Pavartinėjusi šaltinius, supratau, kad prieš važiuodama nepadariau 'namų darbų', nesusirinkau informacijos apie vietovę.
Joniškis išaugo pietinėje Žiemgalos teritorijoje (didžioji teritorijos dalis dabr Latvijoje), netoli nuo buvusios žiemgalių Sidabrės pilies (minimos nuo 1289 metų, 98 metais anksčiau nei Vilnius!). Joniškio apylinkės minimos XIII a. Livonijos kronikoje.
Spėjama, kad Joniškio užuomazgos buvo už 4 km į vakarus, Kalnelio kaime. Gyvenvietė pradėjo kurtis XVI a. pradžioje, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1522 m., kai Vilniaus vyskupas Jonas Žygimantaitis II (Žygimanto Senojo nesantuokinis sūnus) lankė Kuršo pasienį ir čia rado išlikusią pagonybę, o netoliese žmonės dar garbino Perkūną. Taigi vyskupas apkrikštijo visus gyventojus, 1526 m. įsteigė medinę bažnyčią, prie kurios ėmė kurtis ir gyvenvietė. Į dabartinę vietą ji persikėlė po 1594 m. gaisro – į vietą, kuria ėjo svarbus kelias nuo Rygos į Tilžę. Vėlgi, tai vienintelis žinomas miestas, kuris persikėlė į kitą vietą.
Kelionėje po Joniškį ir kraštą, negalime pamiršti žemiečių:
- Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958), dramaturgė iš Joniškio, Čiurlionio žmona
- Marcė Katiliūtė (1912–1937), dailininkė
- Matas Slančiauskas (1850 – 1924), knygnešys, publicistas, tautosakos rinkėjas
- Adomas Varnas (1879–1979), dailininkas
- Jonas Avyžius (1922–1999), rašytojas
Pastarojo kūrinį "Sodybų tuštėjimo metas" siūlome prisiminti. Kodėl šis kūrinys?
Neseniai teko girdėti apie kūrėjų parsidavėliškumą. Pataikavimą okupantams. Vis dėl to Avyžiaus kūryboje, leistoje ir tarybiniais laikais, nuolat skamba humanizmo idėjos.
 |
| Jonas Avyžius |
Ilgai niekas nedrįsta žodžio pratarti. Labiausiai susirūpinęs Jurgis su Juste: motina griežtai uždraudė draugauti su sklypininkų vaikais. Po to, kas šiandien atsitiko, baisu į Juodojo Bigės arba Puplesio sodybą iš tolo pažvelgti. Adomas kabina mundurą ant kėdės atlošo. Saulė spigina pro langą. Karšta.
— Mama kartais per daug paleidi vadžias,— sako nepatenkintas.
Katrė nustebusi. Visų veiduose pritarimas. Akvilė paslaugiai pripila broliui stikliuką.
— Aš nenoriu, kad ubagai ant sprando jodinėtų. Nebe jų laikai.
— Bet nėra ko ir jiems lipti ant sprando, mama. Per savo nelemtą godumą mes žudome tautišką reikalą.
— Bigei reikėjo išvarpuoti kailį. Nedrįstų lįsti į akis, žinotų savo vietą.
— Kai pradėsime keršyti vieni kitiems, galo nebus, draugeli. Išsiskersti nesunku — ne tiek daug mūsų, lietuvių.
— Juodasis Bigė — lietuvis? Pfu!.. Kad jie padvėstų, tokie lietuviai.
— Bolševikai suviliojo savo pažadais. Tokių, suklaidintų, tūkstančiai. Jeigu leisime per arpą, pusė tautos nubyrės po apačia. Ne, taip netinka, motin. Mes turime juos patraukti į savo pusę. Bet jeigu darysime taip, kaip mama darai, žinoma, iš to nieko gera neišeis.
 |
| Mėdginų kaimas - Jono Avyžiaus gimtinė |
— Kai turėsi savo ūkį, galėsi dalinti ubagams kiek širdis geidžia. Aš ne tokia bagota.— Katrė pasipučia kaip kalakutas prieš raudoną spalvą. įskaudinta ir įsižeidusi — tikras sūnus jai pamokslus sako.— Juste, atnešk pypkę. Adomas stojasi, dėkoja už pietus. Visų nuotaika galutinai sugadinta.
— Pasiversiu valandžiukei sode po obelim. Labai jau sočiai privaišinote.
Katrė dumia savo kukavinę. Šalta, neprieinama kaip viršukalnė. Tikras įžeisto motinos orumo įsikūnijimas. „0 man vis tiek. Pasiversk nors kieme ant akmenų krūvos."
Akvilė išbėgo pridurmu, nešina pagalviu.
Sodas skamba paukštelių balsais. Pro susipynusias šakas, apkibusias bręstančiais vasariniais obuoliais, veržiasi žydras dangus. Šen bei ten baltas debesėlis. Gera ilsėtis tokią dieną tėviškės sode po savo išauginta obelaite ir jausti mylinčios sesers ranką, glostančią tavo gelsvus vešlius plaukus.
— Tu gintaras, aš degutas.
— Tavyje daugiau motinos, o aš visas nusidavęs į tėvą, draugeli.
— Negražu taip kalbėti, bet aš nemyliu motinos.
— Sunkus žmogus.— Adomas užsimerkia, tartum gėdydamasis savo atvirumo.— Nori laikyti mus kaip šunis ant grandinės. Aš jos niekada nemylėjau, tik bijojau.
— Adomai...
— Kas yra, Akvile?
— Tu geras...— Ji pasilenkia, bučiuoja jį į kaktą.— Toks mielas, savas be to... valdiško švarko. Mano puikusis senasis Adomėlis.
Kvailas sentimentalumas! Jis šypsosi per prievartą ir verčiasi ant šono.
— Naktį mažai miegojau. Palik mane, sesule.
Akvilė atsistoja, kelias akimirkas kovoja su savimi, paskui vėl atsitupia šalia brolio.
— Adomai, tu pažįsti daktarą Ginkų.
— Na ir kas?
— Judu geri draugai.
Adomas atsiverčia ant nugaros. Delnai po galva, alkūnės plačiai išmestos į šalis. Veide daugiau negu paprastas smalsumas.
— Draugai. Ir kas iš to?
- Matai...— Ji ilgai žiūri jam į akis. Atsistojo ant skustuvo ašmenų, apačioj bedugnė. Bet nėra kitos išeities, kaip žengti pirmyn.— Aš norėčiau, kad tai liktų tarp mūsų. Prižadėk niekam nieko nepasakoti.
 |
| Marcė Katiliūtė |
Adomas sutrikęs ir susirūpinęs. Aha! Tai šitokie dalykai, draugeli... Jis taip ir galvojęs, kad tarp jos ir Raudonojo Mariaus buvę šis tas daugiau negu nekalti pasibučiavimai. Bet nusiramink, sesule, nereikia iš to daryti tragedijos. Daktaras Ginkus mielu noru padės, pelė necyptels, kaip švariai bus padaryta. Ponas Robertas moka tylėti — įpareigoja mediko profesija.
Akvilė purto galvą. Ne, ne! Marius čia niekuo dėtas.
Adomas nesiklauso. Jis jau atsisėdo, tratina pirštus. Paraudęs nebe nuo vaišių—iš pykčio. Sesers garbę nuplėšė! Išdavikas, parsidavėlis! Ji sumaišyta su purvais, bet ne mažiau išniekintas ir jis, tikras brolis.
— Nudėjo kaip šunį. Ir gerai! Tokiems vieta tik po velėna.
Akvilė nepagauna tų žodžių prasmės. Visos jos mintys ten, kur kankinasi nelaimingas vienišas žmogus. Čia, po ta vaisinga jauna obelaite, sprendžiamas jo gyvybės ar mirties klausimas.
— Tu nesupratai manęs, Adomai.— Akvilė klūpo prieš jį, sėdintį. Kumščiai prispausti prie krūtinės, skruostai pilki, pabalusios lūpos šnibžda lyg kunigui į klausyklos langelį. Išpažintis. Žodžiai spurda kaip surišti paukščiai. Kas bus, jei neduos išrišimo?
 |
| Marcė Katiliūtė. Merginos portretas |
Adomo akys plečiasi, veidas rausta ir blykšta. Nenori tikėti savo ausimis. Sapnas, apgaulingas sapnas! Įsiremia rankomis į žemę — kvapni, gyva žolė. Atsistoja, dairosi: aplinkui gimtasis sodas, virš galvos — aukštas vasaros dangus. Siaubinga tikrovė!
— Jis būtų pasveikęs, bet kažkas atsitiko... Kliedi, seilėse kraujas... Padėk, Adomai, tu gali padėti...— srovena malda.
Adomas stovi sulinkęs kaip kablys. Viena ranka įsikibęs obels šakos, kad nepargriūtų.
— Ko tyli, broleli? Turi suprasti, aš negalėjau palikti žmogaus miške mirti!
— Mirusieji nemiršta.— Ar jis tai pasakė, ar taip tik pasigirdo? Ne^ tai jo balsas. Šaltas, bejausmis kaip negyvėlio ranka.
— Tu pyksti ant manęs, broleli?
— Ne, džiaugiuosi.— Dabar jo balsas vėl gyvas, atgavęs savo spalvą, kurioje tamsūs rūsčio pustoniai kaitaliojasi su pašaipa.— Juk galėjo tau šauti į galvą dar genialesnė mintis: iškabinti prie daržinės iškabą, kad čia slaugomi bolševikų kareiviai.
— Gulintis — ne priešas. Pats esi kažkada tai pasakęs.
— Šiuo metu jis baisesnis už stačią. Ar žinai, kas būtų, jei vokiečiai sužinotų? Visi kabotumėte ant šakos, nepadėtų nė mano uniforma.
— Ponas Robertas...
— Nutilk! Aš tokio nepažįstu!
Akvilė tyli. Baimė ropoja į širdį kaip gliti pamatinė. Negi jau viskas? Iki šiol jiedu buvo brolis ir sesuo, o toliau...
— Jeigu taip, Adomai, tai eik pas jį ir pribaik.— Akvilė su pasibaisėjimu žiūri į plačius trūkčiojančius pečius: jis juokiasi. Kažkur girdėtas juokas. Ne toks isteriškas, triukšmingas, bet jame ta pati džeržgianti motinos gaida.
— Tokio lengvabūdiškumo reikia paieškoti. „Negalėjau palikti žmogaus miške mirti..." Kilnu, labai kilnu, nieko nepasakysi. Vieną gelbėti, o septynis kišti į kilpą. Savo tėvus, brolius, seserį iškeisti į kažkokį puslaukinį rusą. Aš nesuprantu šitokios matematikos. Ir niekas nesupras. Nebent tavo Marius, nes jis viską skaičiuodavo žydiškai — iš antro galo.
Akvilė vis tyli. Nemirksinčios akys įremtos į jo pakaušį. Negi iš tiesų buvo laikas, kai iki pilnos laimės jai tetrūko tų gelsvų šilkinių plaukų?
— Jis ir tave išmokė savo daugybos lentelės,— dusliai gaudžia vienmarškinė nugara, paženklinta rudu petnešų kryžiumi.— Galvoji, sugrįš, ir abudu skaičiuosite toliau. Ne, šito jau nebus — Mariaus Nemunio nebėra. Juos visus paklojo Ventės miške. Į šipulius supylė, kitą iš drabužių tebuvo galima pažinti. Vokiečiai įsakė suversti į kalkių duobes kaip mėšlą. Štai kas beliko iš tavo Mariaus! — Šaltas blizgantis daiktas lekia per petį kaip sidabrinė žuvis ir krinta į žolę po Akvilės kojomis.
Portsigaras! Šachmatų lenta su miniatiūrinių figūrėlių raižiniais. Įpusėta partija, iš kurios dar neaišku, kas išeis laimėtoju. Akvilės dovana Mariui jo gimimo dieną.
— Pas Žakaitį, tą šunelį iš milicijos, radome. Buvo gudresnis už kitus, kažkaip išliko gyvas ir atėjo į policiją pasiduoti.
Žakaitis... Ak, tai tas: „Atsipeikėk, pirmininke, gana! Gal ją, tą buožiukę, tyčia kontros pakišo..."
— Gyrėsi pats nudėjęs Nemunį,— negailestingai griaudžia nugara.— Mums nėra pagrindo netikėti, nes iš tokių galvijų galima visko laukti.
 |
| Adomas Varnas. Bangose. 1912 m. |
Adomo kabinetas buvo antrame aukšte. Jis kopė koja už kojos girgždančiais laiptais, laikydamasis siūbuojančių turėklų, kurie cypė nuo mažiausio prisilietimo, ir nuo tų garsų, sumišusių su nevėdintų kareivinių kvapu, darėsi bloga. „Istorija nežino pavyzdžio, kad viena tauta būtų šiaip sau, iš geros širdies, išvadavusi kitą tautą... Gediminas teisus. Bet ką mes čia galėjome padaryti? Bugenis pasakytų: „Norime ar nenorime, vis tiek įvyks tai, kas turi įvykti, tamsta viršininke; Juozas Bugenis nepasuks istorijos rato nei pirmyn, nei atgal; daugiausia, ką jis gali, tai pasisaugoti, kad tas ratas jo paties nesutriuškintų..." Pjaunamo veršio filosofija... Ne, ponas komendante! Kol kas mes šeimininkai savo žemėje, o jūs tik svečiai, ir mes pasistengsime tai įrodyti!"
Adomas nepabarbenęs paspaudė rankeną ir įėjo į kabinetą, kuriame, kaip paprastai, kai nebūdavo viršininko, sėdėjo vachmistras Bugenis.
Tai buvo pilkas liesas žmogelis, savo išvaizda niekam ne-krintąs į akis, tačiau labai energingas, kandus, kariškos laikysenos, kurią parsinešė iš smetoninės kariuomenės kartu su liktinio puskarininkio laipsniu. Prieš keturiasdešimtųjų metų įvykius jis dirbo miesto savivaldybėje, bet nauja valdžia pavarė, ir teko eiti prie plento statybos skaldyti akmenų.
Adomui įėjus, Bugenis pašoko nuo kėdės ir atraportavo. Jis liguistai laikėsi kariškos drausmės ir kartais dėl to pasirodydavo juokingas.
— Kaip išsimiegojome, ponas viršininke? — paklausė po oficialiosios dalies.— Vakar tamstą matėme „Trijuose milžinuose" kaip dūmelį.
— Kas tau darbo. Visi mes pasigeriame.
— Tik jau ne taip, tik jau ne taip, ponas vade. Abu su Džiugu buvote šiltutėliai kaip virtiniai po pagalviu.
— Koks velnias tave nešioja po restoranus, jei toks šventas...
— Matai, jis nieko nebeprisimena! — Bugenis apsisuko, nuėjo prie durų, vėl grįžo. Jis malėsi po kambarį kaip bičių užpultas, ir nepažįstančiam jo galėjo atrodyti, kad Bugenis iki kraštutinumo susijaudinęs.— Ropas liepė tamstą surasti, ponas vade, ir pasakyti, kad šiandien devyniomis būtum komendantūroje. Dabar jau vienuolikta. Vokiečiai mėgsta punktualumą.
— Koks jis vokietis...
— Tai kas gi?
„Nutautėjęs žemaitiškas paršas..." Adomas tingiai atsisėdo. Kėdė tebebuvo šilta, ir jam vėl pasidarė bloga, kaip lipant laiptais. „Prakeiktos pagirios".
— Atvesk Puplesį,— paliepė, nepasukdamas galvos.— Ir Žakaitį,— pridūrė, truputį pagalvojęs.
Bugenis sumušė kulnais, bet nepajudėjo iš vietos.
— Kas, po velnių, neaišku? — supyko Adomas. — Įsakau atvesti suimtuosius Matą Puplesį ir Petrą Žakaitį!
— Klausau, tamsta viršininke! Atvesti Matą Puplesį ir Petrą Žakaitį! — Bugenis kariškai pasitempė ir, apsisukęs ant vieno kulno, išžygiavo iš kambario.
Adomas palydėjo jį priešišku žvilgsniu: nemėgo Bugenio dėl įvairių priežasčių, o labiausiai dėl to, kad negalėjo nustatyti, kur tame žmoguje riba tarp nuoširdumo ir vaidybos. Gal reikėjo pasitarti su juo?
„— Kaip manai, Juozai, kur vokiečiai dės tuos, kurių kaukolės sukaltos ne pagal nustatytus standartus?
— Cha cha! Tokiems jau užkabinome geltonas žvaigždes, tamsta viršininke. Greitai suvarysime į getus ir priversime dirbti tautai naudingą darbą.
— O tu esi tikras, kad tavo kaukolė atitinka visus išmatavimus?
— Spjaunu ant jų! Aš ne iš tų kvailių, kurie suka galvą dėl rytojaus, manydami, kad niekada nemirs. Juozas Bugenis — paprastas mirtingasis, tamsta viršininke. Šiandien jis yra, rytoj gali nebūti, todėl pripažįsta tik šią dieną. Gyvenimo prasmė? Jeigu suspėsi, kol nusileis tavo saulė, perkrimsti gerkles tiems, kurie tau duobę kasė, tai prasmingesnio gyvenimo nė nenorėk, ponas viršininke.
„Sako, reikia žmogui proto, gabumų, o čia, pasirodo, svarbiausia — dantys!
Adomas sunkiai atsistojo ir priėjo prie lango. Turgavietės aikštė buvo pilna vežimų ir žmonių. Pro atdarą orlaidę karštas priešpiečių vėjas košė aštrų šlapimo kvapą ir turgaus ūžesio garsus.
„Žmonės... Viena kalba, tauta, tėvynė, kurią mokėmės mylėti nuo kūdikystės. Kiek jų susirinks į šį turgų po kokių dešimties metų? Pusė? Trečdalis? O gal dar mažiau — žiūrint, kaip uoliai mes naudosimės pono komendanto pasiūlytomis kulkomis...
Jis vėl prisiminė sapną ir tą naktį, kai padarė tai, ko, giliu jo įsitikinimu, nebuvo galima išvengti. Tiktai dabar nematė lakūno, o jautė jį — bejėgį sudribusį kūną, kaip molio luitas slegiantį pečius. („Kažin, ar Jėzus Kristus sunkiau nešė kryžių?) Svetima širdis — sužeisto paukščio sparnas — daužėsi į nugarą; Adomui atrodė, kad tai atsišaukia jo paties širdies aidas, ir jis stebėjosi, kodėl taip yra, nes jie ne kalnuose ar miške, o minkštoje, šienu kvepiančioje tamsoje. Jo žingsniai irgi buvo minkšti, klampūs kaip nesusigulėjęs kūgis, tačiau jam vaidenosi, kad po kojomis dunda žemė (jis neina kaip žmogus, o spardo būgną, po velnių!), nuo triukšmo tuoj sukils visas kaimas, subėgs žmonės... Jau, jau girdėti jų žingsniai už durų!..
Įvedė suimtuosius.
Adomas drebančia ranka nusišluostė išprakaitavusią kaktą.
Bugenis pastūmė suimtuosius į kambario vidurį, įsakydamas atsistoti „ramiai“.
Adomas išsiėmė pistoletą iš makšties ir pasidėjo ant stalo.
— Tu laisvas, Juozai.
— Aš?! —-Bugenis nustebęs išsprogino akis.
Adomas linktelėjo.
— Sėskitės,— tarė jis suimtiesiems, kai Bugenis įsižeidęsišėjo.
Puplesis žengtelėjo link rašomojo stalo. Adomas uždėjo ranką ant pistoleto.
— Ten,— parodė galva į priešinę sieną, kur irgi buvo pastatyta pora kėdžių.
 |
| Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia |
Žakaitis vilkėjo milicininko uniformą, su kuria pasitraukė, galvodamas žūti arba grįžti nugalėtoju. Tačiau, jau pirmojo bandymo neišlaikęs, grįžo kaip išdavikas. Jis sėdėjo kažkaip persimetęs, palenkęs į šoną didelę pailgą galvą, tartum jos nenulaikytų ilgas kaklas, ir atrodė, kad jo sprandas kreivas. Matas Puplesis šalia jo buvo panašus į neproporcingai sudėtą neūžaugą: visu trečdaliu žemesnio ūgio, tačiau žymiai platesnių pečių, kuriuose glūdėjo neeilinė jėga, toli pralenkianti tokių išmatavimų vyrą. Lauksodiečiai jį pravardžiavo Cedronu, mat pasigėręs mėgo giedoti šventąsias giesmes, ypač vieną dvieilį iš „Kalvarijų": „Velk per upę, velk per upę, velk per upę Cedrono mūsų mieliausią poną". Apskritai tai buvo sąmojingas žmogus, pilnas netašyto valstietiško humoro ir cirkininko gabumų. Sukirtęs lažybų, jis galėjo išgerti su alumi dvidešimt kiaušinių, užsikąsti stiklais su vinimis, paskui atsigulti vidury kiemo po daržinės durimis, per kurias pervažiuodavo vežimas, prisėdęs kaimynų. Puplesiai turėjo šešetą vaikų, kurių vyriausiai, Miglai-Daratai, buvo devyniolika, o mažiausiam, Vytautui-Jokūbui, ketveri metai. Kiek Mataušas Puplesis buvo užkietėjęs bedievis, tiek jo žmona Teresė — religinga; tačiau dėl to šeimoje nekildavo ypatingų nesutarimų, nors širdyje abudu niekino vienas kitą, manydami, kad didesnio kvailio (ar kvailės) su žiburiu nesurasi visame Kraštupėnų valsčiuje. Gimus vaikui, Puplesis pats parinkdavo vardą, ir būtinai pagonišką, bet kai reikėdavo krikštyti, Puplesienė pastatydavo šerį, ir į bažnyčios knygas kūdikis būdavo įrašomas dviem vardais, prie bedieviško prikergiant krikščionišką. Pirmuosius metus kiekvienas atkakliai šaukdavo naujagimį savo parinktu vardu, tačiau, pamatę, kad nė viena pusė nenusileidžia, prieidavo abiem priimtiną sprendimą — pradėdavo vadinti dviem vardais. Lauksodiečiams, nelinkusiems į daugžodžiavimą, žinoma, tai nelipo prie širdies. Visada atsirasdavo dantingas kaimo kalbininkas, kuris, sumaniai apkapojęs skiemenis, abudu vardus taip suliedavo į vieną, kad naujas darinys beregint prigydavo visoje apylinkėje. Tokiu būdu iš Miglos-Daratos buvo padaryta Migrata, iš Kęstučio-Kazimiero Kęstumieras, o Vytautas-Jokūbas tapo Vykūbu.
Adomas tylėdamas žiūrėjo į suimtuosius. „Galėjo jų nebūti, kaip ir tų aštuoniolikos, kuriuos Bugenis su savo vyrais paklojo birželio dvidešimt septintą."
— Galėjome seniai jus sušaudyti,— tarė jis.— Nusipelnėte: už tėvynės išdavimą — aukščiausia bausmė. Nereikia nė teismo. Bet aš manau, kad įstatymas protingesnis už pykčio aptemdytą sąmonę. Todėl reikėtų jus atiduoti vokiečių politinei policijai. Ten paaiškėtų, ar pats, Žakaiti, giriesi ir pini kažkokias pinkles, ar tikrai nudėjai Marių Nemunį. O tu, Puplesi, ten pasidarytum kaip šilkinis, sužinotume, kiek pasistengei savo apylinkės labui, ir apskritai — ar didesni už tave ponai kalti, ar ir pats prisidėjai, kad Gulbinai išbildėjo į Rytus. Žakaitis neramiai sukrutėjo. Apvaliose akyse blykstelėjo viltis.
— Ponas Vainorai... viršininke... Aš tikrai... pasiruošęs darbais įrodyti...— sumikčiojo, bandydamas atsistoti.
Puplesis atsuko Žakaičiui nugarą ir vėl sustingo. Sunkios didelės rankos gulėjo ant kelių lyg rūkyto kumpio gabalai.
— O pats, Puplesi, ką galvoji? — paklausė Adomas.
— Aš? — Puplesis net nekrustelėjo, net nepažvelgė į Adomą.— Negi svarbu katinui, ką pelė galvoja?
— Negudrauk, seni. Noriu pakalbėti su tavimi kaip žmogus.
— Jei kaip žmogus, tai pasakysiu, kad prisiminiau vieną gražią vasaros dieną, kai pjoviau pas tavo tėvą dobilus. Tada tu buvai kokių šešerių metų varlėkas. Pasitaikė taip, kad užėjau užmigusį kiškį ir netyčia šmaukštelėjau dalgiu per paskutines kojas. Nuėmiau abi iki kelių. Tu tada apkūlei mane — buvai geras peštukas, nėra ko sakyti,— o paskui žliumbei, kiškį apsikabinęs. Jautrūs buvome...
— Graudini? — Adomas rūsčiai pažvelgė į Puplesį; betgi balse pykčio nebuvo.— O pačiam, kaip matau, negraudu. Išdavei savo tautą, susidėjai su priešais, padėjai svetimiesiems apiplėšinėti savus ir postringauji sau ramiai apie kiškio kojas.
— Aš vykdžiau savo valdžios įsakymus, kaip tu vykdai savo... Adomas paraudo.
— Vykdei?! Tu jiems tarnavai! — piktai sušuko jis.— Dėkok dievui, kad esi kvailas juokdarys. Kitaip seniai būtum pakištas po velėna.
Puplesis nieko neatsakė.
— Baigi amžių pragyventi, o negali suprasti, kvailas seni, kad avys turi būti viename garde su avimis, karvės su karvėmis, nei vienų, nei kitų negalima maišyti su vilkais,— jau švelniau kalbėjo Adomas.— Mes — maža tauta, gyvename tarp dviejų didelių kaip grūdų žiupsnis tarp girnų. Turime būti plieniniai, kad nesutrintų. Mūsų jėga — vienybė. Rusai primetė mums klasių kovą, kurstė brolį prieš brolį, kad išsiskerstume: tada jiems būtų buvę lengviau valdyti. Kai kas („sakysim, ponas komendantas...") ir šiandien norėtų varyti panašią politiką, tik, žinoma, iš kito galo, bet mes neleisim! Taip, mes neleisim... Laikinoji Lietuvos vyriausybė savo žodyje į tautą aiškiai pasisakė šiuo klausimu: tokią prabangą — tarpusavio pjautynes — gali sau leisti tik šimtamilijoninės tautos, o mums brangus kiekvienas žmogus. Mes norime visus paklydusius grąžinti savo tautai; žinoma, jeigu jie nėra aiškūs priešai, sugeba įvertinti mūsų gerą valią ir pasiryžę tai įrodyti...
— Aš pasiryžęs! Aš jau sakiau, ponas viršininke, kad pasiryžęs!..— pašoko Žakaitis.— Ar būčiau tarnavęs toj milicijoj, padėjęs dalinti žemę? Prikalbėjo, sukurstė... Aklas buvau!
 |
| Seno ir naujo derinys. Joniškio centras. |
Žakaitis stovėjo, nudelbęs galvą. Šeriuotas veidas keistai trūkčiojo.
— Galiu... visaip galiu, ponas viršininke...— sukūkčiojo. Jo kojos ėmė linkti per kelius, ir pamažu, tartum nematomos rankos prilaikomas už apykaklės, suklupo šalia kėdės.
— Stokis, po velnių! — sušuko Adomas, ūmai įsiutęs.— Mazgotė! Mums reikia vyrų, ne bobų!
Žakaitis pašoko.
— Eik lauk! Girdi? — Adomas uždėjo ranką ant pistoleto.—Surask budintį ir pakviesk čia. Žakaitis skersas, lyg ne savo akimis dairydamasis į šonus, išslinko iš kabineto.
— Matai, kokie jūsų valdžios tvirtintojai, draugeli,—tarė Puplesiui, kuris sėdėjo tarsi iš akmens ištašytas; tik kampuotoje kaktoje bliksinčios akys rodė, kad po surembėjusią stuobrio žieve esama gyvo žmogaus.— Tokių kaip Žakaitis Lietuvoj tūkstančiai. Ką tu į tai gali atsakyti?
Negyva žievė sujudėjo, ir atgijusiame veide pasirodė kažkas panašu į šypseną. Su tokia išraiška Puplesis kramtydavo stiklus.
— Mandriau nepasakysi, kaip yra, ponas viršininke. Žakaitis neseniai vedęs jauną žmoną, pats jaunas, medaus mėnuo vyrui, taip sakant, gal ir verta dėl to išversti kailį, o aš už savo senę negaliu tokios kainos duoti.
Adomas įsikišo pistoletą į dėklą.
— Tai gal vaikai šio to verti?
Puplesis krūptelėjo, bet atkakliai tebežiūrėjo į Adomą. Ant kelių padėti kumščiai skausmingai trūkčiojo.
— Vaikai užaugs ir be manęs, ponas Vainorai. Kuo sunkiau augs, tuo geriau atsimins, kam skolingi už savo vargą.
— O mes nenorime, kad atsimintų.— Adomas atsistojo. Jam pasidarė linksma.— Keliauk sau sveikas namo rugelių pjauti. Koks tu mums be priešas? Žiogas! Šokinėk nešokinėjęs, karo mašinos nesulaikysi, nors ir pats atsigultum po jos ratais. Gal, manai, bolševikai dar sugrįš?
Puplesis pakraipė galvą: negalėjai suprasti, neigia ar pritaria.
Tuo tarpu triukšmingai atsidarė durys, ir į vidų įėjo Žakaitis, o šiam iš paskos — Bugenis, atkišęs paruoštą šauti pistoletą.
— Tamsta viršininke, tas tipas... aš jį sulaikiau... Kas čia darosi po šimts velnių, ponas viršininke?!
— Žakaitis, man atrodo, nori mūsų naudai padirbėti,— ramiai paaiškino Adomas ir, pasisukęs į Puplesį, pridūrė: — Tau reikės kasdien registruotis policijoje, o vėliau pažiūrėsim. Žakaiti!
Tasai pašoko kaip gyvatę užmynęs.
— Kaune kuriamas toks tautos darbo apsaugos batalionas. Renka savanorius prie kariškų statybų. Gera proga išpirkti savo nusikaltimą prieš tėvynę. Supratai?
— Supratau, ponas viršininke... Išpirksiu...
— Anarchija! — pasipiktino Bugenis.— Tamsta mėtai degančius degtukus į parako statinę, ponas Vainorai!
„Milda bus patenkinta",— ironiškai pagalvojo Adomas.
.jpg)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą