Seniausia ir naujoji Europos literatūra. Graikija. Homero "Odisėja" - senoji literatūra

 

Žaidžiame žemėlapius toliau

Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį.  Pirmieji  etapai jau įvyko.  Žengiame toliau.

Nubalsuota! Graikiją atstovaus Homeras. Odisėja.

Kaip simboliška, kad Graikiją, besididžiuojančią antikos palikimu, atstovaus Homero "Odisėja", surinkusi į save vieną seniausių pasaulyje epų. Kaip ir epo kilmė, taip ir Homeras beveik mitinė asmenybė. Manoma, kad jis gyveno IX arba VIII amžiuje pr. Kr, vardas reiškė "įkaitas" arba "aklas". "Odisėja" ir "Iliada" jam priskiriama pagal tradiciją. 

Homeras. Odisėja /Iš graikų kalbos vertė Antanas Dambrauskas. Iš kn: Homeras. Odisėja. Vilnius: Vaga, 1979

Dievų susirinkimas. Atėnės patarimai Telemachui 

 Vyrą pašlovinki, Mūza, per negandus ėjusį drąsiai.

Vėtrų blaškytą ilgai, kai šventąją Troją išgriovė.

Daugio žmonių miestus jis aplankė, jų papročius matė

Ir vandenynuos plačiuos su pavojumi rungės ne kartą

5 Dėlei gyvybės savos ir dėl bendražygių grįžimo.

Betgi išsaugoti jų nevaliojo, nors troško širdingai.

Per šventvagystę nelemtą visi ligi vieno pražuvo:

Baisūs kvailiai! Jie Helijo, dievo padangių aukščiausio,

Jaučius suvalgė, ir tas jiems atėmė grįžtamą dieną.

10 Visa tai, Dzeuso duktė, mums teikis dabar pagiedoti.

Taigi jau tuosyk visi, kas liūdno žuvimo išvengė,

Buvo namie, iš karo vargų ir marių ištrūkę.

Vieną tik jį, namų ir žmonos pasiilgusį baisiai,

Laikė galingoji nimfa Kalipsė, deivė šviesioji,

15 Išgaubtaskliautėj oloj, norėjo, kad būtų jos vyru.

O kai atėjo diena, nepaliaujamai metams beplaukiant,

Toji, kurią dievai jam lėmė sugrįžt į tėvynę,

Savo Itakę, bėdų nė tuomet jis dar neišvengė,

Nors ir pasiekęs savus. Dievams jau visiems jo pagailo,

20 Be Poseidono, kuris ant garbingo, šviesaus Odisėjo

Rūstavo be atlydos, kol tas į gimtinę sugrįžo.

O Poseidonas šaly tolimų etiopų viešėjo,

Tų etiopų, kurie perpus pasiskyrę gyvena

Žemės kraštuos: kur pateka saulė ir kur nusileidžia.

25 Meiliai priimdamas jaučių ir avinų hekatombę,

Linksmas sėdėjo puotoj Poseidonas. Dievai jau tuo tarpu

Dzeuso galingojo rūmuos visi susirinko tarybon.

Pirmas į juos prabilo dievų ir žmonių visų tėvas.

Atminė savo širdy jisai mat beydį Egistą,

30 Užmuštą lygiai garsaus Agamemnonido Oresto.

Tai prisiminęs, dabar kalbėjo dievams nemirtingiems:

„Oi, kad žinotumėt jūs, dievus kaip kaltina žmonės!

Sako, nuo mūsų vargai jų pareiną, tačiau iš tikrųjų

Patys kaltybėm didžiom bėdas ant savęs užsitraukia,

35 Štai kaip Egistas dabar: prieš mūsų valią Atrido

Žmoną jis vedė, o patį namo pareinant nužudė,

Nors ir žinojo pražūsiąs dėl to, mes aiškiai jam sakėm,

Siuntę Hermėją pas jį, akyląjį Argžudį greitą, –

Kad neišdrįstų žudyt ir sau jo žmonos neviliotų,

40 Nes už Atridą jis keršto rūstaus susilauks iš Oresto,

Kai tik tasai subręs ir tėviškės ims reikalauti.

Taip jam pasakė Hermėjas, tačiau geranoriško žodžio

Negi paklausė Egistas. Ir štai sumokėjo už viską.“

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

45 „O mūs tėve Kronide, karalių galingas valdove!

Aišku, pelnytos bausmės susilaukė Egistas ir žuvo.

Taip tegu žūsta visi, kas tokį darbą padaro!

Bet man širdis tebeplyšta dėl Odisėjo protingo,

Vargšo, kuris, nuo savųjų atskirtas, sielvartus kenčia

50 Vienas tarp marių, saloj, pačiam vidury vandenyno.

Giriom apaugus sala, ten rūmuose deivė gyvena,

Pikto Atlanto duktė, Atlanto, kurs žino kiekvieną

Jūrų plačiųjų bedugnę ir, savo pečiais pakylėjęs,

Laiko aukštuosius stulpus, kurie dangų skiria nuo žemės.

 55 Jojo duktė nenustojantį dūsaut laiko jį, vargšą,

Žodžiais ramina meiliais ir, visaip įtaikaudama,

Stengias, kad jis pamirštų gimtinę. Tačiau Odisėjas

Trokšta išvysti aukštai į dangų pakilusį dūmą

Žemės gimtos – ir tada jau numirti. O tavo krūtinėj

60 Nesuminkštėja širdis, Olimpieti. Ar tau Odisėjas

Meilės nerodė, kada prie argiečių laivų atnašavo

Trojoj plačioj? Kodėl ant jo taip rūstauji, tėve?“

Jai debesų atvarytojas Dzeusas atsakė ir tarė:

„Mano dukrele, koks žodis pro tvorą dantų tau prašoko?

65 Kaip aš galėčiau pamiršt Odisėją, dievišką vyrą?

Jis gudrumu pralenkia visus ir aukų nešykštėjo

Dėti galingiems dievams, plačiųjų padangių valdovams?

Tik Poseidonas, žemės plakėjas, be perstojo tūžta

Vis už kiklopą, kuriam Odisėjas išdegino akį, –

70 Lygų dievams Polifemą, kurio galybė didesnė

Užu kiklopų kitų. Pagimdė jį nimfa Toosė,

Forkino seno duktė, plynųjų marių seniūno,

Apvaliaskliautėj oloj Poseidono meilę patyrus.

Matot, dėl ko Poseidonas, galingas žemės plakėjas,

75 Gena nuo žemės gimtos Odisėją, nors jo nenužudė.

Taigi dabar visi mes imkime ir pasvarstykim,

Kaip jam sugrįžti namo. Reikės Poseidonui rūstybę

Mesti nenorom šalin: amžinai negalės gi jis vienas

Eiti prieš valią visų ir pykt ant dievų nemirtingų.“

80 Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

„Tėve mūs Dzeuse Kronide, karalių galingas valdove!

Jeigu dabar laimingieji dievai maloniai sutinka,

Kad Odisėjas protingas sugrįžtų į savo pastogę, –

Nieko nelaukę, Hermėją, žinionešį Argžudį greitą,

85 Mes į Ogigijos salą pasiųskim, kad jis gražiakasei

Nimfai praneštų tuojau neatšaukiamą mūsų sprendimą

Dėl Odisėjo kantraus: jam leidžiama grįžt į gimtinę.

Aš tuo metu nuskrisiu Itakėn, surasiu jo sūnų

Ir, pakalbėjus su juo, į širdį jam drąsą įkvėpsiu,

 90 Kad, suvadinęs garbiniuotgalvių achajų vyriją,

Tuoj atsakytų ryžtingai jaunikiams, kurie nesiliauja

Šleivakojus galvijus ir avis jo pjovę be skaičiaus.

Aš jį nusiųsiu, be to, į Spartą ir Pilą smiltingą

Pasiteirauti dėl tėvo grįžimo, gal gaus ką išgirsti

 95 Ir sau garbės daugiau žmonėse galės įsigyti.“

Šitai pasakius, po kojų gražius sandalus pasirišo,

Jie iš ambrozijos buvo ir aukso ir nešė su vėjais

Ją per plačiąsias marias ir per krašto neturinčią žemę.

Rankon pasiėmė ietį galingą su vario viršūne,

100 Tvirtą, didžiulę ir sunkią, kuria išguldo didžiausius

Vyrų pulkus, kai duktė galingojo tėvo įniršta.

Skrido pakilus dabar nuo aukšto Olimpo viršūnės

Ir nusileido Itakėj prie durų šviesaus Odisėjo,

Tiesiai ant priebučio slenksčio, su vario ietimi rankoj,

105 Virtus senu bičiuliu Mentu, tafiečių karalium.

Ten jaunikius įžūliuosius užtiko: visi jie ramiausiai

Žaidė kauleliais ir linksmino širdį, kieme atsisėdę

Ir pasitiesę odas galvijų, kuriuos jie išpjovė.

Vikrūs tarnai drauge su šaukliais darbavos ir plušo:

110 Vyną su vandeniu maišė vieni didžiuliuos krateruos,

Jūrų kempinėm narvėtom skobnis mazgojo antrieji

Ir, jas padengę, mėsų prikapotų nešė gausybę.

Ją Telemachas šviesus pirmiau už kitus pastebėjo.

Tarpu jaunikių sėdėjo jisai nusiminęs ir liūdnas,

115 Įsivaizduodamas tėvą garbingą, kaip tas, nūn parėjęs,

Pirtį pakurtų piršliams ir jaunikiams, jog durų nerastų,

Ir kaip už tai susilauktų garbės, kaip turtą atgautų.

Taip besvajodamas tarp palaidūnų, pamatė Atėnę.

Šoko iš kiemo tuojau, širdy nesmagumą pajutęs,

120 Kad jo svetys, taip ilgai stovėdamas, laukė prie durų,

Dešinę ištiesė jai ir paėmė ietį varinę.

Kreipėsi meiliai tuomet ir tarė žodžiais sparnuotais:

„Sveikas, mielasis svety! Tu meilės mūs nepaniekink,

O pavaišintas kai būsi, tuomet pasakysi, ko reikia.“

125 Šitaip kalbėdamas, vedė, jam paskui ėjo Paladė,

Kolei pasiekė abu aukštųjų rūmų svetainę.

Čia Telemachas, ietį nunešęs, įstatė ietidėn,

Dailiai daryton, prie aukšto stulpo, tenai, kur iš seno

Iečių daugybė kantraus Odisėjo tvarkingai stovėjo.

130 Svetį sodino atvedęs į krasę, patiesdamas gražią

Maršką raštuotą, o kojoms atremti pastatė suolelį,

Pats atsisėdo šalia margajan krėslan, nuo jaunikių

Kiek atokiau, kad kartais svetys, nepakęsdamas triukšmo,

Vaišėm neimtų bodėtis, pakliuvęs tarp įžūlūnų,

135 O ir dėl to, kad norėjo dingusio tėvo teirautis.

Ant sidabrinio padėklo atnešusi aukso ąsotį

Tyro vandens, užpylė abiem kambarinė ant rankų

Ir jas nuplovė, tuomet ji padengė skobnį dailiausią,

O ūkvedė drovi priraikiusi duonos padėjo,

140 Valgių prikrovė krūvas ir džiaugės, kad turi ko duoti.

Dubenis vieną po kito mėsos įvairiopos jiems nešė

Mėsapjaustys ir pastatė abiem po taurę auksinę,

O rūpestingas šauklys prieidamas nuolat jas pylė.

Menėn suvirto įžūlūs jaunikiai ir, nieko nelaukę,

145 Sau prie skobnių paeiliui į krases ir į krėslus susėdo.

Jų kiekvienam šaukliai vandens užpylė ant rankų,

Duonos į pintinėles su kaupais prikrovė tarnaitės,

Tuotarp berniukai taures pripylė, kad sklidinos būtų.

Rankomis siekė visi ant stalo stovinčių vaišių.

150 O kada alkį numalšė ir troškulį kiek apgesino,

Tuosyk į širdį visiems kitokis noras atėjo –

Šokio ir kanklių, dainos, to vaišių pagardo tikro.

Padavė tad į rankas šauklys kankles išdabintas

Femijui, kurs puotoj jaunikiams turėjo dainuoti.

155 Kanklėm pritardamas, tas užtraukė giesmę malonią.

O Telemachas tuomet į šviesakę Atėnę prabilo,

Galvą prikišęs arti, kad jo kiti negirdėtų:

„Ar nesupyksi, svety, kad aš tau kai ką pasakysiu?

Vyrams šitiems tik viena galvoj – vis kanklės ir dainos.

160 Lengvas tai daiktas, kai punta be atlygio svetimą duoną

Vyro, kurio jau kaulai balti gal mėtos ant lauko,

Pūsta, lietaus merkiami, ar marių banga juos ridena.

Jei pamatytų tik jį Itakėn šiandieną sugrįžus,

Kojų greitesnių tiktai kiekvienas trokštų tikriausiai,

165 O nebe turtų, ne aukso, ne rūbo, gražiai padabinto.

Nūdien, kai lemta dalios nelabosios jam žūti, jau niekas

Mums nebešildo krūtinės, nors žemės gyventojai žmonės

Kartais pasako jį grįšiant – diena jo grįžimo prapuolė. –

Man pasakyki dabar ir aiškiai išdėstyki visa:

170 Kokio tu krašto žmogus, kas tavo tėvai, kur gimtinė,

Kokiu laivu tu atplaukei čion ir kas mūs Itakėn

Atvežė šiandien tave? Kas buvo ir kaip jie vadinos?

Pėsčias ateiti pas mus, man rodosi, tu negalėjai.

Tikrą teisybę todėl pasakyki, aš noriu žinoti:

175 Pirmąsyk čion atvykai ar tėvo bičiulis tu senas.

Mūsų namai daugybei žmonių juk žinomi buvo.

Džiaugėsi tėvas svečiais ir pats paviešėti gebėjo.“

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

„Visą teisybę aš tau iš grynos širdies pasakysiu

180 Ir pasigirsiu, kad aš – sūnus Anchialo protingo,

Mentas, tafiečių, pamėgusių irklą, senas valdovas.

Atplaukiau šiandien aš čia su savo laivu ir su vyrais,

Skrosdamas juodas marias, pro svetimus žmones visokius.

Vario į Temesę vykstam, o vežam geležį tamsią.

185 Savąjį laivą palikom lauke atokiai nuo miesto,

Reitro uoste ramiam, prie giriom apaugusio Nėjo.

Mudu su tėvu tavuoju, galiu pasidžiaugti, iš seno

Esam bičiuliai, gali, kai sutiksi, paklausti Laertą,

Seną herojų, kuris, kaip žmonės kalba, į miestą

190 Nebeateina ir vargsta vargus vienatvėje kaime

Su senele tarnaite, kuri pagamina, kaip moka,

Valgyt ir gerti, kai jam iš nuovargio keliai palinksta,

Betursinėjant perdien sode apie vynmedžius jaunus.

Čia užsukau todėl, kad žmonės sakė – parėjęs

195 Tėvas tavasis. Tuo tarpu dievai jam užkerta kelią.

Tikras esu – nežuvo šviesus Odisėjas šioj žemėj,

Gyvas kur nors tebėra, tebevargsta jūroj plačiojoj,

Tarp vandenų saloj, jį laiko pikti ir laukiniai

Žmonės per jėgą ir niekur nė kojos neleidžia iškelti.

200 Betgi apreikšiu aš tau, ką kužda dievai nemirtingi

Manajai širdžiai, ir kas, be abejo, turi įvykti,

Nors aš ne aiškiaregys ir paukščių žosmės nepažįstu:

Nebeilgai jis vargs toli nuo mielosios gimtinės,

Nors jį laikytų, stipriai geležiniais pančiais sukaustę. 2

05 Kaip jam ištrūkti, atras, nes jis sumaningas be galo.

Man pasakyki dabar ir aiškiai išdėstyki visa,

Ar tiktai kartais nesi tu sūnus Odisėjo protingo.

Ir iš galvos, iš gražiųjų akių, ir iš veido atrodai

Man panašus į jį. Lankydavom tankiai viens kitą,

210 Kol jis nebuvo išėjęs į Troją, kur patys narsieji

Sūnūs achajų patraukė, susėdę laivuos gaubtašoniuos.

Ir nuo to laiko aš jo, jis manęs daugiau nebematėm.“

Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Tikrą teisybę, svety, aš tau iš širdies pasakysiu:

215 Motina kalba, kad aš jo sūnus, tačiau iš tikrųjų

Aš nežinau: gimtosios dienos neatsimena niekas.

O dėl savęs pasakysiu: sūnus aš būti norėčiau

Tėvo laimingo, kurs, turtuos paskendęs, sulaukia senatvės.

Mano nelaimei, deja, žmogus, vargingiausias pasauly,

220 Sako man tėvas esąs, ir tu štai mane to paklausei.“

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

„Tavajai genčiai dievų nežadėta išnykti be vardo.

Aišku, kad tokį tave tikrai Penelopė pagimdė.

Man pasakyki dabar ir aiškiai išdėstyki visa:

225 Kokis gi pobūvis čia ir kam tos vaišės? Ką reiškia?

Ar ne vestuvės tik bus? Juk čiagi ne šiaip sau gėrynės.

Vyrai šitie jauni per daug įžūliai jau, matyti,

Tavo namuos valiūkauja. Žmogus išmintingas kiekvienas

Piktinsis jų begėdystėm, užėjęs čion ir pamatęs.“

230 Jam Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Klausi mane apie viską, svety, ir visko teiraujies.

Buvo seniau šie namai garbingi ir pertekę turto,

Kol šeimininkas juose pats gyveno ir visko žiūrėjo.

Pakreipė nūn į bloga dievai ir laimę atmainė,

235 Jį nugramzdinę baision nežinion, kaip niekas nebuvo

Dar nugramzdintas pasauly. Jo mirusio taip negailėtum,

Jei tarp gentainių savų jis būtų žuvęs prie Trojos

Arba numiręs ant rankų saviškių, kai baigėsi karas.

Būtų achajai tuomet jam pilkapį aukštą supylę,

240 Sūnui jo būtų šlovė nemirštanti likus per amžius.

Bet negarbingai, deja, pagrobė jį harpijos žiaurios,

Dingo be pėdsako jis, palikdamas ašaras vienas

Sūnui savam. Ir šiandien aš tiek dėl tėvo neverkčiau

Ir nesiskųsčiau, bet lėmė dievai man kitą nelaimę:

245 Kiek salose aplink viešpatauja galingų didžiūnų

Dulichione, Same ir apaugusiam giriom Dzakinte,

Ir kiek didžturčių aukštoj, uolotoj Itakėj atrasi –

Peršasi motinai mano visi ir eikvoja gėrybes.

Motina nei atsakyt nesiryžta, nei vesti prie galo

250 Jų tų piršlybų liūdnų. Jaunikiai baigia nusiaubti

Mūsų namus ir patį mane dar greit nugalabys.“

Jam, pasipiktinus baisiai, Paladė Atėnė atsakė:

„Oi oi oi! Kaip čia svetur iškeliavusio tėvo reikėtų!

Tuosyk galingą jo ranką pajustų veltėdžiai jaunikiai.

255 Štai kad, parėjęs dabar, jis durų angoj atsistotų,

Kirvį ir skydą ar porą iečių laikydamas rankoj,

Kokį regėjau kadais aš, pirmąsyk jį susitikęs,

Viešintį mūsų namuos – išgėrusį vyno ir smagų,

Kai iš Efirės nuo Mermerido Ilo sugrįžo.

260 Buvo nuplaukęs ir ten greituoju laivu Odisėjas,

Gauti norėjo nuodų mirtingųjų aštrioms variaiešmėms

Savo strėlėms išmirkyt, tačiau atsargus Mermeridas

Nedavė jam, pabijojęs dievų amžinųjų rūstybės.

Tėvas manasis nuodų tų jam davė, nes baisiai mylėjo, –

265 Jei tarp jaunikių dabar atsistotų toks Odisėjas –

Trumpos jų dienos bebūtų, ir ašarom baigtųs piršlybos.

Visa tačiau dievų nemirtingų rankoj šiandieną,

Ar jis rūstybę nugieš sugrįžęs, ar permainų niekad

Rūmuose šiuos neįvyks. O tu pagalvoki tuo tarpu,

270 Kokiu būdu jaunikius iš savo namų išvarytum.

Taigi subruzk ir, mano žodžius įsidėjęs į širdį,

Liepk susirinkti rytoj į sueigą vyrams achajų

Ir jiems išdėstyki visa, dievai tepaliudija tiesą.

Drąsiai jaunikiams pareikšk – lai eina, iš kur jie atėję.

275 Močia tavoji, jei kartais paims ją noras tekėti,

Gali sau grįžti namo, į tėvo rūmus aukštuosius.

Tėvas turtingas, iškels vestuves ir kraitį parūpins

Gausų ir brangų, koks priderėtų dukteriai mielai.

Tau aš norėčiau duot patarimą, jei tu paklausytum.

280 Laivą geriausią parink ir dvidešimt vyrų yrėjų

Ir į kelionę tu leiskis negrįžtančio tėvo ieškoti.

Gal iš žmonių išgirsi ką nors, o gal tau Kronidas

Teiksis ką pats pasakyt; žmonėms tai garbė neregėta.

Pilan pirmiausia keliauk ir dievišką Nestorą klauski,

285 O iš tenai – į Spartą pas Menelają šviesplaukį.

Jis paskutinis visų variarūbių achajų sugrįžo.

Gal sužinosi, ar gyvas dar tėvas, ar rengiasi grįžti.

Nors ir pavargsi, tačiau tu kelionėj metus pakentėki.

Jei sužinosi, kad miręs ir gyvo nebėr jo pasauly,

290 Tuosyk, parplaukęs namo, į mieląją tėviškės žemę,

Pilkapį aukštą supilk ir mirusio garbei sudėki

Atnašą gausią, kaip dera, o motiną leiski už vyro.

Reikalą šitą pabaigęs ir visa kaip reikia sutvarkęs,

Sau pasvarstyk širdy ir protu pagalvok rūpestingai,

295 Kaip tu galėtum savo namuos jaunikius išgalabyt,

Kokia gudrybe slapta ar viešai. Juk tau nebetinka

Niekais vienais užsiimt, nebe toks jau amžius tavasis.

Ar negirdėjai tu, kokią Orestas šviesus nusipelnė

Šlovę pasauly visam, nudobdamas tėvo žudiką,

300 Tą pasalūną Egistą, užmušusį garsų jo tėvą?

Taigi, mielasis, ir tu, kaip gražus ir galingas atrodai,

Būki taip lygiai narsus, kad vaikaičiai tave paminėtų.

Metas tuo tarpu atgal į greitąjį laivą man grįžti

Pas bičiulius, kurie jau laukia manęs ir nerimsta.

305 Rūpinkis pats savimi ir mano žodžius atsiminki.“

Jai Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Visa tai man, svety, tu sakai, linkėdamas gero,

Lygiai kaip tėvas sūnui, ir aš neužmiršiu to niekad.

Bet palūkėki dar kiek, nėra ko skubėti kelionėn.

310 Tu išsimaudyk pirmiau ir, širdį atgavęs, galėsi

Su dovanom pareiti laivan, pasidžiaugdamas sieloj,

Su brangenybe maža, kuri nuo manęs atminimui

Tau pasiliktų ilgai, kaip bičiuliui mielam nuo bičiulio.“

Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė:

315 „Nebelaikyk, mielasis, manęs, aš skubinuos baisiai.

Dovaną savo, kurią širdis tau liepia man duoti,

Tu man įteiksi, kai grįšiu atgal – namo parsivešiu.

Ir iš manęs priimsi ką nors kaip atpildą mažą.“

Šitaip atsakiusi jam, šviesakė Atėnė nuėjo,

320 Virto paukšte ir greitai nuskrido, įkvėpusi vyrui

Ryžtą ir drąsą į širdį, ir jis prisiminė tėvą

Žymiai aiškiau nei pirma. Širdis, tai visa pajutus,

Jam sudrebėjo iš baimės: suprato, jog dievas čia buvo.

Grįžt prie jaunikių turėjo prilygstantis dievui jaunuolis.

325 Dainius šlovingas dabar giedojo, susėdę jaunikiai

Klausėsi jo giesmės, kaip achajai iš Trojos šventosios

Grįžo namo liūdnai: taip lėmė Paladė Atėnė.

Iš viršutiniojo aukšto jo dievišką giesmę išgirdo

Ir Penelopė protinga, duktė Ikarijo seno.

330 Laiptais aukštais iš menės savos nulipo ji greitai,

Ir ne viena – tarnaitės dar dvi iš paskos atlydėjo

Ją prie jaunikių; atėjo ne moteris – deivė tikriausia

Ir atsistojo prie stulpo gražiai įtaisytos svetainės,

Žibančia plona skraiste prisidengusi šviesųjį veidą,

335 O iš šalių prie jos stovėjo darbščios tarnaitės.

Ašaras sau braukdama, į dievišką dainių ji kreipės:

„Daug ir kitokių dainų suraminti žmogui tu moki,

Apie žmonių ir dievų žygius, kaip dainiai sudėjo.

Tokią giesmę tu jiems pagiedok, o jie tegu tyliai

340 Geria sau tamsųjį vyną. Pabaik jau dainą šią liūdną,

Plyšta nuo jos širdis nelaimingoj mano krūtinėj,

Jos graudulingi garsai pažadina skausmą bekraštį.

Primena ji, kas už viską brangiau ir ko baisiai man gaila, –

Vyrą, kurio garbė apskriejo Heladę ir Argą.“

345 Jai Telemachas protingas, į tai atsakydamas, tarė:

„Motin mieloji, kodėl tu dainiui garbingam neleidi

Džiuginti mus, kaip liepia širdis? Kalti juk ne dainiai:

Kaltas Kronidas už tai – iš savo valios juk duoda

Ką panorėjęs kada jis duonvalgiui žmogui šioj žemėj.

350 Taigi nepyk, kad danajų vargus ir nelaimes apgieda.

Klausosi žmonės mieliau ir esti labai sužavėti,

Kai tik išgirsta dar naują, lig šiol negirdėtą jiems dainą.

Tepadrąsėja ir tau teaprimsta širdis besiklausant,

Nes ne vienam Odisėjui diena grįžtamoji pražuvo

355 Trojoje – daug ir kitų ten vyrų galvas paguldė.

Eiki geriau namo ir savo darbais pasirūpink,

Verpsčių ir staklių žiūrėk ir liepk, kad mergos padirbtų

Darbus savus kaip reikia. Kalbas tu vyrams paliki,

Vyrų tai darbas, o mano pirmiausia, aš čia valdovas.“

360 Baisiai nustebo dėl to ir į savo menę nuėjo,

Žodį protingą sūnaus giliai įsidėjus į širdį.

Grįžus į aukštą atgal su savo tarnaitėm, raudojo

Vėlei ji vyro brangaus, Odisėjo, kol ant blakstienų

Saldųjį miegą užleido jai šviesiaakė Atėnė.