Visos mano Indijos

Seniai skaičiau ką nors geresnio kelionių tematika. Net nežinau, ar galima šią knygą įvardinti "kelionių įspūdžiais". Tai greičiau gyvenimo patirties šalyje pristatymas, praturtintas šalies istorijos, kultūros žiniomis,  moksline indologine
medžiaga, sukaupta per daugelį Vilniaus universiteto Orientalistikos centre dėstymo metų. 
Pristatydama neeuropietišką kultūrą, autorė Diana Mickevičienė  išryškina idealizuotus arba negatyvius Indijos kultūros ir mentaliteto suvokimo bei vertinimo stereotipus, analogiškai  pateikia ir Europos kultūros vertinimus indų akimis.
Taigi knyga, kurią verta paskaityti.

 

Pirmas pasižvalgymas po Delį

1998 m. spalio 8 d.

Vakar po trumpos ekskursijos po universiteto kvartalą paskambinau savo naujam pažįstamam Šankarui, ir jis greitai atvažiavo. Mano prašymu jis tiesiog pavežiojo mane Delį, po „senas geras vietas" kuriose buvau 1994-aisiais. Pirmiausiai nuvažiavom į centrą, į Konat Pleisą, pirmai pradžiai išsikeisti rupijų. Pasistatyti mašiną čia nelengva, todėl visur zuja padėjėjai, kurie už nedidelį mokestį suranda vietą. Iš Konat Pleiso pasukom į Džian Pathą - gatvę, kur bene didžiausia suvenyrų parduotuvių koncentracija visame Delyje. Iškart už sankirtos su Radž Patho gatve yra ir nacionalinis muziejus, kurio institute mokysiuosi jau netrukus. Čia prasideda man neblogai pažįstamas sostinės diplomatinis rajonas Čanakjapuris, kur prieš ketverius metus  tris mėnesius mokiausi ir gyvenau.    

Cannaught place

Paprašau užsukti į bendrabutį „Višva Juvak Kendra" mažytėje gatvelėje prie Šri Lankos ambasados - kur tąsyk gyvenau. Jo pavadinimas skambus, reiškia „pasaulio jaunimo centrą", bet iš tikrųjų tai - jaunimo bendrabutis, priimantis tarptautinę jaunimo kortelę turinčius keliautojus. Šalia jo didžiulė pieva, kurioje vykdavo įvairios sporto rungtynės ir šventės. Įsimintiniausia šios aikštės šventė man buvo Dasera - hindų rudens  šventė, kai sudeginamos milžiniškos šiaudinės demonų skulptūros, grūste prigrūstos sprogmenų ir fejerverkų. Skulptūrų deginimą tada stebėjom tiesiai nuo savo bendrabučio stogo. Demonas Ravana - Lankos karalystės valdovas, o Lanka populiarioje hindų mitologijoje tapatinama su Šri Lanka. Ogi čia pat šalia tos pačios pievos įsikurusi ir Šri Lankos ambasada. Girdėjau, kad šrilankiečiai juokais pyksta: tie indai mūsų karalių deginami tiesiai priešais mūsų ambasadą, - galėtų kokią kitą vietą susirasti. Iš tikrųjų Dasera švenčiama ir kitur, taigi ir Ravana su sėbrais deginami daugelyje Delio ir visos Indijos vietų. O istorikai teigia, kad Lanka tikriausiai buvo ne dabartinėje Šri Lankos saloje, o kažkur pačioje Indijoje.

Delis

Delis yra didžiausias pagal teritoriją Indijos metropolis, antras pagal gyventojų skaičių. Istoriškai miestas buvo apribotas dviejų geografinių objektų - Džamnos (arba Jamunos) upės rytuose ir Gūbrio vakaruose. Bet tapęs nepriklausomos Indijos sostine miestas plėtėsi taip sparčiai, kad greitai peržengė šiuos nesudėtingus gamtinius barjerus ir dabar driekiasi erdvėje labai plačiai.

 Dži En Ju universitetinio miestelio uolynai - tai viena iš Delio Gūbrio (Ridge) dalių. Gūbrys - tai labai senų ir suirusių Šiaurės Vakarų Indijos kalnų - Aravalio - rytinė dalis, kuri Delyje siekia apie 300 metrų aukštį. Jis apaugęs tikrų tikriausiomis džiunglėmis, dėl kurių Delis yra tikrai gana žalias miestas. Būdavo įprasta, kad rytais universiteto miestelyje kelią perbėgdavo ne katės, kaip Europoje, o povai. O paryčiais tie gražūs nenaudėliai garsiai šūkaudavo tiesiai po mano langu ir trikdydavo patį saldžiausią miegą. Visi, kam teko girdėti povų šūksnius, pritars, kad tai labai šaižus ir kažkaip ilgesingai neigiamai nuteikiantis garsas, primenantis raudą, todėl nelabai tuos povus mėgau.



Indijos prezidentė Pratibha Patil

 Duomenys apie Delio gyventojų skaičių gana prieštaringi. Kai ten mokiausi, vinis sakydavau, kad Delyje gyvena beveik keturios Lietuvos - daugiau kaip 12 milijonų žmonių. Paskutinis gyventojų surašymas buvo 2001 m., tada mieste priskaičiuota 13,783 mln. gyventojų, todėl dažniausiai šis skaičius pateikiamas ir dabar. Bet reikia atsižvelgti į tai, kad bendras Indijos gyventojų skaičiaus augimas yra labai spartus, be į sostinę iš provincijos nuolat plūsta migrantai. Todėl kai kas teigia, kad Delyje jau dabar gyvena iki 18 milijonų gyventojų, ir tai - be tolimųjų moderniųjų priemiesčių, kuriuos priskaičiavus, Delis būtų vienas iš didžiausių pasaulio miestų. Man gyvenant Delyje, čia buvo labai nedaug aukštų pastatų - vos keliolika, kuriuos sąlyginai galėtum pavadinti dangoraižiais. Naujieji modernūs priemiesčiai tuo metu dar kūrėsi, nors ir sparčiai - kas antras pažįstamas statėsi namą arba butą priemiestyje. Taigi tie keliolika milijonų gyventojų gyveno vieno - keturių aukštų pastatuose, vos išsitenkančiuose didžiulėje miesto teritorijoje.

Delyje yra be galo daug istorijos liekanų - rūmų, mauzoliejų, tvirtovių griuvėsių, ir dažnai kyšo tiesiog šalia gyvenamųjų namų. Tikras džiaugsmas tokiems istorijos mylėtojams kaip aš. Yra ir gražių parkų, ir nykių „miegamųjų" kolonijų, šiukšlynų, atvirų kanalizacijos griovių, ir lūšnynų. Visko, ko nori, to ir rasi, beje, viskas kartu, susipynę, susimaišę.

Oficialiai Indijos sostinė - Naujasis Delis, 20 a. pradžioje pastatyta britų administracijai skirta miesto dalis. Bet šį faktą suprantamai paaiškinti labai sunku. Tarp Naujojojo ir Senojo Delio jokių fizinių ribų nėra. Senasis Delis, 17 amžiuje vadintas Šahdžahanabadu ir laikytas didžiausiu to meto pasaulio miestu, dabar yra tik vienas nedidelis kvartalas. O dabartinis Naujasis Delis apima didžiąją miesto dalį, taip pat ir teritorijas, kuriose tebėra turtingas pačių seniausių miesto istorijos palikimas. Dar yra Didysis Delis, aplinkinės teritorijos, į kurias miestas išsiplėtė jau dvidešimtojo amžiaus antrojoje pusėje. Ir visa tai kartu sudaro Delio Nacionalinės sostinės teritoriją, kurios ūsas panašus į kitų Indiją sudarančių administracinių vienetų - valstijų. Geografinis ir socialinis Delio centras - mano minėtas Konat Pleisas, - komercinė Delio širdis - įstaigų, parduotuvių ir bankų rajonas Naujajame Delyje. Jį lengva atpažinti bet kuriame žemėlapyje: trys koncentriniai žiedai, iš vidinio žiedo į išorinį lyg rato stipinai išsidriekia 8 gatvės, o iš išorinio žiedo į visas miesto puses - net 12 gatvių. Žieduose stovi balti dviaukščiai pastatai su kolonomis fasadinėje pusėje. Konat Pleisu, pastatytu 20 amžiaus 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečio sandūroje, britai užbaigė savo sostinės Delyje pastatų kompleksą. Jam buvo suteiktas karalienės Viktorijos trečiojo sūnaus Artūro, Konato grafo, vardas. Tik 20-ojo amžiaus pabaigoje ši vieta pervadinta Radživ Čouku (aikšte), nužudytojo premjero Radživo Gandi (Rajiv Gandhi) garbei, bet naujasis vardas niekaip neprigyja. Kaip jau minėjau, indai labai mėgsta trumpinius, taigi visi šią vietą vadina tiesiog  Sy Py (CP - angliškas trumpinys).

Nors ir modernaus ir aiškaus plano kūrinys, Konat Pleisas realybėje man atrodo ne mažiau klaidus nei viduramžių miestų labirintai. Eini eini ratu, ieškai reikalingos parduotuvės, o paaiškėja, kad čia ne tas blokas arba išvis net ne tas žiedas. Kolonos visur vienodos, orientyrų ne tiek ir daug. Užtat koks džiaugsmas apima, kai randi! Po to atradau orientyrus, pats geriausias iš jų - Indijos draudimo bendrovės „Jeevan Bharati" dangoraižis, kurio moderni metalinė konstrukcija ant stogo matyti iš beveik bet kurio Sy Py taško.



Qutub Minar, pastatytas XII a.

Pietinėje Sy Py dalyje po žalia pieva įsikūręs požeminis turgus - Palika Bazaras, kuris ypač garsėja elektronikos prekėmis, o taip pat legalia ir nelegalia garso ir vaizdo produkcija.

Tiesiai į pietus nuo Konat Pleiso nusidriekia Džian Patho gatvė, kurios pavadinimas reiškia Liaudies kelią. Ši viena iš pagrindinių Naujojo Delio gatvių sujungė Konat Pleisą su pagrindiniais tuometinės britų, o dabar jau Indijos, vyriausybės pastatais. Ties jais Džian Pathas kerta iš vakarų į rytus besidriekiančią Radž Patho gatvę, kurios pavadinimas reiškia Valdovų arba Valdžios kelią. Šios dvi gatvės buvo britų suplanuotos kaip ašinės Naujojo Delio gatvės, anksčiau jos buvo vadinamos Karalienės ir Karaliaus vardais.

Radž Pathas - tai labai plati, tačiau visada apytuštė ceremoninė gatvė, kasmet atgyjanti prieš sausio 26-ąją, kai, švenčiant Indijos Respublikos dieną, čia vyksta didžiulis paradas. Vakaruose Radž Pathas užsiropščia ant Rezinos kalvos (Raisina Hill) ir pasibaigia ties Indijos Prezidento rūmų tvora. Čia pat iš kairės ir iš dešinės dunkso du didingi simetriški pastatai. Kairėje - Indijos Išorinių reikalų ministerija, visuotinai vadinama tiesiog Sauf Bloku, dešinėje - Indijos vyriausybė, vadinama Norf Bloku. Radž Patho rytiniame gale - vienas iš Indijos sostinės simbolių - milžiniška memorialinė arka, vadinama Indijos vartais (India Gate). Karštą dieną stovint Radž Pathe ir žiūrint į Rezinos kalvą, apima keistas jausmas, kad tau vaidenasi - oras tarsi vibruoja, ir kalvos bei jos pastatų formos išsilydo lyg garuodamos. Tolumoje ant kalvos esančių Prezidento rūmų beveik nesimato, tik šalia jų esančios kolonos viršus. Keistas planavimas - juk, matyt, generalgubernatoriaus rūmai turėjo kelti pavaldinių pagarbą ir matytis iš apačios, bet architektai kažkur apsiskaičiavo ir netyčia sukūrė indišką misteriją...

Ant kalvos už prezidentūros įsikūręs ir parlamentas - apvalus amfiteatro formos pastatas su daugybe kolonų išorės sienose. Jį 20 a. pabaigoje suprojektavo britų architektas Herbertas Beikeris (Herbert Baker). Bet manoma, kad įkvėpimo jis sėmėsi iš senovinės apvalaus išplanavimo hindų šventyklos Mitaolyje už 300 km į pietus nuo Delio.

Iš karto į pietus nuo Radž Patho ir Džian Patho sankryžos prasideda patys prabangiausi Delio rajonai, kur žalumoje paskendusiuose ir aklinomis tvoromis aptvertuose bungaluose gyvena aukščiausio rango politikai - parlamento nariai ir ministrai, senieji Delio turtuoliai, įsikūrusios užsienio ambasados ir ambasadorių rezidencijos.

Senojo Delio gatvė

1994 m. mano pirmoji pažintis su Deliu prasidėjo Čanakjapuryje - diplomatiniame Delio rajone, kur tris mėnesius gyvenau. Tai labai žalias ir erdvus rajonas, o plačios gatvės susikerta žiedais. Kiekvieno žiedo viduje - išpuoselėtas miniatiūrinis parkas. Gražu,  bet painoka, nes važiuojant visi žiedai atrodo panašiai, todėl ieškant reikiamo posūkio reikia juos tiesiog skaičiuoti. Čia įsikūrusios visų didesnių pasaulio valstybių diplomatinės atstovybės, o kiekvienos jų teritorijos - tai išpuoselėti miesteliai su savo autonomine infrastruktūra. Dar čia yra keletas prabangių viešbučių, nedidukų senovinio sukirpimo prekybos centriukų. Kaip ir visur Indijoje - šalia prabangių rajono objektų palapinėse glaudžiasi aptarnaujantis personalas, kuris reikalingas nuolat. Kiti tarnai - ateinantys, jie gyvena visai šalia įsikūrusiuose lūšnynuose. Štai atsakymas tiems, kurie klausia, kodėl tie baisūs lūšnynai negali būti kur nors už miesto, ten, kur jie taip labai negadintų vaizdo. Ogi todėl, kad lūšnynų gyventojai gyvena ten pat, kur turtingieji, kurie be jų neišgyventų nė valandos,

Lūšnynai turi savą tvarką, taisykles ir, gyvuodami dešimtmečius, įsitvirtina kaip mini miesteliai. Čia įsikuria įstaigos, vaikai eina į mokyklą, vyksta šventės. Elektra ir vanduo paprastai atvedami nelegaliai, mokesčiai mokami vietiniam bosui, kontroliuojančiam padėtį, ir niekam nėra paslaptis, kodėl gi Delyje amžinos problemos su dingstančiu elektros ar vandens tiekimu.

Tokiems pėsčiųjų pasivaikščiojimų mėgėjams kaip aš Čanakjapuris buvo labai maloni vieta - parkai, plačios erdvės, visiškai mažai žmonių, beveik niekas netrikdo. Bet, kita vertus, tikrosios Delio dvasios čia nerasite. Tai mažytė ramybės oazė neaprėpiamoje  kunkuliuojančioje jūroje, kurioje, beje, kitų pėsčiųjų beveik nesurasi. Šiukšlių surinkėjai ir tie važiuoja dviračiais, nes atstumai čia gana dideli.

Iki šiol kiekvienąsyk pravažiuodama pro viešbutį „Ašoka" visada prisimenu linksmą istoriją, kuri man nutiko šioje vietoje 1994-aisiais. Istorija neįtikėtinai panaši į žinomą pasaką be galo, kuria vaikystėje erzindavom vieni kitus. Vieną ankstyvą sekmadienio rytą išėjau pasivaikščioti į Neru parką. Gatvėje sutikau ant dramblio jojantį žmogų.  Indijoje tai nieko keisto, dramblį retkarčiais galima pamatyti ir Delio gatvėse. Bet tas žmogelis pašaukė mane, visai kaip toje vaikystės pasakoj be galo: „Ponia, pirkit dramblį". Aš vos ant šaligatvio neprisėdau iš netikėtumo ir sumurmėjau, kad man dramblio nereikia. O jis: „Bet šitas labai geras dramblys, pirkit, a?". Tada mane jau nė juokas, - atsimenat, pasaka be galo tuo ir buvo begalinė, kad ką beatsakytum, vedantysis, sutikdamas su atsisakančiojo nuomone, vis sako: „Taip taip, tiesa, bet tu vis tiek pirk dramblį". Kai žmogelis indišku papročiu pasiūlė dar ir dar kartą, aš, jau tiesiog kvatodama, bet nenorėdama, kad jis pagalvotų, kad šaipausi, puoliau bėgti.

VAKARIETIŠKA INICIACIJA: GAL NORĖTUMĖT IŠGERTI?

Tai atnešk man taurę, kuri suplėšo visus šydus

Vynas, kuris nušviečia gyvenimą

Vynas, kuris apsvaiginą pasaulį

Alama Muhamadas Ikbalas (Allama Muhammad Iqbal)

Rah Bhavan - prezidentūros vartai

Sužinojęs, kad atskridau per savo gimimo dieną, Šankaras tuoj pat nutarė surengti vakarėlį mano garbei su savo draugais doktorantais Brahmaputros vyrų bendrabutyje. Iškart paaiškėjo vienas nenumatytas nepatogumas - kiekvieno mėnesio septinta diena Delio mieste -„sausa diena" - alkoholiu prekiauti draudžiama. Na, o studentų vakarėlis be alkoholio - ne vakarėlis, pasirodo, netgi Indijoje. Todėl išvažiavom į kaimyninę valstiją, kur tą dieną apribojimų nėra. Kelias netolimas - Delio valstija baigiasi ties Didžiojo Delio riba, ir iš karto ant Harjanos valstijos sienos stovi tamsoje ryškiai apšviesti kioskai, prekiaujantys alkoholiu, su užrašais „English Wine Shop". O šalia avariniais signalais mirguliuoja mašinos Delio numeriais... Alus čia parduodamas oro temperatūros, taigi šiltas, o bendrabučiuose šaldytuvų nėra, todėl vyrai renkasi stipresnius gėrimus - viskį ir romą. Mano naujojoje kompanijoje visi, išskyrus vieną - krikščionį Endrių, prisipažįsta esantys iš konservatyvių Pietų Indijos šeimų, kuriose alkoholis iš viso netoleruojamas, tėvai nežino, kad jų sūnūs jau seniai mėgaujasi šiuo malonumu.

Vaikinai pasiguodė, kad Delyje vidutiniokams prieinamų barų iš viso nėra - tik barai, įsikūrę penkių žvaigždučių viešbučiuose. Šitai aš pamenu iš 1994-ųjų - būtent Delyje 1994-aisiais, penkiažvaigždžio viešbučio „Taj Palace" diskotekoje esu gėrusi brangiausią gyvenime alų už 600 rupijų. Tuomet tai buvo 20 dolerių ir beveik prilygo mano vieno mėnesio darbo užmokesčiui...    

Alkoholis Indijoje iki šiol laikomas blogiu, kurį atnešė ir paliko Vakarai, nesuderinamu su tradicinėmis indiškomis vertybėmis. Nors vis daugiau indų, ypač jaunų, mėgaujasi svaigiaisiais gėrimais, nemažai jų slepia tai nuo savo tėvų, o kai kurie vėliau iš tiesų apsisprendžia alkoholio nebevartoti. Tradiciškai labai nedaug moterų drįsta vartoti alkoholį, bent jau viešai. Žinoma, aukštuomenėje, kuri jau nuo 19 a. perėmė britų gyvenimo būdą, šie tabu neegzistuoja. Bet doros moters įvaizdis ir alkoholis iki šiol nėra laikomi suderinamais.



Raudonasis Fortas - vienas didžiausių
kultūros paminklų senajame Delyje

Alkoholio parduotuvės tradiciškai buvo laikomos „blogio taškais", kur save gerbiantis žmogus, juo labiau moteris, ir kojos nekelia. Nors realybėje nemažai vyrų alkoholį vartoja, jo pirkimas - diskretiškas reikalas, kuris pavedamas tarnams. Užsienietiškas alkoholis Indijoje anksčiau nebuvo parduodamas, jo buvo įmanoma gauti tik dėl gerų ryšių. Tai liudijo ir aukštą turtinį statusą, ir prestižą. Taigi viešos vietos, kur galima vartoti alkoholį, tradiciškai buvo tik prabangūs viešbučiai.

Iki 2000-ųjų visoje Indijoje tik dviejuose miestuose buvo tokie malonumai kaip barai ir šaltas alus, - tai Mumbajus ir Bangaloras. Ten vietos jaunimas jau įpratęs leisti laiką bare ir nebūti už tai smerkiamiems. Aišku, kurortinėse zonose Himalajuose ar Goa pliažuose tvarka irgi liberali, bet tik dėl turistų. Delyje neprabangių barų mano studijų metais nebuvo. Britų žurnalistė Džastina Hardi (Justine Hardy) knygoje apie Delį rašo, kad tuo metu šį miestą žurnalistai, diplomatai ir tarptautinių kompanijų darbuotojai laikė sunkia paskyrimo vieta: nedoras klimatas, mažai vakarietiškų malonumų. Apie 2000-uosius, jau man išvykus, Delis ėmė smarkiai keistis - iš snaudžiančio daugiamilijoninio kaimo virto tikru kosmopolitišku didmiesčiu. Liberalizuota daug kas, taip pat ir alkoholio rinka. Jau 2001-ųjų pradžioje trumpo apsilankymo Delyje metu patyriau kone šoką, kai Šankaras nusivedė mane į tikrų tikriausią barą! Vienam iš turtingųjų rajonų įsikūrusį elementarų bariuką, kur buvo galima tiesiog pasėdėti su gėrimo taure, išgerti mano laikais tokio deficitinio šalto alaus. Smagiai prisiminėm, kaip „Brahmaputros" bendrabutyje vėsindavom šiltą alų kibiruose su ledu, kurį studentai nugvelbdavo iš chemijos laboratorijos. Paaiškėjo, kad per porą metų Delyje atsidarė daugybė tokių įstaigų. Vėliau barai, diskotekos, klubai tiesiog pasipylė kaip iš dangaus. Net „sausos" dienos alkoholio parduotuvėse išlieka ir dabar: nacionalinių ir religinių švenčių dienomis, rinkimų laikotarpiu. Alkoholis legaliai nėra parduodamas asmenims iki 25 metų. O vietoje tų kioskų, kuriuose mano gimtadieniui pirkom gėrimus, dabar stovi normalios gėrimų parduotuvės. Tačiau jau nebe tamsoje, o apsuptos didžiulio modernių daugiaaukščių gyvenamųjų namų, kurių ištisi miestai išaugo aplink Didįjį Delį.

Bet ir iki šiol Indijoje išlieka ir gerokai konservatyvesnių valstijų, kur alkoholio nusipirkti sunkiau, o barų nėra. Tradiciškai visos šventos piligrimų lankomos teritorijos yra paskelbtos zonomis be mėsos ir alkoholio. O daugelyje vietų prekyba alkoholiu, ir o vartojimas nors ir leidžiami, bet viešoji nuomonė tai vertina neigiamai. Pigūs restoranai, prekiaujantys alkoholiu, visuotin ai laikomi blogos reputacijos įstaigomis.

MANO NAUJIEJI NAMAI IR KELI ŠTRICHAI APIE INDIŠKĄ BUITĮ

Mano namų šeimininkas profesorius šiuo metu gyvena vienas, šeima išsibarsčiusi po pasaulį. To paties namo tarnų patalpose su atskiru įėjimu gyvena tarnaitė Protima - jauna moteris iš Bengalijos su šeima. Ji tvarko kambarius ir gamina valgyti. Jei norėsiu, aš taip pat galėsiu valgyti jos gamintus pietus. Profesorius pats bengalas, todėl ir savo namuose įdarbino neturtingą bengalų šeimą. Taip tarnų paslaugų poreikis suderinamas su pagalba gimtinės neturtingiesiems. Kartą per savaitę į namus taip pat ateina skalbėja, todėl ir man siūlo atiduoti jai skalbti savo drabužius.

Induistai švenčia

Naktimis universiteto miestelyje palei namus vaikšto čoukidarai- sargai. Jie visą laiką kaukši lazda ir kartkartėmis sušvilpia švilpuku. Taip aplinkiniai žino, kad sargai dirba savo darbą.

Mano aprašyta profesoriaus namų buitis - labai tipiškas viduriniosios klasės gyvenimo organizavimo būdas. Kiekvienas bent kiek pasiturintis žmogus turi tarnų, nebūtinai gyvenančių kartu, bet bent jau ateinančių. Kiekviename individualiame name yra tarnų kambariai, paprastai kuklūs ir tamsūs, su atskiru įėjimu, dažnai iš siauros gatvelės už galinės namo sienos. Netgi prabangūs miestų kvartalai yra suplanuoti taip, kad tos „užpakalinės" gatvelės išraižo visą kvartalą, kad tarnai galėtų ateiti į kiekvieną namą pro užpakalines duris. Jos tokios siauros, kad mašinomis ten nevažiuojama, paprastai jos užverstos visokiais senais rakandais, statybinėmis šiukšlėmis, apie jų egzistavimą gali išvis net neįtarti, jei ten negyveni.

Tokiuose milžiniškuose miestuose kaip Delis gyvena ateivių iš visos Indijos, įvairiausių etninių grupių atstovų. Jei yra galimybė apgyvendinti tarnus kartu, jie gali būti atsivežami iš tolimiausių Indijos kampelių, iš šeimininkų gimtųjų vietų. Dažnai atsivežtieji tarnai gyvena Delyje visai nemokėdami vietos kalbų, jų kontaktai su aplinka labai riboti. Gali pasirodyti, kad tai - tam tikras išnaudojimas, bandant kuo pigiau susirasti tarnų. Bet iš tiesų - tai unikali socialinio solidarumo apraiška. Iš vienos pusės - labiau pasitikima žmonėmis iš gimtinės, kalbančiais gimtąja kalba, kurių tėvai ir seneliai galbūt tarnavo tavo tėvams ir seneliams. Kita vertus - tai pagalba neturtingiems kaimų žmonėms, kurie kitu atveju neturėtų uždarbio šaltinio ir labai skurstų.

Tarnų paslaugos kainuoja tikrai pigiai, nes, kokios bebūtų tavo pajamos, šioje šalyje visada atsiras gerokai vargingesnių už tave. Indai pabrėžia, kad, samdydami kitus darbui, kurį galėtų padaryti patys, jie remia tuos, kuriems to labai reikia - tai ir ekonominis solidarumas su skurdžiau gyvenančiais tautiečiais.

Svetimšaliui atrodo nesuprantama, kam namuose reikia tiek daug pagalbininkų - todėl vienas ir tas pats tarnas negali ir valgyti gaminti, ir skalbinių skalbti, ir veją palaistyti. Dažnai atrodydavo, kad tarnai Indijoje reikalingi daugiau savo socialiniam statusui pabrėžti, nei efektyviai nudirbti darbus. Galbūt tame irgi yra dalis teisybės, - ir ypač tarp naujai praturtėjusiųjų.

Vestuvės Delyje

Bet pagrindinė istorinė priežastis, kodėl tas pats žmogus nedirba visų darbų, slypi Indijos kastų sistemoje, kurios vienas iš bruožų yra griežtas darbų pasidalijimas. Namų ruošos darbai, kaip ir visi kiti darbai, yra susiję su tam tikru ritualiniu švarumu arba nešvarumu, kurie persiduoda ir juos atliekantiems asmenims. Nors ritualinis susiteršimas nėra tiesiogiai tolygus fiziniam nešvarumui, tačiau tam tikras ryšys tarp jų yra. Todėl tradiciškai skalbėjai ar šlavėjai nebuvo pageidaujami virtuvėje, nes savo ritualine nešvara užteršia kitų maistą.

Dabar, kai švarumo ir nešvarumo priešprieša nebėra taip akcentuojama, išlieka nesilpstantis hinduistinio pasaulio požiūris, kad kiekvienas turi turėti savo vietą ir pašaukimą. Bhagavadgyta sako, kad geriau blogai atlikti savo pareigą, nei gerai – svetimą. Jei žmogaus pašaukimas yra aukštesnis nei rankų darbas, jam negalima ir nedovanotina gaišti laiką, atliekant darbus, kuriuos gali padaryti kiti. Kam aukštesnį dvasinį gyvenimą gyvenančiam žmogui plauti indus ir taip švaistyti savo brangią energiją? Juk geriau pavesti paprastą darbą kitam, kuris neturi aukštesnės kvalifikacijos, ir sutaupytą  laiką pašvęsti savęs tobulinimo, savišvietos, visuomeninei veiklai.

Netgi jeigu namų šeimininkė yra ir nedirba, ryte kažkas ateina padėti virtuvėje, dažnai visai dienai supjaustomos daržovės, kurias vėliau beliks tik sumesti į puodus ir, pagardinus prieskoniais, pagaminti. Indijos namų virtuvėje keletą kartų per dieną būtinai turi būti gaminamas šviežias maistas, kepama švieži duonos paplotėliai, vienam pavalgymui turi būti pagaminta keletas patiekalų, todėl darbo virtuvėje tikrai nemažai. Bent kelis kartus per savaitę kažkas ateina išvalyti namų, būtinai ateina skalbėjas, kuris išskalbia nešvarius skalbinius ir išlygina ankstesnio skalbimo drabužius. Tai irgi didelė pagalba šeimininkei - Indijoje įprasta persirengti bent du ar tris kartus per dieną, ir paprastai antrąsyk tas pats drabužis nedėvimas, todėl skalbinių susidaro tikrai daug.

Dažnai tokioje tarnų kultūroje užaugę žmonės yra labai nesavarankiški svetimoje aplinkoje. Visada prisiminsiu gražuolę studentę Aišą iš Haiderabado, kuri gyveno viename Dži En Ju bendrabučio kambaryje su mano drauge tadžike Nigina. Kartą Aiša pramiegojo pusryčius bendrabučio valgykloje. Radom ją verkiančią, kad negaus arbatos, - o pati jos išsivirti ji nemokėjo. 

Bet tiems europiečiams, kurie susigundo indiškais tarnų teikiamais patogumais, reikia suprasti, kad vadovauti visam pulkui tarnų gali būti dar sunkiau, nei pačiam pasidaryti kai kuriuos darbus. Reikia ne tik tiesiogiai organizuoti jų darbą ir jų tarpusavio santykius. Indijoje, priimant žmogų dirbti savo namuose, už jį prisiimama ir tam tikra atsakomybė. Jis tarsi tampa didelės jungtinės indiškos šeimos nariu, kad ir žemesnio statuso. Normalu, kad į šeimininką tarnai kreipiasi su įvairiais prašymais, ne tik piniginės pagalbos, bet ir patarimo, užtarimo, tarpininkavimo. Tuo tarpu tarnais namuose labai pasitikima, jie paprastai apie šeimininkus žino viską, o brangūs papuošalai ir pinigai nuo jų neslepiami. Indijoje samdos santykiai neapsiriboja atliekamu darbu ir už jį mokamais pinigais, bet apima ir glaudų ryšį tarp žmonių - šeimininko atsakomybę ir tarno lojalumą. Delio laikraščių kriminalinėse kronikose kartkartėmis pasirodydavo pranešimų apie tarnus, užpuolusius ar net nužudžiusius ir apiplėšusius savo šeimininkus, ir žmonės, išgirdę apie tokius atvejus, imdavo dejuoti, kokie gi blogi atėjo laikai, kad net ir tarnais jau nebegalima pasitikėti.

Erdviuose profesoriaus namuose buvo visko, ko reikia patogiam gyvenimui - tarnų patalpos, garažas, sodelis, terasa, prie kiekvieno miegamojo prišlietas vonios kambarys. Vėsios plytų masės grindys, išklotos namudiniais kilimėliais, ir nedideli grotuoti langeliai, kurių paskirtis - įleisti vidun kuo mažiau saulės.

Sodelyje daugybė vazonų su augalais, staliukas su kėdėmis - rytais šeimininkas čia geria arbatą ir skaito laikraščius. Pasigedau čia tik vieno nuolatinio indiškų namų atributo - garbingoje vietoje stovinčio puodo su tulsiu - šventu aromatiniu augalu, dar vadinamu šventuoju baziliku. Jis pasižymi daugeliu gydomųjų savybių ir yra plačiai naudojamas tradicinėje Indijos medicinoje gydyti žaizdoms, maliarijai, gyvatės įkandimui ir daugybei kitų bėdų, - kaip sako indai, vaistas nuo šimto ligų. Ir ne tik vaistas -  tai deivų mėgstamas augalas. Ypač tulsio aromatą mėgsta Šiva. Bet mano namų šeimininkas, atrodo, nelabai religingas.

Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat: