Graikija. Saugoma tūkstantmetė istorija

Akropolis. Ne tas kur parduotuvė. Tiesiog - Akropolis, kuris išvertus į lietuvių kalbą reiškia "Viršutinis miestas, arba Aukštutinis miestas". Kodėl? todėl, kad pastatytas 150 metrų virš jūros lygio. Tvirtovė, kaip gyvenvietė žinoma jau ankstyvojo Neolito laikotarpyje. Mikėnų kultūros laikotarpiu kalnas žinomas kaip valdovų rezidencija, kalvą supo gynybinė siena, stovėjo megaronas - šventyklos prototipas su sale susirinkimams bei aukuru aukojimams. 

Akropolio planas. 1 - Partenonas; 2. Senoji Atėnės šventykla; 3. Erechtėjonas 4. Atėnės Promachos statula 5. Propilėja, vartai 6. Atėnės Nikės šventykla 7. Eleusinion - šventykla Demetrai 8. Brauroneion - šventykla Artemidei Brauronia; 9. Chalkotheke - ginklų ir aukų sandėlys; 10. Pandroseion - šventykla skirta pirmojo mitinio  Atikos karaliaus Kekropso dukteriai Pandrosai 11. Arrephorion - gyvenamosios patalpos šventyklos tarnaitėms - paauglėms; 12. Atėnės altorius; 13. Šventykla Dzeusui miesto globėjui; 14. Pandiono šventykla 15. Herodo Atiko Odeonas; 16. Eumeno stoja; 17. Asklepijaus šventovė; 18. Dionyzo Eleuterėjaus teatras; 19.  Periklio Odeonas; 20. Dionyzo teatras; 21. Aglaureionas - šventykla skirta Kekropso žmonai ir dukrai

Megarono likučių praktiškai nėra. Gal tik kolonų pagrindai... Tuo tarpu masyvi siena, juosusi kalną (760 metrų ilgio, vietomis iki 10 metrų aukščio, 3,5-6 metrų storio) išliko. Dauguma pastatų iškilo V-IV amžiuje prieš Kristų - Partenonas, Atėnės šventykla, Nikės šventykla. Apie Partenoną - išsamiau.

Flamina Bartolini Partenonas. Atėnai, Graikija
Iš knygos: Pasaulio stebuklai : pasaulio paveldo šedevrai nuo 4000 metų prieš Kristų iki mūsų laikų / [tekstas Flaminia Bartolini, Maria Eloisa Carrozza, Beatrix Herling, Guglielmo Novelli, Miriam Taviani, Maria Laura Vergelli ; iš anglų kalbos vertė Dalia Morkvėnienė]. - [Vilnius] : Aktėja, [2005] (Spausd. Kinijoje). - 319 p. 

Partenonas

Partenonas - iškiliausias statinys Atėnuose,  ant Akropolio kalvos. Jis buvo skirtas deivei Atėnei.
Partenono puošyba aukština Atėnų miesto galią, demokratiją, civilizacijos pergalę prieš barbarus ir pasakoja Atėnės mitą.

Šventykla pradėta statyti 447 m. prieš Kristų, įsakius Perikliui, ir baigta 482 m. Darbams vadovavo architektai įkūnijus ir Kalikratas, o skulptorius Fidijas prižiūrėjo ne tik statybos, bet ir dekoravimo darbus. Ši didžiulė dorėninio stiliaus šventykla pastatyta iš Pentelio marmuro. Trumpąsias kraštines laiko 8, ilgąsias -17 kolonų. Kolonada juosia vadinamąją celę, padalintą į dvi naoso (švenčiausiąsias) dalis ir opistodomą (už naosų esantį portiką). Navose kadaise stovėjo Fidijo sukurta Atėnės statula iš aukso ir dramblio kaulo - iki mūsų dienų išliko tik keletas mažučių jos kopijų. Statula stūksojo take tarp dviejų kolonų eilių (kiekvienoje jų buvo po devynias), o palei galinę sieną lubas rėmė dar trys. Opistodomą dviguba kolonų - tokio pat dydžio, kaip ir rėmusių šventyklos fasadą - eilė skyrė į dvi dalis, o naosų kolonos buvo smulkesnės. Į abi patalpas buvo žengiama pro šešeto kolonų portiką, o lubos buvo iš dekoruoto medžio.

Propilėja

Šventykla buvo gausiai dekoruota. Architravus puošė metopai, frontoną - skulptūros, o vadinamosios celės sienas - frizas. Vakarinę sieną puošę metopai vaizduoja amazonomachįją (kovas su amazonėmis), o pietinę - kentauromachiją (lapitų ir kentaurų kautynes). Ant rytinės sienos puikuojasi gigantomachija (dievų ir milžinų mūšio vaizdai), šiaurėje išvysime graikų ir trojėnų karą. Vaizduodami save kaip mitologinių dievų kautynių dalyvius, graikai rodė suprantą, jog pradėjo naują erą. Visiškai iškilios vakarinio frontono skulptūros vaizduoja Poseidono ir Atėnės grumtynes, rytinio frontono - šią deivę, gimstančią iš Dzeuso galvos. Garsusis Fidįjo frizas juosia visas keturias išorines celės sienas. Čia išvysime ilgą ritualinę eiseną, kuri baigiasi ties ant rytinės sienos pavaizduotais dievais. Istorikai nesutaria, ką simbolizuoja ši procesija - pirmąją Panatenaikų eiseną ar tą, kuri pirmą kartą surengta šventyklos atidarymo proga.

Herodo Atiko Odeonas 

Partenonas pirmą kartą nukentėjo 295 m. prieš Kristų, kai Demetrijus Poliokletas užėmė Akropolį. VI a. šventykla paversta krikščionių bažnyčia, o rytinės pusės papuošimai sunaikinti - čia įrengta apsidė ir varpinė. 1460 m., turkams užkariavus Graikiją, bažnyčia virtu mečete, o varpinė - minaretu. Graikams stojus į kovą dėl šalies nepriklausomybės, citadelė tapo mažute tvirtove, paskui ginklų sandėliu. 1687 m. pastatą dvi dienas apšaudė venecijiečių mortyros. Jos numušė 14 peristilio kolonų, sudaužė celės sienas, didžiumą metopų bei dalį šiaurinės ir pietinės sienos frizų. 1802 - 1804 m. didžioji dalis statulų ir frizų plokščių išplukdyta į Londoną - tam prireikė trisdešimt trijų laivų. Gavęs turkų vyriausybės leidimą, taip pasielgė lordas Elginas, tačiau ginčai dėl to, kas yra teisėtas marmuro puošmenų savininkas, nesiliauja iki mūsų dienų. 1834 m. buvo nugriauti šiuolaikiniai statiniai ir konstrukcijos, gožę senuosius Akropolio paminklus. 1930 m. atlikti restauravimo darbai, kurių metu į pirmykštę vietą grąžintos nuvirtusios kolonos.

Skaitykite mūsų bibliotekoje taip pat: