Kelionė į praeitį, ateitį, kelionė į fantaziją, kelionė į mirtį. Vakar, 2012. 06 06 mirė garsus rašytojas, kino scenaristas Ray Bradbury.
"Didelį džiaugsmą gyvenime teikė kas rytą keltis ir lėkti prie spausdinimo mašinėlės, nes šaudavo nauja mintis“, – 2000-asiais yra pasakojęs rašytojas.
Ray Douglas Bradbury gimė Waukegan mieste, Iljinojhaus valstijoje 1920 m. Rugpjūčio 22.
1934 metais šeima persikraustė į Los Andželą, tad paauglys Ray draugavo su kitais talentingais ir kūrybingais žmonėmis, vienas jų - radijo žvaigždė George Burns pirmą kartą davė jaunajam Ray Bradbury mokamą darbą kaip rašytojui - sukurti anekdotus Burns & Allen filmui.
Tokia buvo pradžia....
Prisiminkime "Pienių vyną".
- AR ATSIVERTEI BLOKNOTĄ, DAGAI?
- Žinoma, - ir Daglas paseilino pieštuką.
- Ką jau turi ten užrašęs?
- Visas apeigas.
- Apie Birželio ketvirtąją, pienių vyno darymą ir dar visokį niekalą, pavyzdžiui, kaip verandoje kabina sūpuokles, ar ne?
- Štai čia pasakyta, kada aš šią vasarą pirmą kartą valgiau „Eskimo" ledus - tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntųjų metų birželio pirmą dieną.
- Kokia gi tau vasara, čia dar pavasaris.
- Vis tiek, tai buvo pirmą kartą, todėl aš ir užrašiau. Pirkau naujus teniso batelius - birželio dvidešimt penktą. Pirmąkart vaikščiojau basas po žolę - birželio dvidešimt šeštą. Tararam tararam trach! O ką tau užrašyti, Tomai? Dar kokį nors „pirmą kartą"? Kokias nors juokingas atostogų apeigas, kaip tas, kai gaudėme vėžius upelyje arba vorą narūną?
- Dar niekas pasaulyje nepagavo voro narūno. Ar tu žinai žmogų, kuris būtų pagavęs narūną? Na, na, pagalvok!
- Galvoju.
 |
| R. Bradbury 1923 m. |
- Tikrai. Niekas nepagavo. Ir nepagaus tikriausiai. Labai jau jie greiti.
- Visai ne dėl to. Jų tiesiog nebūna, - pasakė Tomas. Dar kiek pagalvojo ir įsitikinęs linktelėjo galva. - Tikrai, jų niekada ir nebuvo. O užrašyk štai ką. Jis pasilenkė ir pašnibždėjo broliui į ausį. Daglas viską užrašė. Paskui jie abu tai perskaitė.
- Kad tu prasmegtum! - sušuko Daglas. - Aš niekada apie tai nepagalvojau. Čia tai bent! Tikra tiesa: seniai niekada nėra buvę vaikai!
- Truputį liūdna, ar ne? - susimąstęs pasakė Tomas. - Ir mes jiems niekuo negalime padėti.
- ATRODO, KAD MIESTAS PILNAS MAŠINŲ, -
pasakė bėgdamas Daglas. - Pono Aufmano laimės mašina, ponios Femos ir ponios Robertos Žalioji mašina. O ką tu parodysi, Čarli?
- Laiko mašiną, - sušnopavo Čarlis Vudmenas ir aplenkė jį. - Garbės žodis!
- Ir ja galima keliauti į praeitį ir į ateitį? - pasiteiravo Džonas Hafas, lengvai aplenkdamas juos abu.
- Tik į praeitį, nenorėk visko iš karto. Stop, atvažiavome!
Čarlis Vudmenas sustojo prie gyvatvorės. Daglas apžvelgė seną namą.
- Ė, juk čia gyvena pulkininkas Frilis! Na ne, čia jokios laiko mašinos nebus. Jis joks išradėjas, o jeigu ir būtų ką išradęs, tai apie tokį daiktą kaip laiko mašina mes jau seniai būtume žinoję. Čarlis ir Džonas ant pirštų galiukų užlipo verandos laipteliais. Daglas tik paniekinamai prunkštelėjo ir palingavo galvą, bet nepajudėjo iš vietos.
- Na ir neik, - pasakė Čarlis. - Būk užsispyręs kaip ožys. Žinoma, pulkininkas Frilis neišrado laiko mašinos, jis tik jos šeimininkas, ir ji visada buvo čia. O mes, kvailiai, jos anksčiau nepastebėjome! Lik sveikas, Dagiai Spoldingai! Čarlis paėmė Džoną už parankės, tarsi lydėdamas damą, atidarė tinklines verandos duris ir įėjo. Durys netrinktelėjo.
Daglas prilaikė jas ir tyliai įsekė paskui.
Čarlis perėjo per įstiklintą verandą, pasibeldė ir atidarė vidines duris. Visi trys ištempę kaklus žvelgė į ilgo tamsaus koridoriaus galą, kur iš atvirų durų tarsi iš povandeninės grotos sklido tamsiai žalsva vandeninga šviesa.
- Pulkininke Frili!
Tyla.
- Jis neprigirdi, - šnibžtelėjo Čarlis. -Jis man sakė: „Drožk tiesiai ir garsiai šauk". Pulkininke!
Nieko. Tik įvijų laiptų šulinyje iš viršaus sūkuriuodamos krito dulkės. Paskui povandeninėje grotoje pasigirdo tylus krebždesys. Jie atsargiai perėjo visą koridorių ir žvilgtelėjo į kambarį -ten buvo tik du baldai: senukas ir krėslas. Jie buvo labai panašūs - abu tokie ploni ir kaulėti, kad, rodos, taip ir matyti visi jų sąnariai ir sujungimai, matyti, kur pritvirtinti raumenys ir sausgyslės, o kur lentelės ir lankstai. Kambaryje dar buvo neobliuotų lentų grindys, plikos sienos ir lubos, na, ir nemaža tylaus oro.
- Jis visai kaip miręs, - sušnibždėjo Daglas.
- Ne, jis tik galvoja, kur dar būtų galima nukeliauti, -negarsiai ir labai išdidžiai pasakė Čarlis. - Pulkininke! Vienas iš dviejų tamsių baldų sujudėjo - tai pulkininkas; jis mirkčiodamas apsižvalgė aplinkui, įsižiūrėjo ir plačiai išviepė bedantę burną.
- Čarlis!
- Pulkininke, tai Daglas ir Džonas, jie atėjo, kad...
- Sveiki, berniukai. Sėskitės, sėskitės. Berniukai sumišę atsisėdo ant grindų.
- Bet kurgi... - pradėjo Daglas. Čarlis skubiai dūrė alkūne jam į šoną.
- Kur kas? - paklausė pulkininkas Frilis.
 |
| Ray Budbery. Pradedantis rašytojas |
- Jis norėjo pasakyti, kur teisybė, jeigu kalbėti teks mums, -Čarlis slapta padarė grimasą Daglui, paskui nusišypsojo pulkininkui. - Mes juk neturime ką pasakyti, pulkininke. Geriau jau jūs ką nors mums papasakokite. 
- Saugokis, Čarli. Mes, seniai, tik ir laukiam progos išsikalbėti. Tik paprašyk - ir pradėsim tarškėti lyg senas surūdijęs liftas, šliaužiantis iš aukšto į aukštą.
- Čin Lin Su, - lyg netyčiom pasakė Čarlis.
- Ką? - paklausė pulkininkas.
- Bostonas, - pasufleravo Čarlis. - Tūkstantis devyni šimtai dešimtieji metai.
- Bostonas tūkstantis devyni šimtai dešimtieji... - Pulkininkas susiraukė. - Na, žinoma, Čin Lin Su!
- Taip, sere.
- Leiskite man prisiminti, - jis kažką neaiškiai murmėjo, ir jo balsas skrido tolyn, virš ramių ežero vandenų. - Leiskite man prisiminti...
Berniukai laukė.
Pulkininkas Frilis giliai atsikvėpė ir dar luktelėjo.
- Tūkstantis devyni šimtai dešimtųjų metų spalio pirmo¬ji diena, tykus, vėsus rudens vakaras, varjetė teatras Bostone, taigi taigi... Žmonių prisigrūdę, visi laukia. Orkestras, fanfaros, uždanga! Čin Lin Su, didysis Rytų burtininkas! Štai jis, scenoje! O aš čia, pirmosios eilės viduryje! „Triukas su kulka! - šaukia jis. - Kas nori pabandyti?" Mano kaimynas pakyla ir eina prie scenos. „Apžiūrėkite šautuvą, - sako Čin. - Dabar pažymėkite kulką. Štai taip. Dabar šaukite žymėta kulka iš šio šautuvo tiesiai man į veidą, o aš stovėsiu kitame scenos gale ir pagausiu kulką dantimis!"
Pulkininkas Frilis giliai atsikvėpė ir nutilo.
Daglas spoksojo į jį apstulbęs ir sužavėtas. Džonas Hafas su Čarliu bijojo ir pajudėti. Senukas vėl prakalbo; jis sėdėjo sustingęs tarsi akmens stabas, tik jo lūpos krutėjo.
- „Pasiruošk, taikyk, ugnis!" - šaukia Čin Lin Su. Pykšt! Trinktelėjo šautuvas. Pykšt! Čin Lin Su rikteli, susverdi, krinta, veidas apsipylęs kraujais. Sąmyšis, triukšmas, tikras pragaras, visi pašoka ant kojų. Kažkas atsitiko su šautuvu. Negyvas, girdžiu. Ir iš tiesų. Negyvas. Baisu, baisu... Niekada neužmiršiu... Veidas tarsi raudona kaukė, uždanga greitai leidžiasi, moterys verkia... Tūkstantis devyni šimtai dešimtieji... Bostonas... Varjetė... Vargšas... Vargšas...
Pulkininkas Frilis pamažu atmerkia akis.
- Dievaži, nepakartojama, pulkininke, - sako Čarlis. -Na, o dabar būtų gerai apie Pauną Bilį.
- Pauną Bilį?
- Ir tuos laikus, kai jūs dar buvote prerijose, seniai, aštuoni šimtai septyniasdešimt penktaisiais...
 |
| Pradedantis rašytojas R. Bradbury |
 |
| Waukegan. R.Bradbury gimtinė |
- - Galvos - kaip milžino negro kumščiai, kūnai - kaip garvežiai! Dvidešimt, penkiasdešimt, du šimtai tūkstančių sviedinių, iššautų vakaruose ir išklydusių iš kelio, lekia, žarstydami ugnies kibirkštis, žėruojančiom lyg anglys akimis, ir dundėdami skrieja užmarštin! Dulkės pakilo į dangų, ir aš pamačiau plevėsuojant karčius, vilnijant kuprotų nugarų jūrą, -juodos, gauruotos bangos kyla ir krinta... „Šauk! - rėkia Paunas Bilis. - Šauk!" Aš nuleidžiu saugiklį ir taikausi. „Šauk", - sako jis. O aš stoviu ten tarsi baudžianti Dievo ranka ir žiūriu, o pro šalį dunda baisi siautulinga galybė, lyg tamsi naktis vidurdienį, lyg nesibaigianti laidotuvių procesija, juoda, begalinė, graudulinga, - o argi galima šauti į laidotuvių procesiją, ką, berniukai? Argi galima? Tą minutę aš norėjau tik vieno - kad dulkės vėl paslėptų šiuos juodus lemties siluetus, kurie it paklaikę stumdėsi ir daužėsi vienas į kitą. Ir įsivaizduokite, berniukai, dulkės iš tiesų nusileido ir uždengė milijonus kanopų, sukėlusių šią smėlio audrą, šią perkūniją! Paunas Bilis nusikeikė ir kad šveis man per ranką! Bet aš džiaugiausi, kad nepaliečiau šio debesies nei jame slypėjusios jėgos nė viena švino kruopele. Aš tik stovėjau ir žiūrėjau, kaip pats laikas rieda pro šalį ant milžiniškų ratų, apglėbtas bizonų sukeltos audros, ir lekia kartu su tais bizonais į amžinybę. Viena, trys, šešios valandos praėjo, kol audra nuūžė už horizonto link žmonių, blogesnių už mane. Paunas Bilis kažkur dingo, aš likau vienas ir stovėjau lyg įbestas. Paskui nuėjau, šimtą mylių į pietus ėjau iki artimiausio miesto ir negirdėjau žmonių kalbos, ir džiaugiausi, kad negirdėjau. Norėjau, kad ausyse dar skambėtų tas griausmas. Aš ir dabar jį girdžiu, ypač vasaros dienomis, kai virš ežero renkasi audros debesys... klaikus, nuostabus garsas... Neblogai būtų jums kada nors jį išgirsti...
Didelė pulkininko Frilio nosis persišvietė tarsi balto porceliano puodelis su labai jau silpna ir drungna apelsinų arbata.
- Jis užmigo? - pagaliau paklausė Daglas.
- Ne, - atsakė Čarlis. - Krauna savo baterijas. Pulkininkas kvėpavo tankiai ir negiliai, lyg būtų uždusęs po ilgo bėgimo. Pagaliau atmerkė akis.
- O, sere! - susižavėjęs pasakė Čarlis.
- Sveikas, Čarli, - pulkininkas nustebęs pasižiūrėjo į kitus berniukus.
- Čia Daglas, o čia - Džonas, - pasakė Čarlis.
- Labas, berniukai. Berniukai pasisveikino.
- Bet kurgi... - vėl pradėjo Daglas.
- Tylėk, tu kvaiša! - Čarlis niuktelėjo Daglui į šoną, paskui atsisuko į pulkininką. - Jūs pradėjote pasakoti, sere...
- Ar aš ką nors pasakojau? - sumurmėjo senukas.
- Apie pilietinį karą, - tyliai pasakė Džonas Hafas. - Ar atsimenate jį?
- Ar atsimenu? - sukruto pulkininkas. - O kaipgi! - Jo balsas suvirpėjo, ir jis vėl užsimerkė. - Viską! Viską atsimenu, tik štai... už kuriuos aš tada kovojau?
 |
| Waukegan. R.Bradbury gimtinė |
- O kokios spalvos buvo jūsų uniforma? - paklausė Čarlis.
- Spalvos pradeda painiotis, - sušnibždėjo pulkininkas. -Jos išblunka. Aš matau šalia kareivius, bet jau seniai nebepamenu, kokios spalvos jų milinės ir kepurės. Aš gimiau Ilinojaus valstijoje, mokiausi Virdžinijoje, vedžiau Niujorke, pasistačiau namus Tenesyje, o dabar, į gyvenimo galą, aš vėl, ačiū Dievui, čia, Grintaune. Dabar jūs suprantate, kodėl man visos spalvos susipainiojo?
- Betgi jūs prisimenate, kurioje kalnų pusėje kovėtės? – Čarlis kalbėjo labai tyliai. - Ar saulė tekėjo jums iš kairės, ar iš dešinės? Ar jūs žygiavote link Kanados, ar link Meksikos?
- Rodos, kartais saulė tekėdavo iš dešinės, nuo sveikosios rankos pusės, o kartais - iš už kairiojo peties. Žygiavome čia į vieną, čia į kitą galą. Jau septyniasdešimt metų praėjo. Po tiek laiko ne taip jau lengva prisiminti, kurioje pusėje tekėjo saulė.
- Na, o kokias pergales atsimenate? Ar laimėjote kokį nors mūšį?
- Ne, nepamenu, - tarsi kažkur iš gilumos nuskambėjo senojo pulkininko balsas. - Niekas niekad nieko nelaimi. Kare nelaimima, Čarli. Visi tik pralaimi ir pralaimi, o tas, kuris pralaimi paskutinis, prašo taikos. Aš prisimenu tik amžinus pralaimėjimus, pralaimėjimą ir kartėlį, o gerai buvo tik tada, kai visa tai baigėsi. Tik galas, Čarli, buvo, galima sakyti, pergalė, tačiau ji neturėjo nieko bendra su patrankomis. Bet jūs, žinoma, ne apie tokias pergales norėjote išgirsti?
- Antaitemas, - pasakė Džonas Hafas. - Paklausk jo apie Antaitemą.
- Aš ten buvau. Berniukų akys sublizgo.
- Bulas Ranas, paklausk jo apie Bulą Raną...
- Aš ten buvau, - tyliai pasakė pulkininkas. –O Šaila?
- Aš visada ją atsimenu ir sakau sau: kokia gėda, kad toks gražus pavadinimas išliko tik senose karo kronikose.
- Taigi Šaila. O Samterio fortas?
- Aš ten mačiau pirmuosius parako dūmų debesėlius, -svajingai pasakė pulkininkas. - Tiek dalykų žmogus prisimeni, tiek dalykų... Atsimenu dainas: „Tykus Potomakas šią naktį, sapnuoja kareiviai sugulę, o jų palapines nušviečia laužai ir sidabro mėnulis..." Atsimenu, atsimenu ir toliau: „Tykus Potomakas šią naktį, vien plakas vilnelės į krantą, sargybiniai amžiams užmigo, tik rasos ant veido jiems krenta..." O kai jie kapituliavo, ponas Linkolnas išėjo į Baltųjų rūmų balkoną ir paprašė orkestrą sugroti „Stovėkit sargyboj..." O paskui viena ledi iš Bostono per vieną naktį sukūrė dainą, kuri gyvens tūkstantį metų: „Aš savo akimis regėjau, kaip Viešpats nužengė pas mus. Išmindys keršto vynuogyną, ir kerštas nebe toks rūstus..." Naktimis aš kartais nejučiomis imu judinti lūpas ir tyliai sau dainuoti: „Šlovė jums, Diksio vyrai, kad saugote gimtus krantus..." ir „Kai pergalę kariai parneš, juos laurais vainikuosim..." Kiek dainų! Jas dainavo abi pusės, nakties vėjai nešė jas čia į šiaurę, čia į pietus. „Mes einame, o tėve Abraomai, trys šimtai tūkstančių karių...", „Statom šiąnakt, statom šiąnakt palapines ir stovyklą...", "Valio, valio, su pergale sugrįžtam, vėl laisvės vėliava suplevėsuos!.."
Senuko balsas pamažu nutilo.
Berniukai ilgai sėdėjo nejudėdami. Paskui Čarlis atsisuko į Dagią ir paklausė:
- Na tai ką, taip ar ne?
Dagias dukart giliai įkvėpė ir atsakė:
- Žinoma, taip. Pulkininkas atmerkė akis.
- Kas - taip? - paklausė jis.
- Jūs - laiko mašina, - sumurmėjo Dagias.
- Ar jūs taip mane vadinate?
- Taip, sere pulkininke.
- Taip, sere.
Pulkininkas pamažu atsilošė krėsle, pažiūrėjo į berniukus, paskui į savo rankas, o po to įsistebeilijo į pliką sieną virš berniukų galvų. Čarlis atsistojo.
- Na, mums jau laikas. Viso labo, pulkininke, ačiū.
- Ką? Taip, viso labo, vaikai.
Daglas, Džonas ir Čarlis nuėjo ant pirštų galiukų link durų. * Nors jie praėjo tiesiai jam prieš akis, pulkininkas Frilis jų nematė. Kai jie išėjo į gatvę, iš antro aukšto lango pasigirdo:
- Ei!
Jie krūptelėjo ir užvertė galvas aukštyn.
- Taip, sere?
Pulkininkas iškišo galvą pro langą ir pamojo jiems ranka.
- Aš galvojau apie tai, ką jūs man pasakėte, berniukai.
- Taip, sere?
- Jūs visiškai teisūs! Kaip aš apie tai anksčiau nepagalvojau? Laiko mašina, dievaži, laiko mašina!
- Taip, sere.
- Iki pasimatymo, berniukai. Ateikite, kada tik panorėsite, bet kuriuo laiku!
Gatvės gale jie atsigręžė - pulkininkas vis dar mojavo jiems ranka pro langą. Jie pamojavo jam atsakydami, ir visiems pasidarė malonu ir gera. Paskui nuėjo tolyn.
- Čiuk čiuk čiuk, - supūškavo Džonas. - Dabar važiuoju į praeitį, dvylika metų atgal. Ū ū ū!
- Aha, - pasakė Čarlis, atsisukęs į tylųjį namą. - Bet šimto metų atgal nenuvažiuosi.
- Taip, šimto nenuvažiuosiu, - atsakė susimąstęs Džo-nas. - Čia tai bent kelionė! Tai bent mašina!
Minutę jie žingsniavo tylėdami ir žiūrėdami į savo kojas. Paskui priėjo tvorą.
- Kas peršoks paskutinis, tas mergiūkštė, - pasakė Daglas.
Visą likusį kelią namo Daglą jie vadino Dora.
Skaitykite bibliotekoje:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą