Ežerai ežerėliai. Nauja Kęstučio Kilkaus knyga

Kilkus, Kęstutis. Ežerai : 119 Lietuvos ežerų : [200 aprašomų lankytinų objektų, detalūs žemėlapiai, balimetriniai planai] / Kęstutis Kilkus ; [žemėlapius parengė Aira Dubikaltienė]. - Vilnius : Alma littera, 2013. - 180 p.
Kęstutis Kilkus - žinomas Lietuvos hidrologas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Vilniaus Uniersiteto profesorius. Mokslinių tyrimų kryptis - ežerotyra, Lietuvos hidrografija. Nors yra išleidęs ne vieną mokslinę knygą, pristatoma knyga - kiek kitokia. Ji labiau skirta turistams. Be abejo, knygoje pateikiama ir hidrologinė informacija - išsamūs ežerų aprašai: ežero ir jo      vardo kilmė, salos, intakai, vandens temperatūros sluoksniai,      kraštovaizdis. Greta to - ir informacija turistams -detalūs žemėlapiai, gamtos, kultūros ir istoriniai paminklai.

Tekste skaitymui pristatomas nepaprastai gražus ežeras Zarasų rajone - Čičiris.

Zarasų r. savivaldybė, Dauguvos baseinas, absoliutusis aukštis -142,7 m BS.

Ežero plotas - 715 ha, maitinančiojo baseino plotas - 60,9 km2, santykinis baseinas - 8,5.

Kranto linijos ilgis - 35,4 km, vingiuotumas - 3,73.

6 salos, plotas - 15,4 ha, salingumas - 2,2 %.

Didžiausias gylis - 39,2 m, vidutinis - 7,7 m, santykinis -1,31 %.

Vandens tūris - 53,9 mln. m3.



Čičirio ežero apylinkių žemėlapis,
 pateiktas knygoje
 

 Kai paskutinis ledynas paliko Avilių ežero duburį, jo pakraštys kurį laiką slūgsojo 10 km (šiauriau - Stelmužės-Suvieko linijoje. Ledyno liežuviui vėl šiek tiek suaktyvėjus ir pasistūmėjus į priekį, susidarė moreniniai kalvagūbriai, kurie atskyrė Avilių duburį iš šiaurės. Plačiuose tarpugūbriuose ir ledyno pakraštyje išplautose rinose tvenkėsi tirpsmo vandenys, radosi nauji ežerai, o tarp jų ir Čičirys. Šio sudėtingos formos ežero ilgoji šiaurės rytų šaka - klasikinė rina su jai būdingu gelmių bei jas skiriančių balnų ritmu ir įspūdingu 39 m gylio šuliniu šakos viršūnėje.



Ežerą puošia 6 kuplios salos (Šienaujama, Didžioji, Perkasas, Astraviukas, Juodoji, Didėjos), didžiausios iš jų spiečiasi pietinėje dalyje. Čičirio krantai daugiausia aukšti, kai kur - ardomi, pasikaišę miškeliais (Suvieko, Skynimų, Duogių - šiauriniame apyežeryje, Baltmiškio, Grybinės - pietuose), atabradai siauri, smėlėti. Pakrantėse daug kaimų (Meiriškės, Vėdariai, Astraučizna, Čičiriai, Cibulinė, Rudinės ir kt.), Šiaurės rytų įlankos link nusidriekia lietuvių kovas su Livonija menančio Suvieko miestelio galulaukės, kuriose Lietuvos šaulių sąjungos 90-mečiui ir Lietuvos vardo tūkstantmečiui pažymėti pasodintas 1000 ąžuolų parkas. Didėjos kaime įsikūrusi kaimo turizmo sodyba „Čičiriai", šiaurrytiniame įlankos gale -„Lauryno" sodyba.



Vaizdas į Ilgio ežerą - Kamšos šventvietė

Ežerą maitina keliolika upelių, iš jų didžiausias - Melnyčėlė (ilgis - 8,7 km), įtekanti į šiaurinę įlanką. Iš šiaurės rytų įlankos galo išteka Upiškių upelis, plukdantis Čičirio vandens perteklių į Suvieko ežerą, o iš jo tolyn - per Raudos, Lukštos upes į Dauguvą. Ankstyvajame poledynmetyje šį kelią dar blokavo ledynas, todėl Čičirio vanduo liejosi į Avilių dubumą, o išjos - į Šventosios aukštupį. Iš tų laikų, matyt, išliko pasakojimai apie Čičirio - Avilių tarpežeryje telkšojusį, bet ilgainiui akivaringa pelke virtusį ežerą, kuriuo kadaise plaukiojo dideli mediniai laivai. Kai kas netgi yra radę tų laivų liekanų - išlenktų lentgalių su medinėmis vinimis. Kitas padavimas - apie velnią, su kaušu nešiojusį vandenį iš Čičirio į Dirdų ežerą; gaidžiui užgiedojus kaušas iškritęs, vanduo nutekėjęs į nuolaidesnę vietą ir iš jo radosi Kaušelio ežerėlis - priminimas apie poledynmetyje vykusius termokarstinius procesus.

Stelmužės bažnyčia

Kalbininkai mano, kad Čičirys yra sėliškas vandenvardis, kilęs iš Kikirys ir sietinas su lietuvišku žodžiu kiras „laukinis vandens paukštis". Per visą vasarą vandens temperatūra ežero gelmėse yra artima 4 °C, todėl ežere gyvena šaltavandenės žuvys (seliavos, stintos), o žvejus mėgėjus bene labiausiai vilioja karšiai, kurie čia užauga itin stambūs.



Kamšos šventvietė (Imbrado) yra vakarinėje Ilgio ežero pakrantėje, ties jau sunykusiu  Kvintiškių kaimu. Anot liudijimų, 1967 m. birželio 30 d. vėlų vakarą čia dviem jaunuoliams apsireiškė Švč. Mergelė Marija - jauna, graži, aukso spalvos plaukais mergaitė, apšviesta saulėlydžio spalvomis. Paskelbus apie stebuklą, į šią vietą pradėjo važiuoti žmonės. Sovietų valdžia griovė statomus kryžius, visaip trukdė maldininkams. Apsireiškimo vietoje, ežero atabrade, ant akmens pastatyta Švč. Mergelės Marijos statula, pakrantėje kyla vis nauji kryžiai, statoma koplyčia. (3 E4)



Stelmužė. Ją garsina seniausias ir storiausias Lietuvos ąžuolas. Jis čia keroja jau apie 1500 metų, iškėlęs šakas į 23 m aukštį. Medžiui apjuosti reikėtų 10 m ilgio juostos, aukščiau jis buvo dar

Stelmužės bažnyčios sakyklos turėklai

storesnis - 13,5 m. Deja, senolis jau merdi - be viršūnės, išpuvusiu vidumi, paramstytas. Kiekvienais metais sužaliuoja vis mažiau šakų. Įvairiomis progomis žmonės vis pasodina iš Stelmužės gilių sudaigintų ąžuoliukų. Ąžuolo kaimynystėje - medinė Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia, stovinti čia nuo 1650 m. (kartą rekonstruota 1713 m.). Altoriuje, prie baroko stiliaus sakyklos - drožiniai, grakščios kolonos, medinės skulptūros. Dabar čia veikia liaudies skulptūrų muziejus. Greta stovinčioje varpinėje įkelti dar 1613 m. nulieti varpai. XVIII—XIX a. Stelmužėje būta didelio dvaro. Išlikęs kumetynas, tvartas, rūsys ir vadinamasis Vergų bokštas. Ant rūmų pamatų buvo pastatyta mokykla. Į vakarus nuo Stelmužės, Lygumų miške, guli didžiausias Zarasų krašto akmuo. Jis 8 x 3,5 x 2 m dydžio, pasakojama, kad ant jo tilpdavo sulipti trisdešimt medžiotojų, kai susirinkdavo aptarti reikalų. (3F3)