Sonata Šulcė. Vilniaus istorijos: Gidas po XVIII a. miestą

Kelrodis po savos valstybės sostinę gali atrodyti nuobodus. O rašytojui toks gidas gali tapti tikru iššūkiu! Koks jis turėtų būti? Labai išskirtinis, labai detalus arba - užburiantis istorijomis. Gal dar akcentuojantis ne populiariausias  turistines vietas, mažiau žinomas istorijas, ir aišku, parašytas taip užburiančiai, kad užimtų kvapą. Būtent tokia yra ši knyga: penkiolikoje istorijų, kuriose  sujungiami trys dėmenys – asmenybė, pastatas ir konkreti istorinė data, aplink kurią ir dėliojamas pasakojimas. 

Ragaujame tekstą: Sonata Šulcė. Vilniaus istorijos : gidas po XVIII a. miestą.- Vilnius : Tyto alba, 2019 (Vilnius : Standartų sp.). - 222 p. 

Mielas skaitytojau,

tavo rankose - gidas po Vilnių, tačiau kiek kitoks nei įprasti vadovai po miestą. Pirmiausia tai knyga, padedanti sužadinti vaizduotę ir kitaip pamatyti Vilnių kūrusias istorines asmenybes, jų funduotus, statytus ar puoselėtus statinius ir pačią miesto istoriją.

Autorė - 

Į Vilniaus istorijų knygą sudėjau penkiolika pasakojimų apie skirtingus miesto rūmus,, bažnyčias, vienuolynus, mokslo centrus. Kiekvieną jų sudaro trys dėmenys: istorinės asmenybės pasakojama sava istorija, su ja siejamo statinio apžvalga ir pasakojimo apimamas istorinis tarpsnis. Tai tarsi mėginimas prabilti XVIII amžiaus žmonių lūpomis ir jų pavyzdžiais parodyti, kokia įvairi ir kupina kontrastų buvo toji epocha. Todėl ji ir apžvelgiama didikų, vyskupų, dailininkų, karvedžių, valstybininkų, vienuolių, aukštuomenės moterų akimis. Visgi nereikėtų manyti, kad tai žymiausios ar garsiausios Vilniuje XVIII amžiuje gyvenusios arba jį minėjusios asmenybės, tačiau kiekviena iš jų, norėjau to ar ne, nuvesdavo vis prie kito asmens ir diktuodavo tolesnį pasakojimą, skatindama smalsumą ir norą nuodugniau pašniukštinėti, kas slypi už pavardžių ir pastatų sienų, bei bent šiek tiek praskleidus sunkią laiko uždangą, dirstelėti į įvairius to meto gyvenimo aspektus. Todėl ši Vilniaus istorijų knyga – tik beprasidedančios daugiasluoksnės ir įvairiaspalvės šviečiamosios epochos Vilniuje fragmentas, užgriebiantis ir dalį tuometės valstybės raidos. 

Sapiegų rūmai Antakalnyje

Knyga pradedama 1700 metais, kai Vilniuje statytos didingos barokinės bažnyčios ir puošnūs rūmai. Visgi tuo pat metu prasidėjęs Šiaurės karas sukėlė suirutę, sumaištį, o vėliau iš paskos atslinko badmetis ir maro epidemija. Pasibaigus šioms negandoms, Vilnius pamažu ėmė atsigauti: miestiečiai tvarkėsi namus, buvo perstatomi ar rekonstruojami vienuolynai, per miesto gaisrus sudegusios bažnyčios, suklestėjo brandusis, iškilmingasis barokas, vyko mokslo ir švietimo proveržis, brendo šviečiamojo amžiaus idėjos, naikinusios įsisenėjusius prietarus.

Tačiau drauge visą šimtmetį politinė situacija išliko sudėtinga: nors valstybėje inicijuotos stiprinančios reformos, tačiau seimai vis dažniau dėl politinių rietenų ir ambicijų išsiskirstydavo nebaigę darbo. Svetimų valstybių įtaka darėsi vis agresyvesnė, o 1772 m. įvyko Pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. Nors stengtasi susitelkti, vos pradėtos įgyvendinti reformos žlugo, ir 1793 m. Abiejų Tautų Respublika buvo padalyta antrą kartą, o 1795 m. po sukilimo įvyko Trečiasis padalijimas, ir Lietuva pranyko iš Europos žemėlapio.

Nuosmukius keitė pakilimai, o laimėjimus - vėl nuosmukiai. Visus šiuos kontrastus atspindėjo miesto gyvenimas - miesto pakraščių skurdas, didžiųjų amžiaus gaisrų ir karo nuniokoti miestiečių namai, nuolaužomis užverstos gatvės, maro siautėjimas ir didikų rūmų prabanga, šventovių barokinės puošmenos, europinio lygio mokslininkų darbai, spausdinamos pažangios knygos.

Rašydama Vilniaus istorijas rėmiausi istorikų, menotyrininkų ir kitų specialistų darbais, istoriniais faktais, tačiau ši knyga nelaikytina tiksliu XVIII amžiaus realybės atkūrimu. Tai veikiau grožinė prieštaringos epochos rekonstrukcija iš istorinių faktų, amžininkų prisiminimų, dienoraščių. Galiausiai juk istorinė tikrovė nėra pažini iki galo, o tai nepaprastai žavi ir audrina vaizduotę.

 Dėkoju mokslininkų bendruomenei, kurių tyrimais rėmiausi, kartu atsiprašydama, jeigu ne viską įtraukiau ar interpretavau kiek kitaip, ir esu be galo dėkinga visiems, kurie svetingai atvėrė duris ir įsileido su fotoaparato objektyvu.

PIRMA  ISTORIJA

Kazimieras Jonas Sapiega

1700 METAI

KAZIMIERAS JONAS SAPIEGA    

(1637-1720)

Antakalnio Sapiegų  rūmai

Jis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega, nedaug ką gali apie save pasakyti. Visas jo gyvenimas, visi šešiasdešimt treji metai, - tai tarnystė valstybei, siekiant aukštų pareigų ir stiprinant Sapiegų giminės galią. Taip gyveno jo protėviai, tokia yra ir jo paties lemtis - palikti pėdsaką, kad niekada nebūtų pamiršti Sapiegų giminės nuopelnai.

Niekas to nebepamena, juo labiau nebekalba, kad Sapiegos kilo iš smulkių rusėnų bajorų. Vos prieš du šimtus metų jie tebuvo karaliaus dvaro kanceliarijos raštininkai. Tačiau per dideles ambicijas, nuoseklumą, užsispyrimą ir ryžtą pasiekė svarbiausias šalies pareigybes.

Kartais, jei to reikėdavo, nesibodėdavo klastoti ir dokumentų, papirkinėti arba grasinti. Kadaise jo protėvis padirbo karaliaus Žygimanto Senojo privilegiją, kuria buvo patvirtinta aukšta ir garbinga Sapiegų kilmė - iš paties Gedimino sūnaus Narimanto, - o giminei suteiktas kunigaikščio titulas. Netrukus panašiai buvo suklastota ir karaliaus Žygimanto Augusto privilegija, pagal kurią Sapiegos gavo grafo titulą, ir net pasistengta įtvirtinti pasakojimą apie seną ir garbingą giminės kilmę iš senovės romėnų.

Tad ir Kazimieras Jonas Sapiega nuo mažens buvo mokomas be atodairos, o jei tik reikia - nuožmiai siekti savo tikslų. Veikiausiai tai yra jo giminės išskirtinumas ir visa ko paslaptis, kodėl Sapiegos dabar valstybėje šitaip iškilę.

Prieš šimtą penkiasdešimt metų šalį, kad ir netiesiogiai, valdė Radvilos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo kietos rankos vadeliojami. Tada ir kvailiui buvo aišku, kad pats karalius nekliudė dideliems tos giminės užmojams. Sumenkus Radvilų įtakai, iškilo didikai Pacai. Jie susigriebė svarbiausias Karūnos pareigybes, dosniai fundavo bažnyčias ir vienuolynus, tad kurį laiką atrodė, kad viešpatauti niekada nesiliaus. Visgi - kokia netikėta lemtis! - Pacų giminės šlovė užgeso dar staigiau, negu įsiplieskė. 1682 metais širdies liga nutraukė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco gyvenimą. Pastarasis atidavė Aukščiausiajam sielą eidamas penkiasdešimt aštuntus metus ir nepaliko jokio įpėdinio.

Vos po dvejų metų, 1684 metais, amžinojo atilsio atgulė kitas Pacų giminės atstovas - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas, paskutinius gyvenimo metus praleidęs didžiose kančiose, nes dėl ištikusio paralyžiaus prarado gebėjimą judėti  ir protauti. Kaip tik dėl to šitaip rūpimus valstybinius reikalus jam teko iškeisti į priverstinį gydymą grynu oru.

Kristupas Zigmantas Pacas taip pat nepaliko įpėdinio, nes labiau atsidavęs buvo ne savo žmonai - nesėkminga ta santuoka, - o politiniams reikalams. Didelį kraitį atsinešusi aukštakilmė prancūzė Klara Izabelė Eugenija de Mailly Lascaris-Pacienė pagimdė vienintelį kūdikį, kurį Viešpats netrukus pasiėmė. Nieko stebėtino, kad Kristupas Zigmantas Pacas labai kamavosi prieš mirtį, nes kilmingas pilietis gyvas darbu ir pareiga valstybei. Veikiausiai nelaimingąjį dar ir sielvartas draskė, kai jis suprato po savo mirties neturįs kam palikti visko, ką taip stropiai kūrė ir gausino, nes nebuvo kam darbus tęsti. Štai taip negailestingoji mirtis pakirto visos Pacų giminės viešpatavimą.

Vis dėlto turbūt nereikia nė sakyti, kad jis, Kazimieras Jonas Sapiega, šitai laikė nepaprasta sėkme. 1682 metais Vilniaus vaivada tapęs Mykolas Kazimieras Pacas turėjo ir pačią svarbiausią ir įtakingiausią pareigybę - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono, kurio valiai pakluso kariuomenė. Nelaukta mirtis atvėrė kiekvieno didiko trokštamą vakansiją Respublikoje, o jis, Kazimieras Jonas Sapiega, tų pareigų siekė jau daug metų ir pelnytai jas gavo. Dabar jis yra didysis etmonas, ir, Viešpats Dievas mato, neliko konkurento, galinčio žemėmis, turtais arba pareigybėmis su juo susilyginti. Jis, Kazimieras Jonas Sapiega, yra galingiausias asmuo valstybėje, ir iki šiol niekas neturėjo įžūlumo jo valiai ir užgaidoms priešintis!

Taisyklė paprasta - jeigu valdai kariuomenę, valdai valstybę, nes čia didysis etmonas pranašesnis ir už patį karalių. Visais laikais atsirasdavo giminių, kurios įsiveldavo į konfliktus su karaliumi, tačiau net pati įtakingiausia šeima nebūtų drįsusi pradėti kivirčytis su didžiuoju etmonu. Didikai nenorėdavo, kad jų valdomoms žemėms būtų užkrauta kariuomenės išlaikymo našta. O jis, būdamas didžiuoju etmonu, tokią prievolę bet kam paskirti galėjo. Ši taisyklė ir lėmė, kad kur kas naudingiau būti su didžiuoju etmonu, negu stoti prieš jį. Dauguma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje tarnavusių bajorų netrukus tai perprato ir liovėsi priešintis jo įtakai bei vis didėjančiai galiai. O tie, kurie bandydavo didžiojo etmono pareigybę iš jo paveržti (kiek tai padaryti norėjusių asmenų atsirado!), tuoj sulaukdavo nuožmaus atsako. Visi maištai, kurie kariuomenėje kildavo, būdavo numalšinami liejant kraują.

Jei Kazimieras Jonas Sapiega ką tvirtai nuspręsdavo, niekada nedvejodavo ir nenuolaidžiaudavo. Savame vyriausiojo karvedžio teisme be gailesčio bausdavo prasižengusius ir pasimėgaudamas šalino bei dorodavosi su tais, kurie trukdė jo politiniams siekiams. O politinius rėmėjus, atvirkščiai - gausiai apdovanodavo ir apdalydavo malonėmis.

Argi ne pagal tokius principus jau daugelį šimtmečių veikia ir ši valstybė?

Visos aplinkybės sustiprinti savo įtaką ir galią buvo palankios. Pradėjus eiti didžiojo etmono pareigas, karui nebuvo jokios pabaigos. Vos spėdavo grįžti iš mūšių, žiūrėk, tuoj valstybė įsiveldavo į naują karo sūkurį. 1683 metais karalius Jonas Sobieskis pradėjo ilgą ir varginantį karą su Osmanų imperija, o karo veiksmams, užtrukusiems daugiau negu ištisą dešimtmetį, vadovauti paskyrė jį, didįjį etmoną Kazimierą Joną Sapiegą. Pačiame šio karo įkarštyje Vilniaus jėzuitų akademijos ir universiteto rektorius Albertas Kojalavičius-Vijūkas, šlovindamas jo karines pergales, dedikavo jam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės istorijos pirmąjį tomą. Negana to, įrašė nurodymą garsinti Sapiegų giminės vardą. Jis, Kazimieras Jonas Sapiega, net buvo prilygintas skydui, saugančiam Tėvynę nuo priešų. Tai argi, sakykit, visa tai neskatino jo jaustis svarbesniam už patį karalių?

Sapiegų rūmų kolonada

Galiausiai savo šlovę, didybę ir galią jis nutarė įkūnyti ir įamžinti karaliaus vertais rūmais. Daugybė rūmų, bažnyčių jo lėšomis Respublikoje pastatyta ir išdailinta, tačiau įstabiausi rūmai iškilo čia, Vilniaus priemiestyje Antakalnyje. Žemės valda ir ant kalvos stovėję  namai anksčiau priklausė Vilniaus pilininkui Petrui Nonhartui, o po to perėjo kitiems savininkams.

Jis, Kazimieras Jonas Sapiega, juos įsigijo 1689 metais, nedelsdamas įsakė nugriauti ir jų vietoje pastatyti daug didesnius ir puikesnius. Tad darbai buvo pradėti tais pačiais metais. Negailėdamas skyrė nepaprastai dideles lėšas ir skubino statybas, todėl vos po trejų metų iškilo puiki rezidencija. Reikia pripažinti, kad išmintingai nusprendė pasikviesti Giovanni Battistą Fredianį, nes niekas geriau už tą inžinierių, architektą ir artilerijos pulkininką neišmanė, kaip sudėtingam statiniui, tokiam, kaip šie Antakalnio rūmai, suteikti puikaus grakštumo. Pastarojo neįprasti architektūriniai sprendimai pateisino ar net pranoko jo, Kazimiero Jono Sapiegos, lūkesčius, nes išaugusi rezidencija atrodo dar įstabiau negu brėžiniuose iš pradžių regėjo.

Rūmai triaukščiai. Pirmasis aukštas masyvus, ant aukšto cokolio, o virš durų įmūryta juoda plokštė su rūmų statybos pabaigos įrašu:

Antecollis Magnorum ab antiquo Heroum quies e ruderibus in mollem assurgens Fessum armis Tranquilla pace tuetur. Anno Dni MDCXCI (Antakalnis – nuo seno didvyrių poilsio vieta. Iš griuvėsių pakilę rūmai kare pavargusį ramioje taikoje saugos. 1691 Viešpaties metai)

 Gražiausias yra antrasis aukštas, puoštas gausiais lipdiniais, kuriuose daug romėniškų motyvų, atskleidžiančių tolimas, Antikos laikus siekiančias Sapiegų giminės ištakas, kurias jo giminė stengiasi pabrėžti. Rūmų fasade ne mažiau esama ir karinių simbolių, kurie atskleidžia didžiojo etmono galią ir neblėstančią šlovę. Kriauklės, kaukės, palmių šakelės - jo pergalių simboliai. O grakščios augalų lapų ir žiedų girliandos rodo jo giminės gerovę ir klestėjimą šioje valstybėje.

Dar viena nepaprastai svarbi puošybos detalė - po antrojo aukšto langais įtaisyti skirtingų žmonių biustai, vaizduojantys vis kitą Sapiegų giminės atstovą. Vienas iš biustų - jo paties, apačioje dargi iškaltas skydas, kuriame - inicialai KS ir su kardu sukryžiuota etmono buožė, simbolizuojanti jo aukštą pareigybę.

Rūmus užbaigia trečiasis aukštas, virš jo - didingas pusapvalis frontonas. Ištaigingi laiptai, puošti dvylika tamsiai žaliai dažytų vazų ant marmurinių stulpų, veda į rūmų vidų. Tiek rūmų išorės, tiek vidaus puošybą kūrė Kazimiero Jono Sapiegos pakviestas garsusis skulptorius Giovanni Pietro Perti ir jo pageidavimu giminės galią pabrėžė kiekvienu rūmų lipdiniu. Taip, jis, Kazimieras Jonas Sapiega, nori palikti tokį pėdsaką, kad niekada ir niekas nepamirštų Sapiegų nuopelnų. Tą ir nurodė meistrams ir statytojams, ir šie vykdydami jo valią neregėtai išpuošė šią vasaros rezidenciją, skirtą poilsiui, puotoms ir priėmimams.

Rūmų detalė 

Sienoms tapyti parinko visoje valstybėje pagarsėjusį meistrą Michellangelo Palloni, kuris, ką ir besakyti, nepriekaištingai atliko patikėtą darbą. Tai talentingas meistras. Visai jaunas piešė Mediči gobelenų dirbtuvėms, o atvykęs į valstybę tapė Kristupo Zigmanto Paco funduoto Pažaislio kamaldulių vienuolyno ir bažnyčios sienas ir skliautus.

Rūmų viduje, antrajame aukšte įrengta pokylių salė, didžiulės ir įprastai pravertos durys iš jos veda į valgomąjį. Pačios didžiausios rūmų salės lubose Michellangelo Palloni sukūrė puikią freską, kurioje pavaizdavo romėnų dievus, puotaujančius Olimpe. Jis, Kazimieras Jonas Sapiega ne kartą matė, kad grakščiai salėje šokančios damos susidrovėjusios nedrįsta akių į viršų pakeltu nes freskose nutapyti kūnai mažai pridengti. Kokia jo rūmų didybėj Viešpatie Dieve, kokia prabanga! 

Gal į ekskursiją po Sapiegų rūmus?
Žinoma, po to, kai perskaitysite knygą