Kelionė su knyga: Panevėžys – rasti tai, ko nėra kitur: Žurnalas "Kelionės ir pramogos" rekomenduoja

Rugsėjo 27- pasaulinė turizmo diena.

Paprastai didžiosios kelionės vyksta vasarą, tačiau šįkart ne keliausime, o pakviesime kitus atvykti į svečius pas mus, į Panevėžį. Kaip kiti mato Panevėžį? Ką jame verta aplankyti?

Panevėžiečiams skaitytojams linkime prisiminti, kur galime apsilankyti patys (tikrai ne visur buvote!) ir nusivesti svečius.

Straipsnis publikuotas žurnale "Kelionės ir pramogos"

R.Diržys. Šachmatininkas

Kai ruduo įsuka dienas į ūkanų marškas, išvyką į gamtą pakeiskime kelione į vieną iš Lietuvos miestų. Rudenį norisi kultūros, miesto pramogų. Tarpukelyje tarp Vilniaus ir Rygos yra Panevėžys. Jį lanko japonai ir skandinavai. Pasižvalgykime, kas kuria šį miestą ką
įdomaus jame gali atrasti visa šeima

Skulptūrų ir tradicijų miestas

Panevėžys - lietuviškiausias miestas. Jame gyvena 98 proc. lietuvių. Šiandien jų apie 100 tūkst. Prieš karą buvo 25 tūkst., pusė lietuvių, pusė kitų tautybių, kurių dauguma žydai.

Keičiasi žmonės, keičiasi ir pats miestas, kuris rugsėjo 7 dieną atšventė 513 savo gimtadienį. Vintažinė šventė leido vieniems sugrįžti į jaunystės, kitiems į vaikystės laikų atmosferą.

Miesto vardo paminėjimas yra susijęs su Lenkijos karaliaus Aleksandro vardu. Jam skirtas paminklas puošia senvagę. Centrinės miesto aikštės pakraščiais pabirę mažų labai originalių skulptūrų. Viena iš jų - „Gyvenimo žuvis“. Filosofija gali būti ir tokia: kokią nori, tokią ir pasigausi. Išlakūs medžiai atsiremia į jaukią senvagę. Besižvalgant akys užkliūna už dar vienos originalios skulptūros. Pastebėta, kad ji sulaukia daugiausiai prisilietimų. Ši skulptūra, skirta „bitlui“, su sentencija: „Jei prisijaukinsi save, tai niekam gyvenime nebūsi našta.“ Panevėžio „bitlas“ Stasys Petrauskas - viena bohemiškiausių ir įdomiausių asmenybių: menininkas, reproduktorius, kolekcionierius. Netikėtai išėjo amžinybėn prieš 6 metus, sulaukęs tik 60 metų. Pernai buvo išleista apie jį knyga. Draugų iniciatyva vieną iš miesto kampelių papuošė jam skirta skulptūra, vaizduojanti vyriškį su sumazgytu vyrišku organu. Jos autorius - geras „bitlo“ draugas, skulptorius Rimas Idzelis, sako, kad kai apsiženiji, reikia viską pamiršti.

Visi trokšta prie šios skulptūros nusifotografuoti, tarsi pritardami jos idėjai. Kitos mažosios skulptūros - dalelė smagių ir netikėtų atradimų mieste.

Jei atvyksite į Aukštaitijos sostinę penktadienį, aikštėje jus pasitiks orkestras ir nemokama ekskursija. Turi Panevėžys ir daugiau tradicijų. Nuo 1912 m. švenčiama Radastos diena.

Anksčiau pražydusius pavasario žiedus skindavo, parduodavo aikštėje ir pinigus aukodavo.

Dabar jau žiedų nebeskina, bet Radastos diena tradiciškai pavasarį visus sukviečia į miesto

aikštę labdaringai šventei.

Bučas, Bernardas. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė:
paminklinis biustas
(archit. Z. Dargis). Panevėžys, 1971 m.

Tam panevėžiečius įkvepia ir jų kraštietė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kurios pėdas mena

senasis miesto grindinys. Pas ją suvažiuodavo visi Lietuvos inteligentai. Per labdaros balius,

rengiamus per Jonines ir Kalėdas, surinktus pinigus paaukodavo gabių vaikų mokslams tęsti. Bitės dėka aukštuosius mokslus baigė pirmasis lietuvių skulptorius Juozas Zikaras, pedagogas Alfonsas Gučas ir daug kitų to meto talentingų asmenybių. Prieš karą rašytoja grįžo į Puziniškį, dvarelyje turėjo 50 bičių avilių, o pinigus už parduotą medų skirdavo „Žiburėlio“ labdaros draugijai, kuri rėmė jaunuosius talentus.

Jos buvo pilna visur: Steigiamojo Seimo pirmininkė, „Lietuvos ūkininko“ redaktorė, Panevėžio gimnazijos lietuvių kalbos dėstytoja. O kai šventė savo 75-metį, pati buvo skurde,

lopėsi savo sijonus. Atvažiavo jos pasveikinti pusseserė Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė su L. Didžiuliene ir jai įteikė medalį. Šiandien G. Bitės-Petkevičaitės medaliu už filantropinę

veiklą kasmet Panevėžyje apdovanojami visi, ką nors reikšmingo nuveikusieji Lietuvai be

pinigų. Puziniškyje esančiame dvarelyje yra kuklus jos muziejėlis. Panevėžio biblioteka didžiuojasi turinti Gabrielės Bitės-Petkevičaitės vardą. Šioje bibliotekoje visada vyksta kas

nors įdomaus.

Juozo Miltinio pasaulis

1983-1994 m. Panevėžio teatro įkūrėjas Juozas Miltinis gyveno bute Algirdo gatvėje. 1996 m. šis jo butas pavadintas Juozo Miltinio palikimo studijų centru ir atvertas visuomenei. Pats įsiamžinti nenorėjo, o visą savo palikimą testamentu užrašė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekai, kad jis būtų saugomas vienoje vietoje, kuria ir tapo jo butas.

Būnant Panevėžyje - puiki proga pabūti maestro J. Miltinio aplinkoje. Kambaryje baldai stovi taip, kaip ir anksčiau. Saugoma dailininkų, su kuriais jis bendravo, meno kūrinių kolekcija, jis ir pats mėgo piešti. Tik televizoriaus jis neturėjo ir nepripažino. Čia prie stalo susirinkdavo jo draugai. Panevėžyje J. Miltinis įdiegė raudonojo prancūziško vyno, geltonų rožių ir rokforo sūrio tradiciją, produktus tada jam atveždavo iš Paryžiaus, Maskvos. Iš pradžių susėsdavo visi pasikalbėti, bet dažniausiai klausydavosi jo monologų. Paveikslai, stalas, kilimas, Paryžiaus laikų daiktai: kava, skrudintuvas, malūnėlis, indas, viskas, ko reikia kavai ruošti. Jis sakydavo, kad kavos reikia labai nedaug, jei ji tinkamai paruošta, pora gurkšnių ir pakanka tonusui ir gerai energijai palaikyti. 1991-1992 m. pradžioje J. Miltinis antrąkart lankėsi Paryžiuje. Tuomet važiavo daug žurnalistų, kitų menininkų ir susuko apie jį filmą.

Kitame kambaryje - biblioteka, kurią jis labai saugojo. Joje 3,5 tūkst. knygų, atsiųstų užsienio lietuvių ir jaunystės bičiulių iš įvairių šalių. Garsiosios leidyklos skelbdavo sąrašus ir jis rinkdavosi, ko jam reikia. Dauguma jų pabraukytos, pažymėtos. Didžioji knygų dalis užsienio kalbomis. Jis mokėjo 7 kalbas. Mėgdavo užsirašyti patikusias mintis iš knygų ir jas išplėtodavo. Vertino tarp žmonių ne kraujo, bet dvasios giminystę. Šeimoje užaugo 4 vaikai ir jis tik vienas buvo išsilavinęs, tad daugiausiai laiko praleisdavo su savo bičiuliais, teatro žmonėmis. Buvo labai disciplinuotas, reikalavo tikslumo iš savęs ir kitų. Aukščiausias lygmuo - kalbėti apie Sokratą ir gerti vyną jo namuose. Vadovaudamasis sukauptomis iš knygų žiniomis, pats ruošė aktorius prie teatro įkurtoje studijoje. Juozą Grušą jis paskatino rašyti dramas. Dramaturgas, dovanodamas knygą jam, užrašė: „Juozui Miltiniui, susidedančiam iš Dievo ir žvėries, tokio balasto kaip žmogaus jame nėra.“ Mirė eidamas 87 metus.

J. Miltinio rankraštinis palikimas (susirašinėjimai, konspektai, vertimai) yra pripažintas nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektas, įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Studijoje yra erdvė, pritaikyta kameriniams ir edukaciniams renginiams. Prie teatro stovi klasikinė skulptūra su pašiauštais ragiukais, sukėlusiais daug diskusijų ir ginčų, Maestro žvelgia į savo miestą ir žmones, tarsi į spektaklį. Jos kūrėjas skulptorius Regimantas Midvikis - žemaitis, kaip ir Miltinis. Per gimtadienį ir teatro dieną paminklas papuošiamas geltonomis rožėmis. Dabar teatras įkurdintas naujose patalpose.

Vienas turtingiausių Europoje keramikos centras

Panevėžio dailės galerija buvo rekonstruota 1990 m., o naujas priestatas, projektuotas garsaus Panevėžio architekto V. Klimavičiaus (jis ir „Menų inkubatoriaus“ Anykščiuose autorius), buvo baigtas prieš metus. Šiandien čia gyva ir judru. Pirmame aukšte parodos nuolat keičiamos, tad visada yra naujovių.

Panevėžio Dailės galerija

Kita galerijos funkcija, nekintanti jau 20 metų, - organizuoti tarptautinius keramikos simpoziumus. Panevėžys gali drąsiai vadintis ne tik stiklo, bet ir keramikos miestu. Galerijoje saugoma per 600 keramikos kūrinių, sukurtų per 20 simpoziumų metų, kurių autoriai iš 35 valstybių. Tokio masto kolekcijų yra labai nedaug Europoje. Keramikos dirbinių ekspozicija nuolat keičiama, tad kiekvieną kartą atvykę į Panevėžį susipažinsime su naujais eksponatais. Didžiausią ir brangiausią (23652 eurai) 5 m aukščio skulptūrą išdegė dalimis keramikė Rozarija de Lermo iš Meksikos. Kol keramikos darbai savaitę degdavo krosnyje, menininkai keliaudavo po Lietuvą. Tokia daugybė darbų į aukštos temperatūros krosnį būdavo dedama įvairiai ir niekas nežinodavo, kokį kūrinį ji sukurs. Sunku būdavo nuspėti, kaip karštis paveiks glazūrą, kokia bus spalva, tad kartais meno kūrinys vietoj pavadinimo „Harmonija“ gaudavo vardą „Griūtis“.

Susipažinusius su keramikos meno plėtote, kitimu, įdomiausiais darbais menininkai kviečia pasinerti į kūrybinius ieškojimus. Tarptautinių simpoziumų veteranas keramikas Eugenijus Pšibilskis, dailininkas Arūnas Stančikas ne tik supažindina su keramikos technika nuo seniausių laikų, bet ir padeda patiems visa tai išbandyti. Tam naudojami lino, medžio raižiniai, įvairios formos. Molis, specialiai paruoštas keramikos dirbiniams, į Panevėžį atkeliauja iš Ukrainos. Glazūrai naudojamas plonas stiklo sluoksnis ir kitos medžiagos, pvz., pelenai, kurie nukrenta ir lydosi degant japoniškoje krosnyje. Rankos taip ir linksta pačiam išsidekoruoti indelį ar dubenėlį baltiškais motyvais, virveline technika nusilipdyti dubenėlį, vazelę ar angeliuką. Praktiškai galima susipažinti su bet kokia keramikos technika.

Kur gimsta stiklo menas

Stiklo studija „Glasremis“ - dar vienas Panevėžio unikumas. Sėdime prie lango viršuje ir per stiklą stebime apačioje vykstantį gamybos procesą. Galerijos įkvėpėjas Remigijus Kriukas per 15 metų užaugino didžiausią studiją Pabaltijyje. Šiuo metu joje darbuojasi 21 žmogus. Meniškai ir techniškai įgyvendinamos menininkų vizijos. Skaidrus stiklas lydomas trijose krosnyse. Kūrinys formuojamas šlapią kelių sluoksnių laikraštį glaudžiant prie karšto stiklo. Krosnys įkaista iki 1400 laipsnių. Išjungiamos tik per atostogas. Prie krosnies plieskia apie 40 laipsnių karštis. Stiklas aušta pamažu, bet plastiškumą praranda labai greitai, tai reikia pajausti ir krosnelėje pašildyti, kad būtų galima toliau formuoti kūrinį.

Į Panevėžyje rengiamus stiklo simpoziumus suvažiuoja didžiausi pasaulio menininkai. Šiemet „Glass Jazz“ simpoziumas vyko rugpjūčio pabaigoje. Dalyvavo žinomiausi meistrai iš 27 šalių (Čekijos, Izraelio, Lenkijos, Vokietijos, Kanados ir kt.). Įkvėpimas ateina skambant džiazo muzikai, o viršuje susirenka entuziastai stebėti to proceso. Įmonėje dirba meistrai, turintys per 30 metų darbo stažą. Galerijoje eksponuojami menininkų vyro ir žmonos Kriukų autoriniai darbai. Spalvotą stiklą jie pasigamina Čekijoje. Kelionė padeda generuoti naujas idėjas. Atvažiuoja užsakovai ir iš kaimyninių šalių. Prašo padaryti dovaną gimtadieniui, kurioje turi atsispindėti pageidaujami ženklai. Išklausinėjus viską apie jubiliatą, gimsta unikalus darbas. Naujoje kolekcijoje daug gintaro, net gintarinis laivas.

Staniūnų dvare - lininiai kilimai

Staniūnų kaime, šalia Panevėžio, XVI a. būta karališko dvaro. 1859 m. čia veikė degtinės varykla. Dvaras turėjo 650 ha žemės. XX a. pradžioje plotas padidėjo iki 1400 ha. Sovietmečiu dvaras tapo grūdų sandėliu. Šiandien restauruotose dvaro arklidėse pluša kilimų rišėjai, įsikūrusi lininių kilimų įmonės „Pluošto linija“ administracija ir butikas. Įmonės įkūrėjas Jonas Jakutis daugiau kaip 20 metų dirba su linu ir prieš 5 metus jam gimė idėja austi lininius kilimus. Pirmasis įmonės išaustas kilimas buvo eksponuojamas Pietų Korėjoje vykusioje parodoje „Expo 2012“. Šiandien įmonė jau sukaupusi nemažą prekės ženklo „Eco Linum“ kolekciją, kurią gali apžiūrėti lankytojai. Rankiniu būdu rišti kilimus pirmieji darbuotojai mokėsi Vokietijoje, o dabar jie moko kitus. Piešiniai ant audinio perkeliami pasitelkus projektorių ir rankinę mašinėlę, kurią valdo žmogaus ranka. Ji įšauna siūlą į reikiamą ištemptą lino audinio vietą. Linas nėra alergiškas, žiemą šildo, o vasarą vėsina, ypač rekomenduojamas vaikams. Kažkada rengęs visą Lietuvą, nuo senų laikų apdainuotas augalas šiuo metu auginamas tik keturiose šalyse: Baltarusijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje. Tad kilimų rišėjai lino pluoštą įsiveža iš Baltarusijos, suverpia Kinijoje, o dažo Lietuvoje. Toks ilgas lino kelias.

Lininiai kilimai

Klientai iš Skandinavijos šalių, Šveicarijos, JAV, Latvijos kartais užsako kiliminę dangą visam namui. Skandinavai renkasi ramias, žemiškas spalvas, lygią faktūrą. Rusai nori raštuotų kilimų. Dirba šešios audėjos, o vietų yra dvylika. Jei pavyktų įeiti į viešbučių rinką, įmonė išsiplėstų. Per mėnesį į pasaulį iškeliauja maždaug 5 kilimai. Seniau panevėžiškiai siuvo namų tekstilės gaminius ir drabužius, bet dėl didelės konkurencijos šios veiklos atsisakė, todėl išparduodami produkcijos likučiai. Labai unikalių dirbinių pirkti atvyksta net japonai. Jie labai vertina ir liną, ir keramiką, tad nenuostabu, kad Panevėžyje galima išvysti ir molį minkantį svečią iš Tekančios Saulės šalies.

KĄ DAR VEIKTI PANEVĖŽYJE IR APLINK JĮ:

Šiemet 30 metų švenčia Lėlių vežimo teatras. Rugsėjo mėnesį vyksta Tarptautinis lėlių teatrų festivalis, kuris visada labai laukia mažųjų lankytojų. Bilietai į spektaklius: www.vezimoteatras.lt

Išskirtinis etno SPA centras Lietuvoje:

www.romantic.lt

Mieste nuolat vyksta mugių ir įvairių renginių. Pasidomėkite:

www.panevezioinfo.lt

Skanus maistas, danielių ūkis, muziejus, žirgynas Bistrampolio dvare:

www.bistrampolis.lt

Lėktuvų muziejus:

www.aviapark.lt

Alpakų ūkis:

www.alpacas.lt

Krekenavos regioninio parko lankytojų centras

(Dobrovolės k. 2, Krekenavos sen.) - unikali interaktyvi parko gamtos ir paveldo objektų ekspozicija visai šeimai. Šalia lankytojų centro iškilęs apžvalgos bokštas leis pažvelgti į Aukštaitijos lygumas, Nevėžio vagą bei rudenišką slėnį. Nepaprastų pojūčių patirsite keliaudami 0,5 km ilgio Pojūčių taku su 12 atokvėpio stotelių. Pajusite vėjo stiprumą sūpuoklėse, sukursite savo muzikinę melodiją, basomis kojomis paliesite skirtingą žemės paviršių, medinėje gamtos lovoje užuosite medžio kvapą, išgirsite gamtos garsus klausyklėje, patirsite natūralaus medžio masažą, palaipiosite laipynėje, pabuvosite ant pontoninio liepto, atsipūsite poilsiavietėje ir pasigrožėsite Nevėžio slėnio peizažu. Ir visa tai - nemokamai.

Pašilių stumbrynas. Jei pasiseks, pasigrožėsite didžiausiais laukiniais gyvūnais gamtoje.

Daugiau informacijos:

www.panmu.lt