 |
| Jyoti Singh Pandey |
Bet visuomenė kinta, modernėja, ir dabar Indija atsidūrė lūžyje, kai vis daugiau moterų atranda save už šeimos ribų. Likusiai visuomenės daliai teks prisitaikyti. Kokiu būdu? Ar tai nesugriaus visuomenės giluminės struktūros? Ar tokia prievarta yra protestas? Nežinau. Bet negalima, neįmanoma taikstytis su tuo, kad kažkas gali žlugdyti ar žudyti, prievartauti žmones dėl to, kad žudikų, prievartautojų pažiūros skiriasi nuo tų moterų....
Skaitymui - indės indų kilmės kanadiečių rašytojos Shilpi Somaya Gowda romano "Slapta duktė" ištrauka. Autorė - gimusi ir augusi Toronte, emigrantų iš Mumbajaus šeimoje, įgijo puikų universitetinį išsilavinimą ir dar besimokydama koledže 1991 metų vasarą praleido vienoje Haidarabado našlaičių prieglaudoje Indijoje. Atvykusi kaip savanorė Gowda greitai pritapo prie tenykščio gyvenimo būdo ir būtent ten jai kilo sumanymas parašyti romaną „Slapta duktė“.
I
GEDULO AUŠRA
Nepasakiusi niekam nė žodžio, ji temstant atėjo į negyvenamą lūšną, kai tik pajuto pirmuosius aiškius truktelėjimus įsčiose. Trobelė tuščia, išskyrus demblį, ant kurio ji guli, pritraukusi prie krūtinės kelius. Kūnu nusirita dar viena skausmo banga, Kavita suleidžia nagus į delnus ir sukanda dantimis šaką. Alsuoja sunkiai, bet lygiai, laukdama, kol išsipūtęs įtemptas pilvas atsileis. Įsmeigia akis į blyškų gelsvą šešėlį asloje, metamą mirkčiojančios žibalinės lempos, vienintelės draugės niūriomis nakties valandomis. Slopino riksmą, kol įstengė. Iš sąrėmių Kavita supranta, kad netrukus jos klyksmai prišauks kaimo pribuvėją. Meldžiasi, kad kūdikis gimtų prieš aušrą, nes vyras retai pabunda prieš saulėtekį. Tai pirma iš dviejų maldų už vaiką, Kavita prisibijo prašyti dievų per daug.
Tolumoje sugruma perkūnas, atitardamas lietaus grėsmei, tvyrojusiai kiaurą dieną. Oras pritvinkęs drėgmės, ji prakaito lašais sėda Kavitai ant kaktos. Kai dangūs pagaliau praplyš ir pliūptelės liūtis, palengvės. Musonas jai visada kvepėdavo savi-tai: dargana ir žeme, lyg laukai, derlius ir lietus būtų sumišę su oru. Naujos gyvybės kvapas.
Nuo staigaus sąrėmio jai užgniaužia kvapą. Ploną medvilninę sario palaidinukę, plėšiančią mažučius kabliukus tarp krūtų, Ilamsiomis dėmėmis išmargino prakaitas. Šį kartą ji labiau išsipūtė. Prie keturių akių vyras bardavosi, kad ji menkai prisidengusi, bet Kavita girdėjo, kaip jis kitiems vyrams giriasi jos krūtimis, lygindamas jas su prinokusiais melionais. Jos nuomone, geras ženklas, kad kūnas šį kartą atrodo kitaip, nes vyras ir kiti spėja, jog dabar gims berniukas.
Staiga jai pašoka baimė, ta pati troški baimė kaip per visą nėštumą. Kas bus, jei visi klysta? Antroji jos malda, karštesnė už pirmąją, kad nepagimdytų dar vienos mergytės. Dar kartą to nebeiškęs.
Ji nebuvo pasirengusi tam, kas įvyko praėjusį kartą. Vyras įsiveržė į kambarį beveik iškart, kai pribuvėja nupjovė virkštelę. Kavita užuodė šleikščiai saldų čikū degtinės kvapą. Džasu skubomis nužvelgė Kavitos glėbyje besiraitantį naujagimės kūnelį, ir jo veidu perbėgo šešėlis. Jis nusisuko.
 |
| Deivė Sita - pavyzdys kiekvienai indei. Jos veiklos vieta - namai |
Gimdymo skausmai pakirto jėgas. Iš paskutiniųjų bandė suprasti. Kai Džasu prišoko prie jos, buvo per vėlu. Ji nesuskubo sustabdyti vyro, ir šis išplėšė mergytę iš glėbio. Kavita puolė į priekį, tiesdama rankas ir klykdama garsiau nei tada, kai ją plėšė besiveržiančio lauk kūdikio galvytė, bet ją sulaikė pribuvėja. Dzasu išlėkė iš trobos su spiegiančia dukrele, vos spėjusią šiame pasaulyje įkvėpti pirmą kartą. Ir paskutinį, suprato Kavita tą siaubingą akimirką.
Pribuvėja atsargiai ją stumtelėjo guldydama.
- Tegu eina, dukra. Dabar tegu eina. Jau viskas. Dabar ilsėkis. Prisikentėjai.
Dvi dienas Kavita susirietusi kėksojo ant šiaudinio demblio, patiesto ant aslos. Nedrįso paklausti, kas atsitiko kūdikiui, tik vylėsi, kad mergytė, ar ji buvo nuskandinta, ar pasmaugta, ar palikta mirti iš bado, ilgai nesikankino. Jos mažutis kūnelis buvo palaidotas, sielos neišvadavo kremacija. Kaip daugybė mergyčių, jos pirmagimė grįžo į žemę gerokai per anksti.
Tas dvi dienas Kavitos niekas nelankė, išskyrus pribuvėją. Ši ateidavo du kartus per dieną, atnešdavo maisto ir švarių skudurų sugerti srūvančiam kraujui. Kavita raudojo, kol užtino akys, kol jai ėmė atrodyti, kad visos ašaros išverktos. Bet paaiškėjo, kad tai tik gedulo aušra, tai žiauriai priminė pilnos pieno krūtys ir kitą mėnesį išslinkę plaukai. Po tos nakties kaskart, pamačius mažą vaiką, jai nutrūkdavo širdis, ir ji vėl prisimindavo.
Kai Kavita atsikvošėjo iš sielvarto, jos netekties niekas nepripažino. Kiti kaimo gyventojai jos nepalaikė ir neguodė. Džasu tėvų namuose, kur juodu gyveno, ji sulaukė tik niekinamų žvilgsnių ir neprašytų patarimų, kaip kitą kartą pastoti sūnumi. Kavita buvo seniai pripratusi, kad nėra savo likimo šeimininkė. Aštuoniolikos metų ištekinta už Džasu, kasdien plušėdavo: nešdavo vandenį, skalbdavo drabužius, taisydavo valgį. Kiaurą dieną darydavo, ko prašydavo vyras, o sugulusi su juo naktį, irgi tenkindavo jo norus.
 |
| Moteris Indijoje privalo turėti globėja - tėvą, vyrą, sūnų. Vyrui mirus, našlė, norėdama netapti atstumtąja, susidegindavo. |
Dahanū, Indija -1984 KAVITA
Ją vėl perveria skausmas, šį kartą iš gilumos, bukos geležtės virtusios dantytais ašmenimis. Kavita nebespėja įkvėpti tarp viena po kitos atsiritančių skausmo bangų. Šlaunys virpa, nugara tvinkčioja, ir ji nebeištvėrusi suklinka. Net jos pačios ausims tas garsas nebepanašus į žmogaus balsą. Kūnas, užvaldytas pirmykščių žemės, medžių, oro galių, jai nebepriklauso. Lauke tamsų dangų nutvieskia staigus žaibo blyksnis, o nuo griaustinio sudreba žemė. Šaka tarp sukąstų dantų skyla, burnoje žalios medienos skonis. Paskui Kavita apgaubia drėgna šiluma, ir ji nebejaučia nieko.
Vėl pramerkusi akis, Kavita išvysta pribuvėją - ši skečia jai kojas, paskui įsitaiso tarp jų.
- Beti, reikėjo pakviesti anksčiau. Būčiau atėjusi. Kiek laiko tu čia viena? Jau kūdikio galva matyti. Dabar nebeilgai. Antrą
kartą daug... -Jos balsas nutrūksta.
- Dai dži, paklausykit. Nieku gyvu neleiskit mano vyrui paimti šio kūdikio. Pažadėkit... pažadėkit! - spiegia Kavita.
- Tian, dži gerai, kaip nori, - sako pribuvėja. - Bet dabar, vaikeli, stanginkis.
Tikrai. Vos kelis kartus pasistanginusi, Kavita išgirsta raminamą verksmą. Pribuvėja skubiai nuprausia ir suvysto naujagimį. Kavita iš paskutiniųjų atsisėda, nubraukia nuo veido drėgnų plaukų kuokštus ir paima vaiką ant rankų. Glosto juodus susivėlusius kūdikio plaukelius, žavisi mažučiais pirščiukais, graibančiais orą. Prisispaudžia mažą kūnelį, geria jo kvapą, paskui prikiša prie burnelės krūtį. Vaikas pradeda tingiai žįsti, o Kavita jį lėtai išvysto.
Niekas neišklausė mano maldų, Kavita užsimerkia, kūnas virpa nuo begarsio verksmo. Ji pasilenkia į priekį, čiumpa pribuvėją už rankos ir sušnibžda:
- Dai dži, niekam nesakykit. Greičiau eikit pas Rūpą ir atveskit ją čia. Niekam, girdit?
- Han, dži. Taip, vaikeli. Laimės tau ir tavo kūdikiui. Dabar pailsėk. Atnešiu užvalgyti.
Pribuvėja išeina į naktį. Valandėlę pastovi, išrietusi nugarą, paskui pasiima plieninį indą su savo reikmenimis ir nupėdina.
Kai į lūšną prasisunkia apyaušrio šviesa, Kavita pabunda ir pajunta tvinksintį skausmą dubenyje. Pasimuisto, ir akys užkliūva už naujagimės, ramiai miegančios šalia. Sugurgia pilvas. Ji alkana kaip vilkas. Prisitraukia šalia padėtą dubenėlį su ryžiais ir valgo. Pasisotinusi, bet vis dar išsekusi, vėl atsigula ir klausosi bundančio kaimo garsų.
Netrukus sugirgždėjusios atsidaro durys, ir į vidų plūsteli skaisčių spindulių pluoštas. Įeina Džasu švytinčiomis akimis.
- Kur jis? - žaismingai pamoja. - Kur mano mažasis karalaitis? Greičiau, greičiau... parodyk jį man! - Vyras eina prie jos, išskėtęs rankas.
Kavita nustėrsta. Prispaudžia naujagimę prie krūtinės ir nerangiai bando atsisėsti.
- Ji čia. Jūsų mažoji karalaitė čia. - Išvysta, kaip apsiniaukia Džasu akys. Stipriai apsiveja kūdikį drebančiomis rankomis,
gindama mažą kūnelį.
- O ne! Dar viena mergaitė? Kas tau yra? Duok pažiūrėti! - rėkia jis.
 |
| Protestai prieš prievartą nuvilnijo visoje Indijoje |
Jis žengia kelis žingsnius, paskui jo veidas sušvelnėja, ir Džasu suklumpa ant kelių šalia žmonos.
- Paklausyk, Kavita, juk supranti, kad negalime pasilikti šio kūdikio. Mums reikia berniuko, užvado laukuose. Ir vieną vaiką bus sunku išpenėti, o jeigu turėsime du? Mano pusbrolio dukrai jau dvidešimt treji, o ji vis dar netekėjusi, nes jis negali sukrauti jai kraičio. Mūsų šeima neturtinga, Kavita. Supranti, kad negalime.
Jos akys vėl pritvinksta ašarų, ir ji purto galvą, kol jos pabyra. Alsuoja nelygiai. Kietai užmerkia akis, kad galėtų įkvėpti. Atsimerkia ir įsistebeilija į vyrą.
- Šį kartą neleisiu jums jos atimti. Neleisiu. - Kavita atsitiesia, nors skauda siaubingai. -Jei pabandysit, jei bent pabandysit jums teks pirmiau užmušti mane. - Ji pritraukia kelius prie krūtinės. Akies kampučiu dirsteli į duris ir nusprendžia, kad penkiais greitais žingsniais jas pasiektų. Prisiverčia nejudėti, nenuleisdama nuožmių ryžtingų akių nuo Džasu.
- Kavita, liaukis, ar galvos netekai? Mes negalime jos pasilikti. - Jis skėsteli rankomis. - Ji taps našta mums ir vargu mūsų šeimai. Ar to tu nori? - Vyras vėl stovi šalia jos.
Kavitai išdžiūsta burna. Liežuvis pinasi, tariant žodžius, kūnų ji neleisdavo sau apgalvoti, bet jie krebždėdavo tolimiausiose sielos kertelėse.
- Duokit man vieną naktį. Tik vieną naktį su savo vaiku. Galit jos ateiti rytoj.
Džasu tebetyli, žiūrėdamas į žemę.
- Prašau. - Galvoje ima garsiau kaukšėti plaktukai. Ji nori klykti, kad perrėktų tą garsą. - Tai mūsų kūdikis. Mes kartu ją sukūrėme. Aš ją nešiojau. Duokit man vieną naktį prieš pasiimdamas.
 |
| Jyoti Singh Pandey - prie koledžo ir ligoninėje |
Staiga mergytė pabunda ir pravirksta. Džasu pakelia akis, krūptelėdamas atsikrato stingulio. Kavita prispaudžia naujagimę prie krūtinės, ir vėl įsiviešpatauja tyla.
- Džasu, - sako ji, ir iš žmonai nebūdingo kreipimosi į vyrą vardu matyti, kokie rimti jos ketinimai. - Dabar išklausykite mane. Jei neleisite net tiek, prisiekiu padaryti taip, kad daugiau vaikų neturėčiau. Suniokosiu savo kūną, kad daugiau jums negimdyčiau. Niekada. Suprantat? Kas tada jums bus? Kas tekės už jūsų dabar, kai sulaukėte tokio amžiaus? Kas pagimdys jums išsvajotąjį sūnų? - Kavita žiūri į vyrą, kol jis nusuka akis.
ILGA KELIONĖ
Dahanū, Indija - 1984
KAVITA
Vos pradėjus švisti, Kavita su Rūpa išeina iš kaimo. Kavitos žaizdos dar neužsitraukė, kūnas dar neatsigavo, bet ji pasiryžo keliauti, nepaisydama sesers nerimo. Vakar Rūpa sutiko ją palydėti į našlaičių prieglaudą mieste. Sesuo per šešerius metus susilaukė keturių vaikų, todėl pernai, kai gimė penktas, susirado prieglaudą Bombėjuje. Kavita žinojo, nors kaime niekas apie tai nekalbėdavo. Maldavo Rūpą ją nuvesti, nors kelionė pavojinga. Net jei jos laimingai grįš iš miesto, vyrai pasius.
Jau karšta, šunkeliai sugėrė beveik visą lietų, tik kelios išdavikiškos balos telkšo pakraščiuose. Iki vakaro išnyks ir jos, bus išgertos budrių saulės spindulių. Pėsčiomis kelionė į miestą truktų kelias valandas, bet joms pasisekė, gretimame kaime jas sutiko pavėžėti valstietis, jaučių kinkiniu gabenantis ryžių derlių į miestą. Jos sėdi vežimo gale tarp tuzino maišų iš storo audeklo, sario pakraščiu dengdamosi akis ir burną nuo dulkių debesų, keliamų galvijų kanopų. Negrįstas kelias kratus, o saulė kyla vis aukščiau ir negailestingai kepina.
- Behna, prigulk. Pailsėk, - sako Rūpa, tiesdama rankas į kūdikį. - Aš ją palaikysiu. Nagi, duok tetai. - Ji blankiai šypteli.
Kavita papurto galvą ir įsižiūri į laukus. Ji supranta, kad sesuo bando sumažinti būsimą skausmą. Rūpa pasakojo, kaip sunku pernai buvo atiduoti vaiką į prieglaudą, o ji jau turi keturis. Ji prisipažino Kavitai, kad tebegalvoja apie tą kūdikį, gulėdama lovoje, apie savo vaiką, pamestą kažkur pasaulyje. Bet Kavita neatsižadės to trupučio laiko, kuris dar liko. Ji iškentės savo kančią Bombėjuje, bet ne anksčiau.
 |
| Masiniai protestai |
Net kai jos buvo mažos, Kavita elgdavosi veikiau kaip suaugusi negu kaip vaikas. Prasidėjus liūtims, Kavita, užuot dūkusi, bėgdavo nukabinti nuo virvės lauke džiūstančių drabužių. Kai jos lauko pakraštyje rado krūvą nupjautų cukranendrių, Rūpa pasičiupo tiek, kiek galėjo panešti, ir pakeliui namo be paliovos graužė plaušingus stiebus. Kavita paėmė vieną ir po pietų išvirė tėvams arbatos. Atėjus laikui tekėti, Kavitos šeima iš kailio nėrėsi, kad jos prastumas nekristų į akis. „Neužmiršk, - primindavo Rūpa seseriai, rūpestingai vedžiodama aplink akis kadžaliu, - kai susitiksite, pakelk akis, negaudyk jo žvilgsnio, tik pasirūpink, kad jis pamatytų tavąsias." Sesuo tikėjosi, kad jaunikį sužavės gražiausias Kavitos veido bruožas - nuostabios šviesiai rudos akys.
Bet Kavitai buvo sunku šypsotis, net droviai, kaip buvo mokoma, kai apžiūrėti nuotakos atvykdavo jaunikis su šeima. Vėliau vaikinai visada sugalvodavo dingstį atsisakyti santuokos. Tik sukrapštę neįprastai didelį kraitį, tėvai įstengė parūpinti Kavitai vyrą ir atlikti, jų nuomone, savo didžiausią pareigą. Nors Džasu kartais būdavo sunkiai sukalbamas, Kavita suprato, kad turi būti dėkinga. Kiti kaimo vyrai buvo tinginiai, mušdavo žmonas arba pragerdavo uždarbį. Bet nė viena nenorėjo vargšės vienišos senės, nesaugomos vyro, likimo.
Sulig kiekvienu vežimo krestelėjimu dulkėtame kelyje Kavitai pilvą perveria skausmas. Ji pradėjo kraujuoti šįryt, kai tik išėjo. Nusišluosto per koją sruvenantį kraują sario klostėmis, kol nepamatė Rūpa. Ji supranta, kad vienintelė Ušos viltis - vaikų namai mieste. Uša, aušra. Vardą ji sugalvojo ramiomis ankstyvo ryto valandomis, kai pribuvėja paliko jas vienas. Jis skambėjo mintyse, kai ji žiūrėjo į savo mažutę mergytę, stengdamasi įsidėmėti kiekvieną jos veido bruožą. Kai į trobelę įsėlino pirmieji saulės spinduliai ir pragydo gaidžiai, Kavita tylomis davė vardą dukteriai.
Didelė galia duoti vardą kitai gyvai būtybei, suvokia ji, žiūrėdama į vaiką. Kai ištekėjo už Džasu, jo šeima pakeitė jos vardą į Kavita, nes jiems ir kaimo astrologui jis tiko labiau nei Lalita, vienintelis vardas, kurį jai išrinko tėvai. Antras ir trečias vardas buvo tėvo: jie keičiami vyro vardais. Bet Kavitai buvo apmaudu, kad Džasu atėmė iš jos ir pirmą vardą.
Uša - vienos Kavitos išrinktas vardas, slaptas slaptos dukters vardas. Nuo šios minties ji šypteli. Kokia brangi jai vienintelė diena, praleista su dukrele. Kavita buvo išsekusi, bet negalėjo užmigti, nenorėjo praleisti nė akimirkos. Ji glaudė mažylę prie savęs, žiūrėjo, kaip kvėpuojant kilnojasi maža krūtinytė, lietė retus antakėlius ir švelnios odelės raukšles. Sūpuodavo Ušą, kai ši pravirkdavo, o tas kelias akimirkas, kai naujagimė nemiegojo, Kavita savitose jos akyse su auksiniais šlakeliais, dar gražesnėse negu motinos, aiškiai išvydo save. Jai buvo sunku patikėti, kad tokia graži būtybė yra jos. Ji neleido sau galvoti, kas bus po šios dienos.
Ši mergytė bent jau gyvens - gaus progą augti, mokytis, gal net ištekėti ir susilaukti vaikų. Kavita supranta, kad, atsižadėdama dukters, sykiu atsižada ir vilties padėti jai gyvenimo kelyje.
Uša niekada nesužinos, kas jos tėvai, bet jai paliekama gyvybė, ir tiek turės užtekti. Kavita nusimauna vieną iš dviejų plonų sidabrinių apyrankių, kurias visada nešioja ant liauno riešo, ir užmauna Ušai ant kulkšnies.
- Atleisk, kad daugiau nieko negaliu tau duoti, beti, - kužda ji, įsikniaubusi į pūkuotą galvelę.
Atgal į redakciją jie važiuoja tylėdami. Asai sukasi galva nuo ką tik matytų veidų ir ką tik girdėtų neįsivaizduojamų istorijų. Pajunta Mynos žvilgsnį.
- Ką apie tai manai? - klausia Myna. Švelniau, nei Aša tikėjosi.
Ar pasakyti, kad ją apėmė siaubas pamačius, kaip šioje šalyje gyvena žmonės? Kad kai kurios mergaitės nelanko mokyklos, nes nuo trejų metų eina ruošą? Kad nieko nestebina vaikas be abiejų kojų?
- Manau, pradžia gera, - sako Aša. - O kaip jums atrodo?
- Apskritai neblogai. Išgirdome keletą tinkamų istorijų, būdingų gyvenimui Dharavyje. Gal ką nors pamiršai ir norėtum atsigriebti kitą kartą? - klausia Myna.
- Mes nesikalbėjome su vaikinais. Ir vyrais. Nė vieno nemačiau. - Aša žvelgia pro langą į sausakimšus šaligatvius. - Kodėl, kai išeinu į lauką, atrodo, kad gatvės pilnos vyrų, o Dharavyje šiandien matėme tik moteris?
- Aša, - sako Myna, - yra ne tik dvi - turtuolių ir vargšų - Indijos, bet ir dvi - vyrų ir moterų - Indijos. Moters valdos - namai, ji rūpinasi šeima, rikiuoja tarnus. Vyro valdos - pasaulis, jis dirba, valgo restorane. Todėl tu, moteris, čia eidama gatve, jautiesi mažuma. Aplink vieni vyrai. Kartais jie mėgsta kabinėtis prie moterų, kurios nesėdi namie.
Aša prisimena švilpimą, gašlias šypsenas vyrų, kuriuos kartais sutinka gatvėje, norą pritaikyti savigynos veiksmus, išmoktus per kursus studentų bendrabutyje.
- Be to, taip ne tik atrodo, taip ir yra. Šioje šalyje mes - mažuma. Juk žinai, kad gimstamumas Indijoje visiškai sujauktas? Kiekvienam tūkstančiui berniukui gimsta devyni šimtai penkiasdešimt mergaičių*. - Myna žiūri į tolį. - Motina Indija nevienodai myli savo vaikus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą