Praėjusiais metais per pasaulinę spaudą ir
internetus nuvilnijo nerimo, užuojautos ir pasipiktinimo bangos - pabėgėliai! Jie, svetimieji, kurie... kurie bėga nuo karo, bado... ir šiaip, geresnio gyvenimo ieškoti. Ir kuriems privalome padėti. Ir kuriems lyg ir negalioja vietiniai įstatymai. O be to, vietinei ekonomikai reikia naujo kraujo ir tikimasi, kad plūstanti minia romiai eis dirbti ten, kur ras, ir kur nenorės dirbti vietiniai, ir dar ir dar ir dar... Žodžiu - tikras įvykių, dužusių vilčių ir likimų, pasipiktinimo ir savo teisių gynimo viesulas, sujaukęs ramybę ir regis nutolęs, nes atsirado naujų aktualijų ir įvykių. Tačiau - emigracija vyko visais laikais, didžiulės bangos ypač suaktyvėdavo karų ir naujų atradimų laikotarpiais, kai kūrėsi ištisos valstybės, išstumdamos čiabuvius.
Bet šįkart - apie Stefano Liberti knygą "Į pietus nuo Lampedūzos: penkeri metai migracijos keliais". tai ne vienadieniai šūkiai migracijos tema, tai tyrimas migracijos maršrutų, priežasčių, tiek žmogaus gyvenimų matymas už termino, reiškinio. Autorius - žurnalistas ir filmų kūrėjas, italas.
Tekstą skaitymui rinkome iš vidurio knygos - be pradžios ir galo, lyg pats kelias, vedantis į nežinią.
Liberti, Stefano. Į pietus nuo Lampedūzos : penkeri metai migracijos keliais /iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė. - Vilnius : Vaga, 2016 (Vilnius : BALTO print). - 262 p.