Šiaurės šalių bibliotekų savaitė yra Šiaurės šalių asociacijų "Norden" federacijos kuruojamas projektas, kuriuo siekiama skatinti skaitymą, domėjimąsi Šiaurės šalių literatūrą ir propaguoti švietimo idealus Šiaurės bei Baltijos šalyse ir kaimyniniuose regionuose.
Šiemet, 2013 metais, savaitės tema - Žiema. Ar gali būti kas būdingiau Šiaurės šalims?
Ar gali būti kas būdingiau Šiaurės šalims nei bendravimas šeimos ratelyje, skaitymas balsu vaikams ar tarpusavyje, suaugusiems? Juk Norvegijos, Švedijos vaikų literatūra laikoma viena stipriausių pasaulyje, mėgiama ir suaugusiųjų literatūra, labai stiprios moterys rašytojos... Kaip kitaip šiaurėje, kur išgyvenimo sąlygos yra rūsčios, kur kiekvienas bendruomenės narys yra svarbus?
Skaitykime balsu savo šeiminykščiams...
Skaitykime balsu savo šeiminykščiams...
Skaitymui parinkome tekstą, kurį rekomendavo Šiaurės šalių asociacijų "Norden" federacija šių metų projektui - Tarjei Vesaas "Ledo pilis". Ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą, autorių pažįstame iš romano "Paukščiai" .
"Ledo pilis" išvydo
dienos šviesą 1963 metais. Romane pasakojama apie dvi mergaites - Uną ir Sisę.
Apie jų draugystę, vienatvę, sąlyčio taškus, slenkstį tarp vaikystės ir
suaugusio žmogaus gyvenimo. Vieną žiemos dieną Una išeina į mišką ir netikėtai
atsiduria prie ledo pilies. Toji pilis - aplink krioklį susiformavęs didžiulis
ledo luitas. Sužavėta nuostabios ledo pilies Una pajunta nepaprastą jos trauką,
leidžiasi į vidų, tačiau pasiklysta ir neberanda kelio atgal.
Šiaurės Tarybos vertinimo komisijos pranešimas
1964 metų Šiaurės Tarybos
literatūros premija skiriama Tarjei Vesaas už Šiaurės šalių žiemos gamtos
kontekste sukurtą romaną "Ledo pilis", kuriame labai jautriai
įkūnijami žmogaus dvasiniai išgyvenimai kenčiant vienatvę ir ieškant
draugystės.
Tarjei Vesaas "Ledo pilis" ("Isslottet")
Tarjei Vesaas |
Iškyla prie ledo pilies šiomis
dienomis buvo aptariama mokykloje. Una pokalbiuose nedalyvavo, tačiau
pakankamai girdėjo ir gerai žinojo, apie ką yra kalbama. Taip pat žinojo, kad
žygio negalima ilgai atidėlioti, nes bet kurią dieną galėjo pradėti snigti.
Anksčiau ten šniokštė krioklys,
kuris užsitęsusių šalčių metu apaugo keistu ledo kalnu. Buvo kalbama, kad jis
atrodo kaip pilis ir niekas negalėjo prisiminti regėjęs ką nors panašaus
anksčiau. Toji pilis ir buvo žygio tikslas. Iš pradžių reikėjo pereiti ežeru
iki upės ištakų, o tada traukti upės vaga iki krioklio. Ši trumpa žiemos diena
puikiai tiko žygiui.
Nuostabu, diena suplanuota.
„Bet ar neturėčiau apžiūrėti
krioklio kartu su Sise?“
Tą mintį ji nuvijo džiugiai
pagalvojusi: „Apžiūrėsiu jį su Sise kitą kartą. Taip net geriau.“
Ežerą sukaustęs ledas buvo toks
skaidrus, kad jo beveik nesimatė. Plieninis ledas. Šąlant į vandenį nenukrito
nė viena snaigė, nepasirodė jos ir po to.
Dabar ledas buvo storas ir saugus.
Braškėdamas ir poškėdamas darėsi vis tvirtesnis. Una tekina pasileido prie jo.
Bėgti vertė šaltis. Be to, ji norėjo kuo greičiau ištrūkti iš teritorijos, kur
galėjo sutikti žmonių – šiandien juk ketino paslapukauti viena.
Jai pavyko. Persekiojantis
šauksmas „Una, kur tu?“ taip ir nepasigirdo. Švelnus tetos balsas nenuskambėjo.
Teta manė, kad ji mokykloje.
Bet ką pamanys mokykloje?
Apie tai nesusimąstė.
Tiesiog, kad bent kartą susirgo.
Žinoma. Ar Sisė irgi taip pagalvos? Galbūt viską supras?
Una bėgo per sustingusią ir nuo
žingsnių skambančią žemę. Aplinkui stypsojo apšerkšnijęs miškas su retomis
proskynomis. Norėdama pasislėpti nuo žmonių akių judėjo tarp medžių zigzagais.
Pirmiausia reikėjo išeiti ant ledo, o paskui traukti palei krantą.
Ji galvojo apie Sisę. Rytdienos
susitikimą, kuris viskam susigulėjus jau nebeatrodė toks neįmanomas, kaip
šiandien. Staiga ji nebebuvo vieniša, atsirado žmogus, kuriam netrukus galės
viską papasakoti.
Kupina džiaugsmo bėgo ledo link
per apšarmojusią žemę, tarp sidabru žvilgančių apšerkšnijusių beržų šakų.
Pagaliau prašvito. Iš žemės styrojo bespalviai apšerkšniję stagarai. Vietomis
nulūžę, kai kur su plačiais bespalviais lapais – ant prabėgančios Unos batų nuo
jų kilo ir leidosi smėlio sausumo sidabrinis šerkšnas.
Ji džiugiai galvojo apie ledą:
„Storesnis ir storesnis.“
Toks turėtų būti ledas.
Naktimis net braškėjo. Kas nors
prabudęs gal pagalvodavo: „Štai jis tapo dar storesnis.“
Tokiame šaltyje poškėjo ir seno
rąstinio namo sienos. „Rąstai traukiasi“, – sakydavo teta. Tas garsas naktimis
nekeldavo minčių, kad ledas darosi storesnis. Ne, tada galvodavai, jog dabar
taip šalta, kad net sienos poška.
Štai ji pasiekė krantą. Niekieno nė
akies krašteliu nepastebėta, todėl niekas nieko nesuuos.
Ji žinojo, kad tokią ankstybę ant
ledo nieko nebūdavo. Priešpietį čia pasirodys maži vaikai. Tėvai leisdavo jiems
vaikščioti nevaržomiems, nes ledas buvo tvirtas kaip uola ir nereikėjo
nerimauti dėl kokių nors pavojingų ar klastingų vietų. Ežeras buvo didelis,
ledo plotai milžiniški.
Tarjei Vesaas |
Tas pats, kaip žiūrėti pro
blizgantį stiklą.
Saulė ką tik patekėjo, šalta
šviesa smelkėsi gilyn per ledą iki pat rudo nuo dumblo dugno su akmenimis ir
vandens augalais.
Netoliese nuo kranto ežeras buvo
sušalęs iki pat dugno. Net ir dugnas buvo apšarmojęs, su storu plieninio ledo
sluoksniu ant viršaus. Tame ledo luite sustingo platūs, kardo formos lapai,
blyškūs ploni stagarai, sėklos ir visokie vabzdžiai, išsikėtojusi rudoji
skruzdėlė – viskas tarp savaime lede susiformavusių perlų, kurie paliesti
saulės spindulių spindėjo kaip tikri. Juodi ir apvalūs pakrantės akmenys
pūpsojo luite drauge su žievės netekusiais pagaliais. Paparčiai su lūžusiais
stiebais sustingo ledo luite kaip nuostabiausias paveikslas.
Kai kurių šaknys tebebuvo įaugusios
į dugną, kiti pakliuvo į stingstančio vandens gniaužtus ir dabar gulėjo
pasklidę paviršiuje, o ledo gniaužtai skverbėsi gilyn.
Sužavėta Una gulėjo negalėdama
atplėšti akių. Tai buvo gražiau už bet kokią pasaką.
Vis žiūrėjo ir žiūrėjo.
Gulėjo tiesiog ant ledo. Šalčio
dar nejautė. Dugne matėsi iškreiptas jos liauno kūno šešėlis.
Ji slinko veidrodiniu ledo
paviršiumi. Nuostabieji paparčiai toliau pūpsojo šviesos jūros užlietame ledo
luite.
Toliau žiojėjo bauginanti bedugnė.
Gylis didėjo, dugnas ir viskas
aplinkui buvo rudos spalvos. Tarp negausių augalų dumble gulėjo mažas juodas
vėžiagyvis ir judino vieną koją. Naudos iš to buvo nedaug, gyvis nepajudėjo ir
neišsikapstė iš dumblo. Tačiau toliau dumblo siena staigiai smigo tiesiog į
juodą gelmę.
Bauginanti bedugnė.
Una slinko toliau, šešėlis
neatsiliko, šliaužė tiesiog virš gelmės ir išnyko joje tarsi prarytas. Taip
staiga, kad Una net krūptelėjo. Po to susivokė.
Kūnu bėgiojo šiurpuliukai. Atrodė,
kad guli skaidriame vandenyje. Staiga Uną apėmė svaigulys, bet netrukus
atsitokėjo saugiai gulinti ant storo ir tvirto kaip plienas ledo sluoksnio.
Vinje - rašytojo gimtinė |
Unai nespėjus baigti minties apie
šiurpią povandeninę nuokalnę, iš tamsos išniro šešėlis. Prieš pat veidą greitai
kaip strėlė pasirodė žuvis. Užmiršusi apie jas skiriantį ledą Una atšoko į
šalį. Tarsi brūkšnys šmėkštelėjo pilkšvai žalia nugara, tada metėsi į šoną ir
šalta akis įsistebeilijo, kas ji per viena.
Ir viskas, tada atgal į gelmę.
Buvo visiškai aišku, ko ta žuvelė
norėjo. Įsivaizdavo, kad dabar, gelmėje, ji pasakojo kitoms, ką mačiusi. Ta
mintis kažkuo patiko.
Vis dėlto smalsioji žuvis nutraukė
nematomą giją. Ji pajuto šaltį. Atsistojo ir pasileido bėgti bei čiuožti per
ledą.
Kartais atsidurdavo į ežerą
įsiterpusiuose sausumo ruoželiuose, po to vėl ant ledo. Buvo gera jausti
grįžtančią šilumą.
Tai gerokai užtruko – iki upės
ištakų buvo gabalas kelio.
Vis dėlto ji pasiekė tikslą.
Žemiau buvusio krioklio nei
matėsi, nei girdėjosi. Tik lėta vandens tėkmė, o ties ištakomis nebuvo nei
tėkmės, nei kokio garso.
Čia vanduo sruvo iš didžiojo
ežero. Švelniai slydo ledo pakraščiu, tačiau taip lėtai, kad nieko nesimatė.
Tik garas nuo šalčio. Ji stovėjo ir žiūrėjo tarsi užkerėta, lyg būtų gražiame
sapne. Tokie paprasti dalykai kūrė nuostabų reginį.
Širdyje nejautė vidinių priekaištų
dėl to, kad leidosi į draudžiamą kelionę, iš kurios gali būti sunku grįžti.
Ties ledo pakraščiu srovenantis vanduo užliejo ramiu džiugesiu.
Ji vėl tarsi krito į šešėlių pilną
gelmę, tik dabar tai tęsėsi ilgai, o ką tik patirti išgyvenimai prieš akis
iškilus šiam vaizdui netruko užsimiršti: skaidrus ir begarsis didžiosios upės
vanduo tekėjo po ledu, smelkėsi kiaurai, nešė ją ir kuždėjo kažką, ką ji seniai
norėjo išgirsti.
Jiedu su vandeniu buvo tokie
tylūs, kad ėmė manyti girdinti tolimą krioklio gaudesį. Ten, kur slystantis
vanduo vertėsi į prarają. Krioklio iš čia neturėtų girdėtis, žinojo tai iš
mokyklos. Vis dėlto dabar aiškiai girdėjo.
Jai reikėjo ten. Ir negalvoti apie
kitką. Šiandien viską pamiršti!
Ten, žemyn, jie turėjo keliauti su
klase. Gaudesys smelkėsi per sušalusį orą tarsi gaivus kvapas. Iš tiesų jo čia
neturėjo girdėtis.
Juodas ir begarsis vanduo švelniai
slydo po nugludintais ledo kraštais. Visą laiką naujas, tyras ir švelnus lyg
sapne.
Tolimas krioklio gaudesys priminė,
kad jai reikia būtent ten. Ji atsitokėjo. Norėjo kam nors pasipasakoti apie
tai, ką dabar jautė. Nors niekada nesugebėtų, tą irgi jautė.
Pajuto, kaip smarkiai sušalo vos
tik sustojusi. Šaltis smelkte smelkėsi per drabužius. Norėdama sušilti ji
pasileido bėgti.
Kiek žemiau ištakų buvo nedidelis
nuolydis. Begarsis vanduo tekėjo smarkiau. Upės krantai apačioje atrodė tarsi
nesibaigiantys nuostabių ledo figūrų nėriniai, sukurti šalčio ir šiltesnės upės
garų. Vogčiomis atitekėjęs vanduo lyžčiojo ledo kraštus.
Žemė čia buvo nusėta šilojų bei
žolės kupstelių, o įkypai krentančiuose saulės spinduliuose lygiai taip pat
blizgėjo sidabro baltumo šerkšnas. Una šokinėjo šioje pasakų šalyje nuo kupsto
ant kupsto. Kuprinėje kratėsi vadovėliai ir pietų dėžutė.
Nuolydis didėjo. Netrukus upė
pasidarė triukšmingesnė – vanduo tekėjo tarp kyšančių juodų akmenų su
blizgančiomis ledo karūnomis.
Una čia atėjo neatsiklaususi
leidimo. Galvojo: „Aš to nenorėjau.“ Tačiau tiesa buvo kitokia – norėjo vis
labiau ir labiau.
Telemark krašto bažnyčia pastatyta XIII a. Šios bažnyčios įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą |
Dabar aiškiai girdėjo iš apačios
sklindantį viliojantį gaudesį. Nuolydis toliau didėjo, stiprėjantis gaudesys
traukė vis smarkiau ir viskas rodėsi dar tikroviškiau.
Kūnas sušilo nuo guvaus bėgimo,
sustojus ją apgaubdavo iškvėpto oro debesėliai. Stora striukė nebuvo patogi
bėgti. Una visa iškaito, akys blizgėjo. Retsykiais stabtelėdavo ant kupsto ir
iškvėpdavo debesis garų nuo karšto ir sveiko alsavimo.
Stiprėjant nuolydžiui vanduo upėje
tekėjo vis garsiau, tačiau krioklio gaudesys ir toliau girdėjosi tik kažkur tolumoje
– bauginantis ir viliojantis.
Mintyse bandė save apgauti:
„Aš to nenoriu!“
Žinoma, kad norėjo. Tai buvo
susiję su Sise.
Tai buvo vienintelis teisingas
dalykas, nors ir neleistinas bei beprotiškas. Dabar ji nė už ką neapsigręžtų.
Tai buvo susiję su Sise ir gėriu, kurio spinduliai turėjo sušildyti po šios
dienos. Dabar apsigręžus, atsitraukus nuo gaudesio apačioje, atsivertų
netekties skylė, kurios niekada nebesugebėtumei užpildyti.
Gaudesys vis garsėjo. Srovė
stiprėjo, vandenyje ėmė rastis geltoni dryžiai. Una bėgo palei upę sidabruotais
viržių ir žolių kupstais. Kartais pasitaikydavo vienas kitas medis. Dundesys
dar sustiprėjo ir netrukus prieš ją ėmė rangytis vandens garų migla – visai
prie pat vanduo krito žemyn.
Ji sustojo kaip įbesta, tarsi pati
būtų bekrentanti žemyn – taip greitai atsidūrė toje vietoje.
Užliejo dvejopi jausmai – iš
pradžių stingdantis šaltis, o paskui uždeganti šiluma, kaip ir būna žvelgiant į
akis didiems dalykams.
Čia Una lankėsi pirmą kartą.
Vasarą niekas jos nepakvietė į šią vietą. Teta minėjo apie čia esantį krioklį,
bet tik tiek. Tik dabar, vėlyvą rudenį, kuomet susiformavo ta keista ledo
pilis, žmonės vėl ėmė apie jį kalbėti.
Taigi, kas tai buvo?
Ledo pilis.
Saulės akimirksniu nebeliko. Čia
plytėjo gilus slėnis, kurį saulės spinduliai galbūt pasieks vėliau, bet dabar
jame tvyrojo šaltas kaip ledas šešėlis.
Una žvelgė žemyn į pasakų pilį su
bokšteliais, skliautais, apšerkšnijusiais kupolais, švelniai išlenktomis
arkomis ir gluminančiais nėriniais. Viskas iš ledo, pro kurį purškiantis vanduo
toliau pamažu tobulino formas. Ledo atitvertos krioklio atšakos sruvo naujomis
vagomis ir kūrė ledo skulptūras. Viskas švytėjo. Saulės spinduliai čia nesiekė,
tačiau nuo mirtino šalčio viskas savaime švietė mėlyna ir žalia spalva.
Viso to viduryje krioklys krito į
juodos bedugnės nasrus. Vandens gijos sruvo uolomis ir kriokliui įsismarkaujant
keitė spalvą iš juodos į žalią, o iš žalios į geltoną ir baltą. Iš apačioje
žiojinčios skylės sklido riaumojimas, kur vanduo baltai putodamas krito į dugno
akmenis. Ore tiško balti purslai.
Unai ištrūko susižavėjimo šūksnis,
kurį iš karto prarijo triukšmas ir gaudesys, lygiai kaip jos iškvepiamo oro
garus pasiglemžė šalta krioklio migla.
Migla ir putos nesustojo nė
akimirkai. Pilis iš lėto, tačiau nenumaldomai augo. Vanduo buvo išsiliejęs iš
vagos. Viską statė šaltis. Toliau, aukščiau, nišas, praėjimus, užkaborius ir
ledo kupolus viršuje. Daug sudėtingesnius ir didingesnius, nei Una kada nors
kur nors buvo mačiusi.
Vinje senieji namai |
Tik pačioje apačioje prieš mažą
mergaitę atsiskleidė visa didybė, nuo kurios išgaravo paskutiniai sąžinės
priekaištai dėl šio žygio. Turėjo pripažinti sau, kad sprendimas leistis čia
buvo daugiau nei teisingas. Iš apačios nenusakoma ledo pilis atrodė septynis
kartus didesnė ir įspūdingesnė.
Dangų remiančios ledo sienos
rodėsi augančios akyse. Ji buvo priblokšta. Prieš akis mirgėjo
susikryžiuojančios ir persipinančios dalys, kurių net nemokėjo apibūdinti.
Veikiama vandens pilis plėtėsi į visas puses. Pats vanduo krito žemyn pačiame
viduryje ir nieko neįsileido į savo erdvę.
Kai kurias vietas vanduo paliko,
nes jos buvo baigtos – blizgančios ir sausos. Kitur darbas virė toliau, ten
rūko garas ir tiško purslai, o srūvantis vanduo akimirksniu virto melsvai žaliu
ledu.
Pasakų pilis. Jei tik buvo koks
nors įėjimas, reikėjo žūtbūt patekti vidun! Čia tiesiog privalėjo būti daugybė
slaptų įėjimų ir vartų, kuriuos tereikėjo rasti. Sužavėta prieš akis iškilusios
neįprasto reginio, Una pamiršo viską pasaulyje. Troško tik vieno – patekti
vidun.
Vis dėlto tai nebuvo paprasta.
Daug įvairių angų pasirodė tam netinkančios, tačiau ji nenuleido rankų.
Pagaliau aptiko siaurą ertmę su apačioje srūvančiu vandeniu. Pakankamai plačią,
kad būtų galima prasisprausti.
Įžengusi į pirmą pilies menę
pajuto, kaip stipriai ėmė plakti širdis.
Žalios šviesos spinduliai viduje.
Tuščia beveik kaip speigo sukaustytame lauke. Čia buvo kažkas šiurpaus.
Ji nevalingai sušuko: „Ei!“
Tarsi bandydama ką nors
prisišaukti. Tuščioje menėje taip pasirodė. Joje reikia sušukti. Nežinojo
kodėl, nes suprato, kad čia nieko nėra.
Atsakymo laukti nereikėjo. „Ei!“ –
dusliai atsiliepė menė.
Kaip ji išsigando!
Tikėjosi, kad viduje bus tylu lyg
kapuose, tačiau erdvė buvo kupina tolygaus krioklio gaudesio, besiskverbiančio
pro storą ledo masę. Pašėlęs šokis lauke, kur tiško į akmenis atsitrenkusio
vandens putos, viduje virto tyliu ir grėsmingų murmesiu.
Valandėlę Una stovėjo ramiai,
laukdama, kol praeis išgąstis. Nežinojo, ko šaukėsi ir kas į tai atsiliepė. Tai
negalėjo būti paprastas aidas.
Gal menė nebuvo tokia didelė? Nors
atrodė kitaip. Neieškodama atsakymų į kitus klausimus ėmė dairytis vartų,
tinkamo takelio toliau. Į galvą net netoptelėjo mintis grįžti į dienos šviesą.
Ir taip – pradėjusi ieškoti
neilgai trukusi rado pakankamai didelį plyšį tarp dviejų nupoliruotų ledo
kolonų.
Išėjo į patalpą, kuri labiau
priminė praėjimą. Vis dėlto tai buvo patalpa, tą išsiaiškino ne itin garsiai
šūktelėjusi: „Ei!“. Atgal sugrįžo tas pats, kiek išsigandęs „ei!“. Ji žinojo,
kad tokiose pilyse turi būti panašių vietų. Apžavėta ir viską pamiršusi paliko
už nugaros pirmąją menę. Šią akimirką galvojo tik apie pilį.
Šiame tamsiame plyšyje sušuko ne
„Sise!“, o „Ei!“. Pakerėta galvojo ne apie Sisę, o apie vieną už kitos
slypinčias žaliosios ledo pilies menes, į kurias jai būtini reikėjo patekti.
Viduje tvyrojo stingdantis šaltis.
Ji bandė išpūsti didelius šilto oro debesis, tačiau buvo kiek per tamsu ir jų
nesimatė. Krioklys girdėjosi po kojomis, nors taip ir negalėjo būti. Tokioje
pilyje viskas atrodė netikra, bet tam nesinorėjo prieštarauti.
Iš tiesų ji šiek tiek drebėjo,
nors ir vilkėjo storą striukę, kurią gavo iš tetos, kai žiema kibo į atlapus
rudeniui. Vis dėlto mintys apie kitų menių paiešką privertė pamiršti šaltį. Dėl
jų egzistavimo buvo įsitikinusi lygiai taip pat, kaip dėl to, kad jos vardas
Una.
Kaip ir galima buvo tikėtis,
kitame siauros patalpos gale buvo išėjimas. Žalias sausas ledas, plyšys, kurį
vanduo paliko ramybėje.
Vaizdas toje menėje užgniaužė
kvapą.
Ji atsidūrė viduryje suakmenėjusio
miško. Ledo miško.
Kurį laiką čia purškęs vanduo sukūrė
ledo kamienus ir šakas, maži medeliai stiebėsi aukštyn tarp didesnių. Kai kurių
dalykų buvo neįmanom kaip nors pavadinti, tačiau jie buvo neatskiriama šios
vietos dalis, kurią tiesiog reikėjo priimti tokią, kokia buvo. Ji žiūrėjo į šią
nenusakomą pasaką išplėtusi akis.
Skaitykite bibliotekoje taip pat:
1 komentaras:
Labai tikiuosi, kad skaitymo skatinimas bus efektyvus ir atneš realių rezultatų.
Rašyti komentarą