Netgi straipsnio moto - tinka mūsų blogui.
"Ne mes ieškom savo Kelio, o Kelias ieško mūsų. Štai kodėl net stovėdami vietoje esame jam ištikimi. Tačiau su viena sąlyga - tik tada, jei esame iš tiesų pasirengę žengti žingsnį, kai tik bus laikas."
Dag Hammarskjold
Egidija Šeputytė- Vaitulevičienė
Todėl, kad jis prasideda ir kažkur veda? Todėl, kad būna kryžkelių, keičiasi kraštovaizdis, pakeleiviai? Kaip gyvenimo kaip kelionės vaizdinys gimsta mūsų suvokime ir ką šis vaizdinys mums padeda suprasti?
Kalbėdami apie savo gyvenimo kelią, mes dažnai turime mintyje visą savo gyvenimo istoriją, kuri prasideda gi-mimu arba pradėjimu (kelio pradžia) ir baigiasi mirtimi. Tai kelionė, apie kurią papasakojame patys sau ir kitiems. Mums nutinka nesuskaičiuojama galybė dalykų, tačiau tik kai kuriuos jų pasirenkame (sąmoningai ir nesąmoningai) prisiminti; juos sudėliojame tam tikra seka, nubrėžiame kryžkeles, kurias įveikėme, įvardiname posūkius ir tarsi nubrėžiame tam tikrą kreivę - štai taip aš keliavau iki šiol, toks mano gyvenimas: gimiau tokioje šeimoje, taip sekėsi mokykloje, pasirinkau tokią profesiją, pamilau tokį žmogų...
Tačiau yra dar ir toks gyvenimo kelias, apie kurį kalbant dažnai šis žodis rašomas iš didžiosios raidės. Vieni jį vadina dvasiniu keliu, kiti - vidiniu. Man artimesnė pastaroji sąvoka. Iš pirmo žvilgsnio galbūt jis sutampa su gyvenimo linija, tačiau driekiasi kažkur giliau. Sakoma: „Eik ten, kur veda širdis." Vidinio kelio istorijos nepasakojame sau, ją pajaučiame, išgyvename giluminiuose asmenybės kloduose. Sis kelias mįslingas, gali būti painus, sunkiai suvokiamas. Norint eiti juo, tenka įminti ne vieną vidinio konflikto mįslę, o kelio atgal kaip ir nėra.
Palaiminta nesėkmė
Žmogui būdingas tam tikras „projektinis" mąstymas. Išsikeliame tikslus, susikuriame planą, kaip tų tikslų sieksime, ir tada, kaip tikimės, pasiekę geidžiamą rezultatą, juo galėsim mėgautis. Gyvenimas gali būti irgi suvokiamas kaip projektas: padarysiu karjerą, susikursiu namus, užauginsiu ir išleisiu į mokslus vaikus, galbūt įgyvendinsiu keletą kūrybinių sumanymų (irgi projektų) ir tada... išeisiu į pensiją. Kadangi jau būsiu susikūręs norimą gerovę, mėgausiuosi laisvu laiku - susitikinėsiu su draugais, keliausiu. Toks būtų malonus, „teisingas" gyvenimo projektas.
 |
| D. Žuko nuotr. |
Dvasinis kelias taip pat gali virsti projektu: tapti nušvitusios sąmonės žmogumi, pasiekti stabilios emocinės pusiausvyros būseną ar panašiai. Tačiau vidinė kelionė - ne projektas. Nėra jos pabaigos. Kas žino, galbūt ji nesibaigia net mirtimi. Tai gali būti ir dvasinė kelionė, tačiau nesuplanuota. Toks keliauninkas atsiduoda nežiniai, tačiau visa širdimi pasiryžęs tikėti vedimu (Dievo, lemties, širdies - kad ir kaip tai pavadinsi). Čia nereikia siekti sėkmės, o keliaudamas tampi ir turtingas, ir vargšas vienu metu; ir gyvenimo numylėtinis, ir išbandymų taikinys; ir žinantysis, ir suglumęs dėl savo nežinojimo. Analitinėje psichologijoje ši kelionė vadinama individuacijos procesu - tai vidinis darbas, kurį atlikdami keliaujame asmenybės visybiškumo, priešybių sutaikymo, Savasties realizacijos link. Tai nereiškia, kad šiame kelyje nėra tikslų ir darbo vaisių, jie yra, tačiau ne tokie teikiantys komfortą kaip sėkmingo projekto rezultatas ir ne baigtiniai.
Nobelio premijos laureatas iškilus poetas Czeslawas Miloszas vieno interviu metu paklaustas, ar jo gyvenimas nusisekė, į klausimą atsakė labai trumpai - Ne. Nežinia, ką poetas turėjo minty, tačiau žvelgiant iš šalies būtų galima sakyti, kad jo gyvenimas - tai tikra sėkmė. Galbūt Miloszas tą ir norėjo pasakyti : gyvenimas nėra projektas, todėl jis ir negali būti nusisekęs?
Žingsnis
Kada prasideda vidinė kelionė? Gali būti, kad pradžia nepastebima, tačiau dažnai ji prasideda nuo sukrėtimo, todėl vidujai žinai, kur tavo Kelio pradžia. Vidinę kelionę žmogus dažnai pradeda sulaukęs viduramžio, nors nebūtinai. Vidinė kelionė prasideda tada, kai pasiryžti gyventi autentišką gyvenimą- ne taip, kaip buvai išmokytas, kaip reikalauja socialinės normos, visuomenės mados ar autoritetai, bet taip, kad jaustumei, jog gyveni iš tiesų savo gyvenimą. Dažniausiai šis pirmas žingsnis nėra patogus - reikia drąsos juo žengti ir valios keliauti toliau nesigręžiojant atgalios. „Tu įžengi į mišką kaip tik toje vietoje, kur jis tankiausias, tamsiausias, kur nesimato jokio tako. Jei matai takelį - tai kažkieno kito kelias, ne tavo. Jei eisi kito pramintu keliu, tu niekad neišpildysi to, kas tau duota", - sako mitologas Josephas Campbellas.
 |
| Šartro katedra |
Kad ir kokie išbandymai ir sunkumai lydėtų vidinėje kelionėje, jei gyveni autentišką gyvenimą, jauti didelį dėkingumą. Ir net jei sakai, kad tavo gyvenimas buvo sunkus, patyrei daug skausmo ir abejonių, gali ištarti tai ne skųsdamasis, o ramiai, su džiugiu pasitikėjimu, kad kitaip ir neturėjo būti. „Galiausiai mes jaučiamės dėkingi už tai, kad buvome įmesti į šią nežinią", - dalinasi rašytojas Johnas O'Donohue.
Šviesaus, o ne pasipūtėliško pasitikėjimo bando mums įkvėpti ir psichologas, knygos „Nepramintuoju keliu" autorius M. Scotas Peckas: „Šis laikas ir erdvė egzistuoja mums, kad galėtume per juos keliauti. Kai mano pacientus terapijos procese apima nereikšmingumo jausmas ir slegia atsirandantys sunkumai, aš kartais sakau jiems, kad žmonijos evoliucija daro didelį šuolį. „Ar tas šuolis pavyks, ar ne, - sakau jiems, - yra jūsų atsakomybė." Ir mano. Visata - ši priemonė duota tam, kad paruoštų mums kelią. Tačiau tą kelią mes turime nueiti patys, po vieną. Per malonę mums suteikiama pagalba, kad nesukluptume, ir per malonę mes žinome, jog kelio pabaigoje esame laukiami. Ko dar daugiau mes galime prašyti?"
Labirinte
Ar iš tikrųjų einu savo keliu, ar tai mano gyvenimas? Kartais jautiesi kaip labirinte, kuriame kelių, takelių ir klystkelių, posūkių ir aklagatvių daugybė. Nuojauta kužda, kad bent vienas iš jų veda ten, kur turime nueiti, tačiau abejonė, ar teisinga linkme pasuksiu, neišvengiama. Bent jau tuo metu, kai metas rinktis. „Ar man geriau paėjėti vienu aukštu aukštyn ir vėl grįžti, ar vienu aukštu žemyn ir vėl grįžti. Tai toks pats atstumas, ateinu į tą pačią vietą įdedu tiek pat pastangų, tačiau du skirtingi keliai. Ką gali žinoti, galbūt viename jų aš sutiksiu savo meilę. Tik greičiausiai, tame kelyje, kurio nepasirinksiu", - rašo humoristas, rašytojas Jarodas Kintzas.
Tačiau kas žino, gal tame gyvenimo labirinte teisingų kelių daug, o ir aklagatviai – ne be priežasties, juk priėjęs sieną sužinai, kad pasukai ne ten. Ir vėl norisi prisiminti sufijų posakį: „Kaip tik ta vieta, kaip tik tas laikas, kaip tik tie žmonės." Jei atsiduri aklagatvyje - tai irgi yra kaip tik ta vieta, kurioje turi atsidurti. O kai nebebus ta vieta, žinosi, kaip išjos išeiti.
Pakaleiviai ir bendrakeleiviai
Yra žmonės- bendrakeleiviai, kurie tampa mūsų gyvenimo istorijos, susidedančios iš galybės patyrimo akimirkų, liudininkais. Tų akimirkų yra kur kas daugiau nei tų, kurias įtrauktume į savo gyvenimo istoriją, jei rašytume autobiografiją. Tik artimas žmogus pažįsta tam tikrus kasdieninius mūsų gestus, veido išraiškas, reakcijas, kurių net patys nesame matę ir jų nežinome. Todėl labai svarbu nenuvertinti to, kad esame vieni kitų gyvenimų liudininkai, nes liudydami mes atspindime vienas kitam, kas esame. Gyvenimo istorijos liudininkai gali tapti ir pakeleiviais vidinėje kelionėje. Ir vis tik keliaujame po vieną...
Sako, kad jei pasiryžai eiti savo Keliu, pradėsi net „iš veido" atpažinti taip pat keliaujančius Keliu. Tokie susitikimai labai brangūs, bet jų negali „suturėti"- susitinki, perteiki vienas kitam žinią, sustiprini ar sustiprėji, pasidalini šiluma ir keliauji toliau. „Mano keleivi, prisėsk šalia - dar daugel dienų eisim. Susitiksim, kai dangų atrasim, kai rankos bus tuščios ir širdys. Kai sau nebenorėsime nieko, tik vieškelio dulkes nubraukt vienas kitam nuo kojų ir nuo veido", - dainuoja Angelė Joknytė.
Visi mes keliautojai. Ir jei šį vaizdinį iš tiesų sugebam įlieti į savo suvokimą ir jį puoselėjam - gyvenimas tampa mįslingu nėriniu, kuriame kiekvienas vejame savą giją. Kas žino, gal kada išvysime bent dalį šio nuostabaus kūrinio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą