Kupė su Johanu Straussu

Gerulaitis, Viktoras Kupė su Johannu Straussu : neišgalvotos muzikos istorijos. - Vilnius : Tyto alba, 2013. - 422 p.

Kai už lango dulksna ir ilgi vakarai, regis, kad tai laikas,  sukurtas pačios mamos gamtos, kad galėtume ilgesniam laikui prisėsti prie knygų.

Šį kartą pristatysime naujai gautą Viktoro Gerulaičio pasakojimų knyga, skirta iškiliems XIX amžiaus muzikams. Knyga skirta ne tik melomanams, bet ir platesnei publikai, yapč besidominčiai muzika bei iškiliomis asmenybėmis. Autorius - žinomas muzikologas gyvai ir nuosekliai pasakoja kompozitorių kelius ir klystkelius, pateikia atskirų kūrinių atsiradimo istorijas.

Viktoras Gerulaitis (g. 1950 m.) – Lietuvos muzikologas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, muzikos publicistas, populiarių radijo ir televizijos laidų „Tautos gaida“, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“, „Posūkiai su Viktoru Gerulaičiu“ autorius ir vedėjas, knygų „Muzikos stilių raida“ (1994), „Juozas Domarkas. Orkestro byla“ (2010), „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“ (2011), „Noveletės“ (2012) autorius.

„Kupė su Johannu Straussu", kuri yra knygos „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“ tęsinys arba  antras tomas.

Skaitymui parinkome patį pirmąjį pasakojimą apie kompozitorių bei dirigentą Johanną Straussą sūnų. Spalvinga asmenybė bei didingi kūriniai, vienas iš jų - atsiradęs neįprastomis aplinkybėmis ir mums žinomas kaip orkestrinis kūrinys, gi rašytas jis vyrų chorui.

Skaitome...

 

Kupė su Johannu Straussu

(1825-1899)

Į Paryžiun išvykstančio traukinio kupė įšokau paskutinę akimirką. Johannas Straussas joje jau sėdėjo ne vieną valandą, tad snaudė. Žiūrėjau į vešlias jo garbanas ir pabaisiškus ūsus ir galvojau: važiuoji užkariauti Paryžiaus, vadinasi - pasaulio. O jei nepavyks? Grįši į Vieną. Juk ten tave jau ketvirtį amžiaus nešioja ant rankų.

Bet dabar - į Paryžių! Taip, kaip prieš trisdešimt metų pa-darė tavo tėvas, turėjęs lygiai tokį pat vardą ir pavardę. Būdamas trisdešimties, Johannas Straussas tėvas, vos prieš penkerius metus pradėjęs savarankišką muziko ir valsų kūrėjo karjerą, suprato: kad Vienos valsas užkariautų Europą, reikia išsiveržti iš mielosios Vienos. 1834-aisiais jis su savo orkestru ryžosi gastrolėms po Vokietijos, Prancūzijos ir Anglijos miestus. Tai buvo drąsus, bet pamatuotas žingsnis. Pirmosios gastrolės Berlyne - tikras triumfas. Jau po pirmųjų koncertų Straussui pasiūlė vietos kapelmeisterio pareigas. Jis atsisakė. Juk leidosi užkariauti Europos, o ne kokio Berlyno. Tuo metu Vokietijoje viešėjęs rusų caras Nikolajus I pakvietė atvykti į Peterburgą.

Bet to padaryti neleido gastrolių sutartis. Nieko, Peterburgą vėliau užkariaus sūnus.

Ne mažesnė sėkmė tą žiemą lydėjo ir kituose Vokietijos miestuose. Tik Veimaras ir Leipcigas sutiko šaltai: mat vietiniai vertino vien rimtąją muziką - visokias vokiškas simfonijas, uvertiūras.

Vis dėlto užkariauti Europą pirmiausia reikėjo Paryžiuje! Tada tai buvo pasaulio muzikos centras. Jame gyveno Fredericas Chopinas ir Ferenzas Lisztas, Giacomo Meyerbeeras ir Gioachino Rossini, Hectoras Berliozas ir Danielis Auberas. 1837 metais Johannas Straussas tėvas nusprendė imti Paryžių. Jame tuo metu nuolat koncertavo du simfoniniai orkestrai. Vienam vadovavo aršus klasikinės muzikos šalininkas Alfredas Dufresne. Antrojo nuolatinis dirigentas Philippeas Musard'as buvo nepralenkiamas naujų šokių - kadrilių, galopų - ir... senovinių menuetų interpretatorius. Bet publikos pageidavimu jis į savo programas įtraukdavo ir valsų. Šie orkestrai turėjo beveik po 100 muzikantų. Strausso orkestrą sudarė kiek daugiau nei 20 muzikantų.

Lietingą lapkričio vakarą puošni teatro „ Jimnase" salė buvo perpildyta. Johanno Strausso tėvo debiutas. Koncertas prasidėjo specialiai šiam atsakingam pasirodymui sukurtu „Gabrielės valsu", kuris, beje, vėliau labai išpopuliarėjo. Jo finalas paskendo plojimų jūroje. Kiekvienas naujas kūrinys sukeldavo susižavėjimo škvalą. Negirdėtas pasisekimas lydėjo ir kitus koncertus puikiausiose Paryžiaus salėse, o galutinė ir visiška pergalė įvyko naujamečiame koncerte, kurį organizavo „Muzikinio laikraščio" leidėjas Adolfas Schlesingeris.

Įvairiausių pakraipų ir stilių kompozitoriai visi kaip vienas susižavėjo Strausso muzika. Robertas Schumannas ir Felixas Mendelssobnas, Meyerbeeras ir Fromentalis Halėvy, Luigi Cheruini ir Auberas, Nicolo Paganini ir Lisztas negailėjo liaupsių Vienos maestro.

Net griežtasis ir nešališkasis Berliozas skyrė jam didelį straipsnį „Jurnalę des Debats". Kaip, klausė jis, Strausso pasirodymas galėjo tapti įvykiu Paryžiuje, mieste, išlepintame geriausių Europos atlikėjų? Ir atsakė: būtent Strausso orkestre paryžiečiai pirmą kartą susitiko su tobulo meistriškumo bei artistinio polėkio ir sukrečiančio ritmo pojūčio deriniu. Ypač išskyrė valsų ritmiką.

Teisybės dėlei būtina pasakyti, kad paryžiečiai ne tik nebuvo išlepinti simfoninės muzikos. Jie tiesiog jos nemėgo. Bet jie išmanė šokių muziką!

Taigi Straussas tėvas 1837-aisiais užkariavo Paryžių ir Europą. Dabar, po trisdešimties metų, 1867-aisiais, tą patį daryti ėmėsi Johannas Straussas sūnus.

Tiesa, priežastys, dėl kurių Straussas sūnus dabar vienoje kupė su manimi vyksta į Paryžių, visai nepanašios į jo tėvo. Tėvas iš tikrųjų važiavo siekdamas vieno tikslo - užkariauti.

Sūnus dabar važiuoja dėl to, kad jį pakvietė Austrijos pasiuntinys Richardas Meternichas - kitados visagalio kanclerio Klemenso Meternicho sūnus. Bet yra ir dar viena, gal net netiesioginė priežastis - valsas „Žydrasis Dunojus". Kol mano kaimynas snūduriuoja, papasakosiu visą istoriją nuo pradžių. Nuolankiai prašau Jūsų kantrybės, tikiuosi, skaitydami mano pasakojimą neužsnūsite.

Johannas Straussas su žmona Adele

1856 metais Vienos vyrų choro draugijos chormeisteriu tapo jaunas, energingas, universalaus humanitarinio bei muzikinio išsilavinimo dirigentas Johannas Herbeckas. Jis visaip stengėsi pagyvinti draugijos koncertines programas. Kartą jis kreipėsi į Straussą sūnų ir netikėtai paprašė šio parašyti valsą... choro koncertui. Straussui tai buvo labai jau neįprastas pasiūlymas: valsą -chorui... Ne. Jis nusprendė atsisakyti. Mūsų Johannas manė, kad valsai, kurie puikiai skamba atliekami nedidelių instrumentinių ansamblių, tikrai daug neteks, kai juos uždainuos choras, juoba toks kaip Herbecko - daugiau kaip 100 (!) dainininkų (cha, ar galėjo tada vaikis įtarti, kad vos po 16 metų tą Herbecko užsakytą valsą Amerikoje dainuos nebe 100, o beveik 20 000 daininin-kų). Herbeckas, ačiū Aukščiausiajam, sunkiai, bet įkalbėjo savo draugą. Beje, įtikinamiausiu argumentu tapo analogiškas atvejis, susijęs su Johanno tėvu. Gana garsus kompozitorius Albertas Lortzingas, teatro „An der Wien" kapelmeisteris, aranžavo chorui Strausso tėvo valsą „Elžbieta". Tas koncertas buvo labai sėkmingas. Ką gi, nusprendė Johannas, kodėl nepamėginus?

Tuoj pamėgins. Bet tam, kad pamėgintų, trūko vieno mažmožio: upės. Dar geriau, jei ta upė vadintųsi Dunojus ir tekėtų  per Vieną. Taip ir buvo! Pats Straussas sūnus tuo metu kaip tik ir gyveno netoli Dunojaus.

O, Dunojus! Kokios spalvok jo vanduo šiandien? Tai Strausso nedomino. Tada jis buvo gal kiek melsvas arba kiek žydras. O kokia jo spalva buvo senovės graikų laikais, tų graikų, kurie jį vadino Istros? O gal vokiečiams Donau buvo vienokios spalvos, vengrams Duna - kitokios, serbams ir bulgarams Dunav - dar kitokios, o jau kokia rumunų Dunarea - tik jie ir težinojo.

Antroji pagal ilgį Europos ir ilgiausia Vakarų Europos upė prasideda Vokietijos Švarcvaldo šlaituose iš susiliejusių Bregės ir Brigacho upelių ir teka 2 850 kilometrų iki Juodosios jūros. Vieną ji pasiekia nuplukdžiusi savo vandenis maždaug 920 kilometrų.

Daug regėjo ir patyrė Dunojus. V-III tūkstantmečiais prieš Kristų jo vidurupyje ir aukštupyje gyvavo Dunojaus kultūra, seniausia Vidurio Europos žemdirbių kultūra. XVI amžiuje buvo tokia Dunojaus kunigaikštystė, į kurią įėjo Moldova ir Valakija, o kai šios 1861 metais susijungė, atsirado Rumunija. To paties XVI amžiaus pirmoje pusėje Dunojaus aukštupio miestuose (Rėgensburge ir kitur) susiformavo ir plito Dunojaus mokykla - vokiečių Renesanso dailės kryptis. Jai priklausė pats Albrechtas Altdorferis!

Bet reikėjo miesto ir sostinės Vienos, kad Dunojus pagaliau būtų įamžintas ir muzikoje. O Vienoje netoli Dunojaus turėjo gyventi Johannas Straussas sūnus, o toks Herbeckas turėjo jam užsakyti keistą dalyką - valsą šimto dainininkų chorui. Ir ką gali dabar žinoti, gal dažni pasivaikščiojimai Dunojaus krantinėmis sužadino Strausso vaizduotę. Kad ir kaip ten būtų, jis ką tik buvo perskaitęs Vienos poeto Karlo Becko eiles. Jos jam patiko: grakštaus stiliaus, melodingos, meniškos. Didžiausią įspūdį paliko poema „Ant žydrojo Dunojaus krantų", gal kiek sentimentaloka, bet kupina ryškių, tapybiškų vaizdelių.

Nusprendęs sukurti valsą apie Dunojų, Straussas panaudojo prieš 14 metų parašyto valso „Bangos ir verpetai" melodiją. Šį valsą visiškai teisėtai galima laikyti pirmuoju nemirtingojo „Žydrojo Dunojaus" eskizu. Valso „Žydrasis Dunojus" (jo visas pavadinimas „Prie gražiojo žydrojo Dunojaus") melodija gal tikrai primena didžios upės tekėjimą. O jau kaip tas Dunojus teka tradicinėje Vienos penkių dalių valso muzikoje, - kiekvieno klausytojo vaizduotės reikalas. Aišku tik, kad valso muzika ir visi jos elementai nepaprastai išraiškingi. Ypač stebina netikėti ir kartu labai natūralūs perėjimai iš vieno epizodo (valso) į kitą. Atrodytų, kiekvienas šio ciklo valsas yra savarankiškas, bet visi kartu jie sukuria darnų, užbaigtą kūrinio meninį vaizdą.

„Žydrasis Dunojus" mūsų mieląjį Herbecką pakerėjo. Jis nesiliovė žavėtis naujuoju valsu, jo melodingumu, plastika, stulbinamu lengvumu ir žodžiais neperteikiamu, grynai vienišku grožiu. „Aš nebežinau, - sakė jis, - ar girdžiu Dunojų, ar valsą apie Dunojų. Tarsi upė teka be galo, tarsi valsas sukasi nesustodamas."

Gaila, bet ne veltui Straussui nerimą kėlė tekstas. Eilės, kurias jau sukurtai muzikai parašė Josephas Weillis, nuolatinis chorų draugijos poetas, pasirodė visiškai nevykusios. Sunkiasvorės, statiškos - jos nederėjo su lengvu melodijos skriejimu.

Maža to, tekstas kvietė į karnavalą, linksmybes, nors tuo laiku Austrija pralaimėjo Prūsijai ir vieniečių nuotaika buvo slogi, todėl panašūs kvietimai skambėjo šventvagiškai.

Tokiomis aplinkybėmis, užuot rengus puotas, nuspręsta pasitenkinti koncertu. Chorų draugija taip pat tradicinį pokylį pakeitė koncertu. Štai tame koncerte, o ne puotoje, 1867 metų vasario 15 dieną ir įvyko „Žydrojo Dunojaus" premjera.

Dabar jau sunku nustatyti, kaip buvo sutiktas naujas Strausso kūrinys. Aišku tik, kad recenzentų nuomonės išsiskyrė. Bet žinoma ir tai, kad klausytojų reikalavimu valsas buvo pakartotas. Po dviejų savaičių buvo išleista valso aranžuotė fortepijonui ir balsams. Kovo 10-ąją valsą pirmą kartą atliko orkestras -Strausso kapela. Per tris mėnesius valsas nuskambėjo daugiau nei dešimt kartų, bet furoro nesukėlė. Atrodė, jog naują Strausso kūdikį tiesiog ištiks likimas tų kūrinių, kurie, neilgai pagyvenę estradoje, nepastebimai ją palikdavo, išdildami ir iš klausytojų atminties. Tiesa, neretai būna ir taip, kad koks nors keistuolis po daugybės dešimtmečių ar net šimtmečių keistai knaisiodamasis keistose natų saugyklose, keistai netikėtai išvysta apdulkėjusias keistas natas. Ir tada daugybė nustebusių klausytojų vieną dieną išgirsta negirdėtai gražią muziką. Ir visi ploja, šūkauja „bravo", gūžčioja pečiais: kur ta muzika buvo iki šiol? Tik beveik niekas nesusipranta iškviesti į sceną to keistuolio ir jam įteikti bent vieną pavasario gėlelę.

Na, o mūsų Straussas, be jokio entuziazmo žvelgęs į savo pirmą bandymą sukurti chorinės muzikos opusą, nelabai ir graužėsi. Po premjeros parėjęs namo, jis prisipažino broliui Josefui, kad didelių vilčių dėl „Žydrojo Dunojaus" nepuoselėja. Beje, pats manė, jog vykęs tik šio valso finalas. Tas išties puikus. Jame jauti simfoninio orkestro meistro ranką. Strausas drąsiai į paskutinę dalį įveda naujas temas, o ir ankstesnių dalių melodijos nuskamba naujai: tarsi atsisveikindamos, tarsi jau išsėmusios visas savo plėtojimo galimybes ir palikdamos amžinybės ir begalybės pojūtį. Tokie dalykai, mano brangieji, yra genijaus blyksniai.

Tačiau „valsų karalius" pasirodė neteisus, prognozuodamas „Žydrojo Dunojaus" ateitį. Netikėti įvykiai, atrodytų, neturintys su juo jokių sąsajų, prikėlė valsą, išaukštino jį ir pavertė istorijos savastimi, galiu net tarti: muzikos istorijos lobiu.

O buvo taip. 1867 metų vasarą Paryžiuje iškilmingai atidaroma Pasaulinė paroda - paskutinis žėrintis fejerverkas, surengtas savo dienas baigiančios Antrosios imperijos. Marso lauko plačioje erdvėje (prancūzai tokias vadina esplanadomis) vienas po kito kyla pasakiški paviljonai, statomos prabangios šventinės salės. Didžiosios valstybės, parodos dalyvės, stengiasi užgožti viena kitą didybe ir blizgesiu.

Bet štai Austrijos padėtis tuo metu buvo labai pašlijusi. Patyrusi du skaudžius pralaimėjimus - 1859 metais Solferino mūšyje ir 1866 metais Austrijos-Prūsijos karo mūšyje prie Keniggreco (Koniggratz, dab. Hradec Kralovė) - Habsburgų monarchija prarado ir savo galybę, ir įtaką Europos reikalams. Tad dabar ji visokiais būdais siekia įrodyti, kad tebėra stipri ir įtakinga, todėl jos paviljonas - vienas prabangiausių ir patraukliausių, o minėtasis Austrijos pasiuntinys Prancūzijoje Richardas Meternichas, pagarsėjęs Paryžiuje savo priėmimais, tikisi žėrinčiais pokyliais pritraukti dėmesį. Būtent tam tikslui jis sugalvoja pakviesti į Paryžių „hofbalmuzikdirektorių" - vyriausiąjį puotų muzikos direktorių - Johanną Straussą sūnų.

Straussas atvyko be savo orkestro. Dabar nebeįmanoma pasakyti, gerai tai ar blogai. Jo kapela, susaistyta sutartimis, liko Vienoje. Tad „valsų karaliui" teko pasirodyti su Berlyno orkestru, kuriam vadovavo garsus vokiečių dirigentas Benjaminas Bilse. Suprantama, Straussas nebuvo užtikrintas sėkme. Antra vertus, nors paryžiečiai mėgo valsą, buvo pripratę - keista - prie lėtesnio, ramesnio nei Vienos. Kadrilį, priešingai, mėgo greitesnį, smarkesnį.

Į repeticiją užsuko „Figaro" laikraščio direktorius Jeanas Wilmaissainas. Pamatęs, kaip šauniai austras „doroja" prūsų orkestrą, jis susižavėjęs šūktelėjo: „O, tai Keniggrecas atvirkščiai!" - ir savo laikraštyje pradėjo kampaniją Strausso naudai. Viskas buvo savo vietose: Napoleono III imperija siekė politinio suartėjimo su Austrija ir Bavarija. Jautė, kad Prūsija bus stipri varžovė Europos reikaluose. Tik nenujautė, kad ta varžovė po trejų metų ją visiškai sudaužys. Wilmaissainas nepasitenkino vien liaupsėmis savo laikraštyje. Jis redakcijos salone surengė vakarą Johanno Strausso garbei, į kurį sukvietė Paryžiaus literatų ir muzikų žiedą.

Prancūzijos sostinė pasitinka Straussą sūnų, Johanną II, nė kiek ne prasčiau nei prieš 30 metų jo tėvą - Johanną I. Ateina Gustave`as Flaubert`as, Ambroise`as Thomas, Theophile'is Gautier, Alexandre'as Dumas sūnus, jau ketvirtus metus Paryžiuje gyvenantis Ivanas Turgenevas.

Iškilmingos vakarienės metu nuskambėjo pompastiškas tostas svečio garbei: „Straussas! Kiek žavesio šiame žodyje. Pagal Strausso muziką valse sukasi karalių rūmai ir kareivinės, miestai ir kaimai, šilkinės kurpaitės ir medinės klumpės, besvorės fėjos ir kresnos valstietės. Strausso melodijos persmelkia sielą ir ataidi kojose. Jos iš tikrųjų vieniškos ir kartu universalios. Jos liejasi Amerikoje ir Australijoje, ir netgi Rytuose, prasiskverbdamos net pro Didžiąją kinų sieną."

Priminsiu, jog apie tokį pasaulinį Strausso valsų voratinklį buvo pasakyta 1867 metais. O savo pirmuosius valsus Straussas jaunesnysis buvo pradėjęs kurti vos prieš 23 metus!

Jis sau turėjo prisipažinti, na, viduje turėjo pasididžiuoti, kad šie malonūs žodžiai buvo pasakyti tuo metu, kai Paryžius buvo Jacques`o  Offenbacho, visuotinai pripažinto prancūzų lengvosios muzikos karaliumi, o jo operetės - svaiginamo populiarumo viršūnėje, valdžioje.

Po kelių dienų austras surengė atsakomąjį priėmimą. Svečiams jis pasiūlė paklausyti ką tik parašytos polkos „Figaro", kurią, savaime suprantama, paskyrė Wilmaissainui. Paskui paskelbė: valsas „Žydrasis Dunojus". Taip, tas pats „Dunojus", kurio perspektyva pats abejojo ir net nemanė, kad valsas pavyko! Ir suprask, žmogau, kas vyksta tų menininkų smegenyse, jei jie krečia tokius pokštus. Tikrai nežinau, kodėl Straussas taip pasielgė. Ar jis rizikavo? Jei taip, tai kurių galų tai daryti dabar, ir dar Paryžiuje? Gal pagaliau nujautė, kad tai vis dėlto geras valsas? Nežinau. Bet valsas visus sužavėjo. Pakerėti klausytojai reikalavo jį pagroti bisui.

Skulptoriaus Alfred Castelliz
paminklas  Vienoje

„Nuo šiol, - paskelbė Wilmaissainas, - žodžiai „Žydrasis Dunojus" bylos ne tik apie didingą vandens kelią, jungiantį Europos vakarus ir rytus, bet ir apie įžymųjį Strausso valsą."

Wilmaissaino pareiškimas buvo pranašiškas. Jau kitą dieną Auguste'as Barbier parašė valsui naują prancūzišką tekstą, daug geresnį už pirmąjį. O mielasis, gudrusis laikraštis „Figaro" specialiame priede išspausdino naujojo valso natas ir tekstą. Dabar apie „Žydrąjį Dunojų" prakalbo visi. Strausso leidėjai nespėjo tenkinti užgriuvusių užsakymų. Vietoj įprastų 5 000 -10 000 egzempliorių „Žydrojo Dunojaus" tiražas per trumpą laiką pasiekė fantastišką skaičių - 1 000 000! Girdi, šaunusis Herbeckai, ačiū tau!

Paskui buvo gastrolės Londone, bet aš į jas nevykau. Tik girdėjau, kad pasisekimas buvo ne mažesnis. „Amžinoji" karalienė Viktorija, gerai prisimenanti Strausso tėvo orkestro gastroles, labai šiltai sutiko ir Straussą sūnų. Tegu ir be savo orkestro. O „Žydrasis Dunojus" ir čia visus pakerėjo.

Na, tada neatsilaikė ir Viena. „Žydrąjį Dunojų" pripažino ir kompozitoriaus tėvynė. Kaip dažnai būna, paskutinė. Namie, savam krašte pranašu... ir taip toliau.