2020 m. sausio 31 d., penktadienis

Literatūrinis žemėlapis. Vokietija


Žaidžiame žemėlapius toliau.
Idėja ir tikslas - sukurti savo literatūrinį Europos žemėlapį.  Pirmieji  etapai jau įvyko.  Žengiame toliau.
Balsuokime ir nuspręskime, kokia knyga turėtų reprezentuoti Vokietiją!

Atnaujinta.
Nubalsuota! Erich Maria Remarque "Vakarų fronte nieko naujo".

Knyga atstovaus tautai, kuri sukėlė 2 pasaulinius karus XX amžiuje. Knyga, kuri praktiškai turėjo biografiją, panašią į žmonių, stojusių prieš naujo karo kurstymą ir nacionalizmą.  Lmyga parašyta 1928 metais, bet pirmoji leidykla, į kurią kreipėsi Remarkas atsisakė ją išleisti, nes "niekam nebus įdomu skaityti apie karą, praėjus 10 metų po jo".  Antroji leidykla sutiko išleisti tik su dideliais apsidraudimais, sutartis su rašytoju nurodė, kad nepavykus parduoti tam tikro egzempliorių skaičiaus, Remarkas turėjo atidirbti leidžiamame žurnale kaip žurnalistas.  Ir pasirodo veltui - netgi signaliniai egzemplioriai buvo išgraibstyti; laikraščio, kuriame buvo spausdinamos romano ištraukos tiražas padidėjo kelis kartus, tad pirmasis leidimas buvo spausdinamas keliose spaustuvėse vienu metu ir tapo visų laikų skaitomiausia knyga Vokietijoje.
Knyga iš karto iššaukė audringą visuomenės reakciją, liberaliai nusiteikę rašytojai, visuomenės veikėjai sveikino  šį antimilitaristinį kūrinį, tikėdamiesi, kad knyga sukrės žmoniją ir pajėgs užkirsti kelią kelią naujam karui. Deja, reakcingi sluoksniai sutiko knygą su neslepiamu priešiškumu, autoriui buvo priekaištaujama, jog jis paniekinęs patriotinius jausmus, demoralizuoja jaunimą. 1930 metais pagal šią knygą  sukurtas filmas buvo uždraustas Vokietijoje. 1933 metais knyga buvo viena pirmųjų, sudegintų nacių organizuotuose Knygų laužuose.
E.M  Remarkas dar 1931 metais išvyksta gyventi į Šveicariją, vėliau - JAV.

Paragaukime tekstą:
Erichas Marija Remarkas. Vakarų fronte nieko naujo /iš vokiečių kalbos vertė Jonas Kabelka. - Kaunas : Šviesa, 1989. - 181 p.

Ši knyga nėra nei kaltinimas, nei išpažintis. Ji tik mėgina papasakoti apie kartą, kurią pražudė karas, apie tuos, kurie tapo jo auka, net jeigu ir išvengė jiems skirtų granatų.

I
Mes stovime devyni kilometrai nuo fronto. Vakar mus pakeitė. Mūsų pilvai net braška nuo pupelių su jautiena, ir dabar mes sotūs bei patenkinti. Net ir vakarienei kiekvienas galėjo pasiimti po pilną katiliuką; be to, dar turime po dvigubą davinį dešros ir duonos, -  vadinasi, gyventi galima. Tokio atsitikimo jau seniai nebuvo: mūsų virtuvės karalius, kurio galva raudonuoja kaip pomidoras, tiesiog bruka valgį; kiekvienam, kuris eina pro šalį, jis pamoja su savo samčiu ir smagiai įverčia atsakančią porciją. Jis visai nusiminęs, - nebeišmano, kaip ištuštinti savo pabūklą. Tjadenas ir Miuleris kažkur susirado porą praustuvių ir davė jas prikrauti lygmalas - atsargai. Tjadenas tai daro iš rajumo, Miuleris - iš apdairumo. Kur Tjadenas visa tai deda,- tikra mįslė. Jis kaip buvo, taip ir pasiliko liesas kaip silkė.
Bet svarbiausia - gavome ir po dvigubą davinį rūkalų. Kiekvienam teko dešimt cigarų, dvidešimt cigarečių ir po du gabalus kramtomojo tabako. Žodžiu, tai visai padoru. Aš savo tabaką iškeičiau su Katčinskiu į cigaretes ir dabar turiu keturiasdešimt cigarečių. Tiek jau užtenka vienai dienai.
Tiesą sakant, visos šitos dovanos mums nepriklauso. Prūsai ne tokie jau dosnūs. Už tai turime dėkoti tik nesusipratimui.
Prieš dvi savaites buvome pasiųsti į priešakines linijas pakeisti kitos kuopos. Mūsų bare buvo gana ramu, ir todėl mūsų grįžimo dienai maistininkas gavo normalų kiekį produktų ir parūpino maisto visai šimto penkiasdešimt vyrų kuopai. Bet kaip tik paskutinę dieną anglų artilerija netikėtai iš savo ilgavamzdžių pabūklų taip ėmė pilti sunkiaisiais sviediniais, kurie be paliovos daužė mūsų pozicijas, kad mes patyrėme didelių nuostolių ir grįžome tik aštuoniasdešimt žmonių.
Mes atvykome į užnugarį naktį ir tuojau sugulėme norėdami pirmiausia gerai išsimiegoti; Katčinskis sako tiesą: kare visai nebūtų jau taip bloga, jeigu žmogus galėtum kiek ilgiau pamiegoti. Juk priešakinėse linijose nėra kada apie tai ir pagalvoti, o dvi savaitės vis dėlto - ilgas laikas.
Jau buvo pietūs, kai pirmieji mūsiškiai ėmė lįsti iš barakų. Po pusvalandžio kiekvienas pasičiupo savo katiliuką, ir visi susirinkome prie virtuvės, nuo kurios sklido riebus ir malonus kvapas. Priešakyje, aišku, sustojo alkaniausieji: mažasis Albertas Kropas, geriausia galva mūsų kuopoj ir todėl neseniai pakeltas į grandinius; Miuleris Penktasis, kuris dar tebetampo su savimi vadovėlius ir svajoja apie lengvatinius egzaminus; uraganinės ugnies metu jis kala fizikos dėsnius; Lėras, kuris nešioja didelę barzdą ir kurio širdis linksta į merginas iš karininkų bordelio; jis dievagojasi, kad įsakymu armijai jos įpareigotos nešioti šilkinius marškinius ir, prieš priimdamos svečius nuo kapitono laipsnio ir aukščiau — išsimaudyti vonioje; ketvirtasis — aš, Paulius Boimeris. Visi keturi po devyniolika metų, visi keturi išėję į karą iš tos pačios klasės.
Čia pat už mūsų stovi mūsų draugai: Tjadenas, liesas šaltkalvis, mūsų vienmetis, didžiausias rajūnas visoje kuopoje, -  jis sėda valgyti lieknas, o atsikelia išsipūtęs kaip prisisiurbusi blakė; Hajė Vesthusas, to paties amžiaus, durpių kasikas, kuris lengvai gali sugniaužti rankoje kareiviškos duonos kepaliuką ir paklausti: „Atspėkit, ką aš turiu saujoj?" Dėteringas, valstietis, kuris galvoja tik apie savo ūkį ir savo žmoną; ir pagaliau Stanislavas Katčinskis, mūsų skyriaus siela, ištvermingas, gudrus, suktas žmogus. Jis turėjo keturiasdešimt metų, jo veidas buvo žemių spalvos, akys mėlynos, pečiai nusmukę, ir jis nuostabiai mokėjo užuosti pavojų, skanų kąsnį ir tokias vietas, kur galima gerai pasislėpti nuo viršininkų akies.
Mūsų skyrius buvo pats pirmutinis eilėje prie lauko virtuvės. Mes jau ėmėme nekantrauti, nes nieko nenumanantis virėjas vis kažko dar stovėjo ir laukė.
Pagaliau Katčinskis jam šūktelėjo:
Na, Henrichai, denk savo barštpuodį! Ir taip matyti, kad pupelės gatavos.
Tasai mieguistai papurtė galvą:
Pirma tegul visi susirenka.
Tjadenas parodė dantis:
Mes visi čia.
Puskarininkis vis dar nieko nesuprato:
Taip, jums tai patiktų! O kurgi kiti?
Juos ne tau šiandien reikės maitinti! Vieni lauko ligoninėje, kiti po žemėm.
Tai sužinojęs, virėjas buvo priblokštas. Jis net pasverdėjo:
O aš išviriau šimtui penkiasdešimčiai žmonių.
Kropas stuktelėjo jam į pašonę:- 
Vadinasi, ir mes bent kartą sočiai pavalgysime. Na, pradėk!
Bet staiga Tjadenui šovė į galvą mintis. Jo smailas kaip pelės snukutis veidas šviste nušvito, akys klastingai prisimerkė, skruostai ėmė virpčioti, ir jis priėjo arčiau:
Žmogau plaukuotas, bet tu ir duonos gavai šimtui penkiasdešimčiai žmonių, ar ne?
Apstulbęs puskarininkis linktelėjo išsiblaškęs.
Tjadenas stvėrė jį už skverno:
Ir dešros?
Pomidoro galva vėl linktelėjo.
Tjadeno žandas suvirpėjo:
Ir tabako?
Taip, visko.
Tjadenas, visas nušvitęs, atsigręžė.
Velniai griebtų, čia tai sekasi! Juk tai viskas dabar bus mums! Tada kiekvienam išeina - palaukit! - taip ir yra, lygiai po dvigubą porciją!
Bet dabar Pomidoras vėl atsigavo ir pareiškė:
Taip negalima.
Tačiau dabar ir mes atkutome ir pasislinkome arčiau.
Kodėl gi negalima, morka tu? - paklausė Katčinskis.
Kas yra skirta šimtui penkiasdešimt žmonių, negali. juk būti atiduota aštuoniasdešimčiai.
Tai mes tau dar parodysim, kaip tai padaryti, - suurzgė Miuleris.
Sriubą galite imti, tiek jau to, bet duoną ir dešrą galiu išduoti tik aštuoniasdešimčiai žmonių,- spyrėsi Pomidoras.
Katčinskis supyko:
Tave turbūt reikėtų pakeisti, ką? Tu gavai maistą ne aštuoniasdešimčiai žmonių, o antrajai kuopai, ir baigtas kriukis. Jį tu ir išduosi! Antroji kuopa - tai mes.
Vyruką pradėjome imti į nagą. Niekas jo nemėgo, keletą kartų jau buvo kaltas, kad valgį apkasuose gavome per vėlai ir šaltą; užtekdavo sukaukti vienam kitam sviediniui, ir jis jau nedrįsdavo su savo katilu privažiuoti arčiau, tad mūsų valgianešiai turėdavo sukarti daug ilgesnį kelią negu kitų kuopų. Bulkė iš pirmosios kuopos kur kas geresnis. Nors jis buvo riebus kaip žiurkėnas žiemą, bet prireikus pats tempdavo puodus iki pat priešakinės linijos.
Mes buvome nusiteikę karingai ir tikriausiai būtume susipešę, jeigu nebūtų staiga pasirodęs mūsų kuopos vadas. Jis pasiteiravo, ko mes čia ginčijamės, ir tiek tepasakė:
Taip, vakar mes turėjome didelių nuostolių...
Paskui jis žvilgtelėjo į katilą:
Pupelės, atrodo, neblogos.
Pomidoras linktelėjo:
Su taukais ir mėsa.
Leitenantas pažvelgė į mus. Jis žinojo, ką mes galvojame. Iš viso jis daug ką žinojo, nes iš mūsų tarpo iškilo: į kuopą jis atėjo puskarininkiu. Leitenantas dar kartą kilstelėjo katilo dangtį ir pauostė. Nueidamas pasakė:
Ir man atneškite kokią lėkštę. O davinius reikia išdalyti visus. Jie mums pravers.
Pomidoras nutaisė kvailą miną. Tjadenas šokinėjo aplink jį.
Juk tau nieko dėl to neatsitiks! Atrodo, lyg jo žinioje būtų visa intendantūra. Na, pradėk gi, senas sukčiau, ir neapsiskaičiuok tiktai...
Pasikark! - sušnypštė Pomidoras. Jis vos nesprogo iš piktumo, jo galva neišnešė tokių dalykų, jis nesuprato, kas dedasi šiame pasaulyje. Ir, lyg norėdamas parodyti, kad dabar viskas vis tiek, jis dar pats nuo savęs išdavė kiekvienam po pusę svaro dirbtinio medaus.
Šiandien iš tikrųjų gera diena. Net ir paštas atėjo, ir beveik kiekvienas gavo po keletą laiškų ir laikraščių. Dabar mes velkamės į pievą už barakų. Kropas nešasi po pažastimi apvalų margarino statinės dangtį.
Dešiniame pievos pakraštyje pastatyta didelė bendra išvietė, dengtas, tvirtas pastatas. Tačiau tai naujokams, kurie dar nėra išmoką iš kiekvieno daikto turėti naudos. Mes ieškome ko nors geresnio. Mat čia vienur, čia kitur stovi nedidelės atskiros dėžės, skirtos šiam pačiam tikslui. Jos yra keturkampės, švarios, sukaltos iš lentų, visiškai uždaros, su puikia, labai patogia sėdyne. Prie šonų yra rankenos, tad jas galima kilnoti.
Tris tokias dėžes sustumiame ratu vieną prie kitos ir patogiai sutupiame. Anksčiau kaip po dviejų valandų mes iš čia nepasikelsime.
Lyg šiandien atsimenu, kaip iš pradžių mes varžydavomės, kai dar buvome naujokai kareivinėse ir mums reikėdavo naudotis bendra išviete. Durų ten nėra, ir dvidešimt vyrų tupi šalia vienas kito kaip traukinyje. Juos galima apžvelgti vienu žvilgsniu - kareivis turi būti nuolatinėje priežiūroje.
Per šį laiką mes išmokome daug daugiau, o ne vien nugalėti truputį gėdos. Ilgainiui ir ne prie tokių dalykų pripratome.
Čia, tyrame ore, šitaip patupėti tikras malonumas. Aš nebesuprantu, kodėl anksčiau mes gėdydavomės tokių dalykų — juk tai taip pat natūralu kaip valgymas arba gėrimas. Ir galbūt nereikėtų apie tai tiek daug kalbėti, jeigu šie dalykai mūsų gyvenime nebūtų vaidinę tokio esminio vaidmens ir nebūtų mums buvę tokie nauji,- kaip tik mums, nes kitiems visa tai jau seniai buvo savaime suprantama.
Kareiviui skilvys ir virškinimas yra kur kas reikšmingesnė sritis negu bet kuriam kitam žmogui. Iš čia yra paimti trys ketvirtadaliai jo žodyno, ir kaip tik čia kareivis randa tas sodrias spalvas, kurios padeda jam išreikšti tiek didžiausią džiaugsmą, tiek ir stipriausią pasipiktinimą. Niekaip kitaip negalima taip trumpai ir drūtai pareikšti. Kai grįšime namo, mūsų namiškiai ir mūsų mokytojai gerokai nustebs, bet čia visi taip kalba.
Mums visi šie procesai vėl atgavo savo nekaltą pobūdį, nes norom nenorom turime juos atlikti viešai. Dar daugiau: mums jie yra tokie savaime suprantami, kad proga atlikti savo reikalus jaukioje aplinkoje yra vertinama lygiai taip, kaip, sakysim, graži kombinacija lošiant skato partiją. Ne veltui visokiems plepalams pavadinti atsirado posakis „išvietės naujienos“; šitos vietos karo tarnyboje yra liežuvavimo kampeliai ir pakeičia nuolatinį staliuką alinėje.
Šiuo metu mes jaučiamės geriau negu kokiame baltais kokliais išklotame liuksusiniame klozete. Ten gali būti tik higieniška, o čia yra puiku.
Tai nuostabios, nerūpestingos valandos. Virš mūsų mėlynas dangus. Horizonte kybo ryškiai apšviesti geltoni aerostatai ir balti zenitinių pabūklų sviedinių debesėliai. Kartais, persekiodami lakūną, jie išlekia į viršų kaip pėdas.
Tik kaip tolimas tolimas griaustinis pasiekia mus duslus fronto dundenimas. Suzvimbia pro šalį lekianti kamanė, ir to gausmo nebegirdėti.
O aplink mus žaliuoja žydinti pieva. Supasi švelnios žolių šluotelės, ties jomis plazdena kopūstinukai, jie plevena maloniame, šiltame vėlyvos vasaros vėjelyje, mes skaitome laiškus bei laikraščius ir rūkome, nusiimame kepures ir pasidedame šalia, vėjas žaidžia mūsų plaukais, jis žaidžia mūsų žodžiais ir mintimis.
Trys dėžės stovi švytinčių raudonų laukinių aguonų viduryje.
Mes pasidedame ant kelių margarino statinės dangtį. Taip pasidarome gerą padėklą lošti skatui. Kropas pasiėmė kortas. Po kiekvieno lošimo atidengtomis kortomis eina ramso partija. Būtų galima amžinai taip sėdėti.
Iš barakų atskrenda armonikos garsai. Kartais padedame kortas ir žiūrime vienas į kitą. Tuomet kuris nors sako: „Vaikai, vaikai...“, arba: „O galėjo baigtis liūdnai..."- ir valandėlę nutylame. Mus pagauna stiprus jausmas, kurio nė vienas nerodo, kiekvienas jį jaučia, ir čia nereikia daug žodžių. Kiek čia betrūko, kad šiandien mes jau nesėdėtume ant savo dėžių,- juk mes, šimts pypkių, išlikome tik per plauką. Ir todėl viskas mums yra taip nauja ir ryšku—raudonos aguonos ir geras valgis, cigaretės ir vasaros vėjelis.
Kropas klausia:
Ar kas matėt Kemerichą po to?
Jis Šen Žozefe, ligoninėje, - sakau aš.
Miuleris pastebi, kad jam kiaurai peršauta šlaunis - tikras šansas grįžti namo.
Nusprendžiam po pietų jį aplankyti.
Kropas išsitraukia kažkokį laišką:
Labų dienų nuo Kantoreko.
Mes juokiamės. Miuleris numeta cigaretę ir sako:
Norėčiau, kad jis būtų čia.
**
Kantorekas, griežtas, mažo ūgio žmogelis, pilku surdutu, smailiu kaip pelės snukutis veidu, buvo mūsų klasės auklėtojas. Jis maždaug tokio pat sudėjimo kaip ir puskarininkis Himelštosas -,,Klosterbergo siaubas". Beje, juokinga, kad visokias pasaulio nelaimes taip dažnai sukelia mažo ūgio žmonės; jie yra daug energingesni ir labiau nesugyvenami negu aukšto ūgio. Aš visuomet stengdavausi nepatekti į dalinį, kuriame kuopų vadai mažo ūgio; tai daugiausia baisūs šunkaros.
Per gimnastikos pamokas Kantorekas mums tol sakė ilgas kalbas, kol visa mūsų klasė, išsirikiavusi ir jo vadovaujama, nužygiavo į apygardos karo valdybą ir užsirašė savanoriais. Dar ir dabar man stovi akyse, kaip jis, žvelgdamas į mus pro žybčiojančius akinių stiklus, klausdavo: „Juk jūs irgi eisite su visais, draugai?"
Tokie auklėtojai visuomet nešiojasi savo jausmus liemenės kišenėje jau gatavus ir prireikus ištraukia juos nustatytomis valandomis. Tačiau tuomet apie tai mes dar negalvojome.
Vienas iš mūsų, tiesa, delsė ir nelabai norėjo eiti su visais. Tai buvo Jozefas Bėrnas, storas, nuoširdus vaikinas. Bet pagaliau ir jis leidosi prikalbamas, - kitaip būtų neturėjęs kur dėtis. Gali būti, kad dar vienas kitas galvojo kaip ir jis, tačiau ir išsisukti ne taip pigu buvo, nes tuo metu net ir tėvai lengvai tėkšdavo žodį „bailys". Žmonės stačiai neturėjo jokios nuovokos, kas įvyks. Tiesą sakant, protingiausi buvo neturtingi ir paprasti žmonės,— jie išsyk pažiūrėjo į karą kaip į nelaimę, tuo tarpu tie, kurie geriau gyveno, visai neteko galvų iš džiaugsmo, nors kaip tik jie turėjo greičiau numatyti, kas iš viso to išeis.
Katčinskis tvirtina, kad čia kalti mokslai, nuo jų, esą, žmonės eina kvailyn. Kas jau kas, o Katas tuščiai burnos neaušina.
Ir atsitik tu man taip, kad Bėmas žuvo vienas iš pirmųjų. Atakos metu jis buvo sužeistas į akis, ir mes palaikėme jį nukautu. Pasiimti jo negalėjome, nes turėjome skubiai trauktis. Po pietų staiga išgirdome jį rėkiant ir pamatėme, kad jis šliaužia prieš apkasus. Pirma jis buvo tiktai netekęs sąmonės. Aklas ir pamišęs iš skausmo, jis neieškojo priedangos, ir buvo pašautas, niekam iš mūsų nespėjus prie jo prišliaužti ir pasiimti.
Žinoma, Kantorekui to negalima prikišti, - kas gi būtų, jeigu tokius dalykus imtume laikyti nusikaltimu. Juk tokių Kantorekų buvo tūkstančiai, ir visi jie buvo įsitikinę, kad tokiu sau patogiu būdu jie dirbą gerą darbą.
Tačiau kaip tik dėl to jie mūsų akyse ir subankrutavo.
Jie turėjo įvesti mus, aštuoniolikmečius berniokus, į brandų gyvenimą, į darbo, pareigos, kultūros ir pažangos pasaulį, tarpininkauti tarp mūsų ir mūsų ateities. Kartais mes pasityčiodavome iš jų ir iškrėsdavome jiems kokį pokštą, bet širdies gilumoje jais tikėjome. Tikėdami jų autoritetu, mes savo mintyse siejome jį su didesniu išmanymu ir geresniu gyvenimo pažinimu. Tačiau pirmas nukautasis, kurį pamatėme, sutriuškino šį įsitikinimą. Mes supratome, kad mūsų karta yra garbingesnė negu jų; jie pralenkė mus tiktai mokėjimu gražiai pakalbėti ir apsukrumu. Pirmoji uraganinė ugnis parodė mums, kad klydome, ir šioje ugnyje sugriuvo ta pasaulėžiūra, kurią jie buvo mums įskiepiję.
Jie vis dar rašė ir kalbėjo, o mes jau matėme ligonines ir mirštančiuosius; jie vis dar kalė, kad tarnauti valstybei yra kilniausia pareiga, o mes jau žinojome, kad mirties baimė yra stipresnė. Nuo to mes netapome nei maištininkais, nei dezertyrais, nei bailiais,- jie taip lengvai svaidydavosi visais šiais žodžiais,- mes mylėjome savo tėvynę ne mažiau kaip jie ir drąsiai ėjome į kiekvieną ataką; bet dabar jau šį tą supratome, tartum mums iš karto būtų atsivėrusios akys. Ir matėme, kad iš jų pasaulio nieko nebeliko. Staiga pasijutome baisiausiai vieniši ir išeitį iš tos vienatvės turėjome susirasti patys.
Prieš eidami pas Kemerichą, sudėjome jo daiktus; pravers jam kelionėje.
Lauko ligoninėje didelis judėjimas; kaip ir visuomet, čia atsiduoda karboliu, pūliais ir prakaitu. Pagyvenęs barakuose, daug prie ko pripranti, bet čia ir pripratusiam gali pasidaryti bloga. Mes klausinėjame, kur čia rasti Kemerichą; jis guli vienoje palatoje, ir, mus pamačius, jo veide šmėsteli džiaugsmas ir bejėgiškas susijaudinimas. Kai -  jis buvo be sąmonės, kažkas pavogė jam laikrodį.
- Juk aš tau visuomet sakiau, kad nereikia nešiotis tokio gero laikrodžio.
Miuleris truputį nerangiai galvoja ir mėgsta pasiginčyti. Kitaip jis būtų prikandęs liežuvį, nes kiekvienas mato, kad Kemerichas jau nebeišeis iš šitos palatos. Ar jo laikrodis atsiras, ar ne,- visai vis tiek, geriausiu atveju jį bus galima nusiųsti namo.
 - Na, Francai, kaip sekasi? - klausia Kropas.
Kemerichas nuleidžia galvą:
- Būtų nieko, tik baisiai skauda koją.
Mes žiūrime į antklodę. Jo koja guli po vielų gurbu, virš jo styro pasipūtusi antklodė. Aš stukteliu Miuleriui į blauzdą, nes jis, kad kokios, ims ir pasakys Kemerichui, ką mums pasakojo lauke sanitarai: Kemerichas jau :nebeturi pėdos. Koja amputuota.
Jis atrodo baisiai, pageltęs ir išblyškęs, veide atsirado svetimų bruožų, kuriuos mes taip gerai pažįstame, nes jau šimtus kartų esame juos matę. Tiesą sakant, tai jau ne veido bruožai, tai greičiau ženklai. Po oda jau nebepulsuoja gyvybė; ji nustumta į tolimiausius kūno kraštelius, iš vidaus skinasi kelią mirtis, jinai jau akyse. Čia guli mūsų draugas Kemerichas, kuris dar taip neseniai kartu su mumis kepdavo arklieną ir tupėdavo sviedinio išraustoje duobėje; tai dar jis, ir vis dėlto tai jau ne jis; jo vaizdas kažkoks išblukęs, neaiškus, kaip fotografijos plokštelė, kurioje padarytos dvi nuotraukos. Net ir jo balsas skamba kaip pelenai.
Aš atsimenu, kaip mes išvažiavome į frontą. Jo motina, stora, geraširdė moteris, palydėjo jį į stotį. Ji verkė be paliovos, nuo to jos veidas papurto ir išbrinko. Kemerichui buvo nesmagu, kad motina taip verkia, niekas taip nesantūriai nesielgė kaip ji, - atrodė, kad visi jos taukai ištirps nuo ašarų. Be to, ji kažkodėl nužiūrėjo mane: vis stvarstė man už rankos ir maldavo fronte prižiūrėti Francą. Ir tikrai jo veidas buvo kaip vaiko ir tokie minkšti kaulai, kad, keturias savaites panešiojęs .kuprinę, jis jau pasidarė plokščiapėdis. Bet prižiūrėk, kad geras, žmogų fronte!
- Dabar tu greitai važiuosi namo,- sako Kropas,- o šiaip būtum turėjęs tris keturis mėnesius laukti atostogų.
Kemerichas linkteli galva. Aš negaliu žiūrėti į jo rankas - jos atrodo kaip vaškinės. Panagės pilnos apkasų purvo. Man staiga ateina į ,galvą, kad nagai dar augs ir tada, kai Kemerichas jau bus išleidęs paskutinį atodūsį, jie augs dar ilgai ilgai, tarsi vaiduokliški grybai rūsyje. Aš aiškiai įsivaizduoju: jie susiraito kaip kamščiatraukiai ir vis auga ir auga, o kartu su jais auga ir plaukai ant dūlėjančio, kiaušo, tarsi žolė riebioje žemėje, visai kaip žolė... Argi iš tikrųjų taip gali būti?..
Miuleris pasilenkia:
- Mes atnešėme tavo daiktus, Francai.
Kemerichas parodo ranka:
- Padėkite po lova.
Miuleris kiša daiktus į palovį. Kemerichas vėl pradeda kalbėti apie laikrodį. Kaip čia jį nuraminus nesukeliant įtarimų?
Miuleris išlenda iš palovio su pora lakūnų batų. Tai puikūs angliški batai iš minkštos, geltonos odos, aulai iki kelių, iki pat viršaus suvarstomi,— kiekvienas tokių norėtų. Miuleris negali jais atsigėrėti, jis prideda jų padus prie savo gremėzdiškų batų padų ir klausia:
- Francai, ar tu juos imsiesi?
Mes visi trys galvojame tą patį: net jeigu jis ir pasveiks, jam tereikės vieno bato, vadinasi, jie nereikalingi jam. O dabar tiesiog baisiai gaila, kad jie liks •čia: juk vos tik jis numirs, tuoj juos nudžiaus sanitarai.
Miuleris dar kartą klausia:
- O gal tu juos paliksi čia?
Kemerichas nenori. Tai geriausi jo daiktai.
- Mes galėtume juos iškeisti į ką nors,- vėl pasiūlo Miuleris, - čia, fronte, tokie dalykai labai reikalingi.
Tačiau Kemerichas neperkalbamas.
Aš užminu Miuleriui ant kojos; jis nenoromis kiša gražiuosius batus po lova.
Mes dar truputį pasikalbame, o paskui atsisveikiname:
- Sveik greičiau, Francai!
Aš jam prižadu rytoj vėl ateiti. Miuleris irgi apie tai užsimena: jis vis tebegalvoja apie suvarstomus batus ir todėl nutarė juos pasaugoti.
Kemerichas sudejuoja. Jis turi karščio. Išėję mes susistabdome sanitarą ir įkalbinėjame jį įleisti Kemerichui vieną adatą.
Tas atsisako:
- Jeigu mes kiekvienam duotume morfijaus, reikėtų Jo turėti pilnas statines...
- Tu tikriausiai rūpiniesi tik karininkais, - kandžiai sako Kropas.
Aš greitai įsikišu į kalbą ir pirmiausia duodu sanitarui cigaretę. Jis paima. Tuomet klausiu:
- Ar tu iš tiesų turi teisę duoti morfijaus?
Jis įsižeidžia:
- Jei netikit, kam klausiat?..
Aš įspraudžiau jam į saują dar keletą cigarečių:
- Būk malonus, padaryk...
- Na, gerai, - sako jis.
Kropas nueina su juo į vidų, - jie nepasitiki sanitaru ar nori pamatyti savo akimis. Mes laukiame kieme.
Miuleris vėl ima kalbėti apie batus:
- Jie man tiktų, kaip ant mano kojos siūti. Su šitomis eldijomis aš tik pūsles prisitrinu. Kaip tu manai, ar jis dar ištvers iki ryto, ligi to laiko, kai mes baigsime tarnybą? Jeigu jis numirs naktį, tiek ir tematysim tuos batus...
- Grįžta Albertas.
- Manot, kad?..- klausia jis.
- Po visam,- užbaigia Miuleris.
Mes grįžtame į savo barakus. Aš galvoju apie laišką, kurį turiu rytoj parašyti Kemericho motinai. Mane krečia šaltis, mielai išgerčiau degtinės. Miuleris skabo žolių stiebelius ir kremta juos. Staiga mažasis Kropas numeta savo cigaretę, sutrypia ją įtūžęs, apsižvalgo kažkokia apstulbusia ir sutrikusia veido išraiška ir sumurma:
- Prakeiktas šūdas, šitas prakeiktas šūdas!
Mes einame toliau, einame ilgai. Kropas nusiramino; mes žinome, kas jam buvo užėję: tai fronto pasiutys, kurį išgyvena kiekvienas.
Miuleris jį klausia:
- O ką gi tau rašo Kantorekas?
- Jis rašo, kad mes esame geležinis jaunimas,— juokiasi Kropas.
Visi trys piktai nusijuokiame. Kropas plūstasi; jam džiugu, kad gali kalbėti.
Taip, šitaip galvoja jie, šitaip galvoja jie, šimtai tūkstančių Kantorekų! Geležinis jaunimas. Jaunimas! Iš mūsų nėra nė vieno vyresnio kaip dvidešimt metų. Bet argi mes jauni? Argi tai jaunimas? Tai buvo seniai. Dabar mes jau seniai.

II
Keista pagalvojus, kad namie, rašomojo stalo stalčiuje, guli pradėta rašyti drama „Saulius" ir šūsnis eilėraščių. Ne vieną vakarą aš prasėdėjau prie šių savo kūrinių - beveik visi mes esame šį tą panašaus darę; bet. visa tai dabar atrodo taip nepanašu į tiesą, kad aš to nebegaliu kaip reikiant nė įsivaizduoti.
Nuo to laiko, kai mes atsidūrėme čia, ankstyvesnis gyvenimas trūkte nutrūko, nors mes nė pirštu prie to neprisidėjome. Kartais mėginame visa tai peržvelgti ir išsiaiškinti, tačiau tai mums kažkodėl nepavyksta. Ypač viskas neaišku yra kaip tik mums, dvidešimtmečiams,— Kropui, Miuleriui, Lėrui, man, - visiems tiems, kuriuos Kantorekas vadina geležiniu jaunimu. Vyresni žmonės yra tvirtai susiję su praeitimi, jie turi pagrindą po kojomis, jie turi žmonas, vaikus, profesiją, turi savo interesus, ir šie saitai yra jau tokie stiprūs, jog karas neįstengia jų sutraukyti. O mes, dvidešimtmečiai, turime tik savo tėvus ir vienas kitas - mergaitę. Tai nedaug, nes mūsų amžiuje ryšys su tėvais yra silpniausias, o mergaitės dar nėra svarbiausias daiktas. O be šito, mes nedaug ką teturėjome: truputį svajonių, vieną kitą pomėgį ir mokyklą; daugiau dar nebuvome spėję pergyventi. Ir iš to nieko nepasiliko.
Kantorekas pasakytų, kad mes stovėjome kaip tik prie gyvenimo slenksčio. Panašiai ir yra. Mes dar nebuvome spėję įleisti šaknų. Karo banga mus nunešė. Kitiems, vyresniesiems, karas tėra pertrauka, ir jie gali mintimis per jį peršokti. O mus karas pastvėrė ir nusinešė, ir nežinome, kaip visa tai baigsis. Tuo tarpu tiek težinome, jog kažkaip keistai surambėjome, kad tas surambėjimas kažkoks melancholiškas, nors dabar ir liūdime ne taip jau dažnai.
Jeigu Miuleris labai nori Kemericho batų, dar nereiškia, kad jis mažiau jo gailisi negu bet kuris kitas, kuris iš skausmo nedrįstų apie tai ir pagalvoti. Tik jam tai skirtingi dalykai.  Jeigu batai Kemerichui galėtų bent kiek padėti, Miuleris mieliau basas vaikščiotų spygliuota viela, o ne galvotų, kaip juos gauti. Bet dabar batai yra toks dalykas, kuris neturi nieko bendro su Kemericho būkle, o Miuleriui jie labai praverstų. Kemerichas mirs, ir ar ne vis tiek, kam jie teks? Kodėl tad Miuleris negali jų tykoti,-  juk jis turi į juos daugiau teisių negu koks nors sanitaras! Kai Kemerichas mirs, bus jau per vėlu. Štai kodėl Miuleris jau dabar nenuleidžia nuo jų akių.
Mes nebemokame kitaip galvoti, nes visa kita yra dirbtina. Mes pripažįstame tik faktus, tik jie mums svarbūs. O geri batai niekur nesimėto.
Anksčiau ir tai buvo ne taip. Kai ėjome į apygardos karo valdybą, mes dar buvome klasė iš dvidešimties jaunuolių, kurie, prieš įžengdami į kareivinių kiemą, išdidžiai užsuko į kirpyklą bendrai nusiskusti; kai kurie tai darė pirmą kartą. Mes neturėjome jokių tvirtų ateities planų, tiktai nedaugelio mintys apie karjerą ir profesiją buvo jau tiek susiformavusios, kad galėjo šį tą reikšti gyvenime; užtat mes turėjome daugybę neaiškių idėjų, kurios mūsų akyse idealizavo gyvenimą ir karą, teikė jiems romantinio pobūdžio.
Dešimt savaičių mes ėjome karinį mokymą, ir per šį laiką mus labiau perauklėjo negu per dešimtį metų mokykloje. Mes mokėmės, kad nušveista saga yra svarbiau negu keturi tomai Šopenhauerio. Iš pradžių nustebę, paskui įpykę ir pagaliau abejingi sužinojome, kad viską lemia ne protas, bet batų šepetys, ne mintis, bet sistema, ne laisvė, bet muštras. Mes tapome kareiviais iš entuziazmo, laisva valia; bet čia darė viską, kad mums išvarytų tokius jausmus. Po trijų savaičių jau nesistebėjome, kad laiškanešys su puskarininkio juostelėmis turėjo mums daugiau galios negu anksčiau mūsų tėvai, mūsų auklėtojai ir visi kultūros atstovai nuo Platono iki Gėtės, į krūvą sudėjus. Savo jaunomis, įžvalgiomis akimis matėme, kad mūsų mokytojų įskiepyta klasikinė tėvynės sąvoka čia buvo realizuota tokiu atsisakymu nuo individualybės, kokio niekam neateitų į galvą reikalauti net iš žemiausio tarno. Atidavinėti pagarbą, stovėti išsitempus, paraduoti, gerbti šautuvu, suktis kairėn, suktis dešinėn, sudaužti kulnimis, klausyti keiksmų ir kentėti tūkstančius priekabių, - savo uždavinį mes visai kitaip vaizdavomės ir manėme, kad mus ruošia žygdarbiams kaip cirko arklius arenai. Bet greitai prie to pripratome. Mes net supratome, jog kai kurie iš šių dalykų yra reikalingi, o kiti lygiai taip nereikalingi. Kareiviai tokiems dalykams turi gerą uoslę.

Mūsų klasė po tris ir keturis buvo išblaškyta po skyrius, kartu su frizų žvejais, valstiečiais, darbininkais ir amatininkais, su kuriais mes greitai susidraugavome. Kropas, Miuleris, Kemerichas ir aš patekome į devintąjį skyrių, kuriam vadovavo puskarininkis Himelštosas.
Jis buvo žinomas kaip didžiausias kirvis visose kareivinėse ir tuo didžiavosi. Mažas, kresnas vyrukas, ištarnavęs dvylika metų, šviesiai rudais, riestais ūsais, civiliniame gyvenime laiškanešys. Ant Kropo, Tjadeno, Vesthuso ir manęs jis ypač neturėjo akies, nes jautė mūsų tylų pasipriešinimą.
Vieną rytą aš keturiolika kartų klojau jo lovą. Kiekvieną kartą jis rasdavo prie ko prikibti ir vėl viską sujaukdavo. Pasidarbavęs dvidešimt valandų,- žinoma su pertraukomis,- aš taip nublizginau porą prieštvaninių, kaip akmuo kietų batų, kad jie pasidarė minkšti kaip sviestas ir net pats Himelštosas nerado prie ko prisikabinti; jo įsakytas, aš su dantų šepetėliu ko švariausiai; iššveičiau mūsų skyriaus kambario grindis; jo paliepimu, mudu su Kropu, pasiėmę šepetį ir semtuvėlę, turėjome išvalyti kareivinių kiemą nuo sniego ir, galimas daiktas, būtume sušalę bevalydami, jeigu atsitiktinai nebūtų pasirodęs vienas leitenantas, kuris mus pasiuntė į kareivines, o Himelštosui davė gerokai pipirų. Deja, po to Himelštosas dar labiau ant mūsų įdūko. Keturias savaites iš eilės aš kiekvieną sekmadienį turėdavau stovėti sargyboje ir per visą šį laiką budėti kareivinėse; su visa apranga ir šautuvu jis mane tol vaikė po patižusį, šlapią arimą komanduodamas ,,kelk!", „bėgte marš!“ ir „gulk!" kol aš pavirtau purvo gniutulu ir išgriuvau; po keturių valandų aš parodžiau Himelštosui savo švarutėliai išvalytą aprangą,- tiesa, mano rankos buvo pratrintos ligi; kraujo. Mes su Kropu, Vesthusu ir Tjadenu per didžiausią šaltį, be pirštinių ketvirtį valandos mokėmės stovėti „ramiai", plikais pirštais spausdami ledinį šautuvo vamzdį, o Himelštosas, norėdamas apkaltinti mus komandos nevykdymu, visą laiką slankiojo aplinkui, tykodamas, ar nekrustelsime nors trupučiuką. Aštuonis kartus antrą valandą nakties vienmarškinis turėjau bėgti iš viršutinio kareivinių aukšto, į kiemą už tai, kad mano apatinės kelnės per keletą centimetrų buvo išsikišusios nuo suolelio krašto, ant kurio visi turėdavo sudėti nakčiai savo drabužius. Greta manęs, lipdamas man ant pirštų, bėgo budintis puskarininkis Himelštosas. Durtuvų kautynių pratimuose man visada reikėdavo grumtis su Himelštosu, ir aš turėdavau rankose sunkią geležinę lazdą, o jis lengvą medinį šautuvą, kuriuo man puikiausiai galėdavo iki mėlynumo apdaužyti rankas; tiesa, kartą aš taip įsiutau, kad, nieko nežiūrėdamas, puoliau jį ir taip dėjau į pilvą, kad jis išsitiesė. Kai jis nuėjo pasiskųsti, kuopos vadas jį išjuokė ir pasakė, kad nereikia žiopsoti; jis pažino savo Himelštosą ir, atrodė, neturėjo nieko prieš, jei tas kartais apsimulkindavo. Aš tobulai išmokau karstytis spintomis; po kurio laiko niekas nemokėjo taip pritūpti kaip aš; mes drebėdavome vos išgirdę jo balsą, tačiau mūsų įveikti šitam pasiutusiam pašto arkliui nepavyko.
Vieną sekmadienį mudu su Kropu nešėme pro barakus, pasimovę ant kartelės, kibirus iš išvietės. Tuo tarpu pasirodė visas išsipustęs Himelštosas, pasirengus eiti į miestą. Mus pamatęs, jis sustojo priešais ir paklausė, kaip mums patinkąs šis darbas. Mes tarsi netyčia suklupome ir išvertėme kibirą jam ant kojų. Jis visai pasiuto, tačiau ir mūsų kantrybė buvo pasibaigusi.
- Aš jus įgrūsiu į tvirtovę! - suriko jis.
Kropas neištvėrė.
- Bet pirma bus tardymas, ir tuomet mes viską išklosim,- pasakė jis.
- Kaip jūs kalbate su puskarininkiu! - subliovė Himelštosas.- Jūs iš galvos išėjote? Palaukite, kol jus paklausiu! Ką jūs žadate pasakyti?
- Iškloti viską apie poną puskarininkį! - atsakė Kropas ir prispaudė rankas prie kelnių siūlių.
Dabar Himelštosas vis dėlto pajuto, kuo viskas kvepia, ir, netaręs nė žodžio, pasitraukė. Nors nueidamas jis dar amtelėjo: „Na, palaukit, aš jums parodysiu",- bet jo valdžiai buvo atėjęs galas. Jis dar kartą pamėgino mus pavaikyti po arimus komanduodamas ,,gulk!" ir „kelk, bėgte marš!". Mes, be abejo, klausėme kiekvieno įsakymo, nes įsakymas yra įsakymas, jį reikia vykdyti.
Tačiau tai darėme taip lėtai, kad Himelštosą suėmė neviltis. Mes pamažu atsiklaupdavome, paskui atsiremdavome alkūnėmis ir taip toliau; tuo tarpu jis įsiutęs jau duodavo kitą komandą. Mes nespėjome suprakaituoti, o jis jau buvo užkimęs.
Tuomet jis paliko mus ramybėje. Tiesa, jis mus vis tebevadino kiaulėmis. Bet šiuose žodžiuose buvo jaučiama pagarba.
Buvo daug ir padorių puskarininkių, kurie elgėsi protingiau; padoriųjų buvo netgi daugiau. Bet kiekvienas norėjo pirmiausia kaip galima ilgiau išlaikyti gerą vietelę čia, tėvynėje, o tai pavykdavo tik tam, kuris griežtai elgdavosi su naujokais.
Mes išmėginome savo kailiu turbūt visokį, koks tik galimas, kareivinių muštrą ir ne sykį esame kaukę iš pykčio. Kai kurie iš mūsų net susirgo, o Volfas net ir numirė plaučių uždegimu. Bet mes būtume buvę juokingi patys sau, jeigu būtume pasidavę. Mes tapome kieti, įtarūs, negailestingi, kerštingi, šiurkštūs,- ir tai buvo gerai, nes kaip tik šitų ypatybių mums ir trūko. Jeigu, neišėję šios mokyklos, būtume patekę į apkasus, tikriausiai daugumas iš mūsų būtų išėję iš proto. O šitaip mes buvome paruošti tam, kas mūsų laukė.
Mes nepalūžome, mes prisitaikėme; čia mums padėjo mūsų dvidešimt metų, kurie daug ką kita mums labai pasunkino. Bet svarbiausia, kad mumyse pabudo stiprus, praktiškas vieningumo jausmas, kuris fronte virto tuo geriausiu dalyku, kurį tik gali duoti karas, - draugiškumu!
Aš sėdžiu prie Kemericho lovos. Jis vis labiau gęsta. Aplink mus didelis triukšmas. Atėjo sanitarinis traukinys, ir renkami sužeistieji, kuriuos galima evakuoti. Pro Kemericho lovą gydytojas praeina net nežvilgtelėjęs į jį.
- Kitą kartą, Francai,- sakau aš.
Jis, pasirėmęs alkūnėmis, kiek pasikelia nuo pagalvio.
- Jie man amputavo koją.
Vadinasi, vis dėlto jis jau žino. Aš linkteliu galva ir atsakau:
- Džiaukis, kad tik tuo baigėsi.
Jis tyli.
Aš toliau kalbu:
- Galėjai likti ir be abiejų kojų, Francai. Vegeleris neteko dešiniosios rankos. Tai daug blogiau. Ir tu juk vyksi namo.
Jis žiūri į mane:
Tu taip manai?
Žinoma.
Jis pakartoja:
- Tu taip manai?
- Tikrai, Francai. Tau tik reikia pirma atsigauti po operacijos.
Jis pamoja, kad aš prisislinkčiau arčiau. Aš pasilenkiu prie jo, ir jis šnibžda:
- Aš netikiu.
- Nekalbėk niekų, Francai; po poros dienų tu pats tai pamatysi. Baisus daiktas - amputuota koja; čia sulopomi ne tokie dalykai.
Jis pakelia ranką:
- Pažiūrėk čia, į šiuos pirštus.
- Tai nuo operacijos. Tik kirsk gerai ir tuojau atkusi. O čia jus padoriai maitina?
Jis parodo dubenį, kuris tebėra artipilnis. Aš susijaudinau.
- Francai, tau reikia valgyti. Svarbiausia valgyti. O maistas čia visai neblogas.
Jis neklauso. Po valandėlės Francas iš lėto prataria:.
- Kitados aš norėjau tapti vyresniuoju girininku.
- Tai tu puikiausiai galėsi,- raminu aš.- Dabar yra nepaprastų protezų; tu net ir nepastebėsi, kad tau ko trūksta. Jie pritaisomi prie raumenų. Su rankos protezu galima judinti pirštus ir dirbti, net rašyti. Be to, dabar visą laiką žmonės išranda ką nors naujo.
Kurį laiką jis guli tylėdamas. Paskui sako:
- Gali paimti mano suvarstomus batus ir atiduoti Miuleriui.
Aš linkteliu ir galvoju, ką galėčiau pasakyti jam padrąsinti. Jo lūpos išnyko, burna pasidarė didesnė, dantys išsiskiria, tarsi jie būtų kreidiniai. Kūnas tirpsta, kakta darosi statesnė, išsišauna skruostų kaulai. Skeletas veržiasi į išorę. Akys jau dumba. Po kelių valandų bus viskas baigta.
Kemerichas ne pirmas, kurį aš matau mirštantį; bet mes kartu užaugome, o tai jau visai kas kita. Aš nusirašinėdavau nuo jo rašomuosius darbus. Mokykloje jis dažniausiai nešiodavo rudą eilutę su diržu, kuris ties alkūnėmis būdavo nutrintas — net blizgėjo. Taip pat nė vienas iš mūsų nesugebėdavo taip gerai suktis ant skersinio kaip jis. Kai jis sukdavosi, plaukai tarsi šilkas uždengdavo jam veidą. Kantorekas juo didžiuodavosi. Tačiau cigarečių Kemerichas negalėdavo pakęsti. Jo oda buvo labai balta, ir jis šiek tiek priminė mergaitę.
Aš pažvelgiu į savo batus. Jie dideli ir sunkūs, į juos sukištos kelnės; kai atsistoji su šiais plačiais vamzdžiais, atrodai storas ir stiprus. Bet kai mes nueiname maudytis ir nusirengiame, staiga mūsų kojos vėl pasidaro laibos ir pečiai siauri. Tuomet mes nebe kareiviai, o beveik vaikai, ir niekas nepatikėtų, kad mes galime valkioti sunkias kuprines. Keista pasidaro, kai mes nusirengiame nuogi; tuomet mes civiliai ir beveik taip jaučiamės.
Maudydamasis Kemerichas atrodydavo mažas ir lieknas kaip kūdikis. Ir štai dabar jis guli - kaipgi čia dabar? Reikėtų pro šią lovą pravesti visą pasaulį ir pasakyti: tai Francas Kemerichas, devyniolikos su puse metų, jis nenori mirti. Neleiskite jam numirti!
Mano mintys pinasi. Nuo šio karboliu ir pūliais atsiduodančio oro apgleivėja plaučiai, tai kažkokia lipni košė, kuri dusina.
Temsta. Kemericho veidas išblykšta, jis pasikelia nuo pagalvio ir yra toks išbalęs, kad net žiba. Lūpos tyliai kruta. Aš pasilenkiu prie jo. Jis šnibžda:
- Jeigu surasite mano laikrodį, nusiųskite jį namo.
Aš neprieštarauju. Nebeverta. Jo negalima įtikinti.
Man baisu, kad nieku negaliu jam padėti. Ši kakta su Įkritusiais smilkiniais, ši burna, iš kurios telikę dantys, ši susmailėjusi nosis! Ir stora verkianti moteris namie, kuriai aš turiu parašyti. O kad šis laiškas jau būtų išsiųstas!
Aplinkui su buteliais ir kibirais vaikščioja sanitarai. Vienas prieina, tiriamai žvilgteli į Kemerichą ir vėl nueina. Matyti, kad jis laukia,- turbūt jam reikalinga lova.
Aš pasislenku arčiau prie Franco ir imu kalbėti, lyg tai jį galėtų išgelbėti:
- Francai, galbūt tu pateksi į Klosterbergo sanatoriją, žinai, tarp vilų. Tuomet tu galėsi pro langą matyti visą lauką iki tų abiejų medžių horizonte. Dabar gražiausias laikas - bręsta javai, ir vakarais laukai mirga saulėje lyg perlamutras. O topolių alėja ties vienuolyno upeliu, kuriame mes gaudydavome dygles! Tu vėl galėsi įsitaisyti akvariumą ir auginti žuvis, galėsi niekieno nesiklausęs išeiti, galėsi net pianinu skambinti, jeigu tik panorėsi.
Aš pasilenkiu ties jo veidu, ant kurio krinta šešėlis. Francas dar kvėpuoja, tyliai tyliai. Jo veidas drėgnas, jis verkia. Na, ir„ pridirbau aš su savo kvailom kalbom!'
- Nereikia, Francai,- aš apkabinu jį per pečius ir priglaudžiu savo veidą prie jo veido.-  Ar tu nenori miego?
Jis neatsako. Ašaros teka jam per veidus. Aš norėčiau jas nušluostyti, bet mano nosinė per daug nešvari.
Praeina valanda. Aš sėdžiu ir susikaupęs stebiu jo veido išraišką, -  gal jis dar norės ką pasakyti. Ak, kad jis atvertų burną ir imtų rėkti! Bet jis tik verkia nusisukęs į šalį. Jis. nieko nekalba apie savo motiną, savo brolius ir seseris, jis nieko nesako,- visa tai turbūt jam nebe galvoj; dabar jis visiškai vienas su savo trumpučiu devyniolikos metų gyvenimu ir verkia, nes tas jį palieka.
Niekad nebuvau matęs, kad kas taip sunkiai, su tokia neviltim būtų atsisveikinęs su gyvenimu, nors ir į Tjadjeno mirtį nelengva buvo žiūrėti; tas stiprus kaip lokys vaikinas visa gerkle šaukėsi motinos ir, išplėtęs baimės sklidinas akis, su durtuvu vijo nuo savo lovos gydytoją, kol pagaliau susmuko.
Staiga Kemerichas sudejuoja ir pradeda gargaliuoti.
Aš pašoku, paknopstom lekiu lauk ir klausiu:
- Kur gydytojas? Kur gydytojas?
Pamatęs žmogų su baltu chalatu, aš čiumpu jį už rankos:
- Einam greičiau, kitaip Francas Kemerichas numirs.
Jis ištraukia ranką ir klausia šalia stovintį sanitarą::
- Kas čia dabar?
Tas atsako:
- Dvidešimt šešta lova, amputuota koja aukščiau kelio.
Gydytojas piktai šaukia:
- Kaip aš galiu visus žinoti, šiandien amputavau penkias kojas.- Jis pastumia mane į šalį, pasako sanitarui: - Pažiūrėkit! — ir nubėga į operacinę.
Eidamas su sanitaru, aš drebu iš pykčio. Jis pažvelgia į mane ir sako:
- Operacija po operacijos, nuo penkių ryto, pasiust gali, sakau aš tau. Tiktai šiandien mirė šešiolika - tavasis bus septynioliktas. Tikriausiai pasieks dvidešimt...
Man darosi bloga, aš daugiau nebegaliu. Nebenoriu nė plūstis - tai beprasmiška, aš norėčiau kristi ir daugiau nebeatsikelti.
Mes prie Kemericho lovos. Jis miręs. Veidas dar drėgnas nuo ašarų. Akys praviros, jos pageltusios kaip senos kaulinės sagos...
Sanitaras kumšteli man į pašonę:
- Jo daiktus pasiimsi?
Aš linkteliu.
Jis kalba toliau:
- Turim jį tuojau išnešti, mums reikia lovos. Ten jau guli priebutyje.
Aš paimu daiktus ir nusegu Kemericho atpažinimo ženklą. Sanitaras klausia kareivio knygelės. Jos nėra. Aš sakau, kad ji turbūt raštinėje, ir išeinu. Užpakaly manęs sanitarai jau neša Francą ir guldo ant palapinės audeklo.
Prie durų tarsi išganymą pajuntu tamsą ir vėją. Kiek galėdamas aš įkvepiu oro ir jaučiu, kad jis, toks šiltas ir švelnus kaip niekad, glosto man veidą. Staiga mano galvoje blyksteli mintys apie mergaites, apie žydinčias pievas, apie baltus debesis. Mano batuotos kojos neša mane pirmyn, aš einu vis greičiau, aš bėgu. Pro mane eina kareiviai, jų kalbos mane jaudina, nors aš ir nesuprantu, apie ką jie kalba. Žemė sklidina jėgų, kurios per batų padus plūsta į mane. Naktis spraga tarsi įelektrinta, dusliai dunda frontas lyg būgnų orkestras. Mano kūnas lankstus, aš jaučiu, kokie tvirti mano sąnariai, aš šnarpščiu ir prunkščiu. Naktis gyvena, aš gyvenu. Aš jaučiu alkį, didesnį negu pilvo alkis...
Miuleris stovi prie barako ir laukia manęs. Aš atiduodu jam batus. Mes sueiname į vidų, ir jis prisimatuoja juos. Batai kaip jam siūti...
Jis pasirausia savo atsargose ir pasiūlo man gerą gabalą servelato. Be to, yra karštos arbatos su romu.

Komentarų nėra: