Nauja knyga. Autoriaus, kuris labiau žinomas iš TV ekranų, nei iš knygų lentynų. Teisybės dėlei, tai antroji Virginijaus Savukyno knyga: "Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII-XIX amžiaus Lietuvoje", išleista 2012 metais dūli bibliotekos knygų lentynoje. Ši knyga - kitokia, greičiau plačiam skaitytojų ratui, nei specialistams. Detektyvas, o ne vadovėlis.
Ir iš tikro, skaitėsi įdomiai, nors maniau, kad istoriją išmanau neblogai, bet ši istorija - tiesiog kitokia. Ne akademinė, greičiau - grožinės literatūros stiliaus. ir vis tik - ne romanas, su užuominomis į laikotarpį, o istorija.
Karalius Mindaugas - Lietuvos valstybės kūrėjas. Pirmasis valstybininkas. Didžiavyris. O gal išdavikas, atsisakęs protėvių tikėjimo? Žiaurus galvažudys, kaip rašo vokiečių metraštininkai, ir dar bailys, dažniau tūnantis už saugių pilies sienų nei stojantis į kovą. Gal jis - pirmasis parodęs, kad galima užrašyti protėvių žemes priešams, siekiant politinės naudos? Šie klausimai neduoda ramybės istorikams, bandantiems giliau pažvelgti į ūkanotą XIII amžių.
Taigi kas jis, pirmasis ir vienintelis mūsų karalius Mindaugas, kurį kasmet pagerbiame liepos 6-ąją?
Neįtikėtinas šuolis
Mindaugas - neabejotinai pirmasis mūsų valstybės valdovas. Kai pagalvoji, mums labai pasisekė. Juk Lietuva buvo pasauliui beveik nežinomas kraštas, šimtas metų prieš Mindaugą mokėjęs duokles Polockui. Ir štai tampa regiono galybe.
Kad geriau suprastume šį šuolį, įsivaizduokime tokią situaciją: Lietuva 1918 m. vasario 16-ąją pasirašo Nepriklausomybės aktą ir labai greitai sustiprėja taip, kad su ja priversta skaitytis Rusija, o mūsų balsas Europos Sąjungoje toks pat svarus kaip ir Lenkijos ar Vokietijos (na, gerai, Vokietijos kiek svaresnis).
Mindaugo sukurta valstybė iš karto tampa karalyste. Karūna gaunama iš paties popiežiaus rankų. Mindaugas vienu ypu išsprendė daugybę problemų. Aišku, pagrindus paklojo jo pirmtakai. Pirmiausia nežinomi karo vadai, kurie sugebėjo nusimesti rusėnų jungą, vėliau - mums jau pažįstami Žvelgaitis su Daugeručiu. Turbūt ir paslaptingasis Mindaugo tėvas, galingas vyras, kurio vardo nėra istoriniuose šaltiniuose.
Iš tiesų ne tiek svarbu, Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę ar jo tėvas. Vargu ar Mindaugas, stiprindamas savo valdžią, galvojo, kad jo misija - sukurti valstybę. Tiesiog jis, kaimyninių kraštų pavyzdžiu, ėmė tai, ką galėjo paimti: sustiprino savo valdžią taip, kad mes, žvelgdami iš šimtmečių perspektyvos, jau galime kalbėti apie valstybę.
Kada kraštas tampa valstybe? Tai priklauso nuo to, kaip apibrėžiame, kas gi ta valstybė. Po kokio tūkstančio metų ateities istorikai galbūt ginčysis, kada XX a. pab. Lietuva tapo nepriklausoma. Vieni sakys, kad 1990 kovo 11-ąją, nes būtent tą dieną buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas, kiti tokią nuomonę kritikuos, esą popierius dar nieko nereiškia, nes Maskva tebekontroliavo sienas ir kariuomenę, saugumo komitetas buvo tiesiogiai pavaldus Kremliui. Tai kokia čia, sakys, nepriklausomybė? O štai kai 1991 metais Lietuvą kaip laisvą šalį pagaliau pripažino Rusija, tada jau galima kalbėti apie nepriklausomybę. Radikalesni istorikai supeiks abi nuomones. Esą tikrai laisva valstybė tampa tik tada, kai joje nebėra okupacinės kariuomenės, o tokia iš Lietuvos pasitraukė 1993 m. rugsėjo 1 d. (tiesa, šiek tiek Rusijos kareivių dar buvo likę dėl techninių priežasčių, bet tai neesminis dalykas). Taigi ginčytis galima iki užkimimo.
Tačiau vieno dalyko tikrai nenuginčysime: Mindaugas - ryškiausia asmenybė XIII a. Lietuvos istorijoje. Jo gyvenime netrūko įspūdingų, netikėtų įvykių. Jis buvo likimo numylėtinis, daugiau kaip keturiasdešimt metų - aktyvus politikas. Būtų valdęs šalį dar ilgiau, jei nebūtų buvęs nužudytas. Netgi tai, kad sąmokslas prieš jį suregztas jo gyvenimo saulėlydyje (Mindaugui turėjo būti daugiau kaip šešiasdešimt metų), galima vadinti sėkme. Sąmokslų prieš Mindaugą veikiausiai būta ir anksčiau, tik jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavykdavo. Sėkmė neabejotinai lydėjo Mindaugą.
Pastudijuokime jo biografiją. Pabandykime suprasti, kodėl jis pasielgė vienaip ar kitaip. Jo gyvenimo istorija išties verta dėmesio, kupina meilės ir neapykantos, keršto, kovos ir išdavysčių.
Mindaugo gimimas
Buvo 1200 metai po Kristaus gimimo. Gal dieną, o gal naktį vienoje Lietuvos pilyje didžiajam kunigaikščiui gimė sūnus. Prie pilies lango susirinko trys laumės. Pirmoji lėmė, kad naujagimis ilgai gyvens, antroji - kad bus turtingas, o trečioji pasakė, kad jis mirs ne sava mirtimi. Kad kūdikis, tegu ir ne pirmagimis, būtų turtingas, tėvai paguldė jį ant avikailio. Pribuvėjos degino deglus, kad laumės neapkeistų vaiko. Juk visi lietuviai žinojo: tos nenaudėlės tik ir taikosi pakišti savo laumiuką. Taip nutikus, laumiuką reikia mušti tol, kol susigraudinusi laumė atneš pagrobtąjį žmogaus vaiką, o savąjį, labai negražų, pasiims. Tačiau kam vargti, geriau išsyk apsaugoti naujagimį.
Būdavo šitaip ar nebūdavo, kas ten žino, tai tik rekonstrukcija, nes istorinių šaltinių nėra. Tačiau anot mitologo A. J. Greimo, tautosakoje gausu istorijų apie tai, kad laumės lemia ilgaamžiškumą ir turtą. O viskuo kitu tekdavo pasirūpinti pačiam.
Anot etnologų ir mitologų, pagonys lietuviai tikriausiai irgi turėjo savas krikšto apeigas. Turbūt taip, pagal pagoniškus papročius, krikštijo ir būsimą Lietuvos karalių, kuriam davė Mindaugo vardą?
 |
| Lietuva XII - XIII a. |
Mindaugo vardo paslaptis
Mes nežinome, kaip senovės lietuviai išrinkdavo vardus savo vaikams. Antropologai sako, kad galimi keli variantai: vardas galėdavo būti duodamas naujagimiui visam gyvenimui; kai vaikas paūgėdavo, jis gaudavo kitą vardą pagal vaiko būdo savybes; jau paaugęs jaunuolis pats išsirinkdavo sau tinkamą vardą. Kaip elgdavosi lietuviai, mes nežinome.
Ar vardai ką nors reiškė? Anot kalbininkų, senieji tai lietuvių vardai dažniausiai sudaryti iš dviejų žodžių kamienų, pavyzdžiui, Vytautas - iš „vyti“ ir „tauta“ (kiti teigia, kad pirmasis sandas - „išvysti“). Ar tai prasmingi junginiai? Galimos įvairios interpretacijos. Štai baltistas prof. Z. Zinkevičius mano, kad senovės lietuviai tiesiog žaisdavo vardų sandais, skambesys jiems buvo svarbesnis už prasmę. Galbūt, bet veikiausiai būdavo ir kitaip - vardai galėjo ką nors įprasminti.
Mindaugo vardą galime iššifruoti labai lengvai: sandas „min“ - tai mintis, menantis, atsimenantis, „daug“ - tai daug. Mindaugas - tas, kuris turi daug minčių („daug menąs“), priima netikėtus sprendimus, pasiūlo būdų, kaip įveikti iškilusias kliūtis. Mindaugas - tai protingas ir išmintingas žmogus. Tačiau, jei prof. Z. Zinkevičius teisus, gal tik mes dabar taip šifruojame Mindaugo vardą, o jo amžininkams jis tiesiog gražiai skambėjo? Tiesa, turime istorinį paliudijimą, jog amžininkai Mindaugą iš tiesų laikė išmintingu vyru. Popiežius Inocentas IV rašte, rašytame 1253 m. rugpjūčio 21 d. Livonijos magistrui, kalba apie Mindaugo „išmintingą ir dievotą dosnumą". Akivaizdu, jog kažkas turėjo papasakoti popiežiui, kas tas pagonių valdovas, kuris krikštijasi ir siekia karaliaus karūnos. O gal tai tebuvo viduramžiams įprasta formuluotė, nieko bendra neturinti su realybe? Laimei, turime ir daugiau paliudijimų. Jau Mindaugo gyvenimo saulėlydyje kunigaikštis Treniota kartu su žemaičiais atvyko pas jį ir ėmė įkalbinėti atsimesti nuo krikščionybės, palaikyti pagonis. Štai ištrauka iš „Eiliuotosios Livonijos kronikos“:
Būtų, didelė kvailystė,
Jei krikščionys nugalėtų
Žemaičius, tuojau pražūtų
Tavo garbė ir visa karalystė.
Valdiniu turėtum likti Tu pats ir vaikai tavo.
Kaip gali toks aklas būti?
Juk išmintingu laikomas esi,
Toks elgesys tau būdavo nežinomas.
Jei krikščionis tu apleisi,
Žemaičių pagalbą gausi.
Tiek lietuviai, tiek žemaičiai Mindaugą laikė išmintingu valdovu, priimančiu apgalvotus sprendimus. Jo vardas atitiko charakterį. įžvalgos, strateginiai ėjimai buvo stiprioji jo charakterio pusė, ne vien švaistymasis kalaviju.
Garbė po mirties
Skaitydamas viduramžių rašytinius šaltinius susidarai vaizdą, kad ano meto visuomenė buvo daug impulsyvesnė už mus. Rimtų konfliktų kildavo, regis, dėl nieko. Nepasidalijo kalavijuočiai su latviais ir lyviais avilių ir dirvų - jau ir susirėmimas, kuris baigėsi lyvių sukilimu ir didelėmis bėdomis abiem pusėms. Lietuviai apiplėšė ne tuos estus (nors buvo įsitikinę, kad sutarties nepažeidė) - tuoj taikos sutartis sulaužoma ir prasideda kovos. Atrodo, apie pasekmes nelabai būdavo galvojama.
Tačiau prisiminkime ano meto žmonių gyvenimą. Vidutinė amžiaus trukmė - vos 20-40 metų, taigi gyvenimas labai trumpas. Be to, kupinas netikrumo. Negana, kad žmones šienaudavo ligos, kiekviena diena galėdavo būti paskutinė, jei netikėtai atjojęs priešas užpuls gyvenvietę. O jau išjojus į žygį pavojai slypėdavo už kiekvieno kampo. Tad ką daryti bėdžiui žmogui? Tik džiaugtis šia diena.
Svarbiausias anų laikų dvasinis turtas buvo garbė. Mes daug žinome apie viduramžių riterių kultūrą, kurioje garbė vaidino nemenką vaidmenį. Tačiau veikiausiai ir pagonims, nors jie ir neturėjo rašto, buvo svarbi garbės sąvoka. Aišku, garbę jie suprato turbūt kitaip nei krikščionių riteriai, bet tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjo patys kontroliuoti. Ir galingas valdovas, ir bevardis žmogelis galėjo bet kada būti nužudytas karo žygyje, išduotas sąmokslininkų ar apiplėštas, ir tik vienintelė garbė buvo paties žmogaus rankose - jis galėjo ją išsaugoti arba savo noru prarasti. Istoriniuose šaltiniuose aprašoma, kad vos keli jotvingiai stojo į mūšį su šimtu kartų didesne priešo kariuomene vien todėl, kad tikėjosi, jog po mirties bus apdainuoti dainose. Jau pasakojau apie Daugeručio savižudybę, minėjau, kad lietuvių kariai net pasikardavo, jei pralaimėdavo mūšį. Tai buvo garbingiau, nei likti gyvam, bet suniekintam. Galbūt lietuviams ne mažiau nei gyvenimas rūpėjo tai, ką bendruomenė kalbės apie juos po mirties, ar apdainuos dainose. Beje, „užmiršti“ ir „mirti“ yra bendrašakniai žodžiai. Užmarštis - tai mirtis. Labai gali būti, kad tie, kurie pasielgdavo negarbingai, būdavo tiesiog užmirštami, o tai daug didesnė bausmė už mirtį.
Kas bus rytoj?
Taigi anoje visuomenėje impulsyvumas buvo norma. Ir štai čia Mindaugas išsiskyrė iš kitų kunigaikščių. Jis neabejotinai suprato svarbią tiesą: jei nori tapti galingesnis už kitus, privalai galvoti strategiškai, ne vien tik apie šią dieną. Jo sprendimai buvo giliamintiški. Suvienyti lietuvių žemes nebuvo labai lengva. O svarbiausia, Mindaugas suprato karūnos reikšmę, ruošė sau įpėdinį. Žinome, kad lietuviai buvo puikūs kariai, mokėjo valdyti ginklą, nusimanė apie mūšio taktiką. Tačiau Mindaugas pranoko visus, jis privertė kitus kunigaikščius pasitraukti jam iš kelio arba pats juos pašalino. Jis žvelgė kitokiu žvilgsniu, iš kitokios perspektyvos, mąstė strategiškai ir išmintingai. Jo sprendimai, iš pradžių daug kam galbūt atrodę netinkami, vėliau davė puikių vaisių. Tą pripažino ir jo valdiniai, ir kitų kraštų valdovai.
[...]
3. Mindaugas pasirodo istorijos arenoje
Apie mokyklas pagoniškoje Lietuvoje turime tik vieną užuominą: kad lietuvius ir jotvingius (tikriausiai turimi omenyje kilmingieji) nuo mažumės auklėja auklės, todėl jie labiau linkę j krikščionybę, kitaip nei žemaičiai, kurie nieko apie Evangeliją negirdėję.
Ką, turėjo mokėti kunigaikščiai
Pagoniškoje Lietuvoje neabejotinai buvo moterų, kurių pareiga buvo rūpintis kunigaikščių vaikais - ne tik juos prižiūrėti, bet ir pamokyti, kad šie bent jau nutuoktų apie savo kraštą. Kas buvo tos auklės, sunku pasakyti. Gal specialiai atsivežtos iš krikščioniškų kraštų, gal vergės, pagrobtos per karo žygį. Kad ir kaip ten būtų, senovės lietuviai suprato, jog vaikus būtina lavinti, antraip sūnūs nieko nenutuoks apie gyvenimą ir aklai pasikliaus sėkme, o tai būtų neišmintinga.
Ko tėvai privalėjo išmokyti savo sūnus? Pirmiausia - kautis. Jau minėjau išlikusį žaislinį arbaletą, kuriuo žaidė kažin koks vaikas Vilniaus pilyje. Vadinasi, berniukai nuo mažų dienų buvo pratinami prie ginklų, mokėsi valdyti kalaviją, šaudyti iš lanko.
Paprastas karys turėjo būti ištvermingas. Tačiau kunigaikščių vaikams to nepakako - jie turėjo mokytis mūšio taktikos. Lietuviai turėjo savą taktiką, tad būsimasis valdovas privalėjo ją gerai išmanyti, mokėti vadovauti kariuomenei, duoti tikslius ir aiškius įsakymus: kada pulti, kada atsitraukti. Viso to vaiką tikriausiai išmokydavo pats tėvas arba jam pavaldūs karo vadai.
Valdovo sūnui derėjo mokėti keletą kalbų, bent jau rusėnų, kad galėtų susikalbėti su savo valdiniais. Kai kurie kunigaikščiai (tarkim, ištikimas Mindaugo valdinys Parbus) mokėjo ir vokiečių kalbą. Kalbų vaikus veikiausiai išmokydavo į valdovo dvarą atklydę nuotykių ieškotojai arba belaisviai.
Būsimasis valdovas turėjo sugebėti orientuotis aplinkoje: jei žygiuoja į Plocką, neturėtų nuklysti į Rygą. Beje, orientuotis aplinkoje nėra lengva. Šiandien keliai puikūs, nuorodų daug, dažnas savo automobilyje turi GPS sistemą, o vis tiek pasiklysta, tad ką kalbėti apie anuos laikus, kai nebuvo plačių ir aiškių kelių, juo labiau lentelių su miestų pavadinimais. Tiesa, gamta nebuvo vien laukinė, keliai jau egzistavo, ir kariuomenės galėjo jais pasinaudoti. Miestai buvo maži, bet dažniausiai įsikūrę prie vandens telkinių, tad rasti juos nebūdavo taip jau sunku. Be to, visada būdavo siunčiami žvalgai, kad išžvalgytų kelią, jei reikia, papirktų vietinius gyventojus, kad šie palydėtų karius į pageidaujamą vietovę.
Pirmieji mūsų kraštų žemėlapiai buvo sudaryti tik XIV a., tad geografines žinias tekdavo perduoti žodžiu. Kas nors turėdavo papasakoti, kurioje šalyje yra turtingų miestų, kuriose šalyse prekiaujama druska, pipirais, brangiais šilkais. Buvo svarbu išaiškinti, kur plyti kieno valdos, kur ir kokios tautos gyvena.
Negana to, būsimasis valdovas turėjo mokytis ir geopolitikos: su kuo dabar draugaujama, o kas yra priešai. Kur galima lengvai prisiplėšti grobio, o kur geriau nelįsti. Su kuo galima sudaryti sąjungą, o kas - mirtinas priešas.
Be to, reikėjo turėti žinių apie svetimų kraštų dievus (ar Dievą), apie kultūrinius papročius, kad bendraujant neįžeistų netinkamas mostas ir vien dėl to sugalvota politinė kombinacija nenueitų šuniui ant uodegos.
Aišku, būsimasis valdovas turėjo perimti savo genties papročius, suprasti, ką privalo daryti geras valdovas, o ko daryti nereikia, kas leistina jam pačiam, o kas draudžiama.
Pagaliau, valdovui reikėjo informacijos: kur įvyko sąmokslas, kas ką nužudė, kas perėmė valdžią, ką veikia tiesioginiai priešai. Kiekvienas valdovas turėjo turėti šnipų tinklą. Aišku, naudodavosi pirklių teikiamomis žiniomis, mat keliautojai išgirsdavo daug naujienų, bet reikėjo ir tokių žmonių, kurie specialiai rinktų žinias ir, svarbiausia, nedelsdami perduotų jas valdovui. Geras valdovas turėjo mokėti pasinaudoti gauta informacija.
Štai kiek dalykų anais laikais turėjo išmanyti valdo-vas. Tai - minimumas, kurį derėjo įsisavinti iki paauglystės (tais laikais vyrai anksti subręsdavo).
Panašią mokyklą turėjo išeiti ir būsimas Lietuvos karalius Mindaugas, „daug minčių turintis“ vyras.
 |
| Mindaugo paminklas Vilniuje |
Mindaugo pasirodymas
Pirmą kartą Mindaugas istoriniuose šaltiniuose paminimas 1219-aisiais. Jam turėjo būti apie devyniolika metų. „Hipatijaus metraštyje“ (Hipatijaus (Ipatijaus) metraštis, arba Voluinės metraštis - seniausias išlikęs XII—XIII a. bažnytine slavų kalba rašytas Pietų Rusios metraštis) rašoma, kad sutartį dėl taikos su Haliču-Voluine sudarė 21 kunigaikštis (Anot istoriko Edvardo Gudavičiaus, tai rodo, jog tuo metu jau egzistavo lietuvių žemių konfederacija, kita vertus, vieno valdovo dar nebuvo, nors hierarchija jau formavosi). Išskiriami penki vyriausieji kunigaikščiai; jie paminimi tokia tvarka: „...štai vyriausieji Živinbudas, Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Viligaila...“ Ar išvardijimo tvarka ką nors reiškė, ar pirmiau paminėtasis - tai galingesnis? Istorikai mano, kad suminėta ne atsitiktine tvarka. Metraštininkas nurodo giminystės ryšius, bet broliai kažkodėl nepateikiami greta: Dausprungas ir Mindaugas - sugrupuoti, o Daujotas ir Viligaila - ne. Tai gali būti užuomina, kad egzistavo hierarchija.
Jei iš tiesų taip, ką matome? Ogi kad Mindaugas tuo metu nebuvo galingiausias, nes tarp vyriausiųjų kunigaikščių minimas priešpaskutinis. Negana to, jo brolis Dausprungas paminimas anksčiau, o Mindaugas apibūdinamas kaip „jo brolis“. Tikriausiai Mindaugas iš tiesų buvo jaunesnis brolis.
Ką žinome
Mindaugas turėjo brolį - Dausprungą. Gal brolių buvo ir daugiau, bet apie kitus žinių neišliko. Mindaugas turėjo ir dvi seseris; jų vardų nežinome, tačiau viena ištekėjo už Nalšios žemės kunigaikščio ir pagimdė Lengvenį. Kas buvo kitos Mindaugo sesers vyras, istoriniai šaltiniai žinių nepaliko, bet žinome, kad ji pagimdė Treniotą. Šie du vyrai - Lengvenis ir Treniota - Mindaugo gyvenime suvaidins svarbų vaidmenį.
Mindaugas šeimoje turbūt nebuvo vyriausias sūnus, nes ne jam atiteko didžiausias tėvo, galingo kunigaikščio, palikimas. Tikriausiai įpėdiniu turėjo tapti vyriausiasis sūnus - Dausprungas. Galbūt Mindaugas buvo laikomas per daug mąsliu vaiku, kuris prieš veikdamas ilgiau galvoja. O gal jis buvo itin ambicingas, trokštąs įrodyti savo svarbą. Bet kokiu atveju, konkurencija tarp brolių vėliau baigsis kruvinais įvykiais. Beje, Mindaugo ir Dausprungo motinos galėjo būti skirtingos. Dėl to irgi būtų galėję kilti įtampos ir paaiškintų Mindaugo ambicingumą.
O dabar metas papasakoti netikėtumų ir stulbinamų posūkių kupiną istoriją apie tai, kaip Mindaugas pasikrikštijo ir gavo karūną.
5 Didžioji Mindaugo gyvenimo meilė – Morta
Siekiant užkariauti moters širdį, galima padaryti bet ką. Pavyzdžiui, nužudyti jos vyrą ir ją vesti. Karūnuoti ją karaliene. Tartis su ja, sprendžiant valstybės reikalus. Tai ne istorinės muilo operos scenarijus, o mūsų karaliaus Mindaugo ir jo žmonos Mortos gyvenimo epizodai.
Ryškiausia tarp moterų.
Karalienė Morta - pirmoji moteris, įspaudusi mūsų istorijoje ryškų pėdsaką. Pirmoji moteris, paminėta istoriniuose šaltiniuose, - tai Daugeručio dukra, ištekinta už Jersikos kunigaikščio Visvaldžio.
Pirmoji moteris, kuri kartu su vyrais pasirašė sutartį, - Plikienė (matyt, pagal vyrą); tai buvo sutartis, 1219 metais sudaryta su Haliču-Voluine (pamenate, tarp tų kunigaikščių buvo ir Mindaugas). Istorikai laužo galvas, kaip Plikienė ten atsidūrė: gal globojo mažametį sūnų, gal pavadavo sergantį vyrą?
Na, o pirmoji moteris, kurios vardą (pagonišką) žinome - Gaudemantė, Traidenio dukra, nutekinta į Plocką.
„Morta yra viena iš nedaugelio lietuvių pagonių moterų, kurių paveikslą galime nupiešti. Apie ankstesnių lietuvių valdovų žmonas tokių žinių neturime“, - sako istorikas dr. R. Petrauskas.
Mortos tėvas buvo galingas kunigaikštis (Yra nuomonių, kad Mortos gimtinė - Saulės žemė (Šiaulių kraštas). Juk jis ištekino Mortą už stipraus žemaičių kunigaikščio Vismanto, o Mortos seserį - už drąsaus nalšėniškio Daumanto. Vadinasi, Mortos šeima priklausė to meto lietuvių elitui. Ir tai lėmė, kaip dabar taktiškai pasakytume, komplikuotų elito santykių su Mindaugu pradžią.
Ar Morta mylėjo sava pirmąjį vyrą Vismantą
Ir atžygiavo Mindaugas, sutelkęs didžiules pajėgas, prieš Vykinto pilį, vardu Tverai. Iš pilies išjojo Tautvilas, Danieliaus rusai ir polovcai, o su jais ir žemaičiai bei daug pėsčiųjų, [karių]. Jiems vejantis, polovcų narsuolis [strėle] pataikė Mindaugui į šlaunį, ir Mindaugas grįžo į savo žemę, [tačiau vėliau dar] daug tarpusavyje kariauta. Vismantas žuvo prie tos pačios pilies.
Mindaugui tik koją sužeidė, o Vismantas žuvo (paskui Mindaugas dar nužudė ir Vismanto brolius Gedvilą ir Sprudeikį). Vismanto žmona tapo laisva, ir Mindaugas ją vedė.
Kokie buvo vestuvių papročiai Lietuvoje, mes nežinome. Gal lietuviai, anot Petro Dusburgiečio, kaip prūsai pirkdavo sau žmonas? Gal galėjo turėti jų kelias? Viena žinome tikrai: Mindaugas jau buvo vedęs (pirmą ar ne pirmą kartą, nežinome) ir turėjo sūnų Vaišvilką. Toji jo žmona dalyvavo įsimintinoje puotoje, iškeltoje Livonijos krašto didžiajam magistrui Andriui Štirlandiečiui. Tačiau vėliau šaltiniai apie ją neužsimena. Kur ji dingo? Galimi keli variantai: Mindaugas su ja išsiskyrė (jei tai leido lietuvių papročiai) arba ji mirė (archeologai randa daugybę viduramžių kapų, kuriuose palaidotos jaunos moterys).
Pažvelgę į kunigaikščių asmeninį gyvenimą pamatysime, kad dažnas buvo vedęs kelis kartus. Tais ankstyvų mirčių laikais tai buvo greičiau taisyklė nei išimtis. Gimdyvėms tekdavo pasikliauti vien dievų pagalba ir ne visoms sekdavosi taip, kaip pasisekė Algirdo žmonai Julijonai, kuri pagimdė keturiolika vaikų. Džiaugsmas sulaukus naujagimio dažnai virsdavo netekties skausmu, ir kunigaikščiui vėl reikėdavo ieškotis naujos žmonos.
Kad ir kaip ten buvo, Mindaugas nutarė, jog nužudyto Vismanto žmona turi atitekti jam.
Negi karalius negalėjo susirasti laisvos merginos? Negi nebuvo jaunų gražių kunigaikštyčių?
Dabar galime tik spėlioti: gal Mindaugas ir Morta jau seniai mylėjo vienas kitą? Gal būsimasis karalius tiesiog išvadavo mylimą moterį, nekenčiančią savo vyro Vismanto? O galbūt ir nieko asmeniška: tiesiog Vismantas rėmė Mindaugo priešą Tautvilą, dalyvavo mūšyje ir žuvo.
„Morta buvo įrankis Mindaugo valdžiai plėsti, - sako istorikas dr. A. Dubonis. - Tam tikras turto ir teritorijų užvaldymo įteisinimo įrankis, turto ir nuosavybės šaltinis bei garantas.“
 |
| Paminklas Mindaugui ir Mortai Agluonoje (skulptorius Vidmantas Gylikis) |
Prof. R. Petrausko nuomonė tokia: „Manau, Vismantas tiesiog žuvo politinio konflikto metu. O Mortos tėvas buvo kilmingas ir galingas. Jos sesers vyras, Nalšios kunigaikštis Daumantas, - taip pat vienas iš svarbiausių to meto kunigaikščių, tad Mindaugui buvo svarbu turėti tokių sąjungininkų. Vesdamas Mortą Mindaugas dar geriau įsitvirtino Lietuvoje. Mindaugo ir Mortos santuoka, manau, buvo politinis sprendimas.“
Štai kur antrųjų Mindaugo vedybų paslaptis: galingas Mortos tėvas, Mindaugo siekis dar labiau įtvirtinti savo valdžią, gauti daugiau žemių. Mindaugui reikėjo ne bet kokios žmonos, o tokios, kuri suteiktų jam dar daugiau galios. Štai kodėl jis, antrą kartą vesdamas, neieškojo jaunos ir nekaltos mergaitės, o paėmė priešo žmoną.
Keistokai mums skamba tai, kad Mindaugas vedė moterį, kurios vyrą nužudė. O gal nežudė? Gal Vismantas krito mūšyje? Kita vertus, galėjo ir nužudyti.
Galbūt Vismantas pateko į nelaisvę, ir Mindaugas liepė nukirsti jam galvą arba pakarti. O gal ir nukankinti, kaip lietuviai prie Cėsio (Vendeno) pasielgė su vargšu Trikatujės žemės valdovu Talibalda. Istoriniai šaltiniai mums nepaliko nė užuominų, tad nebespėliokime.
Kokie buvo Vismanto ir jo žmonos Mortos santykiai? Šito mes taip pat nežinome. Tačiau aišku viena: Vaišvilkui žuvus, Morta danties ant Mindaugo negalando. Istoriniai šaltiniai kalba apie labai gerus jųdviejų santykius. Mindaugas pateikiamas kaip dėmesingas vyras ir tėvas: jis tariasi su Morta dėl valstybinių reikalų, rūpinasi jųdviejų vaikais Rukliu ir Rupeikiu. Išsirūpino, kad po jo mirties vienas iš sūnų būtų karūnuotas. Tai - toliaregiškas politinis žingsnis.
Ar karalienė Morta valdė Lietuvą
Istorikai, regis, nėra atkreipę dėmesio į Mortos vardo reikšmę. Tad pasvarstykime dabar.
Koks buvo pagoniškas Mortos vardas, mes nežinome. Mindaugo, priešingai, nežinome krikščioniško vardo. Rygoje sėdintys vokiečių metraštininkai puikiai žinojo, kokį krikščionišką vardą pasirinko Mindaugas, tačiau niekur jo nemini. Gal taip elgėsi tyčia? Labai gali būti. Kronikos buvo rašomos ir perrašinėjamos tuo metu, kai Mindaugas, spaudžiamas Treniotos, vėl pradėjo puldinėti buvusį sąjungininką Livonijos ordiną. Ordino metraštininkams reikėjo parodyti, kad Mindaugas - ne tikras krikščionis, o apgavikas, dėl to net švento vardo rašyti neverta (beje, nežinome ir Mindaugo priešo Tautvilo krikščioniško vardo).
Karalienė Morta, kitaip nei jos vyras, buvo uoli krikščionė.
„Martha“ aramėjų kalba reiškia „namų valdovė, viešpatė“. Naujajame Testamente Morta - Marijos iš Betanijos kaimo ir Lozoriaus sesuo. Būtent ji regėjo, kaip Jėzus iš mirusiųjų prikėlė jos brolį Lozorių. „Namų valdovė, viešpatė“ - štai tokį krikščionišką vardą pasirinko Mindaugo žmona. Šis vardas tikriausiai turėjo kitiems priminti, kad nuo šiol ji - nebe kunigaikščio, o paties valdovo namų šeimininkė. Juk ir Mortai reikėjo įsitvirtinti Mindaugo aplinkoje. Krikštas iškart po vedybų buvo puiki proga tai padaryti. Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad Mortos - namų valdovės, viešpatės - nuomonė buvo svarbi sprendžiant valstybės reikalus. Kai žemaičiai atvyksta į Mindaugo dvarą, jie kalbasi su Treniota, paskui su Mindaugu ir Morta.
Būtent Morta įtikinėjo Mindaugą neatsimesti nuo krikščionybės ir nekariauti su Livonijos ordinu, o Treniotą pavadino beždžione. Štai koks iškalbingas aprašyrnas „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“:
Mielas valdove, apsvarstyki,
Ką aš tau, vargšė Morta, pasakysiu:
Pagrįstai turiu gailėtis,
Kad Treniotos patarimo
paklausei ir jį įvykdei,
Turi dėl to gailėtis.
Pasakysiu tau aš tiesiai:
Jei manęs būtum paklausęs,
Būtų tau dabar geriausiai.
Magistras pagerbė tave
Ir tavo žmones, ir mane
Įvairiausiais būdais:
Jis parūpino karūną
Tavo karališkajai garbei.
Jis savo dvasininkus pasiuntė,
Kurie tau Tiesą paskelbė.
Tu dabar klausai beždžionės,
Turiu minty Treniotą,
Jis išdavė tave.
Iš kur kronikininkai žinojo apie intymius pokalbius, kurie vykdavo tarp Mindaugo ir Mortos? Ogi kai Mindaugas sudarė sutartį su Livonijos ordinu, jo dvare neišvengiamai turėjo apsigyventi vokiečių; jie ne tik patarinėjo Mindaugui, bet ir pranešdavo žinias Rygai.
Be to, žinome, kad, Mindaugui atsimetus nuo krikščionybės, Mortos prašymu buvo leista grįžti į Rygą jos nuodėmklausiui Zivertui, kuriam ji, matyt, patikėdavo visas savo paslaptis. Šis grįžęs ir papasakojo daug Mindaugo ir Mortos pokalbių detalių.
„Tai buvo jau subrendusių žmonių santuoka, - sako istorikas dr. R. Petrauskas. - Vien tai, kaip Ordinas pateikia Mortos žodžius, atspindi jos charakterio tvirtumą.
Aišku, Mindaugas išklausė žmoną, bet nusprendė savaip.
Karalius tuomet žmonai pasakė,
Pasiryžimą jos pamatęs:
„Sprendimą jau esu padaręs,
Leisk šį pokalbį pabaigti,
Tu taip nieko nelaimėsi,
Nei man gera padarysi..."
Mortą matome ne tik kaip mylimą Mindaugo žmoną, bet ir kaip patarėją, su kuria jis aptaria politines aktualijas. Aišku, tie užrašyti dialogai iš dalies galbūt iškraipyti, bet kronikininkui tikrai nebuvo jokio reikalo klastoti dokumento ir apgaudinėti. Akivaizdu, kad Mindaugas, priimdamas svarbius sprendimus, tardavosi su Morta ir balansavo tarp Mortos ir dvariškių grupuotės siūlomų sprendimų. Morta atstovavo krikščionims palankiai santykių su Ordinu palaikyme linijai, o Mindaugo sūnėnas Treniota buvo lyderis grupuotės, kuri ragino nutraukti draugiškus santykius su Ordinu ir toliau tęsti prieš jį kovą kartu su žemaičiais.“
Tai, kad su Morta buvo aptarinėjami valstybės reikalai, byloja, jog ji dalyvavo valstybės valdyme. Kokią įtaką ji darė? Turbūt labai nemenką. Tikriausiai ne vieną valstybei svarbų sprendimą lemdavo jos žodis. Ji rūpinosi savo vaikais, buvo stipri moteris, pripažinta to meto kunigaikščių. Karalienė Morta - itin ryški XIII a. asmenybė, kurios vardo nevalia pamiršti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą