Arkadij Babčenko. Karas: Čečėnijos tragedija

Sunki tai knyga, labai sunki. Kiek primena Svetlanos Aleksijevič  dokumentinę prozą, pagal tematiką - Čečėnijos karas - Polinos Žerebcovos "Polinos dienoraštį". Dar - Remarko "Vakarų fronte nieko naujo" ir Hašeko "Kareivio Šveiko nuotykiai".  Ir vienur, ir kitur - karas ir jo beprasmybė. Ir vienur, ir kitur - atsidūrimas situacijoje, kur pakliūvama be savo sprendimo, be savo kaltės. Visose - skausmas, neviltis, purvas, kraujas ir baimė, pyktis ir pikta ironija, nes kitaip ištverti gal ir nebelabai įmanoma....
Autorius - Arkadijus Babčenko, Rusijoje gerai žinomas žurnalistas, aršus valdžios kritikas. Dar nesulaukęs dvidešimties jis dalyvavo pirmajame (1994–1996), ir antrajame (1999–2009) Čečėnijos karuose. Dirbo karybos apžvalgininku Rusijoje įvairiuose leidiniuose ir TV kanaluose, filmavo dokumentinius reportažus Pietų Osetijoje - Gruzijoje, Ukrainoje.  
Dėl savo profesinės veiklos  buvo priverstas bėgti iš Rusijos - žurnalistas buvo persekiojamas, grasinama susidoroti su jo šeima. Kurį laiką gyveno Čekijoje, vėliau - Ukrainoje. Ten, netgi po sužlugdyto pasikėsinimo nužudyti, toliau rašo... 
 "Aš būtinai grįšiu į Maskvą. Turiu ten dar vieną reikalą. Parvyksiu pačiu pirmuoju „Abrams“, riedėsiančiu Tverės gatve [Maskvoje], stovėdamas po NATO vėliava. O dėkingi Rusijos piliečiai, pamiršę apie Krymą, mėtys išvaduotojams gėles ir nuleidę akis prašys humanitarinės košės. Ir spardys kojomis paminklą V. Putinui, sakydami, kad nežinojo, o širdyse visada buvo prieš. Įsiminkite šią žinutę“, sako žurnalistas, tikėdamasis Rusijos politikos pokyčio ir primindamas kiekvienam piliečiui jo pareigą .... 

Lėktuvų kilimo takas

Knygos autorius Arkadijus Babčenko

Mes - Kisielius, Vovka Tatarincevas ir aš - atkišę nuogus pilvus dangui drybsom lėktuvų kilimo tako pakrašty. Prieš kelias valandas mus čia atginė iš stoties, laukiame, kas bus toliau. Šalia stovi mūsų kerziniai batai, ant aulų džiūsta autai. Traukte traukiame į save šilumą. Taip šilta, regis, nebuvo niekada gyvenime. Geltoni sausos žolės stagarai bado nugarą. Kisielius kojų pirštais nusiskina stiebelį, apsiverčia ant pilvo ir trupina jį rankose.

-Žiūrėk, visiškai sausas. O Sverdlovske dar pusnys sulig galva.

-Šilta, - pritaria Vovka.

Vovkai, kaip ir man, aštuoniolika, jis panašus į džiovintą abrikosą - tamsaus gymio, aukštas, padžiūvęs. Akys juodos, o antakiai šviesūs, nublukę. Jis iš pietų, nuo Anapos, važiuoti į Čečėniją pasišovė savo noru. Manė čia būsiąs arčiau namų.

Kisieliui dvidešimt dveji - į armiją pašauktas po instituto, metams. Puikiai raukia matematiką ir fiziką, kaip riešutėlius gliaudo visokias sinusoidės. Dabar jam iš to jokios naudos. Būtų kur kas geriau, jeigu išmoktų kaip reikiant apsivynioti autus. Kisieliaus oda balta ir putli - iki šiol kruvinai prisitrina kojas. Po šešių mėnesių jį turi demobilizuoti, todėl jis nejautė nė mažiausio noro vykti į Čečėniją, tikėjosi ramiai baigsiąs tarnybą kur nors vidutinio klimato juostoje, arčiau gimtojo Jaroslavlio. Bet nieko neišėjo.

Šalia mūsų dar sėdi plačialūpis Andriucha Zychas, pats mažiausias mūsų būrio kareivis, pramintas už tai Kilpele (tai toks mažytis odinis žiedas, į kurį kišamas laisvas kareiviško diržo galas). Ūgis - ne daugiau kaip pusantro metro, bet valgo už keturis. Kur dingsta tai, ką suvalgo, neaišku, nes vis tiek mažytis ir liesas nelyginant džiovintas tarakonas. Įstabiausia - jo milžiniškos kaip virtiniai lūpos, kuriomis gali iš karto sužlerbti pusę skardinės kondensuoto pieno ir kurios suteikia jo minkštai Krasnodaro krašto gyventojo tarsenai šveplumo atspalvį (jis taria „Čšečšėnija"), ir pilvas, kelissyk padidėjantis Kilpelei ėdant.

Jam iš dešinės - žydas Vitka Zelikmanas, labiau už viską pasaulyje bijantis mušimo. Visi jo bijom, tačiau geibusis inteligentas Ziuzikas smūgius pakelia itin sunkiai. Per pusmetį armijoje Vitka taip ir nepajėgė priprasti prie to, kad jis išsigimėlis, velnio neštas, gyvulys, - kiekvienas niuksas varo jį į depresiją. Štai ir dabar sėdi ir galvoja, kaip čia muš: daugiau negu mokomajame dalinyje ar mažiau.

Paskutinis mūsų grupėje - niūrusis Ryžas, sveikas, tylus bernas stambiomis plaštakomis ir rusva ševeliūra. Tiksliau, anksčiau jis turėjo liepsnojančią ševeliūrą. O dabar jo kareiviška plikė atrodo taip, lyg būtų pabarstyta rausvai geltonomis dulkėmis, lyg kas būtų virš jos dilde smailinęs varinį vamzdį. Ryžo galvoje tik viena: kaip kuo greičiau nešti iš čia kudašių.

 Šiandien mums pirmą kartą pavyko iki soties pavalgyti. Dabartinis mūsų vadas, visą kelią ant mūsų stūgavęs juodbruvas majoras, sėdi palyginti toli, šito lauko viduryje, o mes, nutaikę progą, triauškinam savo sausuosius davinius.

Traukinyje majoras išduodavo ėdesį skaičiuodamas vieną konservų skardinę vienai dienai, ir per dvi kelionės dienas mums kaip reikiant sutraukė pilvus. Duonos, kuri buvo gabenama atskirame vagone, nespėdavo išdalinti ešelonui trumpam sustojus praleisti prasilenkiančiųjų atsarginiame kelyje - toliau nuo žmonių akių, - todėl visą laiką badavome.

Kad visiškai neištintume nuo bado, mainėme į maistą savo kareiviškus batus. Kiekvienam prieš išsiųsdami išdavė po porą raišteliais surištų paradinių batų. „Įdomu, kur mes ten marširuosim?" - paklausė Kilpelė ir pirmas išmainė savuosius į dešimtį pyragėlių su kopūstais.

Stočių prekeivės ėmė mūsų batus iš gailesčio. Pamačiusios ešeloną puldavo prie mūsų su pyragėliais ir kaimiškai keptomis vištytėmis, bet supratusios, kas per traukinys stovi aklakelyje, imdavo rypuoti. Vaikščiodamos išilgai ešelono žegnodavo mūsų vagonus ir imdavo iš mūsų joms visai nereikalingus batus ar apatinius mainais į pyragėlius. Viena moteris priėjo prie mūsų lango, tylomis ištiesė butelį limonado ir kokį pusantro kilogramo šokoladinių saldainių. Žadėjo atnešti ir cigarečių, bet majoras nuvijo mus nuo lango ir uždraudė kaišioti galvas.

Išdalinti visos duonos taip ir nespėjo, ši supelijo. Kai mes, išlipę Mozdoke, ėjome pro paskutinį - duonos vagoną, iš jo maišais tiesiai mums po kojų mėtė pažaliavusius rūgščius kepalus. Miklesni spėjo vieną kitą nutverti.

Mes - vieni žvitriausių. Dabar prisikimšome skrandžius kiaulienos konservų, tiesa, riebalų juose kur kas daugiau nei mėsos (Ryžas tikina, kad ten išvis ne taukai, o lydytas solidolas, maišytas su batų tepalu), ir perlinių kruopų košės; negana to, visi sukirtome po kepalą duonos. Galima sakyti, dabar mes patenkinti gyvenimu. Na, bent jau artimiausią pusvalandį jis įgaus šiokį tokį apibrėžtumą, o spėlioti, kas bus ateityje, niekas iš mūsų neketina. Gyvename šia minute.

-    Įdomu, o mums jau šiandien skirs maitinimą? - votuliuoja savo virtiniais Kilpelė, kišdamas iki blizgesio nulaižytą šaukštą už bato aulo. Vos spėjęs papietauti ima svajoti apie vakarienę.

-    Tai gal labai ten skubi? - atsako Vovka, linktelėdamas galva į kalnagūbrį, už kurio prasideda Čečėnija. - Mano galva, jau geriau badu stipt, kad tik ilgiau pabuvus šitam lauke.

-    Dar geriau amžinai, - pritaria Ryžas.

-    O gal mes išties bandeles kepsim, kaip manot, vaikinai? - toliau klausinėja Kilpelė.

-    Aišku, tu šito labiausiai nori, - rėžia jam Kisielius. - Tave tik leisk duonos raikyt, tai tu už kiekvieno savo virtinio po duonos kepalą paslėpsi ir neužspringsi.

-    Duonos tai jau tikrai neatsisakyčiau, - patenkintas vypso Žychas.

Mokomajame juodbruvas majoras sakė, kad renka į Beslaną duonos kepėjų komandą. Žinojo, kaip mus papirkt. Įsitaisyti darbininku duonos kepykloje - slapta kiekvieno dūcho, pirmąjį pusmetį tarnaujančio kareivio, svajonė. Mes – dūchai.  Dar mus pravardžiuoja nelaikšiais, snargliais, badmiriais, stipenom, goblinais - kaip nori. Pirmaisiais mėnesiais nuolatinis alkio jausmas itin stiprus, o tas kalorijas, kurias kartu su pilka mase, vadinama skaldytų miežinių kruopų koše, gaudavom mokomajame dalinyje, aikštėje akimirksniu išpustydavo vėjas, seržantams surengus mums popietinį pasivaikščiojimą. Mūsų augantiems organizmams nuolat trūko ėdesio, naktimis slapta nuo kitų išvietėje rydavom dantų pastą „Jagódka", kuri taip apetitingai kvepėjo žemuogėmis.

Tada mus išrikiavo viena linija ir majoras kiekvieno klausė: „Nori tarnauti Kaukaze? Važiuok, ko tu. Ten šilta, ten obuoliai." Bet kai pažvelgdavo į akis, kareiviai atšlydavo nuo jo. Majoro vyzdžiuose vėrėsi siaubas, jo uniforma trenkė mirtimi. Mirtimi ir siaubu. Tokį kvapą skleidė jo prakaitas; kai eidavo per kareivines, jam iš paskos vilkdavosi nepakenčiamas dusinantis šleifas.

Mes su Vovka pasakėme „taip", Kisielius pasakė „ne" - toli pasiuntė ir patį majorą, ir Kaukazą. Dabar trise gulim ant tako Mozdoke ir laukiam, kada veš toliau. Visi kiti, stovėję toje rikiuotėje, dabar taip pat guli ant lėktuvų kilimo tako ir laukia.

Čia mūsų pusantro tūkstančio. Mums visiems po aštuoniolika.

Kisielius iki šiol stebisi, kaip mus taip mikliai išdūrė.

-    Turėjo būti raportas, - įrodinėja jis. - Raportas - toks popiergalis, kuriame rašau: „Prašau Jūsų siųsti mane į mėsmalę tęsti tarnybos." Aš nieko panašaus nerašiau.

-    Manai, ne? - dar labiau jį aitrina Vovka. - O darbų saugos instrukcijos, kurias majoras prašė pasirašyt? Prisimeni? Ar bent skaitei, dėl ko pasirašai? Tai ką, taip nieko ir nesupratai? Pusantro tūkstančio kareivių kaip vienas išreiškė norą krūtine ginti Tėvynės konstitucinę santvarką. O kad jai, ir šiaip jau sujaudintai mūsų ryžto, būtų dar geriau, tarėme: „Tėvyne! Kam švaistyti popierių kiekvieno atskiram sutikimui. Važiuosim kariauti pagal sąrašus. Tegu iš tokiu būdu sutaupytos medienos padaro baldus našlaičių prieglaudai, kurioje augs čečėnų vaikai, nukentėję dėl to, kad šitame kare dalyvaujame“.

- Žinai, Kisieliau, - suirzęs sakau, - galėjai apskritai nieko nepasirašyt, vis tiek būtum čia atsidūręs. Įsakyta važiuoti dvėst, ir važiuok, ko dar čia išsidirbinėji su tuo raportu! Verčiau duok cigaretę.

Kuo ne Vokietija 1936 metais?

Jis tiesia man cigaretę, prisidegam.

Lėktuvų kilimo take - nuolatinis judėjimas. Kažkas atskrenda, kažkas išskrenda, sužeistieji laukia pakeleivingo lėktuvo, žmonės grumdosi prie vandens fontanėlio. Kas dešimt minučių į Čečėniją išskrenda sausakimši smogiamieji lėktuvai ir grįžta tušti. Sraigtasparniai šildo variklius, karštas vėjas kelia tako dulkes, ir mums baisu.

Aplink siaubinga sumaištis: pilna pabėgėlių, jie stumdosi su savo šlamštu ir pasakoja šiurpias istorijas. Tai laimingieji, kuriems pasisekė ištrūkti per apšaudymus. Civilių į sraigtasparnius neima, bet jie užgrobia juos šturmu ir skrenda stovomis, kaip tramvajuje. Vienas senis atskrido net ant važiuoklės: prisirišo prie rato ir taip kabėjo keturiasdešimt minučių nuo Chankalos iki Mozdoko. Be to, dar įsigudrino atsitempti net du lagaminus.

Pavargę pilotai niekam neteikia jokių privilegijų. Abejingai šūkčioja skrydžio lape įrašytas pavardes, laipina pagal sąrašą. Į viską jiems nusispjaut. Dabar vyksta registracija į Rostovo ar Maskvos reisus, kurie gal bus poryt, jeigu jų neatšauks.

Likusią erdvę užima sužeistieji. Kiekvienas lėktuvas, be krovinio, gali priimti ne daugiau kaip dešimtį, pirmiausia išsiunčiami sunkiausiai sužeisti. Neštuvus su jais grūda po dėžėmis, guldo ant maišų, deda tiesiai ant grindų – bet kur, kad tik tilptų, kad tik jie išskristų. Ant jų klumpa, išverčia iš neštuvų. Vieną į pilvą sužeistą kapitoną kliudo batu ir išplėšia iš jo drenažo vamzdelius, kraujas su gleivėmis teka per liuką ir kapsi ant betono. Kapitonas klykia. Balutę akimirksniu aplimpa musės.

Lėktuvų į Čečėniją irgi trūksta. Kažkokie žurnalistai laukia beveik savaitę. Statybininkai trečia para kaitinasi saulutėje. Bet mes nujaučiame, kad mus išsiųs jau šiandien, prieš nusileidžiant saulei. Mes - ne statybininkai ir ne žurnalistai, mes - mėsa, šviežia patrankų mėsa, mūsų čia ilgai nelaikys.

- Kaip vis dėlto keistai sutvarkytas gyvenimas, - svarsto Kisielius. - Esu tikras, jog žurnalistai pasirengę sumokėt krūvas pinigų, kad tik galėtų artimiausiu lėktuvu išskrist į Čečėniją, bet jų neima. Aš irgi pasirengęs sumokėt bet kokią sumą, kad tik galėčiau ilgiau likt čia, geriausia - visam laikui, o dar geriau - atsidurt kuo toliau nuo šitos vietos, bet mane išsiųs artimiausiu reisu. Kodėl taip?

Tupia krovininė „karvė". Šįryt mūsiškiai šturmavo kažkokį kaimą, ir visą dieną iš Čečėnijos veža sužeistus ir užmuštus. Štai ir dabar ant tako vieną po kito iškrauna penkis sidabro spalvos maišus. Blizgūs maišai akinamai spindi saulėje kaip saldainių popierėliai. Jie tokie ryškūs, kad neįmanoma patikėti, jog tuose šventiniuose fantuose sudėti į gabalus ištaškyti žmonių palaikai.

Iš pradžių ilgai negalėjom suprasti, kas tai. „Tikriausiai humanitarinė pagalba", - spėjo Vovka, pamatęs ant betono išdėliotus maišus, tačiau Kisielius pasakė, kad humanitarinę gabena tenai, o ne iš ten.

Supratome tik tada, kai į taką išvažiavo brezentu dengtas „Uralas". Iš jo iššoko du kareiviai ir ėmė krauti maišus į kėbulą. Kai čiupdavo už kampų, maišai per vidurį nukardavo, tada supratom, kad tuose gražiuose fantuose - negyvi žmonės.

Šįkart „Uralo" nėra. Užmuštieji taip ir lieka gulėti ant betono. Niekas nekreipia į juos dėmesio, lyg jie būtų šito kilimo tako dalis, lyg taip ir reikia, kad svetimame pietų mieste, perdžiūvusioje stepėje, gulėtų negyvi rusų jaunuoliai.

Prieina du kareiviai iki kelių sutrumpintomis kelnėmis. Vienas neša kibirą vandens. Jie skudurais iššluosto „karvės" grindis, ir po pusvalandžio sausakimšas sraigtasparnis išskraidina į Čečėniją kitą partiją. Čia mūsų jau nebepeni pasakomis apie bandeles Beslane.

Niekas apie tai nešneka, tačiau kaskart, kai virš kalnagūbrio pasigirsta sunkus kamanės gaudimas, kiekvienas iš mūsų pagalvoja: „Nejaugi viskas? Nejaugi dabar aš?" Tokiomis akimirkomis visi atskirai, kiekvienas pats sau. „Karvei" išskraidinus partiją, kurioje nėra tavęs, likusieji su palengvėjimu atsidūsta. Vadinasi, dar pusvalandis gyvenimo...

Ant Kisieliaus nugaros didžiosiomis raidėmis parašyta: AŠ MYLIU TAVE. Raidės - kumščio didumo. Baltutėliai randai ploni ir tvarkingi, bet vis tiek matyti, kad ašmenys judėjo giliai po oda. Jau pusę metų bandome išgauti iš jo šito įrašo paslaptį, tačiau Kisielius taip nieko ir nepapasakojo.

Bet dabar, jaučiu, jis prabils. Matyt, Vovka jaučia tą patį ir klausia:

-    Kisieliau, kaip vis dėlto atsirado tas įrašas?

-    Tikrai tikrai, pasakok, - pritariu Vovkai. - Atskleisk paslaptį, nenusinešk į kapus.

-    Mulkis, - sako Kisielius. - Kad tau liežuvis nudžiūtų.

Jis vėl verčiasi ant nugaros ir užsimerkia. Jo veidas apsiniaukia. Jis nenori kalbėti, bet turbūt pagalvoja: juk iš tiesų gali užmušti.

-    Čia Nataška, - po kurio laiko sako nenorom. - Dar pačioje mūsų pažinties pradžioje, vedę dar nebuvom. Nuėjom kartu į vieną vakarėlį, šokiai pokiai ir šiaip. Na, žinoma, išgėrėm. Tą vakarą kaip reikiant prisisiurbiau, pasipuošiau kaip naujametė eglutė. O rytą pabundu - visa paklodė kraujais permirkusi... Maniau, užmušiu. Bet ne užmušiau, o, matai, vedžiau.

-    Na ir žmonelė! - sako Vovka. Jis jau turi merginą, trejais metais už jį jaunesnė. Jos ten, pietuose, anksti bręsta - kaip vaisiai. - Kad ją taip į mūsų kaimą, akimirksniu išgydytų. Vadelėmis. Tik pabandytų maniškė iškrėst ką nors panašaus. Tu... bene namo ir girtas grįžt negali, iškart gauni kočėlu per galvą?

-    Ne, mano žmona rami, gera, - atsako Kisielius. - Nežinau, kas tada ją apsėdo. Daugiau nieko panašaus nėra iškrėtusi. Sako, pamilo mane iš pirmo žvilgsnio, tai norėjo kuo stipriau mane prie savęs pririšt. Kam tu, sako, toks reikalingas, su mano antspaudu...

Nulaužia dar vieną žolės stiebą, susimąstęs kramto.

-    Būtinai turėsim keturis vaikus, - sako Kisielius. - Taip. Kai grįšiu, būtinai užtaisysiu keturis.

Tada nutyla. Žiūriu į jo nugarą. Na, bent jau į neatpažintųjų sąrašus nepateks ir negulės tuose refrižeratoriuose, kuriuos matėme šiandien rytą stoty, - galvoju. Žinoma, jeigu išliks nugara.

-    Kisieliau, - klausiu, - o tu bijai mirties?

-    Taip, - atsako Kisielius. Jis vyriausias ir protingiausias iš mūsų.

 Saulė šviečia per vokus, pasaulis tampa oranžinis. Nuo šilumos oda bėgioja skruzdėlytės. Niekaip negaliu prie to priprasti. Dar užvakar buvome užpustytam Sverdlovske, o čia - kaitra. Iš žiemos mus atvežė iškart į vasarą. Pavasario nematėm, pasimetė pakeliui.

Sukimšo mus po trisdešimt į plackarto narelį; tvankuma ir smarvė, nuo viršutinių gultų karo basos neplautos kojos. Dieną naktį dvejetas susirietę miega ant grindų, po staliuku - visiems vietos neužtenka, keičiamės. Kur  pažvelgsi - visur kerzai, daiktamaišiai, milinės. Mums pasisekė, kad majoras nemaitino: pusantros paros važiavome sėdomis, susisukę embriono poza - jei būtume bent kartą iki soties prisiriję, būtų užkietėję viduriai.

Rostove prie Dono mūsų traukinys sustojo priešais stotį. Stovėjom pirmame kelyje, tiesiai priešais centrinį įėjimą, o žmonės, eidami pro mūsų ešeloną, suko šalin akis.

Nesunkiai sužeistieji po topoliu geria degtinę. Jos mainais gauna katilinėje ir bando užpilti alkoholiu baimę, kurią patyrė ten, už kalnagūbrio. Jų paklaikusios akys ir pajuodę veidai. Vos prieš valandą į juos šaudė ir žudė, o dabar jie geria degtinę ir nebereikia būti pasilenkusiems. Kol kas jie to nesuvokia. Jie šūkauja ir verkia, ir liuobia degtinę kibirais. Nėra jėgų į juos žiūrėti.

Mes ne pirmieji šitame lauke. Prieš mus čia buvo dešimtys tūkstančių tokių, laukiančių savo likimo, stepė sugėrė jų baimę kaip prakaitą. Dabar ta baimė kyla iš užnuodytos žemės. Ji skverbiasi į mūsų kūnus ir kaip slidus kirminas graužiasi aplink skrandį, skleidžia šaltį, stipresnį už kaitrią saulę. Po karo šią vietą reikės apvalyti nuo baimės kaip nuo radiacijos; ji lyg rūkas kybo virš lauko.

  Šalia grupelėmis guli civiliai statybininkai. Arčiausiai įsitaisiusi kompanija geria neskiestą spiritą ir užsikanda žvilgančiais skaidriais lašiniais. Tarp jų jauna moteris raudonu apsiblaususiu veidu ir riebiomis lūpomis. Jau žinome, kad ji vardu Marina. Visai atpratome nuo civilinio gyvenimo, moterų, todėl slapta ją nužiūrinėjame.

Kare nėra nugalėtojų. Čia pralaimi visi.
Pirmiausia - moralė. 

Marinos putli krūtinė ir storas užpakalis. Pastaroji detalė nepaprastai žavi Andriuchą Žychą, jis visą laiką aimanuoja ir švapsi savo didžiulėmis lūpomis. Jei neblevyzgoji - ne kareivis, todėl visi dedamės patyrusiais lovelasais, nors prieš armiją, tiesą sakant, iš mūsų mažai kas ir bučiavosi. O iš tikrųjų su moterimi buvo tik Kisielius.

Marina siūlo Kilpelei išgerti. Tas sutinka, norėdamas pasipuikuoti susiverčia iš karto visą puodelį spirito, o po penkių minučių jau be sąmonės tįso ant žolės. Tempiame jį į šešėlį. Marina siūlo išgerti ir mums, bet atsisakome.

-    Įdomu, ir kam jie čionai? - klausia Vovka.

-    Skrenda atstatyti Grozno, - aiškina Kisielius. - Karas baigiasi, netrukus skelbs paliaubas.

-    Bet juk ten bombarduoja, štai smogiamieji lėktuvai, - sako Ryžas, linktelėdamas galva į dar vieną porą Su-25, riedančių kilimo tako link.

Lėktuvai pasiruošę įsibėgėti, mentės susiglaudžia ir vėl išsiskleidžia. Vovka mano, kad dabar jos panašios į kakojančio vikšro pasturgalį. Neįsivaizduoju, kur jis stebėjo kakojančius vikšrus, bet palyginimas labai taiklus.

-    Kodėl manai, kad skris į Grozną? - ramiai klausia Ryžo Kisielius. - Be to, koks skirtumas statybininkams! Kuo daugiau subombarduos, tuo daugiau turės atstatyti - už trigubą atlyginimą. Dabar paliaubos, karo veiksmai nevyksta, tai juos ir veža statyt - kol kas.

-    Iš kur žinai, kad paliaubos?

 -   Rodė per televiziją.

-    Daug ką per televiziją rodo.

-    Karas baigėsi, - nesiliauja Kisielius, bet dabar jis kalba sarkastiškai. - Pavienės gaujos sumuštos, konstitucinė santvarka atkurta, palaiminga taika sugrįžo į daug kančių patyrusią Kaukazo žemelę.

-    Amen, - priduriu.

-    O tai kam mus veža, jei paliaubos? - abejoja Ryžas. - Ir stoty tankai - ištisas ešelonas, pats mačiau. Juos gi visus ten užmuš, - mosteli galva į statybininkus.

-    Ir aš čia kažko nesuprantu, - sakau. - Jeigu paliaubos, kodėl iš ten veža lavonus? Mano nuomone, arba lavonai, arba taika, kartu nebūna.

-    Būna, - sako Kisielius. - Mūsų šalyje viskas įmanoma.

Dar viena „karvė" sunkiai dunksteli ratais į betoną. Šįkart ir iš jos krauna sužeistuosius. Guldo ant neštuvų ir bėgte neša į čia pat, prie sraigtasparnių kaponyrų, įrengtą lauko ligoninę.

Vieną neša pro mus. Šviesiaplaukis vaikinukas; jo žemiau kelio nutraukta koja trumpu, dembeliškai kirptu kerziniu batu kabo ant kelnių klešnės ir blauzdos raumenų skaidulų. Iš mėsos kyšo kaulas. Per koją matyti dangus. Kareiviams einant neštuvai įsisiūbuoja, koja, apauta sunkiu kerzu, atsiskiria, persisuka, kaip vilkelis ant virvutės: neštuvai aukštyn - koja žemyn, aukštyn - žemyn... Atrodo, tuoj nutrūks - net padarau rankomis judesį, lyg norėdamas prilaikyti ją už pėdos. Išvirtusi mėsa aplipusi pridžiūvusių žemių grumsteliais.

Sužeistasis skausmo nejaučia. Jam suleido promedolio. Jis trenkia apsvilusiais kerziniais ir autais. Ir šviežiena - ką tik išdorota žalia mėsa.

  Iš ligoninės kartkartėmis atsklinda nežmoniški neartikuliuoti klyksmai. Kartais iš boksų išneša kruvinus, pūlių pilnus tvarsčius ir meta į atmatų duobę. Tada viršum duobės šauna tamsus riebių musių debesis.

Po sužeistųjų iš sraigtasparnio krauna dailius sidabro spalvos maišus. Prie penkių, likusių nuo praėjusio karto, du pusnuogiai kareiviai prideda dar aštuonis.

Pasirodo „Uralas".

Groznas 2005. Žmogaus teisių organizacijos teigia, jog
žuvo apie 35 tūkstančius taikių gyventojų 

Karšta, kareiviai darbuojasi vienomis apatinėmis kelnėmis ir šlepetėmis. Taip paprastai, taip kasdieniškai. Kaitra, lavonais užverstas lėktuvų kilimo takas ir du kareiviai iki kelių nurėžtomis apatinėmis kelnėmis, kraunantys negyvus žmones kaip bulvių maišus...

Užmuštuosius kareiviai guldo išilgai kėbulo šonų, o kai ant grindų nebelieka vietos, pradeda krauti dviem sluoksniais. Paskutinį kloja per vidurį likusio perėjimo, šoka į kėbulą, ir „Uralas" pajuda stoties link. Rytą ant atsarginių kelių ten matėme refrižeratorius. Dabar žinome, kam jie skirti.

Puošnūs maišai kėbule tirta mašinos judėjimo taktu, kaip medgaliai strykčioja važiuojant per grumstus, kareiviai prispaudžia juos prie grindų kojomis.

Tuo metu į sraigtasparnį kraunama nauja patrankų mėsos partija dar nesulamdytomis žieminėmis uniformomis. Painiodamiesi tarp milinės skvernų jaunučiai kareiviai vienas paskui kitą dingsta „karvės" krovinių liuke. Vienam atsiriša daiktamaišis, ant žemės pabyra cigarečių pakeliai. Juodame „karvės" pilve spėju pamatyti sutrikusias kareivio akis. Jos žiūri tiesiai į mane.

Sustaugia sraigtas, sraigtasparnis pakyla, skrenda link kalnagūbrio ir ten, toliau, kur karas. Šitas konvejeris veikia nuo ryto - visą laiką, kiek mes čia: iš ten - lavonai, į  tenai - kareiviai naujomis milinėmis, bet viskas taip sklandu, taip suderinta, kad suprantame: sraigtasparniai taip skraido ne vieną dieną ir net tikriausiai ne vieną mėnesį.

-    Pyderai, - sako Kisielius. - Visi jie pyderai.

-    Taip, - pritariu.

-    Pyderai, - sutinka Vovka.