Lietuva. Donelaitis

Ir vėl jau laikas namo. Pas savus, neverstus, skaitytus ir mintinai mokėtus. Šįkart pristatome naują knygą, skirtą lietuviškajam Karaliaučiaus kraštui.

            

Juraitis, Valentinas. Karaliaučiaus kraštas : paveldas, lietuvių raštijos asmenybės : [kelionių gidas] : skirta K. Donelaičio 300 m. jubiliejui. Vilnius : Žemės trauka, 2013, 232  p.

Nesterovo Stalupėnai/ Stallupohnen

Šalia Lietuvos sienos, pravažiavus Černyševskoje (Eitkūnus), už vienuolikos kilometrų, pasitinka Nesterovo/Stalupėnų miestas, 1946 m. pavadintas SSSR didvyrio Stepano Nesterovo vardu.

Stepanas Nesterovas (1906-1944) - karininkas, pulkininkas, kilęs iš Rusijos, Voronežo srities, valstiečių šeimos, savo gyvenimą paskyrė karybai, tankų kariuomenei. Antrojo pasaulinio karo metu pasižymėjo mūšiuose prie Maskvos, Stalingrado, Dono. Rytprūsių operacijoje forsuojant Pisos upę netoli Kašubų (dab. Iljinskoje) kaimo buvo hitlerininkų automatininko nukautas mūšyje. Palaidotas Kaune. Bronzinis biustas pastatytas jo vardu pavadintame mieste.

Ilgus šimtmečius šis miestelis buvo pavadinamas lietuvišku - prūsišku Stalupėnų vardu. Miesto, įsikūrusio lygumose, vardas gali reikšti stalą arba pagal prūsišką žodį stallt - stovėjimą. Teigiama, kad miestas kilo iš Stalupėnų dvaro, įkurto 1539 metais.


Šiek tiek statistikos. Šiomis dienomis rajone gyvena apie 1150 lietuvių. O iš viso srityje, Rytprūsiuose, dabar suskaičiuojama apie 40 tūkstančių lietuvių.  

Lietuvybės  ženklai pradėjo nykti  per   kraštą  nusiaubusį   marą 1709-1711 metais. Pvz., Karaliaučius per aštuonis mėnesius neteko 10 000 gyventojų, Įsruties apygarda-66 000. Bendras mirusiųjų skaičius kaip teigia praėjusio amžiaus prancūzų istorikas Ernestas Lavisas, viršijo 200 000.

Stalupėnų centras tarpukario metais

Donelaičio portretas. Vytautas Jurkūnas, 1955 m

Stalupėnų apylinkėse išmirė beveik visi gyventojai, kurių daugumą sudarė lietuviai. Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo I potvarkiu Stalupėnuose, kaip ir kitose krašto vietovėse, apsigyveno kolonistai iš Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos. Gyventojai iš Vidurio Europos buvo verbuojami, viliojami visokiais būdais, kad čia užimtų ištuštėjusią erdvę, kolonizuotų, germanizuotų. Atvykėliams iš Vakarų Europos buvo suteikiamos gerokai palankesnės sąlygos ir teisės negu vietiniams lietuviams, prūsams. Pavyzdžiui, Fridricho II laikais verbuotojai už persikeltą į Prūsiją kiekvieną galvą gaudavo: už viengungį - tris talerius, už vedusį - penkis. Stalupėnai, kaip ir kiti miesteliai, pasikeitė atvykus zalcburgiečiams amatininkams, žemdirbiams, kurie įnešė naujų vėjų, sukėlė konkurenciją vietiniams gyventojams. Atėjūnai sugebėdavo išgauti naudos ir iš smulkių dalykų mažesnėmis pastangomis. Gaudamos privilegijų ir finansinę paramą, kai kurios praturtėjusios zalcburgiečių šeimos ilgainiui sudarė kaizerinės Prūsijos dvarininkijos klaną.

1722 m. Stalupėnams suteiktos miesto teisės, patvirtintas herbas.

Stalupėnuose gimė K. L. Neisas (1814-1873) - lietuvių raštijos darbuotojas, knygų vertėjas, lietuviškų periodinių leidinių redaktorius.

Dvidešimt metų gyveno ir dirbo kunigas K. R Mažeika (1865-1919), vokiečių kalba išleidęs knygą apie miesto istoriją, vokiečių - lietuvių kalbų žodyną, lietuvių kalbos gramatiką.

Trakėnai. Nesterovo rajono gyvenvietėje Jasnaja Poliana turistus traukia visame pasaulyje žinomo Trakėnų žirgyno pastatų kompleksas ir dvaro centras. 1557 m. minimas kaip valstiečių 15 ugniakurų ir karališkojo žirgyno centras. Trakėnų (Trakiemis; nuo 1946 m. - Jasnaja Poliana, Nesterovo raj.) karališkąjį žirgyną 1732 m. įkūrė Fridrichas Vilhelmas I siekdamas karinių tikslų. Bažnytkaimyje ir visame valsčiuje tuomet daugumą gyventojų sudarė lietuviai.

Jau Kryžiuočių ordinas prie savo pilių įsteigtuose žirgynuose kergė vietinius prūsų arklius ,,sveikus" (prus. sweykis, vok. Sweiken)  su atsivežtiniais. Taip Trakėnuose, vietos lietuvių arklius kryžminant su anglų grynakraujais, arabų ir kitų veislių arkliais XVIII a. buvo išvesta garsi jojamųjų arklių (trakėnų) veislė. Trakėnų žirgynas tai darė planingai, su profesionaliai. Trakėnų žirgo kilmės kergimo proporcijos buvo 1/4 vietinio, 1/4 arabiškojo ir 1/2 angliškojo kraujo. Šiuolaikinės trakėnų veislės linijos pradininku laikomas eržilas Tempelhuteris (g. 1904 m.). Nuo 1839 m. pradėti rengti žirgų konkūrai, aukcionai. Žirgynas gyvavo iki Antrojo pasaulinio karo, kurio metu daugelis pastatų buvo sugriauta. Tačiau sovietiniais metais išliko pagrindinis dvaro rūmų pastatas, restauruoti rūmai, įspūdingi vartai. Šiomis dienomis atkurtas žirgynas atgyja jėgas, pastatai restauruojami.



Stalupėnų bažnyčia

 1967 m. Tolminkiemio bažnyčia atstatyta pagal N. Kitkausko restauracinį projektą, bažnyčios kriptoje perlaidoti poeto palaikai. 1979 m. Tolminkiemyje įkurtas Donelaičio memorialinis muziejus, Nesterovo rajono kraštotyros muziejaus flialas.

 Arklių kaimenė didėja, o tolydžio vystomas selekcinis darbas džiugina šios' ūkio šakos ir sporto mylėtojus.

Kristijonas Donelaitis (1714-1780) - kunigas, poetas, optikos gamintojas ir technikas. Šiose apylinkėse gimė ir dirbo viena ryškiausių asmenybių Mažojoje Lietuvoje -  poetas, lietuvių literatūros klasikas Donelaitis, išaugęs ant kitų lietuvių kalbos darbininkų išlietų, po kruopelę sulipdytų pamatų.

Jis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose (dab. Višniovka), 6 km į šiaurę nuo Gumbinės, dab. Gusevas. Jo atminimui 1896 m. prof. F. Tetznerio, J. Zauerveino, M. Jankaus iniciatyva pastatytas pirmasis paminklinis akmuo, kuris per karus ir niokojimus nugriautas. Antrasis paminklinis akmuo (arch. N. Kitkauskas, meistras V. Orvydas) pastatytas 1990 metais.

  O dar prieš metus, minint poeto gimimo 275-metį, čia pasodinta tiek pat ąžuoliukų. Įdomu, kiek ąžuoliukų bus pasodinta per artėjantį klasiko 300 metų jubiliejų?

Poeto  senelis Jonas (Ansas)   Donelaitis buvo Lazdynėlių įkūrėjas (drauge su dviem kitais būrais - Pričkumi (Fridrichu) Vilošaičiu ir Kristijonu Pošeraičiu - su jais jis buvo atvykęs iš Baičių kaimo, esančio netoliese, už 7 km).



Tolminkiemio trakėnų žirgynas

K. Donelaičio gimtinėje Lazdynėliuose iki 1709-1710 m. maro gyveno vien lietuviai. Po maro Lazdynėliai buvo kolonizuoti, ir ten atsirado apie pusę gyventojų vokiečių. Daugiausia - iš Zalcburgo. Taigi su kolonizacija poetas susidūrė dar vaikystėje, ir tai buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių jo visuomeninę poziciją.

 Donelaitis darėsi nepalankus germanizacijai, ėmė gailėtis praėjusių laikų. Nors jo tėvas gyveno nuosavoje žemėje, bet jos turėjo labai nedaug, ir vaikams teko savo jėgomis kilti į žmones. Jie, suprantama, susidūrė su dideliu vargu.

K. Donelaitis 1740 m. baigė Karaliaučiaus universiteto Evangelikų liuteronų teologijos fakultetą; kaip matyti iš jo susirašinėjimo, be lietuvių ir vokiečių, mokėjo lotynų ir graikų kalbas. Tuo tikriausiai galima paaiškinti jo poemos vadinamųjų lietuviškųjų hegzametrų kilmę. Pats kūrinys, parašytas tarp 1765 ir 1775 m., buvo paskelbtas tik po autoriaus mirties ir greit sulaukė vertimų: iš pradžių - į vokiečių, o paskui - dar į trylika kalbų.

1743 m. rudenį, išlaikęs Karaliaučiuje atitinkamus egzaminus, K. Donelaitis buvo įvesdintas į Tolminkiemio parapiją. Jis buvo penkioliktasis pastorius šioje parapijoje ir čia išgyveno 37 metus, iki pat savo mirties.



Tolminkiemio našlių namai, toliau klebonija (kairėje)
 ir bažnyčia. F. O. Tecnerio piešinys.

1756 m. jis pastatė, jau trečią Tolminkiemyje, šįkart mūrinę, bažnyčią. Ėmėsi žygių statyti senelių - našlių prieglaudą. Ir pastatė. Daugelyje darbų jam padėjo šalia gyvenęs brolis Mykolas Donelaitis, irgi garsėjęs meistryste.

Bet tiesioginės, tikybinės pareigos pareikalaudavo daugiausia laiko. Jis atidžiai pildydavo apeigų (krikšto ir kitokias) knygas, du kartus per dieną sakydavo pamokslus: iš ryto - vokiečiams vokiškai, po pietų - lietuviams lietuviškai.

O dar kur bažnyčios žemės, daugybės hektarų, priežiūra. Užvaduotojų juk nėra.

Galbūt asketiškajam K. Donelaičiui būdavo pikta stebint kitus, kai jie gyvena srovės nešami, tenkindami savo malonumus. Juk pats taip  nelengvai, daug ko atsisakydamas, iš valstiečių luomo pakilo į dvasininkus.

Tokius jis vadino nenaudėliais, bet gal viduje ir pavydėjo laisvės pojūčio ir polėkio... Toks būras Plaučiūns tikras nenaudėlis. Laukai neprižiūrėti, žolė nepjauta. Išvažiavo į Karaliaučių dalgio pirkti, po savaitės grįžo be dalgio ir be arklio. Viską praūžė Karaliaučiaus turguje su prekeiviais ir gražuolėmis. O Slunkius - apsileidėlis ir nevala, jo ūkis šiandien atpažįstamas daugelio Lietuvos kaimo girtuoklių šeimose...

Atlikęs bažnytines apeigas ir pareigas, K.Donelaitis daug laiko praleisdavo sode (sodindavo medelius, skiepydavo, akiuodavo) arba užsiimdavo mechanikos darbais (tekindavo optinius stiklus, darydavo barometrus, fortepijonus, kurių, kaip rašoma, tris sumeistravęs. Senatvėje apgailestaudamas pasakė: „Ak, kad dar galėčiau dirbt barometrus!").

XVIII a. prūsų lietuvio (būro) šeimyna.
Teodoro Lepnerio piešinys.

K. Donelaitis buvo aršus pietistas, pripažino liuteronų srovę, orientuotą į asketizmą, konservatyvų šeimos moralinių normų laikymąsi. Nekentė girtavimo, aplaidumo. Kategoriškai nemėgo vienišų moterų, netyčia pagimdžiusių vaikelį. Tą vaikelį krikštydamas, jis joms gerą porciją pamokslų išliedavo... kaltindamas palaidavimu, nuodėmėmis, o gimimo faktą surašydamas bažnyčios knygoje, dar palydėdavo savo pastabomis. Ta tokia ir  anokia... 

Iš kur K. Donelaitis perėmė tokį griežtą toną, savęs varžymą, saugojimąsi nuo įvairiausių aistrų, pagundų? Kai paskaitai jo „Metus", ten būrai gyveno kaip gyvenę, nesukdami sau galvos dėl taisyklių. Ir kuo daugiau toms taisyklėms nusižengia, girtauja, tinginiauja - tuo jie įdomesni, spalvingesni. Panašūs į žmones, o ne į stabus.

Baigęs mokslus ir mokytojavimą Stalupėnuose (dab. Nesterovas) ir jau būdamas pastoriumi Tolminkiemyje, 1744 m. jis vedė buvusio Stalupėnų mokyklos vedėjo pastoriaus našlę Oną Reginą Olefant (Ohlefant), kuri buvo vokietė, Geldapės teisėjo duktė.

Paklausite, kodėl vedė našlę? Trisdešimt vienerių metų vyras su padėtimi, garantuotu darbu paėmė našlę, nors gal būtų galėjęs susirasti jaunesnę, dar niekad netekėjusią. Kas žino, gal K. Donelaitis turėjo ir kitų svajonių. Bet tuomet apie meilę, abipusį jausmų ryšį jaunam pastoriui buvo leista svajoti, bet neleista rinktis. Pagal paprotį jis privalėjo pasirūpinti dvasininko našle. Regis, šis seniai pamirštas paprotys pareina iš prūsų genčių, kai, žuvus kariui, jo žmona atitekdavo broliui, ir taip buvo stiprinama giminė, karių klanas.

Ragainės (dab. Krasnoznamensko) pastorius, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas taip pat buvo atsidūręs panašioje padėtyje. Albertinos absolventas, po studijų atvykęs į Ragainę, turėjo vesti mirusio klebono našlę.

Eilutės iš dokumentų:

Pastorius J. Jordanas apie apsilankymus Tolminkiemyje Liudvikui Rėzai rašė: „Tuo laiku, būtent 1776 m., susipažinau su juo asmeniškai, nes tiek daug apie jį buvau girdėjęs - apie jo mechaninius ir optinius darbus, apie stiklų šlifavimą, barometrų dirbimą, kurių vieną dar prieš ketverius metus turėjau ir kuris buvo visiškai puikus, apie gražų fortepijoną ir du pianinus."

 Donelaičių vaikai: Adomas, Fridrikas, Kristijonas, Mykolas ir trys seserys, kurių vardai nežinomi.

 Kristijonas kilęs iš laisvųjų valstiečių. Šeima buvo gabi, ji davė daug pagarsėjusių meistrų ir mechanikų, vienas giminaitis išėjo net į valdininkus. Apie K. Donelaičio tėvą turime labai maža žinių, nes jis mirė 1720 m., kai būsimasis poetas teturėjo šešerius metus. Tėvas paliko našlę su septyniais vaikais - keturiais sūnumis ir trimis dukterimis. Apie brolius išliko daugiau žinių negu apie seseris. Vyriausias brolis Fridrikas (Pričkus) buvo Karaliaučiaus auksakalys, muzikos ir fizikos instrumentų dirbėjas, pagarsėjęs tuo, kad padirbo pirmąjį fortepijoną Prūsijoje. Matyt, Kristijonas iš brolio išmoko meistrystės, nes studijuodamas kurį laiką dirbo jo ceche, bet vėliau tikriausiai susipyko ir vertėsi savarankiškai pamokomis ir kt.

 Sunku suprasti, kodėl Kristijonas, jau būdamas pastoriumi Tolminkiemyje savo brolį juvelyrą Pričkų/Fridriką Karaliaučiuje aplankė tik vieną kartą per visą gyvenimą. Šiandienos akimis, argi šimtas kilometrų yra atstumas?

Kitas brolis, Mykolas, taip pat buvo auksakalys, fizikos instrumentų dirbėjas, jis pardavė tėvo jam pavestą ūkį ir apsigyveno Tolminkiemyje pas Kristijoną. Trečias brolis, Adomas, buvo kalvis ir auksakalys, gamino ginklus, laikė smuklę.

Kristijono Donelaičio rankraščio faksmilė

Donelaitis buvo labai sėslus. Tolminkiemyje jis pergyveno ir Septynerių metų karą. 1757 m. įsiveržus Rusijos kariuomenei, Kristijonas trims savaitėms evakavosi į Romintos girią. Čia, medžiokliniame karaliaus namelyje, laikė pamaldas, krikštijo vaikus. Jis skaudžiai išgyveno karo padarinius, ypač žmonių dorovinį pakrikimą.

K. Donelaičio kūrybą išleido Liudvikas Rėza. Poemą sutrumpinęs 468 eilutėmis, kūrinį paredagavęs, pavadinęs „Metais", kartu su savo atliktu vertimu į vokiečių kalbą išspausdino 1818 metais.

UNESCO nutarimu 1977 m. Kristijono Donelaičio poema „Metai" įtraukta į „Europos literatūros šedevrų biblioteką".

Mirė K. Donelaitis 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje, dab. Čistyje Prudy

Tolminkiemio bažnyčia

1967 m. Tolminkiemio bažnyčia atstatyta pagal N. Kitkausko restauravimo projektą, bažnyčios kriptoje perlaidoti poeto palaikai. 1979 m. Tolminkiemyje įkurtas K. Donelaičio memorialinis muziejus. Kaliningrado istorijos muziejaus filialas.