Mumių Trolių vakarai

Vakarai ilgėja, o kartu ir poreikis ieškoti šviesos ir šilumos. Tradiciškai lapkritį - Šiaurės  šalių  savaitė. Laikas parinktas ypatingai taikliai - kur, jei ne iš šiaurės šalių semtis patirties ir  stiprybės išgyventi dar vieną šaltą ir nejaukų laiką. Galiem pasisiemti ir kitų idėjų - tolerancijos, susitelkimo tada, kai reikia. Šių metų Šiaurės bibliotekų savaitės tema "Įvairialypė Šiaurė".

Tradiciškai bibliotekose organizuojami renginiai - auštant skaitymas vaikams balsu, vakare - skaitymai suaugusiems. Bet ar ne geriau visai šeimai susėsti, neskubant ir šiltai, ir paskaityti... Kad ir apie šeimą. Arba apie tuos, kurie gal gyvena po lova. Tamsoje juk daug ko galime nepamatyti, neišgirsti.



Skaitymui parinkome itin įdomią autorę - Tuvę Janson (1914 - 2001). Gimusi Suomijoje, mišrioje suomių -  švedų šeimoje (štai jums ir įvairovė - tautinė mažuma), mergaitė sekė savo tėvų pėdomis - tapo dailininke. Ir tik vėliau, susiderėjusi su broliu, išleido pasakų rinkinį. Kaip ir dera kūrybingai asmenybei - jos herojai nepanašūs į nieką. Mooomintroll, Moominpappa, Moominmamma (taip rašoma originalo kalba) veikėjų gyvenimas, jų bičiulių ir nedraugų (dar keistesnių nei jie patys) gyvenimas nusidriekia per keletą knygų (lietuviškai išleistos ne visos).  Visos apysakos, veikėjai atspindi autorės laimingą vaikystę, netgi veiksmas vyksta vietovėje, kuri primena  Blide salą netoli Helsinkio, kur ji praleisdavo ištisas vasaras pas močiutę. Veikėjai - nepanašūs į žmones, bet elgiasi kaip žmonės  - rūko pypkę, rašo dienoraštį, žaidžia kaip vaikai.

Nors Tuve Janson labiau save vertino kaip dailininkę, tačiau išgarsėjo būtent šiuo personažu, įėjusiu į vaikų literatūros klasiką.

Skaitome....

Trečias skyrius

Vakaris

Muminukas ir mažoji Miu gulėjo kniūbsti atokaitoje ir žiūrėjo į miško sąžalyną. Jis buvo žemaūgis ir labai raizgytas, paniurusios eglaitės ir dar mažesni berželiai, kurie visą savo gyvenimą grūmėsi su audromis. Medeliai buvo labai susiglaudę, kad apsaugotų vieni kitus, viršūnės nebeaugo, o šakos, kur tik siekė, buvo stipriai įsikibusios į žemę.

- Tik pamanyk, kaip jie pajėgia būti šitokie pikti, - žavėjosi mažoji Miu.

Muminukas žiūrėjo į tankumyną besigrumiančių medžių, kurių kamienai buvo susiraitę ir susisukę kaip gyvatės. Matė ant žemės kilimą iš nukarusių eglių šakų ir parudavusių spyglių, o virš jo - tamsias olas ir grotas.

-        Štai, - pasakė jis. - Eglė laiko apsikabinusi glėbyje berželį, lyg jį gelbėdama.

-        Taip tik tau atrodo, - niūriai atkirto Miu. - O aš manau, jog eglė jį sučiupo. Kaip tik šitoksai miškas ir gaudo gyvūnus. Visai nesistebėčiau, jeigu kas nors ten, viduje, dabar tūno įkalintas - štai taip! -Ji suėmė letenomis Muminukui kaklą ir suspaudė.

-        Paleisk mane! - sušuko Muminukas ir išsivadavo iš jos letenų. - Ar tai tiesa? Manai, ten tikrai kas nors yra?

-        Tu viską imi į širdį, - niekinamai pareiškė Miu.

-        Žinoma, ne! - sušuko Muminukas. - Tik aš tarytum matau, kaip nelaimingasis tūno ten, tankumyne! Tai atrodo kaip tiesa, aš niekuomet nesuprantu, ar rimtai kalbama, ar iš manęs šaipomasi. O tu ar rimtai kalbi? Ar tikrai ten kas nors yra?

Blide salos vasarnamiai - tinkama vieta gyventi Mumiams troliams?

Mažoji Miu nusikvatojo ir pašoko.

-        Nebūk paikas, - tarė ji. - Na, kol kas. Aš lekiu prie kyšulio pasižiūrėti to išaušėlio žvejo. Jis man rūpi.

Kai Miu dingo iš akių, Muminukas pasislinko artėliau prie miško ir įsistebeilijo į jį, o širdis daužyte daužėsi krūtinėje. Jūra ramiai ošė, o saulė šildė jam nugarą.

„Žinoma, nieko ten nėra, - tūžo Muminukas. - Ji viską išsigalvojo. Juk žinau, kad ji prisigalvoja visokiausių dalykų, o aš patikiu. Kitąsyk aš pasakysiu - cha. Nebūk paika. Mesiu jai šiuos žodžius išdidžiai, lyg tarp kita ko.

Šitas miškas nėra pavojingas, jis išsigandęs. Medžiai išsilenkę atgal, lyg bandytų išsirauti su šaknimis ir dumti, kur tik akys veda. Aiškiai matyti". Ir vis dar tebepykdamas Muminukas įlindo į sąžalyną.

Saulės šviesa išnyko, pasidarė šalta. Šakos draskė jam ausis, eglių spygliai badėsi, sutrūniję stagarai lūžinėjo po letenomis, atsidavė rūsiu ir supuvusiais augalais. Ir buvo tylu, labai tylu, nebegirdėti nė jūros ošimo. Muminukui dingojosi, kad kažkas alsuoja čia, šalimais, iš baimės jam apkarto gerklėje, jautė, kad šakos jį apsupo ir užtvėrė kelią, jis troško kuo greičiau vėl atsidurti saulėkaitoje, kuo skubiau sprukti iš čia, bet pamanė: „Ne. Jeigu aš dabar apsigręšiu, tai niekuomet nebeišdrįsiu čia ir letenos įkelti. Visą savo gyvenimą vaikščiosiu pamiške ir galvosiu, žiūrėdamas į tankumyną: aš pabijojau. Mažoji Miu mane tik gąsdino. Galėsiu nueiti pas ją ir pasakyti: beje, nieko tam tankumyne nėra. Aš apžiūrėjau. Tu apgavikė!"

Tuvė su tėvu, skulptoriumi Viktoru Jansonu ir broliu.

Muminukas prunkštelėjo ir apčiuopomis nušliaužė gilyn tarp medžių. Kartais kažkas subraškėdavo ir koks nors strampas nuvirsdavo ant švelnių, rudų kaip aksomas puvėsių. Lingavo lygi it šilkas žemė, padengta galybės sausų spyglių.

Kol Muminukas lindo vis gilyn ir gilyn į mišką, dingo tas nesmagus jausmas, jog jis yra uždarytas. Jis pasijuto saugus ir pasislėpęs šitoj tamsioj vėsumoj, jam regėjosi,  jog yra žvėrelis, kuris vogčiomis įsmuko čia pailsėti. Ir staiga Muminukas vėl išgirdo jūros ošimą, šilta saulės šviesa apžilpino jam akis. Muminukas atsidūrė aikštelėje pačiame miško viduryje.

Toji aikštelė buvo labai mažytė, maždaug kaip dvi šalimais sustatytos lovos. Joje buvo šilta, virš gėlių žiedų dūzgė bitės, ją kaip sargybinis supo tankus miškas. Virš aikštelės šlamėjo beržų lapija - perregimas žalias stogas, pro kurį žvelgė dangus. Ji buvo tobula, bent jau Muminuko akimis. Niekas neapsilankė joje anksčiau už jį. Si aikštelė buvo jo.



Su mama, grafike Signe Hammarsten-Jansson

Muminukas atsargiai atsisėdo ant žolės ir užsimerkė. Tokia saugi slėptuvė visuomet buvo didžiausias jo troškimas, jis visuomet ieškodavo tokių ir rasdavo daugybę. Bet niekuomet jam nepasitaikė aptikti tokios nuostabios kaip dabar. Aikštelė buvo ir slapta, ir atvira. Tik paukščiai galėjo jį matyti, žemė buvo šilta, o pavojingas miškas saugojo iš visų pusių. Muminukas atsiduso.

Ir čia kažkas įkando Muminukui į uodegą, nudegino kaip ugnis. Jis stryktelėjo aukštyn ir iškart suprato kas. Skruzdėlės! Kerštingos mažos skruzdėlės, jų knibždėte knibždėjo žolėje, jos sugužėjo artyn iš visų pusių- dar viena įkando jam į leteną. Muminukas pamažėliais atsitraukė atgal, jo akyse spindėjo nusivylimas, jis siaubingai įsižeidė. Aišku, skruzdėlės čia apsigyveno anksčiau už jį.

Bet jeigu gyveni žemėje, tai juk nematai nieko, kas yra paviršiuje, skruzdė nė per nago juodymą nenutuokia apie paukščius ar debesis, ar apie visa kita, kas yra svarbu ir gražu, sakysime, Muminukui.

Yra įvairiausių teisybių. Pagal vieną teisybę, gal kiek sudėtingesnę, bet visiškai teisingą, ši aikštelė priklauso jam, ne skruzdėlėms. Reikia tik, kad jos tai suprastų. Juk skruzdėlės taip pat maloniai gali gyventi ir kur nors kitur. Kiek nuošaliau, už kelių metrų. Ar negalima kaip nors joms šito išaiškinti? Blogiausiu atveju gal nubrėžti ribą ir pasidalinti žemę?

Tuvė Jansson su personažais

Štai jos vėl čia, aptiko Muminuką ir šoko į mūšį. Muminukas pabėgo. Jis gėdingai pabėgo iš rojaus, bet tvirtai pasiryžo vėl sugrįžti. Šita vieta laukė jo visą gyvenimą, gal daug šimtų metų! Ji priklauso jam, nes patiko kur kas labiau nei kam nors kitam. Net jei ir milijonas skruzdėlių ją myli, vis tiek jos negali jausti taip karštai kaip jis. Taip galvojo Muminukas. 

- Tėti, ar tu girdi? - paklausė Muminukas.

Tačiau tėtis visai nieko negirdėjo, nes kaip tik tvirtai suėmė riedulį, kuris su trenksmu ir dundesiu nugarmėjo nuo kalno, įskėlė dvi ryškias kibirkštis ir paliko silpną kerintį parako kvapą. Dabar jis guli apačioje kaip tik ten, kur ir turėjo. Nuostabu va šitaip ridenti didžiulius akmenis,

įtempus jėgas nuo pat ausų iki uodegos šepetuko, jausti, kaip jie išsijudina, palengva palengva, dar trupučiuką - ir trankiai nudarda į jūrą, pasineria į ją griausmingai pliumptelėję, o tu stovi ir žiūri, visas virpėdamas iš įtampos ir pasididžiavimo.

-        Tėti! - pašaukė Muminukas.

Tėtis atsisuko ir pamojo sūnui.

-        Jis jau guli ten, jau guli! - sušuko. - Supranti, čia bus

prieplauka, bangolaužis.

Tėtis įsibrido į jūrą ir pūkšdamas ėmė risti dar didesnį akmenį palei dugną, nosį įkišęs giliai vandenin. Po van¬deniu buvo gerokai lengviau ridenti ir kilnoti akmenis, tėtis tik stebėjosi, kad šitaip yra. Bet svarbiausias dalykas buvo tas, kad jauteisi siaubingai stiprus...

 -       Noriu tavęs kai ko paklausti! - suriko Muminukas. -

Apie skruzdėles! Labai rimto daikto!

Tėtis iškišo šlapią nosį ir sukluso.

-        Apie skruzdėles! - pakartojo Muminukas. - Gal žinai, ar galima su jomis pasikalbėti? Kaip manai, ar jos suprastų, jei parašytum nedidelį skelbimą, na, ar jos perskaitytų?

-        Skruzdėlės? - nustebo tėtis. - Nee, jos greičiausiai visai nieko nesupranta. O dabar reikia surasti tribriaunį akmenį, kuris tilptų tarp va šitų milžinų. Bangolaužiui privalu būti tvirtam - jį turėtų statyti tik tas, kas puikiai pažįsta jūrą... - Tėtis nubrido tolyn, vėl įmerkęs nosį į vandenį.

Muminukas palypėjo krantu aukštyn ir sustojo pasi¬žiūrėti į mamą, kuri kuitėsi būsimajam sode. Ji sklaistė dumblius, letenos ir prijuostė buvo rudut rudutėliai, ji visa spinduliavo laime ir susikaupimu.

Tuvės Janson iliustracija

Muminukas priėjo artyn ir pasakė:

-        Mama! Jeigu randi ir pasisavini jaukią ir gražią vietą, o paskui aptinki, kad ten gyvena daugybė padarų, kurie nenori išsikelti. Ar tie padarai turi teisę ten pasilikti, jeigu jie net nesuvokia, kokio gražumo toji vieta?

-        Tikriausiai turi, - tarė mama ir atsisėdo ant dumblių.

-        Tačiau jeigu jiems būtų taip pat gera ir... ir mėšlyne! - sušuko jos sūnus.

-        Tuomet, matyt, reikia su jais susitarti, - pasiūlė mama. - Ir gal net padėti jiems kraustantis. Labai sunku išsikraustyti kitur, jeigu ilgą laiką gyvenai vienoje vietoje.

-        Ak, - pasakė Muminukas. - O kur Miu?

-        Ji švyturyje, stato liftą, - paaiškino mama. 

Mažoji Miu rimtu veidu ir rizikuodama nusisukti sprandą kabėjo atidarytam šiauriniam švyturio lange. Ji kalė skridinį prie lango rėmo. Ant grindų pūpsojo krūva nenusakomų pilkos spalvos daiktų, o anga lubose žiojėjo atvira.

-        Kaip manai, ką tau pasakys tėtis? - paklausė Muminukas. - Niekam nevalia tenai landžioti. Tai jo asmeninis kambarys.

-        Virš jo asmeninio kambario yra palėpė, - abejingai atkirto Miu. - Labai jauki maža palėpė, kur galima šį bei tą rasti. Paduok man štai tą vinį. Pavargau kaskart kabarotis laiptais aukštyn valgyti, taigi įsirengsiu liftą. Galėsite užsikelti mane pintinėje arba nuleisti žemyn valgio. Taip būtų dar geriau.

„Kaip ji elgiasi, - galvojo Muminukas. - Daro viską, kas tik jai šauna į galvą, ir niekas jai nepriekaištauja. Ji daro, ir viskas".

-        Beje, - tarė jis, - dėl to miško. Nieko ten, viduje, nėra. Ničnieko. Gal tik truputis skruzdėlių.

 -       Šit kaip, - pasakė Miu. - Na, taip ir maniau.

Kalba apie mišką jai buvo baigta. Ji sukalė didelę vinį iki pat galvutės, švilpaudama pro dantis.

Klovharu saloje, kur praleido brandžius metus

-        Pažadėk, kad sutvarkysi visą šitą šiukšlyną, kol grįš tėtis, - sušuko Muminukas kaukšint plaktukui, bet suprato, kad jo žodžiai nepadarė jokio įspūdžio. Nuliūdęs ėmė raustis tarp senų popierių, skardinių, skylėtų tinklų, vilnonių puskojinių ir ruonio odos skiaučių - ir rado sieninį kalendorių. Didelį sieninį kalendorių su neapsakomai gražiu paveikslu. Jame buvo pavaizduotas jūros arkliukas ant mėnesienos nutviekstos bangos. Mėnulio šviesa krito į naktinę jūrą, o jūros arkliukas buvo su ilgais geltonais karčiais ir labai blankiomis neįžvelgiamomis akimis. Ir kaip galima šitaip gražiai nupiešti! Muminukas pasistatė paveikslą ant komodos ir ilgai juo grožėjosi.

Tuvės Janson iliustracija

-        Jis penkerių metų senumo, - pareiškė Miu nušokdama ant grindų. - Dienos dabar kitos, be to, jo lapeliai seniai nuplėšyti. Palaikyk virvę, aš nusileisiu žemyn pasižiūrėti, ar liftas veikia.

-        Luktelėk, - paprašė Muminukas. - Norėjau tavęs kai ko paklausti. Gal žinai, ką reikia daryti, kad skruzdėlės išsidangintų kitur?

-        Aišku, išnaikinti, - tarė mažoji Miu.

-        Ne, ne, - sušuko Muminukas. - Aš pasakiau - išsidangintų!

 Miu pasižiūrėjo į jį. Po valandėlės tarė:

 -       Aha. Miško viduryje radai vietą, kuri tau patinka. Pilną skruzdėlių. O ką tu man duosi, jeigu aš jas išrūkysiu? Muminukas pajuto, kaip jam išraudo nosis.

-        Sutvarkysiu tau šitą reikalą, - ramiai pažadėjo Miu. -  Po kelių dienų galėsi nueiti ir pasižiūrėti. O tu aptarnausi liftą vietoj manęs. Aš jau lipu.

Muminukas liko stovėti, jam buvo labai negera. Paslapties kaip nebūta. Slėptuvė tapo paprasta vieta. Jis skubiai žvilgtelėjo į sieninį kalendorių ir sutiko jūros arkliuko žvilgsnį. „Mudu vienodi, - toptelėjo Muminukui į galvą, - suprantam vienas kitą, ir mums rūpi tik tai, kas gražu. Aš gausiu savo aikštelę, o visa kita nieko nereiškia. Bet dabar visiškai nebenoriu galvoti apie aikštelę".

Tuo tarpu Miu apačioje timptelėjo virvę.

Namas Klovharu saloje

-        Užtrauk mane! - sušuko ji. - Ir nepaleisk! Pagalvok apie savo skruzdėles! 

Liftas veikė puikiai. Po teisybei, nieko kita ji ir nesitikėjo.

Pavargęs ir linksmas tėtis kulniavo namo per viržyną. Aišku, kažkur galvoje jam knibždėjo mintis, jog turės vėl pabandyti uždegti švyturį, bet iki sutemų buvo dar keletas valandų. O šiandien jis rideno apačion didelius akmenis, nepaprastai didelius. Kaskart, kai toks riedulys nugarmėdavo į vandenį, mama iškišdavo nosį iš sodo ir pasižiūrėdavo. Tėtis nusprendė apsukti lankstą per rytinį kyšulį.

Užutekyje palengva praplaukė žvejys su meškere valties priekyje. Tėtis nebuvo girdėjęs, kad būtų galima ką nors sumeškerioti šitokiu metų laiku. Geriausia meškerioti liepos mėnesį. Bet šitas žvejys nebuvo paprastas. Gal jam tik patinka meškerioti ir būti vienam. Tėtis kilstelėjo leteną pamojuoti, bet tuoj ją nuleido, žvejys jam nebūtų atsakęs tuo pačiu.



Tuvės Janson iliustracija

Tėtis užlipo ant kalno ir patraukė prieš vėją. Čia uolos buvo smarkiai išgaubtos kaip nugaros didžiulių gyvūnų, petys į petį keliaujančių jūros link. Tėtis jau buvo prie pat krašto, kai jį išvydo. Ramų tamsų vandens telkinį giliai apačioje, kone ovalų. Lyg kokią didžiulę akį. Tėtis nepaprastai susižavėjo. Tikras ežeras, juodas akivaras, ar gali būti kas nors paslaptingiau! Nedidelės bangelės vis ritosi ir ritosi per kyšulį. Jos persirisdavo per slenkstį, valandėlę suribindavo vandens paviršių, o paskui ežeriukas vėl nurimdavo, juodas ir žvilgantis vanduo stebeilydavo dangų.

„Jis gilus, - galvojo tėtis. - Taip, jis turi būti labai gilus. Mano sala - ištisas pasaulis, čia visko yra, ir ji ne per didelė. Ak, koks aš laimingas - tarsi visą pasaulį laikyčiau savo letenose!"

Kiek įkabindamas tėtis nurūko švyturio link, jis norėjo parodyti namiškiams akivarą, kol jo nerado kas nors kitas.

- Kaip gaila, kad tai ne gėlas vanduo, - pasakė mama.

-        Ne, ne, jį pripildė jūra! - Tėtis išskėtė letenas: - Didžiulės audros užliejo salą vandeniu, pripylė šį akivarą, priritino į jo dugną akmenų, ir jis pasidarė šitoksai siaubingai gilus!

-        O gal jame yra žuvų? - spėjo Muminukas.

-        Labai galimas daiktas, - sutiko tėtis. - O jeigu yra, tai milžiniškų. Įsivaizduokit storulę lydeką, kuri gyveno čia šimtą metų, vis riebėjo ir darėsi žiauresnė!

-        Čia tai bent, - pasakė mažoji Miu tikrai sužavėta. -Gal aš įleisiu valą ir pasižiūrėsiu.

Tuvės Janson iliustracija

-        Mažiems vaikams negalima, - ryžtingai pareiškė tėtis. - Ne, tokie juodi akivarai skirti tėčiams. Neikit pernelyg arti krašto! Matot, kokia neapsakomai pavojinga šita vieta. Ketinu čia kruopščiai patyrinėti. Bet ne dabar. Dabar turiu pastatyti prieplauką ir rūkyklą unguriams ir lydekoms, sveriančioms daugiau kaip septynis kilogramus. Reikia pribedžioti kuoliukų tinklams, išrausti duobę, kol nėra lietaus...

-        Ir padaryti lietvamzdžių, - įsiterpė mama. - Po kelių dienų pristigsime geriamo vandens.

-        Tik nusiramink, - globėjiškai tarė tėtis. - Viskas bus. Viską sutvarkysiu, tik trupučiuką palaukit.

Šeima patraukė atgal į švyturį, o tėtis vis dar postringavo apie lydeką milžinę. Vėjas glamonėdamas šiureno viržius, o leisdamasi saulė maloniai nuauksino visą salą. Bet jiems už nugarų tirštam šešėly tarp kalnų glūdėjo juodasis akivaras.



Skaitykite mūsų bibliotekoje:

1.     Burtininko skrybėlė : [apysaka : jaunesniam ir vidutiniam mokykliniam amžiui] / Tuvė Janson ; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. - Vilnius : Lietus, [2001] (Kaunas : Spindulys). - 157, [3] p.

2.       Nematomas vaikas ir kiti apsakymai : [jaunesniam ir vidutiniam mokykliniam amžiui] / Tuvė Janson ; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė ; [iliustracijos autorės]. - Vilnius : Lietus, 2000 (Kaunas : Spindulys). - 157, [3] p.

3.       Tėtis ir jūra : [apysaka] / Tuvė Janson ; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė ; [iliustracijos autorės]. - Vilnius : Lietus, 1998. - 158, [1] p. : iliustr.

4.       Kometa artėja! / Tuvė Janson ; iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė ; [iliustracijos autorės]. - Vilnius : Lietus, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 126, [2] p.

5.       Burtininko skrybėlė ; Muminuko tėčio memuarai : [apysakos] / Tove Jansson ; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė ; iliustravo autorė. - Vilnius : Garnelis, [2005] (Kaunas : Spindulys). - 347, [4] p. : iliustr.

6.       Baisus vidurvasaris ; Stebuklinga žiema : [apysakos] / Tove Jansson ; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė ; iliustravo autorė. - Vilnius : Garnelis, [2006] (Kaunas : Spindulys). - 283, [4] p. :

7.       Kometa atskrieja ; Nematomas vaikas : [apysakos] / Tove Jansson ; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė ; iliustravo autorė. - Vilnius : Garnelis, [2007] (Kaunas : Spindulys). - 321, [4] p. :

8.       Burtininko skrybėlė ; Muminuko tėčio memuarai : [apysakos] / Tove Jansson ; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė ; iliustravo autorė. - Vilnius : Garnelis, [2007] (Kaunas : Spindulys). - 347, [4] p. : iliustr.

9.       Tėtis ir jūra ; Vėlai lapkritį : [apysakos] / Tove Jansson ; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė ; iliustravo autorė. - Vilnius : Garnelis, [2008] (Kaunas : Spindulys). - 380, [4] p. : iliustr.

10.   Baisus vidurvasaris ; Stebuklinga žiema : [apysakos] / Tove Jansson ; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė ; iliustravo autorė. - Vilnius : Garnelis, [2008] (Kaunas : Spindulys). - 283, [4] p. : iliustr.

11.   Kometa atskrieja ; Nematomas vaikas : [apysakos] / Tove Jansson ; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė ; iliustravo autorė. - Vilnius : Garnelis, [2008] (Kaunas : Spindulys). - 321, [4] p. : iliustr.

12.   Mažieji troliai ir didysis potvynis : [apysaka] / Tove Jansson ; iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė ; liustravo autorė. - Vilnius : Garnelis, 2011 (Kaunas : Spindulio sp.). - 60, [6] p. : iliustr.

13.   Burtininko skrybėlė ; Muminuko tėčio memuarai ; Baisusis vidurvasaris : apys. / Tuvė Janson ; iš švedų k. vertė L. Bareišienė. - Vilnius : Vyturys, 1992. - 380, [3] p. : iliustr.

14.   Trolis Mumis ir žiema / Tove Jansson ; iš lenkų k. vertė J. Ramunytė ; iliustr. aut. - Vilnius : Žaltvykslė, 1993. - 190 p. : iliustr.

15.   Troliai Mumiai / Tove Jansson ; [iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė]. - [Vilnius] : Nieko rimto, 2006. –

Vasaros knyga : [romanas] / Tove Jansson ; iš švedų kalbos vertė Gelminė Bauraitė. - Vilnius : Vaga, 2012 (Vilnius : BALTO print). - 163, [2] p.