Barboros Radvilaitės pėdsakais

Kieno pėdsakais keliausime? realios moters ar legendos? Perspėju - kartais viena ir kita nebūtinai sutampa.

Reali moteris gimė 1520 arba 1522 metais garsioje turtais ir valdžia giminėje, kartais  pavadinamoje nekarūnuotais LDK karaliais. Sklido kalbos, jog apie nenumaldomą šios giminės charakterį: Radvilos turėjo rūmus Žemutinės pilies teritorijoje. Karalienė Bona ieškodama patalpų savo dvariškiams, kreipėsi į Žemaitijos seniūną Joną Radvilą (Juodojo brolį, tuo pačiu - Barboros pusbrolį) su prašymu leistis naudotis jo rūmais. Radvila atsakydamas liepė šiuos rūmus išardyti, o plytas išdalyti miestelėnams. Taip ir buvo padaryta, nežiūrint į karalienės pasipiktinimą. 

Taigi - garsios giminės dukra, kaip įprasta tais laikais, pagal tėvo sprendimą, ištekinta už kitos garsios giminės sūnaus - Stanislovo Goštauto.

Santuoka truko tik penkerius metus, mirus vyrui, paskutiniam savo giminės atstovui. Sprendžiant jo turtų klausimą (pagal įstatymus jis turėjo atitekti karaliaus iždui) ir įvyko lemtingoji pažintis su karalaičiu Žygimantu Augustu. Informacijos apie tolimesnę įvykių eigą visada galima susirasti  enciklopedijose, gi grožinei literatūrai visada svarbiau vidinė drama, konfliktai aplink žmogų...  O pastarųjų tikrai netruko...  Karalius (Žygimantas Senasis) ir anyta (italų kilmės karalienė Bona) kategoriškai nesutiko su sūnaus pasirinkimu, kilo konfliktas tarp lietuvių - LDK didikų ir Lenkijos karalystės bajorų... Žygimantas Augustas atkakliai kovėsi už savo savo santuokos legalizaciją ir žmonos teisę į sostą. Politiniai ir asmeniniai konfliktai susispietę aplink vieno žmogaus galvą. Ir emocijos, kurios gali būti labai panašios į mūsų.

Radvilų Rūmai Vilniuje, Puškornioje.

Viduramžiams ši santuoka netiko. Renesansui - taip. Santuoka netiko karališkiems interesams, tėvų požiūriu, bet Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas - ne vien karaliai, jie - žmonės, turintys savo jausmus, kurie praaugo ir mirtį.

Barbora, gimusi Vilniuje, gyveno vyro rūmuose Gerainainyse, po pažinties su Žygimantu Augustu - tėvų rūmuose Vilniuje, keliavo su juo į Krokuvą. Ir žinoma, lankė tėvų ir savo dvarus... Bet gyvenimo centras - liko Vilnius. Jame ir palaidota.

Norėčiau pristatyti vienos mėgstamiausių savo poečių - Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių ciklą, skirtą šiai temai.

KANONAS  BARBORAI  RADVILAITEI

Gerainainių (Baltarusija) pilies liekanos

1.                   Elžbieta  iš  Habsburgų

Aš pradedu. 

Buvau beveik dar vaikas ir lyg marmuras

balta, tyra ir, sako, reto grožio. Svetimšalė

nykioj šaly, į kur ištekino, kur siautė maras,

kur ištikimas pažas nebudėjo; kur sušalę

pečiai virpėjo, krečiami ligos. Kaip sniego gniūžtė

 tirpau Žygimanto karštam delne. Namų man trūko -

Gerainainių bažnyčia. Pirmoji pastatyta 1529 metais.

žindyvės, seserų ir draugių.  Lemta čia sugniužti

nuo persmelkiančio svetimą ir šaltą miestą rūko...

Nedrumskite manęs daugiau.

Tau nekliudžiau, Barbora.

Čia kaip vienuolė numiriau, kada pražydo medžiai.

Žiūrėjau į nutolstančią laimingą jūsų porą.

Ir mano šleifo ūką nunešė nepilnamečiai...

2.                   Karalienė Bona         

Abi jau marčios mirė.



Bona Sforza, Žygimanto Augusto motina

Nieks dabar jau neįrodys,

daviau ar nedaviau veneciniam stikle nuodų...                       

Pati nunuodyta buvau. Mirtis pilna ironijos.

Paduokite man liutnę. Grosiu. Daros nuobodu.

Nenorom aš tapau lemtim -

ta seno teatro kauke.

Prie Sforcų vardo kraujui skirta amžinai pridžiūt.

Mane tik prie sūnaus beprotiškai ir skaudžiai traukė.

Bet salių veidrodžiuos aš vieniša - kaip iš pradžių.

Gal marčios pačios mirė.

Gal nereikia šitaip smerkti

tos moteries,  kuri išvengė  prakeiksmo  pamilti.

Bet saugokis manąs, Barbora - barbare, net serganti.

Neapkenčiu tavas už meilę.

Ir lemiu tau mirtį.

3.  Mikalojus Radvila Rudasis

Mikalojus Radvila Juodasis

Mes pavertėm tave šachmatų, kortų karaliene.

Tau ant aksomo pagalvėlės atnešėm karūną -

ji Radvilų išdidžią kaktą pirmą kartą lietė,

bet tau pavirto į erškėtrožių raudoną krūmą.

Radvilų herbas

Mes stumdėm sandėriuos tave -

pirma už senio Goštauto,

už pelenų krūvos. Paskui įkalinome meilę

į skeptrą ir į karstą.

Mes panorom, kad užgožtų

net mirtį tavo grožis  -

kerštas tiems, kurie mus šmeižė.

Mes sukryžiavom tarpdury špagas -

karaliaus aistrą

jėga mes pavertėm į giminės didžiausią garbę.

Bevardės mirdavo karalių mylimos.

Besklaistančią

prie lango laiškus, ir tave įamžinom kaip herbą.

4.   Nežinomas  dailininkas

Tos pilnos žavesio, tos liūdnos akys įsikūnijo 

senam paveiksle. Nutapiau jus -

šiaurišką madoną.

Aušros Vartų šv. Mergelė Marija.
J. Vaičiūnaitė mini legendą, jog šiam
paveikslui pozavo Barbora Radvilaitė

Prisimenu — jūs verkdavot negyvo savo kūdikio   

ir vėl nusišypsodavot staiga.  Žinau, jus domina

tik žinios iš Žygimanto. Ta ilgo ir lemtingo

kentėjimo žymė veide... Į aikštę jus išimčiau

iš salių. Nutapiau jus be karūnos ir be nimbo,

skurdžiu prasčiokės gobtuvu.

Paskui, po poros šimtmečių,

įvilks į prabangius rūbus jus Vilniaus juvelyrai,

išpuoš auksinėm rožėm, tulpėm ir akanto lapais,

įkeldins į koplyčią miesto vartuose. Vėlyvai

ir keistai jūsų daliai teks dangus, aušrom apakinąs...

5.      Kotryna  iš Habsburgų

Tai dėl tavęs likau beveidė.

Mano bruožai dūmuos.

Guliu pačioj istorijos kertėj, pavirtus plėnim.

Tavęs raudodavo Žygimantas, mane atstūmęs,

pasišlykštėjęs ligi skausmo...

Bet skriaudos neplėsim.

Buvau maža, kada sesuo tekėjo už Žygimanto.

Juokiaus per jų sutuoktuves, prakandus kietą obuolį.

Mačiau, kaip mūsų išprotėjusi senelė žymi

kas rytą kryžiaus ženklu freilinas.

Veržiaus į tolį,

bet ne sesers dvasia, o tu stovėjai mūsų tarpe.

Kaip kardas guoly —

skyrė mus Barboros vardas.

Iškeliavau atgal į savo tėviškę. Ištardę

jie išjuokė mane.

Tyliu lyg surūdijęs varpas.

6.  Žygimantas  Augustas

Žygimantas Augustas. Dail.
Lukas Kranachas jaunesnysis

Kaip šuo prie mirštančios tavęs ištikimai budėjau

tais mėnesiais, kada nei žavesio, nei būto grožio

neliko - tik dvasia, tik graudulys, kada bodėjos

visi tavim, kada, dar gyvai, tau koplyčioj grojo...

Likai man ta pati, kuri sapnuodavosi rūmuos –

raudona ir karšta dosni šviesa. Ir prisiartint

aš vėl bijau. Nudegina tas ašarų sūrumas,

 plaukų vėsa, kurios nėra jokiuos portretuos...

Argi

tavęs neteksiu? Argi dingsi? Kas karalių valdos,

jei esame lyg dykvietėj - visam pasauly dviese?

Man niekas nesvarbu - dar muša šventos tavo

valandos,

dar tavo švelnūs pirštai mano rankoj neatvėsę...

7.  Barbora  Radvilaitė

Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu.

Man meilė bus galia išlikti, kaip poetui eilės.

Aš čia gimiau.

Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu.

Iš čia ir mano žavesys, per amžius neapleidęs...

Grįžau čia mirusi. Tamsus ir ankštas buvo karstas.

Už jo — kanopų ritmas tarsi laikrodžio tiksėjimas.

Už jo — Žygimanto alsavimas, duslus ir karštas.

Grįžau čia mirusi, į savo dangų įtikėjus.

Į šitą miestą ūkanoj  - į prigesintą, drėgną

jo bokštų spindesį, į šiltą išganingą lietų

grįžau.

Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę

vėl parvežė.

Ir prisikėliau, žemės prisilietus.

1971

Skaitykite mūsų bibliotekoje: