Vilius Telis ir kiti ambasadoriaus džiaugsmai

 
Vytautas Petras Plečkaitis
Šveicarija, kurios nepažįstame : ambasadoriaus įžvalgos : mitai, realybė, paralelės. - Vilnius : Versus aureus, 2013, - 190 p. - ISBN 978-9955-34-415-5
 

 Leidykla „Versus aureus“ išleido buvusio Lietuvos ambasadoriaus Šveicarijoje, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro Vytauto Plečkaičio knygą „Šveicarija, kurios nepažįstame“. 

Šveicarija - turtinga daugiakalbė valstybė, susiformavusi iš kelių tautų, kalbų ir kultūrų samplaikos, garsėja labiausiai išplėtota Europoje savivalda, unikalia bankų sistema ir galingų valstybių pripažinta neutraliteto politika, kurios pradėta siekti dar XVI amžiuje. Šveicarija yra ELPA, Europos Tarybos, Pasaulio prekybos organizacijos, JTO organizacijų narė, tačiau, būdama  Vakarų Europos centre, iki šiol nepriklauso Europos sąjungai.

 

Dėl neutraliteto Šveicarija mėgiama tarptautinių organizacijų, gi Raudonasis Kryžius pasirinko savo emblema Šveicarijos vėliavą atvirkščiomis spalvomis... 
 
 

 Skaitymui parinkome du knygos skyrius, liečiančius literatūrą ir kultūrą

Vilius Telis - nacionalinis didvyris ar tik legenda

 Lietuvoje mes visi, kurie mokėsi mokykloje ir skaitė Frydrichą Šilerį, kažką esame girdėję apie Vilių Telį (Vilhelm Tell). Bent jau tą, kad jis strėle pataikė į obuolį, padėtą ant savo vaiko galvos, tai tikrai. Dauguma šveicarų jį laiko nacionaliniu didvyriu, gyvenusiu XIII a. pabaigoje - XIV a. pradžioje, kai kūrėsi šveicarų valstybė, ir kovojusiu dėl savo tėvynės laisvės.

Paminklas Viliui Teliui Altdorfe

Vilius Telis pagal legendą, kurią dalis istorikų laiko tikroviška ir kuri žinoma nuo XV a. ir net raižiniais pavaizduota XVI a. pradžios knygose, buvo paprastas šveicarų valstietis, o kartu ir medžiotojas iš centrinės Šveicarijos. Jis išgarsėjo tuo, kad, būdamas laisvas žmogus, pasipriešino žiauriam austrų pareigūnui landsfogtui Gesleriui, Habsburgų grafo atsiųstam į šveicarų žemę surinkti duoklės. Kiekvienas valstietis, atnešdamas jam duoklę, dar privalėjo nukelti kepurę ir nusilenkti landsfogto ant iešmo pakabintam galvos apdangalui.

Vilius Telis, eidamas su savo mažamečiu sūnumi, skrybėlės nenukėlė ir nenusilenkė grafo kepurei. Tuomet įsižeidęs landsfogtas jį suėmė ir, žinodamas, kad šis yra geras šaulys, iškėlė Viliui Teliui tokią sąlygą: jei jis iš arbaleto paleista strėle iš tam tikro atstumo numuš obuolį ant savo sūnaus galvos, jam atleis už neparodytą pagarbą, o jei nepataikys, tuomet jį nužudys.

Vilius Telis sutiko šauti į obuolį, padėtą ant sūnaus galvos, bet pasiruošė iš karto dar vieną strėlę, kurią būtų nukreipęs į atėjūną Geslerį, jei jam nepavyktų pataikyti į obuolį ir kliudytų sūnų. Landsfogto paklaustas, kam ši antroji strėlė, Vilius Telis tiesiai, be užuolankų pasakė, ką buvo sumanęs. Todėl jis, nors ir pataikęs į obuolį ant sūnaus galvos, buvo suimtas, surištas ir gabenamas į Geslerio pilį, tačiau plaukiant valtimi per ežerą kilo audra ir jam pavyko išsilaisvinti, pabėgti, o patykojus ir nužudyti atėjūną Geslerį.

XIX a. pradžioje Vilio Telio vardą išgarsino niekada Šveicarijoje nebuvęs vokiečių poetas ir dramaturgas Frydrichas Šileris (Friedrich von Schiller; 1759-1805), pagal reikšmingumą XIX a. vokiečių literatūrai lyginamas su Johanu Volfgangu Gėte (Johan Wolfgang von Geothe; 1749-1832). Paskutinę savo dramą „Vilius Telis" F. Šileris parašė 1804 m.

Literatūros kritikai stebėjosi poeto gebėjimu taip tiksliai perteikti Šveicarijos gamtos vaizdus ir tautos charakterį, niekada toje šalyje nebuvus. Dramoje tiksliai paminėta net šimtas penkiasdešimt geografinių Šveicarijos vietovių vardų. F. Šilerio dramą D. Kunc (J. Kuntz) pavadino XIX a. trileriu, išgarsinusiu Šveicariją ir davusiu jiems didvyrį.

Amžininkai prisiminimuose rašė, kad F. Šileris, kurdamas šią dramą, visą kambarį buvo išklojęs įvairiausiais Šveicarijos ir jos kantonų žemėlapiais, atidžiai studijavo Prūsijos gydytojo Gotfrydo Ėbelio, dvejus metus pėsčiomis keliavusio po Šveicariją, atsiminimus, taip pat skaitė J. V. Gėtės rašytus jam laiškus iš savo kelionių po Šveicariją, kitokią prieinamą literatūrą, bet dėl blogos sveikatos nukeliauti į Šveicariją negalėjo.

Drama „Vilius Telis" tais pačiai metais buvo pastatyta Veimare ir susilaukė didžiulės sėkmės tiek Vokietijoje, tiek Šveicarijoje. Vilius Telis, kaip didvyris ir kovotojas už laisvę, gimė F. Šilerio dramoje, ir jo sukurtas paveikslas tapo labiausiai mėgstamu šveicarų literatūriniu bei istoriniu personažu.

F. Šilerio drama kiekvienais metais tradiciškai vaidinama viename garsiausių Šveicarijos kurortų Interlakene, slėnyje, apsuptame Alpių. Prancūzams užėmus Šveicariją, o vėliau kilus revoliuciniam demokratiniam judėjimui Viliaus Telio vardas tapo simboliu, savotiška kovos už laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją vėliava.

1890 m. šveicarų parlamentas nutarė paminėti 600-ąsias šalies įkūrimo metines. Urio kantonas dar anksčiau nusprendė įamžinti Vilių Telį savo kantono sostinėje Altdorfe užsakydamas keturių metrų aukščio bronzinę skulptūrą. Jos autorius - skulptorius Ričardas Kislingas iš Zoloturno. Skulptūra buvo kuriama gana sunkiai, keletą metų ir pabaigta 1895 m. Vilius Telis pavaizduotas su arbaletu ant peties ir su savo sūnumi. Žinoma, nei skulptorius, nei amžininkai, užsakę skulptūrą, nežinojo, kaip atrodė legendinis Vilius Telis. Ir lietuvių skulptorius Vytautas Kašubą nežinojo, kaip atrodė Vilniaus miesto įkūrėjas didysis kunigaikštis Gediminas, kurio skulptūra puošia Katedros aikštę.

Pažymint šimtąsias F. Šilerio dramos „Vilius Telis" pastatymo metines vienas iš žymiausių XIX a. šveicarų dailininkų simbolistų Ferdinandas Hodleris (Ferdinand Hodler; 1853-1918) gavo užsakymą nutapyti legendinį šveicarų herojų. F. Hodleris nutapė didžiulį paveikslą, vaizduojantį milžiną su arbaletu rankoje, iš kurio trykšta laukinė jėga, ir ją jauti žvelgdamas į šį kūrinį. Paveikslas šokiravo užsakovus, jie prašė menininką pataisyti paveikslą. Dailininkas, nežymiai pakoregavęs, vis dėlto savo idėjos neatsisakė. 1904 m. jis buvo eksponuotas Vienoje, Habsburgų, prieš kuriuos tariamai kovojo Vilius Telis, sostinėje. Menininko darbas Vienoje susilaukė didžiulės sėkmės. Dabar jis kabo Zoloturno miesto meno muziejuje.

Kol istorikai nesutaria, ar tokia asmenybė galėjo realiai egzistuoti, menininkai ją vis labiau mitologizuoja ir skleidžia legendą apie Vilių Telį po visą pasaulį. Apie jį sukurta per dešimt vokiečių, šveicarų, amerikiečių ir net Naujosios Zelandijos filmų ir TV serialų. Džoakinas Rosinis  (Gioacchino Rossini; 1792-1868) sukūrė operą „Vilius Telis", apie jį pastatytas miuziklas ir ne vienas radijo spektaklis.

Vienas žymiausių šveicarų rašytojų M. Frišas, mėgęs kritiškai vertinti visa, kas daugumai būna „šventa tiesa", 1971 m. parašė savo istoriją apie Vilių Telį („Wilchelm Tell fūr die Schule"; liet. „Vilius Telis mokyklai"). Rašytojas su jam būdingu lengvu sarkazmu bei ironija nuvainikuoja legendą apie Vilių Telį kaip šalies didvyrį, pasišaipo iš savo bendrapiliečių, parodydamas jį kaip konservatyvų valstietį, besipriešinantį pažangai. M. Frišo kūrinys, žinoma, vėl sukėlė polemiką legendinio herojaus Vilio Telio tema.

Istorikai tikrai neabejoja ir turi tam nemažai įrodymų, kad legenda apie obuolį, į kurį šauliui reikia pataikyti, viduramžiais tikrai egzistavo Šveicarijoje ir kitose germanų tautose. Panašią legendą turi ir estai. Tačiau ar F. Šilerio sukurtas Vilius Telis buvo tas didvyris, kuris net prisidėjo prie Šveicarijos žemių suvienijimo, kaip norėtų pavaizduoti kai kurie politikai, kol kas smarkiai abejojama.

Nešatelio muziejuje menininkai 2011-2012 m. surengė parodą provokuojamu pavadinimu: „Vilius Telis" didvyris ar žudikas?" Taigi Vilio Telio tema meno pasaulyje rutuliojasi toliau.

Salvadoras Dali. Vilius Telis. 1930.

Net šveicarų partijos dėl legendinės Vilio Telio asmenybės istorinio vaidmens kartais suremia ietis. Dešiniųjų lyderiai jame mato ar nori matyti didvyrį, kovojantį dėl savo tėvynės, dėl jos papročių išsaugojimo ir puoselėjimo. Kairieji pabrėžia asmens laisvės, teisingumo ir lygybės principą. Kitaip tariant, dabar jau ne taip svarbu, ar buvo, ar nebuvo Vilius Telis Šveicarijos žemėje, bet šiandieninėje Šveicarijoje, jos žmonių sąmonėje jis gyvena ir jaudina šveicarų protus. Apie tai liudija ir gyventojų apklausos. „Schweizer Lexikon" pažymi, kad, 2004 m. „Link" instituto duomenimis, daugiau kaip pusė visų gyventojų, o iki 50 metų amžiaus - net 62 proc, manė, kad jis tikrai gyveno. Čia jau daugiau tikėjimo, o ne istorinės tiesos klausimas. Jeigu juo tikima, vadinasi, Vilius Telis šiandieninei šveicarų visuomenei tikrai reikalingas.

Panašiu herojumi lietuviams galėtų būti legendinis kunigaikštis Margiris. Vieniems istorikams jis yra istorinė asmenybė ir nacionalinis didvyris, kitiems - tik graži legenda, kai pilies gynėjai su savo vadu Margiriu vietoje nelaisvės pasirenka mirtį susidegindami savo pilyje. Diskusija dėl Margirio vaidmens nesibaigia iki šiol, ir tai nėra blogai. Svarbu, kad ji vyktų mokslinių argumentų, pagarbos oponentui, o ne įžeidinėjimų fone.

 

Kodėl turtingame Ciuriche nėra baroko?

 

Ciurichas (vok. Zūrich) yra didžiausias, įtakingiausias, turtingiausias Šveicarijos miestas, svarbiausias šalies finansų ir verslo centras, kartais vadinamas tikrąja arba slaptąja šveicarų sostine. Jis įsikūręs prie Limato (Limmat) upės žiočių, įsiliejančių į Ciuricho ežerą.

Ciuricho panorama

Ciurichą taip pat galime vadinti didžiausiu šveicarų mokslo ir kultūros centru. Jo universitetas, neseniai perkopęs 175 metų jubiliejų, pasauliui davė net dvylika Nobelio premijos laureatų ir laikomas vienu geriausių mokslinių tyrimų centrų Europoje. Nobelio premiją gavo penki fizikai, tarp jų čia dirbęs Albertas Einšteinas (Albert Einstein; 1879-1955) „už nuopelnus teorinei fizikai ir ypač už fotoelektrinio metodo atradimą", keturi chemikai, du medikai ir vienas iš literatūros srities - istorikas, Romos teisės tyrinėtojas Teodoras Momzenas (TheodorMommsen; 1817-1903). Berods jis buvo vienintelis ne literatas, gavęs Nobelio literatūros premiją.

Tuo tarpu Ciuricho politechnikos institutas, sutrumpintai vadinamas ETH Zūrich (Eidgenosische Technische Hochschule; liet. Prisiekusiųjų piliečių aukštoji technikos mokykla), pasaulio reitingų lentelėje užimantis dvidešimt trečią vietą, davė mūsų planetai net dvidešimt vieną Nobelio premijos laureatą. Daugelis Šveicarijos politinio ir ekonominio elito atstovų baigė šią aukštąją Ciuricho mokyklą. Nemažai didžiausių šveicariškų firmų puikių vadybininkų yra baigę Sankt Galeno universitetą, turintį gerą vardą pasaulyje. Europos elito tyrinėtojas M. Hartmanas pažymi, kad jį baigė daugelis šveicarų bankininkų ir draudimo kompanijų vadovų. Žymiausiose miesto aukštosiose mokyklose dėsto ne tik garsūs šveicarų, bet ir daugelis pasaulio mokslo įžymybių, atvykstančių skaityti paskaitų į Šveicariją.  



Munster katedra, pradėta statyti 1100 metais, ta pati,
kurią norėjo  perdirbti pagal reformacijos  poreikius

Ciuriche susikūrė šveicarų nacionalistinis ir socialistinis judėjimai. Čia yra dadaizmo - nihilistinio kultūrinio judėjimo - lopšys, atsiradęs vienoje iš Ciuricho naktinių klubų. Vykstant Pirmajam pasauliniam karui į Ciurichą suplūdo daugybė menininkų iš aplinkinių šalių ir 1916 m. vasario 5 d. senamiestyje įsteigė kavinę „Cabaret Voltair", adresu Spiegelgasse 1. Tai buvo savotiškas menininkų protestas prieš karą, iš kurio susiformavo naujas meninis judėjimas, pasklidęs į kitas šalis ir davęs peno naujoms meno srovėms, tokioms kaip siurrealizmas. Kavinę, esančią tuo pačiu adresu, tik jau rekonstruotą, galima ir verta aplankyti visiems, besidomintiems meno istorija.

Munster katedros vidus

Ciurichas garsėja opera ir dramos teatru. Juose dažnai koncertuoja ir vaidina pasaulinio lygio žvaigždės. Miestas turi savo simfoninį orkestrą, kuriame neretai groja ir atlikėjai iš Lietuvos. Man pačiam teko klausytis Ciuricho simfoninio orkestro atliekamos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūros". Su orkestru grojo ir dvi smuikininkės iš Lietuvos, o koncerto žiūrovams bei klausytojams buvo rodomos M. K. Čiurlionio meno kūrinių skaidrės. Mieste veikia apie 500 meno galerijų ir muziejų, kuriuose gausu pasaulinės reikšmės dailės kūrinių.

Jau romėnų laikais, kaip rodo archeologų tyrimai ir kasinėjimai, Ciuricho vietoje buvo įkurta karinė gyvenvietė su pilimi. Pasitraukus keltams ir įsitvirtinus germanų gentims - alemanams - besikuriantis miestas viduramžiais išaugo ir ėmė vaidinti svarbų vaidmenį šiaurės rytų Šveicarijoje. Pirmą kartą Ciuricho vardas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 806 m. Jis minimas išlikusiuose Sankt Galeno vienuolyno dokumentuose. Kaip žinia, Vilnius pirmą kartą raštuose paminėtas 1323 m., kai Gediminas savo laiškuose kvietė atvykti į Vilnių pirklius ir amatininkus, garantuodamas jiems saugumą, t. y. 500 metų vėliau.

Nuo 1218 m. Ciurichas priklausė Šventosios Romos imperijai, o 1250 m. jis gavo miesto teises. Miestą ėmė valdyti taryba, kurioje dominavo pilies riteriai ir patricijai. XIV a. miestas jau turėjo savo konstituciją, kuri įteisino riterių, patricijų ir amatininkų bei pirklių cechų (zunftų; vok. Zunfi - cechas, gildija) teises. Ši konstitucija galiojo keletą šimtmečių, iki pat XVIII a. pabaigos.

1351 m. Ciurichas sudarė sutartį su Šveicarijos Konfederacijos kantonais ir tapo jos dalimi. Iš dalies jėga, iš dalies sutartimis Ciurichas prisijungė aplink miestą esančias teritorijas. XIV a. Ciuriche įvyko pirmas pogromas prieš žydų bendruomenę, jų namai buvo sudeginti, o išsigelbėję žydai pabėgo iš miesto.

Šveicarų veržimąsi į pietus, kuriame aktyviai dalyvavo ir Ciurichas, sustabdė prancūzai mūšyje prie Marinjano (Marignane), netoli Milano XVI a. pradžioje. Ciurichas šiame mūšyje neteko 800 karių, ir tai buvo viena iš priežasčių, sukėlusių valstiečių sukilimą prieš miesto patricijus.

Pralaimėjimas paspartino reformacijos judėjimą, kuriam vadovavo Ciu­richo Miunsterio katedros kunigas U. Cvinglis. Dėl šio miestui skausmingo pralaimėjimo U. Cvinglis kvietė atsisakyti samdinių kariuomenės ir keisti miesto politiką santykiuose su popiežiumi ir Prancūzija. Jis ėjo išvien su amatininkų cechais ir pirklių gildijomis, kuriems reikėjo taikos ir palankių sąlygų prekybai su kitais kantonais, reikalavo panaikinti valstiečių baudžiavą ir atsisakyti dešimtinės mokesčio Bažnyčiai. U. Cvinglio idėjos nugalėjo ir, Ciuricho tarybai pritarus, jis virto protestantišku miestu.

Tačiau radikalus protestantizmas, įsigalėjęs Ciuriche, neleido jam plėtotis ir pavertė provincijos miestu iki pat XIX a. Samdinių kariuomenės atsisaky­mas ir griežtas neutralitetas smarkiai sumažino miesto finansus, o nedalyva­vimas karuose menkino miesto įtaką regione, siaurino miestiečių pasaulėžiū­rą bei ribojo jų interesų spektrą.

Be to, reformuota Bažnyčia mieste įgavo didelę reikšmę ir ėmė diktuoti miestelėnams, kaip jie turi gyventi, kaip rengtis, net kaip statyti namus. Visur skambėjo raginimai taupyti, siekti saikingumo, kuklumo, paprastumo. Svar­biausia, daug ir kruopščiai dirbti ir melstis - toks buvo vyraujantis Ciuricho miestiečių credo.

Bažnyčios dešimtmečiais suformuotas Ciuricho miestiečių mentalitetas, grįstas paprastumu ir taupumu, privedė prie to, kad Ciuriche nedaug liko puošnesnių statinių. Baroko stilius, pavyzdžiui, suklestėjęs Vilniuje ir išpli­tęs puošniomis bažnyčiomis, aplenkė Ciurichą. Čia ilgą laiką nebuvo teatrų, buvo draudžiama įrengti fontanus, puošti namus ir net bažnyčias kokiomis nors skulptūromis, linksmintis ir viešai džiaugtis grožiu.

1760 m. atsirado sumanymas „supaprastinti" Ciuricho pagrindinius mal­dos namus - Miunsterį, pastatytą romaniniu ir gotikiniu stiliumi. Laimei, vertingą gotiką sugebėta išsaugoti. Turto Ciurichas turėjo daug, bet, laikyda­masis Bažnyčios nurodymų, jo nedemonstravo, slėpė už privačių mūrų sienų. Iš dalies taip yra ir šiandien.

Ciuricho Dievo motinos bažnyčia

Vis dėlto Ciuriche yra ko pasižiūrėti. Ypač reto puošnumo senoji, renesan­sinė, miesto rotušė su prabangiais vidaus interjerais, senųjų cechų dirbtuvių, pirklių gildijų rezidencijos, vadinamos zunftais. Ciuriche yra išlikę 14 isto­rinių amatininkų gildijų cechų. Visi jie verti dėmesio. Tuo tarpu Lietuvoje senųjų gildijų pastatų menkai išliko. Daugelyje iš jų veikia prabangūs resto­ranai, priimami miesto svečiai. Visi jie išsaugojo zunfto vardą.

Protestantiškos bažnyčios pasižymi kuklumu, bet verta užeiti ir į Ciuricho katedrą, ir į Dievo motinos (Frauenkirche) bažnyčią senamiestyje ant Limato upės kranto prie S. Miunsterio tilto. Šioje bažnyčioje Ciuricho miesto kvietimu garsusis M. Šagalas sukūrė spalvotus vitražus biblinėmis temomis. Ciurichiečiai mėgsta jais pasigirti ir parodyti miesto svečiams.

Nuo U. Cvinglio laikų mieste buvo įvesta griežta papročių kontrolė. Miesto valdžia sprendė, kas jos valdiniams yra gera, reikalinga ir naudinga. Tuo tarpu pati valdžia niekam neatsiskaitinėjo. Miesto cechai ir krašto bendruomenės visus savo sprendimus privalėjo derinti su miesto taryba. Tokia tvarka buvo būdinga ne tik Ciurichui, bet ir daugeliui kitų kantonų. Tačiau Ciuriche ji išsiskyrė griežtumu, miesto Papročių policija ne tik stebėjo, kaip laikomasi miesto tarybos nurodymų, bet ir užtikrino kai kurių ūkinių monopolijų egzistavimą. Pavyzdžiui, kaimo gyventojams buvo draudžiama patiems gaminti kokias nors prekes ir prekiauti. Tūkstančiai iš jų privalėjo dirbti Ciuricho šilko ir medvilnės fabrikuose, o nesilaikantys nustatytos tvarkos buvo griežtai baudžiami.

Ciuricho miestą papildydavo protestantai iš katalikiškų šveicarų kantonų, taip pat protestantai iš Prancūzijos ir Italijos. Tarp jų buvo pasiturinčių tekstilininkų, pirklių, bankininkų, laikrodininkų ir kitų sričių amatininkų. Jie, kartu su nepatenkintais miestiečiais aristokratinės Ciuricho valdžios diktatu, įnešė naujų vėjų į miesto valdymą ir parengė dirvą revoliucinėms pertvarkoms bei liberalizmo epochai.

Ją pagreitino Prancūzijos revoliucija 1789 m. ir revoliucinės armijos įsiveržimas į Šveicariją. Austrus, trumpam užėmusius Ciurichą, prancūzai greit išvijo, o Ciuricho aristokratija turėjo sumokėti prancūzams už jų išlaisvinimą nuo austrų ekspansijos. Prancūzų valdymas sumažino aristokratų dominavimą ir iškėlė naujus žmones, kurie, pasitraukus prancūzams, ėmė reformuoti Ciuricho miestą ir šalį.

Viena iškiliausių XIX a. šveicarų figūrų buvo iš turtingos Ciuricho šeimos kilęs, bet jaunystėje paveiktas Prancūzų revoliucijos idėjų, Alfredas Ešeris (Alfred Escher; 1819-1882). Jis buvo pirmasis Šveicarijos parlamento pirmininkas, ilgametis Ciuricho miesto tarybos narys, pirmo nacionalinio šveicarų banko - Kreditanstalt, vėliau pavadintu Suisse Credit, įkūrėjas, geležinkelių pionierius, Politechnikos instituto, Gyvybės draudimo ir pensinių fondų steigėjas. Asmenybė, ko gero, daugiausia prisidėjusi modernizuojant Šveicariją.



Ciuricho Dievo motinos bažnyčios langai
- Lietuvoje gimusio Marko Šagalo
 (Marc Chagal) vitražai

A. Ešeris gali būti laikomas žymiausiu liberalaus šveicarų kapitalizmo ideologu ir šios idėjos įgyvendintoju. Jam priskiriami 1860 m. pasakyti žodžiai, kad jo šalis pasauliui gali būti patraukli tik mokėjimu pasinaudoti laisve, grynais valstybės finansais, stabilumu ir ūkio augimu. Šio credo iš esmės laikosi ir šiandieninio Ciuricho politinis ir ekonominis elitas.

Neatsitiktinai paminklas Alfredui Ešleriui stovi Geležinkelio stoties aikštėje, kur prasideda šiuolaikinis Ciurichas - jo pagrindinė gatvė, pavadinta Bahnhofstrasse (liet. Geležinkelio stoties gatve). Neretai ji ironiškai pavadinama tiesiog Bankenstrasse (liet. Bankų gatve). Tai brangiausia ne tik Ciuricho, bet ir visos Šveicarijos gatvė, su didžiausiomis nuomos kainomis, su garsiausiais bankais ir firminėmis parduotuvėmis. Didžiausi Šveicarijos prekybiniai procesai vyksta šičia - Bahnhofstrasse. Čia pilna turistų, verslininkų ir bankininkų iš viso pasaulio. Čia sudaromi milijoniniai ir milijardiniai sandėriai.

Ciuriche veikia daugiau kaip 300 bankų. Tarp jų į didžiausių pasaulio bankų sąrašą patenkantys Suisse Credit ir UBS, kuris, kaip rašoma spaudoje, jau valdomas iš JAV, nes ten esą jo pagrindiniai akcininkai. Ne veltui Ciurichas vadinamas bankininkų miestu. Čia sukasi ne tik Šveicarijos, bet ir daugelio pasaulio valstybių milijardai. Ciuriche dirba visai Europai svarbi Ciuricho birža, susijungusi su Ženevos ir Bazelio biržomis.

Bankai Šveicarijoje sukuria nuo 12 proc. iki 14 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) šalyje. Juose dirba apie 6 proc. visų Šveicarijos dirbančiųjų. Bankai sumoka apie 20 proc. visų mokesčių. Trečdalis viso pasaulio turto nusėda Šveicarijos bankuose. „Fischer Weltalmanach" duomenimis, 2007 m. Šveicarijos bankai valdė užsienio šalių turto už 1470 milijardų eurų, iš kurių 450 milijardų priklausė privatiems klientams.

Ilgą laiką Šveicarijos bankai priešinosi efektyvesnei kovai su nešvarių pinigų „plovimu", teisindamiesi šveicarišku įstatymu „Dėl bankų paslapčių apsaugos". Kilus finansinei krizei 2008 m. iš pradžių JAV, po to Vokietija ėmė vis griežčiau reikalauti iš Šveicarijos valdžios ir didžiųjų bankų atskleisti klientų, vengiančių mokėti mokesčius savo šalyse, pavardes ir pakeisti savo įstatymus. Šveicarams teko nusileisti, o UBS bankui - net bylinėtis JAV teisme. Ta bylą UBS bankas pralaimėjo. Šveicarija ir didieji bankai buvo priversti pripažinti, kad dalis JAV klientų nuslėpė mokesčius savo šalyje, o didžiausias bankas UBS pažeidė JAV įstatymus. UBS atsiprašė JAV vyriausybės, sumokėjo už padarytą žalą

780 milijonų JAV dolerių ir atskleidė JAV klientų, vengusių mokėti mokesčius savo šalyje, pavardės. Jų buvo atskleista apie penki tūkstančiai. JAV nesiderėjo su bankininkais, o tiesiog ėmė taikyti savo įstatymus dėl mokesčių slėpimo ir pagalbos juos slepiant. 2012 m. vienas privatus bankas Wiegelin & Co dėl JAV administracijos finansininkų spaudimo net turėjo nutraukti veiklą. Kitiems šveicarų bankininkams iškilo grėsmė stoti prieš teismą. Šveicarijos valdžia taip pat padarė nuolaidų JAV, sušvelnindama banko paslapčių saugojimo įstatymą.

Taip pat buvo pasirašytas susitarimas ir su Vokietija, kuri turėjo pretenzijų šveicarams, kad jie slepia iš Vokietijos pabėgusių turtuolių nesumokėtus mokesčius. Žurnalo „Spiegei" duomenimis, 2012 m. net 29 000 turtuolių slėpė savo turtus užsienyje, vengdami mokėti mokesčius. Nemažai iš jų - Šveicarijoje. Vokiečių finansinės priežiūros tarnybos ragina Vokietiją elgtis su Šveicarija kur kas griežčiau nei iki šiol ir sekti JAV pavyzdžiu.

Žymiausi XX a. šveicarų rašytojai M. Frišas, F. Diurenmatas, Adolfas Mušgas (Muschg) Ciuricho gyvenime įžvelgė ne tik sėkmę, bet ir turtingųjų dvasinį skurdą, miesčioniškumą, aroganciją, slegiantį provincializmą, net „dvasinį kalėjimą". Jų nuomone, Ciuriche „yra per daug pinigų" ir per mažai utopijos, ateities svajonės ir vizijos.

Vis dėlto Ciuricho gyventojai mėgsta savo miestą. Populiarus kelionių žurnalas „Geo Spezial, Schweiz" rašo, kad 97 proc. ciurichiečių mielai arba labai mielai gyvena Ciuriche. Miesto gyvenimo ritmas nėra didžiausias tarp visų Šveicarijos miestų. Net apskaičiuota, kad Ciuriche pėstieji vaikščioja lėčiau nei Bazelyje ir Ženevoje, vidutiniškai 4,68 km per valandą greičiu. Tuo tarpu Bazelyje pėstieji vaikščioja 5,04 km/val. greičiu, o Ženevoje -5,22 km/val. Ciuriche mėgsta gyventi ir visų turtingiausieji šveicarai, net 63 iš 300 turtingiausiųjų Šveicarijos gyventojų įsikūrę Ciuriche.

Bahnhofstrasse - pagrindinė Ciuricho gatvė

Kavos puodelis pigiausias Berne - vidutiniškai vos 4,20 frankų. Ciuriche už jį vidutiniškai sumokėsite - 4,60 frankų, o Bazelyje tenka pakloti 5,20 frankų. Na, jei prabilom apie kavą, tai ji skaniausia itališkose Šveicarijos kavinėse ir restoranuose arba ten, kur prie baro dirba italas. Šveicarai mėgsta gerti kavą ir geria jos daug. Atvykę į Lietuvą ir pabuvoję lietuvių šeimose jie stebisi, kad vidutiniai ir net pasiturintys lietuviai geria užplikomą kavą, o namuose retai kas turi kavos automatus. Šveicarijoje niekur neteko gerti užplikomos kavos. Kavos aparatus gamina patys šveicarai ir pardavinėja juos išsimokėtinai palankiomis sąlygomis, garantuodami priežiūrą ir remontą.

Netoli Ciuricho biržos 2010 m. įsisteigė pirmasis atsikūrusios mūsų valstybės Lietuvos garbės konsulatas Ciuriche. Jam 2009 m. ėmė vadovauti šveicarų verslininkas Gracianas Pedroja. Iki Antrojo pasaulinio karo Ciuriche 1929-1946 m. taip pat veikė Lietuvos garbės konsulatas, vėliau pervadintas į Generalinį garbės konsulatą. Generaliniu konsulu tuo laiku taip pat buvo šveicarų verslininkas Vilhelmas Simonas, o vicekonsulu - Steponas Garbačiauskas (1900-1983), prieš karą žinomas Lietuvos sportininkas ir sporto organizatorius. Jo palaikai 2009 m. buvo pervežti į Kauną, nes kapo Šveicarijoje nebuvo kam prižiūrėti.

Apie 10 km į šiaurės rytus nuo Ciuricho veikia modernus oro uostas. Iš jo Swiss Air linijų lėktuvai jus gali nuskraidinti į bet kurią pasaulio šalį. Prieš dešimt metų dar skraidė ir į Vilnių. Tiesa, šveicarų avialinijos, nors ir išsaugojo savo vardą, lėktuvus bei ekipažus, bet neišlaikė konkurencijos ir turėjo jungtis prie Lufthansos. O iš miesto centre esančios geležinkelio stoties greitaisiais traukiniais per keletą valandų galite atsidurti vos ne bet kuriame Vakarų Europos mieste.

Ciuriche, o teisingiau Ciuricho metropolijoje gyvena daugiausia naujosios emigracijos bangos lietuvių. Vieni atvyko čia laikinai dirbti ar studijuoti, kai kas atitekėjo ar šiaip atvyko laimės ieškoti ir pasiliko. Iš pradžių trumpam, o vėliau - visam laikui. Ciuricho metropolijos lietuviai sudaro Šveicarijos bendruomenės branduolį. Šveicarijoje dabar gyvena per 1000 lietuvių, teisingiau Lietuvos piliečių. Maždaug tiek leidimų dirbti yra išdavusi šveicarų valdžia. Bendruomenės veikloje dalyvauja apytikriai kas dešimtas ar dešimta lietuvė. Per dvidešimt nepriklausomybės metų lietuvių skaičius Šveicarijoje padidėjo apie dešimt kartų.

Viename iš Ciuricho priemiesčių Marijos Lourdes katalikų bažnyčios klubo salėje kiekvienais metais ankstyvą pavasarį vyksta metiniai lietuvių bendruomenės susirinkimai. Dalyvaujama Šv. Mišiose, paminint Vasario 16-ąją, aptariami kasdieniai reikalai, vėliau - bendri pietūs ir koncertas, klausantis dažniausiai iš Lietuvos pakviesto muzikos ansamblio. Susirenka lietuvaitės ir lietuvaičiai su savo vaikais ir anūkais, kurių nemaža dalis jau nekalba lietuviškai. Pastebėjau, kad dalis lietuvių net stengiasi, jog vaikai greičiau taptų šveicarais, ne itin rūpinasi, kad jie išmoktų savo tėvų gimtąją kalbą. Ne visi, bet tokių yra nemažai. Būdami Lietuvoje jie tarsi didžiuojasi esą lietuviai, tačiau išvykę svetur stengiasi greičiau ištirpti, prarasdami savo tapatybę. Tai, deja, dalies mūsų tautiečių, turinčių silpnas šaknis, menkos kultūros požymis.

Ciuricho universitetas

Pažinojau vieną lietuvės ir skandinavo šeimą, auginančią du vaikus. Tėvas kiekvienais metais savo vaikus veždavo porai mėnesių į Daniją, kad jie geriau išmoktų tėvo kalbos ir pajustų tos šalies kultūrą. Lietuvė su savo vaikais daugiausia kalbėjo angliškai ar vokiškai. Lietuviškai susikalbėti su savo vaikais ji negalėjo, nors vieną kitą motinos kalbos žodį jie žinojo. Mūsų ambasadą valydavo neturtinga emigrantų šeima. Moteris - italė, o vyras - ispanas. Jie prastai kalbėjo vokiškai, bet jų vaikas mokyklą lankė Berne. Apie šešiolikos metų juodaplaukis jaunuolis, skirtingai nei kai kurie lietuvaičiai ar lietuvaitės, gerai mokėjo ir tėvo, ir motinos kalbą, be to, kiekvieną vasarą važiuodavo pas savo pusbrolius ir pusseseres ir į Italiją, ir į Ispaniją. Jam abiejų jo tėvų gimtinės buvo ne mažiau svarbios už Berno kantoną ir Šveicariją. Tėvai numirtų iš gėdos, jei sūnus nemokėtų jų gimtosios kalbos. Pietiečių prisirišimas prie savo kalbos ir kultūros, nepaisant socialinio sluoksnio, yra kur kas stipresnis, nei šiauriečiais save laikančių lietuvių, nesugebančių atsilaikyti prieš globalizacijos iššūkius ir norą kuo greičiau praturtėti.

Viename susitikime Ciuriche teko susipažinti su šviesios atminties kunigu, gražiai kalbančiu suvalkiečių tarme, teologijos ir filosofijos mokslų profesoriumi Jonu Juraičių (1926-2010). Jis baigė Vilkaviškio gimnaziją, karo pabaigoje pasitraukė iš pradžių į Vokietiją, kur pabaigė kunigų seminariją, o vėliau - filosofijos ir teologijos studijas Romoje popiežiaus Grigaliaus universitete. Šv. Mišias jis laikydavo nedidelėje Marijos Lourdes koplytėlėje. Garsėjo ne tik išsilavinimu, bet ir kuklumu, nemėgo apsimetėlių, pabrėždavo, kad visada yra nuskriaustųjų ir pažemintųjų pusėje. J. Juraitis buvo ilgametis Šveicarijos LB kapelionas, o nuo 1951 m. Termino katalikų parapijos sielovadininkas. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, nuo 1991 m. - Vilniaus ir Kauno universitetų ir Dvasinių seminarijų profesorius.

Ciurichas, kaip ir Ženeva, smarkiai pasikeitė nuo reformacijos įsigalėjimo laikų. Mūsų dienomis šiame mieste užregistruojama daugiau katalikiškų nei protestantiškų santuokų. Ciurichiečiai, ilgai vadinti droviais, nuobodžiais darboholikais, šiandien gerokai pasikeitę. Rašytojo Luko Biarfuso (Lukas Barfuss) nuomone, miestas jau nėra U. Cvinglio Ciurichas. „Mano gyvenamame rajone marga ir neorganizuota, viskas labai neprotestantiška", - sako rašytojas. Protestantiško asketizmo dvasią ne visada lengva aptikti Ciuricho mieste ir visame konglomerate, kuriame gyvena beveik 2 milijonų žmonių.

Per metus Ciuriche vyksta apie 500 kultūrinių renginių, kiekvienais metais organizuojami gatvės paradai sutraukia iki milijono dalyvių ne tik iš Šveicarijos, bet ir iš Austrijos, Vokietijos. Mieste veikia šimtai barų, klubų, diskotekų, skirtų turtingiausiems ir ne itin turtingiems. Neseniai mieste, ant Ciuricho ežero kranto, pastatytas vienas brangiausių viešbučių Europoje, specialiai skirtas milijonieriams.

O už stoties į vakarus palei Limato upę besidriekiantis rajonas vakarais virsta raudonųjų žibintų kvartalu, didžiausiu Šveicarijoje. Prostitucija kaip verslas Ciuricho mieste ginamas įstatymu, yra griežtai reglamentuotas. Spaudoje pasirodo straipsnių apie prostitučių higieną, ginančiųjų teises nuo klientų agresijos ir įžūlumo. U. Cvinglio dvasią čia tikrai sunku pajusti. Praktiški šveicarai, įteisinę prostituciją kaip verslą, iš jo surenka nemažus mokesčius. Nepraktiški ir puritonais apsimetę lietuviai bando ignoruoti šį verslą, ir miestai bei valstybė netenka milijonų, kuriuos susikrauna iš nelegalios prostitucijos pusiau legalių, pusiau nelegalių striptizo namų ir viešnamių besipelnantys jų savininkai ir įvairūs tarpininkai.

XXI a. Ciurichas nepakeitė savo charakterio, išlikdamas svarbiausiu ūkiniu šalies centru, „darančiu didelius pinigus". Jis pulsuoja savo gyvenimo ritmu, naudodamasis palankiomis aplinkybėmis didina savo svorį ir įtaką šalyje bei regione. Taip, kaip galvoja Bahnhofstrasse verslo pasaulis, taip mano ir šalies Nacionalinis bankas, sako prancūzakalbė D. Kunc (J. Kuntz). Mažesniems šveicarų kantonams ir jų gyventojams Ciurichas yra „per daug nešveicariškas", kosmopolitiškas, tačiau patiems Ciuricho žmonėms labai patinka.

Skaitykite bibliotekoje: