Vilija Navickaitė. Keturios kuprinės arba - kodėl ir kaip reikia keliauti

Aš net nežinau ar šis įrašas laikytinas knygos pristatymu, ar polemika - kaip

žmonės keliauja? Jeigu neužtenka lėšų, kokiu būdu kaupia ilgoms ar ypatingai egzotiškoms kelionėms?

Neseniai internetuose praskriejo pagalbos prašymas surinkti pinigų kelionei. Ne, tai ne pagalbos ieškojimas vaikui, kenčiančiam nuo autizmo, ir ne Taikos kelionė aplink pasaulį, siekiant atkreipti dėmesį į problemas. 
"Svetainėje „GoFundMe“ vokiečių pora prašo žmonių prisidėti prie jų tikslo surinkti 10 tūkst. eurų. Pasak jųdviejų, šį nuotykį paremti verta, nes jis turės teigiamos įtakos jų sekėjams.
„Mes galėtume parašyti ilgą tekstą apie psichologinės sveikatos svarbą ar klimato kaitą. Galėtume liepti jums siekti svajonių arba išlipti iš komforto zonos. Galėtume pasakoti, kokios gražios yra kelionės, kokios naudingos, ir tai, kad transliuojamos žinios neatitinka realybės. Bet mes jums tai parodysime! Mažiau kalbų, daugiau darbų“, – rašoma jų „GoFundMe“ anketoje." Kiek daug galėtų ir kiek noro pačiam patirti naujus įspūdžius, pamatyti pasaulį... Deja, kitų sąskaita.
Pristatomoje knygoje - keturių  jaunų žmonių kelionių dienoraštis, kuriame nuotykiai susipina su vietinės kultūros įdomybėmis, pastabomis kitiems keliaujantiems ir namų ilgesiu...
Ragaujame knygos įvadą, gal patiks?

Vilija Navickaitė. Keturios kuprinės : Pietryčių Azija, Australija, Naujoji Zelandija, Pietų Amerika, Antarktida. - Vilnius : Didakta, 2013. - 287 p.

Ilgais vasaros vakarais sėdėdami lauke ir žaisdami Naujakurių žaidimą, vis kartojome - laikas kažką keisti. Dalis mūsų, krizės paveikti, sėdėjome be darbų ir džiaugėmės, kad ji išvadavo iš šių pančių. Nelabai patiko, ką darėme, ir norėjome kažką keisti. Darbo paieškos Lietuvoje nebuvo itin vaisingos, taigi sukirbėjo mintis, kad krizė - geriausias laikas keliauti. Nė vienas neturime šeimos, vaikų, paskolų iki gyvos galvos ir kitų nepalankių aplinkybių, trukdančių išdrįsti bandyti.

Sukirtome rankomis ir įtikinome nepraradusį darbo, kad jį prarasti verta, ir jau po savaitės nusipirkome bilietus į Londoną, nes galimybę užsidirbti greitai ir daug matėme tik ten. Iš pradžių skridome dviese - pašniukštinėti, tada turėjo atskristi ir trečias komandos narys, o kitas „kalti" pinigus rinkosi Norvegiją. Planas - po tam tikro laiko susitikti Londone ir pradėti kelionę.

Londone ne pyragai. Pirmiausia bandėme dirbti žemės ūkio darbus netoli sostinės - rovėme svogūnus ir skynėme pupeles. Pirmadienį pradėjome, antradienį metėme: pinigai maži, darbas sunkus, o ir publika iš kaimyninių šalių savo pomėgiais ir interesais, gyvenimo būdu nežavėjo. Pupelės ir svogūnai turtų nesukraus, o mums kalnų reikėjo!

Londone tradiciškai išsispausdinę pluoštą gyvenimo aprašymų, taikėme į aukšto lygio restoranus - juk reikia daug arbatpinigių! Darbą gavome Londono Sityje, per dieną dirbdavome vidutiniškai apie 10-12 vai., dažnai ir daugiau. Savaitgaliais kartais padirbėdavome papildomai vakarėliuose ir banketuose. Aštuonis mėnesius taupėme juodai ir mielai priimdavome tėvelių siuntinius su juoda duona ir baltu sūriu...

Nebuvo taip blogai - nesėdėjome užsidarę namie, bet ir nešėlome vakarėliuose kiekvieną savaitgalį - turėjome tikslą. Gyvenome ne visai legaliai socialiniame būste, bet arti centro - puikus susisiekimas. Butą dalijomės su trimis žmonėmis - pagyvenusiomis poniomis ir dėde iš Lenkijos, kurie čia savo gyvenimą kūrė jau bene penkioliktus metus. Tetos laisvu nuo darbo laiku labai girtavo ir daug pypkiavo, todėl jautėmės kaip rūkyti karšiai. Dėdė buvo ramus ir rūpesčių nekėlė. 

Londone netikėtai sužinojome, kad vienas iš idėjos sumanytojų keliauti negali, todėl pasiūlėme kitai draugei. Tiesa, čia jos nebuvo - triūsė Rygoje: turėdama darbą pagal išsilavinimą ir gebėjimų, taupė, bet galiausiai su darbu atsisveikino...

Ne visi mus palaikė; daugelis manė, kad užsikabinsime ir liksime Londone, naujojoje lietuvių Mekoje, bet ryžto mums netrūko. Nesijaučiame nei didvyriai, atlikę žygdarbį, nei kvailiai, iššvaistę laiką, kurį buvo galima skirti daryti gerą karjerą. Seniai apie tai svajojome, bet visad nedrąsiai. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, nusprendėme, suplanavome ir įgyvendinome. Turbūt daugelis ką nors panašaus svajoja. Mes taip pat norėjome pažinti, suprasti, užuosti, pajusti, paragauti, paliesti ir įgyvendinti svajonę! Pakeliauti, pamatyti bent dalelę mūsų didelio ir nuostabaus pasaulio!

Kai labai labai ko nori, pagrindiniai dalykai yra: svajok, suplanuok ir vykdyk (DREAM IT, PLAN IT, DO IT)!!! Negalime slėpti - esame be galo laimingi, bet norime tuo pasidalyti ir su tais, kam ši avantiūra būtų įdomi!

Mes keturiese - Agnė, Ieva, Vilija ir Vaidotas - Keturios Kuprinės - sakome HAU!! LABAS, PASAULI!!!!!!

Turbūt įdomu, kiek visa tai kainavo - ne tiek daug, kad būtų neįmanoma! Skaitykite mūsų kelionės įspūdžius ir keliaukite, būtinai keliaukite!!!!!

Negalime nesutikti su tuo, ką rašo Henris Rolinsas:

Aš meldžiu jaunus žmones keliauti. jei neturi paso, gauk jį. Paskirk vasarą, įsigyk kuprinę ir vyk į Delį, Saigoną, Bankoką, Keniją. Prablaškyk savo mintis, valgyk neragautą maistą, sutik įdomių žmonių, patirk nuotykių, būk atsargus. Grįžk ir pamatysi savo šalį kitokią, pamatysi savo prezidentą kitaip, nesvarbu, kas jis būtų. Muzika, kultūra, maistas, vanduo. Tavo maudymasis duše sutrumpės. Tu suprasi, ką reiškia globalizacija. Atleisk, bet  tai ne tai, apie ką rašo Tomas Friedmanas. Tu pamatysi, kad globalioji klimato kaita yra reali. Ir kad kai kurių žmonių diena susidaro iš 12 mylių kelio atsinešti keturis kibirus vandens. Pamokų, gaunamų nukeliavus kitur, negali suteikti knygos. Daug žmonių - amerikiečių ir europiečių – grįžta ir sako "ohhhh“. „Ir elektros lemputė užsidega“. 

Henry Rollins