Bibliotekos prasidėjo čia. Egiptas.

Kaip neišnaudoti nacionalinės bibliotekų savaitės knygai, kuri kiekvieno bibliotekininko buvo skaitoma iki nutrynimo universitete ar kolegijoje? Knygos istorija. Kartu ir bibliotekų istorija.  Prasidedanti kartu su žmonijos civilizacijos aušra - Egipte.  Jei dar truputį įsijausiu, parašysiu, kad bibliotekininkystė - trečia tvari profesija. Po pirmosios, apie kurią garsiai nekalbama ir žurnalistikos. Lygiai taip pat vyresnės ir vidurinės kartos bibliotekininkai turėtų prisiminti ir prof. Levą Vladimirovą, ne tik kaip savo mokytoją, bet kaip ir kolegą, tiesiog atkovojusį Lietuvai daug istorinių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, Vilniaus universiteto senosios bibliotekos knygų, išvežtų į Rusiją. Kaip pamenu iš mokslo metų, buvo sakoma, jog  L.Vladimirovo  paniškai bijota Rusijos bibliotekų fonduose, nes jis vien iš  knygos nugarėlės akimirksniu nustatydavo, kuri knyga priklausė VUB arba kurio nors LDK didiko ar net karališkajai Žygimanto Augusto bibliotekai.  Ir be abejo, būdamas Lietuvos patriotas, tuoj pat pradėdavo knygų grąžinimo į Lietuvą procesą.


 

Levas Vladimirovas (1912 - 1999)

Vladimirovas, LevasKnygos istorija : senovė, viduramžiai, renesansas, XVI-XVII amžius. - Vilnius : Mokslas, 1979. - 566 p.
Šiuo metu įvairiuose pasaulio muziejuose ir bibliotekose saugoma daug senovės Rytų rašto paminklų. Pasiekęs mūsų laikus literatūrinis palikimas leidžia susidaryti pilną vaizdą apie senovės Rytų knygų tematiką, pirmųjų raštijos paminklų kūrėjus ir skaitytojus, knygų paplitimą visuomenėje. Tiek senovės Egipto, tiek Šumero literatūroje, ypač jos užuomazgoje, užčiuopiame ryškių sakytinės liaudies kūrybos elementų. Tačiau senovės Rytų literatūrai labai būdinga religinė -maginė ideologija. Dauguma literatūros kūrinių tebuvo vien meninis religinių mitų, legendų, dogmų ir idėjų įforminimas.

Pirmieji literatūros paminklai Šumere ir Babilonijoje bei Egipte žinomi jau iš ketvirtojo - trečiojo tūkstantmečio pr. m. e. Be garsiojo „Gilgamešo epo", šumerai sukūrė nemaža kitų epinių kūrinių. Babilonijoje atsirado ir pirmieji draminės poezijos kūriniai, iš pradžių kaip religinės misterijos. Lyrinės poezijos ištakų reikia ieškoti įvairiuose religiniuose himnuose, maldose. Šumero ir Babilonijos gausų literatūrinį palikimą paveldėjo kitos senovės Rytų tautos, pavyzdžiui, žydai, o per juos kai kurie šumerų literatūros elementai kartu su krikščionybe pateko į Europos tautų kultūrą.

Egiptiečiai nesukūrė tokių didingų epinių kūrinių, kaip „Gilgamešo epas", tačiau ir jų literatūrinė kūryba yra gausi ir įvairi. Be  liaudies  dainų, pasakų, pasakėčių ir kitų pasiekusių mus egiptiečių tautosakos kūrinių, mes jau iš Senosios ir Vidurinės karalysčių laikų turime nemaža didaktinės literatūros kūrinių, „pamokymų". Kartais į grožinę literatūrą prasiskverbdavo socialinis protestas, kuris brendo plačiausiuose Egipto gyventojų sluoksniuose. Būdingas šiuo požiūriu yra „Nusivylusiojo pasikalbėjimas su savo siela". Tai seniausias mums žinomas laisvamanybės paminklas. „Netikėk pomirtiniu gyvenimu, ieškok žemiškojo gyvenimo džiaugsmų",—tokia yra pagrindinė šio veikalo mintis.

Teksto perrašinėtojai Egipte - garbinga profesija

Senovės Rytų literatūrinė kūryba pasiekė mus, žinoma, tik fragmentais. Didesnė literatūros paminklų dalis per tūkstantmečius žuvo. Tačiau išlikę fragmentai iškalbingai byloja apie palyginti aukštą literatūrinės kūrybos lygį ir apie literatūros paplitimą visuomenėje. Senovės Rytų žmogus labai vertino literatūrą. Su savo mėgstamiausiais kūriniais egiptiečiai nenorėjo skirtis net po mirties. Šių kūrinių papirusai kartu su kerėjimais ir maldomis buvo dedami su mirusiuoju į kapus. Mirus moksleiviui, kartu su juo į kapą buvo dedami ir jo paties ranka rašyti literatūros kūrinėliai.

Kaip plito knyga senovės Rytų visuomenėje? Kokių nors duomenų apie knygų prekybą iki šiol neaptikta. Tokios prekybos ten tikriausiai ir nebuvo — jai dar nebuvo subrendusios ekonominės ir kultūrinės sąlygos.

Šviesuomenę, kuri domėtųsi knyga ir galėtų ją pirkti, sudarė privilegijuotų sluoksnių atstovai: karaliai, didikai, žyniai, valdininkai. Tačiau jie puikiausiai galėjo apsieiti be knygų pirklio, nes turėjo savo raštininkus, kurie galėjo nurašyti bet kurį literatūros kūrinį.  Senovės Rytų valstybėse knygų autoriai  daugiausia buvo žyniai, valdininkai bei raštininkai, kurie savo kūrinius arba skirdavo karaliams ir jiems juos dovanodavo, arba palikdavo juos savo šventyklų bibliotekose.

Kiek daugiau duomenų turime apie senovės Rytų bibliotekas. Prancūzų egiptologas E. de Ružė Egipte, Gizė vietovėje, atrado IV dinastijos (2930—2750 m. pr. m. e.)  aukšto valdininko Sepseskafancho kapą. Antkapyje, tarp kitų šio asmens titulų, pažymėtas taip pat titulas „raštų namų viršininkas". E.  de Ružė nuomone, šitie „raštų namai" buvo ne kas kita, kaip biblioteka. Taigi Sepseskafanchas yra pirmasis mums žinomas bibliotekininkas. Tiesa, pirmosios senovės Egipto ir Šumero bibliotekos buvo greičiau dokumentų archyvai, negu bibliotekos. Į biblioteką - archyvą, pavyzdžiui, panaši faraono Amenhotepo III (1455—1424 m. pr. m. e.) ir jo sūnaus Amenhotepo IV (1424— 1388 m. pr. m. e.), daugiau žinomo Echnatono vardu, biblioteka, kurios likučiai rasti Echnatono puošnios sostinės griuvėsiuose prie šių laikų El-Amarnos vietovės. 



Mirusiųjų knygos fragmentas. Š knyga – tai burtų
, kerų, slaptažodžių, skaičių ir magiškų formulių,
 kurių prireiks  pomirtiniame gyvenime, rinkinys. Mirusiųjų knyga
 – tai nurodymai, kaip mirusiems žmonėms patekti į
 anapusinį gyvenimą. 

Senovės Egipto biblioteką mini graikas Diodoras, aplankęs Egiptą I a. pr. m. e. Kalbėdamas apie faraono Osimandiaso (turbūt Ramzio II) rūmų griuvėsius Tėbuose, jis nurodo matęs patalpą, kurioje buvusi biblioteka.

Savo knygų rinkinėlius turėjo ir valstybinės įstaigos. Pavyzdžiu čia gali būti faraonų Ramzių laikų užsienio reikalų žinyba. Tokiuose žinybiniuose „raštų kambariuose" buvo saugomas ne tik visas žinybos susirašinėjimas, bet ir reikalinga įstaigos darbui literatūra.

Iš turimų nelabai gausių duomenų mes vis dėlto galime susidaryti vaizdą, tiesa, gana bendrą, apie senovės Egipto biblioteką. Ji atsirado iš žinybinių raštų archyvo ir atliko archyvo ir bibliotekos funkcijas. Joje buvo saugomos ir knygos, ir dokumentai. Bibliotekos buvo kuriamos prie faraonų rūmų, šventyklų, žinybų, mokyklų. Ritiniai šiose bibliotekose dažniausiai buvo laikomi tam tikrose spintose sienų nišose arba specialiose skryniose. Šių bibliotekų knygų fondas buvo nedidelis. Skaitytojams painformuoti apie saugomą bibliotekoje literatūrą ant sienų, šalia nišų knygoms, arba ant skrynių buvo išraižomi knygų sąrašai. Kad geriau apsaugotų, kiekvieną ritinį dažnai dar įdėdavo į medinę dėžutę. Ant šių dėžučių buvo pritvirtinamos alebastro etiketės su knygos savininko ekslibriu ir knygos antrašte. Daugelį Egipto bibliotekos bruožų vėliau perėmė antikinė biblioteka (knygų saugojimas sienų nišose, dievų - bibliotekos globėjų - statulos kaip būtinas bibliotekos atributas ir pan.). Be sukauptų senovės Egipte bibliotekinio darbo įgūdžių būtų visiškai nesuprantama, kaip galėjo atsirasti milžiniška ir puikiai tvarkoma garsioji Aleksandrijos biblioteka.

Daugiau mes žinome apie Mesopotamijos bibliotekas. Patvaresnė rašto medžiaga padėjo išlikti knygų ir archyvinių dokumentų rinkiniams iš II ir net III tūkstantmečių pr. m. e.- Šumero ir

Dantiraštinės knygos likučiai iš Ašurbanipalo bibliotekos

Akado gadynės. Viena iš tokių bibliotekų buvo atrasta Siparo, vieno seniausių Šumero prekybos ir kultūros centrų, griuvėsiuose. Prie pat Siparo šventyklos archeologai aptiko kito, mažesnio pastato liekanas. Viename jo kambaryje rasta kompaktiška molinių lentelių krūva. Tai buvo įvairūs veikalai, daugiausia himnai ir kiti religiniai bei didaktiniai tekstai, žodynai, elementoriai, eilėdaros ir kt. vadovėliai, traktatai ir 1.1, (daugiau kaip tūkstantis pavadinimų), tarp jų lentelė su įrašu „Tas, kuris pasižymės mokykloje, sužibės kaip saulė". Turbūt tai buvo veikiančios prie šventyklos mokyklos knygų rinkinys.  

Dideles bibliotekas turėjo ir šventyklos, pavyzdžiui, garsiosios dievo Enlilio šventyklos biblioteka kitame sename Šumero kultūros centre — Nipure. Čia rasta daugiau kaip 54 tūkst. Molinių lentelių, daugiausia III ir II tūkstantmečio pr. m. e. ir naujesnių, net IV šimtmečio pr. m. e. Tai rodo, kad biblioteka gyvavo ilgą laiką. Didžioji lentelių dalis — literatūriniai tekstai. Šventyklos biblioteka buvo specialiame pastate iš nedegtų plytų. Molinės lentelės čia buvo sudėtos palei sienas ant medinių stelažų, pastatytų ant 50 cm aukščio nedegtų plytų cokolio. Knygoms nuo drėgmės apsaugoti cokolis buvo apdengtas asfalto sluoksniu.  Pelenai, rasti ant saugyklos grindų, leidžia manyti, kad medinių stelažų būta ir saugyklos kambario viduryje. Literatūriniai tekstai bibliotekose buvo saugomi ant stelažų arba medinėse dėžėse, o archyviniai dokumentai — dideliuose moliniuose induose su asfalto dangčiais.     

Senovės bibliotekų liekanų rasta taip pat Uro, Lagašo, Kišo ir kitų Šumero miestų griuvėsiuose. Didžiausia Mesopotamijos knygų saugykla buvo garsioji Asirijos valdovo Ašurbanipalo (669—626 m. pr. m. e.) biblioteka. Jos likučiai buvo rasti XIX a. viduryje netoli Kujadžiko, Asirijos sostinės Ninevijos griuvėsiuose. Bibliofilo Ašurbanipalo įsakymu jo Ninevijos rūmuose buvo surinktas didžiausias senovės Rytų raštų rinkinys. Čia buvo molinių lentelių su seniai nebevartojamos šumerų kalbos tekstais, kuriuos galėjo perskaityti tik mokslininkai, įrašais babiloniečių, elamitų, asirų ir kitomis senovės Rytų tautų kalbomis. Londono Britų muziejuje saugoma daugiau kaip 20 tūkst. šios  bibliotekos molinių lentelių arba jų fragmentų. Manoma, kad tai tik maža Ašurbanipalo bibliotekos dalis. Karališkojoje bibliotekoje dirbo daug bibliotekininkų ir raštininkų. Bibliotekos vyriausiasis valdytojas buvo vadinamas „rab girginaku"—„knygų dėžių vyriausiasis". Fondui kaupti karalius mobilizavo ištisą nurašinėtojų būrį. Pagal Ašurbanipalo nurodymus jie ieškojo trūkstamų jo bibliotekoje knygų ir jas nurašinėjo. Karaliaus žmonės lankėsi visose senosiose bibliotekose Akade, Babilone, Ereche, Borispoje, Kuthėje, Larsoje, Nipure, Ure ir kitur. Jie niekad prievarta neatimdavo iš šių bibliotekų kad ir rečiausių knygų. Karalius bibliofilas drausdavo tai daryti.

Ašurbanipalo bibliotekos knygos buvo rūpestingai nurašytos dailiu ir aiškiu dantiraščiu. Jos buvo puikiai sutvarkytos redakciniu ir bibliografiniu atžvilgiu. Kiekviena lentelė turėjo antspaudą: „Ašurbanipalo, karalių karaliaus, Asirijos valdovo rūmai". Ant kiekvienos lentelės raštininkas įrašydavo antraštę, signatūrą, pastabą, ar tekstas yra originalus, ar nuorašas. Jeigu nuorašas, tai buvo pabrėžiama, kad jis sutikrintas su originalu, ir nurodoma vieta, kur saugomas originalas. Toliau įrašomas nurašinėtojo vardas, nurašymo data, kartais net veikalo eilučių skaičius. Tokia didelė biblioteka negalėjo būti tvarkoma be katalogo. Yra išlikusių tokio katalogo fragmentų, jie dabar taip pat saugomi Britų muziejuje. Iš šių katalogų galima spręsti, kad Ašurbanipalo bibliotekos fondas buvo sudarytas pagal tuometinę mokslų klasifikaciją. Be religinių ir magiškų tekstų, šiame fonde buvo leksikos ir gramatikos žinynų, žodynų, astronomijos, astrologijos ir matematikos traktatų, veikalų zoologijos, botanikos, mineralogijos ir medicinos klausimais, karalių metraščių ir 1.1. Čia buvo surinkta viskas, ką sukūrė senovės Rytų literatūra ir mokslas. Ašurbanipalo bibliotekos dėka mūsų laikus pasiekė tokie senovės Rytų literatūros šedevrai, kaip „Epas apie pasaulio pradžią", „Gilgamešo epas", „Atgailos psalmės" arba „Graudžios giesmės širdžiai nuraminti" ir t.t.  612 m. pr. m. e. Ninevijos miestą sugriovė ir žiauriai nuniokojo medų karalius Kiaksaras. Du su puse tūkstančio metų Ašurbanipalo biblioteka, šis didžiulis senovės Rytų kultūros paminklas, buvo palaidota po Ninevijos griuvėsiais, kol XIX a. viduryje ją surado Anglijos archeologai.



Hetitų lentelės. Paprastai hetitai rašė hieroglifais, ar paveikslėliais,
tačiau vartojo ir kitus ženklus, kai norėdavo informaciją
perteikti kitoms tautosm, dažniausiai - prekybiniuose sandoriuose

Kalbant  apie  senovės  Rytų  bibliotekas,  negalima  nepaminėti didžiulio ir pavyzdingai sutvarkyto hetitų, valstybinio, archyvo ir bibliotekos, kurių likučiai buvo aptikti  1906 -1907 m., kasinėjant Bogazkiojyje (netoli dabartinės Turkijos sostinės Ankaros). Čia buvusios hetitų sostinės Hatušo karalių rūmų griuvėsiuose archeologai rado apie 11 tūkst. molinių lentelių arba fragmentų. Manoma, kad tai tik maža bibliotekos fondo dalis. Lentelių  tematika   įvairi:   metraščiai,   karalių   laiškai,   ediktai I bei   prakalbos,   testamentai,   švenčių   aprašymai,   arklių   priežiūros   knyga.   Didesniąją   lentelių   dalį   sudaro   literatūriniai f tekstai. Nuo anoniminės Šumero ir Babilonijos literatūros šios lentelės skiriasi tuo, kad daugelio jų tekstų pažymėtas autorius. Ir čia, kaip ir Ašurbanipalo bibliotekoje, kiekviena lentelė turi savo antraštę. Jeigu veikalas sudarytas iš kelių lentelių, tai kiekvienoje pažymėtas numeris ir pirmieji kūrinio žodžiai. Antraštėje nurodomas kūrinio autorius, jo titulas ir gyvenamoji vieta, dažnai taip pat ir nurašinėtojo vardas. Paskui eina kūrinio pavadinimas, pažymima, ar kūrinys šioje lentelėje baigiamas, ar tęsiamas kitoje lentelėje.

Biblioteka turėjo ir katalogą, sutvarkytą pagal autorius. Visa tai rodo aukštą hetitų knygos kultūrą. Visoje bibliotekos struktūroje matyti nuostabi tvarka ir sistema.

Hetitų valstybės galia buvo pakirsta, XII a. pr. m. e. įsiveržus Egėjo jūros gentims. Jų sugriautos hetitų sostinės griuvėsiuose žuvo ir ši nuostabi biblioteka.