Beveik gimtoji Airija... Beveik

Lietuviai jau tokie... kaip ir visos mažos tautos.... norime, kad tie, kurie gyvena mūsų žemėje, domėtųsi - mūsų kalba, mūsų literatūra, mūsų įstatymais. Visai teisėti lūkesčiai, sakyčiau.

O mes patys? ar mūsų tautiečiai, radę naujus namus Airijoje, Anglijoje, Norvegijoje, Ispanijoje domisi tų šalių kultūra, papročiais, įstatymais? Norvegijoje, jau žinome, nesidomi net įstatymais, tiesiogiai liečiančiais juos pačius, o kitur? 

 Airija. Tūkstančiai lietuvių čia jau gyvena daugiau nei dešimtmetį.

 Kokia kalba daugiausia kalba? Anglų? ar? airių - gaelų kalba? Taip, yra ir airių kalba, buvusi primiršta, nes anglų įtaka padarė savo - dalis tautos primiršo savo prigimtinę kalbą. Argi ne panašu su Lietuva?

Pirmieji raštai Airijoje užfiksuoti jau VII amžiuje, vienuoliai rašė ir lotyniškai, ir airiškai. Tryliktame amžiuje atėjo anglų kalba ir ilgainiui užgožė airiškąją - ir kalbą, ir raštiją. Kaip dažnai būna, į metropoliją išvyko ir tie, gabiausieji, atkakliausieji, tad airiai didžiuojasi ir tais, kurie yra "airių kilmės", nors rašė angliškai... Sąrašas ilgas - Džonatanas Sviftas, Oskaras Vaildas, Lorencas Sternas, Bernardas Šou, ir aišku - XX amžiaus rašytojai - V.B. Jetsas, Samuelis Beketas ir aišku, mūsų "teksto skaitymui" autorius Džeimsas Džoisas.

 Ką turi airiai, silpną agrarinę šalį sugebęję atskirti nuo Anglijos ir pakelti į aukštumas, jog, buvusi emigrantų šalimi, tapo patrauklia imigrantams? nežinau. Bet jei sužinosiu, būtinai pasidalysiu :)

VIJOKLIŲ DIENA

Senis Džekas su kartono gabalu subraukė blėstančias žarijas ir atsargiai užbėrė ant nubalusių anglių krūvos. Jo veidą tuomet apgaubė tamsa, bet kai jis vėl ėmė vėduoti, ant

James Joys

priešinės sienos ištįso tupinčio žmogaus šešėlis, ir veidas vėl išniro iš tamsos. Tai buvo seno žmogaus veidas, labai liesas ir apžėlęs. Drėgnos mėlynos akys mirksėjo prieš šviesą, drėgna burna tarpais atvipdavo, o užsičiaupdama sučepsėdavo. Kai ugnis įsigavo, jis atrėmė kartono gabalą į sieną, atsiduso ir tarė:
- Dabar gerai, ponas O’Konorai.
O’Konoras, žilstelėjęs jaunas vyras daugybės dėmių ir spuogų subjaurotu veidu, buvo bebaigiąs sukti popieriuką su tabaku į dailią suktinę, bet užkalbintas susimąstė ir savo kūrinį vėl išvyniojo. Paskui susimąstęs ėmė sukti iš naujo ir kiek pagalvojęs lyžtelėjo popieriuką.
- Ponas Tirnis nesakė, kada ateis? - kimiu falcetu paklausė jis. - Nesakė.
O’Konoras įsikišo suktinę į burną ir ėmė graibytis po kišenes. Išsiėmė pluoštelį plono kartono kortelių.
- Paduosiu degtuką, - tarė senis.
- Nesirūpinkit, bus gerai šitos, - pasakė O’Konoras.
Jis išsirinko vieną kortelę ir perskaitė, kas joje išspausdinta:
MIESTO TARYBOS RINKIMAI KARALIŠKOSIOS BIRŽOS RAJONAS 50 (Karališkosios biržos rajonui priklauso Pilis, Anglijos vyriausybės skiriamo lordo vietininko rezidencija, taip sakant, Airijos politinis ir administracinis centras). 
Ponas Ričardas Dž. Tirnis, įstatymo dėl beturčių įdarbinimo vykdytojas, maloniai prašo Jūsų balso ir paramos per ateinančius rinkimus Karališkosios biržos rajone.
O’Konoras buvo Tirnio agento pasamdytas apvaikščioti vienos rajono dalies rinkėjus, bet kadangi oras buvo bjaurus, o batai leido vandenį, jis didžiąją dienos dalį prasėdėjo prie židinio Komiteto būstinėje Viklou gatvėj su senuoju sargu Džeku. Jiedu ten suėjo, vos tik pradėjus temti. Buvo spalio šeštoji, trumpa, šalta, slogi diena.
O’Konoras nuplėšė kortelės kraštą, prikišo prie ugnies ir užsidegė suktinę. Liepsna apšvietė tamsų žvilgantį vijoklio lapelį švarko atlape. Senis įdėmiai stebėjo, ką jis daro, o paskui, anam rūkant, vėl paėmęs kartono gabalą, pradėjo lėtai vėduoti ugnį.
- Taip taip, - tarė jis, pratęsdamas ankstesnę šneką, - nežinai žmogus, kaip tuos vaikus ir beauklėt. Kas būtų pagalvojęs, kad maniškis nueis tokiais keliais! Ir Krikščionių brolijos mokyklon leidau, ir ko tik nedariau, o še tau - girtuoklis. O norėjau, kad žmogus būtų.
Pavargusia ranka jis vėl padėjo kartoną.
- Senas tik kad esu, antraip aš jam parodyčiau! Paimčiau lazdą ir tol duočiau į kailį, kol sveikata leistų, kaip kad seniau darydavau. Močia, žinai gi, visaip lepina, popina...
- Taip vaikai ir išdirgsta - pasakė O’Konoras.
- Tikrai kad taip, - pritarė senis. - Ir dėkui nepasakys, greičiau aprėks. Kai tik pamato, kad parėjau lašelį paėmęs, tuoj šoka manęs uiti. Kas ir bebus, kad sūnūs šitaip su tėvais šneka?
- O kiek jam metų? - paklausė O’Konoras.
- Devyniolika, - atsakė senis.
- Ko nepristatot jo prie darbo?
 - O kaipgi, kai baigė mokyklą, kiek aš jam, latrui, nekaliau. „Nepenėsiu tavęs, - sakau. - Ieškokis darbo“. Bet kai stoja kur dirbt, dar blogiau: viską prageria.
O’Konoras užjaučiamai pakraipė galvą, o senis nutilo ir įsispoksojo į ugnį. Kažkas atidarė duris ir šūktelėjo:
- Sveiki! Čia kas - masonų posėdis?
- Kas ten? - atsiliepė senis.
- Ką čia veikiat patamsy? - paklausė balsas.
- Tai jūs, Hainsai? - paklausė O’Konoras.
- Aš aš. Ką čia veikiat patamsy? - tarė Hainsas, įžengdamas į šviesą.
Tai buvo aukštas, lieknas jaunuolis šviesiai rudais ūsais. Ant skrybėlės kraštų virpėjo lietaus lašeliai, puspalčio apykaklė buvo pastatyta.
- Na, Matai, - tarė jis O’Konorui - kaip reikalai?
O’Konoras pakraipė galvą. Senis nuėjo nuo židinio ir, paknapinėjęs po kambarį, grįžo su dviem žvakėm, kurias vieną po kitos prikišo prie ugnies ir nunešė ant stalo. Žvakės apšvietė pliką kambarį, o džiugi ugnies spalva nublanko. Kambario vidury stovėjo nedidelis stalas, ant kurio pūpsojo kaugė popierių. Hainsas pasirėmė į židinio atbrailą ir paklausė:
- Jis jums jau užmokėjo?
- Dar ne, - atsakė O’Konoras. - Neduok Dieve, kad tik nepaliktų šįvakar mūsų dykom kišenėm!

Dublinas XIX amžiuje. Britų biblioteka

Hainsas nusijuokė.
- Užmokės, užmokės. Nebijokit, - tarė jis.
- Jeigu rimtai žada, būtų gerai, kad ilgai netrauktų, - pasakė O’Konoras.
- O jūs kaip sakot, Džekai? - pašaipiai paklausė Hainsas senį.
 Senis grįžo į savo kėdę prie židinio sakydamas:
- Šitas bent turi iš ko. Tai ne anas dykūnas.
- Koks „anas dykūnas“? - paklausė Hainsas.
- Kolganas, - su panieka atsakė senis.
- Jūs taip sakot tik dėl to, kad Kolganas - darbo žmogus? Kuo geras, doras mūrininkas blogesnis už smuklininką, a? Ar darbo žmogus neturi teisės būt išrinktas į miesto valdžią kaip bet kas kitas? O gal dar didesnę turi teisę negu tie karjeristai, kur keliaklupsčiauja prieš kiekvieną tituluotą tipą. Ar ne tiesa, Matai? - tarė Hainsas, kreipdamasis j O’Konorą.
- Ko gera, tu teisus, - pasakė O’Konoras.
- Kolganas - paprastas, doras žmogus, ne tinginys. Jis nori taryboj atstovaut darbo žmonių klasei. O šitam tipui, kuriam jūs parsisamdėt, terūpi šilta vietelė.
- Darbo žmonės, aišku, turi turėt atstovą, - pasakė senis.
- Darbo žmogus, - tarė Hainsas, - gauna tik į kuprą ir nieko į putrą. O juk darbas sukuria viską. Darbo žmogus neieško šiltos vietelės sūnums, brolvaikiams ir pusbroliams. Darbo žmogus nesumins į  purvą Dublino garbės, kad įtiktų vokiečiui monarchui (Edvardas VII (1841-1910), Anglijos karalius nuo 1901 m. Kaip ir jo tėvai, karalienė Viktorija ir princas Albertas, palaikė glaudžius ryšius su Vokietija.).
- Kaip tą suprast? - paklausė senis.
- Ar nežinot, kad ruošiamasi įteikt sveikinimo adresą karaliui Edvardui, jei kitais metais jis atvyks čia? Kam mums laižyti padus kažkokiam svetimam karaliui?
- Mūsiškis už adresą nebalsuos, - tarė O’Konoras. - Jis eina pagal nacionalistų sąrašą (Tai reiškia, kad Tirnis priklausė airių homrulerių partijai, kurioje po Parnelio atsistatydinimo 1890 m. įvyko skilimas.)
- Sakot, nebalsuos? - tarė Hainsas. - Dar labai pažiūrėsim, ar balsuos, ar ne. Aš jį pažįstu. Juk šitas Tirnis - tikra lapė snape!
- Dievaži, ko gera, tu teisus, Džo, - pasakė O’Konoras. - O vis dėlto norėčiau, kad jis greičiau atneštų skambančių.
Visi trys vyrai nutilo. Senis vėl ėmė braukti žarijas į krūvą. Hainsas nusiėmė skrybėlę, nukratė, o paskui atlenkė puspalčio apykaklę. Atlape žvilgėjo vijoklio lapelis.
- Jei šitas žmogus (Č. S. Parnelis.) būtų gyvas, - tarė jis, rodydamas lapelį, - apie sveikinimo adresą nebūtų nė kalbos.
- Teisybė, - pasakė O’Konoras.
- Oi Dievuli, tai buvo laikai! -tarė senis - Gyvenimas buvo panašesnis į gyvenimą.
Kambary vėl pasidarė tylu. Paskui pro duris įsispraudė judrus žmogutis varvančia nosimi ir smarkiai nuo šalčio paraudusiomis ausimis. Jis pribėgo prie židinio, trindamas rankas taip, lyg būtų norėjęs įžiebti kibirkštį.
- Nėr pinigų, vyručiai, - tarė jis.
- Sėskitės, ponas Henči, - pasiūlė savo kėdę senis.
-  Sėdėkit, Džekai, sėdėkit, - atsakė Henčis.
Jis linktelėjo Hainsui ir atsisėdo į kėdę, kurią jam užleido senis.
-  Ar apėjot Ondžiro gatvę? - paklausė jis O’Konorą.
- Taip, - atsakė O’Konoras, ieškodamas kišenėj mažos užrašų knygutės.
- Pas Graimzą buvot?
- Buvau.
-  Na ir ką jis žada?
- Nieko jis nežada. Sako: „Už ką aš balsuosiu, nesakysiu niekam“. Bet man rodos, kad su juo bus tvarka.
- Kodėl?
- Klausė, kas tokie iškėlė mūsiškio kandidatūrą. Pasakiau; paminėjau ir tėvą Berką. Man rodos, su juo bus tvarka.
Henčis ėmė šniurkšėti nosimi ir prieš ugnį nepaprastai smarkiai trinti rankas. Paskui tarė:
- Dėl Dievo meilės, Džekai, atneškit truputį anglių. Dar turi būt likę.
Senis išėjo.
- Nieko nebus, - tarė Henčis, kratydamas galvą. - Užklausiau tą mūsų šmikį, tai jis man: „Žinot, ponas Henči, kai matysiu, kad gerai einasi, pažadu - jūsų nepamiršiu“. Bjaurybė tikras! Garbės žodis, kitaip jo nepavadinsi!
- O aš ką sakiau, Matai? - tarė Hainsas. - Lapė snape!
- O, lapė kokių reta, - pasakė Henčis. - Su kiaulės akimis. Velniai jį trauktų! Užmokėtų kaip žmogus, tai ne:
„Žinot, ponas Henči, reikia pasitart su ponu Feningu... Ir taip daug pinigo išleidau“. Nagas, bjaurybė, velnio išpera! Pamiršo jau, matyt, tuos laikus, kai jo tėtušis Marijos gatvelėj turėjo panešiotų rūbų krautuvę.
- Tikrai? - paklausė O’Konoras.
-  Dievaži, - atsakė Henčis. - Nesat girdėjęs? Sekmadieniais, kai aludės uždarytos, vyrai, būdavo, užeina pas jį nusipirkt liemenės ar kelnių, broleli! O Lapės snapės tėvulis kamputy visada laikydavo užglaudęs juodą butelėlį. Suprantat dabar? Taigi va. Ten jis ir gavo pirmąsias pamokas.
Keliais gabalais anglies nešinas grįžo senis ir išdėliojo ant ugnies.
- Še tau kad nori! - tarė O’Konoras. - Tai ką, jis mano, kad mes dirbsim jam už dyką?
-  Niekuo negaliu padėt, - pasakė Henčis. - Aš pats, parėjęs namo, gal prie durų rasiu laukiančius antstolius.

Hainsas nusijuokė, pečiais atsistūmė nuo židinio atbrailos, pasirengęs išeiti.  

Karaliaus Edvardo VII vizitas į Airiją

- Karalius Edis atvažiuos - tada tai bus tvarkelė, - tarė jis. - Na vyručiai, aš tuo tarpu išeinu. Likit sveiki! Iki pasimatymo.
Jis lėtai išėjo iš kambario. Nei Henčis, nei senis nieko neatsakė, bet durims užsiveriant O’Konoras, kuris susimąstęs spoksojo į ugnį, nelauktai atsiliepė:
-  Iki, Džo!
Henčis truputį palaukė, tada galva mostelėjo į duris.
-  Sakykit man, - kreipėsi jis į vyrus, sėdinčius prie židinio, - kas čia atnešė šitą mūsų bičiulį? Ko jam prireikė?
- Ai, vargšas tas Džo! - tarė O’Konoras, mesdamas į ugnį nuorūką. - Jam irgi, kaip ir mums, bepinigė.
Henčis energingai šniurkštelėjo nosimi ir taip, nusispjovė, kad vos neužgesino ugnies, kuri protestuodama sušnypštė.
- Aš, atvirai sakant, štai kaip galvoju, - tarė jis. - Jis, man regis, ne mūsų stovyklos. Jeigu norit žinot - tai Kolgano šnipas. Užbėk, girdi, pašniukštinėk, kaip aniem sekasi. Tavęs niekas neįtars. Suprantat?
-  Ne, Džo doras žmogus, - paprieštaravo O’Konoras.
- Tėvas jo, taip, buvo doras, visų gerbiamas, - sutiko Henčis. - Daug kam senis Laris Hainsas kadaise padėjo. Bet kad mūsų bičiulis tyras kaip krištolas, didžiai abejoju. Aš žinau, po velnių, ką reiškia bepinigė, bet va kaip žmogus parazitu pavirsta - šito tai niekaip nesuprantu. Negi jis jau neturi nė lašelio savigarbos?
- Aš jo, kai ateina, su išskėstom rankom nepasitinku, - tarė senis. - Kam dirbi, dirbk, o mūsų čia nešnipinėk.
- Nežinau, - dvejodamas tarė O’Konoras, išsiimdamas suktinei popierių ir tabaką. - Man Džo Hainsas atrodo išties doras žmogus. Ir protingas, plunksną gerai valdo. Prisimenat, kaip jis tašė apie?..
-Jeigu norit, tai kai kurie iš šitų fenijų (Fenijai - slaptos Airių revoliucinės brolijos (įk. 1858) nariai, smulkiaburžuaziniai revoliucionieriai respublikonai. Veikė iki 20 a. pradžios. Dėl sektantiškos politikos ir individualaus teroro po 1870 m. nebeteko įtakos.) net per daug protingi, - pareiškė Henčis. - Žinot, ką aš, atvirai sakant, galvoju apie šituos tipus? Esu tikras, kad pusę jų išlaiko Pilis (Atseit jie dirba Anglijos naudai.).
-Kas ten žino, - pasakė senis.
-O aš tikrai žinau, - pasakė Henčis. - Pilies juodnugariai... Nesakau, kad Hainsas... Ne, po šimts, man regis, jis aukštėliau už juos... Bet yra vienas kilmingas žvairakis ponaitis - numanot, kokį patriotą turiu galvoj?
O’Konoras linktelėjo.
- Majoro Sero (H.Č.Seras (1764-1841) - Dublino meras 1798 m. Tarnavo anglams, aktyviai padėjo numalšinti 1798 m. sukilimą, garsėjo žiaurumu) tiesioginis palikuonis, jeigu norit žinot! Grynakraujis patriotas! Štai kas parduotų savo kraštą už keturis pensus - taip! - ir dar atsiklaupęs dėkotų Dievuliui, kad turėjo ką parduoti.
Kažkas pabarbeno į duris.
- Prašom! - tarė Henčis.
Tarpdury pasirodė žmogus, panašus į nusigyvenusį dvasininką arba į nusigyvenusį aktorių. Juodas užsagstytas drabužis buvo aptempęs trumpą liemenį, ir nebūtum galėjęs pasakyti, ar jis su dvasininko, ar pasauliečio apykakle, nes apspurusio surduto, kurio neaptrauktos sagos atspindėjo žvakių šviesą, apykaklė buvo pastatyta. Jis buvo su apvalia juodo standaus fetro skrybėle. Jei ne dvi rožinės dėmelės skruostuose, jo veidas, blizgantis nuo lietaus, būtų buvęs visiškai panašus į geltoną išrasojusį sūrį. Išreikšdamas nusivylimą, jis staiga pražiojo didžiulę burną ir tuo pat metu, išreikšdamas džiaugsmą ir nuostabą, išplėtė skaisčiai mėlynas akis.
- O, kunigas Kionas! - tarė Henčis, pašokdamas nuo kėdės. - Jūs? Prašom!
- Ne ne ne ne, - atstatęs lūpas, tarytum kalbėdamas su vaiku, išpylė kunigas Kionas.
- Užeikit gi, prisėskit!
- Ne ne ne ne! - maloniu įteikliu aksominiu balsu atsakė tėvas Kionas. - Netrukdysiu jums. Aš tik norėjau pažiūrėt, ar čia nėra pono Feningo...
- Jis „Juodajam erely“, - pasakė Henčis. - Bet gal įeitumėt, prisėstumėt.
- Ne ne, ačiū. Aš su nedideliu reikaliuku, - atsakė tėvas Kionas. - Tikrai labai ačiū.
Jis pasitraukė nuo slenksčio atgal, ir Henčis, pasičiupęs žvakę, nuėjo pašviesti laiptų.
- Oi, nereikia, nesivarginkit!
- Kad čia taip tamsu.
- Nieko nieko, aš matau... Tikrai labai ačiū.
- Jau nulipot?
- Jau, ačiū... Ačiū!
Henčis grįžo ir pastatė žvakę ant stalo. Ir vėl atsisėdo prie židinio. Kurį laiką visi tylėjo.
-Klausykit, Džonai, - tarė O’Konoras, nauja kartono kortele prisidegdamas cigaretę.
-Mm?
-Kas jis iš tikrųjų?
-Sunkus klausimas, - atsakė Henčis.
- Jiedu su Feningu, kiek suprantu, neperskiriami draugai. Abu dažnai būna pas Kavaną. Jis tikrai kunigas?
- Hm... manau, kad taip. Man rodos, jis, taip sakant, balta varna. Tokių pas mus, ačiū Dievui, nedaug, bet pasitaiko... Nelaimingas savotiškai žmogus...
- O iš ko jis gyvena?
- Irgi mįslė.
-Ar jis priklauso kokiai bažnyčiai ar?..
- Ne, - atsakė Henčis, - man regis, jis pats sau galva... Tegu Dievas man dovanoja, - pridūrė jis, - aš jau maniau, kad atnešė žadėtąjį porterį.
- O ar yra kokios nors mažos vilties sudrėkint gerklę? - pa-klausė O’Konoras.
- Mano irgi perdžiūvus, - pasakė senis.
- Tris kartus klausiau to šmikio, - paaiškino Henčis, - ar neatsiųs kokių dešimt butelių porterio. Dabar ir vėl paklausiau, o jis vienmarškinis kniūbso užsigulęs ant prekystalio ir šnibždasi su Kauliu iš miesto savivaldybės.
- Kodėl jam nepriminėt? - paklausė O’Konoras.
- Kol šnekėjosi su Kauliu, nenorėjau lįst į akis. Palaukiau, kol mane pastebės, tada sakau: „Kaip ten kažin dėl to reikaliuko, kur kalbėjau?..“ Nuramino: „Viskas bus gerai, ponas Henči“. Bet matyt, tam neūžaugai išėjo iš galvos.
- Jie ten kažką rezga, - susimąstęs tarė O’Konoras. - Mačiau vakar visus tris besišnibždant ant Safolko gatvės kampo.
- Man regis, aš numanau, - pasakė Henčis. - Jeigu nori šiais laikais atsisėst į mero kėdę, turi būti skolingas miesto tėvams pinigų. Tada jie tave padarys meru. Dievaži! Aš pats rimtai svajoju, ar nepasidarius man miesto tėvu. Kaip sakot? Ar tikčiau?
O’Konoras nusijuokė.
- Kai dėl skolų, tai...
- Išvažiuoju iš Rūmų, - kalbėjo Henčis, - apsisupęs šermuonėlių kailiniais, o Džekas stovi užpakaly su pudruotu peruku... Gražu?
 - O mane, Džonai, priimkit asmeniniu sekretorium.
- Būtinai. O tėvą Kioną - asmeniniu kapelionu. Sudarysim šeimynišką kompaniją.
- Garbės žodis, ponas Henči, - tarė senis, - jūs gyventumėt prašmatniau negu kai kurie iš dabartinių. Aną dieną šnekuos su šveicorium Kiganu. „Ir kaip, Petai, - klausiu, - naujasis šeimininkas? Svečių prie šito lyg mažiau?“ - „Kur ten bebus svečių! - sako. - Šitas, kad galėtų, šventa dvasia būtų gyvas.“ Ir žinot, ką jis man pasakė? Kaip Dievą myliu, nepatikėjau.
- O ką? - paklausė Henčis ir O’Konoras.
- Sako: „Ką tu pasakytum apie poną merą, kuris siunčia pietums parnešt svaro mėsos! Poniškas gyvenimėlis, kaip sakai?“ - „Na jau, na jau“, - sakau. „Svarą mėsos, - sako, - ponui merui!“ - „Na jau, - sakau, - kas per žmonės šiais laikais!“
Tuo metu pasigirdo barbenimas, ir pro duris įkišo galvą pasiuntinukas.
- Kas ten? - paklausė senis.
- Iš „Juodojo erelio“, - atsakė berniukas, skersas žengdamas pro duris ir statydamas ant grindų pintinę, kurioj sužlegėjo buteliai.
Senis padėjo pasiuntinukui iškrauti butelius iš pintinės ant stalo ir juos suskaičiavo. Iškrovęs butelius, berniukas užsikabino pintinę ant rankos ir paklausė:
- O buteliai?
- Kokie buteliai? - paklausė senis. 

Cork miestas XX a. pradžioje

 - Gal, sakau, pirma leistum išgert? - tarė Henčis.
- Man liepė paprašyt butelių. - Ateik rytoj, - pasakė senis.
- Ei, berniuk! - šūktelėjo Henčis. - Gal nubėgtum pas O’Farelą ir paskolintum iš jo kamščiatraukį, - sakyk, kad ponui Henčiui. Sakyk, minutei. Pintinę palik čia. 
Pasiuntinukas išėjo, ir Henčis ėmė linksmai trinti rankas.
- Ką, jis ne toks jau blogas pagaliau. Bent jau žodžio laikos.
- Nėr bokalų, - tarė senis.
- Oi, nesukit sau dėl to galvos, Džekai, - pasakė Henčis. - Ir iki mūsų daug gerų žmonių yra gėrę iš butelio.
- Vis geriau negu nieko, - tarė O’Konoras.
- Žmogus jis pusė bėdos, - pasakė Henčis, - tik tas Feningas labai jau jį vairuoja. Tipas tai tipas, bet bloga jis nelinki.
Grįžo pasiuntinukas su kamščiatraukiu. Senis atkimšo tris butelius ir grąžino kamščiatraukį, o Henčis tarė pasiuntinukui:
- Nori išgert, berniuk?
- Jei duosit, pone, - atsakė pasiuntinukas.
Senis nenoriai atkimšo dar vieną butelį ir padavė pasiuntinukui.
- Kiek tau metų? - paklausė jis.
- Septyniolika, - atsakė pasiuntinukas.
Senis nebesakė nieko, tad pasiuntinukas paėmė butelį, tarė: „Su didžiausia pagarba jums, ponas Henči“, - išgėrė butelį, pastatė ant stalo ir rankove nusišluostė burną. Tuomet paėmė kamščiatraukį ir, sumurmėjęs kažką panašaus į „Viso gero“, skersas išėjo pro duris.
- Nuo šito viskas ir prasideda, - tarė senis.
- Siūlo galas, taip sakant, - pridūrė Henčis.
Senis išdalino atkimštuosius butelius, ir vyrai visi kartu ėmė gerti. Nugėręs kiekvienas pastatė savo butelį ranka pasiekiamai ant židinio atbrailos ir su pasitenkinimu giliai atsiduso.
- Na, šiandien ir padirbėjau, - po kurio laiko tarė Henčis.
- Rimtai, Džonai?
- Rimtai. Mes su Kroftonu Dosono gatvėj suagitavom porą garantuotų balsų. Tarp mūsų kalbant, Kroftonas, žinia, geras vyras, bet agitatoriaus tai iš jo nė velnio nėr. Žodžio neišstena. Stovi tik ir vėpso, aš vienas atšneku.
Į kambarį įėjo du vyrai. Vienas iš jų buvo toks riebus ir pilvo-tas, kad mėlynas saržos kostiumas, atrodė, beregint plyš per siūles. Jis buvo plataus veršiško veido, nejudrių mėlynų akių, žilstelėjusiais ūsais. Kitas, daug jaunesnis ir smulkesnis, buvo lieso, švariai nuskusto veido. Jis buvo su labai aukšta atverčiama apykakle ir plačiakraščiu katiliuku.
- Sveiki, Kroftonai! - tarė Henčis storuliui. - Vilką mini...
- Iš kur alaus gavot? - paklausė jaunesnysis. - Nejau mūsų karvutė apsiveršiavo?
- Na, aišku, Lajonzas alų užuodžia pirmučiausia, - juokdamasis tarė O’Konoras.
-Tai šitaip jūs, vyreliai, agituojat? - tarė Lajonzas. - O mudu su Kroftonu sustipę, sulyti renkam balsus.
- Po šimts kalakutų, - atšovė Henčis, - aš daugiau balsų su-renku per penkias minutes negu judu abu per savaitę.
- Atkimškit du butelius porterio, Džekai, - tarė O’Konoras.
- O kaip, - atsiliepė senis, - be kamščiatraukio?
- Palaukit, palaukit! - pašoko Henčis. - Ar matėt kada tokį fokusiuką?
Jis paėmė nuo stalo du butelius ir atsinešęs pastatė židinyje ant lentynėlės maistui šildyti. Tuomet vėl atsisėdo priešais židinį ir truktelėjo dar kiek iš butelio. Lajonzas atsisėdo ant stalo krašto, atsismaukė ant pakaušio skrybėlę ir ėmė tabaluoti kojomis.
- Katras butelis mano? - paklausė jis.
- Šitas, vaikine, - pasakė Henčis.
Kroftonas atsisėdo ant dėžės ir įsmeigė akis į savąjį butelį. Jis tylėjo, ir dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, jau savaime pakankamai rimta, buvo ta, kad jis neturėjo ko pasakyti; antroji - kad savo bendrus laikė žemesniais už save. Jis buvo rinkęs balsus konservatoriui Vilkinsui, bet kai konservatoriai savo kandidatą atšaukė ir, pasirinkę mažesniąja iš dviejų blogybių, parėmė nacionalistų kandidatą (Airių konservatoriai buvo susimokę su anglų konservatorių partija. Palaikė žemės reformą, tačiau pasisakė už 1801 m. uniją su Anglija, galutinai likvidavusią šalies autonomijos likučius. Be to, visaip boikotavo homrulio politiką.), jį pakvietė rinkti balsus ponui Tirniui.
Po kelių minučių, nedrąsiai pokšteldamas, iš pono Lajonzo butelio iššovė kamštis. Lajonzas nušoko nuo stalo, priėjo prie židinio, paėmė butelį ir nuėjo atgal.
- Aš jiems, Kroftonai, sakau, - tarė Henčis, - kad mes šiandien surinkom nemažai balsų.
- Ką, būtent? - paklausė Lajonzas.
- Na, pirma, Parksą, antra - Atkinsoną, ir suagitavau Vordą iš Dosono gatvės. Šaunus, beje, senis - rimtas ponas, senas konservatorius! „Bet ar tik jūsų kandidatas ne nacionalistas?“ - klausia manęs. „Jis gerbiamas žmogus, - sakau. - Jis palaiko viską, kas naudinga mūsų kraštui. Moka didelius mokesčius, - sakau. - Turi mieste daug namų ir tris kontoras, vadinasi, jam pačiam apsimoka siekti, kad būtų sumažinti mokesčiai. Jis žinomas ir gerbiamas mūsų miesto pilietis, - sakau, - ir įeina į beturčių globos tarybą, ir jis nepriklauso jokiai partijai, gerai, blogai ar vidutinei“. Štai kaip reikia su jais kalbėtis!
- O kaip su adresu karaliui? - truputį nugėręs ir pačepsėjęs, paklausė Lajonzas.
- Pasakysiu jums štai ką, - tarė Henčis. - Mūsų kraštui, taip aš ir seniui Vordui pasakiau, labiausiai trūksta kapitalo. Kad karalius atvyks pas mus, reiškia, jog po to į mūsų šalį plūstelės pinigo. Dubliniečiams iš to bus tik naudos. Pasižiūrėkit, kiek gamyklų palei prieplaukas, - visos stovi! Pagalvokit, kaip prakustume, jeigu imtų veikt senosios pramonės įmonės, laivų statyklos ir fabrikai! Kapitalo - štai ko mums trūksta.
- Bet paklausykit, Džonai, - tarė O’Konoras. - Kam mums sveikint Anglijos karalių? Juk ir pats Parnelis (1865 m. Parnelis ragino visus airių patriotus boikotuoti Edvardo VII (tada - Velso princo) vizitą)...
- Parnelis, - pertraukė Henčis, - miręs. O aš į šitą reikalą žiūriu taip. Šis vyras atsisėdo į sostą, sulaukęs žilo plauko, - motušė, matot, neleido ir neleido (Turima omeny karalienė Viktorija (1815-1901; karaliavo nuo 1837 m.). Didžiąją gyvenimo dalį jos sūnus Edvardas nugyveno kaip sosto įpėdinis, Velso princas; Viktorija visaip trukdė jam rimčiau dalyvauti politiniame šalies gyvenime.)   Jis matęs pasaulio ir mums blogo nelinki. Puikus, doras vyras, jeigu norit žinot, ne koks piemuo. Jis sau sako: „Senoji nė karto nesisvečiavo pas tuos laukinius airius. Važiuoju, po šimts, pasižiūrėt, kas jie per vieni“. Žmogus atvyksta pas mus į svečius, o mes - ką, jį įžeisim? Ar neteisingai sakau, Kroftonai? Kroftonas linktelėjo.
- Bet vis dėlto, - paprieštaravo Lajonzas, - karaliaus Edvardo gyvenimas, žinot, nelabai jau (Karalius įsiveldavo į įvairias aferas, garsėjo meilės nuotykiais)....
- Kas buvo, pražuvo, - pasakė Henčis. - Aš juo žaviuosi. Jis toks pat palaidūnas kaip va mes visi. Ir į grogo stiklą nespjauna, ir moterų nesibaido, ir sportininkas geras. Po velnių, negi mes, airiai, negalim apsieit be išankstinio nusistatymo?
-Viskas labai gražu, - tarė Lajonzas. - Bet atsiminkit Parnelį.
- Dėl Dievo meilės, - atsakė Henčis, - kas tarp šitų dviejų dalykų bendra?
- Aš noriu pasakyt, - paaiškino Lajonzas, - kad mes turim savų idealų. Ir kam mums sveikint tokį žmogų? Ar jūs manot, kad taip pasielgęs Parnelis dar tiko į tautos vadus? Tai kam tada mums sveikint Edvardą Septintąjį?
- Šiandien Parnelio metinės, - tarė O’Konoras, - ir nekelkim nesantaikos. Dabar, kai jis miręs

Cork miesto katedra 

(Parnelis mirė Anglijoje, jo kūnas vėliau buvo pergabentas į Dubliną), mes visi jį gerbiam - net ir konservatoriai, - pridūrė jis, grįžteldamas į poną Kroftoną.
Pokšt! - išlėkė nusivėlinęs kamštis iš Kroftono butelio. Kroftonas atsikėlė nuo dėžės ir priėjo prie židinio. Grįžęs su buteliu, jis dusliu balsu tarė:
- Mūsiškiai, kurie parlamente, jį gerbia už tai, kad buvo džentelmenas.
- Teisingai, Kroftonai! - karštai tarė Henčis. - Jis vienintelis mokėjo suvaldyt visą tą šutvę. „Šunys, gult! Užčiaupt nasrus!“ Štai kaip jis juos tvarkydavo. Eikšit, Džo! Eikšekit! - sušuko jis, tarpdury išvydęs poną Elainsą.
Hainsas lėtai įėjo į vidų.
- Atkimškit dar vieną butelį porterio, Džekai! - tarė Henčis. - Oi, pamiršau, kad nėra kamščiatraukio! Paduokit man čia, pastatysiu prieš ugnį.
Senis padavė jam butelį, ir Henčis pastatė jį ant lentynėlės.
- Sėskitės, Džo, - tarė O’Konoras. - Mes šnekamės apie vadą.
- Taip taip! - pasakė Henčis.
Hainsas atsisėdo ant stalo krašto šalia Lajonzo, bet nieko nesakė.
- Štai kur, - tarė Henčis, - jam ištikimas žmogus. Dievaži, Džo, jūs šaunuolis. Jūs ištikimas jam kaip tikras vyras!
- Ei, Džo! - staiga tarė O’Konoras. - Padeklamuokit mums tą savo eilėraštį - prisimenat? Mokat atmintinai?
- O, taip! - pritarė Henčis. - Padeklamuokit. Ar kada nors girdėjot, Kroftonai? Pasiklausykit - nuostabios eilės.
- Negaiškit, - tarė O’Konoras. - Rėžkit, Džo. Hainsas, atrodė, ne iš karto suprato, kokį eilėraštį jie turi omeny, tačiau pamąstęs tarė:
- A, jūs apie tą... Bet kad tikrai senas dalykas.
- Pradėkit, drauguži! - paragino O’Konoras., - Ša, ša! - tarė Henčis. - Nagi, Džo!
Hainsas dar kiek padvejojo. Tada tyloj nusiėmė skrybėlę, pa-dėjo ant stalo ir atsistojo. Atrodė, jog jis mintyse kartoja savo kūrinį. Ilgokai tylėjęs, paskelbė:
PARNELIO MIRTIS 1891 m. SPALIO 6 d.
Jis porą sykių atsikrenkštė, o po to ėmė deklamuoti:
Jis mirė. Štai karste negyvas
Karalius mūsų be karūnos.
Gedėki, Airija, gedėki.
Nužudė jį veidmainiai atskalūnai.

Jį nuolat pjudė šunauja,
Kurių jis gelbėjo nuo bado.
Tauta palinkusi po sielvarto našta,
Tauta praradus savo vadų.

Bakūžėse ir rūmuos prabangiuos -
Visur, kur plaka airių širdys,
Dejonės sunkios ir atodūsiai liūdni,
Ir tylios raudos girdis.

Jis būtų Airijų kaip vėliavų iškėlęs,
Išgarsinęs jos bardus ir karius,
Visam pasauliui būtų jis parodęs
Tautos žygius ir darbus nemarius.

Jisai karštai svajojo apie Laisvę,
Ir buvo netoli jau ta diena,
Bet amžiams jo širdies plakimą
Nutildė išdavystė kruvina.

Te prakeikta bus žmogžudžio ranka
 Ir niekšas, apsimetęs jo draugu,
Ištikimybe amžina prisiekęs
Ir atidavęs teismui kunigų.

Ir tie, kurie bjauriu purvu
Sutept norėjo kilnų vado vardą.
Te gėda persekioja juos,
Te juos prakeikia naujos kartos.

Jis krito drąsiai, kaip karys,
Be baimės žvelgdamas į mirtį.
Ir žemė Airijos brangios
Suvienijo herojų širdis.

Bežadėj kapo tyloje
 Kovos garsai netrikdo miego.
Ir nebereikia šiandien jam
 Nei laisvės, nei šlovės jau - nieko.

Laimėjo jie. Jis ilsis po žeme.
Bet, Airija, tikėk, kaip feniksas iš pelenų
Pakils staiga jo milžino dvasia,
Vos tik prašvis aušra naujų dienų.

Ir džiaugsmo taurę Airija pakels
 Už savo Laisvę, Atgimimą,
Ir vienas lašas taurėj suskambės
Skausmu - Parnelio atminimui.

Hainsas vėl atsisėdo prie stalo. Jam baigus deklamuoti, visi kurį laiką tylėjo, o paskui pratrūko ploti: plojo net ir Lajonzas. Plojimai truko gerą minutę. Nustoję ploti, klausytojai tylėdami išgėrė kiekvienas iš savo butelio.
Pokšt! - išskrido kamštis iš Hainso butelio, bet Hainsas, vienplaukis, iškaitęs, sėdėjo kaip sėdėjęs prie stalo. Atrodė, jis neišgirdo butelio kvietimo.
-Šaunuolis, Džo! - tarė O’Konoras ir, slėpdamas susijaudinimą, suskato ieškotis suktinei popieriaus ir tabakinės.
-Na, o jums kaip, Kroftonai? - sušuko Henčis. - Ar ne gražus eilėraštis, ką?
Kroftonas atsakė, jog eilėraštis labai gražus. 

Skaitykite mūsų bibliotekoje: 

Ackroyd, Peter Paskutinis Oskaro Vaildo testamentas ; Platono užrašai / iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. - Vilnius : Alma littera, 2003. - 364 p. ; 25 cm. - (Dvidešimto amžiaus aukso fondas

Ahern, Cecelia Jeigu mane dabar pamatytum : romanas / iš anglų kalbos vertė Milda Dyke. - Vilnius : Alma littera,  374 p.

Banville, John. Begalybės /iš anglų kalbos vertė Indrė Žakevičienė. - Kaunas : Jotema. - 271 p.

Barclay, Alex Tamsos švyturys / iš anglų kalbos vertė Rasa Racevičiūtė. - Kaunas : Jotema, [2010]. - 384 p.

Barry, Sebastian Pažadėtoji žemė / iš anglų kalbos vertė Vidas Morkūnas. - Vilnius : Metodika, 2012. - 207 p.

Binchy, Maeve Alyvinis autobusiukas/ iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. - Vilnius : Alma littera, 2010. – 356 p.

Binchy, Maeve Mokslo draugai : romanas / iš anglų kalbos vertė Kristina Paulauskaitė. - Vilnius : Alma littera, 2008. - 493 p.

Black, Benjamin Kristina Fols : [Dublino paslaptys : detektyvinis romanas] / iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė. - Kaunas : Jotema, [2013]. - 366 p.

Broderick, John Piligrimystė / iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, - 167,  p.  - (Savaitgalio knyga).

Campbell, Aifric

Bankininkė : romanas / iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. - 390 p.

Colfer, Eoin Artemidas Faulas. Įvykis Arktyje / vertė Indrė Žakevičienė. - Kaunas : UAB "Jotema", 2002. - 232 p.

Considine, June Kai šaka nulūš : romanas / iš anglų kalbos vertė Rasa Akstinienė. - Vilnius : Tyto alba, 2008. - 436 p.

Considine, June Apgavystės : romanas / iš anglų kalbos vertė Aleksandra Fomina. - Vilnius : Tyto alba, 2007. - 413 p.

Deane, Seamus Skaitymas tamsoje / iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. - 253 p

Donoghue, Emma Kambarys / iš anglų kalbos vertė Dalė Virginija Jakutienė. - Vilnius : Alma littera, 2012. - 323 p.

Dowd, Siobhan Skambanti tyla / iš anglų kalbos vertė Salvina Senkuvienė. - Vilnius : Gimtasis žodis, 2008.- 238 p.

Enright, Anne Šeimos sambūris / iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė, Vaida Keleras, [Rima Rutkūnaitė]. - Vilnius : Mintis. - 239 p. - (Šiuolaikinis Europos romanas).

French, Tana Miškuose : [detektyvinis romanas] / Tana French ; iš anglų kalbos vertė Jonas Liorančas. - Kaunas : Jotema, [2010]. - 509 p.

Graham, Lynne Praeities šešėlis : romanas / [iš anglų kalbos vertė Laura Luka]. - Vilnius : Svajonių knygos, 2010. – 186 p. - (Svajonių romanai)

Green, Abby Kaltės šešėlis / iš anglų kalbos vertė Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė. - Vilnius : Svajonių knygos, 2014.- 314 p. - (Svajonių romanai)

Greene, Niamh Coco paslaptis / iš anglų kalbos vertė Džilda Jansonaitė. - Vilnius : Alma littera, 2014. - 268 p.

Keyes, Marian Sušis pradinukams / [iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė ; iliustracijos Dalios Karpavičiūtės]. - Panevėžys : Magilė, 2006. - 597 p.

Kelly, Cathy Senos paslaptys : romanas / iš anglų kalbos vertė Gražina Matukevičienė. - Vilnius : Alma littera, 2014 (Kaunas : Spindulio sp. - 477 p.

McCourt, Frank Andželos pelenai : atsiminimai / iš anglų kalbos vertė Rasa Akstinienė. - Vilnius : Tyto alba, 2005. - 432 p.  - (Garsiausios XX a. pabaigos knygos).

O'Brien, Edna Kaimo mergaičių trilogija ir epilogas / iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė. - Vilnius : Tyto alba, 2008. - 697 p.

O'Connor, Joseph Kaubojai ir indėnai / iš anglų kalbos vertė Ugnė Vitkutė. - Vilnius : Mintis, [2005]. - 361 p. - (Šiuolaikinis Europos romanas).

O'Faolain, Nuala  Kur aš jus mačiau? / iš anglų kalbos vertė Rasa Akstinienė. - Vilnius : Tyto alba, 2007.- 413  p.

O'Flanagan, Sheila Visada tavo : romanas / iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė. - Vilnius : Alma littera, 2008. - 462 p.

O'Kelly, Scarlett Tarp paklodžių / iš anglų kalbos vertė Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė. - Vilnius : Šarkos knygos 2013.- 318 p.

Owens, Sharon Šokių salė Magnolijų gatvėje / iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė. - Vilnius : Alma littera, 2007. - 389 p.

Riley, Lucinda Septynios seserys : Majos istorija / iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė. - Vilnius : Tyto alba, 2016 . - 588 p.

Scott, Michael Raganius : nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys / iš anglų kalbos vertė Asta Varnauskaitė. - Kaunas : Obuolys 2011. - 350 p.

Tóibín, Colm Nora Vebster / iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. . – 375 p.

Trevor, William Liusės Golt istorija / vertė Darius Kaunelis. - Vilnius : Vaga, 2007. - 269 p.