Rasa. Rožinskienė. Žalio turisto užrašai

Pridėti antraštę

Žalio turisto, arba žalio autoriaus užrašai, nežinau kuris apibūdinimas labiau tiktų. Greičiau antrasis, nes turistė akivaizdžiai patyrusi. Ir knyga nėra turisto vadovas, greičiau - užrašai, savo potyrių, įspūdžių, baimių ir vidinių būsenų įamžinimas, kol jie nespėjo išblėsti ir leistis išstumiami naujų įspūdžių, kurių daugiasluoksnėje Kubos realybėje itin gausu - nuo senosios kolonialinės Kubos istorijos likučių iki šiuolaikinės, griūvančio komunizmo realybės.

Ragaujame: Rasa Rožinskienė. Žalio turisto užrašai : Kuba : kelionė per save. - Vilnius : Didakta, 2019. - 175 p. 

Nuotraukos - knygos autorės, publikuotos portale www.15min.lt

AUTORĖS ŽODIS

Kažkada, perskaičiusi Eglės Aukštakalnytės-Hansen knygą apie šešerius metus, praleistus Kinijoje, užtikau mintį, kad turistui, patekusiam į svetimą kultūrą mėnesiui, be galo norisi parašyti apie tai knygą. Paviešėjusiam pusmetį - straipsnį, o pagyvenusiam metus ar daugiau - nesinori rašyti nieko. 

Autorė - Rasa Rožinskienė knygos pristatyme

Kubą - didžiausią Karibų jūros salą - 2017-ųjų vasarą apkeliavome per mėnesį. Dūmais bezdančiomis senovinėmis mašinomis sukorėme ne vieną tūkstantį kilometrų. Gal todėl vis dar noriu apie tai rašyti? Pasidalyti savo išgyventomis emocijomis, kol dar akių neaptraukė kasdienybės katarakta. Nes tik užrašomi patirti įvykiai įgauna visai kitokią prasmę. Skonį. Spalvą. Formą, Judesį. Rašant aplanko dar vienas džiaugsmas - dukart viską patirti ir išgyventi. Pažvelgti į įvykius kitaip. Iš kito laiko, atstumo. Nuotaikos blyksnio.

Žmonės greitai prie visko pripranta. Ir aš ne išimtis. Prie nuostabaus saulėlydžio pro daugiabučio langą, prie ką tik įsigyto svajonių automobilio,  prie galimybės kasmet vasaras praleisti svetur, galų gale, prie nekenčiamo darbo, nemalonios psichologinės būsenos, nesantarvės šeimoje... Pastovumo tėkmė nugludina regos nervų aštrumą. Mes nustojame gyventi ir pradedame egzistuoti. O tada... Tada puikus homeopatinis vaistas nuo gyvenimo apatijos yra kelionės. Artimesnės. Tolimesnės.

Nesirinkau Kubos. Tai mano vyresnėlės dukros Beatričės svajonė. Ji kur kas anksčiau už mus visus pajuto kelionių terapijos galią.

Skaitydami kasdienius „Žalio turisto užrašus" feisbuke, draugai juokavo, ar dar turiu laiko keliauti - gal tik rašyti?! Prisipažinsiu, tai, ką kiekvieną vakarą sąžiningai palikdavau savo kompiuterio puslapiuose, pirmiausia vadinu labdara sau. Dienos įvykių pabaigoje padėtas taškas - tai emocijų reziumė. Atoslūgis. Kūną ir sielą sveikatinanti būsena. Tik aprašiusi kontroversišką Havanos prabangą ir skurdą, auksinių Varadero paplūdimių grožį, nuo revoliucijos laikų mažai pakitusį kolonijinį Trinidadą, tik vėl mintyse perkračiusi Chosė, Giljermo ar Džeronimo gyvenimo istorijas, galėdavau patirti prabėgusios dienos pilnatvę.

Kuba

Ši knyga - tai emocionalios bailiukės, turinčios aibę visokiausių žmogiškų kompleksų, dienoraštis. Taip pat ir žalio turisto abėcėlė, kuri, tikiuosi, bent iš dalies atstos kelionių gido „Lonely planet", kuriuo naudojomės, rekomendacijas. Nenorėjau, kad dominuotų skaičiai ir faktai. Nemėgstu jų nuo vaikystės. Pritrūkę informacijos, atsiversite „Vikipediją". Tai jausmų dienoraštis, nepretenduojantis į objektyvumą. Tai mano ir mano mylimos šeimos Kuba.

2017-ŲJŲ BiRŽELIO 18 D. SKRYDIS AMSTERDAMAS-HAVANA

Prieš akis - daugiau nei 10 valandų truksiantis skrydis į Havaną (La Habana). Man,  ilgiausiai išbuvusiai ore kokias šešias valandas, šis skaičius skamba tarsi  mirties nuosprendis. Žiauru. Panašiai kaip Dariaus ir Girėno savadarbiu  lėktuvus perskristi Atlantą ir nenukristi. Nes kažkodėl labai bijau nukristi į vandenį... Nuo mažens jo baidausi. Taip ir matau savo baisiausiuose košmaruose, lėktuvo kapsulė prasmenga pajuodusiuose vandenyno nasruose ir į saloną ima  sunktis vanduo. Brrr!.. Veju šitas klejones į šalį ir, vos įsitaisiusi patogioje lėktuvo kėdėje, mintyse jau geriu raminamąją tabletę (piniginėje tokią išties turiu,  draugė parūpino tam atvejui, jei pradėsiu ne juokais panikuoti). Ką čia ir beslėpti - labai bijau skristi lėktuvu. Mieliau naudočiausi automobiliais, traukiniais,  dviračiais - viskuo, kas turi sąlytį su žeme, kad tik nereikėtų levituoti ore.  Ten nuo manęs jau niekas nepriklauso. Psichologai turbūt pripaišytų kokį nors „viską kontroliuoti mėgstančios maniakės" sindromą, apie kurį ir pati žinau. Tad iš visų jėgų stengiuosi paleisti šturvalą. Pakeisti mintis. Prisiminti parapsichologo Valerijaus Sinelnikovo paskaitas apie tai, kaip tapti savo minčių ir likimo kūrėja. Aš, kalu sau į galvą, šio skrydžio valdovė (kaip juokinga, mąstau, nes...  nuo manęs lyg ir niekas nepriklauso, o kartu priklauso viskas). Mintys daro  stebuklus. Ir išties, netrukus mus sveikinantis lėktuvo piloto balsas mane nuramina. Jo tembras - toks žemas ir užtikrintai ramus. Iki Kubos, viso labo, 9 valandos  ir 20 minučių! „Jėėė!.. - vos nesuklykiu kaip slėpti savo emocijų dar nemokantis vaikas. - Kaip nors ištversiu.."

Į Kubą keliaujame keturiese. Dvi dukros - Dorotėja (15 m.) ir Beatričė – (25 m.), vyras Gediminas ir aš. Su vos juntamu nostalgijos prieskoniu šią kelione vadinu paskutinėmis Rožinskų šeimos atostogomis, nes... grįžusi namo, vos po mėnesio, vyresnėlė jau taps ponia -iene.

Dorotėja kaifuoja. Šiandien birželio 18-oji - jos gimtadienis. Ar ne šaunu, kad kelintus metus iš eilės jis prasideda lėktuve. Išsyk matyti - skristi jaunėlei patinka. Draugiškas KLM oro linijų kolektyvas jau sveikina jubiliatę. Stiklinė šviežiai spaustų apelsinų sulčių, saldainių maišelis, ranka rašytas (šiais laikais!) atvirukas su viso ekipažo linkėjimais - išties malonus siurprizas! Jaučiamas dėmesys, šiluma sukuria gimtadienio nuotaiką.

Kol kas aš drąsi. Tiesa, tik kol kas... Kol neprasidės pirmieji turbulencijos ritmai, kuriuos, tiesą sakant, teko patirti ir ant žemės. Lygiai prieš metus. Mintimis nuklystu į ankstesnes atostogas Vietname. Debesų ūkuose paskendęs Sapos miestelis. Purtomės į jį dviaukščiu autobusu. Panašiai kaip ir lėktuve, esu uždaryta ankštoje, ritmingai linguojančioje į posūkių ritmą autobuso kapsulėje. Niekas nuo manęs čia nepriklauso (nebent... imčiau lupti ožius, sumaniusi priversti užsuptą skrandį atsikratyti vakarykštės vakarienės). Sulaikiusi kvapą stebiu, kaip autobuso vairuotojas virtuoziškai bando prasilenkti su gremėzdišku sunkvežimiu, iš viršaus vežančiu kažkokį statybinį šlamštą. Neišlaikiusi įtampos neriu iš savo panoraminio antro aukšto žemyn, į nuobodų autobuso vidurį, ir kontempliuoju esanti ne viena - iškart visos trys rytiečių išmintį simbolizuojančios beždžionėlės, suprask, nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nekalbu. Tiksliau, kalbu... Murmu panosėje poterius. Jie ramina. O labiausiai ramina kažkada bažnyčioje girdėta Šventojo Rašto ištrauka, kaip Jėzus atėjo pas žvejus per vandenį. Bandau kabintis į jo ilgą balto drabužio kraštelį ir aš. Taip Jėzus traukia mūsų artipilnį, nuo ledinių kondicionierių krenkščiantį, sloguojantį, o nuo supimo dar ir kitaip bloguojantį autobusą Vietnamo kalnų serpantinais tol, kol aš užmiegu...

Havanos gatvėse

Atsibundu iki Kubos likus vos 600 km. Lėktuvo greitis apie 800 km/h. Vadinasi, tuoj leisimės... Protu nesuvokiama, kad mes jau kitoje Žemės rutulio pusėje ir kad iš Amsterdamo išskridę 10.15 vai. Kuboje leisimės antrą valandą popiet. Mes aplenkėme naktį?! Kur ji pradingo?.. Žvalgomės pro mažą lėktuvo langelį ir skenuojame aplinką. Havanoje apsiniaukę. Pliaupia lietus. Visai kaip mūsų paliktoje Lietuvoje.

Kol patenkame į pasų kontrolės skyrių, turime praeiti aptriušusiu oro uosto koridoriumi. Įveikti kliūčių ruožą, kuriame zigzagais sustatyti plastikiniai kibirai. Pro skylėtas oro uosto lubas sunkiasi vanduo. Kapt, kapt... Melodingai skamba tarybinio skurdo melodija net tokiame iš pirmo žvilgsnio šalį reprezentuojančiame pastate. O štai ir dar vienas mano abiturientiškų laikų reliktas - tinklinės pėdkelnės. Jomis aptemptos trumpasijonių uniformuotų pareigūnių kojos. Ohoho, kokios mados! „Sveiki atvykę į Kubą - mano tarybinės vaikystės ir žalios jaunystės prisiminimų šalį - tik kitame Žemės rutulio kampelyje..." - ironiškai sveikinu save.

Prie pasų langelių visiems užduodamas vienas ir tas pats klausimas: ar pastarąjį pusmetį viešėjome Afrikoje. „Turbūt dėl Zikos viruso", - spėlioja dukra. Sutartinai sakome: „Neee...", ir pagaliau praveriame Havanos Chosė Marti oro uosto duris.

„ČIEM DALŠIE - TEM STRAŠNIEJE!“

Laisvė!!! Deja, neilgam... Naiviai ištįsusiais ir džiugesio ekstazės - mes jau Kuboje! - paženklintais veidais išsyk patenkame į taksistų pinkles. Žinodami, kad kito kelio ištrūkti iš oro uosto nėra, jie vieningi. Dvidešimt Kubos konvertuojamų pesų  ((Kuboje yra dvi valiutos: Buban peso/ Moneda nacional - nacionaliniai Kubos pesai (CUP), skirti vietiniams, ir Cuban convertible peso - konvertuojami Kubos pesai (CUC), skirti turistams. Valiutų santykis toks: 26,5 CUP = 1 CUC = 1 USD) apie 20 $) už 20 min. kelionę į mūsų iš anksto užsakytą tipo kambariuką, vietinių oficialiai turistams nuomojamą būstą. Na, gerai... Dar kiek pasiblaškę romiai klojame pinigus.

Pagal šeimininkų reklamą „Airbnb" puslapyje turėtume gyventi visai netoli centro. Kol kas rajonėlis akių nedžiugina. Apėmė jausmas, kad perskridę Atlantą patekome į kažkokią laiko duobę ar skylę, kur gyvenimas sustojęs ties pokariu... Pastatai abipus Paso de Marti  besirikiuojantys skirtingų architektūros braižų stulpeliais, primena nostalgišką karo suniokotų namų kvartalą ar kokios nors kariškos dramos filmavimo paviljonus, kur viršutiniai aukštai ir stogų terasos subombarduoti ką tik praūžusios naikintuvų krušos. Pajuodusiose langų nišose, aptrupėjusiuose balkonuose lyg baltos maldaujamų paliaubų vėliavos plevėsuoja skalbiniai. Vieni langai užkalti lentomis, kiti be stiklų - tik ornamentuotos grotos. Durų vietoje žioji tamsios skylės. Pro jas žvalgosi pajuodę žmogystos. Ant šaligatvių sėdiniuoja, plepa, žaidžia šachmatais, pardavinėja patižusius miniatiūrinius bananus, rūko, kažką gurkšnoja vietiniai. Viskas kaip ant delno. Čia biblioteka, ten turbūt darželis (matome miegančius lovelėse kokių 3-4 metų amžiaus vaikus). Pastebėjusi, kad fotografuojame, auklėtoja griežtu Freken Bok žvilgsniu

rodo į lėkštelę pro grotas padėti pinigą... Kažkas snaudžia patogiame supamajame krėsle žiūrėdamas muilo operą. Kažkas šaukia, kad būtume atsargūs eidami pro avarinius namus, pažymėtus įspėjamaisiais ženklais (nors, tiesą sakant, ką tik nusileidus iš pedantiškosios Europos, visi jie atrodo avariniai). Kambario šeimininkė maloniai šypsosi ir parodo maždaug 10 m2 kambarėlį su lediniu dušu ir prieštvaniniu oro kondicionieriumi. Nė vieno lango, tik durys į siaurą balkoną, iš kurio galime grožėtis groteskiška stogų griuvėsių ir ant jų išmėtyto šlamšto panorama. „Tai šitoje išangėje kameroje mes gyvensime tris naktis?" - kiek galėdama ramiau  keliu retorišką klausimą, jausdama juodais audros debesimis atslenkančios totalios depresijos požymius.

Bandome raminti save, kad tai, ką dabar matome, tėra nevykęs ir pirmas laiko juostų skirtumo išsekinto žmogaus įspūdis. Pėdiname į miestą, Akmeninių Kauno karo muziejaus liūtų saugoma „Laisvės alėja" skrieja riedlentininkai. Į mūsų pusę paklaikusiomis iš siaubo akimis atskuba rusų turistės. Kadangi toji kalba mums beveik gimtoji, smalsiai gaudome garsaus pokalbio nuotrupas:

„Nu, znaješ, podruška... Čiem dalšie - tiem strašnieje!" (iš rusų k. „Na žinai drauge... Kuo toliau, tuo baisiau!“) Geriau jau būtume nesiklausę. Kiek akys užmato - vis tie patys laiko apkramtyti pastatai, įtartinos žmogystos, šiukšlių konteinerių dvokas, valkataujančios katės, žaidžiančios su ant žemės besimėtančiomis maisto liekanomis...

O mums pilvai maršus groja (gardieji KLM orlaivio pietūs jau seniai suvirškinti). Beatričė studijuoja iš šeimininkės gautą Havanos žemėlapį. Keista... Numanomas centras lyg ir pasiektas, bet vaizdelis vis tiek kažkoks įtartinas - nei garsiojo Kapitolijaus, nei Havanos katedros.

Lyg to dar būtų maža, gauname gerą tropinio lietaus porciją. Kad nestypsotume vidury gavės kaip kokie beviltiški orientacininkai su neįskaitomu varžybų žemėlapiu rankose, šmurkštelime į artimiausią kavinę, kurioje skamba kubietiška muzika. Ohoho... Kokios kainos! Tebūnie. Šiandien nebeturime jėgų piktintis, jūrų gėrybių porcijos labai mažytės. Bet mes jau kaip nuvaryti arkliai... Dar nenorime būti nušauti, nors ir gyventi nebelabai norim. Ypač taip, kaip pastarąsias tris valandas vadinamajame Havanos centre.

- Rytas už vakarą protingesnis, - protinu saviškius. - Gal eikime namo?

PRIVALOME RASTI HAVANOS CENTRĄ!

Išmiegoję mažiausiai dvylika valandų ryte nubundame žvalūs kaip lietuviški trumpavaisiai agurkėliai (žinia, turime savo kompanijoje ir vieną ilgavaisį). Šiandien būtinai, na, tiesiog būtinų būtiniausiai, privalome rasti Havanos centrą. Ten papusryčiausime ir pasižmonėsime.

Pirmadienis. Iš savo aptriušusio balkono, apkarstyto vėjyje plazdančiais nuomojamų kambarių patalais, matome, kaip mamos vaikus lydi į mokyklą.

Visi tokie gražučiai - su uniformomis.       Chaki spalvos kelnės berniukams, tos pačios spalvos sijonėliai mergaitėms. Balti marškinėliai ir baltos kojinaites. Nejučia prieš akis iškyla mano mokyklinė - dar nespalvota - fotografija, kurioje susišiaušusi pionierė (nes fotografuota mokyklos garbės lentai išsyk po  fizinio lavinimo pamokos): kaklaraištis persisukęs, skyrimas zigzaguotas. Tikras kontrastas tvarkingai sušukuotoms, mokyklon žygiuojančioms Kubos mokinukėms. Mokslas čia privalomas. Visiems. Šalies raštingumas - 99,8 %!

Einant vakarykšte gatve jau šviesiau. Galvoje ir akyse. Pastatai vis dar tokie pat beviltiškai apgriuvę, bet... jau su romantišku prieskoniu.

- Nuotraukose, - juokaujame, - gal atrodys ir visai puikiai?!

Pagaliau randame tikrąjį senamiestį. Jis išties nuostabus, ypač kai jo apžvalgą pradedi nuo ypatingo skonio kubietiškos cafe con leche (iš isp. k. „Kava su pienu), garuojančios kiaušinienės, gardžių tarsi mamos blynelių ir vaisių deserto. Valgyk, gerk už 4,5 dolerio, kiek širdis geidžia.

Apetitas žvėriškas. Ypač kavai. Vis dėlto reikia judėti kelionių gido žadėtų įžymybių link. Ieškoti įspūdingų pastatų ir tvirtovių, išlikusių nuo kolonistų ispanų valdymo laikų, įtrauktų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Reikės gi duoti ataskaitą draugams, namiškiams... Nors, tiesą sakant, nežinau, ar jiems mūsų įspūdžiai bus nuoširdžiai įdomūs. Jei pats ten nebuvai, nematei, nepačiupinėjai, neįkritai į krioklį, tuomet sąlytis su šalimi tik teoriškas. Be emocijos ir asmenines patirties, kuri vienintelė sukelia tą elektrinį vidinį virpulį: „Ei, ir aš ten buvau!." O čia dar saviškių replikos: „Ar ką nors rimčiau matėt, ar tik kriokliuose maudėtės ir po kalnus laipiojot? Bent kokiam muziejuje buvot?" Ne. Nebuvome. Jau iš anksto teisinuosi, nes muziejus lankėme nuotoliniu būdu, iš išorės.

Nemėgstu muziejų dar nuo mokyklos laikų, kai smagiausias dalykas juose būdavo pačiuožinėti mėlynais antbačiais apautomis kojomis išblizgintomis muziejaus salių grindimis. Štai nuo tų privalomų kolektyvinių ekskursijų kraujyje liko tarsi kažkoks „antimuziejinis" virusas. „Havanos architektūra tokia eklektiška, - mintyse jau girdžiu kelionių agentūros gido pasakojimą. - Nuo ispaniškojo baroko iki prancūziškojo klasicizmo. Dar reikėtų pridėti platų potėpį Šiaurės Amerikos art deco ir europietiškojo art nouveau. Afrokubietiškos vergų kultūros įtakos vėjų bei modernizmo skersvėjų" Ačiū, apsieisime kaip nors ir be visų tų „izmų". Mums svarbiau, kad žingsniuojant siauromis senamiesčio gatvelėmis ar plačiais miestų prospektais būtų kur akis paganyti. Ginklų aikštė (Plaza de Armas) - seniausia miesto aikštė, apie 400 metų buvusi Kubos valdžios centru. Dabar savaitgaliais ten vyksta perskaitytų knygų turgus. Generalinio kapitono rūmai  (Palacio de los Capitanes Generales)  stovi vakarinėje šios aikštės dalyje. Ir kuo tik jie nebuvę - ir ispanų bei amerikiečių rezidencija okupacijos metais, ir prezidento rūmais, ir miesto rotuše, kol galiausiai tapo muziejumi. Nuo Ginklų aikštės prasideda Calle Obispo gatvė,  kurioje mėgdavo pasivaikščioti net dvidešimt metų Kuboje gyvenęs Ernestas Hemingvėjus                   Šiandien čia pėsčiųjų zona su netoliese įsikūrusiomis „dolerinėmis", jaukiomis kavinaitėmis po atviru dangumi, suvenyrų parduotuvėmis.

Fotografuojamės prie didžiausios Kuboje barokinės katedros (Catedral de San Cristobel de la Habana),  pastatytos 1767 m. Jėzuitų ordino vienuolių. Jos požemiuose ilgą laiką ilsėjosi Kubos atradėjo Kristupo Kolumbo palaikai (vėliau buvo išvežti į Seviliją). Priešais katedrą, gražiausioje miesto aikštėje, kol kas tuščia. Senelis su anūke lesina taikos balandžius. Užbėrę ant delno ką tik valgytos bandelės trupinių, bando prisivilioti baikščius paukštelius artyn... Dar minutė, kita ir aikštę kaip faktų, istorijos datų skėriai užplūs užsienio turistai. Su angliškai, vokiškai, rusiškai kalbančiais gidais. Mūsų žioplinėjančio ketvertuko vadovu siūlosi tapti kažkoks vietinis dėdulė su odiniu kolūkio pirmininko portfelių. Turbūt jo sovietinius laikus menančioje papkutėje    būtų užtektinai informacijos ir apie havanietiškąją Vašingtono Kapitolijaus (El Capitolio) kopiją, pastatytą 1929 m. (dabar čia Havanos mokslų akademija), ir apie Moro tvirtovę (Castillo del Morro) - kažkada buvusį didžiausią gynybinį statinį (dabar čia muziejus).

Mandagiai atsisakome. Mūsų šeima, kaip tas katinas iš seno animacinio filmuko, mėgsta vaikščioti viena - kur užsimano, ten ir eina... Aikštės, muziejai, bažnyčios praskrieja pro fotoaparato objektyvą. Į vidų neiname, tiesiog kvėpiame visais plaučiais dar tikrai gyvą kolonijinės kultūros emociją, istorinių Kubos įvykių dvelksmą. Ir kas iš tiesų toji Kuba? Indėnų rojus, atrastas Kolumbo. Sala, užkariauta ispanų, tikėjusių, kad slapčiausiuose jos kloduose slepiasi aukso grynuoliai. Kai kolonistai suprato, kad šios salos auksas - derlinga Kubos žemė, privežė vergų iš Vakarų Afrikos. Teko vargšeliams žvėriškai sunkus darbas cukranendrių plantacijose. Vėliau prasidėjo išsivaduojamieji judėjimai. Generolo Fulchensijaus Batistos (Fulgensio Batista) „amerikoniškasis" Kubos valdymo periodas, kai sala tapo neoficialia JAV nuosavybe. „Liepos 26-osios" pogrindinės grupuotės veikla. Fidelio Kastro (Fidel Castro) ir jo atstovaujamo partizaninio judėjimo pergalė. Kubos „kapitalizmo" griūtis. Pirmieji pabėgėliai į JAV. JAV embargas prieš Kubą (nuo 1962 m.), kai buvo leidžiama tik humanitarinė pagalba maistu ir vaistais. Komunistinė draugystė su Maskva. Netikėta SSRS griūtis. Dėl to sekęs ekonominis Kubos nuosmukis ir paprastų įmonių skurdas. Fidelio, tapusio Kubos diktatoriumi, klaidos... Raulio Kastro (Raul Castro) ekonominės reformos, įteisinusios privataus verslo atsiradimą.  

Naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo griežta užsienio politika Kubos atžvilgiu.

Plyšta galva. Man ir vėl reikia puodelio kavos ar bent stipraus vėjo gūsio, kuris prapūstų nuo informacijos pertekliaus užkaitusias smegenis. Tikimės jo rasti vietinio jaunimo pamėgtoje Malekono (Malecon) krantinėje, į kurią šiurpiai daužosi Atlanto vandenyno bangos. Kaip vėliau sužinome, nuo rugsėjo, prasidėjus uraganų sezonui, šį platų prospektą tenka uždaryti. Priešingu atveju milžiniški bangų liežuviai skaniai nulaižytų visas senovines mašinytes, išdrįsusias nepaisyti stichijos... Užtai dabar žymioji krantinė lipte aplipusi žvejais, turistais ir vietiniais dykaduoniais. Ne tik Havanoje, bet ir kituose Kubos miestuose tai populiariausia (ypač tarp jaunimo) sambūrio vieta. Čia atsinešama maisto, gėrimų, muzikos. Buvau suraičiusi savo aštrius kaulelius ant akmenuoto molo paviršiaus ir aš. Smagu... Ypač sutemus, kai žvaigždės į tave spokso tarsi liūdno, šeimininkų išsiilgusio šunelio akys. Tokiomis minutėmis pajunti sprangų graudulio kamuolį galugerkly, nes tokios akys - ištikimos iki begalybės - laukia Lietuvoje (kalbu apie šauniuosius mūsų jorkšyrus - Mėtą ir Kukulį!).

Būtent čia mes pasigauname savo studentiškų laikų svajonę - sunokusių vyšnių spalvos moskvičiuką. Jis atrodo gerokai pavargęs... Kuboje, kur dauguma automobilių įsigyti dar iki 1959 m. F. Kastro revoliucijos, visos mašinytės atrodo gerokai pavargusios.