Praėjusiais metais per pasaulinę spaudą ir internetus nuvilnijo nerimo, užuojautos ir pasipiktinimo bangos - pabėgėliai! Jie, svetimieji, kurie... kurie bėga nuo karo, bado... ir šiaip, geresnio gyvenimo ieškoti. Ir kuriems privalome padėti. Ir kuriems lyg ir negalioja vietiniai įstatymai. O be to, vietinei ekonomikai reikia naujo kraujo ir tikimasi, kad plūstanti minia romiai eis dirbti ten, kur ras, ir kur nenorės dirbti vietiniai, ir dar ir dar ir dar... Žodžiu - tikras įvykių, dužusių vilčių ir likimų, pasipiktinimo ir savo teisių gynimo viesulas, sujaukęs ramybę ir regis nutolęs, nes atsirado naujų aktualijų ir įvykių. Tačiau - emigracija vyko visais laikais, didžiulės bangos ypač suaktyvėdavo karų ir naujų atradimų laikotarpiais, kai kūrėsi ištisos valstybės, išstumdamos čiabuvius.
Bet šįkart - apie Stefano Liberti knygą "Į pietus nuo Lampedūzos: penkeri metai migracijos keliais". tai ne vienadieniai šūkiai migracijos tema, tai tyrimas migracijos maršrutų, priežasčių, tiek žmogaus gyvenimų matymas už termino, reiškinio. Autorius - žurnalistas ir filmų kūrėjas, italas.
Tekstą skaitymui rinkome iš vidurio knygos - be pradžios ir galo, lyg pats kelias, vedantis į nežinią.
Tekstą skaitymui rinkome iš vidurio knygos - be pradžios ir galo, lyg pats kelias, vedantis į nežinią.
Liberti, Stefano. Į pietus nuo Lampedūzos : penkeri metai migracijos keliais /iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė. - Vilnius : Vaga, 2016 (Vilnius : BALTO print). - 262 p.
 |
| Agadesas |
Agadesas, Nigeris
Exodants stotis
Kai atvykau į Agadesą, tvyrojo nepakeliamas karštis. Buvo gegužės mėnuo, netinkamiausias metų laikas klaidžioti po Sacharos dykumą - negailestinga saulė taip įsišėlsta, kad, rodos, išdegina net orą, kuriuo kvėpuoji. Miestas sunkiai alsavo. Jo gyventojai tuaregai, gimę karščio apsuptyje, didžiąją dienos dalį tūnodavo namie ir į lauką išlįsdavo tik po saulės laidos. Net ožkos, tipenančios pagrindinės gatvės pakraščiu tarp sąšlavų, atrodė pasimetusios. Atvykau čia su CESPI Tarptautinės politikos studijų centro - misija: dalyvavau tyrimų apie migracijos procesus projekte. Į šią kelionę leidomės trise: CESPI direktoriaus pavaduotojas Ferruccio Pastore, režisierius bei dokumentinių filmų kūrėjas Andrea Segre ir aš. Paskubomis surengta misija gimė iš Ferruccio idėjos: ištirti vieną migracijos maršrutų, vedančių iš Afrikos į Europą, patiems tiesiogiai surenkant reikiamus duomenis. Ferruccio paskambino man vieną popietę ir pasiūlė dalyvauti. Kitą dieną, išskleidę žemėlapį, nutarėme vykti į Nigerį ir keliauti iš Agadeso į Libiją vedančiu maršrutu. Laiko kelionei suplanuoti nebuvo, tad tuaregų sostinėje atsidūrėme pačiu karščiausiu metų laiku. Miestas judėjo it sulėtintas vaizdas,
Vienintelė išimtis iš šio kolektyvinio sąstingio buvo autobusų stotis. Agadeso autogare - išvykimų ir sugrįžimų kryžkelė, susitikimų vieta ir kelių mazgas vykstantiems į šiaurę, į Magribą ar į Europą, - knibždėte knibždėjo žmonių. Verbuotojai ieškojo klientų sunkvežimiams, vykstantiems į Libiją, prekeiviai vandeniu eksponavo neįkainojamas savo prekes. Didžiulėje asfaltuotoje aikštėje, kur vyko derybos dėl kelionių, tvyrojo nerimastinga atmosfera. Būtent čia mes ir sutikome Abdou. Mums jį nurodė toks stoties bastūnas, vienas iš tų Afrikoje dažnų tipų, kurie prieina ir siūlo savo paslaugas, ir kuriems dažniausiai duodi porą monetų, kad paliktų tave ramybėje. Tačiau šį kartą to žmogaus tikslas buvo kilnesnis. Šlubuojančia prancūzų kalba jis pasiūlė mums susitikti su vienu iš refoulė - repatrijuotu imigrantu. Neprašė pinigų, tik norėjo, kad „Europa žinotų, kokius nuostolius daro jo šaliai". Nusprendėme sekti paskui jį. Tipas palydėjo mus prie nedidelės šiaudų palapinės už trijų šimtų metrų nuo stoties. Čia, išsitiesęs šešėlyje ant pinto patiesalo, gulėjo smulkaus sudėjimo vyriškis įdubusiu veidu, primenančiu medinę kaukę. Abdou mus pasitiko įtariu žvilgsniu. Įdėmiai nužvelgė ir, užuot prisistatęs, ištraukė popieriaus lapą. Tai buvo Libijos vyriausybės išduotas dokumentas, raginantis palikti šalį. Vyriškis vartė lapą ir purtė galvą, tarsi tai būtų buvęs jo prakeiksmas. Paskui pradėjo pasakoti.
- Mėsininkas. Dirbau mėsininku Sabhos mieste Libijoje. Normalus darbas, pakenčiamas, su padoriu atlyginimu. Vieną dieną einantį į darbą gatvėje mane sulaikė policija. Paprašė dokumentų ir pamatę, kad šie nesutvarkyti, nutempė į kalėjimą. Man netgi neleido užsukti namo pasiimti savo daiktų, netikėtai atsidūriau tarp keturių sienų, sausakimšoje kameroje drauge su kitais afrikiečiais. Čia nebuvo vietos net išsitiesti: sėsdavomės pakaitomis. Kas rytą kelis iš mūsų įsodindavo į mikroautobusą ir išveždavo į vietovę netoliese. Įduodavo į rankas mūrininko mentę ir kastuvą - mus vertė statyti naują komisariatą.
Abdou kalbėjo pagrindine Nigerio kalba - hausų. Mes laukėme vertimo į prancūzų kalbą - apytikrio vertimo, kurį vis teko prašyti patikslinti, - ir bandėme suprasti, kiek šiame pasakojime tiesos. Išsiuntimo dokumentai liudijo jį sakant tiesą, tačiau vyriškis atrodė pernelyg atsipalaidavęs. Monotoniškas pasakojimas ir lėtas gestikuliavimas nederėjo prie įkalinto ir manu militari deportuoto imigranto įvaizdžio. Abdou buvo pernelyg ramus. Kol iš pažiūros banalus klausimas privertė jį pašokti iš vietos:
- Kaip tu grįžai namo?
Abdou akimirksniu persimainė. Ėmė karščiuotis ir smarkiai gestikuliuoti rankomis. Paskui akivaizdžiai susijaudinusiu balsu leido prasiveržti savajam įniršiui:
- Vieną rytą, maždaug po mėnesio nuo suėmimo, mus išvežė į kitą vietą nei paprastai. Vietoj mikroautobuso stovėjo sunkvežimis. Jis buvo sausakimšas, atrodė, tuoj sprogs. Mus įlaipino, ir sunkvežimis pajudėjo - šešių dienų kelionė dykuma. Kiekvienas gavome po kanistrą vandens ir po kelias pakuotes džiūvėsių.
Abdou nusprendė, kad atėjo laikas parodyti savo neviltį. Stebėjau jį. Nesupratau, ar šis nelauktas pagyvėjimas skirtas mano abejonėms išsklaidyti, ar sukeltas skaudaus prisiminimo - kelionės per dykumą nežmoniškomis sąlygomis. Ir tik vėliau aš supratau. Tai, kad jį išsiuntė atgal be maisto atsargų, buvo kone antrinės svarbos klausimas, menkniekis, palyginus su tuo, ką Abdou suvokė kaip tikrų tikriausią tragediją, - deportacija. Mat priverstinė repatriacija migrantams - pralaimėjimo ženklas, visiško pralaimėjimo dėmė. Abdou atsidūrė už 300 kilometrų nuo savo gimtojo krašto, penkių valandų kelionės atstumu nuo namų. Jo dienas temdė pasikartojantis klausimas, kuriuo užklupo mane pats nuleidęs akis:
- Kaip man grįžti pas savo šeimą tuščiomis rankomis?
Lygiai tą patį klausimą jau buvo uždavęs Moussa, jaunas kamerūnietis, kurį sutikau prieš keletą mėnesių ai Bir Lahlu miestelyje, atokiame Vakarų Sacharos dykumos forposte. Ten jį buvo atvežę Maroko žandarai po masinio antpuolio prie Seutos ir Meliljos, kuriame dalyvavo šimtai migrantų iš Užsachario Afrikos (2005 m- spalio pabaigoje daugiau nei 10 000 migrantų iš Užsachario Afrikos, metų metams įstrigusių Maroke ir ketinančių vykti į Europą,
masiškai puolė užtvaras, juosiančias du ispanų anklavus Afrikos žemėje. Maroko policija reagavo itin brutaliai - panaudojo šovinius, taip buvo nužudyta 14 migrantų, (AUT. PAST.) Tomis dienomis Marokas rengė masinę deportaciją ir ruošėsi įvairiais būdais išsiųsti namo pulkus afrikiečių, apsigyvenusių jo teritorijoje ir laukiančių galimybės patekti į Europą. Policijos pareigūnai nuvyko į vietas, kur paprastai rinkdavosi migrantai: Mišnanos ir Gurugu miškus netoli Tanžero ir Meliljos, varginguosius Rabato ir Kasablankos kvartalus, Udždos universiteto miestelį. Masinius reidus policijos ir kariuomenės pareigūnai vykdė dieną naktį. Dalį emigrantų jie sulaipino į užsakomuosius skrydžius. Kitą dalį autobusais išgabeno prie Mauritanijos sienos. Dar kitus nuvežę paliko tiesiog dykumoje, kitapus sienos, skiriančios Rabato okupuotą Vakarų Sacharos dalį nuo Polisario Fronto sahravių kontroliuojamos teritorijos (Polisario Frontas - nepriklausomybės siekianti sahravių organizacija, kovojanti už Vakarų Sacharos (iki 1975 m. priklausiusios Ispanijai, vėliau okupuotos Maroko) suverenitetą. Frontas veikia kaip vyriausybė tremtyje ir yra įsikūręs Tindufo pabėgėlių stovykloje Alžyre. Čia daugelis sahravių pabėgėlių rado prieglobstį po to, kai Rabato valdžia užėmė jų teritoriją, (AUT. PAST.) Moussa buvo vienas iš šimtinės jaunuolių, kuriuos po trijų klaidžiojimo po dykumą dienų, nualintus alkio ir troškulio, surado Polisario kariai ir laikinai apgyvendino nedidelėje apleistoje šios užmirštos gyvenvietės tvirtovėje. Tvirtovės viduje glaudėsi didžioji Vakarų Afrikos dalis: žmonės iš Pusiaujo Gvinėjos, Burkina Faso, Malio, Kamerūno, Nigerijos, Dramblio Kaulo Kranto, Senegalo, netgi du pabėgėliai iš Kongo Demokratinės Respublikos. Moussa praleidęs čia savaitę jau susidūrė su pirmais nesutarimais: Polisario kariai netoleravo svečių įpročio kasryt valyti batus vieninteliame miestelio šulinyje. Todėl buvo nutarta normuoti vandenį - šioje pasaulio dalyje jis pernelyg svarbus, kad būtų taip neapdairiai eikvojamas. Afrikiečiai protestavo pusbalsiu, ne itin atkakliai, kad nepakenktų santykiams su tais, kurie vis dėlto buvo jų gelbėtojai. Tačiau tokia situacija iš anksto atrodė pasmerkta: atvykus pietų afrikiečiams gyventojų skaičius išaugo dvigubai. Čionykščius gyventojus iki tol sudarė daugiausia sahravių kariai, jau penkiolika metų einantys sargybą prie laike įšaldytos taikos. (1991 m. Marokas ir Polisario Frontas pasirašė ugnies nutraukimo sutartį, kuri numatė referendumą dėl Vakarų Sacharos nepriklausomybės. Tačiau Rabato vyriausybės vilkinimo strategija užkirto kelią balsavimui, ir nuo tada paliaubų stebėseną vykdo Jungtinių Tautų misija už referendumą Vakarų Sacharoje (MINURSO), kurią sudaro keli šimtai „žydrųjų šalmų“, išsibarsčiusių po dykumą palei abi Maroko pastatytos skiriamosios sienos puses. Ši misija buvo įvardyta kaip „ramiausia pasaulyje“. Nuo 1991 m. šiame regione iš tiesų nebešaudoma. (AUT. PAST.)
Al Bir Lahlu miestelis - absoliutaus nieko pavyzdys: kelio taškas, kurį žymi vien apleistų sunkvežimio dalių kauburys, vandens šulinys ir degalinė. Kelios varganos pašiūrės, kuriose praeiviams parduodama tik tai, kas būtiniausia norint išgyventi dykumoje: duona, kupranugario mėsa ir kelios aprūdijusios konservų skardinės, patekusios čionai aplinkkeliais kaip kooperavimo agentūrų labdara ar atlikę maisto produktai.
Tvirtovė, kurioje sahraviai apgyvendino migrantus iš Užsachario Afrikos, buvo vienintelis mūrinis statinys visoje apylinkėje. Polisario optimistiškai tikėjo, kad ateityje sahraviai kontroliuos ir atgaivins visą šios dykumos teritoriją, pastatą ketino paversti mokykla. Tačiau kol kas nei mokytojų, nei mokinių čia nesimatė nė pėdsako, ir greičiausiai nesimatys dar daugelį metų.
Į ai Bir Lahlu nusprendžiau vykti tam, kad susitikčiau su deportuotais migrantais. Polisario žmonės man padėjo gauti Alžyro vizą ir patikėjo mane vienam prityrusiam vairuotojui, laisvai nardančiam tarp dykumos kopų. Buvo lapkričio diena, vis dar kaitri ir tarsi sulėtinta ramadano priesakų bei tylos. Pasninko mėnuo prislopino net ir menkus veiklos likučius, kurie paprastai atgaivindavo mažąją oazę. Kelyje neprasilenkėme nė su viena mašina. Atvykusius mus pasitiko apsnūdęs kareivis, kuris išsitiesęs ant kilimo laukė saulėlydžio ir „laikino leidimo“ vėl pradėti gyventi. Didžiam mano palengvėjimui mums pavyko išsisukti - dar ir dėl ramadano draudimų – nuo tradicinio pasisveikinimo trimis arbatos puodeliais, kurie šioje dykumos dalyje pasmerkia ilgoms laukimo valandoms - žvelgi į garuojantį arbatinuką su viltimi ir drauge susitaikęs su likimu. Negalėdamas skirti laiko ilgesnėms kalboms, kareivis parodė, kur apgyvendinti migrantai, ir vėl pasinėrė į apatiją. Iš karto patraukiau į būsimą mokyklą. Erdviame kiemelyje, tarp gretimų kambarių ir nedidelio medicinos punkto, vaikštinėjo migrantai iš Užsachario Afrikos. Iš beveik šimto tvirtovėje prisiglaudusių jaunuolių atkreipiau dėmesį į Moussą, besišypsantį milžiną, lyg į spąstus įkliuvusį į mažiausiai dviem dydžiais per siaurą treningą.
Mūsų bičiulystė užsimezgė dėl vieno keisto anagrafinio sutapimo: mudu buvome gimę lygiai tą pačią dieną. Tai, jog mus vienijo - viena minute daugiau ar mažiau - tas pats amžius, sukūrė tarp mūsų savotišką artumo jausmą, nelyg būtume dvyniai, nelauktai susitikę po ilgų išsiskyrimo metų.
Susimąsčiau apie paralelius mūsų gyvenimus, apie tai, ką jis galėjo veikti, kai aš lankiau mokyklą ar žaisdavau su savo klasės draugais. Jo vaikystė buvo panaši į bet kurio privilegijuotųjų klasei nepriklausančio afrikiečio berniuko vaikystę: gausi šeima, du dar vystykluose mirę broliai, daugybė atsitiktinių darbų nuo pat mažumės norint prisidėti prie menko tėvo uždarbio. Ėmiau įsivaizduoti mūsų pasaulius apverstus: aš, priverstas dirbti dvylikos metų, kad pagelbėčiau savo tėvams, ir Moussa, gyvenantis pasiturinčioje visuomenėje, kur vaikystė ir paauglystė, šiaip ar taip, yra nerūpestingumo sinonimai. Kalbėjomės apie paralelius mūsų likimus, ir tai mus dar labiau suartino.
- Išvykau būtent todėl, - tarė Moussa, - kad mano vaikai išvengtų tokio gyvenimo.
Tapome bičiuliais tiek, kiek buvo įmanoma susibičiuliauti baltajam, atvykusiam iš Europos į šį Sacharos taškelį lėktuvu ir visureigiu, ir juodaodžiui, pasiekusiam jį pėsčiomis po to, kai ta pati Europa užtrenkė jam prieš veidą duris.
Praleidome visą popietę šnekučiuodamiesi, prisėdę vėsiam kambaryje, kur Moussa nakvojo drauge su kitais tautiečiais. Tvirtovės erdvė buvo suskirstyta taip, kad skirtingų tautybių žmonės gavo po kambarį, kuris ateityje turės tapti sahravių klase. Kamerūniečiai, kurių čia buvo vos keli, turėjo visai užtektinai vietos. Tai buvo erdvus kambarys tuščiomis sienomis, ant švarių grindų gulėjo išrikiuoti keli nedideli vienodi čiužiniai. Greta gultų kiekvienas migrantas laikė pasidėjęs po nedidelį krepšį su savo menka manta ir Polisario išduodamu maisto daviniu.
Prisėdęs ant vieno iš šių plonučių čiužinių klausiausi savo bendraamžio istorijos. Moussa ketino vykti į Ispaniją tam, kad sukurtų ateitį savo vaikams. Svajojo dirbti, o vėliau grįžti į savo šalį ir pastatyti namus savo žmonai. Bet jam nepavyko: jis pasiklydo kaži kur migracijos kelyje. Moussa jautėsi beviltiškai, tačiau stengėsi to neatskleisti: priešingai nei kiti, demonstravę ir netgi perdėdavę savo nesėkmes, jis išlaikė orų santūrumą. Prieš mums išsiskiriant palikau jam lapelį su savo telefono numeriu - veikiau tam, kad palengvinčiau savo nešvarią laisvo keliauti kur užsigeidęs europiečio sąžinę, nei iš tiesų manydamas, kad palaikysime ryšį. Tačiau Moussa man paskambino, ir ne kartą. Po kelių ai Bir Lahlu praleistų nykulio savaičių jis nusprendė grįžti namo. Iš Vakarų Sacharos atgaline kryptimi įveikė lygiai tą pačią kelio atkarpą: Mauritanija, Senegalas, Malis, Burkina Fasas, Beninas. Tūkstančiai kilometrų pačiomis įvairiausiomis transporto priemonėmis: traukiniu per Mauritanijos dykumą, bendruoju taksi iki Senegalo, vėl traukiniu iš Dakaro į Bamaką. O paskui autobusu per saulės išdegintas Burkina Faso lygumas iki Porto Novo, senosios kolonialistinės Benino sostinės. Iš kiekvienos šalies jis man paskambindavo. Telefonas visada sučirkšdavo pačiais netikėčiausiais momentais. Paprastai vėlai naktį:
- Tai aš, Moussa.
Pasižymėdavau telefono numerį, išsibudindavau iš miego ir perskambindavau. Prašydavau papasakoti apie savo kelionę, pažintis ir sunkumus, su kuriais susiduria. Taip tartum pratęsėme ai Bir Lahlu tvirtovėje nutrukusį pokalbį, sugrįždavome į aną netikėtai jaukią lapkričio popietę. Kol, likus vos žingsniui iki kelionės tikslo, Moussa paskambino man paskutinį kartą:
- Esu Nigerijoje. Sustosiu čia.
- Kodėl? Kai tiek mažai trūksta?
Negalėjau suprasti. Paklausiau, ar jam viskas gerai. Pasisiūliau atsiųsti trūkstamą sumą paskutiniam kelionės etapui.
Suvokiau, jog nejučia pakėliau balsą. Po amžinybę trukusios tylos telefono ragelyje lyg atogrąžų viesulas prasiveržė tas pats Moussa klausimas:
- Pasakyk, kaip man grįžti namo tuščiomis rankomis?
Moussa, Abdou ir šimtai kitų afrikiečių, kuriuos vienija tas pats likimas emigracijos kryžkelėse, yra Europos uždarumo politikos aukos. Dalis jų, kaip jaunasis kamerūnietis, yra tiesioginės aukos: trokšta patekti į Šengeno rojų, o atsimuša į sieną. Svajoja apie Europą, o prabunda kuriame nors lėktuve su antrankiais ant riešų. Arba vidury dykumos tuščiomis kišenėmis. Kiti, kaip Abdou, yra „antraeilės“ aukos, parblokštos dar pašaipesnio likimo: šis nigerietis visiškai neketino perplaukti jūros. Jis tenorėjo ramiai gyventi Sabhoje ir verstis mėsininko darbu. Abdou buvo vienas iš daugelio šiaurės Nigerio gyventojų, emigravusių į Libijos pietus keliems mėnesiams ar keleriems metams uždarbiauti.
Ši tarpvalstybinė migracija stipriai paveikė šiaurinių Nigerio regionų socialinį audinį. Dėl sparčiai augančio nedarbo lygio ir menkas perspektyvas siūlančios visuomenės exodants - kaip juos vadina šiuose kraštuose - keliauja anapus dykumos tam, kad sukurtų savo šeimoms oresnes gyvenimo sąlygas. Visi jie traukia į pietinę Libiją ir verčiasi darbais, kurių vietiniai vis rečiau imasi: sodininko, mėsininko, fabriko darbininko, šiukšlių rinkėjo. Sabhoje, Gato mieste, taip pat pietvakarių Džamahirijoje (taip šalis buvo pervadinta po Gaddafi revoliucijos) emigrantų iš Nigerio yra šimtai. Agadeso nameliuose iš molio ir šiaudų gyvena tokia daugybė egzodą patyrusių jaunuolių, kad jie sukūrė netgi savitą kalbą – emigracijos patois, tai yra tamašekų (tuaregų) kalba, sumišusi su Libijos arabų posakiais. Nesusipažinę su šiais kalbiniais kodeksais dažniausiai lieka socialiai atskirti; tiems, kurie niekada nesileido į „kelionę“, netgi žmoną susirasti sunku. Emigracija į Libiją kaip iniciacijos ritualo dalis ir ekonominė būtinybė atstojo socialinės apsaugos sistemą skurdžiausiame skurdžiausios pasaulio valstybės regione. Tačiau šiandien padėtis pasikeitė. Italijai pasirašius sutartį su pulkininku Gaddafi (xxSutartis tarp Italijos ir Libijos - apie kurią žinoma itin mažai, kadangi, kaip man prisipažino vienas tiesiogiai derybose dalyvavęs Vidaus reikalų ministerijos tarnautojas, „tokio tipo policijos pajėgų kolaboravimui nebūtinas joks parlamento pritarimas ir joks raštiškas įforminimas“, - yra pavyzdinė. Tripolio ir Romos bendradarbiavimas dėl migracijos pradeda vystytis 2002 m. drauge su augančiais išsilaipinimais Lampedūzos saloje ir pietų Italijoje. Nuo 2002 m. pabaigos iki 2003 m. pradžios techninio ir politinio pobūdžio susitikimų tarp dviejų šalių padažnėja. Diplomatinė veikla suaktyvėja ir susitelkia ties savotišku do ut dės: iš vienos pusės Roma deda pastangas, kad būtų atšauktas Europos Sąjungos Tripoliui paskelbtas embargas, iš kitos pusės pulkininkas Gaddafi pažada intensyviau bendradarbiauti stabdant nelegalią imigraciją. 2003 m. liepos mėnesį pradedamas nuolatinis koordinavimas tarp Italijos policijos pareigūnų ir kolegų iš Libijos saugumo generalinio direktorato. Stiprindama šiuos tarpusavio ryšius, Italija teikia Libijai reikiamų priemonių sienų kontrolei (tiek 1 700 km pajūriui, tiek 4 400 km sausumos ruožui). Tad Tripoliui dovanojami visureigiai, guminės valtys, žiūronai, padirbtų dokumentų atpažinimo įrenginiai ir kita įvairi įranga. Tais pačiais metais Italija finansuoja laikino nelegalių imigrantų apgyvendinimo centro statybas Garjano mieste netoli Tripolio ir 47 užsakomųjų skrydžių programą, kuriai įsigalėjus iš Libijos repatrijuojami 5 688 nelegalūs imigrantai, daugiausia Nigerijos, Ganos ir Egipto piliečiai. Romos vyriausybė numato iš 2004-2005 m. valstybės biudžeto skirti Libijai lėšų dviejų naujų centrų statybai: Sabhoje ir ai Kufroje, ties pietrytine siena su Sudanu ir Čadu. Aukšto lygio susitikimai tęsiasi: 2004 m. rugpjūčio 25 d. tuometinis ministras pirmininkas Silvio Berlusconi atvyksta į Tripolį drauge su užsienio reikalų ministru Giuseppe Pisanu. Po mėnesio, rugsėjo 26 d., jiedu sugrįžta į Libijos sostinę. Tikėtina, kad Italija šio susitikimo metu gavo žodinį pritarimą dėl trečiųjų šalių valstybių piliečių repatriacijos: netrukus (spalio 1 d.) prasideda skandalingai pagarsėję užsakomieji skrydžiai iš Lampedūzos į Libiją - per šešias dienas į Šiaurės Afrikos šalį išsiunčiami 1 153 nelegalūs imigrantai, kurių dalis buvo galimi prieglobsčio prašytojai. Spalio 11 d. Europos Sąjunga atšaukia embargą Libijai. Netrukus po to prasideda Nigerio piliečių deportacija per Tenerės dykumą, (AUT. PAST.)
, Libijoje gyvenantys migrantai iš Užsachario Afrikos, o ypač Nigerio piliečiai, tapo pagrindiniais taikiniais. Jie be jokių paaiškinimų suimami gatvėje, uždaromi į sulaikymo centrus, grūdami į sunkvežimius. Dažnai exodants yra priversti grįžti namo po netikėto reido, netgi asmeninius daiktas ir santaupas privalo palikti. Šiandien Libijoje Nigerio piliečiai be dokumentų neturi teisių, jie negali pervesti pinigų per „Western Union“. Ir - kaip itin dažnai galima išgirsti pasakojant repatrijuotuosius - neretai nutinka taip, kad juos įskundžia patys darbdaviai, taip atsikratydami darbuotojų prieš pervedant atlyginimą.
- Jau porą metų padėtis šiose vietose dramatiška: repatriacijos vyksta kone kasdien. Ibrahimas Manzo Diallo yra Agadeso laikraščio Air Info direktorius, steigėjas ir visų galų meistras. Kalbėjomės telefonu prieš man išvykstant iš Italijos, papasakojau jam apie mūsų su Andrea ir Ferruccio planus: išsinuomoti visureigį, įveikti migracijos per dykumą maršrutą, vedantį iš Agadeso į Dirku oazę, ir, jei pavyks, tęsti kelionę iki pat Libijos sienos. Ibrahimas pasisiūlė padėti kuo galįs ir įspėjo, kad šiuo metų laiku Tenerę pervažiuoti sudėtinga ir kad mums vargu ar pavyks nusigauti toliau Dirku oazės. Paskui pabrėžė vieną, jo nuomone, esminį aspektą:
- Grįžtančių atgal sunkvežimių yra kur kas daugiau nei išvykstančių.
Tąkart nesuteikiau tam reikšmės: mūsų misijos tikslas buvo vykti į Europą vedančiu migracijos maršrutu, o ne atgaline jo kryptimi. Vėliau man pasitaikė galimybė kitaip pažvelgti į anuos Ibrahimo žodžius, palietusius problemos esmę.
Pasitikėjau juo: neseniai buvau skaitęs vieną Ibrahimo straipsnį Air Info, kuriame itin detaliai aprašė išvykimų iš Nigerio į šiaurę dinamiką. Tad vos pasiekę tuaregų miestą pirmiausia paskambinome jam. Ibrahimas pakvietė mus užsukti į laikraščio redakciją, įsikūrusią už poros šimtų metrų nuo didžiosios Agadeso mečetės ir mūsų viešbučio. Jis mus pasitiko savo „mažytėje karalystėje“ - kaip pats pareiškė išdidžiai ir kiek autoironiškai - po užrašu Air Info, prie nedidelio įėjimo, ties į platesnę aikštę vedančio skersgatvio kampu. Ibrahimas vilkėjo tradiciniu boubou apdaru, dengiančiu jį nuo galvos iki kojų. Dvidešimties kvadratinių metrų redakcijos kambaryje jaunuolių būrys darbavosi prie kompiuterių. Vieni rūpinosi laikraščio maketavimu, kiti rengė straipsnius, kuriuos vėliau vieną po kito peržiūri direktorius. Ši vieta priminė veikiau žurnalistikos mokyklą nei laikraščio redakciją: Ibrahimas ir jo asistentas Malekas ugdė naują vietinės informacijos žurnalistų kartą. Ant sienos buvo iškabinti keli pirmieji laikraščio puslapiai. Išdėlioti į vieną tvarkingą liniją, su didelėmis antraštėmis, kurias sienos molis dar labiau išryškino. Visos antraštės skambėjo kaip lozungai: „Ilgalaikė plėtra neįmanoma be tikros demokratijos.“ Ibrahimas buvo savo srities pionierius: įsteigęs laikraštį 2002-aisiais jis kaip reikiant supurtė leidybos panoramą šiaurės Nigeryje, kur neegzistavo jokia vietinė spauda. Jis atliko žurnalistinius tyrimus apie sausrą Nigeryje, privedusią šalies gyventojus prie bado - prezidentas Mamadou Tandja bandė tai nuo pasaulio nuslėpti. Jis papasakojo apie amerikiečių reindžerių atvykimą į Agadesą gan įtartinomis aplinkybėmis, neva dėl karinių mokymų programos. Taip pat pasiaukojo emigracijos temai - rengė reportažus ir tiesioginius tyrimus iš įvykio vietos. Šiuo požiūriu jis buvo nepamainomas informacijos šaltinis, fixer, kurį kiekvienas tarptautinės žiniasklaidos korespondentas svajoja sutikti tyrimo vietoje. Dėl šios veiklos žurnalistas dažnai susilaukdavo perspėjimų iš nuo seno spaudos laisvei alergiškos Niamėjaus vyriausybės (2007 m. prasidėjus naujam tuaregų iš Nigerio judėjimo už teisingumą (MNJ) sukilimui, Diallo ėmė domėtis šiuo reiškiniu. Centrinė valdžia, visad neigusi šio maišto egzistavimą ir piešusi sukilėlius kaip eilinius banditus bei nusikaltėlius, jo interviu su sukilėlių vadu sutiko itin nepalankiai. Ibrahimas buvo suimtas 2007 m. spalį ir išlaisvintas tik 2008 m. vasarį, (AUT. PAST.)
Išskleidęs Vakarų Afrikos „Michelin“ žemėlapį, Ibrahimas mums tiksliai parodė, kuriais maršrutais į Libiją vyksta sunkvežimiai. Išsamiai papasakojo, kaip organizuojamas keleivių persodinimas. Glaustai apžvelgė pastarųjų dešimtmečių emigracijos iš Agadeso ir per Agadesą istoriją. Vyriškis puikiai išmanė šią temą: kaip įprasta šio regiono gyventojams, Ibrahimas taip pat prieš kelerius metus išbandė egzodo kelius. Paskatintas profesinio smalsumo, jis įveikė migracijos maršrutą, vedantį per Tenerę į Alžyrą, o iš ten į Libiją. Susipažino su passeurs (vedliai, padedantys pereiti sieną, (PRANC., VERT. PAST.) ir išmėgino kelionės sunkumus, bet sykiu patyrė ir tą išskirtinį tvirtos bičiulystės jausmą, užsimezgantį tarp bendražygių.
- Gatą pasiekiau po dešimties kelionės dienų. Pikape mūsų buvo apie trisdešimt, drauge kentėme nakties žvarbą ir troškų vidurdienio karštį. Buvo be galo sunku. Tačiau būtina: juk negalėjau rašyti apie epochinį mūsų regiono reiškinį prieš tai neištyrinėjęs jo iš arti, nepatyręs to savo kailiu.
Per išsamią, mūsų tikslams pritaikytą žurnalistinę „pamoką“ Diallo pateikė duomenų apie migraciją ir grįžimus iš Libijos: atskleidė su migracija susijusios šalutinės ekonominės veiklos pasaulį, sudėliojo pastarųjų šio regiono įvykių seką. Ir patvirtino, kad tendencija pasisukusi į priešingą pusę:
- Grįžimų iš Libijos šiuose kraštuose per pastaruosius porą metų padaugėjo labai smarkiai.
Pastaruoju metu Ibrahimo žurnalistai vaikėsi iš Džamahirijos grįžtančius sunkvežimius, mėgindami paimti interviu iš repatrijuotų migrantų ir surinkti liudijimų. Tačiau dabar tai nebebuvo dienos naujiena: repatriacija iš Libijos, vos prieš keletą metų taikyta itin retais atvejais ir dažniausiai dėl kriminalinių epizodų, sukėlusių ksenofobijos bangas šioje šiaurės Afrikos šalyje (Vienas dramatiškiausių įvykių nutiko 2000 m. rugsėjį az Zavijos mieste, už keturiasdešimties kilometrų nuo Tripolio, kai libiečių minia, apsiginklavusi strypais ir Molotovo kokteiliais, užpuolė afrikiečių imigrantų namus. Užpuolimo priežastys nėra aiškios: anot vienų liudininkų, vienas vaikinas iš Nigerijos priekabiavęs prie merginos libietės, pasak kitų, tas pats vaikinas nužudęs vyriškį libietį. Pogromo aukų skaičius taip pat nėra tiksliai žinomas: Tripolio vyriausybė kalba apie septynių imigrantų žūtį, Saudo Arabijos ir Sudano laikraščiai nurodė penkiasdešimt aukų, o vieno Nigerijos laikraščio duomenimis per išpuolį žuvo 500 Nigerijos piliečių. Lieka faktas, kad po šio epizodo tam tikrą laiko tarpą buvo registruojamas masinis migrantų išvykimas iš šalies, (AUT. PAST.), dabar prarado savo išskirtinumą. Ir netgi tarp Azr Info kronikų tapo tik eiline skiltimi.
- Pas mus beveik kasdien atvyksta po sunkvežimį su manta ir smėlio apneštais keleiviais. Priėjome prie to, kad mieste išsilaipinę refoulės mums nebesukelia jokių emocijų.
Dažnai policija „numeta“ sunkvežimius muitinei, o ši juos permeta valdytojo kabinetui, nes niekas nenori prisiimti atsakomybės už šį nemalonų galvos skausmą. Todėl repatrijuoti asmenys buriasi kur nors autobusų stotyje ir laukia paramos.
Po kelių dienų dalis jų dingsta. Kas gali, grįžta į gimtąjį kaimelį. Kas neturi pinigų, ieškosi darbo, kad susimokėtų už paskutinę kelio atkarpą iki namų.
Su Ibrahimu, Maleku ir Raliou, jaunu vietinio radijo direktoriumi, praleidome dvi dienas. Jie vedžiojo mus po apylinkes, rodė vietas, kur buriasi laukiantys migrantai, atskleidė Agadeso paslaptis ir mažiau žinomus miesto kampelius.
Agadesas - paslaptinga vieta: siauros jo gatvelės susipina į labirintą. Namai, drėbti iš molio bei purvo, susilieja su smėlinga žeme ir susidaro įspūdis, kad visas miestas yra ne kas kita kaip dykumos miražas. Senosios mečetės minaretas, kyšantis tarp Agadeso namų, yra vienintelis orientyras. Tačiau dėl kažin kokios keistos optinės apgaulės jis, rodos, mažėja, kai prie jo artėjama, taip dar labiau klaidindamas lankytojus. Šis ochros atspalvių derinys būtų visai neprastai atrodęs tarp Italo Calvino „nematomų miestų“: dykumą pertraukiantis, tačiau nepaliaujamai į ją įsiliejantis miestas. Miestas, įsivaizduojantis save kelyje: visi Agadeso gyventojai, net ir čia gimę, užaugę ar sulaukę senatvės, žvelgia į savo buvimą mieste kaip į laikiną būvį, kaip į pertrūkį egzistencijoje, kuriai skirta judėti. Ir daugelis iš tiesų iš čia išjuda. O likusieji gyvena tarsi apimti laikinumo jausmo, pasirengę bet kurią akimirką palikti šį miestą, kuriam nejaučia prisirišimo. Bendruomenė, sudaryta daugiausia iš senųjų klajoklių, kuriuos nuskurdinę nuolatiniai badmečiai, Agadese jaučiasi nejaukiai: tarsi prikaišiotų miestui, kad jis iškilęs būtent šioje vietoje ir taip pertraukęs natūralią dykumos tąsą. Ieškodami atpirkimo ožio dėl priverstinio sąstingio, Agadeso gyventojai nesąmoningai kaltina miestą laikant juos per prievartą. Todėl niekas nesivargina pamąstyti apie urbanistinę ar infrastruktūrinę miesto plėtrą, viešųjų paslaugų užuomazgas. Agadesas negalvoja apie ateitį ir savo didingą praeitį - XV a. aukso epochą, kai visi į Šiaurės Afriką traukiantys karavanai apsistodavo šiame mieste, - laiko vien turistų atrakcija. Agadeso namų durys su medžio mozaikomis visiškai apleistos, į mečetės minaretą žvelgiama kaip į eilinę koloną, ir jei jis retkarčiais restauruojamas, tai tik vien kurios tarptautinės organizacijos iniciatyva. Ir visgi - keista likimo ironija - Agadesas vėl suklestėjo būtent dėl savo geografinės padėties. Šiaurės kryptimi vykstantys emigrantų karavanai yra priversti stabtelti Agadese. Vangūs miesto gyventojai šiandien pelnosi iš migrantų tranzito ir vėl pradeda vertinti šią statinių krūvą, pertraukusią jų dykumą.
Apie Agadesą man išsamiai papasakojo Laurent’as, vaikinas iš Kongo, kurį sutikau Rabate.
- Būtent Agadese aš suvokiau, kad keliauju, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks kaip anksčiau, - prisipažino jis.
Laurentas nebuvo išimtis, nes daugeliui Agadesas reiškė naujo gyvenimo pradžią. Ar bent naujos pradžios jausmą.
Agadesas - tarsi vartai į Tenerę, riba tarp dviejų pasaulių, paskutinė prieplauka prieš tą beribę smėlio jūrą vardu Sachara.
- Tie, kurie palieka Agadesą, nesižvalgo atgal, - pasakė man Laurentas.
Mąsčiau apie Abdou ir sudužusius jo lūkesčius. Ir supratau, kad Agadesas slepia kur kas daugiau veidų. Viskas priklauso nuo to, kaip į jį pažvelgsi.
Vienintelė išimtis iš šio kolektyvinio sąstingio buvo autobusų stotis. Agadeso autogare - išvykimų ir sugrįžimų kryžkelė, susitikimų vieta ir kelių mazgas vykstantiems į šiaurę, į Magribą ar į Europą, - knibždėte knibždėjo žmonių. Verbuotojai ieškojo klientų sunkvežimiams, vykstantiems į Libiją, prekeiviai vandeniu eksponavo neįkainojamas savo prekes. Didžiulėje asfaltuotoje aikštėje, kur vyko derybos dėl kelionių, tvyrojo nerimastinga atmosfera. Būtent čia mes ir sutikome Abdou. Mums jį nurodė toks stoties bastūnas, vienas iš tų Afrikoje dažnų tipų, kurie prieina ir siūlo savo paslaugas, ir kuriems dažniausiai duodi porą monetų, kad paliktų tave ramybėje. Tačiau šį kartą to žmogaus tikslas buvo kilnesnis. Šlubuojančia prancūzų kalba jis pasiūlė mums susitikti su vienu iš refoulė - repatrijuotu imigrantu. Neprašė pinigų, tik norėjo, kad „Europa žinotų, kokius nuostolius daro jo šaliai". Nusprendėme sekti paskui jį. Tipas palydėjo mus prie nedidelės šiaudų palapinės už trijų šimtų metrų nuo stoties. Čia, išsitiesęs šešėlyje ant pinto patiesalo, gulėjo smulkaus sudėjimo vyriškis įdubusiu veidu, primenančiu medinę kaukę. Abdou mus pasitiko įtariu žvilgsniu. Įdėmiai nužvelgė ir, užuot prisistatęs, ištraukė popieriaus lapą. Tai buvo Libijos vyriausybės išduotas dokumentas, raginantis palikti šalį. Vyriškis vartė lapą ir purtė galvą, tarsi tai būtų buvęs jo prakeiksmas. Paskui pradėjo pasakoti.
- Mėsininkas. Dirbau mėsininku Sabhos mieste Libijoje. Normalus darbas, pakenčiamas, su padoriu atlyginimu. Vieną dieną einantį į darbą gatvėje mane sulaikė policija. Paprašė dokumentų ir pamatę, kad šie nesutvarkyti, nutempė į kalėjimą. Man netgi neleido užsukti namo pasiimti savo daiktų, netikėtai atsidūriau tarp keturių sienų, sausakimšoje kameroje drauge su kitais afrikiečiais. Čia nebuvo vietos net išsitiesti: sėsdavomės pakaitomis. Kas rytą kelis iš mūsų įsodindavo į mikroautobusą ir išveždavo į vietovę netoliese. Įduodavo į rankas mūrininko mentę ir kastuvą - mus vertė statyti naują komisariatą.
Abdou kalbėjo pagrindine Nigerio kalba - hausų. Mes laukėme vertimo į prancūzų kalbą - apytikrio vertimo, kurį vis teko prašyti patikslinti, - ir bandėme suprasti, kiek šiame pasakojime tiesos. Išsiuntimo dokumentai liudijo jį sakant tiesą, tačiau vyriškis atrodė pernelyg atsipalaidavęs. Monotoniškas pasakojimas ir lėtas gestikuliavimas nederėjo prie įkalinto ir manu militari deportuoto imigranto įvaizdžio. Abdou buvo pernelyg ramus. Kol iš pažiūros banalus klausimas privertė jį pašokti iš vietos:
- Kaip tu grįžai namo?
Abdou akimirksniu persimainė. Ėmė karščiuotis ir smarkiai gestikuliuoti rankomis. Paskui akivaizdžiai susijaudinusiu balsu leido prasiveržti savajam įniršiui:
- Vieną rytą, maždaug po mėnesio nuo suėmimo, mus išvežė į kitą vietą nei paprastai. Vietoj mikroautobuso stovėjo sunkvežimis. Jis buvo sausakimšas, atrodė, tuoj sprogs. Mus įlaipino, ir sunkvežimis pajudėjo - šešių dienų kelionė dykuma. Kiekvienas gavome po kanistrą vandens ir po kelias pakuotes džiūvėsių.
Abdou nusprendė, kad atėjo laikas parodyti savo neviltį. Stebėjau jį. Nesupratau, ar šis nelauktas pagyvėjimas skirtas mano abejonėms išsklaidyti, ar sukeltas skaudaus prisiminimo - kelionės per dykumą nežmoniškomis sąlygomis. Ir tik vėliau aš supratau. Tai, kad jį išsiuntė atgal be maisto atsargų, buvo kone antrinės svarbos klausimas, menkniekis, palyginus su tuo, ką Abdou suvokė kaip tikrų tikriausią tragediją, - deportacija. Mat priverstinė repatriacija migrantams - pralaimėjimo ženklas, visiško pralaimėjimo dėmė. Abdou atsidūrė už 300 kilometrų nuo savo gimtojo krašto, penkių valandų kelionės atstumu nuo namų. Jo dienas temdė pasikartojantis klausimas, kuriuo užklupo mane pats nuleidęs akis:
- Kaip man grįžti pas savo šeimą tuščiomis rankomis?
Lygiai tą patį klausimą jau buvo uždavęs Moussa, jaunas kamerūnietis, kurį sutikau prieš keletą mėnesių ai Bir Lahlu miestelyje, atokiame Vakarų Sacharos dykumos forposte. Ten jį buvo atvežę Maroko žandarai po masinio antpuolio prie Seutos ir Meliljos, kuriame dalyvavo šimtai migrantų iš Užsachario Afrikos (2005 m- spalio pabaigoje daugiau nei 10 000 migrantų iš Užsachario Afrikos, metų metams įstrigusių Maroke ir ketinančių vykti į Europą,
Al Bir Lahlu miestelis - absoliutaus nieko pavyzdys: kelio taškas, kurį žymi vien apleistų sunkvežimio dalių kauburys, vandens šulinys ir degalinė. Kelios varganos pašiūrės, kuriose praeiviams parduodama tik tai, kas būtiniausia norint išgyventi dykumoje: duona, kupranugario mėsa ir kelios aprūdijusios konservų skardinės, patekusios čionai aplinkkeliais kaip kooperavimo agentūrų labdara ar atlikę maisto produktai.
Tvirtovė, kurioje sahraviai apgyvendino migrantus iš Užsachario Afrikos, buvo vienintelis mūrinis statinys visoje apylinkėje. Polisario optimistiškai tikėjo, kad ateityje sahraviai kontroliuos ir atgaivins visą šios dykumos teritoriją, pastatą ketino paversti mokykla. Tačiau kol kas nei mokytojų, nei mokinių čia nesimatė nė pėdsako, ir greičiausiai nesimatys dar daugelį metų.
Į ai Bir Lahlu nusprendžiau vykti tam, kad susitikčiau su deportuotais migrantais. Polisario žmonės man padėjo gauti Alžyro vizą ir patikėjo mane vienam prityrusiam vairuotojui, laisvai nardančiam tarp dykumos kopų. Buvo lapkričio diena, vis dar kaitri ir tarsi sulėtinta ramadano priesakų bei tylos. Pasninko mėnuo prislopino net ir menkus veiklos likučius, kurie paprastai atgaivindavo mažąją oazę. Kelyje neprasilenkėme nė su viena mašina. Atvykusius mus pasitiko apsnūdęs kareivis, kuris išsitiesęs ant kilimo laukė saulėlydžio ir „laikino leidimo“ vėl pradėti gyventi. Didžiam mano palengvėjimui mums pavyko išsisukti - dar ir dėl ramadano draudimų – nuo tradicinio pasisveikinimo trimis arbatos puodeliais, kurie šioje dykumos dalyje pasmerkia ilgoms laukimo valandoms - žvelgi į garuojantį arbatinuką su viltimi ir drauge susitaikęs su likimu. Negalėdamas skirti laiko ilgesnėms kalboms, kareivis parodė, kur apgyvendinti migrantai, ir vėl pasinėrė į apatiją. Iš karto patraukiau į būsimą mokyklą. Erdviame kiemelyje, tarp gretimų kambarių ir nedidelio medicinos punkto, vaikštinėjo migrantai iš Užsachario Afrikos. Iš beveik šimto tvirtovėje prisiglaudusių jaunuolių atkreipiau dėmesį į Moussą, besišypsantį milžiną, lyg į spąstus įkliuvusį į mažiausiai dviem dydžiais per siaurą treningą.
Mūsų bičiulystė užsimezgė dėl vieno keisto anagrafinio sutapimo: mudu buvome gimę lygiai tą pačią dieną. Tai, jog mus vienijo - viena minute daugiau ar mažiau - tas pats amžius, sukūrė tarp mūsų savotišką artumo jausmą, nelyg būtume dvyniai, nelauktai susitikę po ilgų išsiskyrimo metų.
Susimąsčiau apie paralelius mūsų gyvenimus, apie tai, ką jis galėjo veikti, kai aš lankiau mokyklą ar žaisdavau su savo klasės draugais. Jo vaikystė buvo panaši į bet kurio privilegijuotųjų klasei nepriklausančio afrikiečio berniuko vaikystę: gausi šeima, du dar vystykluose mirę broliai, daugybė atsitiktinių darbų nuo pat mažumės norint prisidėti prie menko tėvo uždarbio. Ėmiau įsivaizduoti mūsų pasaulius apverstus: aš, priverstas dirbti dvylikos metų, kad pagelbėčiau savo tėvams, ir Moussa, gyvenantis pasiturinčioje visuomenėje, kur vaikystė ir paauglystė, šiaip ar taip, yra nerūpestingumo sinonimai. Kalbėjomės apie paralelius mūsų likimus, ir tai mus dar labiau suartino.
- Išvykau būtent todėl, - tarė Moussa, - kad mano vaikai išvengtų tokio gyvenimo.
Tapome bičiuliais tiek, kiek buvo įmanoma susibičiuliauti baltajam, atvykusiam iš Europos į šį Sacharos taškelį lėktuvu ir visureigiu, ir juodaodžiui, pasiekusiam jį pėsčiomis po to, kai ta pati Europa užtrenkė jam prieš veidą duris.
Praleidome visą popietę šnekučiuodamiesi, prisėdę vėsiam kambaryje, kur Moussa nakvojo drauge su kitais tautiečiais. Tvirtovės erdvė buvo suskirstyta taip, kad skirtingų tautybių žmonės gavo po kambarį, kuris ateityje turės tapti sahravių klase. Kamerūniečiai, kurių čia buvo vos keli, turėjo visai užtektinai vietos. Tai buvo erdvus kambarys tuščiomis sienomis, ant švarių grindų gulėjo išrikiuoti keli nedideli vienodi čiužiniai. Greta gultų kiekvienas migrantas laikė pasidėjęs po nedidelį krepšį su savo menka manta ir Polisario išduodamu maisto daviniu.
Prisėdęs ant vieno iš šių plonučių čiužinių klausiausi savo bendraamžio istorijos. Moussa ketino vykti į Ispaniją tam, kad sukurtų ateitį savo vaikams. Svajojo dirbti, o vėliau grįžti į savo šalį ir pastatyti namus savo žmonai. Bet jam nepavyko: jis pasiklydo kaži kur migracijos kelyje. Moussa jautėsi beviltiškai, tačiau stengėsi to neatskleisti: priešingai nei kiti, demonstravę ir netgi perdėdavę savo nesėkmes, jis išlaikė orų santūrumą. Prieš mums išsiskiriant palikau jam lapelį su savo telefono numeriu - veikiau tam, kad palengvinčiau savo nešvarią laisvo keliauti kur užsigeidęs europiečio sąžinę, nei iš tiesų manydamas, kad palaikysime ryšį. Tačiau Moussa man paskambino, ir ne kartą. Po kelių ai Bir Lahlu praleistų nykulio savaičių jis nusprendė grįžti namo. Iš Vakarų Sacharos atgaline kryptimi įveikė lygiai tą pačią kelio atkarpą: Mauritanija, Senegalas, Malis, Burkina Fasas, Beninas. Tūkstančiai kilometrų pačiomis įvairiausiomis transporto priemonėmis: traukiniu per Mauritanijos dykumą, bendruoju taksi iki Senegalo, vėl traukiniu iš Dakaro į Bamaką. O paskui autobusu per saulės išdegintas Burkina Faso lygumas iki Porto Novo, senosios kolonialistinės Benino sostinės. Iš kiekvienos šalies jis man paskambindavo. Telefonas visada sučirkšdavo pačiais netikėčiausiais momentais. Paprastai vėlai naktį:
 |
| Afrikos migracijos schemos |
- Tai aš, Moussa.
Pasižymėdavau telefono numerį, išsibudindavau iš miego ir perskambindavau. Prašydavau papasakoti apie savo kelionę, pažintis ir sunkumus, su kuriais susiduria. Taip tartum pratęsėme ai Bir Lahlu tvirtovėje nutrukusį pokalbį, sugrįždavome į aną netikėtai jaukią lapkričio popietę. Kol, likus vos žingsniui iki kelionės tikslo, Moussa paskambino man paskutinį kartą:
- Esu Nigerijoje. Sustosiu čia.
- Kodėl? Kai tiek mažai trūksta?
Negalėjau suprasti. Paklausiau, ar jam viskas gerai. Pasisiūliau atsiųsti trūkstamą sumą paskutiniam kelionės etapui.
Suvokiau, jog nejučia pakėliau balsą. Po amžinybę trukusios tylos telefono ragelyje lyg atogrąžų viesulas prasiveržė tas pats Moussa klausimas:
- Pasakyk, kaip man grįžti namo tuščiomis rankomis?
Moussa, Abdou ir šimtai kitų afrikiečių, kuriuos vienija tas pats likimas emigracijos kryžkelėse, yra Europos uždarumo politikos aukos. Dalis jų, kaip jaunasis kamerūnietis, yra tiesioginės aukos: trokšta patekti į Šengeno rojų, o atsimuša į sieną. Svajoja apie Europą, o prabunda kuriame nors lėktuve su antrankiais ant riešų. Arba vidury dykumos tuščiomis kišenėmis. Kiti, kaip Abdou, yra „antraeilės“ aukos, parblokštos dar pašaipesnio likimo: šis nigerietis visiškai neketino perplaukti jūros. Jis tenorėjo ramiai gyventi Sabhoje ir verstis mėsininko darbu. Abdou buvo vienas iš daugelio šiaurės Nigerio gyventojų, emigravusių į Libijos pietus keliems mėnesiams ar keleriems metams uždarbiauti.
Ši tarpvalstybinė migracija stipriai paveikė šiaurinių Nigerio regionų socialinį audinį. Dėl sparčiai augančio nedarbo lygio ir menkas perspektyvas siūlančios visuomenės exodants - kaip juos vadina šiuose kraštuose - keliauja anapus dykumos tam, kad sukurtų savo šeimoms oresnes gyvenimo sąlygas. Visi jie traukia į pietinę Libiją ir verčiasi darbais, kurių vietiniai vis rečiau imasi: sodininko, mėsininko, fabriko darbininko, šiukšlių rinkėjo. Sabhoje, Gato mieste, taip pat pietvakarių Džamahirijoje (taip šalis buvo pervadinta po Gaddafi revoliucijos) emigrantų iš Nigerio yra šimtai. Agadeso nameliuose iš molio ir šiaudų gyvena tokia daugybė egzodą patyrusių jaunuolių, kad jie sukūrė netgi savitą kalbą – emigracijos patois, tai yra tamašekų (tuaregų) kalba, sumišusi su Libijos arabų posakiais. Nesusipažinę su šiais kalbiniais kodeksais dažniausiai lieka socialiai atskirti; tiems, kurie niekada nesileido į „kelionę“, netgi žmoną susirasti sunku. Emigracija į Libiją kaip iniciacijos ritualo dalis ir ekonominė būtinybė atstojo socialinės apsaugos sistemą skurdžiausiame skurdžiausios pasaulio valstybės regione. Tačiau šiandien padėtis pasikeitė. Italijai pasirašius sutartį su pulkininku Gaddafi (xxSutartis tarp Italijos ir Libijos - apie kurią žinoma itin mažai, kadangi, kaip man prisipažino vienas tiesiogiai derybose dalyvavęs Vidaus reikalų ministerijos tarnautojas, „tokio tipo policijos pajėgų kolaboravimui nebūtinas joks parlamento pritarimas ir joks raštiškas įforminimas“, - yra pavyzdinė. Tripolio ir Romos bendradarbiavimas dėl migracijos pradeda vystytis 2002 m. drauge su augančiais išsilaipinimais Lampedūzos saloje ir pietų Italijoje. Nuo 2002 m. pabaigos iki 2003 m. pradžios techninio ir politinio pobūdžio susitikimų tarp dviejų šalių padažnėja. Diplomatinė veikla suaktyvėja ir susitelkia ties savotišku do ut dės: iš vienos pusės Roma deda pastangas, kad būtų atšauktas Europos Sąjungos Tripoliui paskelbtas embargas, iš kitos pusės pulkininkas Gaddafi pažada intensyviau bendradarbiauti stabdant nelegalią imigraciją. 2003 m. liepos mėnesį pradedamas nuolatinis koordinavimas tarp Italijos policijos pareigūnų ir kolegų iš Libijos saugumo generalinio direktorato. Stiprindama šiuos tarpusavio ryšius, Italija teikia Libijai reikiamų priemonių sienų kontrolei (tiek 1 700 km pajūriui, tiek 4 400 km sausumos ruožui). Tad Tripoliui dovanojami visureigiai, guminės valtys, žiūronai, padirbtų dokumentų atpažinimo įrenginiai ir kita įvairi įranga. Tais pačiais metais Italija finansuoja laikino nelegalių imigrantų apgyvendinimo centro statybas Garjano mieste netoli Tripolio ir 47 užsakomųjų skrydžių programą, kuriai įsigalėjus iš Libijos repatrijuojami 5 688 nelegalūs imigrantai, daugiausia Nigerijos, Ganos ir Egipto piliečiai. Romos vyriausybė numato iš 2004-2005 m. valstybės biudžeto skirti Libijai lėšų dviejų naujų centrų statybai: Sabhoje ir ai Kufroje, ties pietrytine siena su Sudanu ir Čadu. Aukšto lygio susitikimai tęsiasi: 2004 m. rugpjūčio 25 d. tuometinis ministras pirmininkas Silvio Berlusconi atvyksta į Tripolį drauge su užsienio reikalų ministru Giuseppe Pisanu. Po mėnesio, rugsėjo 26 d., jiedu sugrįžta į Libijos sostinę. Tikėtina, kad Italija šio susitikimo metu gavo žodinį pritarimą dėl trečiųjų šalių valstybių piliečių repatriacijos: netrukus (spalio 1 d.) prasideda skandalingai pagarsėję užsakomieji skrydžiai iš Lampedūzos į Libiją - per šešias dienas į Šiaurės Afrikos šalį išsiunčiami 1 153 nelegalūs imigrantai, kurių dalis buvo galimi prieglobsčio prašytojai. Spalio 11 d. Europos Sąjunga atšaukia embargą Libijai. Netrukus po to prasideda Nigerio piliečių deportacija per Tenerės dykumą, (AUT. PAST.)
, Libijoje gyvenantys migrantai iš Užsachario Afrikos, o ypač Nigerio piliečiai, tapo pagrindiniais taikiniais. Jie be jokių paaiškinimų suimami gatvėje, uždaromi į sulaikymo centrus, grūdami į sunkvežimius. Dažnai exodants yra priversti grįžti namo po netikėto reido, netgi asmeninius daiktas ir santaupas privalo palikti. Šiandien Libijoje Nigerio piliečiai be dokumentų neturi teisių, jie negali pervesti pinigų per „Western Union“. Ir - kaip itin dažnai galima išgirsti pasakojant repatrijuotuosius - neretai nutinka taip, kad juos įskundžia patys darbdaviai, taip atsikratydami darbuotojų prieš pervedant atlyginimą.
- Jau porą metų padėtis šiose vietose dramatiška: repatriacijos vyksta kone kasdien. Ibrahimas Manzo Diallo yra Agadeso laikraščio Air Info direktorius, steigėjas ir visų galų meistras. Kalbėjomės telefonu prieš man išvykstant iš Italijos, papasakojau jam apie mūsų su Andrea ir Ferruccio planus: išsinuomoti visureigį, įveikti migracijos per dykumą maršrutą, vedantį iš Agadeso į Dirku oazę, ir, jei pavyks, tęsti kelionę iki pat Libijos sienos. Ibrahimas pasisiūlė padėti kuo galįs ir įspėjo, kad šiuo metų laiku Tenerę pervažiuoti sudėtinga ir kad mums vargu ar pavyks nusigauti toliau Dirku oazės. Paskui pabrėžė vieną, jo nuomone, esminį aspektą:
- Grįžtančių atgal sunkvežimių yra kur kas daugiau nei išvykstančių.
Tąkart nesuteikiau tam reikšmės: mūsų misijos tikslas buvo vykti į Europą vedančiu migracijos maršrutu, o ne atgaline jo kryptimi. Vėliau man pasitaikė galimybė kitaip pažvelgti į anuos Ibrahimo žodžius, palietusius problemos esmę.
Pasitikėjau juo: neseniai buvau skaitęs vieną Ibrahimo straipsnį Air Info, kuriame itin detaliai aprašė išvykimų iš Nigerio į šiaurę dinamiką. Tad vos pasiekę tuaregų miestą pirmiausia paskambinome jam. Ibrahimas pakvietė mus užsukti į laikraščio redakciją, įsikūrusią už poros šimtų metrų nuo didžiosios Agadeso mečetės ir mūsų viešbučio. Jis mus pasitiko savo „mažytėje karalystėje“ - kaip pats pareiškė išdidžiai ir kiek autoironiškai - po užrašu Air Info, prie nedidelio įėjimo, ties į platesnę aikštę vedančio skersgatvio kampu. Ibrahimas vilkėjo tradiciniu boubou apdaru, dengiančiu jį nuo galvos iki kojų. Dvidešimties kvadratinių metrų redakcijos kambaryje jaunuolių būrys darbavosi prie kompiuterių. Vieni rūpinosi laikraščio maketavimu, kiti rengė straipsnius, kuriuos vėliau vieną po kito peržiūri direktorius. Ši vieta priminė veikiau žurnalistikos mokyklą nei laikraščio redakciją: Ibrahimas ir jo asistentas Malekas ugdė naują vietinės informacijos žurnalistų kartą. Ant sienos buvo iškabinti keli pirmieji laikraščio puslapiai. Išdėlioti į vieną tvarkingą liniją, su didelėmis antraštėmis, kurias sienos molis dar labiau išryškino. Visos antraštės skambėjo kaip lozungai: „Ilgalaikė plėtra neįmanoma be tikros demokratijos.“ Ibrahimas buvo savo srities pionierius: įsteigęs laikraštį 2002-aisiais jis kaip reikiant supurtė leidybos panoramą šiaurės Nigeryje, kur neegzistavo jokia vietinė spauda. Jis atliko žurnalistinius tyrimus apie sausrą Nigeryje, privedusią šalies gyventojus prie bado - prezidentas Mamadou Tandja bandė tai nuo pasaulio nuslėpti. Jis papasakojo apie amerikiečių reindžerių atvykimą į Agadesą gan įtartinomis aplinkybėmis, neva dėl karinių mokymų programos. Taip pat pasiaukojo emigracijos temai - rengė reportažus ir tiesioginius tyrimus iš įvykio vietos. Šiuo požiūriu jis buvo nepamainomas informacijos šaltinis, fixer, kurį kiekvienas tarptautinės žiniasklaidos korespondentas svajoja sutikti tyrimo vietoje. Dėl šios veiklos žurnalistas dažnai susilaukdavo perspėjimų iš nuo seno spaudos laisvei alergiškos Niamėjaus vyriausybės (2007 m. prasidėjus naujam tuaregų iš Nigerio judėjimo už teisingumą (MNJ) sukilimui, Diallo ėmė domėtis šiuo reiškiniu. Centrinė valdžia, visad neigusi šio maišto egzistavimą ir piešusi sukilėlius kaip eilinius banditus bei nusikaltėlius, jo interviu su sukilėlių vadu sutiko itin nepalankiai. Ibrahimas buvo suimtas 2007 m. spalį ir išlaisvintas tik 2008 m. vasarį, (AUT. PAST.)
Išskleidęs Vakarų Afrikos „Michelin“ žemėlapį, Ibrahimas mums tiksliai parodė, kuriais maršrutais į Libiją vyksta sunkvežimiai. Išsamiai papasakojo, kaip organizuojamas keleivių persodinimas. Glaustai apžvelgė pastarųjų dešimtmečių emigracijos iš Agadeso ir per Agadesą istoriją. Vyriškis puikiai išmanė šią temą: kaip įprasta šio regiono gyventojams, Ibrahimas taip pat prieš kelerius metus išbandė egzodo kelius. Paskatintas profesinio smalsumo, jis įveikė migracijos maršrutą, vedantį per Tenerę į Alžyrą, o iš ten į Libiją. Susipažino su passeurs (vedliai, padedantys pereiti sieną, (PRANC., VERT. PAST.) ir išmėgino kelionės sunkumus, bet sykiu patyrė ir tą išskirtinį tvirtos bičiulystės jausmą, užsimezgantį tarp bendražygių.
- Gatą pasiekiau po dešimties kelionės dienų. Pikape mūsų buvo apie trisdešimt, drauge kentėme nakties žvarbą ir troškų vidurdienio karštį. Buvo be galo sunku. Tačiau būtina: juk negalėjau rašyti apie epochinį mūsų regiono reiškinį prieš tai neištyrinėjęs jo iš arti, nepatyręs to savo kailiu.
Per išsamią, mūsų tikslams pritaikytą žurnalistinę „pamoką“ Diallo pateikė duomenų apie migraciją ir grįžimus iš Libijos: atskleidė su migracija susijusios šalutinės ekonominės veiklos pasaulį, sudėliojo pastarųjų šio regiono įvykių seką. Ir patvirtino, kad tendencija pasisukusi į priešingą pusę:
- Grįžimų iš Libijos šiuose kraštuose per pastaruosius porą metų padaugėjo labai smarkiai.
Pastaruoju metu Ibrahimo žurnalistai vaikėsi iš Džamahirijos grįžtančius sunkvežimius, mėgindami paimti interviu iš repatrijuotų migrantų ir surinkti liudijimų. Tačiau dabar tai nebebuvo dienos naujiena: repatriacija iš Libijos, vos prieš keletą metų taikyta itin retais atvejais ir dažniausiai dėl kriminalinių epizodų, sukėlusių ksenofobijos bangas šioje šiaurės Afrikos šalyje (Vienas dramatiškiausių įvykių nutiko 2000 m. rugsėjį az Zavijos mieste, už keturiasdešimties kilometrų nuo Tripolio, kai libiečių minia, apsiginklavusi strypais ir Molotovo kokteiliais, užpuolė afrikiečių imigrantų namus. Užpuolimo priežastys nėra aiškios: anot vienų liudininkų, vienas vaikinas iš Nigerijos priekabiavęs prie merginos libietės, pasak kitų, tas pats vaikinas nužudęs vyriškį libietį. Pogromo aukų skaičius taip pat nėra tiksliai žinomas: Tripolio vyriausybė kalba apie septynių imigrantų žūtį, Saudo Arabijos ir Sudano laikraščiai nurodė penkiasdešimt aukų, o vieno Nigerijos laikraščio duomenimis per išpuolį žuvo 500 Nigerijos piliečių. Lieka faktas, kad po šio epizodo tam tikrą laiko tarpą buvo registruojamas masinis migrantų išvykimas iš šalies, (AUT. PAST.), dabar prarado savo išskirtinumą. Ir netgi tarp Azr Info kronikų tapo tik eiline skiltimi.
- Pas mus beveik kasdien atvyksta po sunkvežimį su manta ir smėlio apneštais keleiviais. Priėjome prie to, kad mieste išsilaipinę refoulės mums nebesukelia jokių emocijų.
Dažnai policija „numeta“ sunkvežimius muitinei, o ši juos permeta valdytojo kabinetui, nes niekas nenori prisiimti atsakomybės už šį nemalonų galvos skausmą. Todėl repatrijuoti asmenys buriasi kur nors autobusų stotyje ir laukia paramos.
Po kelių dienų dalis jų dingsta. Kas gali, grįžta į gimtąjį kaimelį. Kas neturi pinigų, ieškosi darbo, kad susimokėtų už paskutinę kelio atkarpą iki namų.
Su Ibrahimu, Maleku ir Raliou, jaunu vietinio radijo direktoriumi, praleidome dvi dienas. Jie vedžiojo mus po apylinkes, rodė vietas, kur buriasi laukiantys migrantai, atskleidė Agadeso paslaptis ir mažiau žinomus miesto kampelius.
Agadesas - paslaptinga vieta: siauros jo gatvelės susipina į labirintą. Namai, drėbti iš molio bei purvo, susilieja su smėlinga žeme ir susidaro įspūdis, kad visas miestas yra ne kas kita kaip dykumos miražas. Senosios mečetės minaretas, kyšantis tarp Agadeso namų, yra vienintelis orientyras. Tačiau dėl kažin kokios keistos optinės apgaulės jis, rodos, mažėja, kai prie jo artėjama, taip dar labiau klaidindamas lankytojus. Šis ochros atspalvių derinys būtų visai neprastai atrodęs tarp Italo Calvino „nematomų miestų“: dykumą pertraukiantis, tačiau nepaliaujamai į ją įsiliejantis miestas. Miestas, įsivaizduojantis save kelyje: visi Agadeso gyventojai, net ir čia gimę, užaugę ar sulaukę senatvės, žvelgia į savo buvimą mieste kaip į laikiną būvį, kaip į pertrūkį egzistencijoje, kuriai skirta judėti. Ir daugelis iš tiesų iš čia išjuda. O likusieji gyvena tarsi apimti laikinumo jausmo, pasirengę bet kurią akimirką palikti šį miestą, kuriam nejaučia prisirišimo. Bendruomenė, sudaryta daugiausia iš senųjų klajoklių, kuriuos nuskurdinę nuolatiniai badmečiai, Agadese jaučiasi nejaukiai: tarsi prikaišiotų miestui, kad jis iškilęs būtent šioje vietoje ir taip pertraukęs natūralią dykumos tąsą. Ieškodami atpirkimo ožio dėl priverstinio sąstingio, Agadeso gyventojai nesąmoningai kaltina miestą laikant juos per prievartą. Todėl niekas nesivargina pamąstyti apie urbanistinę ar infrastruktūrinę miesto plėtrą, viešųjų paslaugų užuomazgas. Agadesas negalvoja apie ateitį ir savo didingą praeitį - XV a. aukso epochą, kai visi į Šiaurės Afriką traukiantys karavanai apsistodavo šiame mieste, - laiko vien turistų atrakcija. Agadeso namų durys su medžio mozaikomis visiškai apleistos, į mečetės minaretą žvelgiama kaip į eilinę koloną, ir jei jis retkarčiais restauruojamas, tai tik vien kurios tarptautinės organizacijos iniciatyva. Ir visgi - keista likimo ironija - Agadesas vėl suklestėjo būtent dėl savo geografinės padėties. Šiaurės kryptimi vykstantys emigrantų karavanai yra priversti stabtelti Agadese. Vangūs miesto gyventojai šiandien pelnosi iš migrantų tranzito ir vėl pradeda vertinti šią statinių krūvą, pertraukusią jų dykumą.
Apie Agadesą man išsamiai papasakojo Laurent’as, vaikinas iš Kongo, kurį sutikau Rabate.
- Būtent Agadese aš suvokiau, kad keliauju, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks kaip anksčiau, - prisipažino jis.
Laurentas nebuvo išimtis, nes daugeliui Agadesas reiškė naujo gyvenimo pradžią. Ar bent naujos pradžios jausmą.
Agadesas - tarsi vartai į Tenerę, riba tarp dviejų pasaulių, paskutinė prieplauka prieš tą beribę smėlio jūrą vardu Sachara.
- Tie, kurie palieka Agadesą, nesižvalgo atgal, - pasakė man Laurentas.
Mąsčiau apie Abdou ir sudužusius jo lūkesčius. Ir supratau, kad Agadesas slepia kur kas daugiau veidų. Viskas priklauso nuo to, kaip į jį pažvelgsi.
 |
| Kelionėje |
TENERE, NIGERIS
Greitkelio kavinė vidury dykumos
Pas un pas saus visa („nė žingsnio be vizos“). Sunkvežimių aikštelėje akį rėžia plakatas, skirtas visuomenei atkreipti dėmesį į AIDS problemą. Plakatas matomas iš toli - tarsi šviesos signalas, kurio neįmanoma nepastebėti. Iš pažiūros vaikiškas, paprastas, tariamai džiaugsmingas piešinys - vyras ir moteris, stovėdami priešais sunkvežimį su kelionės manta, šypsodamiesi ištraukia prezervatyvą - vis dėlto siekė įbauginti.
Gretinant prezervatyvą ir įvažiavimo į Libiją vizą, rodės, buvo perspėjama: jei nenori mirti, privalai daryti du dalykus. Naudoti sargį ir lipti į sunkvežimį.
Agadeso autobusų stoties minia nekreipė dėmesio į plakatą, kurį čia pakabino nežinia kuri nevyriausybinė organizacija ar centrinė valdžia. Po pastato stogine kantriai lūkuriavo žmonių grupelės: vieni atvykstančio ar išvykstančio autobuso, kiti tiesiog saulėlydžio ir darbo dienos pabaigos. Kas žaidė kortomis, kas sėdėjo įbedę akis priešais save. Dar kiti ginčijosi su agentūros, organizuojančios keliones per dykumą, atsakinguoju tarnautoju. Agentūros biuras veikė visą dieną. Už metalinių durų, po užrašu „Agadesas-Dirku“ baltomis raidėmis juodame fone, mus maloniai pasitiko smulkaus sudėjimo, į raukšlių voratinklį panirusio veido žmogus. Tai buvo chef de ligne, agentūros vadovas: tas, kuris dalijo bilietus, sudarinėjo kelionių grafikus ir sprendė sunkvežimių talpumo klausimą.
- Laba diena. Kuo galėčiau jums padėti?
- Norėtume sužinoti, kada išvyksta artimiausias sunkvežimis į Dirku oazę.
- Rytoj vakare, inchallah.
- Kiek laiko trunka kelionė iki oazės?
- Tris dienas, jei nekyla problemų.
- Ar galėtume pasižvalgyti viduje?
- Prašau, būkite mano svečiai.
Agentūros biuras buvo mažas, dulkinas ir neįmantrus: stalas, dvi kėdės, ant žemės patiestas durų kilimėlis. Ant metalinio rašomojo stalo gulėjo atverstas languotas sąsiuvinis, kuriame agentūros vadovas žymėjo keleivių vardus bei sumokėtas sumas. Neseniai geltonai perdažytos agentūros sienos bylojo apie kelionę: jas dengė išvykstančių sunkvežimių nuotraukos, populiariausių Nigerijos dainininkų atvaizdai, pravažiuojančių keleivių paliktos žinutės. Vienas prancūziškas užrašas juodu flomasteriu linkėjo „visiems kamerūniečiams sėkmės šioje kelionėje“. Ant rašomosios lentos, greta kandidatų į emigrantus žinučių, primenančių tikinčiųjų votus, išsiskyrė kreida užrašyta kelionės kaina: 15 000 CFA frankų (25 eurai). Bet ji, kaip mums paaiškino chef de ligne, tik apytikslė.
- Bilieto kaina kinta atsižvelgiant į keliautojo kilmę ir gebėjimą derėtis. Migrantai iš šiaurės Nigerio nusideri net iki 7 000 CFA frankų, o kitataučiai dažnai sumoka kur kas daugiau.
Su „kitataučiais“ susidūrėme autobuse, vežusiame mus iš Niamėjaus į Agadesą: tai buvo anglakalbiai afrikiečiai, daugiausia iš Nigerijos, leidęsi į kelią su dideliais drobiniais maišais ir stebintys kitus keleivius įtariu tarp iššūkio ir baimės svyruojančiu žvilgsniu. Tarp jų buvo keturios jaunos merginos, kaip ir mes užspeistos autobuso gale. Atrodė išsigandusios, kalbėjo mažai. Merginas įdėmiai stebėjo du augaloti tipai, prisistatę jų „broliais“. Protarpiais jos pratrūkdavo juoku, paskui vėl panirdavo į nebylystę, regis, puikiai perteikiančią jų kelionės su gana neaiškia pabaiga baimę. Iš tų pokalbio nuotrupų, kuriomis pasikeitėme per dešimties valandų kelionę, sužinojome, kad merginos vyksta į Agadesą aplankyti vienos draugės ir ketina grįžti namo po dviejų dienų. Tačiau merginos atkakliai prašė mūsų itališkų telefono numerių, ir tai bylojo kiek kitokią istoriją, kuri, matyt, neturėjo nieko bendra su sunkiai įtikima versija apie tūkstančio kilometrų išvyką į užsienį aplankyti draugės: keturios merginos neabejotinai vyko į Europą ir greičiausiai buvo įtrauktos į prostitucijos tinklą. (Moterų emigracija iš Nigerijos - ypač iš Benino miesto šalies pietuose - turi savitą dinamiką: iš Nigerijos migruojančias merginas dažniausiai nuo kelionės pradžios iki galo kontroliuoja plačiai išsišakojusios organizacijos, turinčios terminalus tiek išvykimo, tiek atvykimo punktuose, taip pat tranzito taškuose. Dažnai šios merginos įklimpsta į dideles skolas tam, kad pasiektų kelionės tikslą, ir vudu ritualu būna susaistomos su sąvadautojais. Norėdamos išsilaisvinti iš šio dvigubo jungo, jos privalo mažiausiai porą metų dirbti Europos gatvėse - ypač Italijoje ir Ispanijoje - ir tarnauti mamans, kurios jas prižiūri ir tvarko merginų teikiamų paslaugų buhalteriją. Nigeriečių prostitucijos verslą ištyrė ir aprašė Francesco Carchedi, II traffico delle dorine. U caso di Nigeria („Prekyba moterimis. Nigerijos atvejis“), tarptautinis Lėlio Basso fondas bendradarbiaudamas su PARSEC asociacija Romoje, 2003. (AUT. PAST.)
Kai po dviejų dienų vėl jas sutikome Agadeso stotyje, merginos atrodė laisvesnės: atskleidė vykstančios į Dirku, o iš ten - į Libiją. Paskui pasidomėjo mūsų planais. Tačiau pačiame pokalbio viduryje priešais mus išdygo milžinas tankia juoda barzda ir ėmė rėkti it pamišęs. Jo šūksnių išgąsdintos merginos akimirksniu išgaravo. Pabandėme užkalbinti tą apsėstąjį. Tačiau vyriškis, nesiliaudamas plyšauti, sparčiu žingsniu nutolo ir ištirpo minioje. Jo vaidmenį mums netrukus išaiškino chef de ligne: tas žmogus buvo tchaga (hausų ka-ba - „tarpininkas“). Mainais už atitinkamą nuošimtį jis aprūpindavo sunkvežimius keleiviais iš Nigerijos. Chef de ligne nepasakė mums nieko nauja. Kelionių organizavimo principą mums buvo spėjęs atskleisti Ibrahimas Diallo:
- Pasiekę Agadesą keleiviai patikimi tarpininkui, kuris jiems parūpina visą kelionės paketą: nakvynę tranzito namuose, kur laukiama išvykimo dienos, maisto atsargų ir vietą sunkvežimyje. Viskas už kintančią kainą, galinčią siekti - ypač anglakalbiams, kuriems kyla sunkumų susikalbėti, - 50 000 CFA frankų (80 eurų). Prie šios sumos dar reikia priskaičiuoti kyšius policijai ir muitininkams, kurie nustatę patį tikriausią kainyną pagal migranto kilmės šalį ir socialinį statusą: prie Agadeso muitinės iš kitataučių ir Nigerio piliečių saus papiers (Be asmens tapatybės dokumentų, (PRAN., VERT. PAST.) imama po 1 000 CFA frankų; prie užmiesčio kontrolės punkto - 2 000 CFA frankų. Ir taip iki absurdiško „įvažiavimo į Dirku mokesčio“, kur policija prašydavo 5 000 CFA frankų, o muitininkai - 2 000.
- Norint ramiai pasiekti Libiją, kišenėje reikėtų turėti 120 000 CFA frankų (apie 180 eurų), - patikslino Ibrahimas.
Agadeso agentūros, organizuojančios migrantų pervežimus į Libiją, veikė nesislapstydamos: įvairiuose agentūrų biuruose, išsibarsčiusiuose aplink plačią asfaltuotą autogare aikštę, vyko derybos dėl kelionių sunkvežimiais iki Dirku oazės - tarpinės stotelės Tenerės kelyje - ar kelionės šiauriniu migracijos maršrutu, vedančiu per Achagaro kalnyną Alžyre link Gato. Mūsiškio chef de ligne agentūra buvo viena iš šešių vietinės savivaldybės akredituotų agentūrų. Susidarė įspūdis, kad emigracijos verslas turi savas taisykles: pelną tarpusavyje dalijasi transporto priemonių savininkai, vairuotojai ir įvairūs tarpininkai. Šie žmonės, lengvai atpažįstami tarp stotyje slampinėjančių dykinėtojų, laikomi savotiškais tour operator.
- Europoje mėgstate kalbėti apie tvirtą struktūrą turinčias organizacijas, neva kontroliuojančias migracijos kelių maršrutus. Iš tiesų viskas yra daug paprasčiau: tai žmonės, kurie pasinaudoja savo žiniomis ir gabumais paklausą turinčiame versle. Vairuotojais dažniausiai dirba buvę tuaregų maištininkai, kurie migracijos versle pritaiko savo žinias apie dykumą. Kartais į Alžyrą išvykstančius pikapus vairuoja tie patys čionykščiai gidai, kurie sezono metu veža europiečius turistus apžiūrėti Tenerės grožybių. O dėl tchaga - arba connection man, kaip vadina anglakalbiai, - tai juo dažnai dirba pats emigrantas, grįžęs atgal ar įstrigęs kuriame nors tranzito taške, - paaiškino Ibrahimas.
Tchaga, connection mant cokser. Žodžių vienam vaidmeniui įvardyti yra net keletas, tačiau visi jie žymi dviprasmišką, slidžią, daugiaformę jo prigimtį: tarpininkas yra ir verteiva, ir gelbėtojas. Jis ima mokestį už kelionę, bet sykiu įsodina tave į sunkvežimį. Dažnai jis tampa sąsaja tarp migranto ir nepažįstamos vietos, kurioje tasai ką tik atsidūrė: tchaga padeda ne tik susirasti transporto priemonę kelionei tęsti, bet ir gauti reikiamus dokumentus, o kartais prireikus ištraukia iš kalėjimo. Kartais tarpininkas virsta įgaliotiniu, kurį tautinės bendruomenės pasiskiria tranzito taškuose. Connection man vaidmuo yra bendrai pripažįstamas, jo „lengvintojo“ funkcija yra socialiai priimtina. Tarpininkai yra neatsiejama migracijos maršrutų visatos dalis. Drauge su vairuotojais, kurie fiziškai prisiima kelionės sunkumus, su transporto priemonių savininkais bei agentūrų vadovais jie sudaro bendrovę, kurioje kiekvienas užima iš anksto nustatytas pareigas ir gauna numatytą pelno dalį. Tarpininkas yra svarbiausia grandis tarp kelionės paslaugų teikėjo ir to, kuris nori jomis pasinaudoti: be patyrusio tautiečio garantijų migrantas iš Afrikos niekuo nepasitikėtų ir neliptų nei į sunkvežimį, vykstantį per dykumą, nei į laivą, nukreiptą į Europos krantus. Šiuo požiūriu pats cokser terminas yra pavyzdinis: jo etimologija nėra aiški (migrantai klaidingai galvoja, kad tai prancūziškas žodis), o ir pati reikšmė varijuoja. Cokser figūra egzistuoja visose Vakarų Afrikos autobusų stotyse: šis žmogus suranda klientų skirtingoms agentūroms mainais į nedidelę sumą. Dažniausiai išdygsta iš tiršto šia diena gyvenančių verteivų tankumyno.
Tačiau migracijos kelių mazguose cokser užima kur kas svarbesnį vaidmenį, dažnai netgi tampa cokser njaatigui. Njaatigui bambarų kalba (valstybinė Malio kalba) reiškia „globėją“, „tą, kuris rūpinasi tavimi“. Todėl šis žmogus nėra paprastas klientų tiekėjas. Jis tampa „angelu sargu“, ir už tai jam turi būti atlyginta.
- Sveiki, aš esu passeur.
Apsirišęs galvą chiche - dykumos turbanu – Ousmaneas priėjo tiesdamas ranką. Jis išsiskyrė didinga laikysena ir plačia šypsena, švytinčia po juodais dideliais akiniais. Ilga, nepriekaištingai išlyginta balta tunika suteikė vyriškiui privilegijuotojo išvaizdą, ypač tarp tų išvargusių apskurėlių migrantų. Ousmaneui norėjosi bendrauti, pateikti „savo versiją apie emigracijos istoriją“. Ousmaneas, buvęs tuaregų sukilimo dalyvis, pritaikė savo visureigį žmonėms pervežti. Vežiojo šiauriniu maršrutu, tuo, kuris kerta Ayro kalnų masyvą, įsiskverbia į Alžyrą ir suka dešiniau link Libijos.
- Kasdien išsiunčiu po du ar tris pikapus, dažniausiai su keleiviais iš Nigerio. Tai geras darbas, kuris man leidžia išmaitinti gausią šeimyną. Ir padedu tiems vargšams, kurie vyksta ieškoti laimės į kitą žemyną. Šnekėdamas nepriekaištinga prancūzų kalba Ousmane’as parodė į grupelę netoliese sėdinčių vaikinų.
- Šie iškeliaus netrukus.
Busimieji migrantai lūkuriavo, kol vairuotojas baigs tvarkyti formalumus su policija, kuri specialiame sąraše žymėjosi keleivių vardus ir bagažą. Susodinti ant žemės, pastato metamo šešėlio prieglobstyje, keleiviai - visi be išimties vyrai nuo aštuoniolikos iki trisdešimties metų amžiaus - laikė suspaudę tarp kojų tą menką mantą, kurią ketino pasiimti į kelionę. Daugelis su savimi neturėjo nieko, išskyrus ryšulį su apklotu ir indą vandens. Sėdėjo ir laukė. Prie jų prieidavo prekeiviai arbūzais, aviena ar bissap - gaiviuoju gėrimu su kinrožių ekstraktu, kurį, parduodamą mažuose plastikiniuose maišeliuose, godžiai vartoja visame regione. Stotis atrodė apimta euforijos: artinantis išvykimo valandai minia augo. Visi laukė prasidedančio kelionės ritualo: mašinos prisipildo žmonių, policija duoda leidimą judėti ir vairuotojai užveda variklius. Tai buvo neeilinis reginys, į kurį kaip į kino filmą skubėjo visi: Agadeso nykulyje išvykimai buvo kone vienintelis prasiblaškymas ir drauge guodžiantis patvirtinimas, jog bent vienas pabėgimo kelias dar yra atviras.
- Kelionė alinanti, tačiau ne mes verčiame juos išvykti. Mes esame vien dykumų žmonės: išmanome maršrutus, žinome, kaip atlaikyti harmataną, kuris apgaubia tave deginančiu debesimi ir beveik atima sąmonę. Mes padedame migrantams atlaikyti kelionės nuotykį. Tačiau šiandien viskas daug sudėtingiau: dėl Europos daromo spaudimo nebe taip paprasta kirsti sienas.
Kalbos apie Europos spaudimą pamažu skverbėsi į mūsų dėmesio lauką. Apie tai kalbėjo refoulės, tą pabrėždavo passeurs ir vietiniai laikraščiai. Mūsų galvose misijos svorio centras ėmė slinkti. Su šia nauja abejone ir nuėjome gulti. Ankstų kitos dienos rytą planavome išvykti visureigiu ir per dvi kelionės dienas pasiekti Dirku oazę. Šeštą valandą ryto prisistatė visokeriopai aprūpintas automobilis: vandens atsargos ištisai kariuomenei, degalai, mėsa ir daržovės. Drauge su mumis vyko Ali, penkiasdešimtmetis vairuotojas tuaregas, ir jo padėjėjas Brahimas, atsakingas už maisto davinius. Ali mums pasirodė mįslinga asmenybė. Kalbėjo nedaug, ypač kelionės pradžioje, ir į visus mūsų klausimus atsakinėjo tik pavieniais žodžiais.
- Kokia tai kelionė?
- Ilga.
- Ar daug žmonių vyksta iš Agadeso į Libiją?
- Daug.
- Kada prasidėjo egzodas?
- Neseniai.
Ali buvo nutylėjimų meistras, nutaisęs bičiulišką šypseną jis leido mums suprasti apsiribosiąs vien užduotimi, kuriai buvo nusamdytas. Vairuosiąs automobilį ir nieko daugiau. Tarsi bijotų, kad papildomas klausimas atskleis jo gyvenimo smulkmenas, gluminančias jį patį. Tačiau po truputį ėmė mumis pasitikėti ir grįžtant, po kartu praleistos savaitės, pasiryžo atsiverti. Papasakojo buvęs vienu iš tuaregų maištininkų, taip pat aktyviai dalyvavęs ishomars (tamašekų kalba - „bedarbių“) sukilime, kuris dešimto dešimtmečio pradžioje it cunamis praūžė per šiaurinius Nigerio ir Malio regionus.
Tuaregų sukilimas, iš dalies remiamas Libijos, iš dalies kilęs kaip reakcija į centrinės valdžios autoritarinę politiką, reikalavo didesnio politinio pripažinimo klajoklių tautai, kurią parklupdė negailestinga 1973-iųjų sausra, sunaikinusi ištisas Sachelio kaimenes. Po šių dramatiškų įvykių dauguma tuaregų buvo priversti atsisakyti ankstesnio savo gyvenimo būdo: vieni rado prieglobstį šio regiono gyvenvietėse, tačiau daugelis pabėgo į užsienį. Būtent tuo laikotarpiu migruojančių nigeriečių karavanai pajudėjo per dykumą link Libijos ir Alžyro - dėl naftos pramonės bumo sparčiai besiplečiančių šalių. Ir būtent į Džamahiriją emigravę tuaregai, - juos apginklavo ir revoliucinio stropumo išmokė pats pulkininkas Gaddafi, norėjęs išplėsti savo įtakos sferą į pietus, - pradėjo priešiškus veiksmus 1990-ųjų gegužę. Karas prasidėjo netikėtai ir jo eiga buvo permaininga: išpuoliai, kerštingi susidorojimai, paliaubos ir įvairios vietinės konferencijos tiek Malyje, tiek Nigeryje. Konfliktas baigėsi išsekus jėgoms - 1996-aisiais Malyje, 1997-aisiais Nigeryje, - kai abi pusės pripažino neturinčios jokios naudos iš priešiškų veiksmų, juolab užsienyje šis konfliktas sužadino gan menką susidomėjimą: jokia tarptautinės įtakos turinti valstybė, išskyrus Libiją, nenorėjo kištis į šį skurstančiųjų karą geostrategiškai nereikšmingame regione. Mainais į paliaubas ir atsisakius tuščių separatistinių ambicijų (kuriomis, beje, grasinta ne itin ryžtingai), abiejų šalių prezidentai pažadėjo „decentralizaciją“. Nutraukus karo veiksmus, tuaregų judėjimo vadai persikvalifikavo į valstybės tarnautojus ar verslo žmones. O eiliniai kariai, tokie kaip Ali, buvo priversti tuščiomis kišenėmis grįžti namo. Vairuotojas nerodė pagiežos savo buvusiems vadams. Priėmė savo likimą su nuolankumu, būdingu tokiai ekstremaliai aplinkai kaip Sachara, kur žmogus kasdien priverstas stotį akistaton su savo paties ribomis. Nuo tada Ali teikė gido paslaugas norintiems kirsti Tenerę: vairavo turistinius visureigius ar didžiulius sunkvežimius, gabenančius prekes ir migrantus į Libiją. O štai virėjas Brahimas - per jaunas, kad būtų galėjęs dalyvauti tuaregų sukilime, - buvo atgailaujantis exodant. Kaip ir daugelis kitų Agadeso vaikinų, keletą metų jis praleido anapus sienos. Tačiau dėl priežasčių, kurių mums atskleisti nepanoro, grįžo namo tuščiomis rankomis. Išsamiai papasakojo apie išvykimo akimirką ir vyriausiojo sūnaus klausimą: „Tėti, tu išvyksti?“ Jis atsakė: „Taip, vaikeli, tačiau netrukus grįšiu“, - ir nutolo sparčiu žingsniu, kad nereikėtų atsakyti į kitus klausimus. Taip pat papasakojo apie savo sugrįžimą, apie užklotą, keletą žmonai parvežtų niekučių ir apie didžiulį džiaugsmą apkabinus savo šeimą. Tačiau laiko atkarpa tarp šių dviejų kraštutinių taškų buvo lyg ištrinta, tarsi jo egzodo patirtis būtų buvusi ne kas kita, kaip ilga pertrauka. Menkos nuotrupos apie tai, ką jis veikė Libijoje, vos viena kita užuomina apie gyvenimą kaimyninėje šalyje. Kaskart palietus šią temą Brahimas virsdavo niūriu nebyliu, ir jo tylėjimą pertraukdavo tik viena it sugedusios plokštelės kartojama frazė:
- En Libye, c ėst pas bien (Libijoje negerai, (PRANC., VERT. PAST.)
Patirta trauma veikiausiai jį stipriai sukrėtė. Taip stipriai, kad grįžęs namo jis nusprendė dėti visas pastangas kovai su „nelegalios emigracijos rykšte“ - kaip pats kartojo, parinkęs išraiškingą leksiką, kuri skurdžioje jo prancūzų kalboje skambėjo kiek dirbtinai. Brahimas prisidėjo prie vienos asociacijos, su Europos fondų parama vykdančios visuomenės jautrinimo emigracijos klausimu veiklą: jis vaikščiojo iš namų į namus ir pasakojo apie savo asmeninę neigiamą patirtį. Ir koneveikė coksers, „kurie žadėjo Eldoradą keleiviams, nežinantiems, kas jų laukia“. Mes taip ir nesupratome, ar Brahimas mums sakė tai, ką manė grupelę europiečių norint išgirsti, ar iš tiesų taip galvojo. Be abejonės, jo kartėlis buvo būdas migracijoje patirtai nesėkmei užmiršti. Tačiau visureigyje tvyrojo keista atmosfera: gale sėdėjo coksers priešas, o priekyje - žmogus, vairuojantis tuos pačius sunkvežimius, kuriuos coksers energingai pripildydavo. Du skirtingi emigracijos verslo veidai: Ali ėmė pinigus iš norinčiųjų išvykti, o Brahimas iš tų, kurie siekė migrantus sulaikyti („Atkalbinėtojo“ amatas yra gana naujas ir pamažu plinta visose migracijos tranzito vietose. Suvilioti tviskančios Europos fondų galimybės įvairūs nevalstybinių organizacijų atstovai įsitraukė į šį sektorių. Vos prieš keletą dienų vienas žymiausių Nigerio aktyvistų Ilguilasas Weila vilos Niamėjuje (kuri yra ir jo asociacijos būstinė) kiemelyje nuodugniai papasakojo mums apie savo veiklą šioje srityje. Išdėstė savo programą „Visa tiesa apie nelegalią imigraciją į Europą“: tai visuomenės jautrinimo projektas, finansuojamas Europos Komisijos, prie kurio Ilguilasas prisidėjo drauge su kitomis dviem organizacijomis iš Malio ir viena iš Europos. Papasakojo, kaip nuvykęs į Agadesą asmeniškai bandęs užmegzti diskusiją su passeurs ir siekęs įtikinti juos „mesti šį pelningą verslą“. O paskui parodė tai, kuo labiausiai didžiavosi: daugybę milžiniškų pakelės plakatų, kuriais migrantai buvo įspėjami apie kelionėje jų tykančius pavojus. Beveidis siluetas, veikiausiai bylojantis apie emigranto laukiančią ateitį, ir keli užrašai turėjo pasėti paniką: AIDS, seksualinis išnaudojimas, religinės sektos, vergovė, nelegali prekyba, mirtis. Plakato kampe puikavosi Europos Sąjungos logotipas. Paklausėme Ilguilaso, ar jis tikrai mano, kad jo reklaminė kampanija efektyvi; ar jis tikrai tiki, kad migrantas, įveikęs visą Vakarų Afriką, atsisakys savo planų vien todėl, kad perskaitys kurį nors iš šių terorizuojančių užrašų. Ilguilasas tiesiai neatsakė, apsiribojo paaiškindamas, kad jo reklaminė kampanija siekianti „sumažinti nuostolius“. Jo vartojama terminologija skambėjo kaip tiesioginis Briuselio Komisijos žargono lipdinys. Daugiau šių Ilguilaso plakatų neradome niekur: nei tūkstančio kilometrų atkarpoje tarp Niamėjaus ir Agadeso, nei smėlio kelyje, vedančiame iš tuaregų sostinės į Dirku oazę. Galbūt juos nuėmė įsiutę migrantai. O galbūt jų ten paprasčiausiai niekas niekada ir nepakabino, (AUT. PAST.)
Augmenija pamažu retėjo. Pro nuleistus automobilio langus stebėjome, kaip savana po truputį užleidžia vietą dykumai. Tebebuvome tarpinėje zonoje - joje keli apsinuoginę medžiai bandė priešintis slenkančiam smėliui, - kai susidūrėme su pirma migrantų grupele. Ją sudarė Nigerio ir Nigerijos piliečiai, visų jų tikslas buvo Libija. Migrantai čia praleido naktį ir nesitraukė iš savojo sunkvežimio šešėlio, laukdami kitos atvykstančios keleivių grupelės.
- Turėjome išvykti vakar vakare, bet paskui mums pranešė, jog pajudėsime šiandien. O kai šįryt prabudome, pasakė, kad išvyksime rytoj. Issiaka, kresnas nigerijietis žilais, senyvą amžių išduodančiais plaukais, rodėsi paniręs į ramybės būseną, artimą fatalizmui.
- Tai afrikiečiams būdinga liga: mums patinka nuolat vieniems kitus nuvilti.
Aplink sėdintys bendrakeleiviai iš lėto linktelėjo galvomis. Neatrodė rimtai susirūpinę dėl šio delsimo. Laiko sulėtėjimas yra bene akivaizdus Sacharos dykumos matmuo: joje viskas vyksta neskubriai, pagal saulės diktuojamą ritmą - tam tikrą dienos valandą plieskianti saulė sustabdo bet kokį judesį. Tikslūs ritualai, kurių šaknys pranyksta amžių glūdumoje, buvo išgalvoti norint užpildyti šias intervalų valandas, kurių metu sustoja bet kokia veikla. Ritualai, kurie dažnai ir visiškai neracionaliai praranda savo pirmykštę paskirtį bei prasiskverbia ir į „gerąsias valandas“.
Dėl trijų puodelių arbatos, su apgalvotu lėtumu pakaitinamos ant krosnelės, kūrenamos anglimis, ir dėl penkių kasdienių maldų kelionė gali būti pertraukiama pačiais netikėčiausiais momentais, net ir tada, kai dienos metas palankus judėti pirmyn. Tiesa yra ta, kad laukimas čia suvokiamas savitai: tai nepamainoma bendravimo akimirka, kurios metu mezgami ryšiai, keičiamasi nuomonėmis, sprendžiami verslo reikalai. Kaskart šioje platumoje pasiteiravus tikslios valandos susiduriama su klausiamu žvilgsniu, už kurio juntamas švelnus gailestis „visad skubančiam“ baltajam žmogui.
Gretinant prezervatyvą ir įvažiavimo į Libiją vizą, rodės, buvo perspėjama: jei nenori mirti, privalai daryti du dalykus. Naudoti sargį ir lipti į sunkvežimį.
Agadeso autobusų stoties minia nekreipė dėmesio į plakatą, kurį čia pakabino nežinia kuri nevyriausybinė organizacija ar centrinė valdžia. Po pastato stogine kantriai lūkuriavo žmonių grupelės: vieni atvykstančio ar išvykstančio autobuso, kiti tiesiog saulėlydžio ir darbo dienos pabaigos. Kas žaidė kortomis, kas sėdėjo įbedę akis priešais save. Dar kiti ginčijosi su agentūros, organizuojančios keliones per dykumą, atsakinguoju tarnautoju. Agentūros biuras veikė visą dieną. Už metalinių durų, po užrašu „Agadesas-Dirku“ baltomis raidėmis juodame fone, mus maloniai pasitiko smulkaus sudėjimo, į raukšlių voratinklį panirusio veido žmogus. Tai buvo chef de ligne, agentūros vadovas: tas, kuris dalijo bilietus, sudarinėjo kelionių grafikus ir sprendė sunkvežimių talpumo klausimą.
- Laba diena. Kuo galėčiau jums padėti?
- Norėtume sužinoti, kada išvyksta artimiausias sunkvežimis į Dirku oazę.
- Rytoj vakare, inchallah.
- Kiek laiko trunka kelionė iki oazės?
- Tris dienas, jei nekyla problemų.
- Ar galėtume pasižvalgyti viduje?
- Prašau, būkite mano svečiai.
Agentūros biuras buvo mažas, dulkinas ir neįmantrus: stalas, dvi kėdės, ant žemės patiestas durų kilimėlis. Ant metalinio rašomojo stalo gulėjo atverstas languotas sąsiuvinis, kuriame agentūros vadovas žymėjo keleivių vardus bei sumokėtas sumas. Neseniai geltonai perdažytos agentūros sienos bylojo apie kelionę: jas dengė išvykstančių sunkvežimių nuotraukos, populiariausių Nigerijos dainininkų atvaizdai, pravažiuojančių keleivių paliktos žinutės. Vienas prancūziškas užrašas juodu flomasteriu linkėjo „visiems kamerūniečiams sėkmės šioje kelionėje“. Ant rašomosios lentos, greta kandidatų į emigrantus žinučių, primenančių tikinčiųjų votus, išsiskyrė kreida užrašyta kelionės kaina: 15 000 CFA frankų (25 eurai). Bet ji, kaip mums paaiškino chef de ligne, tik apytikslė.
- Bilieto kaina kinta atsižvelgiant į keliautojo kilmę ir gebėjimą derėtis. Migrantai iš šiaurės Nigerio nusideri net iki 7 000 CFA frankų, o kitataučiai dažnai sumoka kur kas daugiau.
Su „kitataučiais“ susidūrėme autobuse, vežusiame mus iš Niamėjaus į Agadesą: tai buvo anglakalbiai afrikiečiai, daugiausia iš Nigerijos, leidęsi į kelią su dideliais drobiniais maišais ir stebintys kitus keleivius įtariu tarp iššūkio ir baimės svyruojančiu žvilgsniu. Tarp jų buvo keturios jaunos merginos, kaip ir mes užspeistos autobuso gale. Atrodė išsigandusios, kalbėjo mažai. Merginas įdėmiai stebėjo du augaloti tipai, prisistatę jų „broliais“. Protarpiais jos pratrūkdavo juoku, paskui vėl panirdavo į nebylystę, regis, puikiai perteikiančią jų kelionės su gana neaiškia pabaiga baimę. Iš tų pokalbio nuotrupų, kuriomis pasikeitėme per dešimties valandų kelionę, sužinojome, kad merginos vyksta į Agadesą aplankyti vienos draugės ir ketina grįžti namo po dviejų dienų. Tačiau merginos atkakliai prašė mūsų itališkų telefono numerių, ir tai bylojo kiek kitokią istoriją, kuri, matyt, neturėjo nieko bendra su sunkiai įtikima versija apie tūkstančio kilometrų išvyką į užsienį aplankyti draugės: keturios merginos neabejotinai vyko į Europą ir greičiausiai buvo įtrauktos į prostitucijos tinklą. (Moterų emigracija iš Nigerijos - ypač iš Benino miesto šalies pietuose - turi savitą dinamiką: iš Nigerijos migruojančias merginas dažniausiai nuo kelionės pradžios iki galo kontroliuoja plačiai išsišakojusios organizacijos, turinčios terminalus tiek išvykimo, tiek atvykimo punktuose, taip pat tranzito taškuose. Dažnai šios merginos įklimpsta į dideles skolas tam, kad pasiektų kelionės tikslą, ir vudu ritualu būna susaistomos su sąvadautojais. Norėdamos išsilaisvinti iš šio dvigubo jungo, jos privalo mažiausiai porą metų dirbti Europos gatvėse - ypač Italijoje ir Ispanijoje - ir tarnauti mamans, kurios jas prižiūri ir tvarko merginų teikiamų paslaugų buhalteriją. Nigeriečių prostitucijos verslą ištyrė ir aprašė Francesco Carchedi, II traffico delle dorine. U caso di Nigeria („Prekyba moterimis. Nigerijos atvejis“), tarptautinis Lėlio Basso fondas bendradarbiaudamas su PARSEC asociacija Romoje, 2003. (AUT. PAST.)
Kai po dviejų dienų vėl jas sutikome Agadeso stotyje, merginos atrodė laisvesnės: atskleidė vykstančios į Dirku, o iš ten - į Libiją. Paskui pasidomėjo mūsų planais. Tačiau pačiame pokalbio viduryje priešais mus išdygo milžinas tankia juoda barzda ir ėmė rėkti it pamišęs. Jo šūksnių išgąsdintos merginos akimirksniu išgaravo. Pabandėme užkalbinti tą apsėstąjį. Tačiau vyriškis, nesiliaudamas plyšauti, sparčiu žingsniu nutolo ir ištirpo minioje. Jo vaidmenį mums netrukus išaiškino chef de ligne: tas žmogus buvo tchaga (hausų ka-ba - „tarpininkas“). Mainais už atitinkamą nuošimtį jis aprūpindavo sunkvežimius keleiviais iš Nigerijos. Chef de ligne nepasakė mums nieko nauja. Kelionių organizavimo principą mums buvo spėjęs atskleisti Ibrahimas Diallo:
- Pasiekę Agadesą keleiviai patikimi tarpininkui, kuris jiems parūpina visą kelionės paketą: nakvynę tranzito namuose, kur laukiama išvykimo dienos, maisto atsargų ir vietą sunkvežimyje. Viskas už kintančią kainą, galinčią siekti - ypač anglakalbiams, kuriems kyla sunkumų susikalbėti, - 50 000 CFA frankų (80 eurų). Prie šios sumos dar reikia priskaičiuoti kyšius policijai ir muitininkams, kurie nustatę patį tikriausią kainyną pagal migranto kilmės šalį ir socialinį statusą: prie Agadeso muitinės iš kitataučių ir Nigerio piliečių saus papiers (Be asmens tapatybės dokumentų, (PRAN., VERT. PAST.) imama po 1 000 CFA frankų; prie užmiesčio kontrolės punkto - 2 000 CFA frankų. Ir taip iki absurdiško „įvažiavimo į Dirku mokesčio“, kur policija prašydavo 5 000 CFA frankų, o muitininkai - 2 000.
- Norint ramiai pasiekti Libiją, kišenėje reikėtų turėti 120 000 CFA frankų (apie 180 eurų), - patikslino Ibrahimas.
Agadeso agentūros, organizuojančios migrantų pervežimus į Libiją, veikė nesislapstydamos: įvairiuose agentūrų biuruose, išsibarsčiusiuose aplink plačią asfaltuotą autogare aikštę, vyko derybos dėl kelionių sunkvežimiais iki Dirku oazės - tarpinės stotelės Tenerės kelyje - ar kelionės šiauriniu migracijos maršrutu, vedančiu per Achagaro kalnyną Alžyre link Gato. Mūsiškio chef de ligne agentūra buvo viena iš šešių vietinės savivaldybės akredituotų agentūrų. Susidarė įspūdis, kad emigracijos verslas turi savas taisykles: pelną tarpusavyje dalijasi transporto priemonių savininkai, vairuotojai ir įvairūs tarpininkai. Šie žmonės, lengvai atpažįstami tarp stotyje slampinėjančių dykinėtojų, laikomi savotiškais tour operator.
- Europoje mėgstate kalbėti apie tvirtą struktūrą turinčias organizacijas, neva kontroliuojančias migracijos kelių maršrutus. Iš tiesų viskas yra daug paprasčiau: tai žmonės, kurie pasinaudoja savo žiniomis ir gabumais paklausą turinčiame versle. Vairuotojais dažniausiai dirba buvę tuaregų maištininkai, kurie migracijos versle pritaiko savo žinias apie dykumą. Kartais į Alžyrą išvykstančius pikapus vairuoja tie patys čionykščiai gidai, kurie sezono metu veža europiečius turistus apžiūrėti Tenerės grožybių. O dėl tchaga - arba connection man, kaip vadina anglakalbiai, - tai juo dažnai dirba pats emigrantas, grįžęs atgal ar įstrigęs kuriame nors tranzito taške, - paaiškino Ibrahimas.
Tchaga, connection mant cokser. Žodžių vienam vaidmeniui įvardyti yra net keletas, tačiau visi jie žymi dviprasmišką, slidžią, daugiaformę jo prigimtį: tarpininkas yra ir verteiva, ir gelbėtojas. Jis ima mokestį už kelionę, bet sykiu įsodina tave į sunkvežimį. Dažnai jis tampa sąsaja tarp migranto ir nepažįstamos vietos, kurioje tasai ką tik atsidūrė: tchaga padeda ne tik susirasti transporto priemonę kelionei tęsti, bet ir gauti reikiamus dokumentus, o kartais prireikus ištraukia iš kalėjimo. Kartais tarpininkas virsta įgaliotiniu, kurį tautinės bendruomenės pasiskiria tranzito taškuose. Connection man vaidmuo yra bendrai pripažįstamas, jo „lengvintojo“ funkcija yra socialiai priimtina. Tarpininkai yra neatsiejama migracijos maršrutų visatos dalis. Drauge su vairuotojais, kurie fiziškai prisiima kelionės sunkumus, su transporto priemonių savininkais bei agentūrų vadovais jie sudaro bendrovę, kurioje kiekvienas užima iš anksto nustatytas pareigas ir gauna numatytą pelno dalį. Tarpininkas yra svarbiausia grandis tarp kelionės paslaugų teikėjo ir to, kuris nori jomis pasinaudoti: be patyrusio tautiečio garantijų migrantas iš Afrikos niekuo nepasitikėtų ir neliptų nei į sunkvežimį, vykstantį per dykumą, nei į laivą, nukreiptą į Europos krantus. Šiuo požiūriu pats cokser terminas yra pavyzdinis: jo etimologija nėra aiški (migrantai klaidingai galvoja, kad tai prancūziškas žodis), o ir pati reikšmė varijuoja. Cokser figūra egzistuoja visose Vakarų Afrikos autobusų stotyse: šis žmogus suranda klientų skirtingoms agentūroms mainais į nedidelę sumą. Dažniausiai išdygsta iš tiršto šia diena gyvenančių verteivų tankumyno.
Tačiau migracijos kelių mazguose cokser užima kur kas svarbesnį vaidmenį, dažnai netgi tampa cokser njaatigui. Njaatigui bambarų kalba (valstybinė Malio kalba) reiškia „globėją“, „tą, kuris rūpinasi tavimi“. Todėl šis žmogus nėra paprastas klientų tiekėjas. Jis tampa „angelu sargu“, ir už tai jam turi būti atlyginta.
- Sveiki, aš esu passeur.
Apsirišęs galvą chiche - dykumos turbanu – Ousmaneas priėjo tiesdamas ranką. Jis išsiskyrė didinga laikysena ir plačia šypsena, švytinčia po juodais dideliais akiniais. Ilga, nepriekaištingai išlyginta balta tunika suteikė vyriškiui privilegijuotojo išvaizdą, ypač tarp tų išvargusių apskurėlių migrantų. Ousmaneui norėjosi bendrauti, pateikti „savo versiją apie emigracijos istoriją“. Ousmaneas, buvęs tuaregų sukilimo dalyvis, pritaikė savo visureigį žmonėms pervežti. Vežiojo šiauriniu maršrutu, tuo, kuris kerta Ayro kalnų masyvą, įsiskverbia į Alžyrą ir suka dešiniau link Libijos.
- Kasdien išsiunčiu po du ar tris pikapus, dažniausiai su keleiviais iš Nigerio. Tai geras darbas, kuris man leidžia išmaitinti gausią šeimyną. Ir padedu tiems vargšams, kurie vyksta ieškoti laimės į kitą žemyną. Šnekėdamas nepriekaištinga prancūzų kalba Ousmane’as parodė į grupelę netoliese sėdinčių vaikinų.
 |
- Šie iškeliaus netrukus.
Busimieji migrantai lūkuriavo, kol vairuotojas baigs tvarkyti formalumus su policija, kuri specialiame sąraše žymėjosi keleivių vardus ir bagažą. Susodinti ant žemės, pastato metamo šešėlio prieglobstyje, keleiviai - visi be išimties vyrai nuo aštuoniolikos iki trisdešimties metų amžiaus - laikė suspaudę tarp kojų tą menką mantą, kurią ketino pasiimti į kelionę. Daugelis su savimi neturėjo nieko, išskyrus ryšulį su apklotu ir indą vandens. Sėdėjo ir laukė. Prie jų prieidavo prekeiviai arbūzais, aviena ar bissap - gaiviuoju gėrimu su kinrožių ekstraktu, kurį, parduodamą mažuose plastikiniuose maišeliuose, godžiai vartoja visame regione. Stotis atrodė apimta euforijos: artinantis išvykimo valandai minia augo. Visi laukė prasidedančio kelionės ritualo: mašinos prisipildo žmonių, policija duoda leidimą judėti ir vairuotojai užveda variklius. Tai buvo neeilinis reginys, į kurį kaip į kino filmą skubėjo visi: Agadeso nykulyje išvykimai buvo kone vienintelis prasiblaškymas ir drauge guodžiantis patvirtinimas, jog bent vienas pabėgimo kelias dar yra atviras.
- Kelionė alinanti, tačiau ne mes verčiame juos išvykti. Mes esame vien dykumų žmonės: išmanome maršrutus, žinome, kaip atlaikyti harmataną, kuris apgaubia tave deginančiu debesimi ir beveik atima sąmonę. Mes padedame migrantams atlaikyti kelionės nuotykį. Tačiau šiandien viskas daug sudėtingiau: dėl Europos daromo spaudimo nebe taip paprasta kirsti sienas.
Kalbos apie Europos spaudimą pamažu skverbėsi į mūsų dėmesio lauką. Apie tai kalbėjo refoulės, tą pabrėždavo passeurs ir vietiniai laikraščiai. Mūsų galvose misijos svorio centras ėmė slinkti. Su šia nauja abejone ir nuėjome gulti. Ankstų kitos dienos rytą planavome išvykti visureigiu ir per dvi kelionės dienas pasiekti Dirku oazę. Šeštą valandą ryto prisistatė visokeriopai aprūpintas automobilis: vandens atsargos ištisai kariuomenei, degalai, mėsa ir daržovės. Drauge su mumis vyko Ali, penkiasdešimtmetis vairuotojas tuaregas, ir jo padėjėjas Brahimas, atsakingas už maisto davinius. Ali mums pasirodė mįslinga asmenybė. Kalbėjo nedaug, ypač kelionės pradžioje, ir į visus mūsų klausimus atsakinėjo tik pavieniais žodžiais.
- Kokia tai kelionė?
- Ilga.
- Ar daug žmonių vyksta iš Agadeso į Libiją?
- Daug.
- Kada prasidėjo egzodas?
- Neseniai.
Ali buvo nutylėjimų meistras, nutaisęs bičiulišką šypseną jis leido mums suprasti apsiribosiąs vien užduotimi, kuriai buvo nusamdytas. Vairuosiąs automobilį ir nieko daugiau. Tarsi bijotų, kad papildomas klausimas atskleis jo gyvenimo smulkmenas, gluminančias jį patį. Tačiau po truputį ėmė mumis pasitikėti ir grįžtant, po kartu praleistos savaitės, pasiryžo atsiverti. Papasakojo buvęs vienu iš tuaregų maištininkų, taip pat aktyviai dalyvavęs ishomars (tamašekų kalba - „bedarbių“) sukilime, kuris dešimto dešimtmečio pradžioje it cunamis praūžė per šiaurinius Nigerio ir Malio regionus.
Tuaregų sukilimas, iš dalies remiamas Libijos, iš dalies kilęs kaip reakcija į centrinės valdžios autoritarinę politiką, reikalavo didesnio politinio pripažinimo klajoklių tautai, kurią parklupdė negailestinga 1973-iųjų sausra, sunaikinusi ištisas Sachelio kaimenes. Po šių dramatiškų įvykių dauguma tuaregų buvo priversti atsisakyti ankstesnio savo gyvenimo būdo: vieni rado prieglobstį šio regiono gyvenvietėse, tačiau daugelis pabėgo į užsienį. Būtent tuo laikotarpiu migruojančių nigeriečių karavanai pajudėjo per dykumą link Libijos ir Alžyro - dėl naftos pramonės bumo sparčiai besiplečiančių šalių. Ir būtent į Džamahiriją emigravę tuaregai, - juos apginklavo ir revoliucinio stropumo išmokė pats pulkininkas Gaddafi, norėjęs išplėsti savo įtakos sferą į pietus, - pradėjo priešiškus veiksmus 1990-ųjų gegužę. Karas prasidėjo netikėtai ir jo eiga buvo permaininga: išpuoliai, kerštingi susidorojimai, paliaubos ir įvairios vietinės konferencijos tiek Malyje, tiek Nigeryje. Konfliktas baigėsi išsekus jėgoms - 1996-aisiais Malyje, 1997-aisiais Nigeryje, - kai abi pusės pripažino neturinčios jokios naudos iš priešiškų veiksmų, juolab užsienyje šis konfliktas sužadino gan menką susidomėjimą: jokia tarptautinės įtakos turinti valstybė, išskyrus Libiją, nenorėjo kištis į šį skurstančiųjų karą geostrategiškai nereikšmingame regione. Mainais į paliaubas ir atsisakius tuščių separatistinių ambicijų (kuriomis, beje, grasinta ne itin ryžtingai), abiejų šalių prezidentai pažadėjo „decentralizaciją“. Nutraukus karo veiksmus, tuaregų judėjimo vadai persikvalifikavo į valstybės tarnautojus ar verslo žmones. O eiliniai kariai, tokie kaip Ali, buvo priversti tuščiomis kišenėmis grįžti namo. Vairuotojas nerodė pagiežos savo buvusiems vadams. Priėmė savo likimą su nuolankumu, būdingu tokiai ekstremaliai aplinkai kaip Sachara, kur žmogus kasdien priverstas stotį akistaton su savo paties ribomis. Nuo tada Ali teikė gido paslaugas norintiems kirsti Tenerę: vairavo turistinius visureigius ar didžiulius sunkvežimius, gabenančius prekes ir migrantus į Libiją. O štai virėjas Brahimas - per jaunas, kad būtų galėjęs dalyvauti tuaregų sukilime, - buvo atgailaujantis exodant. Kaip ir daugelis kitų Agadeso vaikinų, keletą metų jis praleido anapus sienos. Tačiau dėl priežasčių, kurių mums atskleisti nepanoro, grįžo namo tuščiomis rankomis. Išsamiai papasakojo apie išvykimo akimirką ir vyriausiojo sūnaus klausimą: „Tėti, tu išvyksti?“ Jis atsakė: „Taip, vaikeli, tačiau netrukus grįšiu“, - ir nutolo sparčiu žingsniu, kad nereikėtų atsakyti į kitus klausimus. Taip pat papasakojo apie savo sugrįžimą, apie užklotą, keletą žmonai parvežtų niekučių ir apie didžiulį džiaugsmą apkabinus savo šeimą. Tačiau laiko atkarpa tarp šių dviejų kraštutinių taškų buvo lyg ištrinta, tarsi jo egzodo patirtis būtų buvusi ne kas kita, kaip ilga pertrauka. Menkos nuotrupos apie tai, ką jis veikė Libijoje, vos viena kita užuomina apie gyvenimą kaimyninėje šalyje. Kaskart palietus šią temą Brahimas virsdavo niūriu nebyliu, ir jo tylėjimą pertraukdavo tik viena it sugedusios plokštelės kartojama frazė:
- En Libye, c ėst pas bien (Libijoje negerai, (PRANC., VERT. PAST.)
Patirta trauma veikiausiai jį stipriai sukrėtė. Taip stipriai, kad grįžęs namo jis nusprendė dėti visas pastangas kovai su „nelegalios emigracijos rykšte“ - kaip pats kartojo, parinkęs išraiškingą leksiką, kuri skurdžioje jo prancūzų kalboje skambėjo kiek dirbtinai. Brahimas prisidėjo prie vienos asociacijos, su Europos fondų parama vykdančios visuomenės jautrinimo emigracijos klausimu veiklą: jis vaikščiojo iš namų į namus ir pasakojo apie savo asmeninę neigiamą patirtį. Ir koneveikė coksers, „kurie žadėjo Eldoradą keleiviams, nežinantiems, kas jų laukia“. Mes taip ir nesupratome, ar Brahimas mums sakė tai, ką manė grupelę europiečių norint išgirsti, ar iš tiesų taip galvojo. Be abejonės, jo kartėlis buvo būdas migracijoje patirtai nesėkmei užmiršti. Tačiau visureigyje tvyrojo keista atmosfera: gale sėdėjo coksers priešas, o priekyje - žmogus, vairuojantis tuos pačius sunkvežimius, kuriuos coksers energingai pripildydavo. Du skirtingi emigracijos verslo veidai: Ali ėmė pinigus iš norinčiųjų išvykti, o Brahimas iš tų, kurie siekė migrantus sulaikyti („Atkalbinėtojo“ amatas yra gana naujas ir pamažu plinta visose migracijos tranzito vietose. Suvilioti tviskančios Europos fondų galimybės įvairūs nevalstybinių organizacijų atstovai įsitraukė į šį sektorių. Vos prieš keletą dienų vienas žymiausių Nigerio aktyvistų Ilguilasas Weila vilos Niamėjuje (kuri yra ir jo asociacijos būstinė) kiemelyje nuodugniai papasakojo mums apie savo veiklą šioje srityje. Išdėstė savo programą „Visa tiesa apie nelegalią imigraciją į Europą“: tai visuomenės jautrinimo projektas, finansuojamas Europos Komisijos, prie kurio Ilguilasas prisidėjo drauge su kitomis dviem organizacijomis iš Malio ir viena iš Europos. Papasakojo, kaip nuvykęs į Agadesą asmeniškai bandęs užmegzti diskusiją su passeurs ir siekęs įtikinti juos „mesti šį pelningą verslą“. O paskui parodė tai, kuo labiausiai didžiavosi: daugybę milžiniškų pakelės plakatų, kuriais migrantai buvo įspėjami apie kelionėje jų tykančius pavojus. Beveidis siluetas, veikiausiai bylojantis apie emigranto laukiančią ateitį, ir keli užrašai turėjo pasėti paniką: AIDS, seksualinis išnaudojimas, religinės sektos, vergovė, nelegali prekyba, mirtis. Plakato kampe puikavosi Europos Sąjungos logotipas. Paklausėme Ilguilaso, ar jis tikrai mano, kad jo reklaminė kampanija efektyvi; ar jis tikrai tiki, kad migrantas, įveikęs visą Vakarų Afriką, atsisakys savo planų vien todėl, kad perskaitys kurį nors iš šių terorizuojančių užrašų. Ilguilasas tiesiai neatsakė, apsiribojo paaiškindamas, kad jo reklaminė kampanija siekianti „sumažinti nuostolius“. Jo vartojama terminologija skambėjo kaip tiesioginis Briuselio Komisijos žargono lipdinys. Daugiau šių Ilguilaso plakatų neradome niekur: nei tūkstančio kilometrų atkarpoje tarp Niamėjaus ir Agadeso, nei smėlio kelyje, vedančiame iš tuaregų sostinės į Dirku oazę. Galbūt juos nuėmė įsiutę migrantai. O galbūt jų ten paprasčiausiai niekas niekada ir nepakabino, (AUT. PAST.)
Augmenija pamažu retėjo. Pro nuleistus automobilio langus stebėjome, kaip savana po truputį užleidžia vietą dykumai. Tebebuvome tarpinėje zonoje - joje keli apsinuoginę medžiai bandė priešintis slenkančiam smėliui, - kai susidūrėme su pirma migrantų grupele. Ją sudarė Nigerio ir Nigerijos piliečiai, visų jų tikslas buvo Libija. Migrantai čia praleido naktį ir nesitraukė iš savojo sunkvežimio šešėlio, laukdami kitos atvykstančios keleivių grupelės.
- Turėjome išvykti vakar vakare, bet paskui mums pranešė, jog pajudėsime šiandien. O kai šįryt prabudome, pasakė, kad išvyksime rytoj. Issiaka, kresnas nigerijietis žilais, senyvą amžių išduodančiais plaukais, rodėsi paniręs į ramybės būseną, artimą fatalizmui.
- Tai afrikiečiams būdinga liga: mums patinka nuolat vieniems kitus nuvilti.
Aplink sėdintys bendrakeleiviai iš lėto linktelėjo galvomis. Neatrodė rimtai susirūpinę dėl šio delsimo. Laiko sulėtėjimas yra bene akivaizdus Sacharos dykumos matmuo: joje viskas vyksta neskubriai, pagal saulės diktuojamą ritmą - tam tikrą dienos valandą plieskianti saulė sustabdo bet kokį judesį. Tikslūs ritualai, kurių šaknys pranyksta amžių glūdumoje, buvo išgalvoti norint užpildyti šias intervalų valandas, kurių metu sustoja bet kokia veikla. Ritualai, kurie dažnai ir visiškai neracionaliai praranda savo pirmykštę paskirtį bei prasiskverbia ir į „gerąsias valandas“.
Dėl trijų puodelių arbatos, su apgalvotu lėtumu pakaitinamos ant krosnelės, kūrenamos anglimis, ir dėl penkių kasdienių maldų kelionė gali būti pertraukiama pačiais netikėčiausiais momentais, net ir tada, kai dienos metas palankus judėti pirmyn. Tiesa yra ta, kad laukimas čia suvokiamas savitai: tai nepamainoma bendravimo akimirka, kurios metu mezgami ryšiai, keičiamasi nuomonėmis, sprendžiami verslo reikalai. Kaskart šioje platumoje pasiteiravus tikslios valandos susiduriama su klausiamu žvilgsniu, už kurio juntamas švelnus gailestis „visad skubančiam“ baltajam žmogui.
 |
| Migrantų krizė Europose - galutinėje pabėgėlių siekiamybėje |
Visgi nekantraujantis baltasis nėra vienintelė išimtis: suvokti dykumą sunkiai sekasi ir Užsachario afrikiečiams, gyvenantiems arčiau pusiaujo. Kamerūno, Nigerijos, Dramblio Kaulo Kranto, taip pat Burkina Faso gyventojai laiko Sacharą riba, už kurios baigiasi Afrika: su Sachara prasideda ta nežinoma arabų, su kuriais jie sunkiai randa bendrą kalbą, apgyventa žemė. Sachara su savo devyniais milijonais kvadratinių kilometrų, atskiriančių Afrikos šiaurę nuo pietų, yra paslaptinga jūra, į kurią išplaukiama su baime nuskęsti. Tai vartai į pasaulį, apie kurį Užsachario afrikiečiai tik girdėjo pasakojant - ir dažniausiai nekaip atsiliepiant. Tokiomis aplinkybėmis dažnas poilsis ir netikėti sustojimai yra būdas palengva įsiskverbti į tą naują pasaulį ir išvengti pernelyg traumuojančio susidūrimo.
- Now we are in Sahara, - tarė mums Issiaka savo broken English kalba. - It’s a matter of no going back. (Dabar mes Sacharoje. Svarbu negrįžti atgal! (ANGL., VERT. PAST.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą