Holly Morris (g. 1965 m) - amerikiečių autorė. Knygų redaktorė, rašytoja, dokumentinio serialo kūrėja ir prodiuserė. Viso darbai sukasi apie keletą temų - feminizmas, ekologija ir aišku - kelionės.
Kelionių istorijos visada ir visur įdomu, šiuokart prieskonis - filmo kūrimas, tai, ko mes, paprasti žiūrovai nematome, tai, kas lieka už kadro.
Morris, Holly. Nuotykių divos : klajonės ieškant moterų, kurios keičia pasaulį /iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė. - Vilnius : Vaga, 2016 (Vilnius : BALTO print). - 389 p.
Prologas
„Po galais, mano kokono dienos baigėsi“, - pagalvojau stovėdama savo namų miegamajame Sietle ir spoksodama į sieną. Mano šeimoje „kokonai“ - savasties netekę gremėzdai iš „Kūnų grobikų įsiveržimo“ (Invasion of the Body Snatchers (1978) - JAV fantastinis trileris, rež. Filipas Kaufmanas (Philip Kaufman) (čia ir toliau - vertėjos pastabos), kurie vaikšto po pasaulį atmerktomis akimis, bet iš tikrųjų negyvena - buvo laikomi žemiausia būties forma. Švariai nulupau sienas, perdažiau jas baltai, pasikabinau didžiulius balto popieriaus lapus ir iškeverzojau ant jų skausmingai drovius pasižadėjimus ateičiai: ką nuveiksiu dėl savo KŪNO, SIELOS ir DARBO. Visos šios sritys buvo suskirstytos kategorijomis. Mano pilkoji kuprinė gulėjo kampe, padengta Indonezijos dulkių, o aš iš visų jėgų stengiausi laikytis įsikibusi taip sunkiai išsikovotos teisės į truputį saviraiškos.
 |
| Holly Morris |
Tuo metu į kambarį užėjo pas mane viešinti mama. „Ką visa tai reiškia?“ - paklausė ji spoksodama į sieną puošiantį savigalbos grafitį. Suveblenau jai šį bei tą apie galvų medžioklę, magiškuosius grybus Sumatroje ir mėginau paaiškinti, kaip visa tai prisideda prie kažko svarbaus. Ant liežuvio galo sukosi žodis, apibūdinantis mano naująjį moralinį veidą, ieškojau jam. pavadinimo, ant kurio galėčiau sukabinti visą palengva ryškėjančią filosofinę sistemą, pagrįsiančią naują mano gyvenimo etapą. Tame žodyje turėjo tilpti galimybės ir individualumas. O užvis svarbiausia - jis turėjo būti labiau proaktyvus nei reaktyvus. Visada dievinusi keturių raidžių žodžius išpyškinau: „Diva.“
„Tu nori būti operos dainininkė? - pasitikslino mama. - Brangute, - švelniai pridūrė, - bet tu juk neturi klausos.“
Tiesa, man nesisekė pataikyti į natą, o ir tokiu biustu kaip tradicinės primadonos nesu apdovanota, be to, darbą aš jau turėjau - buvau knygų redaktorė.
Prieš išvykdama mėnesiui į Sumatrą, dirbau feministinių leidinių leidybos įmonės Seal Press vyriausiąja redaktore - beje, jaučiausi pervargusi ir perdegusi. Darbas su knygomis, gvildenančiomis įvairiausias temas: nuo smurto šeimoje iki trečiosios feminizmo bangos ar kelionių nuotykių - man teikė džiaugsmo, vis dėlto daug metų prasėdėjus prie stalo tam tikros sielos dalys atrofavosi. Man reikėjo nuo teorijos pereiti prie veiklos, nuo proto prie intuicijos. Seniai tikėjau, kad nuotykiai - tai gyvenimo būdas, ne vien savaitgalio pramoga, tačiau pati taip negyvenau. Nuotykis - kai atsiduodi tam, ko negali numatyti: tarkim, eini į parduotuvę už kampo, o atsiduri Australijos dykynėse. Sėdėdama tame medyje Sumatroje apsisprendžiau, kad kitas profesinis žingsnis turės numalšinti mano alkį politikai ir nuotykiams. Per kelis artimiausius mėnesius susidėliojo planas.
Ir leidyboje, ir gyvenime į viską ėmiau žvelgti per divų idėjos prizmę: pradėjau jungti į visumą taškus, veiksmus, padrikas užuominas ir formuoti iš jų idealus, apibūdinančius žmones, kuriais žaviuosi. Tai buvo rizikuoti nebijančios iš paprastų žmonių kilusios vedlės: menininkės, aktyvistės, politikės - moterys, prisidedančios prie pokyčių visame pasaulyje mikro ir makro lygmenyse. Norėjau jas surasti, parodyti visiems jų darbus, prasiskverbti į jų sielas ir žiniasklaidos kraštovaizdį papildyti visai nauja ikonografijos forma.
Neturiu klausos? Didelio čia daikto. Čiupau jėga trykštančios divos vaizdinį ir suplakiau jį su gyvenimo filosofija, kurią įkūnijo mano gerbiamos moterys. Iš viso to išėjo tobulas projekto pavadinimas: „Nuotykių divos“.
Klioviausi nuojauta, kad esama neapdainuotų svajotojų, galinčių atstovauti visai kitokiam valdymo būdui šiame pasaulyje, imperializmo ir fundamentalizmo jėgų plėšomame į priešingas stovyklas - tik pelnu besirūpinančių, kultūrinius skirtumus niveliuojančių tarptautinių korporacijų, kurios besivystančias pasaulio šalis išnaudoja kaip „detalėms skirtą automobilį“ Pirmojo pasaulio reikmėms, ir gentinių, regresyvių stovyklų, ginančių burkas, klitorektomijas, pritariančių abortų draudimui ir apskritai pasyviai žiūrinčių į nusistovėjusias nuostatas.
„Divų seserijai“ priklausančios damos - nuotykių divos -mano įsivaizdavimu ir atstovavo šiai alternatyvai, trečiajam būdui. Troškau leistis į kelionę ir patikrinti savo teoriją.
Ar galėtų jų valdymo būdas, vizija ir polinkis perrašyti nusistovėjusias taisykles, ženklinti naują pamažu besikuriančią imperiją? Ar bent jau būtų verta sukurti viešą tokios pasaulinės seserijos liudijimą? (Ar toji pasaulinė seserija apskritai egzistuoja?) Ar atkreipus į šiuos žmones pasaulio dėmesį, jų gebėjimas keisti pasaulį proporcingai išaugtų?
Tikra piligriminė kelionė leistų geriau suprasti, kaip žmonės gyvena ir kaip keičia pasaulį. Esu užkietėjusi keliautoja ir žinau, kad nerdamas į kitas kultūras ir skindamas aistros kelionėms vaisius gali pažvelgti į pasaulį pro platesnį, tikresnį vaizdą rodantį objektyvą. „Kelionės, - rašė Markas Tvenas (Mark Twain), - yra mirtinas ginklas prietarams, fanatizmui ir siauraprotiškumui.“ Tad nors „divų seserijos“ principai susidėliojo labai lokaliai, aš buvau nusiteikusi veikti globaliai.
Subursiu komandą žmonių, kurie, kaip ir aš, tiki divomis ir žiniasklaidos galimybėmis suteikti joms daugiau galių. Mesiu darbą, užgniaušiu pasididžiavimą spausdinta raide ir pasinaudosiu didžiausią globalinį poveikį turinčia žiniasklaidos priemone - televizija. Galų gale juk nubrėžti kylančios paradigmos kontūrus yra itin ambicinga užduotis, reikalaujanti drastiškų priemonių: tai tas pats kas griautum dailidės namą jo paties įrankiais. Kodėl nepasinaudojus televizija žmonių mąstymui pakeisti, užuot juos bukinus?
Taigi, mano planas buvo divų idėją perkelti į televiziją - ir į internetą, o dabar ir į šią knygą: šturmuoti priekabėms ir bauginimui naudojamą sakyklą ir sukurti susikertančių medijų imperiją. Žodį „imperija“ pasirinkau visai neatsitiktinai. „Imperializmas reiškia ketinimą įsikurti tau nepriklausančioje teritorijoje, esančioje toli nuo tavo paties valdų, kuri priklauso kitiems joje gyvenantiems žmonėms, ir ją valdyti“, - rašė velionis kultūros kritikas Edvardas Sėdas (Edward Said), o tai perkeltine prasme atrodė gana tinkama sąvoka tokiai pretenzingai idėjai.
Žinoma, aš kalbėjau tik apie televizijos serialo kūrimą, visai neketinau nukonkuruoti 30 Rock (populiari amerikietiška satyrinė situacijų komedija (2006-2013 m.), tapti Tedu Turneriu (Robert Edward (Ted) Turner III - Amerikos žiniasklaidos magnatas) nei grobti kieno nors žemių. Viena vertus, paprasčiausiai čiupinėjausi su sintakse ieškodama įkvėpimo, kita vertus, buvau nusiteikusi rimtai: apie tai kalbėti atrodė verta.
Bet juk mano profesija buvo knygų leidyba, o apie televiziją ne kažin ką tenutuokiau. Net televizoriaus neturėjau.
Ko griebtis?
Paskambinti mamai.
Mano mama Džine daug metų dirbo CBS (CBS - Amerikos komercinis televizijos ir radijo laidų transliuotojas) televizijos vietos žinių tarnyboje. Ji buvo metro penkiasdešimt penkių centimetrų ūgio iš prigimties energinga optimistė. Neturiu nė vieno iš šių jos bruožų, todėl pamaniau, kad komandoje mudvi puikiai papildytume viena kitą. Didžiąją savo karjeros dalį praleidusi milžiniškoje naujienų kompanijoje (daugiausia komentuodama sporto įvykius), mano nuomone, ji turėjo susigundyti proga padirbėti prie nepriklausomo projekto. Be to, aš žinojau, kad kelionėms po pasaulį ji neįstengs atsispirti. Kai buvau aštuonerių, mane ir kitus savo vaikus ji susigriebė iš mokyklos ir drauge su mūsų tėvu išsitempė į metų kelionę po Rytų ir Vakarų Europą bei tada dar gyvavusią Tarybų Sąjungą. Tai, kad dėl nuotykio ji sustabdė savo darbinę veiklą, patvirtina ją pačią esant truputį „divą“ (nors man praleista trečia mokyklos klasė vis dar atsirūgsta: iki šių dienų nemoku rašyti pasvirusiomis raidėmis ir skaičiuoti trupmenų). Džine buvo mačiusi grafitį mano miegamajame, bet kai išdėsčiau jai savo didįjį planą, jos atsakymas skambėjo kažkaip panašiai:
„Brangute, televizija yra labai brangus reikalas, ypač gera televizija. Televizininkai mano, kad moterims tiesiog patinka verkšlenti, jie pateikia mus kaip seksualias paukštytes arba kaip aukas. Televizijoje svarbiausia įvaizdis, tačiau norint jį susikurti, reikės žiauriai daug dirbti. Kurdama serialą gali sugaišti ne vienus metus, kol atsiplėši nuo žemės... o daugumai tai niekada taip ir nepavyksta.“
„Be to, - pridūrė mama, - televiziją valdo trumparegiai diedai.“
(Stojo ilga tyla.)
„Na gerai, aš sutinku“, - pagaliau tarė ji.
Užpildėme dokumentus, ant stalo paklojome po dešimt tūkstančių dolerių - taip gimė „Nuotykių divos“. Štai, prašom, Rupertai Murdochai. (Keitas Rupertas Murdochas (Keith Rupert Murdoch) - australų kilmės Amerikos žiniasklaidos magnatas, vieno iš pačių didžiausių žiniasklaidos konglomeratų News Corporation įkūrėjas, valdybos pirmininkas ir vykdantysis direktorius.)
Bet kuris iš 500 sėkmingiausių įmonių generalinių direktorių jums pasakytų, kad pirmas dalykas, kurį reikia padaryti turint idėją, tai surinkti diskusijų grupę. Taigi susikviečiau savo draugus, išsitraukiau High-8 filmavimo kamerą ir uždaviau klausimą: „Kas yra diva?“
„Eleonora Ruzvelt (Eleanor Roosevelt). Tai, kad turėdama toookius dantis ji visą savo gyvenimą turėjo ir tokią galią, verčia mane ja didžiuotis“, - tarė Keitė.
„Tai savo galią pajutusi laisva moteris“, - atsakė Keisė, koja kilstelėjusi savo riedlentę.
„Na, tai panašu į Džordžo Klintono (George Clinton) „fanko“ apibrėžimą, - pareiškė Evelina. - Diva - tai stulbinanti visa jėga veikiančio erdvėlaivio galia.“
„Nepaisydama jokio kultūrinio spaudimo, ji klauso, ką kalba širdis“, - pasakė mano draugė Inga, kurios ketinau prašyti vesti kelionių patarimų rubriką „Nuotykių divų“ interneto svetainėje.
 |
| Holly Moris Kirgizijoje. Tikrai ne Kolorade? |
Paskutinę mūsų diskusijų grupės darbo dieną Inga priėjo prie manęs ir numetė ant kelių dėžutę.
„Pasižiūrėk“, - tarė atsargiai traukdama iš jos kokių dvidešimties centimetrų aukščio plastmasinę tamsiaodę lėlę su tvirtais žvilgančiais sparnais, apvilktą permatomu šviesiai mėlynos spalvos balerinos sijonėliu. Dangaus šokėja.
„Ji atsiplėšia ir ima skristi. - Inga patraukė paleidimo mechanizmo virvelę, lėlė pakilo į orą ir vis atkakliau plasnodama sparnais ėmė suktis. - Ši lėlė stebuklinga. Ji atneš tau sėkmę. O sijonėlis tinka jai prie plaukų.“
„Visada laikysiu ją prie savęs, kad sektųsi“, - pažadėjau ir padėkojau Ingai už talismaną.
Užbaigusios darbą su diskusijų grupe mudvi su Džine nu sprendėme, jog reikia nufilmuoti reklaminį vaizdo klipą iš skirtingų pasaulio vietų su įvairios kilmės divomis. Asmeninės santaupos tirpo greitai (ypač tai pajutome, kai, kaip bet kuri save gerbianti „pogrindinė grupė“, pirmiausia pasigaminome marškinėlius su užrašais).
Gerai. Taigi. Susumavusios savo dažnai skraidančių keleivių programos mylias, mes kūrybiškai apsiribojome trimis aplinkinėmis valstijomis.
Lara, žinau, tu buhalterė, bet štai čia kamera. Gal galėtum apsimesti, kad esi japonė filmų režisierė?
Evelina, gal galėtum pastovėti ant šios pakylos mojuodama kumščiu, tarsi dalyvautum asamblėjoje Keiptaune? Jeigu tai padarysi, panaudosime tavo paminėtą Džordžo Klintono citatą.
Steise, uoste stovi rusų krovininis laivas. Ar negalėtumei čiupti brezentinio maišelio ir apsimesti, kad esi rusė jūrininke?
Stivai, Aliaskoje ketiname pakalbinti į tolimas sritis skraidančią pilotę. Gal padėtum mums tai nufilmuoti? Galėsime atsilygindamos padovanoti tau marškinėlius.„Debe, - telefonu kreipiausi į savo seserį, kuri Jutos valstijoje vertėsi arklininkyste, - kaip manai, ar galėtum padėti mums nufilmuoti jojimo per Mongolijos stepę sceną?“„Žinoma, - atsakė ji. - O jeigu pavažiuosite dykuma kokią valandą į pietus, nufilmuosite ir važinėjimąsi dviračiais po Sacharą.“
Takomoje suradome net budistų vienuolį, kuris, norėdamas prisidėti, sutiko pritūpti prieš kamerą ir duoti patarimą.
Juosta su pristatymo įrašu iškeliavo televizijų vadovams ir mes sulaukėme begalės kvietimų susitikti. Mudvi su Džine sukūrėme pristatymą, jame kaip ką tik iškeptos verslo magistrės strategiškai uoliai svaidėmės tokiais žodžiais kaip sinergija, psichografija ir susikertančių medijų išskirtinumas. Dažniausiai iš pradžių vadovai pareikšdavo: „Mums tai patinka!“ Keista, tačiau paskui jie imdavo piešti tokią šou projekto versiją, kuri nė iš tolo nebebūdavo panaši į mūsų pateiktą viziją (o mes tikrai ją pateikdavome). Po daugybės mėnesių, per kuriuos stengėmės įsipiršti visam būriui televizijų, jų atsakymas buvo toks: įdomu, tačiau nežino, kaip pasielgti. Palaiko mūsų sumanymą, tačiau nenori įsipareigoti. Kartą netgi buvome nuėjusios visą kelią iki sutarties pasirašymo etapo, bet vėl sulaukėme neigiamo atsakymo. Dukart mes pačios atsisakėme pasirašyti sutartį, nes negalėjome eiti į kūrybinius kompromisus, kurių iš mūsų buvo prašoma.
Regis, dauguma transliuotojų buvo nepasirengę imtis projekto, apjungiančio įvairius žanrus, kuriame švaistomasi tokiomis frazėmis kaip piligriminė merginų kelionė aplink pasaulį ir yra jaučiamas politinis atspalvis.
Arba televizija tam nepasirengusi, arba mūsų pristatymas niekam tikęs, o pats projektas - visiškas šlamštas.
Tačiau mes į susiklosčiusią padėtį pažvelgėme ne kaip į nelaimę pranašaujantį perspėjimą, jog vertėtų atsisakyti sumanymo, o kaip į ženklą, kad viską reikia daryti pačioms. Vadinasi, pradėti kurti šou be transliuotojo paramos - žodžiu, susidūrėme su reiškiniu, pasitaikančiu kiekvienam verslininkui ir lengviausiai paaiškinamu taip: „Jeigu jie nesupranta, tegul eina velniop.“ Bandomajam projektui finansuoti susirasime investuotojų, o rezultatas bus toks paveikus, kad galėsime parduoti ir visą serialą.
Apsišarvavusi apsimestiniu pasitikėjimu savimi rėžiau kalbas tokiose organizacijose kaip Outdoor Industry Council. „Tik nuo mūsų visų priklauso, ar mūsų nuostatos bus matomos ir geidžiamos. Šitaip mes išmėginsime rinką. Mūsų priemonės ir produktai džiugins įvairove ir siųs žinią, kad šlovė, grožis ir turtai nebūtinai mus žavi, kad ne pagal juos renkamės savo ikonas...“
„Ar būtinai savo vizitinėje kortelėje turi rašyti „kūrybos despotė“?“ - po vieno ypač nesėkmingo susitikimo su potencialiais investuotojais paklausė Džine.
„Nepasisekė ne dėl mano kortelės. Iš pat pradžių nebuvo jokios vilties. Ar matei tą nuotrauką ant sienos, kurioje jis spaudžia ranką Reiganui (Reagan)? O tavo pastaba puikiai iliustruoja kartų skirtumą, į kurį mūsų projektas neketina atsižvelgti, -neatlyžau aš. - Tavo kartos moterys savo ateitį įsivaizdavo taip: padorus vyras ir galbūt koks nors darbelis. O štai maniškės, -pridūriau su lengva nostalgija ir nusivylimo gaida, - maniškės ateities planuose - skraidymo aparatai.“
Nors apsimesdavau savo motinos nesiklausanti, dažniausiai viską girdėdavau. Be to, iš dalies ji buvo teisi. Tai buvo esminis konfliktas: maištavimas ir idealai nuolat ragais susiremdavo su finansinėmis ir rinkos realijomis. Divos mėgdžiotoją manyje reikalavo, kad viskas būtų tiksliai taip, kaip noriu aš.
Bet be cento likusi pienburnė televizijos prodiuserė nelabai galėjo sau tai leisti. Laikui bėgant išmokau nebenaudoti žodžio „feminizmas“, pabrėžti kelionių aspektą seriale ir sumenkinti pagrindinę socialinę temą.
Vis dėlto jau buvome spėjusios pavargti, nors dar nė kojos pro duris neiškėlėme.
„Džine, - kreipiausi į ją asmeniškai, su viltimi savo pralaimėjimo jausmą paskandinti jos optimizme, - gal tai iš tiesų prastas sumanymas. Na, kiekgi kraujo galime dėl to pralieti?“ Tuo metu mudvi kelis mėnesius kiauras dienas be jokio užmokesčio dirbome prie projekto, teturėdamos vieną darbuotoją Steisę Luis (Stacy Lewis) ir pustuzinį praktikantų.
„Juk perspėjau, kad tai ilgai užtruks, o sumanymas neprastas. Tu tik pažiūrėk, kaip domisi žiniasklaida, pažvelk į visus elektroninius laiškus. Mums pasiseks.“
Puiku. Nusipurčiau dulkes ir ketvirtą kartą sėdau peržiūrėti verslo plano.
Lėta pažanga varė neviltį, tačiau mus drąsino daugybė šį sumanymą remiančių žmonių, ir spauda, kuri, rašydama apie dar neįgyvendintą projektą, padėjo mums jį išsigryninti ir paleisti į pasaulį.
Tas laikotarpis pirmą ir paskutinį kartą leido man įžvelgti šiokią tokią prasmę Kevino Kostnerio (Kevin Costner) fil muose: jeigu pastatysi jį, jie ateis (Tikriausiai tai užuomina į Kevino Kostnerio filmą Field of Dreams).
Reakcija į mūsų naujai sukurptą interneto svetainę palaikė dvasią ir leido patikėti, kad mums iš tiesų gali pavykti. Tinklaraščio skaitytojai iš viso pasaulio siūlė savo divas, prisiekinėjo mąstantys panašiai, pirko marškinėlius... ir klausinėjo, kur ir kada planuojame vykti. Naudodamiesi jų pasiūlymais ir savo praktikantų tyrimų rezultatais mes kūrėme tarptautinį sąrašą moterų, apie kurias norėtume papasakoti savo seriale.
Per metus, kurių prireikė pradėti „Nuotykių divų“ projektą, mes tvirtai tikėjome, kad galime nuveikti gerą darbą, netgi politinį, ir vis tiek galiausiai sąskaitoje turėti pliusą. Išsiuntinėjome savo verslo planą. Griebėmės kiekvieno siūlo galo, iššniukštinėjome, kas be pinigų dar turi ir idealizmo, arba tiki, jog idealizmas gali padėti užsidirbti pinigų.
 |
| Filmuojant Sirijoje. Čia jau tikrai Sirija. |
Ir kai ko pasiekėme.
Žingsnis po žingsnio, akcija prie akcijos, mes subūrėme grupelę investuotojų, pasiryžusių finansuoti bandomąjį projektą. Turėjome laisvas rankas planuoti jį savaip, nes nė cento negavome iš transliuotojų ar žiniasklaidos korporacijų. Galėjome susikrauti daiktus, leistis į kelią ir svajonę paversti tikrove...
Be abejo, aš neturėjau žalio supratimo, kad ši piligriminė kelionė ir darbas drauge su motina man kainuos daug kraujo ir nervų (nekalbu apie bylinėjimąsi, dezertyrus, parazitus ir galvosūkius, ką daryti, kai gerosios divos pagenda). Vis dėlto pažvelgus atgal atrodo, jog kone visas kraujas buvo dėl menstruacijų, o ir nervus retai kada užkabindavome gyvus. Buvau naivi ir idealiste. Tačiau, kaip sakė Helena Keler (Helen Keller) (šis posakis tapo mūsų verslo plano devizu): „Gyvenimas - tai drąsus nuotykis arba visiškas nulis.“
DANGAUS ŠOKĖJA
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą