2015 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Nobelio literatūros premija 2015 metais - Svetlana Aleksijevič

Kasmetinė, laukiama, garsiausia.

Šiemet - Svetlana Aleksijevič. Baltarusių rašytoja.  67 metų autorė buvo pagerbta „už savo polifoninius veikalus, kurie yra paminklas kančioms ir drąsai mūsų laikais“.
Švedų dienraščio „Dagens Nyheter“ kultūros naujienų redaktorius Bjornas Wimanas sakė, kad „jos kūriniai balansuoja ant ribos tarp dokumentikos ir romano – už šį žanrą apdovanojimas dar nebuvo skirtas".
Komiteto, skiriančio Nobelio premijas, atstovė Sara Danius: „Pastaruosius 30-40 metų ji stengėsi apibūdinti sovietinį ir posovietinį žmogų. Tačiau tai nėra įvykių istorija. Tai yra emocijų istorija. Ji mums siūlo labai emocišką pasaulį. Taigi, tie istoriniai įvykiai, apie kuriuos ji rašo savo įvairiose knygose – nuo Černobylio katastrofos iki sovietų karo Afganistane – yra tiesiog dingstis tirti sovietinių ar posovietinių laikų žmogų“.
Rašytoja gimusi 1948 metais Ukrainoje, jos mama ukrainietė, tėvas baltarusis. Su tėvais vėliau apsigyveno Baltarusijoje, čia tapo žurnaliste.
Pirmoji knyga išleista 1985 metais.
 
Pilnas kūrinių sąrašas (rusų kalba, ja rašytoja kuria):
 
«У войны не женское лицо» Минск,1985
Последние свидетели. М., 1985
«Цинковые мальчики» (1989)
«Зачарованные смертью» (белорус. 1993, рус. 1994)
«Чернобыльская молитва» (1997)
«Последние свидетели. Соло для детского голоса» (2004)
«Время сэконд хэнд» (2013)
 
Lietuvių kalba išleistos knygos:
 
  • Алексіевіч, Святлана Аляксандраўна (1948-) (Aleksijevič, Svetlana)Černobylio malda : ateities kronika / iš baltarusių ir rusų kalbų vertė Alma Lapinskienė. - Vilnius : Alma littera, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 285 p.
  • Алексіевіч, Святлана Аляксандраўна (1948-) (Aleksijevič, Svetlana) Paskutinieji liudytojai : nevaikiški pasakojimai : viduriniam ir vyresniam mokykliniam amžiui / iš rusų kalbos vertė Salomėja Čičiškina. - Vilnius : Vyturys, 1989. - 182 p.
 


 
Skaitome....

 Алексіевіч, Святлана Аляксандраўна (1948-) (Aleksijevič, Svetlana)Černobylio malda : ateities kronika / iš baltarusių ir rusų kalbų vertė Alma Lapinskienė. - Vilnius : Alma littera, 1999 (Kaunas : Spindulys). - 285 p.

 

MONOLOGAS APIE TAI,  KODĖL ŽMONĖS PRISIMENA




„Jūs ėmėtės apie tai rašyti? Apie tai! O aš nenoriu, kad apie mane žinotų... Ką aš ten patyriau... Viena vertus, lyg ir noriu atsiverti, išsikalbėti, o antra vertus, -jaučiu, kaip apsinuoginu, o šito nesinorėtų...
Pamenate Tolstojų? Pjeras Bezuchovas toks sukrėstas po karo, jog jam atrodo -jis ir visas pasaulis pasikeitė amžinai. Bet praeina kiek laiko, ir jis sako sau: „Vėl taip pat barsiu vežiką, taip pat niurzgėsiu". Kodėl tada žmonės prisimena? Kad atstatytų tiesą? Teisingumą? Išsilaisvintų ir pamirštų? Supranta, jog jie - grandiozinio įvykio dalyviai? Ar ieško praeity apgynimo? Nepaisant to, kad atsiminimai - trapus dalykas, efemeriškas, tai nėra tikslus žinojimas, o žmogaus spėliojimas apie save patį. Tai dar ne žinojimas, tai tiktai jausmai.
Mano jausmas... Aš kankinausi, rausiausi atmintyje ir atsiminiau...
Baisiausia man nutiko vaikystėje... Tai - karas...
Pamenu, kaip mes, vaikėzai, žaisdavome „tėtes ir mamas": išrengdavome mažylius ir guldydavome juos vieną ant kito... Tai buvo pirmieji vaikai, gimę po karo. Visas kaimas žinodavo, kokius žodžius kuris jau taria, kada pradėjo vaikščioti, todėl kad per karą vaikus buvo pamiršę. Mes laukėme atsirandant gyvybės. „Tėtės ir mamos" - taip vadinosi mūsų žaidimas. Mes norėjome išvysti gyvybės atsiradimą... O patys buvome aštuonerių dešimties metų...
Aš mačiau, kaip moteris galavosi. Krūmuose paupy. Paėmus plytą, daužė sau per galvą. Ji buvo nėščia nuo policajaus, kurio nekentė visas kaimas. Dar vaikas būdamas matydavau, kaip katė atsiveda kačiukų. Padėdavau motinai traukti iš karvės veršiuką, vesdavau pas kuilį kiaulę... Atsimenu... Atsimenu, kaip atvežė sušaudytą tėvą, su mamos numegztu megztiniu. Tėvas, matyt, buvo sušaudytas iš kulkosvaidžio ar automato ir kažkas kruvina tiesiog gabalais lindo iš po megztinio. Jis gulėjo ant mūsų vienintelės lovos, daugiau nebuvo kur paguldyti. Paskui jį palaidojo priešais trobą. Ir žemė nebuvo lengva, o sunkus molis. Nuo lysvių burokams. Aplink vyko mūšiai... Gatvėje tysojo užmušti arkliai ir žmonės...
Man tie atsiminimai buvo tokie uždari, kad garsiai apie juos nekalbėjau...
Tada mirtį suvokdavau taip pat, kaip ir gimimą... Man kildavo vienodi jausmai, kai iš karvės atsirasdavo veršelis... Katė atsivesdavo kačiukų... Ir kai moteris žudėsi krūmuose... Kažkodėl šitai man atrodė tas pats... Ir gimimas, ir mirtis...
Atmenu iš vaikystės kvapą troboje, kai skerdžia meitėlį... Jūs tik palietėte mane, ir aš jau krentu, krentu tenai... Į košmarą... Į siaubą... Skrendu...
Dar atmenu, kaip mus, mažiukus, moterys vesdavosi į pirtį. Kaip visoms moterims, ir mano motinai, iškrisdavo gimda (mes tai jau suprasdavome), jos parišdavo ją skudurais. Aš tai mačiau... Gimdos išeidavo nuo sunkaus darbo. Vyrų nebuvo, juos išžudė fronte ar partizanaujant, arklių irgi nebuvo, moterys traukdavo plūgą pačios. Ardavo savo daržus, kolūkio laukus. Kai užaugau ir tekdavo suartėti su moterimi, tai prisimindavau ... ką tada mačiau pirtyje...
Norėjau užmiršti. Viską užmiršti... Užmiršdavau... Maniau, kad baisiausia man jau buvo nutikę... Karas...
Bet štai nuvažiavau į Černobylio zoną... Daug kartų ten buvau... Ir ten supratau, kad aš neapsaugotas. Aš irstu... Praeitis manęs jau nesaugo..."


Piotras S., psichologas


 

MONOLOGAS APIE TAI, KAD GALIMA PASIŠNEKĖTI IR SU GYVAISIAIS, IR SU MIRUSIAIS

 
„Naktį į kiemą įėjo vilkas. Pažvelgiau pro langą -stovi ir spygso akimis. Lyg žibintais...
Aš prie visko pripratau. Septynerius metus gyvenu viena, septyneri metai, kaip žmonės išvažiavo... Naktį, pasitaiko, sėdžiu, kol išaušta, ir galvoju, galvoju. Ir šiandien visą naktį ant lovos susirietusi išsėdėjau, o paskui išėjau pažiūrėti, kokia saulelė. Ką aš jums pasakysiu? Pats teisingiausias dalykas pasaulyje mirtis. Niekas dar neišsipirko. Žemė visus priima: ir gerus, ir piktus, ir nusidėjėlius. O daugiau teisingumo šiame pasaulyje nėra. Aš sunkiai ir dorai visą gyvenimą dirbau.
Sąžiningai gyvenau. O man teisingumo neteko. Dievas kažkur dalino, kol mano eilė priėjo - jis jau nebeturėjo ko man duoti. Jaunas gali mirti, o senas turi... Iš pradžių aš žmonių laukiau, maniau - visi grįš. Niekas amžinai nevažiavo, važiavo laikinai. O dabar mirties laukiu... Numirti ne sunku, o baisu. Cerkvės nėra... Šventikas neatvažiuoja... Kam nunešiu savo nuodėmes ... Neturiu kam...
...Pirmą kartą kai pasakė, kad pas mus radiacija, tai mes pagalvojom, kad tai kažkokia liga: kas suserga - iškart numiršta. Ne, sako, tai kažkas tokio, kas paviršiuj guli ir į žemę lenda, o pamatyti negali. Žvėris gal mato ir girdi, o žmogus ne. Netiesa! Aš mačiau... Tas cezijus pas mane darže mėtėsi, kol lietus jį išmirkė. Spalva jo tokia rašalinė... Guli ir mirguliuoja gabaliukai. Parbėgau iš kolūkio lauko, nuėjau į savo daržą... Toks mėlynas gabalėlis... O už dviejų šimtų metrų dar vienas... Didumo sulig skarele, kur ant mano galvos. Šūktelėjau kaimynei, kitoms moteriškėms, mes viską apibėgome. Visus daržus, lauką aplink... Gal du hektarus... Gal keturis nemažus gabalėlius radome... O vienas buvo raudonos spalvos... Rytojaus dieną ėmė krapnoti lietus. Iš pat ryto. Ir iki pietų jų neliko. Atvažiavo milicija, o jau nebuvo ko rodyti. Tiktai papasakojome. Gabalėliai va tokie... (Rodo rankomis.) Kaip mano skarelė. Mėlyni ir raudoni...
Mes nelabai bijojome tos radiacijos... Jei nebūtume jos pamatę, gal ir būtume bijoję, o kai pažiūrėjome, tai jau ne taip baisu. Milicija su kareiviais lenteles pastatė. Kam prie namo, kitur gatvėje - užrašė: septyniasdešimt kiuri, šešiasdešimt kiuri... Amžių nugyvenome savo bulveles valgydami, o čia sako - negalima! Kam vargai, kam juokai... Patarė darže dirbti su marliniais raiščiais ir guminėmis pirštinėmis... O paskui dar vienas labai didelis mokslininkas atvažiavo ir klube aiškino, kad malkas reikia plauti... Stebuklai! Kad man ausys nudžiūtų! Įsakė perskalbti užvalkalus, paklodes, užuolaidas... Bet gi jie pirkioje! Spintose ir skryniose. O iš kur troboje bus radiacija? Už stiklo? Už durų? Keista! Tu ieškok jos miške, lauke... Šulinius užrakino, apsuko celofano plėvele... Vanduo "nešvarus"... Argi jis nešvarus, jis toks švarus! Prikalbėjo gyvą galą. Jūs visi mirsite... Reikia išvažiuoti... Evakuotis...
Išsigando žmonės... Įsibaugino... Kai kurie puolė naktimis savo turtą užkasinėti. Ir aš drabužius susidėjau... Pagyrimo raštus už dorą darbą ir kapeiką, kiek turėjau, taupiau. Toks liūdesys! Toks liūdesys graužė širdį! Kad aš numirčiau, jei netiesą sakau! Staiga girdžiu, kad viename kaime kareiviai žmones evakavo, o senis su sene pasiliko. Kai pasakė, kad žmones kels, ves į autobusus, jiedu pasiėmę karvutę patraukė į mišką. Ten ir pralaukė. Iš kur ta nelaimė randasi? (Verkia.) Nepatvarus mūsų gyvenimas... Nenoriu verkti, tik ašaros byra...
O! Pažiūrėkite pro langą - šarka atskrido... Nevaikau jų... Nors kartais šarkos iš tvarto kiaušinius vagia. Vis tiek nevaikau. Nieko nevaikau! Vakar kiškis buvo atbėgęs...
Va, kad taip kasdien troboje būtų žmonių. Čia ne-toli, kitame kaime, irgi moteriškė viena gyvena, aš sakau, kad pas mane persikeltų. Ką pagelbės, ko ne, bet nors bus kam žodį pratarti. Ką prisišaukti... Naktį man viskas skauda. Kojas suka, lyg skruzdės bėgiotų, nervas vaikšto. Tai paimu ko į rankas. Grūdų saujelę... Ir grumšt, grumšt. Nervas tada nurimsta... Kiek aš prisidirbau per savo amželį, kiek privargau! Visko gana, nieko nebenoriu. Numirčiau, tai pailsėčiau. Nežinau, kaip ten sielai, o kūnui bus ramu. Ir dukterų turiu, ir sūnų... Visi mieste... O aš niekur iš čia nenoriu! Davė Dievas metų, bet nedavė dalios. Žinau, kad įsiėda senas žmogus, vaikai pakenčia, pakenčia ir užgauna. Džiaukis vaikais, kol maži. Mūsų moterys, kurios išvažiavo į miestą, visos verkia. Tai marti skriaudžia, tai duktė. Grįžti nori. Mano žmogus čia... Guli kapelyje... Kapinėse. Jeigu čia negulėtų, gal kitur kur gyventų. Ir aš su juo. (Staiga linksmai.) O ko važiuoti? Čia gerai! Viskas auga, viskas žydi. Nuo vabalėlio iki žvėries - visi gyvena.
Aš viską jums atsiminsiu... Skrenda lėktuvai ir skrenda. Kiekvieną dienelę. Žemai žemai virš galvų. Skrenda į reaktorių. Į elektrinę. Vienas po kito. O pas mus - evakuacija. Perkeldinimas. Šturmuoja trobas. Žmonės užsidarinėjo, išsislapstė. Galvijai mauroja, vaikai verkia. Karas! O saulė šviečia... Aš atsisėdau ir neinu iš trobos, tiesa, neužsirakinau. Pasibeldė kareiviai: „Kaip, šeimininke, susiruošei?" Klausiu: „Jėga man rankas ir kojas surišite?" Patylėjo, patylėjo ir išėjo. Jaunučiai, jaunučiai. Vaikai! Moterys keliais priešais namus šliaužiojo... Meldėsi... Kareiviai už parankių vieną, kitą-ir į mašiną. O aš grasinau, kuris mane palies, bent užkabins, tas lazda gaus. Keikėsi! Smarkiai keikėsi! Neverkiau. Tada neverkiau.
Sėdžiu troboje. Šauksmas! Riksmas! O paskui stojo tyla... Viskas nutilo. Pirmąją dieną neišėjau iš trobos...
Pasakojo: ėjo žmonių kolona... Ir kolona galvijų. Karas!
Maniškis mėgdavo sakyti, kad žmogus galvoja vienaip, o Dievas patvarko savaip. Kaip kam skirta. Iš jaunų, kurie išvažiavo, jau yra mirusių. Naujoje vietoje. O aš su lazdele -vaikštau. Trepsiu. Liūdna pasidaro, paverkiu. Kaimas tuščias... O paukščių čia visokių... Skraido... Ir briedis ateina, nors tu ką... (Verkia.)
Aš viską prisiminsiu... Žmonės išsivažinėjo, o kates ir šunis paliko. Pirmąsias dienas aš vaikščiojau ir visiems pieno pildavau, kiekvienam šuniui duodavau po gabalą duonos. Jie stovėjo prie savo kiemų ir laukė šeimininkų. Ilgai laukė žmonių. Alkanos katės ėsdavo agurkus... Pomidorus... Iki rudens pjoviau žolę priešais kaimynės vartelius. Tvora nugriuvo, tvorą jai prikaliau. Laukiau žmonių... Kaimynų šuniuką Žučioku vadino. „Žučiokai, -prašau, -jeigu pirmas žmogų pamatysi, šūktelk man".
Naktį sapnuoju, kaip mane evakuoja... Karininkas rėkia: „Šeimininke, mes greitai viską sudeginsim ir užkalsim. Išeik!" Ir veža mane kažin kur, į kažkokią nepažįstamą vietą. Neaiškią. Ir ne miestas, ir ne kaimas. Ir ne žemė...
Atsitiko toks dalykas... Turėjau gerą katinėlį. Vaską. Žiemą užpuolė alkanos žiurkės, nėra rodos... Po antklode lįsdavo... Grūdai statinėje - skylę prasigraužė. Tai Vaska išgelbėjo... Be jo būčiau pražuvusi... Mudu su juo pasišnekam, papietaujam. O paskui Vaska dingo... Gal alkani šunys užpuolė ir suėdė? Jie vis lakstė alkani, kol išdvėsė, katės buvo tokios alkanos, kad kačiukus ėdė, vasarą neėsdavo, tik žiemą. Atleisk, Viešpatie! O vieną moteriškę žiurkės užgraužė... Suėdė. Rudos žiurkės... Teisybė ar ne, o šneka. Ir valkatos aplinkui bastosi... Pirmaisiais metais turto užteko... Marškiniai, palaidinės, kailiniai... Imk ir vežk į sendaikčių turgų... Va jie prisigeria, dainas traukia. Plūstasi. Vienas nuo dviračio nugriuvo ir užmigo gatvėje. Tai ryte rado du kauliukus ir dviratį. Ar teisybė, ar ne? Nepasakysiu. Taip šneka.
Čia visi gyvena. Na, visi, kas gyvas! Driežai, varlės. Ir sliekai. Ir pelių yra! Visko yra! Ypač gera pavasarį. Mėgstu, kai alyvos žydi. Ievos kvepia. Kol kojos tvirtai laikė, pati duonos eidavau, tik į vieną pusę penkiolika kilometrų. Jauna būčiau dumte nudūmusi. Buvau įpratusi. Po karo mes eidavome sėklų į Ukrainą. Po trisdešimt, penkiasdešimt kilometrų. Žmonės po pūdą nešdavo, o aš tris. Dabar per trobą kartais nepereinu. Senai bobai ir vasarą ant krosnies šalta. Milicininkai atvažiuoja kaimo tikrinti, man duonos atveža. Tik ką jie čia tikrina? Gyvenu tik aš ir katinėlis, čia jau kitas katinėlis. Milicija papypina, mudu apsidžiaugiam. Bėgame. Jam atveža kauliukų. O manęs klausinėja: „O jeigu užpuls banditai?"  „Ką jie iš manęs gaus? Ką paims? Sielą? Sielą ir teturiu". Geri vaikinukai... Juokiasi... Baterijas imtuvui atvežė, dabar radijo klausausi. Liudmilą Zykiną mėgstu, bet kažko retai ji dabar dainuoja. Matyt, paseno, kaip ir aš... Maniškis mėgdavo sakyti. .. Taip dar sakydavo: pasenai - ir daina sudainuota!
Papasakosiu, kaip katinėlį susiradau. Dingo mano Vaska... Ir dieną laukiu, ir dvi... Ir mėnesį... Na, visai viena buvau likusi. Nebėra su kuo sušnekti. Einu per kaimą, per svetimus sodelius šaukdama: Vaska, Murka... Vaska! Murka! Iš pradžių jų daug lakstė, o paskui visi kažkur dingo. Išgaišo. Mirtis nesirenka... Žemelė visus priima... Vaikštau aš, vaikštau. Dvi dienas šaukiau. Trečią dieną žiūriu - tupi prie parduotuvės... Mudu susižvalgėme... Jis džiaugias, ir aš džiaugiuosi. Tik kad žodžio nepasako. „Na, eime, - prašau, - eime namo". Tupi... Miau... Ėmiau jo prašyti: „Ko čia būsi vienas? Vilkai suės. Sudraskys. Eime. Aš kiaušinių turiu, lašinių". Bet kaip paaiškinti? Katinas žmonių kalbos nesupranta, o kaip jis tada mane suprato? Aš einu priekyje, jis bėga iš paskos. Miau... „Atpjausiu tau lašinių..." Miau... „Gyvensim abu..." Miau... „Pavadinsiu tave Vaska..." Miau... Ir va mudu jau dvi žiemas peržiemojom...
Naktį susapnuoju - kažkas pašaukė... Kaimynės balsas: „Zina!" Patyli... Ir vėl: „Zina!"
Liūdna pasidaro, paverkiu...
Nueinu į kapines. Mama ten guli... Maža dukrytė... Per karą nuo šiltinės numirė... Tik nunešėm ją į kapus, užkasėm, išlindo iš už debesų saulelė. Ir šviečia šviečia. Nors grįžk ir atkask. Ir mano žmogus ten... Fedia... Pasėdžiu šalia visų. Padūsauju. O pasikalbėt galima ir su gyvaisiais, ir su mirusiais. Man jokio skirtumo. Ir tuos, ir anuos girdžiu. Kai tu viena... Ir kai liūdna... Be galo liūdna...
Prie pat kapinaičių gyveno mokytojas Ivanas Prochorovičius Gavrilenka, jis pas sūnų į Krymą išvažiavo. Už jo - Piotras Ivanovičius Miuskis... Traktorininkas... Stachanovietis, kažkada visi į stachanoviečius veržėsi. O ten toliau Miša Michaliovas, jis fermoje katilus kūreno. Miša numirė greitai. Išvažiavo - ir iškart numirė. Už jo - stovėjo zootechniko Stepano Bychovo namas ... Sudegė! Naktį pikti žmonės padegė. Atėjūnai. Stepanas ilgai nepagyveno. Kažkur Mogiliovo rajone palaidotas. Antras karas... Tiek žmonių praradom! Kovaliovas Vasilijus Makarovičius, Maksimas Nikiforenka... Aš kartais užmerkiu akis ir vaikštau po kaimą... Na, kokia, sakau jiems, čia radiacija, jei ir drugeliai skraido, ir kamanės dūzgia, ir mano Vaska peles gaudo. (Verkia.)
O mieloji, ar supratai mano liūdesį? Apsakysi žmonėms, o manęs gal jau ir nebebus. Ras žemelėje... Po šaknimis..."

Zinaida Jevdokimovna Kovalenka, pasilikusi savavališkai



MONOLOGAS APIE GYVENIMĄ, UŽRAŠYTĄ ANT DURŲ


„Aš noriu paliudyti...
Tai buvo tada, prieš dešimtį metų, ir kiekvieną dieną man tarsi vyksta iš naujo. Viskas tebėra gyva.
Mes gyvenome Pripetėje. Tame pačiame mieste.
Aš ne rašytojas. Neaprašysiu. Mano proto neužtenka tam suprasti. Ir mano aukštojo išsilavinimo. Štai tu gyveni... Paprastas žmogus. Mažas. Toks, kokie visi aplinkui, - eini į darbą ir grįžti iš darbo. Gauni vidutinį atlyginimą. Kartą metuose važiuoji atostogauti. Normalus žmogus! Ir vieną dieną staiga pavirsti Černobylio žmogumi. Keistenybe! Kažkuo, kas visus domina ir ko niekas nepažįsta. Tu nori būti kaip visi, o jau nevalia. Tau nevalia. Į tave žiūri kitomis akimis. Tavęs klausia: ten buvo baisu? Kaip degė elektrinė? Ką tu matei? Ir apskritai, ar galėsi turėti vaikų? Ar žmona tavęs nepaliko? Pačioje pradžioje mes visi virtome keistenybėmis... Pats žodis „černobylietis" iki šiolei kaip gaisrinės signalas... Visi gręžiojasi į tavo pusę... Iš ten!
Tokie buvo pirmųjų dienų jausmai... Mes praradome ne miestą, o visą gyvenimą...
Išvažiavome iš namų trečiąją dieną... Reaktorius degė... Įsiminiau, kaip kažkas iš pažįstamų pasakė: „Kvepia reaktoriumi". Neapsakomas kvapas. Bet apie tai jau rašė laikraščiai. Pavertė Černobylį siaubo filmu, o iš tikrųjų multiku. Aš papasakosiu tiktai savo... Savo tiesą...
Buvo taip... Pranešė per radiją: kačių imti nevalia! Kišu katę į lagaminą! O ji į lagaminą nenori, stengiasi ištrūkti. Apdraskė visus. Daiktų imti nevalia! Aš visų daiktų neimsiu, pasiimsiu tik vieną daiktą. Tiktai vieną! Aš turiu iškelti buto duris ir išsivežti, durų palikti negaliu... O įėjimą užkalsiu lentomis...
Mūsų durys... Mūsų talismanas! Šeimos relikvija. Ant šitų durų gulėjo mano tėvas. Nežinau, pagal kokį paprotį, ne visur taip, bet pas mus, sakė mama, velionį reikia paguldyti ant jo namų durų. Jis taip guli, kol atveža karstą. Aš sėdėjau prie tėvo visą naktį, jis gulėjo ant šitų durų... Namai atviri... Visą naktį... Ir ant šių durų iki pat viršaus rantai... Kaip aš augau... Pažymėta: pirma klasė, antra. Septinta. Prieš armiją... O šalia - kaip augo jau mano sūnus... Mano dukra... Ant šitų durų visas mūsų gyvenimas surašytas. Kaip aš jas paliksiu?
Paprašiau kaimyno, jis turėjo mašiną: „Padėk!" Bakstelėjo sau į smilkinį: girdi, tu, drauguži, iš galvos išsikraustei. Bet aš jas išsivežiau... Duris... Naktį... Ant motociklo... Per mišką... Išsivežiau po dvejų metų, kai mūsų butas jau buvo išplėštas. Apvogtas. Mane vijosi milicija: „Šaudysim! Šausim!" Aišku, jie palaikė mane plėšiku. Duris iš savo namų aš lyg ir pavogiau...
... Išsiunčiau dukrą su žmona į ligoninę. Joms ant kūno išplito juodos dėmės. Tai atsiranda, tai vėl išnyksta. Didumo sulig penkiakapeikiu... O nieko neskauda... Jas ištyrė. Aš paklausiau: „Sakykite, kokie rezultatai?" - „Ne jums". - „O kam gi?"
Aplinkui tada visi kalbėjo: numirsime, numirsime... Iki dutūkstantųjų metų baltarusių neliks. Dukrai buvo šešeri metai. Guldau ją miegoti, ji man šnibžda į ausį: „Tėti, aš noriu gyventi, aš dar maža". O aš maniau, ji nieko nesupranta...
Ar jūs galite įsivaizduoti iškart septynias nuplikusias mergaites? Palatoje jų buvo septynios... Ne, gana! Kai aš pasakoju, mane apima toks jausmas, širdis šnibžda - tu darai išdavystę. Todėl kad aš turiu pasakoti apie ją, kaip apie svetimą... Apie jos kančias... Žmona parėjo iš ligoninės... Neištvėrė: „Geriau jau ji numirtų, negu taip kankintųsi. Arba aš numirčiau, kad daugiau nematyčiau". Ne, gana! Nebegaliu. Ne!
Paguldėme ją ant durų... Ant durų, ant kurių kažkada gulėjo mano tėvas. Kol atvežė mažytį karstelį... Jis buvo mažas, kaip didelės lėlės dėžė.
Aš noriu paliudyti - mano dukra mirė nuo Černobylio. O iš mūsų nori, kad šito neatsimintume".

Nikolajus Fomičius Kaluginas,
tėvas
 

MONOLOGAS APIE TAI, KAD BAISŪS  DALYKAI GYVENIME VYKSTA TYLIAI IR NEPASTEBIMAI

 
„Iš pat pradžių... Kažkur kažkas atsitiko. Aš net pavadinimo neišgirdau, kažkur toli nuo mūsų Mogiliovo... Parbėgo iš mokyklos brolis: visiems vaikams dalinamos kažkokios tabletės. Matyt, iš tikrųjų kažkas atsitiko. Ojojoi! Ir mes visi Gegužės pirmąją puikiai praleidome dieną. Grįžome namo vėlai vakare, mano kam-baryje vėjas atidaręs langą... Tai atsiminiau vėliau...
Dirbau gamtos apsaugos inspekcijoje. Ten laukėme kokių nors nurodymų, bet jų nebuvo... Inspekcijoje profesionalų beveik neturėjome, ypač vadovybėje: atsargos pulkininkai, buvę partiniai darbuotojai, pensininkai arba nepageidaujami asmenys. Kur nors nusižengė ir sėdi pas mus, čežina popierius. Suūžė, sušneko jie po mūsų, baltarusių, rašytojo Alesiaus Adamovičiaus, kuris ėmė skambinti visais varpais, kalbos Maskvoje. Kaip jie jo nekentė! Kažkas baisaus! Čia gyvena jų vaikai, jų anūkai, ne jie, - o rašytojas šaukia pasauliui: gelbėkite!! Atrodo, turėjo suveikti savisaugos instinktas. Bet kur tau! Partiniuose susirinkimuose, rūkyklose -vis apie rašeivas. Ko kišasi ne į savo reikalus? Paleido liežuvį! Yra instrukcija! Subordinacija! Ką jis išmano? Jis ne fizikas! Yra CK, yra generalinis sekretorius! Aš tada galbūt pirmąkart supratau, ką reiškė trisdešimt septintieji metai. Kaip tais laikais būdavo...
Mano supratimas apie atominę elektrinę buvo idiliškas. Mokykloje, institute mums aiškino, jog tai pasakiški „energijos iš nieko fabrikai", kur žmonės baltais chalatais sėdi ir spaudo mygtukus. Černobylis sprogo tam nepasirengusios sąmonės fone. Ir dar jokios informacijos. Kalnai popierių su grifu „visiškai slaptai": „įslaptinti avarijos duomenys", „įslaptinti gydymo rezultatų duomenys", „įslaptintos likviduotojų personalo gautos radiacijos dozės..." Sklandė gandai: kažkas laikraščiuose skaitęs, kažkas girdėjęs, kažkam pasakę...
Kažkas klausėsi Vakarų balsų, tiktai jie tada transliavo, kokias tabletes gerti, kaip jas vartoti. Bet reakcija dažniausiai būdavo tokia: priešai piktdžiugiauja, o pas mus viskas gerai. Gegužės devintąją veteranai eis į paradą... Netgi tie, kurie gesino reaktorių, kaip vėliau išaiškėjo, irgi gyveno gandais. Regis, pavojinga rankomis imti grafitą... Regis...xxx
Iš kažkur mieste atsirado pamišėlė. Vaikščiojo po turgų kalbėdama: „Aš mačiau tą radiaciją. Ji mėlyna mėlyna, mainosi..." Žmonės liovėsi pirkę turguje pieną, varškę. Stovi bobutė su pienu, niekas jo neperka. „Nebijokit, - įkalbinėja, - aš karvės į pievą nevedu, aš pati jai žolės prinešu". Išvažiuoji už miesto, kažkokios baidyklės palei kelią šmėkščioja: ganosi karvė, apraišiota celofanu, o greta bobutė, irgi po celofanu. Nei verkti, nei juoktis. Ir mus jau siųsdavo tikrinti. Mane paskyrė į miškų ūkį. Miškininkams medienos tiekimo nesumažino, koks buvo planas, toks ir liko. Sandėlyje įjungėme prietaisą, o jis velniaižin ką rodo. Prie lentų tarsi normaliai, o netoli surištų šluotų springsta. „Iš kur šluotos?" - „Iš Krasnopolės (kaip vėliau paaiškėjo, labiausiai užterštas rajonas Mogiliovo srityje). Paskutinė partija liko. Visas išsiuntėm". Kaip tujas iš įvairių miestų besurinksi?
Kažką dar bijau pamiršti? Kažką svarbaus... A! Prisiminiau. Černobylis... Ir ūmai naujas, neįprastas jausmas, jog kiekvienas mūsų turim savą gyvenimą, iki tol jo tartum nepastebėdavome. O čia žmonės pradėjo susimąstyti: ką jie valgo, kuo maitina vaikus. Kas pavojinga sveikatai, o kas ne? Keltis į kitą vietą ar nesikelti?
Kiekvienas turėjo pats nuspręsti. O pripratę gyventi - kaip? Su visu kaimu, bendruomene. Gamykla, kolūkis. Mes visi tarybiniai žmonės. Kolektyvas. Aš, pavyzdžiui, buvau tarybinis žmogus. Labai. Mokiausi institute, kiekvieną vasarą važiuodavau su komjaunimo būriais. Buvo toks jaunimo judėjimas -komunistiniai studentų būriai. Mes dirbdavome, o pinigus pervesdavome kokiai nors Lotynų Amerikos komunistų partijai. Mūsų būrys, beje, Urugvajui...
Mes pasikeitėme. Viskas pasikeitė. Labai didelių pastangų reikia, kad tai suprastumei. Dar tas negebėjimas išsikalbėti...
Aš - biologė. Mano diplominis darbas - vapsvų elgesys. Du mėnesius tupėjau negyvenamoje saloje. Turėjau ten savą vapsvų lizdą. Jos prie manęs priprato, tik savaitę akylai stebėjusios. Arčiau kaip ligi trijų metrų nieko neprisileisdavo, o mane per dešimt centimetrų jau po savaitės. Penėdavau jas uogiene su degtuku tiesiog nuo lizdo krašto. „Neardyk skruzdėlyno, tai gera svetimo gyvenimo forma", - mėgstamas mūsų dėstytojo posakis. Vapsvų lizdas susijęs su visu mišku, aš irgi palaipsniui pritampu prie landšafto. Pribėga peliukas ir tupiasi man ant kedų krašto, laukinis, miškinis, bet jau suvokia mane kaip peizažo dalį: vakar čia sėdėjau, šiandien sėdžiu, rytoj sėdėsiu...
Po Černobylio... Vaikų piešinių parodoje: po juodą pavasario lauką vaikšto gandras... Ir užrašas: „Gandrui niekas nieko nepasakė". Tai- mano jausmai. O buvo darbas. Važinėjome po sritį, rinkome vandens, žemės mėginius ir gabenome į Minską. Mūsų mergaitės niurnėjo: „Karštus pyragėlius vežiojam". Nei apsaugos, nei specdrabužių. Sėdi priekinėje sėdynėje, o už nugaros pavyzdžiai „švyti". Rašėme aktus dėl radioaktyvaus grunto laidojimo. Laidojome žemę žemėje... Toks keistas žmonių užsiėmimas... Pagal instrukciją laidoti privalu po geologinės žvalgybos, kad gruntiniai vandenys slūgsotų ne arčiau kaip per keturis šešis metrus, laidojimo gylis būtų nedidelis, iškasos sienos ir dugnas iškloti polietileno plėvele. Bet tai instrukcijoje. O gyvenime, žinoma, viskas kitaip. Kaip visada. Jokios geologinės žvalgybos. Baksteli pirštu: „Čia kask". Ekskavatorininkas kasa. „Kokio gilumo iškasei?" - „O velnias jį žino! Vanduo pasirodė, lioviausi". Vertė viską tiesiai į gruntinį vandenį...
Štai sako: liaudis šventa, vyriausybė nusikalstama... Vėliau jums pasakysiu, ką apie tai galvoju... Apie mūsų liaudį ir apie save...
Pati didžiausia mano komandiruotė buvo į Krasnopolės rajoną, jau sakiau, labiausiai užterštą. Kad radionuklidai nebūtų plaunami lietaus nuo laukų į upes, vėlgi reikėjo veikti pagal instrukciją: suarti dvigubas vageles, padaryti tarpą ir dar kartą suarti dvigubas vageles, ir toliau tokiais pat intervalais. Turiu apvažiuoti palei visas upeles. Iki rajono centro nusikapstau reisiniu autobusu, o toliau, suprantama, reikia mašinos. Einu pas rajono vykdomojo komiteto pirmininką. Pirmininkas sėdi savo kabinete, susiėmęs rankomis galvą: plano niekas neatšaukė, sėjomainos niekas nepakeitė, kaip sėjo žirnius, taip ir sėja, nors žino, kad žirniai, kaip ir visi ankštiniai, labiausiai suima radiaciją.
O  ten vietomis keturiasdešimt ir daugiau kiuri. Jam ne aš galvoje. Vaikų darželiuose išbėgiojo virėjai ir medicinos seserys. Vaikai alkani. Apendicito operacijai žmogų reikia vežti greitąja į kaimyninį rajoną, šešiasdešimt kilometrų keliu lyg skalbimo lenta. Visi chirurgai išvažiavo. Kokios mašinos?! Tada aš pas kariškius. Jauni vaikinai, jie atidirbo ten po pusmetį. Dabar baisiai serga. Davė mano žinion šarvuotąjį transporterį su ekipažu, netgi ne transporterį, o "berdemką" - žvalgybinę mašiną su kulkosvaidžiu. Labai gailėjausi ant jos nenusifotografavusi. Ant šarvų. Vėl romantika. Praporščikas, komandavęs mašinoje, visą laiką palaikė ryšį su baze: „Sakale! Sakale! Tęsiam darbą". Važiuojame, keliai mūsų, miškai mūsų, o mes - su karine mašina. Stovi prie tvorų moterys. Stovi ir verkia. Paskutinį kartą šitą techniką jos matė per Tėvynės karą. Ir joms baisu, kad prasidėjo karas.
Pagal instrukciją tas vageles ariančių traktorių kabinos turi būti apsaugotos, hermetizuotos. Mačiau tokį traktorių, kabina iš tikrųjų hermetiška. Traktorius stovėjo, o traktorininkas gulėjo ant žolės, ilsėjosi. „Jūs iš proto išėjot? Argi jūsų neperspėjo?" - „Bet aš juk galvą vatinuku užsidengiau", - atsako. Žmonės nesuprasdavo. Juos visą laiką gąsdino, rengė atominiam karui. O ne Černobyliui...
Vietos ten nepaprastai gražios. Miškas išlikęs nepasodintas, bet tikras. Senas. Vingiuoti upeliūkščiai, vanduo gelsvas lyg arbata ir skaidrus skaidrus. Žalia žolė?" Žmonės miške šūkčioja... Jiems tai tas pats, kaip išeiti  į sodą... O tu jau žinai, kad visa tai užnuodyta.
Susitikome senelę:
- Vaikeliai, o savo karvutės pieną galima gerti? Mes nuduriame akis, mums įsakyta rinkti duomenis, bet su gyventojais artimai nebendrauti.
Pirmas susizgribo praporščikas:
- Bobule, o kiek jums metų?
- Ogi jau aštuoniasdešimt su viršum, o gal ir daugiau. Dokumentai per karą sudegė.
- Na, tada gerkite.
Kaimo žmonių labiausiai gaila, jie nekaltai nukentėjo, lyg vaikai. Juk Černobylį ne valstietis sugalvojo, su gamta jo santykiai savi- patiklūs, ne grobuoniški, kaip ir prieš šimtą metų, prieš tūkstantį. Kaip Dievo sumanyta... Ir jie nesuprato, kas atsitiko, jie norėjo tikėti mokslininkais, kiekvienu nusimanančiu žmogumi, kaip dvasininku. O jiems nuolatos būdavo kartojama: „Viskas gerai. Nieko baisaus. Tiktai plaukite rankas prieš valgį". Supratau, ne iš karto, o po kelerių metų, jog mes visi buvome bendrininkai... Nusikaltimo... Sąmokslo... (Tyli.)
Jūs neįsivaizduojate, kokiais kiekiais iš zonos mašinomis buvo vežama viskas, kas tenai buvo siunčiama kaip pagalba gyventojams: kava, troškinta jautiena, kumpis, apelsinai. Dėžėmis, furgonais. Tada tokių produktų juk niekur nebuvo. Pelnėsi vietiniai pardavėjai, kiekvienas tikrintojas, visa ta smulki ir vidutinė valdininkija. Žmonės pasirodė esą blogesni, nei maniau. Ir aš pati... Irgi blogesnė... Dabar apie save tai žinau... (Sustoja.) Aš, žinoma, prisipažįstu... Man pačiai tai svarbu... Na, vėlgi pavyzdys... Viename kolūkyje, tarkim, penki kaimai. Trys „švarūs", du „užteršti", nuo vieno iki kito - du trys kilometrai. Dviem moka „grabinius", trims - ne. „Švariajame" kaime stato gyvulininkystės kompleksą. Girdi, atvešim švarių pašarų. O iš kur? Vėjas nešioja dulkes nuo vieno lauko ant kito. Žemė viena. Pastatyti kompleksui reikalingi popieriai. Juos pasirašo komisija, aš irgi toje komisijoje, nors kiekvienas žino, kad pasirašyti negalima. Nusikaltimas. Galų gale radau pasiteisinimą - švarių pašarų problema ne gamtos apsaugos inspektorės reikalas.
Kiekvienas rasdavo kokį nors pasiteisinimą. Ar paaiškinimą. Aš irgi tą patyriau... Ir apskritai supratau: gyvenime baisūs dalykai vyksta tyliai ir nepastebimai..."

Zoja Danilovna Bruk, gamtos apsaugos inspektorė
 
 
 

Komentarų nėra: