Artėja Kalėdos, ir regis kasmet kartojame tą patį ritualą - nupinti Avento vainiką (o velnias, žvakes ne tos spalvos nupirkau, o tos spalvos į žvakių laikiklius nelenda), sukurpti su vaikais advento kalendorių (šiemet statėme 25 popierines eglutes su užduotėlėmis kiekvienai dienai), prisiminti kada reikia kepti kalėdinius meduolius, o kada jau galima ir pyragus, supirkti dovanėles (geriausia slėpti mašinoje prie atsarginio rato), o atopūčiui - nukritus at sofos pažiūrėti kokį nors labdaros renginį ir paaukoti 5 litus SMSke, kad būtų atlikta kažkokia mistinė kalėdinė pareiga - kam nors ką nors paaukoti. O kodėl per Kalėdas reikia aukoti? Krikščionybė liepia rūpintis vargšais ištisus metus, naujosios, vartojimo amžiaus Kalėdos tokio žodžio išvis nežino....
ir tada į galvą ateina - "Kalėdinė dvasia". Tokią kaip Biblijos Senajame Testamente, Izaijo knygoje, kur Dievas žada rojų žemėje:
"Ganysis vilkas draug su ėriuku,
liūtas šiaudus šlėmš kaip jautis,
o angies penas bus dulkės.
Nebebus užgavimo nei niokojimo
visame mano šventajame kalne"
O šiuolaikiniame pasaulyje, koks pranašas atnaujino šią kalėdų dvasią? Dikensas. XIX amžiaus vidurio rašytojas. Gyvenęs sudėtingu laiku - vyko pramoninė revoliucija, greita kaita, kai daug žmonių neteko tradicinio pragyvenimo šaltinio, pasitraukė iš įprasto jiems gyvenimo ritmo, iš gimtosios aplinkos. Žemdirbių ir jūreivių šalis tapo pramonės kraštu. O žmonės taip greitai nepersiorientuoja, tapę pramonės darbininkais kai kurie tiesiog tapo išblokštaisiais į gyvenimo paraštę. Kaip jaunas Dikensas, kurio tėvas už skolas pakliuvo į kalėjimą, gi 12 metų jaunuolis tapo visos nemenkos šeimos išlaikytoju. Kelią iki populiarumo rašytojas nuėjo per vargo pažinimą, žurnalisto duoną ir rašytojo, kovojančio už tai, kad pelną gautų ir tekstų kūrėjai, ne vien leidėjai.
Pirmas posmas
MARLIO ŠMĖKLA
Pradėsiu nuo to, jog Marlis mirė. Tuo abejoti anaiptol nereikia. Liudijimą apie jo laidotuves pasirašė kunigas, zakristijonas, karstadirbys ir vyriausiasis gedėtojas. Pasirašė ir Skrudžas, o jeigu Skrudžas pridėdavo ranką prie kokio nors dokumento, tai biržoje jį labai vertindavo.
Taigi seniokas Marlis buvo negyvas it vinis durų staktoje.
Įsidėmėkit: aš nenoriu pasakyti, kad iš savo patirties žinau, jog vinis, įkalta į durų staktą yra kažkaip ypatingai negyva. Esu linkęs laikyti į karstą įvarytą vinį esant pačiu negyviausiu daiktu iš visų geležies dirbinių. Bet šiame palyginime glūdi sentėvių išmintis, ir aš nenoriu jos trikdyti savo nepadoriomis šnekomis, nes tai gali įstumti mūsų šalį į pražūtį. To dėlei duokite man valią dar sykį pakartoti: Marlis buvo negyvas it vinis durų staktoje.
Ar Skrudžas žinojo, kad jis mirė? Be abejo, žinojo. Kitaip ir būti negalėjo. Skrudžas ir Marlis buvo dalininkai nuo neatmenamų laikų. Skrudžas buvo vienintelis jo testamento vykdytojas, vienintelis jo reikalų tvarkytojas, vienintelis jo teisių perėmėjas, vienintelis jo turto paveldėtojas, vienintelis draugas ir vienintelis žmogus, palydėjęs jį į kapus. Ir vis dėlto Skrudžas nebuvo labai sukrėstas šio liūdno įvykio ir netgi tą pačią laidotuvių dieną pasirodė kaip tikras verslo žmogus, pažymėdamas ją ganėtinai sėkmingu sandėriu.
 |
| Karalienė Viktorija su šeima. Šios karalienės vardu vadinama ištisa epocha |
Paminėjęs Marlio laidotuves, aš norom nenorom grįžtu prie to, nuo ko pradėjau. Nebuvo jokios abejonės, jog Marlis mirė. Šitai būtina aiškiai suvokti, kitaip istorijoje, kurią ketinu papasakoti, nebus nieko įstabaus. Juk jeigu mes nebūtume visiškai įsitikinę Hamleto tėvą mirus dar prieš prasidedant vaidinimui, tai jo pasivaikščiojimas vėjuotą naktį ant pylimo, supančio jo paties tvirtovę, neatrodytų kažkoks ypatingas, šiaip ar taip, nė kiek ne ypatingesnis nei bet kurio pagyvenusio džentelmeno įgeidis sutemus paslankioti po kokią nors gairingą vietovę, tarkim, Šv. Povilo kapines. Ir vien dėl to, kad apstulbintų ir taip pakrikusią savo sūnaus sąmonę.
Skrudžas niekada neištrynė senojo Marlio vardo iškaboje. Dar ilgus metus virš jo kontoros durų tebekabojo užrašas: „Skrudžas ir Marlis". Firma „Skrudžas ir Marlis" buvo gerai žinoma. Kartais koks nors verslo naujokas Skrudžą vadindavo Skrudžu, o kartais - Marlių. O Skrudžas atsiliepdavo šaukiamas ir vienaip, ir antraip: jam būdavo vis tiek pat.
 |
| Paminklas karalienei Viktorijai Londone |
Nei karštis, nei šaltis beveik neturėdavo Skrudžui įtakos. Šiluma jo nesušildydavo, žiemos speigas nesušaldydavo. Pats žvarbiausias vėjas nebūdavo už jį žiauresnis, baisiausia pūga atšiauresnė, liūtis nuožmesnė. Bjauriausias oras jam niekuo nepakenkdavo. Smarkiausias lietus, sniegas, kruša ir šlapdriba galėdavo pasigirti tik vienu pranašumu prieš Skrudžą - jie būdavo dosnūs, o Skrudžas - niekuomet.
Niekas niekada nesustabdydavo jo gatvėje ir maloniai neprakalbindavo: „Kaip gyvuojate, mielasis Skrudžai? Kada aplankysite mane?" Elgetos neišdrįsdavo prašyti jo išmaldos, vaikinai nesiryždavo paklausti, kelinta valanda, joks žmogus per visą gyvenimą Skrudžo nėra paprašęs parodyti jam kelią. Net neregių vedliai šunys jį pažindavo ir, pamatę ateinantį, tempdavo savo šeimininkus į kokį nors tarpdurį ar kiemą, o paskui, vizgindami uodegas, tarsi sakydavo: „Jau geriau neturėti nė vienos akies kaip tu, neregy, negu turėti piktą akį".
 |
| Regento aikštė Londone - Viktorijos (ir Dikenso) laikais |
Bet Skrudžui buvo nė motais. Priešingai, jam net patiko visa tai. Skintis kelią per minios spūstį, vengiant užuojautos kitiems žmonėms, kaip teigė žinovai, Skrudžui buvo pats didžiausias malonumas.
 |
ir dabar |
Ir štai vieną kartą - ir ne bet kada, o per pačias Kūčias - senis Skrudžas darbavosi savo kontoroje. Lauke buvo šalta, niūru, žvarbu, be to, ūkanota, ir jis girdėjo, kaip už lango žmonės zuja ten ir atgal, daužydami rankas f šonus ir smarkiai kaukšėdami kojomis, kad nors kiek sušiltų. Bokšto laikrodis ką tik išmušė tris, bet jau buvo visiškai sutemę; tiesą sakant, ir nuo pat ryto beveik neprašvito, todėl kaimyninių kontorų languos visąlaik mirksėjo žvakės, nelyginant rausvos dėmės ant pilkšvos oro marškos. Migla skverbėsi pro kiekvieną plyšį ir rakto skylutę, o lauke buvo tokia tiršta, jog kitapus siauro kiemelio stovintys namai atrodė it vaiduokliai. Žvelgdamas į žemyn krintančius purvinus rūko debesis, užklojančius visus daiktus, galėjai pamanyti, jog pati gamta kažkur netoliese verda gausybę alaus šventėms.
Skrudžas laikė kontoros duris praviras, kad galėtų prižiūrėti savo raštininką, kuris gretimoje tamsioje kamaraitėje ar, greičiau, podėliuke, perrašinėjo laiškus. Skrudžo židinyje ugnis vos tesikūreno, o raštininko - dar gerokai mažiau, tarsi ten būtų rusenusi vienut vienutėlė anglis. Bet jis negalėjo įmesti jų daugiau, nes dėžė su anglimis stovėjo Skrudžo kambaryje, o kai tik raštininkas pasirodydavo ten su semtuve rankoje, šeimininkas nedelsdamas įspėdavo, jog juodviem gali tekti išsiskirti. Tuomet raštininkas apsitūlodavo savo balta vilnone kaklajuoste ir bandydavo sušilti prie žvakės, tačiau būdamas ne itin lakios vaizduotės ir čia ne ką telaimėdavo.
- Linksmų Kalėdų, dėde! Duok, Dieve, jums sveikatos! - suskambo džiaugsmingas balsas. Tai buvo Skrudžo sūnėnas. Jaunuolis įsiveržė taip netikėtai, kad Skrudžas nespėjo nė pamatyti, kai šis atsidūrė šalimais.
- Tfu! - suburbėjo Skrudžas; - Kvailystė!
Skrudžo sūnėnas smagiai žingsniuodamas per tokį rūką ir šaltį taip įkaito, kad visas tartum degte degė. Skruostai įraudę, net gražu žiūrėti, akys žiburiuoja, iš burnos verčiasi garas.
 |
| Fleese gatvė. Ja kasdien į darbą vaikščiojo Dikensas |
- Kalėdos - kvailystė? - nustebo Skrudžo sūnėnas. - Dėdule, jūs tikriausiai ne tą norėjote pasakyti?
- Kaip tik tą, - patvirtino Skrudžas. - Linksmų Kalėdų! Kokią teisę tu turi linksmintis? Dėl ko turi linksmintis? Juk esi ganėtinas skurdžius.
- Va, kad nori! - džiugiai atšovė sūnėnas. - Tai kokią teisę jūs turit būti toks paniuręs? Dėl ko jūs toks gaižus? Juk esate ganėtinas turtuolis.
Skrudžas taip staigiai nesumesdamas, ką į tai atsakyti, tik vėl pakartojo savo „Tfu" ir pridūrė dar „Kvailystė!"
- Nepykit, dėdule, - ramino jį sūnėnas.
- Kaip aš nepyksiu, - niršo dėdė, - jei reikia gyventi tarp tokių mulkių kaip tu. Linksmų Kalėdų! Tegu prasmenga skradžiai tos linksmos Kalėdos! Kas yra Kalėdos tokiems kaip tu? Ogi metas apmokėti sąskaitas neturint nė skatiko kišenėje. Laikas, kai pasijunti metais senesnis ir nė menką nieką nepraturtėjęs. Laikas suvesti metinį balansą, o čia paaiškėja, jog per ištisus dvylika mėnesių negavai jokio pelno, vien tik nuostolius. Jei būtų mano valia, - nepatenkintas varė toliau Skrudžas, - aš tokius avigalvius, kurie, kur buvę, kur nebuvę, šūkaloja: „Linksmų Kalėdų! Linksmų Kalėdų!", išvirčiau kartu su šventiniu pudingu ir palaidočiau įsmeigęs į pačią širdį dyglialapį bugienį. Tikrai taip padaryčiau.
- Dėdule! - maldavo sūnėnas.
- Sūnėne! - atkirto dėdė. - Švęsk savo Kalėdas, kaip išmanai, o man leisk jas švęsti taip, kaip aš noriu.
- Švęsti! - sušuko Skrudžo sūnėnas. - Bet jūs visiškai nešvenčiate jų.
 |
| Karalienės Viktorijos deimantinis jubiliejus |
- Yra daug gerų dalykų pasaulyje, iš kurių neturėdavau jokios naudos, - atsakė sūnėnas. - Na, kad ir Kalėdos. Bet, šiaip ar taip, aš ne tik jaučiu Kalėdoms didžiulę pagarbą dėl jų kilnaus vardo ir kilmės, bet ir visada laukiu jų kaip gražiausios šventės - malonių, atlaidumo ir gailestingumo šventės. Man regis, jog tai vienintelė diena visų metų kalendoriuje, kai žmonės, tarsi tylomis susitarę, plačiai atveria savo užsisklendusias širdis ir pamato, jog jų artimieji - netgi vargšai ir bedaliai - yra tokie pat mirtingieji ir kartu su jais dūlina tuo pačiu keliu į kapą, o ne kažkokios kitos padermės būtybės, kurioms lemta eiti kitu keliu. Ir todėl, dėdule, nors Kalėdos man niekada neįmetė į kišenę nei gabaliuko aukso, nei sidabro, tikiu, kad jos padarė ir dar padarys man daug gero, todėl telaimina jas Dievas.
Raštininkas savo podėliuke nejučiomis suplojo rankomis, bet tučtuojau suvokęs, koks nepadorus jo poelgis, puolė žarstekliu maišyti anglis ir galutinai užgesino paskutinę menkutę kibirkštėlę.
- Jeigu išgirsiu dar nors vieną garsą, - sušuko Skrudžas, - tai savo Kalėdas atšvęsite kitoje vietoje! O jūs, sere, esate puikus oratorius, - pridūrė jis, kreipdamasis į sūnėną. — Stebiuosi, kodėl nesėdite parlamente.
- Nepykit, dėde! Apsilankykite rytoj pas mus ir kartu papietausime.
Skrudžas pareiškė, jog jis verčiau apsilankysiąs pas... Taip ir pasakė. Išklojo viską ligi galo ir dar pridūrė keletą nešvankybių.
- Bet kodėl?! - suriko Skrudžo sūnėnas. - Kodėl?
- O kam tu vedei? - paklausė Skrudžas.
- Nes įsimylėjau.
 |
| Gyvenimas Londono gatvėse
Viktorijos epochoje
|
- Įsimylėjai? - suurzgė Skrudžas, tarsi išgirdęs dar vieną kvailystę, juokingesnę net už „linksmąsias Kalėdas". - Taigi viso labo!
- Na bet, dėdule, jūs ir prieš tai nesiteikdavote manęs aplankyti, tai kodėl dabar viską verčiate ant mano vedybų?
- Viso labo! - pakartojo Skrudžas.
- Aš nieko jūsų neprašau, man nieko iš jūsų nereikia. Kodėl mes negalim būti draugai?
- Viso labo! - vėl pasakė Skrudžas.
- Man labai gaila, kad jūs toks užsispyręs. Juk aš niekada nesiginčydavau su jumis, tad kodėl ant manęs pykstate? Norėjau susitaikyti nors per Kalėdas. Na, ką gi, aš ir toliau liksiu smagiai kalėdiškai nusiteikęs. Taigi linksmų Kalėdų!
- Viso labo! - atrėžė Skrudžas.
- Ir laimingų Naujųjų metų!
- Viso labo! - tepasakė Skrudžas.
Ir vis dėlto sūnėnas išėjo neprataręs nė vieno pikto žodžio. Tarpdury dar stabtelėjo ir palinkėjo linksmų švenčių raštininkui, kuris, nors ir sustiręs nuo šalčio, buvo šiltesnis už Skrudžą ir širdingai padėkojo.
- Va, kur dar vienas skystaprotis, - išgirdęs raštininko atsakymą burbtelėjo Skrudžas. - Mano raštininkas, kurs gauna tik penkiolika šilingų per savaitę ir kuriam ant sprando sėdi žmona ir vaikai, ir tas postringauja apie linksmas Kalėdas! Nors imk ir kraustykis į bedlamą (beprotnamį).
 |
| Šeima prie namų Viktorijos epochoje |
Skrudžas užėjo į bažnyčią, paskui vaikštinėjo gatvėmis, stebėjo žmones, skubančius pro šalį, glostė vaikučiams galvas, šnekučiavo su elgetomis, žiūrinėjo pro pusrūsiuose esančių virtuvių langus, pro viršutinius butų langus, ir viskas, ką matė, teikė jam daug džiaugsmo. Jis niekada neįsivaizdavo, kad bet koks pasivaikščiojimas - apskritai bet kas - galėtų suteikti tiek daug laimės. Po pietų pasuko savo sūnėno namų link.
Gal dešimt kartų praėjo ten ir atgal nedrįsdamas pasibelsti. Galiausiai pasiryžo ir stuktelėjo į duris.
- Ar šeimininkas namie, brangute? - paklausė Skrudžas mergaitės. Tikrai graži mergaitė! Labai graži!
- Taip, sere.
- O kur jis, meilute? - toliau klausinėjo Skrudžas.
- Jis valgomajame, sere, kartu su šeimininke. Leiskite, aš jus palydėsiu.
- Dėkoju. Jis mane pažįsta, - skubiai tarė Skrudžas, padėjęs ranką
ant valgomojo durų rankenos. - Užeisiu pats, brangute.
Jis tykiai pasuko rankeną ir įkišo galvą pro duris. Šeimininkai apžiūrinėjo šventiškai padengtą stalą. Jauni šeimininkai tokiais atvejais visada labai skrupulingi ir mėgsta keliskart patikrinti, ar viskas gerai.
- Fredai! - pašaukė Skrudžas.
O dangus galybės, kaip krūptelėjo sūnėno žmona! Skrudžas šią valandėlę buvo visai užmiršęs, kad ji kaip tik sėdi kampe pasidėjusi pakoją, kitaip už jokius pinigus nebūtų jos gąsdinęs.
- Apsaugok, Viešpatie! - suriko Fredas. - Kas gi čia dabar?
- Tai aš, tavo dėdulė Skrudžas. Atėjau pas tave papietauti. Ar priimsi mane, Fredai?
Ar priims jį! Dar gerai, kad iš džiaugsmo besisveikindamas nenutraukė jam rankos. Po penkių minučių Skrudžas jau pasijuto kaip namie. Tokio širdingo priėmimo jis niekada nepatyrė. Jo sūnėno žmona buvo tokia pat kaip tada. Ir Toperis, kai atėjo, ir storulė sesuo, kai atėjo - visi buvo tokie pat kaip vakarykščiame regėjime. Kokia nuostabi vakaronė! Kokie nuostabūs žaidimai, nuostabi santarvė, nuostabi laimė!
Kitą rytą su aušra Skrudžas jau sėdėjo savo kontoroje. O taip, iš pat ankstyvo ryto. Degte degė noru būti pirmas ir pričiupti Bobą Krečitą pavėlavus. Toks buvo didžiausias jo troškimas.
 |
| Turguje Viktorijos epochoje |
Ir tai jam pasisekė! Taip, pasisekė! Laikrodis išmušė devynias. Bobo nėra. Ketvirtis po devynių. Bobo nėra. Jis jau pavėlavo aštuoniolika su puse minutės. Skrudžas sėdėjo atlapojęs duris, kad matytų, kaip Bobas įslinks į savo podėlį.
Dar prieš atidarydamas duris, Bobas nusiėmė skrybėlę ir atsivyniojo savo šiltąją kaklajuostę. Akimoju sėdo ant savo taburetės ir pradėjo taip skubiai skrebinti plunksna, tarsi norėdamas pralenkti devintą valandą.
- Sveikas, - burbtelėjo Skrudžas, stengdamasis kuo geriau pamėgdžioti savo įprastinį balsą. - Kaip teiksitės paaiškinti savo pasirodymą darbe tokiu dienos metu?
- Atleiskite, sere, - atsakė Bobas. - Aš šiek tiek pavėlavau.
- Pavėlavot? - pakartojo Skrudžas. - Taip. Man irgi rodos, kad pavėlavot. Malonėkit ateiti čionai.
- Juk tai vienut vienintelis kartelis metuose, - atsiprašinėjo Bobas, išlįsdamas iš savo kamaraitės. - Daugiau tai nebepasikartos. Vakar aš šiek tiek pasilinksminau.
- Štai ką tau pasakysiu, bičiuli, - kalbėjo Skrudžas. – Daugiau tokių dalykų nebepakęsiu, todėl... - varė jis toliau, nušokdamas nuo savo krėslo ir taip stuktelėdamas jam į paširdžius, kad tas atatupstas sulindo atgal į savo podėlį. - Todėl aš padidinsiu tau algą.
Bobas suvirpėjo ir pasidavė link liniuotės. Akimirką jam toptelėjo mintis smogti ja Skrudžui, apsvaiginti jį, surišti rankas ir surikus „Pagalbos! Iš kiemo prisisaukti žmonių, kad atneštų tramdomuosius marškinius.
- Linksmų Kalėdų, Bobai! - visiškai rimtai ištarė Skrudžas, tapšnodamas jam per nugarą, ir šįkart buvo aišku, kad protas jam nesusimaišęs. - Linkiu tau linksmesnių Kalėdų, Bobai, mano drauguži, negu tu galėdavai tikėtis iš manęs daugelį metų. Aš padidinsiu tavo algą ir stengsiuosi padėti tavo vargstančiai šeimai. Dar šiandien vakare mes aptarsim tavo reikalus prie Kalėdų karšto vyno taurės. O dabar, Bobai Krečitai, prieš padėdamas dar vieną tašką ant i, bėk ir nupirk dar vieną kibirą anglių, ir pakurstyk ugnį.
 |
| Gyvenimas Londono gatvėse Viktorijos epochoje |
Ir Skrudžas su kaupu tesėjo žodį. Jis padarė viską, ką žadėjo, ir dar kur kas daugiau. O Mažyliui Timui, kuris, tiesą sakant, nemirė, o pasveiko, nuo šiol jis buvo antrasis tėvas. Ir jis tapo tokiu geru draugu, tokiu geru šeimininku, tokiu geru žmogumi, kokio anksčiau neturėjo mūsų senasis miestas. Ir ne tik mūsų, bet ir apskritai koks nors kitas miestas, miestelis ar bažnytkaimis, esantis šioje geroje mūsų žemelėje. Kai kurie žmonės juokėsi iš tokio persimainymo, bet Skrudžas nekreipė į juos dėmesio - juokitės į valias. Jis buvo ganėtinai išmintingas ir žinojo, kad šiame pasaulyje visada atsiranda žmonių, norinčių pasijuokti iš gerų darbų. Jis žinojo, kad tokie žmonės akli, ir manė taip: jau verčiau tegul paakiai susiraukšlėja nuo juoko, o ne nuo verksmo, nes verksmas ne tokia maloni liga. Savo širdyje jis juokėsi, ir to jam buvo gana.
Vėliau jis niekada nebebendravo su dvasiomis ir griežtai laikėsi šio principo. Žmonės šnekėdavo, kad niekas nemoka taip gražiai švęsti Kalėdų, kaip jis. Ak, kad taip šnekėtų apie mus! Apie visus mus! O dabar belieka tik pakartoti Mažylio Timo žodžius: telaimina Dievas mus visus ir kiekvieną iš mūsų!
Skaitykite mūsų bibliotekoje:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą