Anoj pusėj Dunojėlio

Magris, Claudio (1939-)

Dunojus / Claudio Magris ; iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko. - Vilnius : Vaga, 2012. - 334 p.

Šį kartą pristatome Claudio Magris (g. 1939 m.) – italų romanisto, eseisto, kultūros filosofo,  2008 m. nominuoto  Literatūros Nobelio premijai, knygą "Dunojus". Autorius -  gimęs kosmopolitiškajame Italijos uoste, esančiame greta Slovėjinos sienos, Trieste, kuris jį išugdęs kaip enciklopedinių žinių ir kūrybiško smalsumo kupiną rašytoją. Jo knyga „Dunojus“ – įtraukta į Guardian visų laikų geriausių Kelionių kategorijos knygų dešimtuką, išversta į daugiau nei 30 pasaulio kalbų.

Skaitytojas nukeliamas į regioną, esantį imperiškosios, „mėlynojo kraujo“ upės – Dunojaus – baseino teritorijoje: kelionė driekiasi per Bavariją žemes, Austriją ir Vengriją, Balkanų šalis, Vidurio Europą – nuo Juodosios Girios iki Juodosios jūros.

 

Kelionė ne tiek geografinė, kiek kultūrinė - istorinė - socialinė, autorius aprašo ne tiek vaizdus ir vaizdinius, bet pakeliui atmintin susirenka įvairiausias smulkmenas – Centrinės Europos, kuri savin sutalpina vokišką, vengrišką, slavišką, romanišką, žydišką  kultūrą – atminties liudijimus: epų ir mūšių atpasakojimus,  kasdienio gyvenimo aprašymus, antkapių užrašus, laikraščių iškarpas, istorijos nuotrupas.

 

Kaip visada - ištrauka iš teksto.

 

 Pilys ir drevenicos

 

        Raudonoji krevetė
 

Bratislava. Senovinėje „Raudonosios krevetės" vaistinėje, Michalskos gatvėje, freskoje ant

Bratislava - sostinė

prieškambario lubų pavaizduotas laiko dievas. Vaistų buteliukai ir mikstūros, kurios tame atrijuje jį supa, kaip koks ramus iššūkis, ir priešais jį atversta mokyta knyga grasina neutralizuoti jo galią ir apriboti jo veikimo zoną. Tos XIX a. dirbtuvės - dabar paverstos Farmacijos muziejumi - atrodo tvarkingas ir simetriškas karinis paradas, kuklaus, bet ryžtingo karo meno prieš Kroną ekspozicija. Kobalto mėlio, smaragdo žalumos ar dangiškos žydrynės vazos, išpuoštos gėlių ornamentais bei biblinėmis citatomis ir išrikiuotos ant lentynų, panešėją į alavinių kareivėlių eiles muziejuose, reljefiniuose žymių mūšių maketuose; tinktūros, balzamai, alopatijos, valomieji, vimdomieji stovi savo vietose, pasirengę stoti į kovą, nelygu kokios bus strateginės užmačios ir koks priešo puolimas. Net ir etikečių sutrumpinimai primena karinius trumpinius: Syr., Tinct., Extr., Bals., Fol, Pulv., Rad.

Žolininko menas nori nugalėti metų lemiamus nuostolius, atkurti kūną ir veidą kaip restauruojamą kokių nors rūmų fasadą. Nedideliame muziejuje gera būti, šią kaitrią vasarą ramu ir vėsu, kaip bažnyčioje ar po kaimo užeigos pavėsine; apima malonus, kuklus vidurinės klasės intymumo pojūtis, kai apžiūrinėjame alchemijos laboratorijos „bravorus", Paracelso biustą, primenantį apie jo veiklą Bratislavoje, kurpelių ir cinamono vazas, renesansinės ir Šviečiamojo amžiaus farmakologinės epopėjos dokumentus, Šv. Elžbietos, žolininkų globėjos baroko laikais, medinę statulą.

Šis laiko šiurkštumą lengvinančių priemonių muziejus yra istorijos muziejus, o kartu ir pasaulietinė laiko atšaka - tapsmo ir jo siaubingų padarinių įrankis - ir kartu priešnuodis, atmintis ir to, kas buvo, išgelbėjimas nuo suvartojimo ir užmaršties. Šalia austrų farmacininkų asociacijos žurnalo vokiečių kalba lentynoje prisišliejusios knygos - vadovėlis Pharmacopoeia Hungariae (Vengrijos farmakopėja. (Lot.)), didžiulis tomas, ir Jano Justus Torkos Taxa Pharmaceutica Posoniensis ( Bratislavos vaistų sąrašas. (Lot.), išleistas 1745 m. keturiomis kalbomis: lotynų, slovakų, vengrų ir vokiečių. Bratislava, Slovakijos sostinė, yra tos Mitteleuropos šerdis, kurioje persidengia nuolat išliekančių amžių, trūkių ir neišspręstų ginčų, neužgijusių randų ir nesuderintų prieštaravimų sluoksniai. Atmintis yra savotiškas medicinos menas - po stiklu išsaugo visus žaizdų randus ir aistras.



Košice senamiestis

Mitteleuropai svetimas užmaršties, sandėliavimo ir įvykių archyvų mokslas; tas keturkalbis farmakologijos vadovėlis ir tas būdvardis Posoniensis man primena, kaip gimnazijoje su keliais draugais diskutavome, kuris pavadinimas kam mielesnis: Bratislava, slovakiškasis, Pressburg, vokiškasis, ar Pozsony, vengriškasis, kilęs iš Posonium, senovės romėnų avanposto prie Dunojaus. Tų trijų vardų žavesys skleidė idėją apie sudėtinę ir daugiatautę istoriją, o kiekvieno iš mūsų pasirinktas vienas, o ne kitas pavadinimas išreiškė, vaikiškai, gelminį nusistatymą Pasaulio Dvasios atžvilgiu: instinktyvų šlovinimą didžių ir galingų kultūrų, kurios, kaip vokiškoji, rašo didžiąją istoriją; romantinį žavėjimąsi epopėjomis maištingų tautų, riteriškų ir drąsių, tokių kaip vengrai; arba polinkį prie to, kas yra maža ir paslėpta, prie nedidelių tautų, kurios kaip slovakai ilgam išlieka kantriu ir nepastebimu substratu, nuolankia ir derlinga žeme, kuri per amžius laukia savo žydėjimo meto.

Bratislavoje, praeityje garsėjusioje savo laikrodininkais ir jų dirbinių, dabar surinktų į muziejų Žydų gatvėje, kolekcionieriais, juntama valdinga konfliktų audžiamų epochų esatis. Vienos iš seniausių slavų tautų sostinė du amžius buvo Vengrijos karalystės sostinė, kai po Mohačo mūšio 1526 m. ją užėmė kone vien turkai; į Bratislavą Habsburgai vykdavo atiduoti pagarbos Šv. Stepono karūnai, o jaunoji Marija Teresė po tėvo imperatoriaus Karolio VI mirties, su sūnumi Juozapu, naujagimiu ant rankų, atvyko prašyti vengrų diduomenės pagalbos. Mieste tuomet reikšmės turėjo tik dominuojantis vengrų komponentas, ar, gal iki tam tikros ribos, austrų-vokiečių; slovakų valstiečių substratas neturėjo jokios įtakos ir vertės.

Šv. Mykolo vartai  (Michalska brana) Bratislavoje

Iki 1918 m. Vienos gyventojai Bratislavą laikė kone maloniu priemiesčiu, kurį buvo galima pasiekti mažiau negu per valandą, ragauti slovakiško baltojo vyno, kurio tradicija klestėjo jau slavų Didžiosios Moravijos karalystės laikais, IX a., ir kurį sergsti Šv. Urbonas, vyndarių globėjas. Vaikštant po miestą tarp kerinčių barokinių aikščių ir apleistų užkampių, susidaro įspūdis, kad praeidama istorija šen bei ten užsimiršusi išmėtė daug dalykų, dar pilnų gyvybės, kurie vėl sužydi. Ladislavas Novomeskis, iškiliausias XIX a. slovakų poetas, viename savo eilėraščių kalba apie kavinėje tarsi senas lietsargis pamirštus metus. Tačiau daiktai netikėtai vėl išnyra, ir mūsų gyvenimo lietsargiai, palikti šen bei ten, vieną ar kitą kartą ima ir vėl atsiduria mūsų rankose.

 

2.       Kur stovi mūsų pilys

Tai rašytojo Vladimiro Minačo esė, parašytos 1968 m., pavadinimas. Hrad, pilis, virš Bratislavos iškyla savo galingais bokštais ir drūta simetrija, tai masyvi tvirtovė, šiurkščią ir nesugriaunamą sargo ištikimybę jungianti su pasakiškais toliais. Slovakija visa nusėta pilių, tvirtovių ir kilmingųjų rūmų; ant kalnų ir kalvų viršūnių stūkso neįveikiamos pilys, jų Disneilendą primenantys rantyti bokšteliai, nors ir originalūs, mainosi su dvarininkų rezidencijomis ir grubiais pastatais, daugiausia ochros spalvos, kurie pamažu pereina į šeimyninio dydžio masyvias kaimo trobas.



Bratislavos pilis

Rodos, Minačas pasakė, kad šios pilys stovi kitur, yra dalis kitos istorijos, ir ją rašė ne slovakai. Dauguma ponų, kurie jose gyveno, buvo vengrai. Slovakų valstiečiams buvo skirtos drevenicos - trobelės ar maži namukai iš rąstų, sutvirtintų šiaudais ir sausu mėšlu. Pilyje, pavadinimu Oravsky Podzamok, stovinčioje Oravos slėnyje, paveiksle nutapyta baltalytė oda ir putlios Celsissimus Princeps, aukščiausiojo valdovo, Nicolauso Esterhazy rankos, o štai valstietiškosios iš žemiau esančio kaimo dar ir šiandien yra žemės spalvos, išdžiūvusios ir išvagotos gyslų kaip medžių šaknys, besiskinančios kelią tarp akmenų. Skirtumas tarp tų rankų yra šių žmonių pasaulio simbolis; per amžius slovakai buvo nežinoma tauta, neregimas jų pačių šalies substratas ir tinklas, panašus į tą šieną ir sausą mėšlą, kurie laiko ant pamatų drevenicą. Mes neturime istorijos, rašo Minačas, jei ši yra sudaryta tik iš karalių, imperatorių, kunigaikščių, princų, pergalių, užkariavimų, prievartos, plėšikavimų. Viename Petofi, nacionalinio vengrų poeto, eilėraščių pasirodo slovakas, nors ir geranoriškais sumetimais, kaip raudonanosis skardininkas nutriušusiomis drapanomis.

Bet tos tautos, kurias pagal XIX a. suvokimą vadino „tautomis be istorijos", tarsi būtų mitologinės bendruomenės su gamtos nulemta amžina agrarine ir pavergtųjų padėtimi, buvo tautos su pakirsta - dėl kokio nors politinio ar karinio pralaimėjimo - valdančiąja klase. Minačas polemiškai iškelia slovakų vaidmenį šiame nematomame ir kantriame statymo procese, kuris nepažino visa griaunančios prievartos prieš kitus, tačiau ilgą laiką buvo pralaiminčiųjų žaidimas. 1848 m., kai Europoje liepsnojo revoliucinės viltys, slovakai atsigręžė į savo šeimininkus vengrus, maištaujančius prieš Habsburgus, su vadinamaisiais Liptovsky Mikulašo miesto reikalavimais, elementarių tautinių teisių siekimu, į kurį vengrų valdžia atsakė suėmimais ir sunkiomis represinėmis priemonėmis; kita vertus, austrai, 1848 m. numalšinę sukilimus, siekė susitaikyti su vengrais ir atidavė jų valiai slovakus. Šiųjų likimas - ypač po 1867-ųjų dviguboje monarchijoje - yra triuškinanti priespauda; slovakai, ypač 1868 m. vengrų įstatyme, laikomi tik etnine bendruomene vengrų tautos sudėtyje: jie patiria savo tapatybės ir kalbos neigimą, draudimus mokyklose, jų reikalavimai pakertami net ir kruvinais būdais, draudžiamas socialinis kilimas, boikotuojamas atstovavimas parlamente. L'udovito Holotiko monografijoje pateikti skaičiai aiškiai rodo triuškinantį vengrų ekonominį ir socialinį pranašumą, jie nustūmė slovakus į kaimiškąjį gyvenimo lygį ir taip paliko juos kone už kultūrinio išsilavinimo bei kapitalistinės veiklos ribų, privertė gausiai emigruoti, ypač į Ameriką. Tikriausiai tik Bažnyčia - katalikų ir evangelikų - saugojo tautą, steigė mokyklas ir gynė užspaustą bei niekinamą slovakų kalbą.

Kalbos klausimas kėlė rimtų problemų net ir slavų brolystės bei jos emancipacijos judėjimo viduje. Iš tikrųjų dalis čekų - kurie buvo austrų ir slavų judėjimo lyderiai - reikalavo, jog čekų kalba kaip rašto kalba būtų vartojama net ir Slovakijoje, idant suvienytų ir paskatintų judėjimą, ir tai slovakų kalbą sumenkino iki dialekto ir namų kalbos vaidmens, aiškiai pavergtą kalbą. Net Janas Kollaras, didis slovakų intelektualas, asimiliuotas čekų, ginė šias pozicijas, nors jo bendrataučiai jas kritikavo, mat jose regėjo savo tapatybės baigtį ir reikalavo savo kalbos autonomijos, svarstydami būdus, kaip to pasiekti.  

Bardejow miestelio aikštė

Ši įtampa, iki šiol pastebima čekų ir slovakų varžymesi, pakenkė slavų atgimimo vienybei ir ypač austroslavizmui. Viena vertus, iš tikrųjų slovakai būtent save laikė tauta, kuri liko nuošalyje nesugadintu savo pirminiu veidu, tikruoju ir autentišku vieningos Slavijos, senovinės kultūros, lopšiu, ir dėl šios priežasties jautėsi ypač artimi kitoms valstietiškoms slavų tautoms - rutėnams ir slovėnams. Dar XVIII a. Janas Baltazaras Maginas savo „Apologijoje", kurią rašė lotyniškai, norėdamas duoti atkirtį Michalo Bencsiko, Trnavos universiteto dėstytojo, juodinimams, liaupsino šį vieningą ir originalų grynumą. Janas Kollaras, pasukęs į čekų kalbą ir rašęs čekiškai, nors buvo slovakas, šią egzaltuotą slavofiliją 1824 m. išreiškė savo poema „Slavos duktė". Būtent Slovakijoje, anksčiau ir tvirčiau negu tarp čekų, įsitvirtina slavofiliškas mesianizmas.

Šie fermentai buvo jautrūs įvairiems ir net prieštaraujantiems vystymams, viena galimų išeičių buvo filorusiškas panslavizmas, kita - austroslavizmas, propaguojamas, pavyzdžiui, tokio ryžtingo lyderio kaip Milanas Hodža, kurio idėjos buvo artimos trišaliams Pranciškaus Ferdinando projektams. Bet jei čekams jų išpažįstamas austroslavizmas galėjo įžiebti viltį ateityje įgyti svarią vietą ir trokštamą imperinę struktūrą, slovakai - priversti suvengrėti ir gana nesutariantys su čekais - šiame projekte vargiai būtų galėję surasti išeities kelią iš savo mažumos statuso: Šturas, revoliucinis poetas patriotas, 1848 m. į savo gyvenimo pabaigą rašo knygą „Slavija ir ateities pasaulis" - 1869 m. po jo mirties ji buvo išleista rusiškai, - kurioje pranašauja habsburgiškosios imperijos iširimą.



Pribylinos miestelis priekalnėse

Slovakų literatūra, sako man Stanislavas Šmatlakas, eseistas ir Mokslų akademijos narys, pasaulinės istorijos teisme buvo kaltinančioji pusė, jos siaubingos „naikinimo dvasios", kaip ją vadino Nietzsche, liudininkas. Viename iš savo straipsnių, parašytų Taikos kongreso Prahoje proga, Šmatlakas šias taikias ir skausmingas tradicijas paminėjo kaip visa jungiančią gyslą, einančią, jo nuomone, per visą jo šalies literatūrą nuo Jakubo Jacobeuso Gentis Slavonicae lacrimae, suspiria et vota (Slovakų tautos ašaros, atodūsiai ir maldos (Lot. k.) ) (1645) ar Michalo Institoriso Desiderium aurae paeis (Taikos vėjo ilgesys. (Lot.)  (1633) - dviejų kūrinių lotynų kalba, apraudančių karo tragedijas ir jas kaltinančių, iki „Kruvinų sonetų", lemtingais 1914 m. parašytų Hviezdoslavo, vieno iš tautinės poezijos tėvų, kurio statula stovi beveik kiekvieno miesto ar miestelio aikštėje.

Šios temos iškyla net ir nesenoje literatūroje: Mihalikas vieną eilėraštį skiria tarnaičių svajoms, o Valeko eilės kalba apie senos močiutės gyvenimą, kurios dienos bėgo viena po kitos tarsi botago kirčiai, ir apie ponų karietų išvagotą lygumą, kurios provėžos prisigėrusios kruvino prakaito. Františekas Švantneris, energingas ir produktyvus pasakotojas, viename savo įstabių pasakojimų, „Kunigas", vaizduoja blausų ir neryžtingą etinės-politinės savimonės radimąsi (per antifašistinį tautinį sukilimą 1944 m.), palengva iškylantį iš per amžius tokio pat valstietiško gyvenimo, iš ritmo, valdomo vien tik metų laikų, žemės, agrarinio ciklo. Vincento Šikulos naratyvinė trilogija tautos gyvenimą atgaivina iš žemutinių sluoksnių, iš nepastebimų ir užguitų klasių perspektyvos; taip pat ir „Tūkstantmetė bitė", Peterio Jarošo romanas, tapęs žymus dėl savo ekranizacijos, 1983 m. rodytos Venecijos festivalyje, yra Liptovo regiono mūrininkų šeimos saga.

Šių tautų istorija nėra paprasta; viename Bratislavos miesto muziejuje išsaugotame herbe habsburgiškojo dvigalvio erelio atvaizdą lydi žodžiai sub umbra alarum tuarum (Tavo sparnų paūksmėje. (Lot.), tačiau slovakai buvo pajungti ne tolerantiškai ir korektiškai austrų administracijai, dažnai slavų tautų aukštintai iki mito lygmens, bet vengriškajai - stipriai nacionalistiškai. Panslaviška ideologija, ar savo pirmapradžio archajiškumo tvirtinimas, gali būti paaiškinami būtinybe gintis, mitologiškai šlovinant savo pačių nesugriaunamą esybę, nuo galingųjų ir nuo galios apžavėtos kultūros, kuri neigia orumą ir ateitį tų, kas iki to laiko liko šešėlyje.

Filosofai, kurie praeitame amžiuje išvedžiojo neišvengiamus istorinio tapsmo dėsnius, dažnai nebuvo nei palankūs, nei optimistai mažųjų, kokios buvo dauguma slavų tautų, atžvilgiu. Kas pernelyg susižavi „didžiuoju politikos pasauliu", dažnai linkęs pamiršti, kad ir didi valstybė kažkada buvo maža, kad kiekvienam skirtas savas laikas kilti ir patirti nuosmukį ir kad net ir mažiausiajam išmuša valanda pakelti galvą.

Tačiau maža tauta turi išsivaduoti iš didžiųjų - tų, kurios, matyt, tokios bus ne taip ilgai - paniekos ar abejingumo, turi atsikratyti ir savo pačios menkumo komplekso, jausmo, kad privalo nuolat pateisinti ar panaikinti tą įspūdį arba apversti jį aukštyn kojom, didžiuojantis tuo kaip išrinktųjų ženklu. Kas ilgai patyrė žemesniojo statusą ir visas jėgas turėjo skirti savo tapatybei apibrėžti ir ginti, yra linkęs tęsti šią padėtį net ir tada, kai tai nebėra būtina. Atsigręžęs į save patį, visas pasinėręs į savo tapatybės įtvirtinimą ir siekdamas, kad kiti jai suteiktų tinkamą pripažinimą, jis rizikuoja visas savo jėgas išnaudoti šiai gynybai ir susiaurinti savo patirties ribas, neišsiugdyti „didžiaširdiškumo" bendraujant su pasauliu.

Šv. Martyno katedra Spiše

Kafka, kad ir kaip sužavėtas žydų geto gyvenimo ir literatūros, griežtai ir skausmingai yra pareiškęs, kad poetas turi atsiplėšti nuo bet kokios mažos tautos literatūros, kuri, priversta gintis nuo išorės įtakos ir visa pasinėrusi į šią kovą dėl išgyvenimo, netoleruoja didaus rašytojo. Kafka, rašo Giuliano Baioni, sąmoningai tampa tuo didžiu, rašytoju, kurį mažesnė ir užspausta literatūra atmeta, nes įsitempusi gina savo tautinę ir kultūrinę tapatybę ir trokšta teigiamų bei guodžiančių balsų, o jis aplink save kuria tuštumą, įtrūkius, grasina mažos bendruomenės susitelkimui.

Rašytojas yra ne šeimos tėvas, o sūnus, kuris turi palikti namus ir eiti savo keliu; jis yra ištikimas savo mažai užspaustai tėvynei, jei yra jos teisybės liudytojas, t. y. jei iki galo patiria jos priespaudą, prisiimdamas ją į save, ir jei tuo pat metu ją peržengia su griežtu atstumu, būtinu kiekvienam menui ir kiekvienai išlaisvinančiai patirčiai. Dar ir šiandien santykiai tarp čekų ir slovakų turi atsikratyti abipusio įtarumo ir nepasitikėjimo spiralės, senų pranašumo prietarų šešėlio iš vienų pusės, ir nuolatinio reikalavimo atlyginti skriaudas - iš kitos.

Gyvybingiausi slovakų kultūros sluoksniai rodo šią laisvę, ir būtent dėl to, kad yra įsimylėję savo žaliausią žemę, geba atskleisti ir jos ydas bei trūkumus. 1924 m. eseistas Štefanas Krčmėry skundėsi, kaip dėl varžančių politinių sąlygų ir jų paveiktų perspektyvų bei patirties ribotumo yra sunku parašyti slovakišką socialinį romaną. Šiandien, nepaisant sunkios policinės valstybės rankos, susidaro įspūdis, kad šalies žmonės atgavo savo istoriją ar vis dar stengiasi ją atgauti. Tarsi valstybinių ir dvarininkų pastatų stilius, austrų ir vengrų stilius, užgožiantis žemus vienaukščius slavų lygumos valstiečių namus, pamažu lietųsi su jais ir nebetraiškytų jų savo aukščiu ir savo grandeur, didybe. Pezinoko, senovinio laisvo karališkojo miesto, supamo vynuogynų, pilis nejučia pereina į bastioną, kuriame yra kaimo vinarna, gana nykių kambarių užeiga, tačiau siūlanti geros žuvies ir gero vyno. Matyt, Teisingumas, kuris statuloje ant valstybinio pastato, esančio Oravsky Podzamok miestelyje, rankoje šalia svarstyklių laiko ne kardą, o dar grėsmingiau atrodantį lenktą rytietišką kalaviją, nepriekaištingai perkirto keletą nesąžiningų Gordijo mazgų ir atnešė tą žuvį ir tą vyną, kadaise magnatų privilegijas, ant prieinamesnių stalų.

Slovakijos, nors ir stipriai prisidėjusios prie 1968 m. pavasario įvykių, paradoksaliai buvo pasigailėta, ir šalis net gavo naudos iš sovietų bei prosovietiško to rugpjūčio mėnesio atsako, kuris užgniaužė ir sunaikino čekų kultūrą. Tuo metu, kai Prahai buvo nukirsta galva, totalitarinio 1968 m. režimo atkūrimas, nors ir, be abejonės, negailestingai malšinęs visuomenės ir asmens laisves, vis dėlto sustiprino politinę vietinės populiacijos svarbą tiek dėl politinio išskaičiavimo, tiek iš tikėjimo panslaviška, taigi ir prorusiška, šalies tradicija. Todėl šiandien Slovakija tuo pat metu yra ir po padu, ir išgyvena istorinį pakilimą, pabudimą ir savo vaidmens plėtrą. Įstabiojoje Prahoje po 1968 m. juntamas apsileidimo ir mirties prakeiksmas; o Bratislava, nepaisant visko, yra veržli ir linksma, gyvybingas, besiplečiantis pasaulis, ne nostalgiškai besigręžiantis į praeitį, o siekiantis augti ir žvelgiantis į ateitį.

 

Tas miglotas geismo objektas

 

Nors esame Slovakijoje, kuri didžiuojasi savo vyndaryste, atrodo visai pagrįsta norėti bokalo alaus (Čekoslovakija gamina vienas geriausių alaus rūšių pasaulyje). Tačiau šiam troškimui kone neįmanoma išsipildyti, tai kaip bandymas mylėtis ar valgyti žymiajame Bunuelio filme. Amedėjus, nors ir ištroškęs, tačiau nuolaidus, o štai Džidži, greitai suraukiantis antakius, ima pateisinti savo baisiąją reputaciją. Žymiausiuose baruose, kaip kad Vel'ki Frankeštani, ar paprastose kavinėse toks užsakymas padavėjai atrodo keistas. Vienoje vietoje bergždžiai paprašėme pivo, o kitur mums paaiškino, kad galbūt reikėjo iškart prašyti Pilsen arba Budweis, tai dvi ypač žinomos rūšys. Viešbutyje „Kijevas" - viename iš tų tipiškų didelių Rytų Europos valstybių viešbučių, kuriuose prabanga sumišusi su niūrumu ir nusidėvėjimu - užsieniečiai gali rasti visko: nuo pačių brangiausių svaigiųjų gėrimų iki lengvai gaunamos moteriškos kompanijos, su kuria keletas arabų iš Kuveito leidžia jų nuosaikių kaimynų ausiai pernelyg nesmagiai triukšmingas naktis. Tačiau ir „Kijeve" alus yra chimera; vieną vakarą padavėjas vogčiomis mums parūpina, iš po baro, vieną butelį šilto alaus.



Pieniny miestelis

Per slėnius ir upes, kaimelius ir kalvas, nuo žemųjų iki aukštųjų Tatrų, paieškos tampa nervingos ir padrikos, o turistiniuose giduose, kuriais remiamės, puslapis po puslapio liaupsinamos įvairios skirtingų vietovių alaus rūšys, pateikiamas jų stiprumas, skirtingi slėgiai statinėse, spalviniai niuansai, kiekvienos jų kitoks putojimo būdas. Kažkuris iš mūsų šią nesėkmę priskiria netikėtam išvežiojimo sistemos gedimui ir pradeda mąstyti apie savo socialistinius įsitikinimus, kiti tame įžvelgia slovakų nacionalinę priešpriešą tautiniam čekų gėrimui. Ant vienos Podbielo, mažo Tatrų miestelio, užeigos staliukų stovi, kai įeiname, putojantys bokalai, bet kai ateina mūsų eilė - statinė jau tuščia. Trenčyne, didelės pilies papėdėje, pagaliau padavėjas artinasi su keliais alaus bokalais, tačiau likus keliems žingsniams iki mūsų staliuko užkliūva, stiklai krenta ant žemės, dūžta ir ilgas, metodiškas darbas surinkti šukes, iššluoti, išplauti grindis, jas išdžiovinti, padėti į vietą skudurus dar kartą, kas žino iki kurio kito sustojimo, nukelia geismo išsipildymą.

 

Kiekvienam savo valanda

 

Gondola Ulicoje yra Bratislavos universiteto Filosofijos fakultetas, pavadintas Comenius, filosofo ir mokytojo vardu, kurio Orbis Pietus senoviniu keturkalbiu leidimu randamas senųjų Slovakijos miestų bibliotekose. Šių pastatų orumas man primena vieną išskirtinę asmenybę, kurios dėka dar mokyklos suole gimė mano susidomėjimas vokiškąja kultūra ir atradau dunojiškąjį pasaulį. Tai gimnazijos mokytojas, jaunystėje dėstęs italų kalbą šiuose Centrinės Europos universitetuose ir vėliau jų aplinką atkurdavęs su nors ir perdėta, bet išradinga ir įtaigia vaidyba. Jį pavadinsiu Trani; jis šiek tiek panėšėjo į jau išstorėjusį Napoleoną ir šiek tiek į Šeiloką, jo ryškūs niekad atidžiai nenuskusto ar neprausto veido bruožai buvo neperprantama didaus aktoriaus kaukė; tai personažas, kuriam buvo skirta atlikti pagrindinius vaidmenis plačiajame pasaulio teatre, būti didžiu žmogumi, tačiau kuriam lemtis pavedė mokyti vaikus vokiečių kalbos.

Tradicinės lenktynės.

Mokiniai ir jų tėvai turėjo daug priežasčių juo skųstis: godžiai, teatrališkai ir užsidariusiai asmenybei netrūko tamsiųjų pusių, o jo plačios pažiūros buvo toli gražu ne girtinos, tačiau jam turime būti dėkingi už kelias esmines įžvalgas. Nelaikė mūsų savo gabumų, kurie galėjo ir turėjo atsiskleisti kur kas aukštesnėse plotmėse, neverta minia, o kaip tik netikėtus savo veiksmų posūkius mums ruošdavo, tarsi būtume Comėdie Francaise žiūrovai ar Karališkoji Švedijos akademija, suteikianti nemirštančią šlovę.

Kalbėdavo su mumis tik vokiškai ar Triesto tarme; skaitydavo mums Dantės eiles apie sireną, kuri vidury jūros pražudo jūreivius, kad suprastume, kas yra poezija, o kai norėdavo, kad suprastume, kas, jo nuomone, nėra poezija, skaitydavo mums Carducci eiles apie Titti, kuri neturi plunksnų prisidengti ir maitinasi ne kipariso uogomis. Tik blogas kokio nors italų profesoriaus skonis, sakydavo, gali priekaištauti savo dukrai dėl tų kelių skatikų, kuriuos jis skirdavo jai išlaikyti. Egzistuoja tam tikros nusistovėjusios taisyklės, kurias privalu gerbti: nesuvokiama, kad jei kas nors skambina į profesoriaus Carducci duris, jas atidaro jo duktė, nuoga. Tu, kuris privalėjai pirma pagalvoti, sakydavo Trani tarmiškai, nes niekas neliepia turėti vaikų, bet dabar, jei jau turi dukrą, mylėk ją, džiaukis ja, išlaikyk ją. Bet labiausiai įsiaudrindavo skaitydamas nostalgišką poeto kreipimąsi, iškart pataisomą apdairiomis oportunisto įžvalgomis: „Ak, kaip miela būtų su jumis pasilikti... kaip miela! Bet, mano švelnieji kiparisai, paleiskite mane..." Tiesiog neįtikėtina, komentuodavo. Tai tarsi aš sakyčiau: „Magri, keliauju į Paryžių, ar aplankyti tavo močiutę? - O, kaip būtų gerai! Dėkui, vargšė senolė taip apsidžiaugs! - Bet, žinai, būsiu tik dvi dienas, turiu daug reikalų, o ji gyvena priemiestyje, teks tris kartus persėsti metro, o paskui dar autobusu... - Na ir eik po velnių, ar tavęs kas nors to prašė..."

Norėjo mus išmokyti niekinti sentimentalią jausmų košę, netikrą gerumą, kuri akimirkai, ir su geriausiais ketinimais, entuziastingai pasiūlo ir pažada jūras bei kalnus, įsitikinusi savo pačios dosniu proveržiu, tačiau vėliau atsitraukia, dėl pačių geriausių ir įtikimiausių priežasčių, kai reikia pradėti veikti. Savotiškai mus mylėjo ir norėjo paruošti gyvenimo negailestingumui. „Rytojui mintinai turite išmokti 300 eilučių, sakydavo, ir tie, kurie nebus pasiruošę, gaus nepatenkinamą pažymį. Žinau, kad tai neteisinga, nes neįmanoma išmokti 300 eilučių per vieną dieną, tačiau gyvenimas nėra teisingas ir reikalauja neįmanomų dalykų, ir aš jus mokau juos pakelti ir nebūti jų netikėtai vieną dieną užkluptiems. Taigi, rytoj, ką pakviesiu, tam ir klius."     

Dėka šio žmogaus, kuriam tėvai, susitikę per priėmimo valandas, turėjo daug priekaištų, aš ne tik atradau Vidurio Europos kultūrą, bet ir gavau vieną neįprasčiausių ir didžiausių moralinių pamokų. Nors tiesa, kad jis pelnėsi iš privačių pamokų ir nebuvo pajėgus išlikti teisingas, tačiau mums įdiegė teisingumo pojūtį ir panieką blogiui. Mūsų klasėje, kaip ir daugelyje kitų, buvo auka - storas ir itin drovus berniukas, kurį lengvai išpildavo prakaitas bei raudonis, ir kuris nemokėjo atsikirsti į užgauliojimus, todėl buvo objektas to nesąmoningo, bet dėl to ne mažiau peiktino žiaurumo, slypinčio kiekviename mūsų ir, jei jis neribojamas tikslių išorinių ar vidinių įstatymų kodeksų, prasiveržiančio, net ir nepastebimai, ant tuo metu silpniausios grandies.

Nė vienas iš mūsų nebuvo prieš jį nekaltas ir nė vienas iš mūsų nesuvokė esąs kaltas. Vieną dieną, kai Trani teatrališkais gestais mokė stipriųjų veiksmažodžių asmenavimo, šio berniuko suolo kaimynas, toks Sandrinas, staiga išplėšė jam iš rankų jo rašiklį ir sulaužė perpus. Dar ir dabar matau, kaip aukos veidas išraudo ir apsipylė prakaitu, akys patvino ašaromis dėl tokio pažeminimo ir suvokimo, kad nesugebės niekaip atsikirsti. Mokytojo paklaustas, kokia tokio gesto priežastis, Sandrinas atsakė: „Aš susinervinau... o kai nervinuos, nesivaldau... žinote, toks jau esu, toks mano būdas." Mūsų visų nuostabai - ir agresoriaus džiaugsmui bei dar didesniam aukos pažeminimui - Trani atsakė: „Suprantu, negalėjai pasielgti kitaip, toks jau esi, toks tavo būdas, bet tai ne tavo kaltė, toks gyvenimas", ir tęsė pamoką toliau. Po ketvirčio valandos pradėjo skųstis, esą tvanku, atsilaisvino kaklaraištį, ėmė segiotis liemenę, atidarinėti ir su trenksmu uždarinėti langus, sakydamas, kad jo nervai ant ribos, kol galiausiai, vaidindamas staigų įtūžio proveržį, vieną po kito čiupo Sandrino rašiklius, pieštukus ir sąsiuvinius, juos laužė, draskė, mėtė į orą ir svaidė ant žemės. Galop, vaidindamas, kad nurimo, kreipėsi į Sandriną: „Atleisk man, brangusis, mane ištiko nervų priepuolis, toks jau esu, toks mano būdas, negaliu nieko padaryti, toks gyvenimas...", ir grįžo prie stipriųjų veiksmažodžių.

Nuo tada aš supratau, kad jėga, išmintis, kvailybė, grožis, gyvenimas, silpnumas yra situacijos ir vaidmenys, kurie anksčiau ar vėliau pasitaiko visiems.

Tas, kas nesąžiningai apeliuoja į gyvenimo žiaurumą ar savo būdą, po valandos ar po metų patirs tą patį ir dėl tokių pat neįkainojamų priežasčių. Tas pats ištinka tautas, jų dorybes, nuosmukį ir klestėjimą. Vargiai Trečiojo reicho valdininkas, atsakingas už „galutinį sprendimą", būtų galėjęs įsivaizduoti, kad po poros metų žydai sukurs milžiniško karinio pajėgumo ir veiksmingumo valstybę. Bratislava, gyvybinga mažos ilgą laiką užguitos tautos sostinė, iššaukia ir tokius prisiminimus bei mintis, net ir tą tolimos praeities teisingumo pamoką.

 

Dunojiškas darbo klasės sekmadienis

 

Nedel`a „Sekmadienis", taip vadinasi viena žymiausių Novomeskio knygų, pasirodžiusi 1927 m. Ladislavas Novomeskis nuo pat pradžių kėlė savo tautos tapatybės klausimą - nuo tada, kai jaunystėje girdėjo neigiant jos egzistavimą. Avangardo poetas ir aktyvus komunistas, jis savo kūryboje ir politinėje veikloje sujungė kovą dėl nacionalinės kultūros ir internacionalinį požiūrį, „Rytų melancholiją", kuri - teigia vienas jo eilėraštis - teka jo kraujyje, ir marksistinę revoliuciją. Šioje jis regėjo visų prispaustųjų, taigi ir savo tautos žmonių - kone grynai darbininkų nacijos, išlaisvinimą; Slovakijos sienų nesaugumas, pavertęs šalį dažnu svetimų jėgų grobiu, jo poezijoje tampa pasaulio be ribų simboliu.

Viduramžių pilis.

Tačiau „melancholiška Dunojaus procesija", kurią kritikas Štefanas Krčmėry įžvelgia „Sekmadienyje", nėra tik kuklių ir skausmingų likimų, apdainuotų Novomeskio, virtinė; tai prieštaravimo melancholija, persmelkusi visą jo kūrybą, virtusi jos didybės pamatu ir tapusi ją centrine slovakų kultūros bei politikos gysla. Novomeskio menas iš pradžių yra maištaujanti, prakeikta poezija, revoliucijos poezijos ir poezijos revoliucijos simbiozė; tai tas egzistuojančiojo neigimas, kuris išplitęs europiniame avangarde ir kuris socialiai angažuotų poetų kūryboje linksta išversti tikrovę ir kurti naujos tikrovės ir naujo žmogaus, laisvo nuo susvetimėjo pančių, utopiją.

Tačiau nors iš pradžių poezijos melancholija kyla iš jos pačios nereikalingumo susvetimėjusiame pasaulyje, vėliau - įsigalėjus socialiniam realizmui, tai nereikalingumo jausmas pasaulyje, kuriam reikalinga darbo proza, o ne revoliucinių lūkesčių, kuriuos naujoji sistema, žiūrint iš kokio taško pažvelgsi, įgyvendino arba paneigė, poezija. Ir būtų dar liūdniau įvykus revoliucijai kartoti eiles, parašytas gerokai anksčiau, nepasitenkinimo akimirką belaukiant revoliucijos: „Ta kaip kūdikis naivi poezija / pasaulio veido nepakeitė."

Novomeskis niekada nebuvo linkęs į tokią neviltį, net ir tada, kai 1951 m. buvo suimtas, nuteistas kaip „buržujus nacionalistas" ir kalėjo iki 1956 m. Prie mielo Klastorna rūsio staliuko, tarp statinių, iš kurių pilstomas švelnus, kvapnus vynas, Šmatlakas man ilgai kalba apie Novomeskį, kuris yra ne tik savo poezijos vaizdinys, bet pavyzdinė visos nesenos slovakų istorijos parabolė. Čia deginantys prisiminimai prasideda ne nuo 1968 m., ne nuo Prahos pavasario, o 1951 m., nuo 6-ojo dešimtmečio stalininių teismo procesų, kurie nudrėskė komunizmo grietinėlę. Vakaruose komunistai sovietinį totalitarizmą pradėjo pastebėti 1956 m.; pirmų 6-ojo dešimtmečio metų teismai ir egzekucijos, dar sunkesni dėl savo iškreipto ir nepagrįsto pobūdžio, tada sukrėtė mažai aktyvistų.

1963 m. išteisintas ir susigrąžinęs šlovę, Novomeskis (miręs 1976 m.) nestojo į Prahos pavasario šalininkų gretas. Šiandien jį šlovinti, vadinasi, šlovinti ir figūrą, kuri palaiko tai, kas teigiama esant komunizmo tąsa, tąsa, pertraukta to, kas oficialiai vadinama kruvinuoju stalinizmu, o pasak griežtos oficialios ideologijos - sovietų intervencijos sugrąžinta 1968 m. Taigi Novomeskis yra poezijos, įsišaknijusios slovakų ir tarptautinėse antistalininėse, tačiau svetimose 1968 m. sambrūzdžiams, simbolis; jo dramatiškas likimas suteikia - paradoksalu - alibi konformizmui ir režimo autoritarizmui.

Susidaro įspūdis - bet tik įspūdis, turint omeny santūrumą, kuris paprastai gaubia šią temą, - kad Bratislavoje su sovietų atlikta restauracija 1968 m. buvo susitaikyta lengviau. To pavasario išvakarėse Bratislava, tada rašė Enzo Bettiza, atliko pajėgios opozicijos vaidmenį, sujungdama stiprų poslinkį vidinio demokratėjimo link ir jausminį bei dvasinį artumą su Rusija. Pokyčiai, tiek formalūs, tiek realūs, įgyvendinti po 1968 m., sustiprino Slovakijos svarbą „didžiosios" valstybės viduje ir suteikė slovakams tam tikrą pasitenkinimą ir atlygį, palyginti su dykyne, atsivėrusia tarp čekų ir čekų literatūros.

Banska Bystrica

Jei čekų literatūra buvo „išguita iš savo pareigų" ir dabar išlieka tarp egzodo rašytojų, o kiti turi pasirinkti, ar vegetuoti, ar parazituoti, ar tapti kafkiškuoju gyvūnu, rausiančiu savo urvus po žeme, tai slovakų literatūra šiandien pasižymi veiksmingu gyvybingumu net ir tada, kai pabrėžia naujos epikos ir naujo pozityvumo poreikį, politinį ir socialinį bendradarbiavimą, o ne priešpriešą. Žinoma, kritika, skirta Mnačko, rašytojui, išsikėlusiam į Izraelį, kurio „Pavėluoti reportažai" 7-ajame dešimtmetyje buvo itin populiarus kaltinimas stalininiam terorui, neišvengia oportunizmo dėmės, tačiau pasakojimas „Karštinė", kuriame Jozefas Kotas kritiškoje šviesoje pavaizduoja 1968 m. pavasarį, nesulyginamas su vergingomis panegirikomis, kuriomis 6-ajame dešimtmetyje keletas intelektualų Čekoslovakijoje davė sutikimą sunaikinti draugus ar Partijos kolegas.

Pozityvi epika, dabar dažna slovakų literatūroje, yra nepriimtina vakarietiškai poetinei savimonei, tačiau galbūt pritinka tautai, kuri, nors ir spaudžiama opresyvaus biurokratinio elite, jaučiasi, labiau nei praeityje, savo pačios istorijos subjektu, taigi išgyvena pradinę fazę, o ne nuosmukį. Pasaulis buvo pakeistas, nors tikriausiai ir ne Novomeskio poezijos.

 

       Pakelės kapinės                  

 

Vienas Novomeskio eilėraštis yra skirtas slovakų kapinėms. Daugelyje kaimų kapinės esti tarp medžių ir nėra aptvertos, ar tos tvorelės beveik nesimato, yra atviros ir driekiasi pievoje, eina palei kelią, kaip Matiašovcėje, link Lenkijos pasienio, arba yra kaimelio pradžioje - tarsi sodas priešais namų duris. Toks epinis artumas su mirtimi - kurį matome, pavyzdžiui, Bosnijos musulmonų kapuose, supiltuose paprasčiausiai namo kieme, ir kurio mūsų pasaulis linkęs vis neurotiškiau atsikratyti - atspindi dalykus, kokie jie turėtų būti: tai ryšio tarp individo ir kartų, žemės, gamtos, jį sudarančių elementų ir dėsnio, reguliuojančio jų jungtis ir išsiskaidymą, pojūtis.



Klačno kaimo koplyčia

Drevenicų languose šalia tų kapinių pasirodo platūs, gerai nusiteikę veidai, panašūs į tvirtą jų namų medieną. Tos liūdesiu nedvelkiančios kapinės byloja apie tai, kokia apgaulinga ir prietaringa yra mirties baimė. Galbūt taip, kaip yra išsidėsčiusios šios kapinės priešais kasdienybę ar šalia jos, o ne atskiroje ir atokioje vietoje, reiktų išmokti žvelgti į mirtį iš kitos pusės. Vienas Milano Rufuso eilėraštis teigia: „Tik akistatoje mirtis kelia baimę / užnugaryje / staiga viskas tampa gražu ir tyra. / Karnavalo kaukė, kurioje / po vidurnakčio vandenį renki / kad atsigertum ar, suprakaitavęs, nusipraustum."

 

       Tatruose

 

Kaimelis Tatruose

Rausvame neapsakomo saulėlydžio mėlyje Aukštieji Tatrai jau virtę tamsiu kontūru su giliais didžių kalnų slėpiniais. Amedėjus ir Džidži aptarinėja šviesos žaismą, jos lūžimo efektus, santykį tarp žemai boluojančių objektų ir to, kaip mes juos patiriame. Šią akimirką visi esame įsitikinę, kad tas žydras r rausvai melsvas vakaras kažkokiu būdu turi egzistuoti, kažkur, per amžius, iždangės vietoje ar Dievo mintyse, kaip vakaro platoniškoji - amžina ir nekintanti - idėja. Mums atrodo, kad tie kontūrai, ta šviesa, tas spindesys tikrąja šio žodžio prasme talpina savyje šias mūsų gyvenimo dienas, jų paslaptį, kaip tie stebuklingi pasakų daiktai, kuriuos pakanka patrinti, kad pasirodytų pasislėpęs džinas.

Važinėjant po tamsų mišką mašinos žibintai staiga apšviečia rodyklę, kurioje nurodyta, kad už dviejų kilometrų - Matliarai. Matliarų sanatorijoje kelis mėnesius tarp 1920 m. gruodžio mėn. ir 1921 m. rugpjūčio praleido Kafka; tą akimirką, kai ilgosios šviesos netikėtai iš tamsos išplėšia ženklą, prisimenu nuotrauką, kurioje Kafka su grupe žmonių stovi šių Matliarų medžių fone droviai besišypsantis ir kone laimingas. Ta nuotrauka, ta niūri, tokia paslaptinga lapija joje ir pats miškas, per kurį dabar važiuojame, yra itin plonytės sienos, kurias kažkas išgriovė; tas gyvenimas, kurį nuotrauka sustabdė jo akimirkos vaizde, yra išnykęs su visam. Net ir Kafkos kūryba neperteikia visos jo paslapties, nes ir ji yra popierius, nors ir daug tvirtesnis ir tikresnis, tačiau vis tiek nepajėgus galynėtis su gyvenimu, kuris išnyksta, ir net su miško, kuriame esame, tamsa.

Apgyvendintos Tatrų vietovės, kaip Tatrų Lomnicė, pasižymi turistiniu Belle Epoque stiliaus prabangos dekoru; dabar dauguma lankytojų, išskyrus čekoslovakus, yra Rytų Vokietijos gyventojai. Šių poilsiaviečių elegancija pasižymi ir tuo akį rėžiančiu netikroviškumu, būdingu vietoms, kuriose egzistuoja tik atostogų sezonas ar kur šis bet kuriuo atveju užgožia ir panaikina autentiškąjį vietovės gyvenimą ir bendruomenės ritmą. Triumfuoja vulgarumas, neskoningas ir įmantrus, kai žmonės į miestelį keliauja ne tiek pasimėgauti ramiais ar uždraustais malonumais, kiek atlikti ritualų, kuriuos jie laiko privalomais pagal savo rangą ir stilių. Laisvamanis, atlaidus savo paties polinkiams, nėra vulgarus; bet jis toks tampa, jei per savo atlaidumą mano ne tik patiriantis malonumą, bet taip pat ir atliekantis, tokiu būdu, socialiai ir kultūriškai svarbų gestą, dėl kurio jis tampa viršesne būtybe.

Kaimelis nuokalnėje

Konkretus elite, atliekantis savo istorinę ir politinę funkciją - vis dar galinga aristokratija, valdžią turinti karinė kasta - gali būti nepakenčiamas ar nusikalstamas, tačiau nėra nei prasčiokiškas, nei snobiškas, nes vykdo tikrą ir beasmenį vaidmenį, peržengiantį paskiro jam priklausančio individo ribas. Žymūs turistai, sukūrę Kaprio mitą, dažnai turi vulgarumo stigmas, nes sudaro pilką išsišokėlių masę, kuri niekam iš tiesų neatstovauja, tačiau dėl nuspėjamų įgeidžių ir rafinuotumo demonstravimo yra įtikėjusi kažkam atstovaujanti. Todėl pernelyg neapgailestaujame išeidami iš didelio viešbučio restorano Tatruose, nors ir skaniai pavakarieniavome ir pagaliau - ačiū tarptautinei aplinkai - galėjome išgerti alaus.