Renesansas

Aušros Vartų Marija

Renesansas (iš lotynų kalbos - renascor- atgimstu) ištisa Europos kultūros istorijos epocha. Kaip istorinis laikotarpis, nurodomi daugmaž 1400 - 1600 metai, pereinamasis laikotarpis tarp viduramžių ir naujųjų laikų.  Prasidėjusi Italijoje XIV amžiuje, iki Lietuvos atvilnijo XV a. pabaigoje. Dar nepamirštas pagoniškoji kultūra,  atokesnėse vietovėse ji tebegyva,  o su bajoraičiais, baigusiais universitetus  Vakarų Europos šalyje jau sklido nauja mąstysenos, kultūros srovė.

Renesansas - atgimimas iš niūrių viduramžių (nors jiems ir priskiriamas), tačiau jis pradeda ėjimą į naujųjų amžių kultūrą.

Kokia šios epchos pradžia? Be abejo, visuomenės raidoje - miestų plėtra, buržuazijos sluoksnio kūrimasis, gamtgos mokslų atradimai - tiek Koperniko heliocentrinė sistema, tiek Magelano, Kristupo Kolumbo atradimai formavo kitokią pasaulėžiūrą, nei vyravo viduramžiais.

 

Da Vinci. Auksinės proporcijos

Viduramžių kultūra buvo teocentrinė (gr. theos - dievas), Dievas buvo svarbiausia. Universitete gerbiamiausias fakultetas buvo teologijos, visa kita - priedai prie jo - medicina ir teisė. Renesansas - antropocentrinis (gr. antropos - žmogus). Tai reiškia, kad svarbiausiu objektu moksle ir mene tapo žmogus. Šiame laikotarpyje propaguotas individualus mąstymas, laisvas apsisprendimas, asmeninė atsakomybė, aukštintas žmogaus orumas ir vertė. Antikos pavyzdžiu buvo kuriamos naujo tipo mokyklos, kur studijuota retorika, gramatika, lotynų, hebrajų, graikų kalbos.

Taigi tos epochos žmogus ima jaustis taip pat galįs daug ką lemti savo veikla. Tokia nuostata buvo labai palanki pasaulietinės kul­tūros plėtotei. Nekrikščioniška Antika, jos mokslo, meno, filosofijos studijos skatino šį kultūros pasaulietėjimo procesą. Žmogaus mąstymo sekuliarizacija (lot. saecularis - pa­saulietiškas) - būdingas Renesanso bruožas. Renesanso žmogus siekia pasižymėti ypa­tybėmis, kurios apibūdinamos lotynišku žodžiu virtus. Tai vyriškumas, drąsa, ryžtin­gumas,žygdarbiai, bet drauge ir gerumas, dorumas, teisingumas. Antra vertus, epochai nesvetimas lengvabūdiško elgesio principas carpe diem - naudokis šia diena (lot.)

M. Mažvydo Katekizmas -  Renesanso vaisius.
Universiteto bibliotekoje jį galima pamatyti
vieną kartą per metus - balandžio 1 d.

Religinė ir pasaulietinė šios epochos kultūra plėtojosi lygiagrečiai. Dėmesys žmogui, kaip individui, ugdo ir jo tautinę savimonę. Pradedama suvokti, kad jis priklauso ne tik kuriai religijai ar valstybei, bet ir tautai. Todėl Renesanso epochoje ima sparčiai rastis ir vystytis tautinės literatūros. Renesanso laikų inteligentai gavo humanistų vardą (lot. hu­manus - žmogiškas, mylintis žmones), kuris Renesanso epochoje daugiau siejosi su kul­tūra, išsilavinimu, negu su etika. Visi humanistai mokėjo lotynų, graikų, o neretai ir heb­rajų, t. y. senovės žydų, kalbas. Ši buvo reikalinga norint skaityti Senojo Testamento originalą. Antikos rašytojų kūrinių studijavimas skatino ir humanitarinių, ir gamtos moks­lų raidą, ypačarchitektūros, skulptūros, literatūros, retorikos, filosofijos.

Su Renesansu artimai susijusi Reformacija - religinis ir visuomeninis sąjūdis, XVI a. pradžioje kilęs Vokietijoje. Būtent Reformacija XVI a. labiausiai paveikė lietuvių tautinės kultūros raidą: davė jai pirmąsias spausdintas lietuviškas knygas.

Kėdainių rotušė.
Kėdainiai - Radvilų tėvonija.

Didžiulę įtaką mokslo ir meno pažangai padarė vokiečio Jono Gutenbergo (Johannes Gutenberg) išrasta spauda, ji sudarė galimybę plėtotis mokslo žinioms, knyga tapo prieinama platesnėms masėms. 

 



Renesansiniai  namai kėdainių senamiestyje ir
paminklas Jonušui Radvilai
 



 Renesanso epochoje labai išaugo universitetų vaidmuo. Se­niausias Europoje yra Bolonijos universitetas, įkurtas Italijoje XI a. pabaigoje. Pirmasis namas lietuvių studentams buvo atidarytas Prahos universitete (1380 metais), iškilus Reformacijai, didikai siuntė savo vaikus ir į šalis, kuriose reformacija nugalėjo. Renesanso reiškimosi formos, jų įvairovė, kaita, „svetimų" ir vietinių idėjų sąveika ypač koncentruotą ir iliustratyvų pavidalą įgavo XVI a. Vilniuje. Tai matyti jo architektūroje, meno, mokslo, raštijos paminkluose. Galima išskirti tris vilnietiškos Renesanso kultūros raidos laikotarpius: 1520-1550 m., 1550-1570 m., 1570 m. - XVI a. pabaiga. Pirmasis žymi galbūt patį renesansiškiausią reiškinį - spaudos atsiradimą Lietuvoje. Baltarusių kilmės humanistas P. Skorina, studijavęs Krokuvos ir Paduvos universitetuose, apkeliavęs daugelį Europos kraštų, mokėjęs lenkų, čekų, senovės slavų, hebrajų, graikų, lotynų kalbas, Prahoje išspausdinęs „Rusų bibliją", apie 1522 m. atvyko į Vilnių, įkūrė spaustuvę ir išspausdino dvi knygas: „Mažąją kelionių knygą“ ir „Apaštalą" (1525). Nors P. Skorinos spaustuvė veikė vos keletą metų, jos reikšmė didžiulė. Kartu su knygų spausdinimu Lietuvoje įsitvirtina visai kitas kultūros tipas: pasidarė įmanoma greitai keistis žiniomis, moksliniais atradimais, susipažinti su ankstesnių epochų palikimu. Tai skatino žmonių bendravimą, idėjų kaitą. XVI a. Vilniuje veikė apie 12 spaustuvių, tarp jų - katalikų, stačiatikių, reformatų. Knygos buvo spausdinamos lotynų, lenkų, lietuvių, senąja slavų kalbomis. Reikšminga tai, jog būtent Vilniuje buvo išleistos pirmosios rusų ir latvių (1585) knygos.



Žemutinė pilis XVII a. graviūroje

Antrasis laikotarpis (1550-1570) siejasi su karaliaus Žygimanto Augusto asmenybe, jo rūmų aplinka, gyvenimo stiliumi. Motinos italės Bonos Sforcos, turėjusios puikų pasaulietinį išsilavinimą, rūpesčiu Žygimantą Augustą nuo pat vaikystės supo italai mokytojai, muzikai, poetai. Pats mokėjo lotynų, italų, vokiečių, lenkų kalbas, domėjosi literatūra, menu, pirko knygas, meno kūrinius. Renesanso stiliaus Vilniaus žemutinės pilies rūmai, kur nuo 1551 (po Barboros Radvilaitės mirties) iki 1572 m. beveik nuolatos rezidavo Žygimantas Augustas, tapo savotišku Lietuvos Renesanso centru. Čia buvo sukaupta viena iš didžiausių Europoje 4000 tomų biblioteka, vertingas paveikslų ir gobelenų rinkinys,  griežė 15 muzikantų kapela. Rūmuose vyko ne tik diplomatiniai priėmimai, aristokratiškos iškilmės, maskaradai, bet ir moksliniai disputai, literatūriniai vakarai, koncertai. Žygimanto Augusto kanceliarijoje dirbo apie 200 žmonių. Jų dauguma buvo žymūs humanistai, baigę mokslus Europos universitetuose, rašytojai, poetai, istorikai. Galima paminėti lenkų istoriką Martyną Kromerį (Kromer, 1512-1589), rašytoją Luką Gurnickį (Gornicki, 1527-1603), diplomatą Venclovą Mikalojaitį, žinomą Mykolo Lietuvio vardu, publicistą Andrių Volaną ir kt. Žygimanto Augusto aplinkos žmonės puikiai iliustruoja karaliaus rūmų kultūros pobūdį, tikybinę toleranciją, valstybines aspiracijas.

 

Trečiasis laikotarpis (1570 m. - XVI a. pabaiga) žymi universitetinės kultūros pradžią Lietuvoje. Vyskupo V. Protasevičiaus pakviesti ir visokeriopai remiami 1570 m. jėzuitai atidarė Vilniuje katalikišką kolegiją, 1579 m. reorganizuotą į Universitetą (Academiaet Universitas Vilnensis Societatis Jesu). Ši aukštoji mokykla tapo tvirta kontrreformacijos atrama ir beveik du šimtus metų išliko svarbiausiu LDK intelektualinio gyvenimo centru. Vilniaus universitete įgyvendinama mokymo programa rėmėsi Europos humanitarinių mokyklų patirtimi, t. y. daugiausia dėmesio čia buvo skiriama klasikinių kalbų - lotynų, graikų, hebrajų - mokymui, antikinės literatūros studijoms, derinant jas su Šv. Rašto tekstų analize. Lotynų kalba padėjo Vilniaus universitetui įsitraukti į bendrą Vakarų Europos intelektualinį gyvenimą, susipažinti su naujais mokslo laimėjimais ir savo ruožtu skleisti universiteto profesorių mokslines idėjas Vakaruose. Tą integracijos vaidmenį puikiai atliko M. Smigleckio, Ž. Liauksmino, A. Kojalavičiaus-Vijūko moksliniai veikalai, M. K. Sarbievijaus poezija, mokyklinis teatras.

 

Mikalojus Husovianas - Giesmė apie stumbrą

 

Įsakais savo griežtais kunigaikštis stumbres ten apsaugo

Siesikų dvaras iš ežero pusės. XIX a. dailininko
E. Andriolio piešinys
 

Ir savo rūpesčiu jis sergi gėrybes miškų.

Šioji tauta jas labiau ir už gelsvąjį auksą brangina

Ir iš tiesų jai nėra nieko vertesnio už jas,  

Nors daugybė laivų prie josios krantų ir atplaukia,

Lig pat viršaus prikrautų begalės prekių brangių.

Į tolimuosius kraštus skuba upės, gabendamos turtą,

Atneša su dovanom vėl čia greituosius laivus.

Žemė derlinga, naši, patenkinta tinkamu darbu,



Siesikų dvaras dabar

Linksmąją piūtį visad duoda derlingiems laukams.

Daug čia galvijų būriais po laukus ir miškus pasiskleidę,

- Ir tai vienur, tai kitur ganos laukiniai arkliai.

Svetimo krašto laivus savųjų vaisių prikrauna,

Ko tiktai būna svetur, turi ir jie visada.

Nors ši tauta ir labai turtinga visokių gėrybių,

Bet ji už viską labiau vertina savo girias.

Ir ne dėl to jiems miškai žalieji be galo patinka, 

Tytuvėnų bažnyčia - vėlyvojo renesanso statinys

Kad šeimininkams saviems teikia gėrybių gausių.

Girios jiems duoda kasmet geltonojo vaško daugybę,

Duoda daugybę dervos, taip reikalingos laivams.

Gauna ir kailių puikių iš jų žieminiams drabužiams

Svečias šalies tolimos, jei piniginė pilna. 

Jie į plačiąsias marias rąstus savo upėmis siunčia 

Ir visa tai, kas statyt tinka lenktiesiems laivams,

Siunčia kraštams lygumų, tiems, kur girių savųjų neturi,

Kad galėtų jie ten ręst ir statyti namus.

 

Medžiai čia auga vešliai ir niekad mes nesame matę 



Biržai - dar viena Radvilų tėvonija. Pradėta statyti 1520 m.

Vietoj kurioj nors kitoj tokio didumo, kaip čia.

Nors čia ir vaismedžių nėr, kas galės palaikyt juos bevaisiais?

Gausiai jie turi medaus, dūzgesio bičių pilni.

Nuo įvairiausių gėlių laukai aplinkui pakvipę, -

Čia valstiečių būriai pluša juose tarp miškų.

Kad būtų vietos koriams, aukštai išskobiamas medis, -

Padedant rankoms žmogaus, ruošiamas šitaip medus.

Paukščių sparnuotųjų daug strėlėmis jie eikliosiom pašauna.

Daug ir nuo šūvių trankių krinta iš aukšto dangaus.

Ten tarp sparnuočių kitų dažniau susitelkę būreliais 

Simno bažnyčia, statyta 1520 m.

Skraidžioja tetervinai - Plinijaus paukščiai reti.

Jie dideli, būna net sunkesni ir už riebiąją žąsį,

0 jų skanioji mėsa traukia mus savo kvapu.   

 

Koks malonus reginys, kai jie pašauti krinta žemėn!

Juos gi nušovęs šaulys gauna dvejopos naudos:

Kūną maitina mėsa, ir dvasiai ji peno suteikia,

Stiprina ji taip abu - vieną ir kitą drauge.

Ar apgaulingus raizgus, ar tinklus labiau mėgsta kas spęsti.

Darbas toksai nė vienam niekad bevaisis nebus.

Te sau medžioja visi, - visiems bendra ši taisyklė:

Laisvė tokia suteikta jiems dėl gėrybių gausių.

Žūsta savaime ir to sparnuotieji paukščiai ir žvėrys,

Jeigu per šykščiai su jais elgias, turėdamas jų.

Teko ne kartą matyt, kaip didžiuos ežeruos nyksta žuvys,

Jei šeimininkas per daug gailisi gaudyti jas;

Skarulių (Jonavos raj.) bažnyčia,
pastatyta 1622 m.  

0 aptvertajam sode dažniau ir medžiai retėja,





Netgi ir dirvo jšykščioj žūsta pasėliai greičiau.

Visa tai savo krašte dažnai mes stebėdamies matom. 

Ar tokia dievo valia - viską paskleisti žmonėms,

Ar nuo kerų nuostabių čia viskas ir žūna, ir auga, -

Kartais ateina tokia man begalvojant mintis.

Didelė būna čionai žolių ir net žodžių galybė,

Šiaurėj šaltojoj tiek daug burtų baisiųjų giesmių,

Jog neatrodo visai, kad Medėja tik pasaka buvo,

Betgi aiškėja beveik, jog ji gyveno tikrai,



Šv. Jokūbo skulptūra Skarulių bažnyčioje

Jeigu apžvelgtume šių laikų būrimus nuostabiausius, -  

Nors ir krikščionys griežtai juos reikalauja uždraust

Ir paprastai jie tuojau kiekvieną meta į ugnį,

Kad tik galėtų greičiau darbas iškilti aikštėn

To, kurs su burtų veiksmais yra bent kiek susirišęs

Ar, matydamas juos, tuoj nesistengia pranešt.

Jeigu gandai nelemti tiktai apie ką nors pasklinda,

Nors padaryti darbai glūdi tamsos apgaubti,

Bet jį pačiumpa tuojau ir, rankas jam ir kojas surišę,

Įmeta beregint ten į sūkuringas gelmes:

Jeigu jis skęsta, tada tikrai už nekaltą jį laiko,

Jei atvirkščiai, -visuomet būna apkaltintas jis.

Matėm, kaip jie surišti vandens srovėje verpetingoj

Grūmės, panert geisdami galvas į šaltas bangas;

Visa tai matė minia, šaukdama siaubingai ant kranto;

Baimė be galo kraupi apėmė tąsyk mane.

Trirankis šv. Kazimieras Apie 1520  m.
 (Arkikatedroje) -  renesansinės tapybos
 pavyzdys

Nuo šiurpulingos galvos vanduo betekėdamas traukės,

Jis man atrodė tada, tarsi nebūtų vanduo.

Bet teisingesnė ugnis, kuri gali įvykdyt tą siaubą

Ir atitolint dažnai tokį baisumą, kaip šis.

Jeigu kas tuo abejos, tas galės net ir pats įsitikint,

Kad taip yra Lietuvoj ir kad aš tiesą sakau.

Bet tų būrimų, kuriais raganaujančios moterys verčias,

Vyrai aptingę - ir tie - imas gana neretai.

To aš nenoriu minėt, užtenka tik viena nurodyt:

Visa tai mūsų miškams turi menkutės reikšmės.

Nors ir be galo yra visur įvairiausių linksmybių,

Bet iš jų girioms didžioms būna mažiausia naudos. 

Jų tik viena puošmena, kad jos turi žvėrių kilmingiausių    

Kuo gausingiausias bandas, tinkamas vyrams šauniems;

Grūdina jie medžiokle savo dvasią, įgytą iš Marso,

Ir laisvą laiką joje leidžia, didžiai vargdami.

Brastos Biblijos titulinis lapas.
1563 m.

Šitokis vargas yra naudingas ir grūdina kūną,

Kurs net išlieka stiprus ir po senatvės našta;

Jis ilgam laikui žmogaus gyvenimą žemėj pratęsia,

Kaip mums pati patirtis liudija tai iš tiesų;      

Taip jisai amžių žmogaus išsaugo be žilojo plauko, 

Aštrina jis ir jausmus, teikia žvalumo šaunaus.

Kai tik įtempiam stipriau ausis, vos kam sukrebždėjus,

Mums beklausant tada, puikiai stiprėja klausa;

0 kai švelniuoju žvilgsniu mes žiūrim į tolių platybes,

Savo šviesiosioms akims gauname vaistų gerų.

Taipgi medžiotojas tuo bemedžiodamas nuolat naudojas,

Savo ausies budrumu stiprina jėgą regos.