Skaitymui parinkui knygą, kurią skaičiau pačią pirmąją - Karen Blixen (1885 - 1962) "Iš Afrikos". Kodėl? visų pirma tai beveik dokumentinė knyga moters, kuri XX a. pračioje pradžioje kūrėsi Afrikoje, Kenijoje. Kitos skaitytos knygos - tarsi šios autorės vaikų ar anūkų romanai. Knygos, rašytos tų, kurios užaugo svetimame jų proseneliams krašte, tačiau prosenelių kultūra irgi jau betampanti svetima.
Galėtume kalbėti apie plačią Lotynų ir Šiaurės Amerikos literatūrą šių valstybių kūrimosi etape, tačiau XIX ir XX Afrikos, Naujosios Zelandijos kolonizacija - naujesnė, labiau suvokiama mūsų kartai, taip aktyviai veikiamai globalizacijos ir besiilginčiai vaikų, išvažiavusių 'nukariauti' naujų žemių.
„From theforests and highlands We come, we come "
„Mes ateinam, ateinam Iš mišką ir kalvų"
(P.B.Šelio „Himno Panui" pirmoji eilutė).
Ngongo ferma
Aš turėjau fermą Afrikoje, Ngongo kalnų papėdėje. Ekvatorius tas aukštumas kerta už šimto mylių į šiaurę, o pati ferma išsidriekusi daugiau kaip šešių tūkstančių pėdų aukštyje. Vidudienį jautiesi esąs labai aukštai, prie pat saulės, bet ankstūs rytai ir vakarai būdavo vaiskus ir ramūs, o naktys šaltos.
Tas geografinės padėties ir aukščio derinys kūrė peizažą, neturintį sau lygių. Čia nebuvo jokios gausos, jokio vešlumo; tai buvo šešių tūkstančių pėdų aukščio išdistiliuota Afrika, nelyginant stiprus, išgrynintas žemyno ekstraktas. Spalvos sausos, išdegusios it keraminių rykų. Medžių lapija lengva, gležna, o pavidalai skyrėsi nuo Europos medžių; tai buvo ne lankai ir kupolai, jų lajos buvo horizontalios ir savo forma tie aukšti vieniši medžiai priminė palmes ar tristiebius laivus nuleistomis burėmis, herojiškus ir romantiškus; pamiškėj keistai atrodydavo, tarsi visa giria vos vos virpa. Didžiulėse lygumose iš žolės tarpais kyšojo kreivi, belapiai, dygūs medžiai, žolė aitriai kvepėjo čiobreliais ir balų mirtomis; kai kur kvapas būdavo toks stiprus, jog užduodavo šnerves. Visi lygumų ar miško vijoklių bei lianų žiedai buvo mažyčiai kaip ir tos gėlės, kurios auga aukštumų plynėse, bet liūčių sezono pradžioje lygumose pražysdavo daugybė didelių, stambių, aitriai kvepiančių lelijų. Visur atsiverdavo didžiulės erdvės. Viskas, ką užmatydavo akis, keldavo didybės, laisvės ir neprilygstamo kilnumo pojūtį.
Pagrindinis to peizažo ir tavo gyvenimo jame ypatumas - oras. Kai mintimis sugrįžti į viešnagę Afrikos aukštumose, apstulbina jausmas, jog visą laiką gyvenai ore. Dangus dažniausiai būdavo vos vos mėlynas ar violetinis su gausybe didžiulių, besvorių, nuolat kintančių debesų, kurie vis telkėsi ir plaukė, tačiau jis turėjo didžiulės mėlynos energijos ir nudažydavo artimiausias kalvų virtines bei miškus gaiviu sodriu mėliu. Dienos aky oras virš žemės atgydavo, degte degdavo it kokia liepsna; jis mirgėdavo, banguodavo ir švytėjo kaip tekantis vanduo, atspindėdavo ir sudvejindavo visus daiktus ir sukurdavo didingą fatą morganą. Tokiame aukštyje alsuodavai lengvai, įkvėpdamas tikrąją gyvastį ir širdies lengvumą. Rytą nubudęs tuose kalnuose pagalvodavai: esu ten, kur turiu būti.
 |
| Karen Blixen jaunystėje. Danija |
Ngongo kalnas - tai ilga kalnų virtinė, besidriekianti iš šiaurės į pietus, apvainikuota keturių taurių viršukalnių, panašių į sustingusias tamsiai mėlynas bangas dangaus fone. Jis siekia aštuonis tūkstančius pėdų virš jūros lygio, o rytuose - du tūkstančius pėdų viršum apylinkių; vakaruose jo šlaitai gilesni ir staigesni - kalvos vertikaliai leidžiasi į didįjį Rifto slėnį.
Vėjas tuose kalnuose beveik visuomet pučia iš šiaurės ir šiaurės rytų. Tai tas pats vėjas, kurį Afrikos ir Arabijos pakrantėse vadina musonu, rytų vėju, kaip numylėtą karaliaus Saliamono arklį. Mūsų aukštumose jis jaučiamas tik kaip koks oro pasipriešinimas: sakytum žemė puola į erdvę. Tas vėjas bloškiasi stačiai į Ngongo kalną, jo šlaitai, man regis, būtų ideali vieta sklandymui: oro srovės iškeltų sklandytuvą iki pat viršūnės. To vėjo genami debesys irgi užkliūdavo už šlaito ir pakibdavo ties juo arba, užpūsti viršūnėn, išsiliedavo lietumi. O tie, kurie pakildavo aukščiau ir praplaukdavo rifus, ištirpdavo lytuose virš degančios Rifto slėnio dykumos. Daugybę kartų savo namuose stebėjau artėjant tą galingą procesiją ir kaskart nustebdavau, kad tos išdidžios plaukiančios masės, vos tik persiritusios per keterą, ištirpdavo ir išnykdavo mėlyname ore.
 |
| Autorė Afrikoje, savo sodyboje |
Kai žiūrėdavau įjuos iš fermos, kalnai, dienai slenkant vakarop, atrodydavo vis kitaip: čia jie būdavo visai pašonėj, čia be galo nutoldavo. Vakare, pradėjus temti, iš pradžių atrodydavo, tarsi plona sidabro juosta apkraštuoja tamsaus kalno kontūrus; nusileidus nakčiai keturios viršūnės susmukdavo, sakytum kalnas atsiguldavo miegoti.
Nuo Ngongo kalnų veriasi nepakartojamas vaizdas: pietuose plyti didžiulės lygumos, erdvūs medžioklės plotai driekiasi iki pat Kilimandžaro; rytuose ir šiaurėje kraštovaizdis primena parką; kalno papėdės miško fone ir banguotos kikujų rezervato žemės, nusidriekusios iki Kenijos kalno, esančio už šimto mylių; tai nedidukų stačiakampių kukurūzų laukų, bananų giraičių, pievų mozaika su vienur kitur kylančiu mėlynu dūmu iš smailiaviršūnių mažų žeminių guoto čiabuvių kaimelyje. O vakaruose labai žemai driekiasi sausas mėnuliškas Afrikos žemumų peizažas. Rudoje dykroje šen bei ten išmėčioti erškėčių taškeliai, vingiuojančios upių vagos traukia paskui save išlinkusius tamsiai žalius valkčius: tai milžiniškų plačiašakių, ilgaspyglių mimozų miškas; ten auga kaktusai, ten gyvena žirafos ir raganosiai.
Pats kalnų kraštas, kai patenki į jį, pasirodo besąs nežmoniškai didelis, spalvingas ir paslaptingas; jis paįvairintas ilgais slėniais, tankmėmis, žaliomis atšlaitėmis ir stačiomis uolomis. Aukštai, po viena iš viršūnių, čia netgi auga bambukų giraitė. Čia trykšta versmės ir alma šaltiniai; ne kartą esu stovyklavusi prie jų.
Mano laikais Ngongo kalnuose dar buvo buivolų, antilopių ir raganosių; labai seni čiabuviai netgi prisiminė laikus, kai čia matydavai dramblių, ir aš visuomet gailėdavausi, kad visas Ngongo kalnas nebuvo įtrauktas į žvėrių draustinio teritoriją. Tik nedidelėje jo dalyje tebuvo draudžiama medžioti ir tos dalies ribas žymėjo pietinės viršūnės švyturys. Kolonijai suklestėjus ir jos sostinei Nairobiui išaugus į didelį miestą, Ngongo kalnai būtų tapę neprilygstamu zoologijos parku. Bet paskutiniais savo gyvenimo Afrikoje metais mačiau, kaip daugybė Nairobio prekijų, visas auksinis jo jaunimas suplūsdavo sekmadieniais į kalvas motociklais ir šaudydavo viską, ką pamatydavo, todėl manau, kad stambieji žvėrys pasitraukė iš tų kalvų per dygliuotas tankmes ir akmenynus tolyn į pietus.
 |
| Karen Blixen. Vėl Danijoje |
Vaikščioti kalvų šlaitais ir keturiose viršūnėse buvo lengva: žolė trumpa kaip veja, šen bei ten iš velėnos kyšojo pilkas akmuo. Į viršūnes ir iš jų palei keterą tarsi mažutėlis geležinkelis vingiavo siauras žvėrių takas. Kartą ryte, dar tais laikais, kai išeidavau į kalnus su palapine, buvau užklydusi čionai: užkopiau tuo taku iki viršūnės ir radau šviežius antilopių kana bandos pėdsakus, jų mėšlo. Tie dideli ir taikūs gyvuliai tikriausiai užkopė ant keteros tekant saulei, ėjo vorele. Ko jie čionai atėjo, jei ne paprasčiausiai pasižiūrėti iš viršaus į apačioj abipus kalno nusidriekusią žemę?
Fermoje mes auginome kavą. Žemė ir aukštis ne itin tiko jai ir reikėjo padėti nemaža triūso, kad kažką užaugintum; mes taip ir neprasigyvenome. Bet kavos plantacija - toks dalykas, kuris tave pagriebia ir nepaleidžia, čia visad yra kas veikti; dažniausiai vis ko nors griebiesi per vėlai.
Malonu būdavo matyti apribotą ir taisyklingai apsodintą žemės sklypą tarp netvarkingų to krašto dykrų. Vėliau, kai skraidydama Afrikoje lėktuvu matydavau savo fermą iš viršaus, mano kavos plantacija mane tiesiog žavėdavo, taip ryškiai žaliuojanti toje pilkšvai žalioje žemėje, tuomet aš supratau, kaip aistringai žmogaus protas ilgisi geometrinių pavidalų. Visa teritorija aplink Nairobį, ypač į šiaurę nuo jo, tvarkoma panašiai, ir čia gyvena žmonės, nuolat galvojantys ir kalbantys apie tai, kaip sodinti ir genėti kavamedžius, kaip rinkti kavos pupeles, naktį gulėdami lovoje jie mąsto apie tai, kaip čia patobulinus savo kavos fabrikus.
Kavos auginimas - daug laiko reikalaujantis triūsas. Ne viskas vyksta taip, kaip įsivaizduojate, kai jaunas ir kupinas vilčių pliaupiant lietui nešate dėžes su mažais žvilgančiais sodinukais iš daigyno ir drauge su visais lauke susirinkusiais fermos samdiniais rūpinatės, kad tie augalai būtų susodinti lygiomis eilėmis į drėgnoj žemėj iškastas duobes, kur jie turės išaugti, paskui kruopščiai uždengiate juos krūmų šakomis nuo saulės, nes toms jaunoms gyvybėms išsaugoti reikia tamsos. Derėti medžiai pradeda tik po kokių ketverių penkerių metų, o per tą laiką teks kovoti su sausra, su ligomis, narsios vietinės piktžolės nieko nepaisydamos želte žels tuose laukuose - ypač Merilando ąžuolas su ilgais šiurkščiais ūgliais, kimbančiais prie drabužių ir prie kojinių. Pasitaiko sodinant pažeisti medelių šaknis ir jie numiršta kaip tik tuomet, kai tikiesi išvysiąs juos pražystant. Šiaip jau sodinama šiek tiek daugiau nei šeši šimtai medelių į akrą, o aš turėjau šešis šimtus akrų žemės, apsodintos kavamedžiais; mano jaučiai vežiojo žemdirbius pirmyn atgal po tuos laukus tūkstančius myliiį, visi kantriai laukdavo būsimo derliaus. Tarpais kavos plantacija nepaprastai graži. Kai prasidėjus liūtims ji sužydėdavo, rodėsi tarsi viskas spindėte spindi, virš visų šešių šimtų akrų žemės, gaubiamos rūko ir dulksnos, tvyrodavo nelyginant koks kreidos debesis. Kava-medžio žiedų kvapas - švelnus ir kiek kartokas, kaip kryklės žiedų. Kai laukai parausdavo nuo prinokusių pupelių, sukviesdavome visas moteris ir toto (taip čia vadinami vaikai) padėti vyrams nurinkti jas nuo medžių; paskui suveždavome jas vežimėliais ir furgonais į fabriką prie upės. Mūsų įrengimai toli gražu nebuvo tokie, kokie turėjo būti, tačiau mes patys pasistatydinom tą fabriką pagal savo brėžinius ir juo džiaugėmės. Fabrikas buvo sudegęs iki pamatų ir reikėjo jį atstatyti. Didžiulis džiovintuvas vis sukosi, sukosi, kratydamas kavos pupeles savo geležiniame pilve, ir jos šnarėdavo lyg jūros bangų skalaujami pakrantės akmenėliai. Kartais išdžiūvusias pupeles tekdavo išberti iš jo vidurnaktį. Tai būdavo įspūdinga akimirka: milžiniškoje tamsioje fabriko salėje įsižiebdavo gausybė žibintų, nuo kurių karojo kavos iženų prikibę voratinkliai; jie apšviesdavo smalsumu degančius tamsius veidus, susispietusius aplink džiovintuvą; fabrikas, regis, pakibdavo beribėje Afrikos naktyje it švytintis brangakmenis etiopo ausyje. Po to pupelės būdavo išlukštenamos, išvėtomos, surūšiuojamos rankomis ir suberiamos į maišus, pasiūtus balniaus adata.
 |
| Karen Blixen sodyba. Dabar - memorialinis muziejus. |
Galiausiai ankstų rytą, dar neišaušus, gulėdama lovoje girdėdavau, kaip furgonai, iki viršaus prikrauti kavos maišų - toną sudarė dvylika, - kiekvienas pakinkytas šešiolika jaučių patraukdavo ilga fabriko kalva Nairobio geležinkelio stoties link; jie garsiai dardėdavo, lydimi šauksmų, o šalia jų bėgdavo varovai. Džiaugdavausi, kad tai buvo vienintelė aukštuma jų kelyje, nes ferma plytėjo tūkstančiu mylių aukščiau nei Nairobis. Vakare išeidavau pasitikti grįžtančios procesijos: pavargę jaučiai kėblindavo nunarinę galvas priešais tuščius furgonus, juos vesdavo nusikamavę mažieji toto, o visiškai išsekę varovai vilkdavo savo bizūnus per kelio dulkes. Jausdavomės atlikę, ką galėjome. Po dienos kitos ta kava jau plauks jūra ir mums teliks tikėtis sėkmės didžiuosiuose Londono aukcionuose.
Aš turėjau šešis tūkstančius akrų žemės, taigi, be kavos plantacijų, dar daug ploto. Dalis fermos buvo pirmykštis miškas, apie tūkstantį akrų užėmė mano skvoterių gyvenvietės, kurias jie vadina sambomis. Skvoteriai - tai čiabuviai, kurie už keletą akrų žemės baltaodžio fermoje atidirba jam tam tikrą dienų skaičių per metus. Mano skvoteriai, man regis, padėtį regėjo visai kitaip, nes daugelis jų buvo gimę toje fermoje, kaip ir jų tėvai, ir labai galimas daiktas, kad jie laikė mane tiesiog pranašesniu skvoterių, įsikūrusiu jų valdose. Tų skvoterių užimami sklypai buvo kur kas gyvesnė fermos dalis ir nuolat keisdavosi, nelygu metų laikas. Kukurūzai juose užaugdavo tokie aukšti, kad kai žingsniuodavai suplūktu taku tarp jų žalios ir šnarančios gausybės, galvos nesimatydavo; paskui juos nukirsdavo. Jie sunokdavo laukuose, moterys surinkdavo burbuoles ir iškuldavo, o stiebus ir tuščias burbuoles sumesdavo krūvon ir uždegdavo, tad tam tikru metų laiku vienur kitur per visą fermos plotą vingiuodavo plonyčiai dūmų stulpeliai. Kikujų gentis taip pat augindavo batatus, kurių lapai, primenantys vynmedžio lapus, nuklodavo žemę nelyginant tankus, susipynęs demblys, ir įvairių rūšių didelius, geltonus, žaliai taškuotus moliūgus. Kai vaikštai po kikujų sambas, pirmas dalykas, patraukiantis žvilgsnį, - kokios nors besikapstančios savo žemėje senučiukės iškelta sėdynė - sakytum smėlyje paslėpęs galvą strutis. Kiekviena kikujų šeima turi po kelias apvalias smailiastoges trobas: vienose gyvenama, kitos - sandėliai; jas skirianti erdvė būdavo gyva, o žemė suplūkta nelyginant betonas; čia būdavo malami kukurūzai, melžiamos ožkos, čia lakstydavo vaikai ir viščiukai. Nusileidus mėlynoms sutemoms aš dažnokai ateidavau pašaudyti kurapkų batatų laukuose, juosiančiuose skvoterių trobas; laukiniai karveliai garsiai burkuodavo aukštaūgiuose garbanotuose medžiuose, pasiklydusiuose tarp tų sambų, - jie liko iš tų senų girių, kurios kitados plytėjo fermos vietoje.
Aš dar turėjau porą tūkstančių akrų pievos. Pučiant stipriam vėjui aukšta žolė banguodavo jose it jūra ir maži kikujai piemenukai ganydavo čia savo tėvų karves. Šaltu metų laiku jie atsinešdavo čionai rusenančių žarijų iš trobos, susižėrę jas į mažus pintus krepšelius, ir kartais sukeldavo didžiulius žolės gaisrus, pragaištingus fermos gyvulininkystei. Per sausras zebrai ir antilopės kana nusileisdavo į fermos pievas pasiganyti.
Nairobis buvo mūsų miestas, įsikūręs tarp kalvų, ant nediduko plokščiakalnio už dvylikos mylių. Ten gyveno šalies valdžia, jis buvo administracinis centras ir šalis buvo valdoma iš jo.
Miestas neišvengiamai vaidina kažkokį vaidmenį mūsų gyvenime; net nepriklausomai nuo to, ar turi pasakyti apie jį daugiau gera, ar bloga, pagal mentalinės gravitacijos dėsnį jis traukia tavo sąmonę. Iš tam tikrų fermos vietų matydavau švytintį rūką, gaubiantįjį naktį jis išjudindavo mano mintis ir primindavo didžiuosius Europos miestus.
Kai atvykau į Afriką pirmąsyk, čia dar nebuvo automobilių ir į Nairobį jodavome arkliu arba važiuodavome šešiais mulais pakinkytu vežimu; gyvulius palikdavome „Kalnų transporto" arklidėse. Mano laikais Nairobis buvo margas miestas su keletu gražių naujų pastatų iš akmens ir ištisais kvartalais senų gofruotos skardos namų: parduotuvių, kontorų, vienaukščių gyvenamųjų pastatų; jie buvo išrikiuoti palei tuščias dulkėtas gatves, apsodintas ilgomis eukaliptų eilėmis. Aukščiausiojo teismo, Čiabuvių reikalų, Žemės ūkio, Veterinarijos departamentų raštinės buvo šlykščiai įrengtos ir aš jausdavau didžiulę pagarbą tiems valdininkams, kurie sugebėdavo ką nors nuveikti tuose mažučiuose tvankiuose rašaluotuose kambarėliuose, į kuriuos buvo įgrūsti.
 |
| Nairobis - Kenijos sostinė |
 |
| Tai irgi Nairobis. Spalvotųjų lūšnynai |
Čiabuvių ir geltonodžių imigrantų kvartalai buvo didžiuliai, palyginti su tokiais pat kvartalais Europos miestuose.
Svahilių miestelis pakeliui į Mutaigos klubą gero vardo neturėjo, tai buvo triukšminga, nepadori, neskoninga vieta, kur dieną naktį vykdavo begalės dalykų. Pastatai čia didžia dalim buvo iš kūju išlygintų daugiau ar mažiau surūdijusių žibalo skardinių ir priminė koralų rifą, suakmenėjusią struktūrą, kurios nuolat šalindavosi artėjančios civilizacijos dvasia.
Somaliu miestelis buvo atokiau nuo Nairobio, manau, tai galima paaiškinti jų papročiu laikyti savo moteris atskirtas. Mano laikais čia buvo keletas gražių jaunų somalių, - jų vardus žinojo visas miestas, - kurios ateidavo į turgų, čia gyvendavo ir atvirai tyčiodavosi iš Nairobio policininkų; jos buvo protingos ir kerinčios. Vis dėlto garbingos somalės mieste nesirodydavo. Somalių miestelis atviras visiems vėjams, be jokio pavėsio, pilnas dulkių, tikriausiai jis priminė savo gyventojams jų gimtąsias dykumas. Europiečiai, ilgai, net iš kartos į kartą gyvenantys toje pačioje vietoje, niekaip negali apsiprasti su visišku klajoklių abejingumu savo gyvenamajai aplinkai. Somalių namai buvo padrikai sustatyti ant plikos žemės ir tarsi sukalti vienas su kitu bušeliu keturcolių vinių, kad išlaikytų kokią savaitę. Todėl labai nustebdavai, kai įėjęs kurian iš jų pamatydavai, kad viduje labai švaru ir gaivu, kvepia arabiškais smilkalais, daug gražių kilimų, portjerų, vario ir sidabro rykų bei kardų su puikiais ašmenimis ir dramblio kaulo rankenomis. O somalių moterys nestokojo nei orumo, nei malonių manierų, buvo svetingos, linksmos ir jų juokas skardeno it sidabro varpeliai. Aš buvau sava somalių miestelyje, už tai turėjau būti dėkinga savo somaliui tarnui Farahui Adenui, kuris išbuvo mano namuose visą tą laiką, kiek gyvenau Afrikoje; būdavau kviečiama į daugelį somalių iškilmių. Didelės somalių vestuvės - nuostabi tradicinė šventė. Kaip garbės viešnia esu aplankiusi nuotakos kambarį, kur sienos ir jaunosios lova buvo apkabinėtos senais, maloniai blizgančiais audeklais ir siuviniais, o tamsiaakė nuotaka sėdėjo sustingusi it maršalo lazda, išpuošta sunkiais šilkais, auksu, gintaru.
Somaliai buvo galvijų pirkliai ir prekiavo visoje šalyje. Prekėms gabenti jie laikydavo miestelyje mažų pilkų asiliukų, bet mačiau ten ir kupranugarių: tie išdidūs, užgrūdinti dykumos tvariniai, nepripažįstantys jokių žemiškų kančių, priminė kaktusus ir pačius somalius.
Visos somalių kančios dažniausiai randasi iš siaubingų genčių kivirčų. Šiuos dalykus jie jaučia ir suvokia visai ne taip, kaip visi kiti žmonės. Farahas priklausė habrjunio genčiai, todėl kivirčuose aš stodavau jų pusėn. Kartą somalių miestelyje kilo tikras karas tarp dulbahančio ir habrchaolo genčių, su šaudymu iš šautuvų, gaisrais ir žmonių aukomis (dešimt ar dvylika), kol galiausiai įsikišo valdžia. Tais laikais Farahas turėjo bičiulį, jaunuolį iš tos pačios genties, vardu Sajidas, kuris ateidavo į fermą. Jis buvo žavus vaikinas, tad aš labai susikrimtau, kai mano tarnai man papasakojo, kad Sajidas buvo užėjęs aplankyti vienos habrchaolo genties šeimos, o tuo tarpu pro šalį ėjo įsiutęs dulbahančio gentainis ir aklai iššovęs du šūvius į to namo sieną peršovė Sajidui koją. Pareiškiau užuojautą Farahui dėl jo draugo nelaimės. - „Ką? Dėl Sajido? - karštai sušuko Farahas. - Jam taip ir reikia. Ko jis ėjo gerti arbatos į habrchaolo genties namus?"
Nairobio indai buvo užėmę didįjį turgaus prekybinį kvartalą, o turtingieji jų pirkliai - Javanje, Suleimanas Virje, Alidina Visramas - turėjo nedidukes vilas už miesto. Visi jie ypač mėgo akmeninius laiptus, baliustradas ir vazas, gan negrabiai iškaltas iš minkšto čionykščio akmens, - vilos priminė konstrukcijas, kurias vaikai dėlioja iš rausvų žaislinių kubelių. Savo soduose jie rengdavo arbatėles ir vaišindavo saldumynais, atitinkančiais jų vilų stilių, buvo protingi, daug keliavę, didžiai mandagūs žmonės. Bet Afrikos indai - tokie godūs prekijai, kad niekaip nesuprasi, ar turi reikalo su žmogumi, ar su firmos galva. Aš lankydavausi Suleimano Virje namuose, ir kai vieną dieną pamačiau pusiau nuleistą vėliavą virš jo didžiulės sandėlių teritorijos, paklausiau Faraho:
- Ar Suleimanas Virje numirė?
- Pusiau numirė, - atsakė Farahas.
 |
| Safaris Nacionaliniame parke - tik su žiūronais |
- Tai jie pusiau nuleidžia vėliavą, kai kas pusiau numiršta? - pasiteiravau.
- Suleimanas mirė, - atsakė Farahas. - O Virje gyvas.
Prieš pradėdama ūkininkauti aš buvau aistringa medžiotoja ir daug laiko praleisdavau safario ekspedicijose. Bet tapusi fermere padėjau šautuvus į šalį.
Masajai, klajokliai gyvulių augintojai, buvo mūsų kaimynai, jie gyveno kitapus upės; retkarčiais kuris iš jų ateidavo pas mane pasiskųsti, kad liūtas nusinešė jų karves, ir paprašydavo, kad jį nušaučiau; kai galėdavau, tai padarydavau. Be to, kartais šeštadieniais nusileisdavau į Orungio lygumą nušauti vieną ar du zebrus, kad mano samdiniai turėtų mėsos, ir tuomet mane lydėdavo didžiulis jaunų, entuziastingai nusiteikusių kikujų būrys. Fermoje šaudydavau paukščius - kurapkas ir putpeles; jų labai skani mėsa. Bet jau daugel metų nebuvau išvykusi į didžiąsias ekspedicijas.
Vis dėlto fermoje mes dažnai prisimindavome senąsias safario ekspedicijas. Stovyklavietės taip įsirėžia į atmintį, lyg būtum ilgai jose gyvenęs. Vežimo vėžes, paliktas lygumos žolėje, prisimeni lyg draugo veido bruožus.
Safario metu esu mačiusi buivolų bandą: šimtas dvidešimt devyni gyvuliai vienas paskui kitą išniro iš ryto miglos varinio dangaus fone, tamsūs ir masyvūs, lyg būtų iš geležies, su galingais horizontaliais ragais, jie ne artėjo, o stačiai buvo kuriami man prieš akis ir iškart paleidžiami į pasaulį. Mačiau dramblių bandą, keliaujančią per miško tankmę, kur saulė prasiskverbdavo per lianas tik menkais taškeliais ir lopinėliais; jie ėjo pamažėle, lyg į pasimatymą, paskirtą pačiame pasaulio pakrašty. Tai buvo tarsi milžiniškas labai seno, nepaprastai brangaus persų kilimo kraštas, nuspalvintas žaliais, geltonais ir tamsiai nidais atspalviais. Ne sykį mačiau, kaip lyguma keliauja žirafos, kupinos keistos, nepakartojamos, augalus primenančios gracijos, atrodė, jog tai iš lėto juda ne gyvulių banda, o retos, ilgastiebės, milžiniškos dėmėtos gėlės. Kartą sekiau iš paskos dviem raganosiams, kai jie išėjo pasivaikščioti ryte ir šnarpšdami kvėpė priešaušrio orą -jis toks šaltas, kad įskausta šnervės, - jie buvo panašūs į du didžiulius kampuotus akmenis, išdykaujančius nutįsusiam slėny ir drauge besidžiaugiančius gyvenimu. Mačiau, kaip liūtas, tas karališkas gyvūnas, dar prieš aušrą, mėnuliui blėstant traukė per lygumą savo urkštynėn iš medžioklės, palikdamas tamsų pėdsaką sidabrinėj žolėj, jo snukis dar buvo kruvinas iki ausų; mačiau jį per vidudienio siestą, kai jis patenkintas ilsėjosi savo šeimynos apsupty ant trumpai nupjautos žolės švelniam didžiulių it versmė vilnijančių akacijų šešėly Afrikos parke.
Būdavo labai malonu prisiminti visa tai, kai fermos reikalai pašlydavo. Visi tie dideli gyvūnai tebebuvo čia, savo kraštuose, jei panorėsiu, galiu nueiti jų pasižiūrėti. Jų artumas fermos atmosferai teikė spindesio ir džiaugsmo. Farahas - nors laikui bėgant jis vis labiau įniko į ūkio reikalus - ir mano senieji vietiniai safario ekspedicijų tarnai gyveno būsimų safarių viltimi.
Šiuose laukiniuose kraštuose išmokau saugotis staigių judesių. Būtybės, su kuriomis čia turi reikalo, - drovios ir baikščios, jos sugeba išnykti, kai mažiausiai to tikiesi. Joks naminis gyvūnas nebūna toks tylus kaip laukinis. Civilizuoti žmonės prarado gebėjimą būti ramūs ir turi mokytis tylos iš laukinių, jei nori, kad šie juos priimtų į savo tarpą. Medžiotojas, juolab medžiotojas su kamera, pirmiausia turi išmokti meno judėti pamažu, nedaryti nieko staiga. Medžiotojai negali pasiduoti įkvėpimui, jie turi derintis prie vėjo, prie kraštovaizdžio spalvų, kvapų, jie turi prisitaikyti prie aplinkos ritmo, paklusti jam. Kartais aplinka nuolat kartoja tąpatį judesį, ir jie privalo taip pat jį kartoti.
Moteris ir moteriškumas traukia vyrus, vyras ir vyriškumas traukia moteris, lygiai taip šiauriečiams būdinga trauka prie pietų kraštų bei jų gyventojų. Normanai, matyt, pamilo svečias šalis, pirmiausia Prancūziją, paskui Angliją. Tų senųjų milordų iš aštuonioliktojo amžiaus istorijos bei literatūros, nuolat keliaujančių po Italiją, Graikijąir Ispaniją, prigimty nebuvo nieko pietietiško, tačiau juos traukė ir kerėjo dalykai, kurie iš esmės nuo jų skyrėsi. Senieji vokiečių ir skandinavų tapytojai, filosofai, poetai, pirmąsyk atvykę į Florenciją ir Romą, puolė ant kelių garbinti Pietus.
Keista nelogiška pakanta tam svetimam pasauliui užvaldė tuos nekantrius žmones. Kaip tikro vyro niekad nesuerzins moteris, kaip moteris niekad neniekins ir neatstums vyro, kol jis bus vyriškas, taip ir ūmūs raudonplaukiai šiauriečiai tapdavo neapsakomai kantrūs, kai susidurdavo su tropikais ir jų gyventojais. Nepakantūs savo šalies ar savo artimųjų kvailystėms, jie nuolankiai ir klusniai priima Afrikos kalnų sausras ir saulės smūgius, galvijų marą ir čiabuvių tarnų nemokšiškumą. Jie netgi nebepaiso savo individualumo, trokšdami pasinaudoti susiliejimo su kitoniškais individais galimybe. Pietų Europos gyventojams ar mišraus kraujo žmonėms tas bruožas nebūdingas; jie smerkia jį arba niekina. Panašiai mizoginai šaiposi iš dūsaujančio įsimylėjėlio, o racionalios moterys, prarandančios kantrybę su savo vyrais, piktinasi grizeldomis.
O aš nuo pat pirmųjų savaičių Afrikoje pajutau didelę meilę čiabuviams. Tai buvo stiprus jausmas, kurį jaučiau bet kokio amžiaus ir abiejų lyčių žmonėms. Tamsiaodžių rasių atradimas nuostabiai išplėtė mano pasaulio horizontus. Jei galima įsivaizduoti, kad žmogus su įgimta gyvūnų meile užaugo aplinkoje, kur nebuvo jokių gyvūnų, ir su jais susidūrė tik žymiai vėliau, ar kad žmogus, jaučiąs instinktyvią trauką miškams ir girioms, pirmąsyk įžengė į mišką, sulaukęs dvidešimties metų, ar kad žmogus, turįs muzikinę klausą, aplinkybėms susiklosčius išgirdo muziką pirmąsyk jau suaugęs, tai ir bus mano atvejis. Susitikusi su čiabuviais, aš suderinau savo kasdienio gyvenimo rutiną su jų orkestru.
Mano tėvas buvo danų ir prancūzų kariuomenės karininkas. Dar labai jaunas leitenantas, jis rašė namo iš Diupelio: „Grįžęs į Diupelį, tapdavau didelio būrio karininku. Buvo nelengva, bet kaip nuostabu. Karo meilė - tokia pati aistra kaip ir kitos, kareivius myli kaip kad myli jaunas moteris - iki beprotybės, - ir toji meilė neišstumia kitos meilės, merginos šitai žino. Bet moterį gali mylėti sykiu tik vieną, o kareivių - visą pulką, kurį dar norėtum padidint, jei būtų galima". Panašiai buvo su mano meile čiabuviams.
Pažinti čiabuvius nebuvo lengva. Jie nepatiklūs ir slapukai; išgąsdinti jie užsisklendžia savy per sekundę kaip tie laukiniai žvėrys, pradingstantys nuo neapdairaus tavo judesio - jų tiesiog nebėra. Kol gerai nepažįsti čiabuvio, beveik neįmanoma gauti iš jo tiesaus atsakymo. Į tiesų klausimą, pavyzdžiui: „Kiek turi karvių?", jis atsako aptakiai: „Tiek, kiek sakiau jums vakar". Europiečius toks atsakymas žeidžia, bet tikriausiai ir čiabuvius žeidžia toks klausinėjimas. Jei atkakliai stengiamės išgauti iš jų kokį nors jų poelgio paaiškinimą, jie traukiasi kiek įmanydami, paskui sugalvoja ką nors keista ir juokinga, kad mus suklaidintų. Net ir maži vaikai tokiu atveju panašūs į patyrusį pokerio žaidėją, kuris nepaiso, ar pervertini jo kortą, ar neįvertini jos, kol nežinai, ką jis laiko rankoje iš tikrųjų. Kai įsibraudavom į čiabuvių būtį, jie pasielgdavo kaip skruzdėlės, į skruzdėlyną kam nors įkišus pagalį: su nenuilstama energija jie puldavo glaistyti padarytą žalą, mikliai ir tyliai, - tarsi norėtų sunaikint įžeidimo pėdsakus.
Mes nežinojome, nė neįsivaizdavome, kokių pavojų jie tikėjosi iš mūsų. Aš manau, kad jie bijojo mūsų veikiau taip, kaip bijoma netikėto siaubingo triukšmo, nei taip, kaip bijoma kančių arba mirties. Nors sunku pasakyti, nes čiabuviai - neprilygstami slapukavimo meistrai. Kartais ankstyvą rytą sambose prieš tavo arklį išnyra kurapka ir bėga mojuodama neva sulaužytu sparnu tarsi bijotų, kad ją sučiups šunys. Bet josios sparnas nesulaužytas ir šunų jį nebijo (ji bet kurią akimirką gali nuskristi jiems iš panosės) - paprasčiausiai kur nors netoli yra jos mažyliai ir ji nori nukreipti nuo jų dėmesį. Galimas daiktas, ir čiabuviai kaip ta kurapka apsimeta, jog bijo mūsų, kad paslėptų kažkokią kitą, gilesnę baimę, apie kurią mes nenutuokiame. O gal jų elgesys su mumis — tik toks savotiškas keistas pokštas ir tie drovūs žmonės visai mūsų nebijo. Čiabuviai kur kas menkiau negu baltieji jaučia gyvenimo pavojus. Kartais per safarį ar fermoje didžiausios įtampos akimirkomis aš susidurdavau akimis su savo vietiniais bendražygiais ir pajusdavau, kad mus skiria didžiulis nuotolis, ir tai, jog jie nustebę, kad mane gąsdina pavojus. Tuomet pagalvodavau, jog, galimas daiktas, gyvenime jie jaučiasi esą savo stichijoje, - jausmas, kurio mes niekad nepatirsime, - jog jiems, kaip ir giliavandenėms žuvims, nesuprantama baimė nuskęsti. Tas jų pasitikėjimas savimi, tas plaukymo menas, pagalvodavau, randasi iš išsaugoto žinojimo, kurį iššvaistė mūsų protėviai, ir Afrika - vienintelis iš žemynų, galintis mus jo išmokyti, nes jinai žino, kad Dievas ir Velnias - viena būtybė, vienodai amžina didybė, kad jie - ne dvi, o viena nepagimdyta esybė, ir čiabuviai nei painioja tuos asmenis, nei skaido tą substanciją.
Per safario ekspedicijas ir fermoje mano pažintis su čiabuviais išsirutuliojo į tvirtus asmeninius ryšius. Mes buvome geri draugai. Aš susitaikiau su faktu, kad nors man niekad nepavyks pažinti ir suprasti jų? jie Permato mane kiaurai ir žino, ką aš nuspręsiu, kai aš pati dar nesu dėl to tikra. Kurį laiką turėjau nedidukę fermą Gilgilyje, kur gyvenau palapinėje, ir važinėdavau tenai iš Ngongo traukiniu. Kai Gilgilyje pradėdavo lyti, kartais staiga nuspręsdavau grįžti namo. O parvažiavusi į Kikujus - taip vadinosi mūsų geležinkelio stotelė už dešimties mylių nuo fermos - visuomet rasdavau kurį nors iš saviškių su mulu, jie parveždavo mane į namus. Kai paklausdavau, iš kur jie sužinojo, kad aš pargrįžtu, jie nusigręždavo ir pasijusdavo nejaukiai, lyg išsigandę ar suirzę; taip pasijustume mes, jeigu kurčnebylys atkakliai reikalautų paaiškinti jam simfoniją.
Kai nesibaimindavo staigių mūsų judesių ar netikėto triukšmo, čiabuviai kalbėdavo su mumis daug atviriau nei europietis su europiečiu. Jie niekada nebūdavo patikimi, bet savotiškai nuoširdūs. Geras vardas - vadinamasis prestižas - daug reiškė čiabuvių pasaulyje. Sakytum jie kartą įvertino tave visais požiūriais ir po to niekas jau nieko nebegalėdavo pakeisti. Kartais pajusdavau fermoje klaikią vienatvę ir vakaro tyloje, kai iš laikrodžio viena po kitos lašėdavo minutės, atrodydavo, kad sykiu su jomis iš tavęs išlaša gyvenimas - toks milžiniškas užeidavo noras pasikalbėti su kitu baltuoju. Tačiau visą tą laiką aš jausdavau, kaip lygiagrečiai manajam slenka tylus ir subtilus čiabuvių gyvenimas, tiktai kitame lygmenyje. Jie susišaukdavo aidu. Čiabuviai buvo Afrika iš kūno ir kraujo. Didžiulis užgesęs Longonoto vulkanas, dunksantis virš Rifto slėnio, plačiašakės mimozos palei upes, drambliai ir žirafos nebuvo tikresnė Afrika nei šitie mano čiabuviai - mažučiai žmogeliukai milžiniškame kraštovaizdyje. Tiek vieni, tiek kiti buvo skirtinga vienos idėjos išraiška, tos pačios temos variacijos. Ne kongenialus nevienalyčių atomų darinys, o nevienalytis kongenialių atomų darinys, kaip ąžuolo lapas ar iš jo medienos padarytas daiktas ąžuolo atžvilgiu. Mes, baltieji, visuomet apsiavę, nuolat baisiausiai skubantys, dažnai rėžiam akį tame peizaže. O čiabuviai į visuomet gražiai prie jo dera, ir kai aukšti, grakštūs, tamsiaveidžiai ir tamsiaplaukiai žmonės keliaųja - visuomet vienas paskui kitą, nes net didieji vietos susisiekimo keliai tėra tik siauri takai, - ar dirba žemę, ar gano gyvulius, ar šoka savo svarbiuosius šokius, ar pasakoja kokią istoriją - visuomet atrodo, kad tai keliauja, šoka ir tave linksmina pati Afrika. Kalnuose prisimeni poeto žodžius:
Visuomet čiabuvis atrodė man taurus, o atvykėlis - lėkštas.
Kolonija keičiasi ir jau pasikeitė nuo tų. laikų, kai aš ten gyvenau. Aš kuo stropiausiai užrašinėju savo patyrimus toje fermoje, toje šalyje, tai, ko išmokau bendraudama su kai kuriais jos lygumų, miškų gyventojais, tačiau, galimas daiktas, tai jau gali būti įdomu tik kaip istorija.
Skaitykite bibliotekoje taip pat:
Skaitykite bibliotekoje taip pat:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą