir bokštai suskeldėjo ir bet kada gali griūti; jiems remontuoti pinigų niekas nebesiunčia.

Tas žemai baltu mūru aptvertas daržas yra Getsemanės sodas, o balta marmurinė, aukso bokštais, kryžiais ir grandinėmis žėrinti bažnyčia esą pastatyta toje vietoje, kur Kristus meldėsi ir kalbėjosi su apaštalais. Bet grįžkime, žemai mūsų laukia panelė Sulamita.

Grįžome prie mūsų pirmosios sinagogos; čia žydelis su žandenomis už savo šliką pareikalavo užmokesčio, o mūsų gražioji Sulamita užsidengė veidą.

Siaurose, arkomis suramstytose Jeruzalės gatvelėse ir dieną visai maža šviesos, o dabar, pavakary, buvo visai nejauki prietema.

 

JERUZALĖS SENAMIESTYJE

Ir tikrai nuostabus miestas ta Jeruzalė. Net jeigu jis ir neturėtų religinės vertės, vis tiek būtų vertas aplankyti.

Svarbiausios judaizmo ir krikščionybės vietos - greta

Išskyrus tik vieną vienintelę gatvę, kuria galima važiuoti, visos kitos gatvės - tikri labirintai. Tai vienintelis miestas pasaulyje, kuris tokiomis nenatūraliomis sąlygomis tūkstantmečiais augo, klestėjo, traukė iš viso pasaulio turtus, žmones ir, čiulpdamas tos gyvybės syvus, tapo įdomiausiu miestu pasaulyje.  

Tame tarsi dėžės sienomis apsuptame plote nėra namų nei gatvių, vien kurmiarausiai ir skruzdėlynai. Susisiekiama požeminiais urvais, kuriais kaip kokiais laiptais reikia lipti ant stogo, čia vėl leistis į požemį. Daugybė gatvelių rangosi, vingiuoja, lenda po pastatytais namais pro šimtus arkų, baigiasi prie kokių nors namų durų ir vėl prasideda ant tų namų stogo. Eini žmogus ir nežinai, kur eini; čia, rodos, iš vienos gatvės nusileidai į požemį, o žiūrėk- išėjai į kitą gatvę, besidriekiančią namų stogais. Rodos, iš gatvės užlipai ant namų stogo, o čia vėl nauja gatvė tęsiasi tarp namų, pastatytų ant apatinių namų stogo.

Žiūri ir negali suprasti. Iš gatvelių pusės nėra nei langų, nei durų. Taigi rodosi, kad eini giliu išraustu grioviu, kurio viršus dažnai sustiprintas arkomis, tartum tam, kad neužslinktų krantai.

Aišku, tokiomis gatvėmis tegali pėsčiomis ir lengvai apkrautais asilais keliauti. O judėjimo niekad netrūksta, tai tikras skruzdėlynas. Čia, žiūrėk, skuba juodu apsiaustu nuo pakaušio iki kulnų užsidengusi arabė, čia grūdasi trys keturi asilai su dviem persvertais ant nugarų krepšiais. Čia vėl slenka tingus arabas, ąpsivyturiavęs galvą turbanu, pritvirtintu dviem juodos vilnonės virvės lankainiais, ir švaistosi savo ilgo apsiausto skvernais. Čia vėl praskuba sumodernėjęs vietinis inteligentas lakuotais batais, dryžuotu kaklaraiščiu, melsvu švarkeliu ir raudonu tarbušiu ant galvos. Jis, norėdamas parodyti savo išsiauklėjimą, šaukia ant po kojų pasipynusių moterų, asilų, šunų ir

Svarbus pastatas: apačioje - įėjimas į karaliaus Dovydo kapą,
viršuje - Paskutinės vakarienės kambarys

 vaikų. Čia vėl atklega tarbušiuoto, blizgančiomis sagomis kelionių biuro vadovo vedami juodais akiniais, baltais drabužiais ir didelėmis baltomis skrybėlėmis amerikiečių ar šiaip Europos dykaduonių turistų būrys, ieškąs tose smirdančiose lindynėse egzotiškumo. Kartais šmėkšteli juoda, apvalia, į viršų platėjančia kepure graikų apeigų kunigas, pamaldžiai rožančių vartydamas praslenka dulkėtomis papėdėmis barškindamas akmenis rausvai gelsva barzdele pranciškonas... Ir vėl grūdasi asilai, švaistosi arabų apsiaustai, skuba moterys, zuja šunys ir iki pykinimo gniaužia kvapą smarvė.

-      Kurgi tie žmonės skuba, ko jie ten lenda į tuos tamsius urvus? - neiškenčiau nepaklausęs.

-      Eime paskui juos ir pamatysime.

Ir mes einame. Įlindus į tamsų urvą, prasideda abipus įdubos. Jose ant paaukštinimų parietę kojas tupi arabai, apsikrovę įvairiausiomis prekėmis. Pro skylėtas prekyvietės stogo uždangas įeinančioje šviesoje blizga metalu apvytų siūlų audiniai, žėri nargilės kandikliai, mirguliuoja daugybė ąsočių, puodukų ir krūvos kitokių molinių žaislelių. Kartais smarkus kvapas skelbia apie produktų krautuvę. Ten pripilti maišai džiovintų datulių, prikabintos eilės suvarstytų ant plaušų figų, vitrina apkrauta melionais, pomidorais, arbūzais ir kitokiomis sodų bei daržų gėrybėmis. Matyti ir mūsų daržovių: salotų, paprastų ir kekinių kopūstų, rūgštynių, agurkų. Bet smarkusis kvapas veržiasi iš toliau esančių produktų. Ten ožių kailiuose rūgsta sūris, pasūdytos asilų kailiuose mirksta alyvos ir prikrauta kitokių Palestinos skanėstų.

Antrame aukšte virš Dovydo kapo -
Paskutinės Vakarienės kambarys

Toliau urvas šakojasi. Iš vienos pusės kyla tikrai pragariškas triukšmas. Ten daugybė įdubų, kuriose kūrenasi ugnys, žėri anglys, ir kalami žalvariniai puodai. Tupėdami parietę kojas murzini, dėvį didelius turbanus kalviai barškina, plodami ant priekalo, puodų šonus. Kiti šveičia ir brūžina jau iškaltus, prisidėdami prie to baisaus orkestro savotišku spiegimu ir čerškenimu. Čia pat puodai ir parduodami. Jų paskirtis - ne virti, bet puošti. Šonai iškalinėti dailiais pagražinimais ir taip žėrimai nušveisti, kaip veidrodžiai. Dauguma tų puodų turi iškaltus gėlių, paukščių ir gyvulių atvaizdus. Kiti - įvairiausiomis pasaulio kalbomis iškaltas Šventraščio, Talmudo ar Korano citatas, kalbančias apie garbingą šių puodų kilmę iš šventojo miesto. Beveik visi puodai ir kiti mažesni dalykėliai būtinai turi „Souvenir of Jerusalem" užrašą. Puodus išperka turistai merkti gėlėms ar šiaip, grįžus į savąjį kraštą, kambariui pasipuošti bei svečiams parodyti, kad šis puodas atsivežtas iš Jeruzalės. 

Protarpiais prieini tokių urvų sankirtą; jos viršų tarsi bažnyčios stogą puošia erdvus kupolas su spalvotais stiklais šonuose. Ir vėl eini ištisus kilometrus, nerasdamas šių urvų galo. Kai įsižiūri, matai, kad iš tų didžiųjų urvų dar eina šimtai mažesnių urvelių, vedą kažkur gilyn - galbūt į privačius namus ar į toliau nuo urvo esančias parduotuves. Kartais užeini vėl visai naują kvartalą, kur barška plaktukų garsai. Čia dirbami dešimtimis milijonų po pasaulį pasklidę Jeruzalės kryželiai, grandinėlės, tekinami iš kaulo, iš aukso, brangiųjų akmenų, iš Jeruzalės uolų trupinių rožančių karoliukai, dedami į aukso žiedus margieji brangakmeniai, derinami žvangą ir žvilgą gausingi rytiečių moterų papuošalai. Čia pat, prie auksakalių kojų, sumesti jų brangūs dirbiniai. Prieš auksakalius yra viena kita kavinė, kuriose atsisėdę arabai ramiausiai traukia nargilės dūmus, kliurkindami vandenį, ir ištisomis valandomis neprasižioja, tartum bijodami išsiimti iš burnos kandiklį.     

 Pirmą kartą atsidūręs tame tautų mišinyje, tame kalbų Babelyje, apkvaišti paveiktas didžiulio kontrasto: aplink Jeruzalę dykuma ir akmenys, o čia tokia kamšatis, tiek turto!

-      Iš ko visi tie žmonės gyvena? Iš kur jie gauna maisto?

-      Visi Jeruzalės gyventojai verčiasi tik iš turistų ir maldininkų, kurie kasmet lankosi čia milijonais. Jeigu nors vieną mėnesį sustotų plaukę maldininkai ir turistai, aštuoniasdešimt procentų miesto gyventojų turėtų išmirti badu.

Jeruzalėje maistas gabenamas iš derlingųjų Palestinos slėnių asilų ir kuprių karavanais. Net ir vanduo šventajam miestui pristatomas iš slėniuose esančių šulinių. Nešėjai jį ožkų kailiuose neša ištisas paras.


 

EGZOTIŠKAME JERUZALĖS VIEŠBUTYJE

  Išlindę iš prekyviečių labirintų, atsidūrėme vėl prie Jafos vartų.

- Labai gaila, bet negalėsiu jūsų pas save pasikviesti nakvoti. Čia netoli yra man skolingas už darbą viešbučio savininkas ir aš jums ten rasiu nakvynę, - pasiūlė Klibanskis.



Jeruzalė prie Jafos vartų

Dar už keleto gatvelių, netoli nuo Damasko vartų, išvydome tamsią angą, vedančią į šiukšliną kiemą. Virš skylės, pro kurią mes įlindome, kabojo skarda su užrašu anglų, žydų ir arabų kalbomis, bylojanti, jog čia „Hotel Hebron".   

Užlipome į viršų, bet viešbučio savininko neradome. Klibanskis parašė raštelį, kad mums duotų kambarį jo sąskaita. Laukiamajame susitikome trejetą portugalų keliauninkų ir pradėjome plepėti. Tik po geros valandos grįžo iš sinagogos viešbučio šeimininkas ir prasidėjo derybos dėl kambario. Visi kambariai buvo užimti ir jis, matyt, visai nenorėjo, kad mes pas jį apsistotume. Mes nenusileidome, sakydami, kad dabar ir kitur sunku gauti nakvynę.

- Iš kur jūs esate? - pagaliau pasiteiravo viešbučio šeimininkas, permesdamas mus labai nedraugišku žvilgsniu.

-      Iš Lietuvos, - atsakėme jam piktai.

-      Tai jūs žmonės iš mano krašto? - paklausė mus žydelis lietuviškai.

-      Ar ir jūs iš Lietuvos? - nustebome.

Jis visai neatrodė buvęs Lietuvoje, nes turėjo visas Jeruzalės ortodoksų ypatybes: ilgomis į viršų susivijusiomis žandenomis, šeškine kepure, dryžuotu chalatu ir kalbėjo angliškai su vietinių žydų akcentu.

-      Aš iš Vilkomiro. Jau dvidešimt metų esu čionai, - atsakė jis, matydamas, kad mes nustebome.

-      Ir dar neužmiršote lietuviškai?

-      Kas gali užmiršti tą.kalbą, kurios išmokau Kavarske su mažais vaikais. Aš jos negaliu užmiršti.

Paaiškėjus, jog esame vieno krašto žmonės, jis tuoj mums rado viešbutyje kambarį ir užkaitė arbatos.



Gyviausia vieta mieste - turgus. Nuotraukoje - gatvės turgus

Ilgai kalbėjomės, siurbčiodami saldžią arbatą ir valgydami žuvies plokštainį su saldžiomis bandelėmis. Jis visiškai negalėjo įsivaizduoti to, ką mes jam pasakojome, Lietuvos valstybė jam buvo visiškai neįmanoma.

-      Niu, aš norėč pamatyti, kaip lietuvis gali būti zemskas, koks iš anam gubernatorius. Ministras lietuvis? Iš kur jūs gavot karalių? Niu, jau karalius tai tikrai kalba tik lenkiškai. Ar ir anas supranta mužikų kalbą? - negalėjo atsistebėti mūsų šeimininkas.

-      Ir valdininkus, ir gubernatorius, ir ministerius, ir prezidentą mes turim tikrus lietuvius, kalbančius lietuviškai ir kilusius iš kaimo.

-      Niu, tam pati anie nori ir Palestinoj padaryti. Ale aš netikiu, kad žydelis gali būti ministru.

-      O kodėl ne? Juk greit jūs turėsit Palestinoj žydų valstybę. Turėsit savo ministrus ir galbūt dar kokio Dovydo veislės karalių.

Didžiausia aškenazių (rytų Europos žydų)
 sinagoga Jeruzalėje 1939 m. Litvakai irgi priklausė šiai grupei.
Garsiausiais šiais laikais turbūt pavadintume Nobelio premijos
 laureatus: Sheldon L. Glashow, Rychard P. Feyman, Aaron Klug,
Nadine Gordimer, Sydney Brenner, Daniel Kahneman 
David M. Lee.
 

-      Nieko iš tam nebus. Mes neleisime, kad tą šventą mūsų žemę valdytų visoki bedieviai. Jie valgo visokius nekošer valgius, jie nebešvenčia subatos, jie vaikšto apsinuoginę kelius. Ui, ui, ui, - susiėmė galvą mūsų žydelis.

-      Tai jūs nekenčiate net savo tautiečių, kurie čia kuria naują Erez Jisrael?

-      Kokie jie tautiečiai! Jie gojai, jokie jie žydeliai. Gerai arabai daro, kad anuos pjauna. Tokių žydelių mums čia nereikia. Čia yra šventas miestas, kur važiuoja dori žydeliai iš viso pasaulio, kad šitam mieste atsigultų, prisisotinę gyvenimo, drauge su savo prabočiais, pranašais, patriarchais ir karaliais. Bet šitam kalbam galą nebus. Aš galėčiau jums daug daug pasakyti, bet jau laikas yra gulti. Eikit čia, aš jums parodysiu, kur jums reikia išeiti, - tarė pasikeldamas žydas.

 

 

KETURIOLIKA KILOMETRŲ JERUZALĖS POŽEMIAIS

Išeidami vėl turėjome nemaža nemalonumų su mūsų šeimininku, nes vakar, pasitikėdami Klibanskio rašteliu, nebesiderėjome dėl kainos už viešbutį. Rytą žydelis, tuo painaudodamas, pateikė mums sąskaitą, kuria reikalavo ne tik po keturiasdešimt piastrų už viešbutį, bet ir dvidešimt piastrų už lempą. Po ilgų ginčų sąskaitą sumažino ir atskaitė iš Klibanskio. Bet ir tai, kas liko mokėti, išėjo mums apie dvylikos litų suma.



Jeruzalė - piligrimų traukos centras. O Kryžiaus kelias -
netgi Jeruzalėje yra išskirtinis

Pasiūliau kartu su portugalais eiti apžiūrėti požemių.

-      Ne į požemius mums reikia vaikščioti, bet pasirūpinti, kur nakvynę nemokamai gauti, - susirūpino Matas.

-      Gerai, gauk. Aš, kol turiu pinigų, neisiu elgetauti.

-      Tai tu ir mokėk, aš daugiau už tave nebemokėsiu.

-      Gerai. O aš vis dėlto noriu pamatyti tuos požemius.

-      Tai kur susitiksime?

-      Septintą pas Klibanskius.

Su portugalais išklydome už miesto ribų ir čia mus vienuoliai, sergstintieji Marijos kapą, pavaišino skaniais paplotėliais, alyvomis ir sūriu.


 Pažvelgus iš toliau, iš karto matyti, kodėl visas Jeruzalės miestas yra pakastas ir išvedžiotas visokių labirintų. Kedrono upelis, pralauždamas viršutinę bent pusantro šimto metrų storio paviršiaus uolą, smenga gilyn per labai trapų smiltainio sluoksnį. Vietomis lietaus, žvėrių, paukščių ir žmonių trinamas bei naikinamas smiltainis byra ir sudaro išsikišusius kalkakmenio klodus. Todėl nenuostabu, kad šia patogia aplinkybe tūkstantmečiais naudojosi žmonės. Patogiausia buvę tame smiltainyje iškalti urvą ir ten laidoti numirėlius. Dar patogiau - apsuptiems svetimos kariuomenės išsikasti po žemėmis išėjimą ir pabėgti. Be to, visa Jeruzalės statybos medžiaga yra imama iš to požeminio smiltainio. Taigi šimtmečiais, kad ir po maža imant, pasidarė po miestu didžiulės tuštumos.

Kryžiaus kelias musulmonų valdomoje Jeruzalės dalyje

Net ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos laidojimo vieta išrausta tokiame smiltainyje, tik dabar ant angos pastatyta graži Bizantijos stiliaus bažnyčia. 

Netoli Damasko vartų yra dar kelios tų begalinių požeminių urvų angos, vedančios į įvairiausias Jeruzalės vietas, kuriose nepaklysta tik labai prityrę vadovai. Dauguma jų veda į senovės Saliamono maldyklos aikštę, kur dabar stovi Omarno maldos namai.

-      Pirmiausia eisime apžiūrėti karalių kapų, - pasiūlė mums vienuolis vadovas. - Tik ten galime gauti pakankamai šviesos.

-  Puiku, bet ar gerai pažįstate požemius? Ar nepaklysime? - rūpinosi mano pakeleiviai.

Prie to jų rūpesčio prisidėjau ir aš, ne vien dėl vakarykštės patirties viešbutyje, bet ir dėl kainos, kurią reikės sumokėti už vadovavimą bei degalus.

Atėjome prie sienos, kuri seniau, matyt, buvo labai gražiai išdailinta, papuošta įvairiais ornamentais, jos įduba buvusi paremta gražiomis kolonomis; dabar čia riogso tiktai aptrupinti gabalai, išmarginti įvairiausių graikiškų ornamentų. Angoje - tikra mugė, sukiojasi šimtai nuskurusių pardavėjų. Vieni siūlo elektrines lemputes, kiti žvakes, treti kitokius degalus. 
-      Šis degalas gali degti aštuonias valandas. Jo šviesoje jūs galite pamatyti nepaprastus vaizdus. Kaina - tik penki piastrai. Pirkite, pigu! - rėkia pripuolęs pardavėjas, sprausdamas į rankas kažkokią degutuotą lazdą.

Jam nenusileidžia ir kiti:

-      Nepirkite tų dervos degalų, dar kur nors paklydę dūmuose užtrokšit. Degalas gali užgesti, tada gyvi nebeišeisite. Pirkite elektrinę lemputę. Dvidešimt penki piastrai su visais viduriais ir su įrašu „Souvenir of Tomb of Kings", ji dega visą dieną. Ją nusipirkę, galite eiti net iki Hebrono.

-Ne, ponai, pigiausias ir patikimiausias daiktas yra žvakė. Žvakė kaip tik tinka šiose katakombose, kuriose amžiąja ramybe nurimę guli Izraelio pranašai. Jeigu esate religingi ir nenorite sudrumsti tos šventosios ramybės nei smilkalais, nei mašinomis, tai pirkite žvakę! Viena žvakė dega tris valandas ir užmokėsite tik tris piastrus. Žvakė yra šventa šviesa, - kreipiasi į mūsų religinius jausmus pardavėjai.

-      Tai ką darysime? - susirūpinome mes.

-      Aš manau, bus paprasčiau, jeigu nusipirksime visokių šviesų po vieną.

Įėjimas į uolą, kur, kaip tikima,
buvo palaidotas Jėzus

Taip ir padarėme. Užsimokėję lendame į požemį. Vos paėjus keletą metrų, urvas pasisuko į dešinę, ir vėl už trejeto metrų atsidūrėme plačioj apvalioj salėj. Salės sienos mirgėjo kaip druska akmenėliais ir buvo išmargintos čia pirmiau buvusių turistų parašų. Iš jos trimis kryptimis vedė tamsūs urvai - labirintai. Pasukome į dešinįjį. Šis ėjo puslankiu ir šakojosi į dvi šakas. Greit priėjome sienoj iškaltas gilias skyles, per du tris metrus viena nuo kitos. Tose skylėse senovėje buvo laidojami Izraelio karaliai. Urvuose dar matyti su smėliu sumišusių kaulų likučių. Iš šio urvo patekome į kitą, iš to - dar į trečią, čia vėl siaurutėlėmis skylėmis išlįsdavome į didesnę aikštelę, iš kurios vedė vėl keliolika urvų į visas puses. Pasukdamas jau į šeštą ar septintą šaką, ėmiau abejoti savo orientacija, nes, vos paėjus dešimtį metrų, urvas šakojasi ir sukasi čia vienon, čia kiton pusėn. Po ilgesnio vaikščiojimo vėl atsidūrėme gana plačiame puslankyje, kuriame bent aštuonių šimtų metrų ilgiu buvo pilna prikalinėta laidojimo skylių.



Laidojimo uolos viduje.

Vienur dar galėjai matyti veik visus žmogaus griaučius, kitur - tik sutrūnijusių kaulų gabaliukai liudijo, kad čia seniau buvo palaidotas žymus Izraelio vyras.

-      Jau antrą valandą čia vaikščiojame, - pradėjo rūpintis mūsiškiai.

-      Bet dar nė pusės Jeruzalės požemių neapžiūrėjome, -atsiliepė vadovas.

-      Įdomu, kaip šie požemiai vėdinami? Visur toks vėsus ir šviežias oras, - pastebėjau aš.

-      Šie požemiai turi savotišką ventiliacinę sistemą. Jie taip iškasti, jog liekas nežino jų plano. Kurie juos tyrė, tie yra apskaičiavę, kad bendras koridorių ilgis siekia per keturiolika kilometrų. Dabar aš jus nuvesiu į pačias didžiausias sales.

Ir mes vėl pradėjome naują kelionę siauručiais vingiuotais smiltakmenio plyšiais, čia nusileisdami, čia vėl pakildami, kol staiga susidūrėme su kieta akmens siena.

-      Tai Morijos kalnas. Už jo tuojau prasidės karaliaus Saliamono brangenybių slėptuvės, - aiškino mums vadovas.

-      Bet man rodos, kad mes per toli nuėjome, ar ne laikas būtų grįžti, - paabejojau aš, įtardamas vadovą, kad jis gali mus per daug toli nuvesti ir paskui pasislėpęs pasiųsti kitą arba pats pareikalauti didelės pinigų sumos už išvedimą. Buvau skaitęs ar girdėjęs, kad tokie atsitikimai gana dažni.

-      Grįžti? Ne, tai būtų per toli, mes greit išeisime prie pat EI Aksos mečetės. Ten reikės vėl į požemius lįsti, jeigu jūs norėsite dar apžiūrėti tuos miesto urvus.

-      O gal ten nieko įdomaus nebėra?

Įėjimas į Marijos kapą

-      Įdomybių yra daug. Jeigu jūs būtumėt pasiėmę oficialų vadovą, tai jis būtų jums apie kiekvieną plyšį ar skylę pripasakojęs.

Greit išėjome į labai ištrupėjusias ir įgriuvusias vietas. Kai kur buvo skylės, vedančios į miestą, ir namų pamatai. Vietomis takas užgriuvęs, ir tekdavo pasilenkus lįsti susikibus į vilkstinę, nes paskirai einant galima paklysti arba patekti į tokias vietas, kaip vakar nukritusi lempa. Pagaliau vėl išlindome į jau kitame akmenyje iškaltą didžiulę salę. Čia vėl buvo tvarkingi ir tiesūs kampai, planingas koridorius ir laidojamųjų urvų suskirstymas.

-      Čia karaliaus Saliamono turtų slėptuvė. Kai Jeruzalei grėsdavo pavojai, čia žydai slėpdavo ne tik auksą ir pinigus, bet ir visas šventenybes. Tūkstančiai pasakų sukurta apie šias slėptuves. Bet mums laikas lipti į žemės paviršių. Degalas jau baigia degti, - pastebėjo mūsų vadovas.

Tuo tarpu urvo gilumoje sublizgėjo šviesa, ir pasirodė ateinanti kita turistų grupė. Mes jų palaukėme ir išsiaiškinome, kad iš čia galima pakliūti į EI Aksos požemius.

Pasukę į tą pusę, iš kur ėjo mūsų sutiktieji turistai, prie sunkių geležinių vartų radome musulmonų šventovių tarną, ir jis už užmokestį mus įsileido į šventovės požemius.



Bažnyčia Marijos laidojimo vietoje irgi iškalta iš akmens.

Čia vietomis akmuo iškaltas, vietomis iš didžiulių akmens gabalų padarytos arkos ir atramos. Visas aikštės plotas, užimantis keturis hektarus, išraustas trijų aukštų urvais. Kas ir kada juos kasė, dabar sunku pasakyti. Jeruzalė buvo statyta ir griauta apie tris šimtus kartų. Taigi ir tie požemiai taip pat buvę įvairiose rankose. Žydai sako, kad juos iškasęs karalius Saliamonas, musulmonai teigia, kad tai jų šeicho darbas. O krikščionys visus pašiepdami įrodinėja, kad, teisybė, ir žydai, ir musulmonai dirbę, bet planavę ir privertę juos dirbti kryžeiviai.

Nors ir daug erdvesniuose EI Aksos požemiuose oras labai sunkus ir pilnas dulkių. Vietomis aptinkamas ištisas kelių šimtų metrų grindų plotas, išklotas didžiuliais antkapių akmenimis, kuriuose ant kiekvieno iškaltas vieno iš Europos didžiūnų herbas ir ilga to kryžeivio riterio pavardė, rodanti, kad čia ilsisi garbingas vyras, kariavęs Kristaus kapui atimti iš musulmonų. Kitur, akmenims iširus, guli kaulai ir odiniai žalvarinėmis vinutėmis ir kitais pagražinimais papuošti šarvų likučiai.

Pagaliau patekome į trečiąjį aukštą, ir čia vietomis pro lubų skyles pradėjo skverbtis dienos šviesa. Viename kampe vadovas bakstelėjo pirštu į kažkokią akmeninę įdubą.

-      Štai čia gelda, kurioje prausė mažąjį Saliamoną, o apie kitus jo namų apyvokos dalykus jums paaiškins kiti vadovai, - tarė atsisveikindamas mūsų vadovas.


-      Dėkojame, dabar mes tikrai būsime matę tuos garsiuosius Jeruzalės požemius.

-      Matę Jeruzalės požemius? Jūs beveik nieko nematėt. Tas takas, kuriuo mes atėjome, tėra slaptas išėjimas. Mes dar nebuvome nei akmenų laužyklose, nei stalaktitų urvuose, nei požeminiuose Jeruzalės vandens rezervuaruose, nei teisėjų kapuose, nei pranašų katakombose. O, kiek jūs dar nematėte! O štai čia pat, netoli, dar daugybė požemių. Jeigu norėsite, tuos požemius jums galės parodyti kitas vadovas. O aš vis dėlto patarčiau apžiūrėti. Ten yra apie aštuonios dešimtys tūkstančių skeletų. Tai visi Jeruzalės miesto gyventojai, gyvi supuvę po Tito pergalės. Visi pasislėpusieji dienos šviesos daugiau nebematė, nes buvo įsakyta užversti angas. Beje, pamiršau parodyti jums garsiąją pranašo Jeremijo olą, kur jis apraudojo išgriautą Jeruzalės miestą ir nuniokotą Izraelio tautą.

Tikrai, mes maža tematėme, bet ir to pakanka įsivaizduoti, kad Jeruzalės požemiuose galėtų tilpti dar keleto šimtų tūkstančių armija. Jeruzalės požemiai turi daugiau gatvių negu pats miestas. Iš jų imami statybai akmenys ir jie atstoja kanalizacijos vamzdžius. Taigi nenuostabu, kad kai kuriose Jeruzalės vietose smarvė troškina žmogų.

-      Žiūrėkit, šitie šilkiniai austi kilimai atvežti iš tolimiausių rytų kraštų ir yra labai brangūs. Tai vis garsiajam mūsų Saliamonui, kurį taip pat labai gerbia ir musulmonų pasaulis, vadindamas didžiuoju Suleimanu.

-      Dabar turime skubėti kur nors užkąsti, nes visai pavargome belandžiodami po tuos urvus. Jeigu prisidėtumėte, būtų labai malonu, - pakvietėme ir savo vadovą.

 Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat: