Vėlių šventės. Airija - Helouvynas ar lietuviškos Ilgės?





Neįmanoma neprisiminti tokios šventės, kai parduotuvės užverstos žvakutėmis ir jų visų įmanomų formų pakaitalais, o naktinių klubų ir kavinių reklamos kviečia pašėlti Helouvyno proga. Privalomas atributas - raganos, vampyro ar panaši kaukė.

O jeigu pažvelgsime į ištakas? Ir palyginsime?

Helouvyno pagrindinis šaltinis − tai keltiška Sauino šventė. Keltų ( o jų kultūra apėmė nemenką dalį Europos) naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. Naujųjų metų išvakarėse būdavo rengiama keltų mirties valdovo Samhaino šventė. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su  žmogaus mirtimi.

 Keltai tikėdavo, kad Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus. Šventės vakare žmonės užgesindavo savo namų židinius. (Kada lietuvių vėlės grįždavo į namus? - teisingai, per Ilges ir Kūčias).   Keltų šventikai Druidai iš ąžuolo, jiems švento medžio, šakų sukraudavo milžinišką naujų metų laužą. Jame jie degindavo paaukotus gyvūnus.  Kol liepsnodavo laužas, visi kiti židiniai ir laužai būdavo užgesinami, o paskui vėl iš naujo įdegami nuo bendrosios ugnies. Taip kaimo šeimos atnaujindavo jas jungiantį ryšį. (Ar Jums nepanašu į šventintos ugnies parsinešimą iš Didžiojo Šeštadienio laužo?)  Šventės metu žmonės kartais dėvėdavo specialiais kostiumais, pagamintus iš gyvulių odos ir galvų. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį. (Užgavėnės!!!)

Dabar keltai pavirto airiais, škotais, bretonais (Šiaurės Prancūzijos gyventojais) ir švenčia SAVO protėvių paliktą šventę. Kas kita - JAV gyventojai, perėmę savo dalies tėvynainių šventę ir ją sukomercinę. Jauki metų pabaigos ir susitikimo su protėviais diena pavirto siaubų diena.

Ką švęsite jūs?  Ilgėsite išėjusių  artimųjų ar kraupinsitės vaiduokliais, vampyrais ir kitais anapusiniais siaubais? Koks Jūsų pasaulis už Jūsų slenksčio ribų? kas ten gyvena tamsoje? Lietuviai visada labai šiltai priėmė pasaulį aplink save - protėvių vėlės gyvena "vėlių  kalnelyje", "vėlių suolelyje". 

Bet gal "pasikraupinkime" kartu?
Airių rašytojo Oskaro Waildo apysaka - tinkama skaitymui net ir su vaikais :)

Kai ponas Hiramas Otis, Amerikos pasiuntinys, pirko Kentervilio pilį, kiekvienas jį įtikinėjo, kad jis darąs didelę kvailystę, ties niekas neabejojo, kad pilyje vaidenasi. Ir pats das  be galo garbingas žmogus, laikė savo pareiga pranešti tą dalyką Očiui, jiems pradėjus tartis apie pardavimo sąlygas.

Vėlinės kapinėse

—  Mes patys nebegyvename pilyje,— sakė lordas Kentervilis,— nuo to laiko, kai mano tetos motina, našlė hercogienė Bolton, gavo priepuolį, kai dvi griaučių rankos apkabino jos pečius jai persivelkant pietums. Ji vėliau net neatsigavo. Ir aš jaučiu pareigą pasakyti jums, ponas Oti, kad vaiduoklį yra matę keli dar gyvi mano šeimos nariai, taip pat parapijos rektorius, garbingasis Augustas Bamperis, karališkojo Kembridžo koledžo kandidatas. Po nelaimingo atsitikimo su hercogienė nė vienas iš mūsų jaunesniųjų tarnų nebenorėjo pasilikti, be to, ponia Kentervil dažnai negalėdavo užmigti naktimis nuo paslaptingų bruzdesių ir šlamesių, kurie girdėjosi iš koridoriaus ir bibliotekos.

—  Pone,— tarė pasiuntinys,— aš pirksiu iš jūsų ir baldus, ir  vaiduoklį už tą kainą, kurią jiems nustatysite. Aš esu atvykęs iš pažangaus krašto, ten mes turime visa, ką galima pirkti už pinigus. Ir lygiai kaip mūsų miklūs jauni vyrukai, kurie aukštyn kojomis verčia Senąjį Pasaulį ir vilioja žymiausias jūsų artistes ir primadonas, esu tikras, jei Europoje gyventų nors vienas vaiduoklis, mes jį seniai būtume matę Amerikoje viename iš mūsų muziejų arba parodoje.

—  Tačiau man atrodo, kad vaiduoklis iš tikrųjų yra,— tarė lordas Kentervilis šypsodamasis,— nors jis galbūt ir būtų atsisakęs viliojančių jūsų sumanių žmonių pasiūlymų. Jis pilyje apsigyveno prieš 300 metų, 1584-aisiais, ir visuomet pasirodo prieš kurio nors mūsų šeimos nario mirtį.

—  Tą patį daro ir namų daktaras, lordai Kentervili. O vaiduoklių iš viso nėra, ir aš manau, kad gamtos įstatymai nedaro išimčių britų aristokratijai.

—  Taip, jūs, amerikiečiai, labai paprastai žiūrite į dalykus,— atsiliepė lordas Kentervilis, ne visai supratęs pono Očio žodžius.— Ir jei jūs nieko neturite prieš vaiduoklį, tai viskas tvarkoje. Tiktai prašau atsiminti, kad aš jus įspėjau.

Po kelių savaičių įvyko sandėris, ir sezonui baigiantis pasiuntinys su visa šeima persikėlė į Kentervilio pilį. Ponia Otis, buvusi Lukrecija Tapan iš 53-os Vakarų gatvės, garsioji Niujorko gražuolė, dabar buvo labai maloni, vidutinio amžiaus ponia, gražių akių ir puikaus profilio. Daug amerikiečių ponių, iškeliavusių iš savo gimtosios šalies, apsimeta chroniškomis ligonėmis, tardamos, kad tai yra aukščiausio europietiško rafinuotumo požymis, bet ponia Otis niekada nebuvo padariusi šitos klaidos. Ji buvo puikiausiai sudėta ir tiesiog pasakiškai gyvybinga. Iš tiesų daugeliu atžvilgių ji buvo tikra anglė ir galėjo aiškiausiai patvirtinti faktą, kad tarp mūsų ir Amerikos dabar tikrai viskas yra bendra, išskyrus gal tik pačią kalbą. Jos vyresnysis sūnus, kurį tėvai, užplūdus patriotiniams jausmams, buvo pakrikštiję Vašingtonu ir dėl to amžinai gėdijosi, buvo šviesiaplaukis, gana gražaus veido jaunuolis, apdovanotas visomis būsimojo Amerikos diplomato savybėmis, tris sezonus iš eilės vadovavęs vokiškam kadriliui Niuporto kazino ir net Londone pagarsėjęs kaip puikus šokėjas. Vienintelė jo silpnybė buvo heraldika ir gardenijos. Šiaip jis buvo labai sveikų pažiūrų žmogus.

Panelė Virginija Otis buvo jauna penkiolikos metų mergaitė, liekna ir grakšti kaip stirna, kurios didelėse, melsvose akyse švietė laisvė. Ji buvo nuostabi jojikė; kartą ji privertė senąjį lordą Biltoną apjoti su ja du sykius aplink parką ir savo mažuoju poniu pralenkė jį prie pat Achilo statulos per pusantro arklio ilgio, tuo ji taip sujaudino jaunąjį Cešyro hercogą, kad šis čia pat jai pasipiršo ir tą pačią naktį, visas apsiašarojęs, savo globėjų buvo išsiųstas atgal į Etono mokyklą.

Po Virginijos ėjo dvyniai, kurie paprastai buvo vadinami žvaigždėmis ir dryželiais, kadangi jiems dažnai tekdavo gauti lupti. Jie buvo labai malonūs berniukai ir, be paties pasiuntinio, vieninteliai respublikonai visoje šeimoje.

Samhain ritualai 

Kadangi Kentervilio pilis stovi per septynias mylias nuo Askoto, artimiausios geležinkelio stoties, tad ponas Otis telegrafavo, kad būtų atsiustas jų sutikti ekipažas, ir visi išsiruošė į kelionę labai gerai nusiteikę.

Buvo puikus liepos mėnesio vakaras, oras buvo pritvinkęs šilo kvapo. Kartkartėmis jie girdėdavo švelnu burkavimą laukinių karvelių, besigėrinčių savo  pačių balsais, arba tarp siūbuojančių paparčių matydavo ryškią fazano krūtinę. Jiems einant pro šalį, mažos voverės žvelgdavo į juos iš skroblų, o triušiai strimgalviais spūdino pro žemus krūmelius  ir per samanotus kupstus, iškėlę   savo  baltas  uodegėles.   Įvažiavus  į Kentervilio pilies alėją, dangų ūmai užtraukė debesys, keista rimtis tarytum apgaubė visą orą, virš jų galvų tyliai praskrido  didelis  kuosų pulkas   ir,  dar  nepriėjus namų, pradėjo kristi stambūs lietaus lašai.

Ant laiptų buvo išėjusi jų pasitikti sena moteriškė, padoriai apsitaisiusi juodais šilko apdarais, balta kepuraite ir prikyšte. Tai buvo Amni, šeimininkė, kurią ponas Otis, labai paprašius poniai Kentervil, sutiko palikti jos vietoje. Ji žemai pritūpė prieš kiekvieną šeimos narį ir iškilmingai senovišku būdu ištarė:

—  Sveiki atvykę į Kentervilio pilį.

Eidami paskui ją puikiu Tudorų stiliaus vestibiuliu, jie atsidūrė bibliotekoje, ilgame, žemame kambary, juodo ąžuolo sienomis, kurio gale buvo didelis, įvairiaspalvių stiklų langas. Čia jiems jau buvo paruošta arbata, nusimetę apsiaustus, jie susėdo ir pradėjo žvalgytis po kambarį. Ponia Amni jiems patarnavo.

Urnai Otis pamatė tamsią, raudoną dėmę ant grindų prie pat židinio. Nežinodama, kaip ji čia galėjo atsirasti, tarė poniai Amni: 
—  Man rodos, ten kažkas išpilta. 
-   Taip,  ponia,— atsiliepė  tyliu balsu  senoji  šeimininkė.— Šitoje vietoje buvo pralietas žmogaus kraujas.

—  Koks siaubas! — suriko ponia Otis.— Mano supratimu, kraujo dėmėms visai ne vieta svečių kambary. Tuojau reikėtų ją nuplauti.

Senoji moteriškė nusišypsojo ir atsakė tuo pat tyliu, paslaptingu balsu:

Samhain šventimas 

—  Tai kraujas ponios Eleonoros de Kentervil, kuri buvo nužudyta šitoje pačioje vietoje savo vyro, pono Simono Kentervilio, 1575 metais. Ponas Simonas išgyveno dar devynerius metus ir paskui netikėtai dingo labai paslaptingomis aplinkybėmis. Jo kūnas niekad nebuvo rastas, bet jo nuodėminga dvasia ligi šiol dar klaidžioja po pilį. Daugybė keliauninkų ir kitų žmonių stebėjosi šita dėme, bet jos išnaikinti negalima. 

—  Tai gryna nesąmonė! — sušuko Vašingtonas Otis.— Pasaulinis Pinkertono dėmių naikintojas ir pavyzdingas valytojas bematant ją nutrins.

Ir nespėjo išgąsdinta šeimininkė sukliudyti, kai jis atsiklaupė ir pradėjo skubiai trinti grindis maža lazdele. Po keliu minučių kraujo dėmės neliko jokio ženklo.

—  Aš žinojau, kad Pinkertonu galima pasitikėti! — suriko jis džiūgaudamas ir pažvelgė į nustebusius jo šeimos narius, bet nespėjo jis ištarti tų žodžių, kai akinanti žaibo šviesa tvykstelėjo apytamsiame kambaryje, baisus griaustinio trenksmas privertė visus pašokti iš savo vietų, o ponia Amni apalpo.

—  Koks bjaurus klimatas,— neramiai tarė Amerikos pasiuntinys, degdamasis ilgą cigarą.— Matyt, šita senoji šalis yra taip tankiai gyvenama, kad visiems net gražaus oro nepakanka. Aš visada buvau tos nuomonės, kad emigracija yra vienintelis Anglijos išsigelbėjimas.

—  Mano brangusis Hiramai,— tarė ponia Otis,— ką mums daryti su moteriške, kuri alpsta?

—  Išskaičiuok iš jos algos kaip už indų daužymą,— atsakė pasiuntinys,— tada ji nebealps.

Ir tikrai po valandėlės Amni atsipeikėjo, tačiau negalima buvo abejoti, kad ji labai susijaudinusi. Ji iškilmingai įspėjo ponią Otis, kad namus neišvengiamai užgrius didelė bėda.

—  Savo akimis esu mačiusi tokių dalykų, pone, tarė ji,— kad kiekvieno krikščionio plaukai turėtų pasišiaušti iš siaubo. Daug, daug naktų aš negalėjau akių sumerkti nuo tų baisybių, kurios čia darėsi. Ponas Otis ir jo žmona karštai tikino garbingą moteriškę, kad jie nesibiją vaiduoklių. Tada palinkėjusi Aukščiausiojo palaimos jos naujajam ponui ir poniai ir užsiminusi apie didesnę algą, senoji šeimininkė nušlepsėjo į savo kambarį. 

Audra baisiai siautėjo visą tą naktį, bet nieko ypatingo neatsitiko. Kitą rytą, sukilę pusryčių, jie vėl rado baisią kraujo dėmę ant grindų.

— Nemanau, kad tai būtų pavyzdingojo valytojo kaltė,— tarė Vašingtonas,— aš jau visur buvau jį išmėginęs. Tai turbūt vaiduoklis.

Jis vėl stropiai nutrynė dėmę, bet kitą rytą ji iš naujo buvo savo vietoje. Ir trečią rytą buvo tas pats, nors ir pats ponas Otis buvo nakčiai užrakinęs biblioteką ir raktus nusinešęs į viršų. Visa šeima labai susidomėjo tuo reiškiniu. Otis pradėjo manyti, kad jis bus suklydęs, neigdamas vaiduoklių buvimą, ponia Otis pareiškė savo norą stoti į spiritizmo reiškinių tyrimo draugiją, o Vašingtonas parašė ilgą laišką ponams Mejers ir Podmor apie neišnykstančias kraujo dėmes, jei jos atsiradusios nusikaltimo metu, bet dar tą pačią naktį visokios abejonės dėl šmėklų buvo galutinai išsklaidytos.

Diena buvo karšta ir saulėta. Užėjus vakaro vėsai, visa šeima išsiruošė pasivažinėti. Jie grįžo namo tik devintą valandą ir susėdo vakarieniauti. Kalbėdamiesi visai neminėjo vaiduoklių, vadinasi, nebuvo nė tos elementariausios sąlygos, kuri dažnai lydi visokius dvasinius reiškinius. Temos, kurias jie aptarė, kaip aš sužinojau iš pono Očio, buvo paprastos kultūringesnių aukštesniosios klasės amerikiečių temos: kad nepalyginamai pranašesnė artistė Fani Davenport negu Sara Bernard; kad negalima gauti net geriausių anglų namuose žalių miežių, grikių pyragėlių; kokią reikšmę turi Bostonas pasaulio sielos plėtotei; bagažų bilietų sistemos pranašumai keliaujant geležinkeliu; šeima aptarė Niujorko gyventojų tarties malonumus palyginti su tęsiama Londono  gyventojų tarsena. Niekas nepaminėjo nieko antgamtiško, o apie poną Simoną de Kentervilį visai nebuvo kalbos. Vienuoliktą valandą šeima nuėjo gulti, ir po pusvalandžio visuose kambariuose šviesos buvo užgesintos.

Po kurio laiko ponas Otis pabudo nuo baisaus bildesio koridoriuje, iš kurio buvo durys į kambarį. Jis girdėjo lyg metalo žvangesį, kuris tarytum slinko vis arčiau ir arčiau. Tuojau pašoko, žybtelėjo degtuką ir pažiūrėjo į laikrodį. Buvo lygiai pirma valanda. Jis buvo visai ramus ir dar tyčia pačiupinėjo savo pulsą, kuris plakė vienodai, kaip visada. Baisus triukšmas netilo, be to, ponas Otis aiškiai išgirdo žingsnius. Jis įsispyrė į kurpes, ištraukė iš savo kelionės lagamino mažą, siaurą buteliuką ir pravėrė duris. Tiesiai priešais save balkšvoje mėnulio šviesoje jis išvydo baisų senį. Jo akys švietė tarytum raudonai įkaitintos anglys, ilgi, žili plaukai krito ant jo pečių sutaršytomis pynėmis, senoviškos mados drabužiai buvo apskretę ir sudriskę, o jo rankų riešai ir kojų pėdos buvo sukaustytos sunkiomis geležimis ir surūdijusiomis grandinėmis.

— Mano brangusis pone,— tarė ponas Otis,— aš priverstas griežtai pareikalauti, kad jūs išteptumėte savo grandines alyva, tam tikslui norėčiau jums duoti mažą buteliuką Tamanio "Tekančios Saulės" firmos tepalo. Tikinama, kad jis padės gauti visai gerų rezultatų jau vieną sykį ištepus, o įvyniojimo popieriuje galite rasti keletą tokio gero jo poveikio liudijimų, pasirašytų žymiausių mūsų krašto dvasininkų. Paliksiu jums buteliuką čia, prie žvakidės, ir būsiu laimingas galėdamas ir vėliau poną juo aprūpinti. Tardamas tuos žodžius, Jungtinių Valstijų pasiuntinys pastatė buteliuką ant marmurinio stalelio ir pasišalino uždaręs duris.

Valandėlę vaiduoklis stovėjo visai nekrutėdamas, negalėdamas atsipeikėti iš įtūžimo. Paskui trenkęs iš visų jėgų butelį į parketą, jis nusiautė išilgai koridoriaus gailiai vaitodamas ir švytėdamas žalia kapų šviesa. Kaip tik tuo metu, kai jis pasiekė didžiulių ąžuolinių laiptų viršų, atsidarė durys, pasirodė du maži, baltai apsitaisę pavidalai, ir didelė pagalvė ūžtelėjo virš jo galvos! Aišku, nebebuvo ko gaišti, ir vaiduoklis, skubiai pavartojęs ketvirtą erdvės išmatavimą kaip išsigelbėjimo priemonę, išnyko pro sienos apmušalus. Pilyje pasidarė visai ramu.

Pasiekęs savo mažąjį slaptą kambarėlį kairiajame pilies sparne ir norėdamas atgauti kvapą, vaiduoklis atsirėmė į mėnulio spindulį ir mėgino suvokti, kokia tikrai buvo jo padėtis. Niekada per visus tris šimtus metų jo garbingo ir nesutepto gyvenimo, niekas nebuvo taip nuožmiai jo įžeidęs. Jis prisiminė našlę hercogienę, kurią išgąsdino ligi priepuolio stovinčią prieš veidrodį ir išsipuošusią nėriniais ir deimantais, keturias kambarines, kurias ištiko isterija jam tiktai šyptelėjus pro negyvenamo miegamojo užuolaidas, parapijos rektorių, kurio žvakę jis užpūtė jam sykį vėlai naktį einant iš bibliotekos, jam nuo to laiko stipriai pairo nervai, jį gydo ponas Viljamas Galis), senąją ponią Tremilak, kuri, kartą anksti rytą pabudusi ir išvydusi patogiame krėsle prie židinio sėdinčius griaučius ir skaitančius jos dienoraštį, turėjo net šešias savaites išgulėti dėl smegenų uždegimo, ji vėliau susitaikė su Bažnyčia ir amžiams nutraukė santykius su žinomu skeptiku Volteru.

Jis prisiminė baisiąją naktį, kai ištvirkėlis lordas Kentervilis buvo rastas beveik uždusęs savo drabužinėje su pusiau įsprausta į jo gerklę būgnų korta. Prieš pat mirtį senis prisipažino, kad lošdamas pas Krokfordą su Čarliu Foksu su ta pačia korta jis apgavo jį už 50.000 svarų ir pasakė, kad vaiduoklis dabar įkišo kortą į jo gerklę. Jis atsiminė visus savo didžiuosius žygdarbius, pradedant prievaizdu, kuris nusišovė bufete išvydęs žalią ranką, dunksenančią į jo lango stiklą, ir baigiant gražiąja ponia Štutfild, kuri turėjo visada nešioti ant kaklo juodo aksomo raištelį, slėpdama penkių pirštų pėdsakus, likusius ant baltutėlaitės jos odos. Pagaliau ji nusiskandino tvenkinyje karališkosios alėjos gale. Džiaugsmingai smaguriaudamas, kaip tikras artistas, jis minėjo savo geriausius įsikūnijimus ir karčiai šypsojosi atsiminęs savo paskutinį pasirodymą raudonojo Rubeno  arba pasmaugtojo  kūdikio  pavidalu,  savo  debiutą liesojo Gibeono arba kraugerio iš Bekslio pelkių vaidmenyje, ir tą furorą, kurį jis buvo sukėlęs giedrą birželio mėnesio vakarą vien sužaidęs kėgelbaną savo paties kaulais lauko teniso aikštelėje.

Ir po visų tų sėkmių atsidangino kažkokie nelaimingi dabartiniai amerikiečiai ir drįsta siūlyti jam "Tekančios Saulės" tepalą, ir svaidyti pagalves į jo galvą! Tai buvo visai nepakenčiama. Be to, istorijoje nėra pavyzdžio, kad kada nors panašiai būtų elgtasi su vaiduokliu. Jis nusprendė atkeršyti ir ligi aušros sėdėjo giliai susimąsčiusio žmogaus poza.

Tęsinį skaitykite knygoje....

Skaitykite taip pat: