Kapris dviejų rašytojų atmintyje

    Šįkart įrašas apie vietovę, kuri traukia turistų žvilgsnius bei svajones. Du rašytojai, du žvilgsniai. Vienas - lietuvis Antanas Vaičiulaitis, mokęsis Sorbonos ir Grenoblio universitetuose, dirbo ambasadoje Romoje. Ir iš ten jau negalėjo grįžti į okupuotą Lietuvą. Rašytojas eruditas, estetinio realizmo atstovas. Kapryje rašytojas tik viešėjo..
Antrasis autorius - Akselis Miuntė (Axel Martin Fredrik Munthe), švedų gydytojas, psichiatras bei rašytojas. Vila Kapryje buvo jo svajonė nuo 18 metų, įgyvendinta tik tada, kai jau sukaupė pakankamai pinigų dirbdamas Paryžiuje ir Stokholme. Vėlgi, ir gyvendamas Kapryje, jis vis dar buvo asmeninis Švedijos karališkosios šeimos gydytojas, prižiūrėjo karalienę Viktoriją, kuri dėl sveikatos gyveno Kapryje.
Knygos apie San Mikelę autorinį honorarą, autorius panaudojo migruojančių paukščių draustinių ir rezervatų steigimui ir prižiūrėjimui Kapryje (Karalienė Viktorija paskatino Barbarosos kalno šlaite įkurti paukščių draustinį) ir Švedijoje.

Antanas Vaičiulaitis

Vaičiulaitis, Antanas. Italijos vaizdai / [sudarytoja ir teksto "Lieka tik tai, kas įgijo amžinybės vertę" autorė Virginija Babonaitė-Paplauskienė]. - Kaunas : Maironio lietuvių literatūros  muziejus, 2015. - 166 p.

SUGRĮŽK Į SORENTĄ

Diena vos švito, kai nubudau Kapucinų viešbutyje, kadaise buvusio vienuolyno mūruose, kurie stovėjo prisišlieję prie uolų viršum Amalfio.

Lauke buvo gaivu ir jauna. Kalnai kėlės iš nakties ramybės. Jūra, plati ir neaprėpiama, tyvuliavo priešais mane. Žvejai triūsė apie valtis. Mieste buvo girdėti vienas kitas balsas.

Buvo tai valanda, kada žemė pažadinama iš miego, skaisti, galybės ir naujo augimo pilna.

Aš atsisveikinu su kalnais, jūra, miestu ir su tomis gėlėmis, kurios suklestėjo baltos, tirštais žiedais aplipusios šakas ir visu savo puošnumu atsigręžusios į naują rytą ir į ramius, neapmatomus vandenis.

Sudie jums, uolų šlaitai, ir tau, žiede, saulei bei marioms išsprogęs. Sudie jums, Ravelio katedros liūtai, ir aukštos pušys, kurių lėto ošimo vakar klausiausi. Sudie, Paestumo šventyklos, kurios anoj įlankos pusėj, neregimoj tolybėj, neriatės iš rytmečio rūkų. Jūs iš amžių ramybės žvelgiate į naują dieną savo tauriomis kolonomis ir akmenimis, kuriuos sunešė senųjų graikų rankos.

Laikas nuo laiko pajūryje girdėti pokšėjimai, lyg kas akmenis skaldytų. Tai šaudė medžiotojai. Jie sėdėjo ant jūros kranto, ant uolų ar ant akmeninių tvorų ir laukė putpelių. Per plačius vandenis jos lekia į savo gimtą šalį, kur mažytės bėginėjo po avižų ir dobilų laukus. Iš tolo jos mato šiuos uolinius krantus, ir jų. širdis suplaka džiaugsmu. Jos priskrenda žemę ir tupia ilsėtis, tada trinktelia šūvis, ir paukštės, plasnojusios į šiaurės kraštą, į savo tėviškes, nukrenta ant akmenų.

Paestum šventykla - graikų palikimas Italijoje.
 Čia stovėjo keletas šventyklų -  Herai ir Atėnei
 

Žiūrėdamas į šiuos šaudytojus, atsiminiau kitą paukščių medžiotoją.

Poetas Shelley įkvėptais žodžiais dainavo apie vyturėlį: „Iš vaivorinio debesio neregėsi krentant tokių šviesių lašų, kaip kad iš tavęs pasilieja dainelių liūtis..." Nuo ryto ligi vakaro, tėviškių pūdyme sergėdamas kaimenę, klausiaus to skaidraus trilenimo. Vyturėlis buvo mūsų širdies paukštis-, pilkas kaip mūsų dienos, kuklus ir toks iš mūsų dirvonų grumsto išaugęs.

Vienas italas man pasakojosi, kaip jis medžiojo vyturėlius. Išgirdęs čirenant, jis atkreipdavo veidrodį prieš saulę. Vyturys, apžavėtas spindulio, leisdavos žemyn ir žemyn, vis čiulbėdamas. Iš savo mėlynos aukštumos jis atčirendavo ligi žmogaus, ligi to akinančio žėrėjimo, ir čia žūdavo. Tada vieną dieną tasai italas užmušė trisdešimt vyturių.

Kelias tarpais bėga pačiu jūros krantu, o tarpais suka gilyn į alyvų ir vynmedžių sodus ir laukus. Paskui vėl grįžta prie tylių, saulės nužertų vandenų šį mėlyną gegužės rytmetį. Prie Scaricatorės nusikreipiam nuo jūros ir kopiam į kalvas, aukštyn ir aukštyn, kol nuo pačios viršūnės išvystam amžino pavasario ir amžinai žaliuojančių sodų žemę - Sorento lygumą. Kur tik akys regi, visur čia vešlu, žalia ir jauna. Medžiai, krūmai ir gėlės auga tiršti, čia pat brandindami pumpurą ir nokindami vaisių.

Oras pilnas kvepėjimo. Jauti pavasarinį gaivumą, juodos žemės derlių, augimą ir skaisčią žiedų varsą. Visa tai jauti tokiam pilnume ir veržlume, kad ilgesingas nerimas drumsčiasi tavyje ir susilieja į vieną švelnų pavasarinį dvelkimą su šiais citrinų sodais, medžiais, žiedais ir žmonių triūsu.

Dar anksti rytą įvažiavom į Sorentą, dainų, muzikos ir paveikslų išgarsintą miestą.

Ant aukšto jūros kranto sėdėjau ir laukiau. Saulutė kilo ir pamažėle blaškė rytmečio vėsumą. Prie manęs priėjo italas ir pasakojo apie savo miestą, apie žmonių darbus, apie jūrą ir Kaprio salą. Jis kalbėjo apie didįjį šios vietos poetą Torquato Tasso ir nuvedė į jo gimtąjį namą. Eidami aikštėje sutikom ilgą našlaičių virtinę. Mažyčiai, visi baltai aprengti, gretomis po du jie trepleno jūros krantu, vienuolių lydimi. Gaivūs vėjai plazdeno jų ilgus drabužėlius tenai, ant aukšto jūros kranto, prie anos mūrinės sienos, už kurios uola staigiai puola ligi pat vilnių.

Torquato Tasso namo jau nėra. Jo vietoje stovi naujas. Išliko tik tas kambarys, kur poetas gimė. Tai apytamsė vieta, kurios viduryje matai apvalų stalą, o aplinkui keletą kėdžių. Pro duris iš lauko prasiveržia šviesos ruožai ir prieblandoj atsispindi ant baldų ir aslos, lygiai kaip anuose flamandų meisterių paveiksluose, kur tylūs spinduliai košiasi pro storus stiklus į ramią namų kertelę.

Vėliau nuėjom į dirbtuvę, kur iš medžio ištekina ar sukala visokių daiktų.

Žiūrėdamas tų dirbinių, aš galvojau apie tave, mažas kūdiki, kurį palikau tėviškės žemėj ir gimtojoj pievoj.

Aš tau aną giedrą gegužės rytą išrinkau atminimų dėžę ir tariau sau: sugrįšiu namo ir ją įduosiu į tavo smulkias rankutes.

Nepaprasta buvo toji dėžė: kai ją atidarai, ji suskamba ir iš lėto groja „Torna a Sorento." Tamsokoj dirbtuvėj liejasi ilgesinga melodija, o savininko žmona, graži ir pilna moteriškė, įsirėmus į šonus, dainuoja, pagal taktą krypuliuodama. Ji dainuoja seną saulės, marių ir žydinčių sodų dainą - „Sugrįžk į Sorentą."

Tolimų atminimų ir tėviškės laukų mergaite! Toji dovanų dėželė tau niekados nebuvo parvežta ir ta saulės krašto melodija nebuvo tau sudainuota.

Kai aš išgirstu šią pietų krašto dainą, man iš skausmo sudreba širdis.

Aš noriu grįžti į Sorentą, paimti į rankas aną atminimų dėžę ir nešti ją per amžino pavasario sodus ir per švelnų citrinų kvepėjimą, kol prieisiu prie tėviškės vartų ir prie tavęs mažos, kurios taip anksti netekau.

 

KAPRIO SALOJ

 

Dainuodami plaukėme į Kaprio salą, kuri pamažėle kilo iš vandenų. Laki ir graudi, toji daina skambėjo mėlynam dangui, mėlynai jūrai ir smarkiam vėjui, o jos žodžiai pasakojo apie jaunus vyrus, kurie paliko gimtą Agrigento miestą, marių plotais toli išklydo, ir štai dabar tik pakrypę kryžiai liūdi prie jų kapų nežinia kur pasaulio kraštuos. Daug jų išvyko, šaunių vyrų, ir tik trys grįžo į savo šalį ir į savo kraštą.

Ant laivo blikties daina plėšėsi iš keleivių krūtinių — stipri, pilna ir skaudi. Tie žodžiai, greiti ir liūdni, lėkė į vėjus, į dangaus ir marių mėlynumą, kai iš vandenų vis didesnė augo pasakų ir ilgesio sala, Isola di Capri, kurios pakraščiuose, žalioje pievoje susėdusios, kadaise sirenos dainavo praplaukiančiam Odisėjui. Vietoj žalios vejos dabar buvo ten matyti statūs krantai, viršūnės, namai ir nameliai, - ir toks švelnus, bemaž lytėte palytimas žydrumas, pridengęs tas uolas, pakriaušes ir vandenų skalaujamus pakraščius.

Išlipęs į krantą, apsižvalgiau ir palengvėjusia širdimi atsidusau: ne, sala nebuvo nušliaužiota ir nuslidinta nuo daugio kojų, kaip vienas žmogus man buvo tvirtinęs. Ji išlaikė savo pirmykštį grubumą ir šiurkštumą, ir tūkstančius žavesių. Kur tik pasisuksi, visur įvairu, gražu, saulėta ir pilna varsų. Godžiu vešlumu skleidžiasi ir kvepia žiedai, aplipę mūrus, sienas ar susimetę tarp uolų ir akmenų. Nuo staigių pakriaušių, vietomis be jokio nuožulnumo krintančių tiesiog ligi jūros vandenų iš svaigios aukštumos, gali stebėti besiplakančias bangas, balzganą įlanką ir švelniai horizonte įsibrėžusį žemės ruožą - ten, kur žydi Sorento sodai ar saulėje ilsisi Amalfio miestas. Vos pakopus į kalną, yra Castiglionės pilies griuvėsiai, dideli apirę mūrai, po kuriuos vienų vienas vaikščiojau ir kurių sienose įrašiau Maironio žodžius savo tolimai žemei, tada jau taip arti stovėjusiai prie katastrofos krašto, prie kraujo ir naikinimo: „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį." Yra ten gatvės, viršuj apvestos arkomis, kurios, kaip laiptai, eina aukštyn ir aukštyn, kol atsiduri kitame salos šone, iškyšulyje — ir štai vėl prieš tave atsiveria begaliniai marių plotai, o arčiau prie šių staigių pakriūčių, už tų baltų žiedų, iš jūros stūkso trys milžiniški, rūstūs ir šiurkštūs akmens bokštai. Tai Faraglionių uolos, nuogos ir galingos, tokios gražios savo laukiniam atšiaurume ir nuošalume. Kitu keliu, eidamas tarp mūrinių tvorų ir nedidelių namelių, pasieksi imperatoriaus Tiberijaus vilos griuvėsius ir netoliese jų rasi Tiberijaus Šuolį - bemaž trijų šimtų metrų kritimą nuo uolos, kuri tiesiog sminga į jūrą. Kai pažiūri nuo uolos krašto, stačiai po tavo pėda, svaigioje gelmėje, plakasi vanduo, ir jei nuslystum, gal, niekur neatsimušęs, ten žemai panirtum, o gal, pataikęs, sueižėtum į tas aštrias atbrailas. Pasakojama, kad imperatorius Tiberijus į šią prarają mėtydavęs savo aukas.

Sorento

Yra dar Kaprio saloje Mėlynoji, Žalioji ir kitokių grotų, kurių nė nespėjau pamatyti, ir yra ten amžinas žydėjimas ir amžina vasara, ir ramūs asilaičiai, ir ant Solaro kalno keturi berniukai, ganę vienų vieną avį. 

 Mes tuos vaikus sutikom, vaikščiodami su vienu romėnu. Už Solaro kalno sėdėjom ant aukšto kranto ir ilgai stebėjome žėrinčius vandenis. Paskui, kopdami atgal, pačioje kalno viršūnėje susitikom tuos berniukus. Pasirišę už virvės, jie vedėsi baltą, garbiniuotą avelę, basi, saulės nudegti, vienas su balta berete, kiti du trumpai nukirpti, o paskutinysis - jau gerą pusmetį žirklių nematęs prie savo čiupros. Ant tako, prie kurio augo reta, šiurkšti žolė ir žėlė keletas krūmokšnių, jie sustojo mūsų praleisti. Už jų baltavo Kaprio miestas, o čia, klusniai galvą nuleidusi, laukė avelė ir keturi berniukai. Paprašyti nutraukiami, jie tuoj susimetė apie savo kaimenę - pirmiausia kepurėtasis, paskui abu nukirptieji ir galop gauruotasis. Šisai rankomis įsirėmė į avies sruogas, antras apsiraitojo virvę aplink ranką ir iš visos širdies nusišypsojo, trečiais įsižiūrėjo į žebraburnės galvą ir ketvirtas - į mane. Ir štai jų paveikslas, keturių Kaprio vaikų ant Solaro kalno, - su ta avele, su aštriais akmenukais ant tako, su šiurkščia žole ir su baltu miestu gelmėje.

Paklausus, kam nuotrauką atsiųsti, berniukas su virve ant rankos guviai atsakė: „Gennaro Piccirello." Ir dar pažymėjo gyvenąs Anakaprio mieste. Kad nebūtų klaidos, jis paantrino gyvai: „Piccirello, Gennaro."

Paskui mes palikome juos kalno viršūnėje, beganančius tą vienų vieną avelę, - palikome saulei, marioms ir švelniems vėjams.

Kaprio sala. Anakapris

Grįždami aplankėme San Michelės vilą, baltą, tylią, uždarą, lyg joje nieko nebūtų. Pastovėjome, pasižiūrėjome į grotas ant apatinių langų, į žiedus netoli durų - ir palikome šį garsų namą tyliame savo užsiskleidime.

Dienos susitikimai tačiau dar nebuvo baigti. Leidomės žemyn į Kaprio miesto pusę. Romėnas man pasakojo paskutines žinias iš Amžinojo Miesto: fašistai pradėjo persekioti „Osservatore Romano", daužė jo skaitytojus, o patį laikraštį degino gatvėse. Mat jį labai skaitė, rasdami tikrų žinių apie visus frontus. Tada tai priešais mus iš pasisukimo išlindo pasišiaušęs lyg šernas, paraudusiomis akimis ir ne visai tvarkingais drabužiais vyras, jaunas, kresnas, tvirto sudėjimo. Po pažastim jis nešėsi didelį butelį. Romėnas supažindino mane: tai kunigaikštis, iš garsios Neapolio giminės, kurios vardą vėliau pats knygose radau ir pasitikrinau. Nūnai kunigaikštis, ne visai smagus, lipo į Anakaprį ir, paklaustas, išaiškino, kad tame dideliame butelyje ne vynas, o vanduo iš pačių tyrųjų šaltinių - viso kito jam vakar buvę per daug, ir šią valandą jis negalėtų pasigirti savo vargše galvele. Jis, garsios Neapolio kunigaikščių giminės atžala, atsisveikino su mumis ir, po pažastim skalanduodamas vandenį, įsitraukęs į kuprą ir pasišiaušęs, nugūrino savo keliu.

Mes grįžome namo.

Nakčia lijo. Tame rytmetyje po lietaus sala kvėpėte kvepėjo nuo gėlių, nuo tūkstantinio baltų, geltonų, raudonų ir kitokios varsos žiedų klestėjimo. Visa šioji sala žydėjo ir kvepėjo — taip tirštai, sočiai ir pilnai, kad su kiekvienu alsavimu, kaip kokį gėrimą, traukei tuos sumišusius kvapus, siaučiamas visur esančios jų malonės. Ant sienų, ant mūrų ir tvorų, viršum galvų karojo rasotos šakos ir žiedai - glicinijos, rožės ir visokios kitokios gėlės, lygiai taip, kaip tradiciniai dailininkai nutapo šios žiedų ir kvepėjimo sklidinos salos paveiksluose.

Sotaus kvepėjimo prisigėręs, išėjau į laukus. Pametęs kelią, per šlaitus, akmenis, pakriaušes ir krūmokšnius nusileidau ligi Natūraliosios Arkos, kurią, kaip galingą lanką, gamta iškėlė mėlynoje erdvėje, išgraužusi ir atlaužusi iš anos uolos. Vaikščiodamas tos didžiulės arkos, to aukštai į dangų iškelto suskliautimo papėdėje, stebėjaus, kiek įvairumo, išradingumo, grožybės ir nuostabumo gamta sudėjo į šią mažą salą, tarp jūros vandenų skirdama ją saulei, vasaros žydėjimui, spalvoms ir gaiviam, veržte besiveržiančiam kvapumui, lyg tai būtų pačios jaunystės širdies, jos trykštančio gyvumo ir dosnumo viską mylinti daina.

Tos spalvos ir tas drėgnas ano rytmečio kvepėjimas nedingsta ir nemąžta: tuo pačiu vaiskumu ir tuo pačiu pilnumu bei malone jie padvelkia su gaiviais pavasario vėjais ir metai iš metų išsineria iš Viduržemio jūros tolumų, žiedas po žiedo, varsa po varsos ir atminimas po atminimo.

Munthe, Axel. (Miuntė, Akselis).Knyga apie San Mikelę : romanas / iš anglų kalbos vertė Valentina Churginaitė. - Vilnius : Alma littera, 2009. - 446 p.

Axel Munte Kapryje

ŠVENTO ANTONIJAUS ŠVENTĖ

 

Švento Antonijaus šventė Anakapryje buvo iškilmingiausia metų diena. Ištisas savaites sujudęs kaimas ruošdavosi prideramai paminėti savo šventąjį patroną. Gatvės būdavo švariai iššluotos, namai, pro kuriuos turėjo eiti procesija, išbaltinti, bažnyčia papuošta raudonais šilkais ir išsiuvinėtais kilimais; iš Neapolio parsisiųsdindavo fejerverkų, o svarbiausia - iš Tore Anunciatos atvažiuodavo orkestras. Iškilmės ir linksmybės prasidėdavo atvykus orkestrui didžiosios dienos išvakarėse. Dar plaukdami per įlanką, muzikantai imdavo pūsti dūdas iš visų plaučių - tiesa, mes Anakapryje jų dar negirdėdavom, bet, esant palankiam vėjui, muzikos garsai pasiekdavo neapkenčiamą žemutinį kaimą, erzindami kapriečių ausis. Prieplaukoje muzikantai su milžiniškais instrumentais sulipdavo į du didelius vežimus ir bildėdavo į kalną, kol baigdavosi vieškelis. Paskutinę kelio dalį jie padrikai kopdavo stačiais finikietiškais laiptais be paliovos dūduodami. Prie San Mikelės sienos juos pasitikdavo municipaliteto atstovai. Didingas kapelmeisteris prašmatnia uniforma, apsiuvinėta aukso galionais, mostelėdavo lazdele, ir paskui visą būrį kaimo vaikėzų muzikantai iškilmingai įžygiuodavo į Anakaprį a tempo di marčia (Maršo ritmu (it), pūsdami dūdas, klarnetus ir obojus, mušdami būgnus ir cimbolus, džerškindami trikampius. Iškilmingas atidarymo koncertas aikštėje, išpuoštoje vėliavomis ir užtvindytoje žmonių, be pertraukos trukdavo iki vidurnakčio.

Pirmosios raketos, skelbiančios, jog išaušo didžiosios dienos rytas, prikeldavo muzikantus, miegančius kietu miegu senose kareivinėse, kur tūkstantis aštuoni šimtai šeštais metais gyveno anglų kareiviai. Ketvirtą valandą, pučiant gaiviam rytmečio vėjeliui, visą kaimą išbudindavo linksmi trimito garsai. Penkiomis, kaip visuomet, klebonas laikydavo rytines mišias, kurioms šventės garbei pritardavo orkestras, nors muzikantams ir gurgėdavo pilvai. Septintą – merenda (pusryčiai (it): puodukas juodos kavos, puskilogramis duonos ir šviežio ožkos sūrio. Aštuoniomis bažnyčia būdavo jau sausakimša - vyrai vienoj pusėj, moterys su miegančiais vaikais ant kelių - kitoj. Vidury bažnyčios, ant specialiai padaryto paaukštinimo - orkestras. Dvylika Anakaprio dvasininkų, susėdę už didžiojo altoriaus, drąsiai užtraukdavo Pergolezio „Iškilmingąsias mišias", tikėdamiesi Apvaizdos ir orkestro padedami įveikti visus sunkumus. Paskui eidavo muzikinis intermezzo - didžiam tikinčiųjų pasitenkinimui muzikantai trenkdavo bravūrinį galopą. Dešimtą valandą - Messa Cantata (Giedotinės mišios (it). prie didžiojo altoriaus: apgailėtini vargšo senojo dono Antonijaus solo, lydimi protestuojančių tremolo ir staigių nevilties šauksmų, sklindančių iš nedidelių vargonų, gerokai išklerusių per tris šimtus nenuilstamo darbo metų. Vienuoliktą - pamokslas iš sakyklos švento Antonijaus ir jo stebuklų garbei; kiekvienas stebuklas iliustruojamas išraiškingu, specialiai tai progai pritaikytu gestu. Pamokslininkas, apimtas ekstazės, čia

Rašytojjo vila Kapryje - San Mikele -
rašytojo muziejus ir paukščių draustinio centras

keldavo rankas į dangų, kreipdamasis į šventuosius, čia durdavo pirštu į grindis, požeminę prakeiktų sielų buveinę, čia krisdavo ant kelių, tyliai melsdamasis šventam Antonijui, čia vėl staiga pašokdavo ir, partrenkęs kumščiu nematomą pašaipūną, vos nenusirisdavo nuo sakyklos. Jis čia nuleisdavo galvą entuziastingoj tyloj, įsiklausydamas į džiaugsmingas angelų giesmes, čia, perbalęs iš siaubo, užsikimšdavo ausis, kad negirdėtų, kaip griežia dantimis velnias ir kaip kaukia katiluose nusidėjėliai. Pagaliau, apsipylęs prakaitu, nukamuotas dvi valandas trukusio ašarojimo, aimanų ir prakeiksmų keturiasdešimties laipsnių karštyje, susmukdavo ant sakyklos grindų, negailestingai plūs-damas protestantus. Dvylikta valanda. Aikštėje didelis sambrūzdis. Esce la processione! Esce la processione! Išeina procesija. Priekyje, susiėmę už rankų, žingsniuodavo maži vaikučiai, kone kūdikiai, vieni su trumpais baltais marškinėliais ir Rafaelio angeliukų sparnais, kiti - visai nuogi, apkaišyti vynuogių lapų girliandomis, su rožių vainikais ant galvų, lyg nužengę nuo graikų bareljefo. Paskum eidavo Figlie di Maria - aukštos lieknos merginos baltais drabužiais ir ilgais mėlynais šydais, pasikabinusios ant mėlyno kaspino sidabrinius madonos medalikėlius. Po jų – bizzocche (Šventuolės (it)  juodais drabužiais ir juodais šydais - sudžiūvusios senmergės, ištikimos pirmajai savo meilei Jėzui Kristui. Ir galiausiai Congrega di Carita (Labdaros kongregacija (it) su vėliavomis - seni vyrai rimtais veidais, apsisiautę savotiškomis juodos ir baltos spalvos Savonarolos laikų palaidinėmis. La musica! La musical

O štai orkestras su didingu kapelmeisteriu priešakyje - muzikantai aukso galionais apsiūtomis uniformomis, kokias nešiojo Neapolyje Burbonų valdymo laikais, iš visų plaučių trenkia pašėlusią polką; ją, kiek suprantu, ypač mėgo šventasis Anakaprio patronas. Pagaliau, apsuptas viso būrio dvasininkų iškilmių drabužiais, sprogstant šimtams petardų, pasirodo šventas Antonijus - jis stovi soste, ištiesęs palaiminimui ranką. Jo drabužius dengia puošnūs nėriniai, apkabinėti brangakmeniais ir tikinčiųjų votais, puikaus senoviško brokato mantija susegta ant krūtinės safyrų ir rubinų sagtimi. Ant kaklo - įvairiaspalvių stiklo karoliukų vėrinys, prie kurio prikabintas didžiulis rago formos koralas, saugantis šventąjį nuo blogos akies.

Įkandin švento Antonijaus, greta sindaco, eidavau aš, vienplaukis, su vaškine žvake rankoje - ypatinga garbė, kuri man buvo suteikta, leidus pačiam Sorento arkivyskupui. Paskum eidavo municipaliteto nariai, kurie tą dieną būdavo atleidžiami nuo sunkių savo pareigų.. Po jų žengdavo Anakaprio grietinėlė: daktaras, notaras, vaistininkas, barzdaskutys, tabako krautuvės savininkas, siuvėjas. Paskum traukdavo popolo (liaudis (it).: jūrininkai, žvejai, contadini, už kurių pagarbiu atstumu sekdavo jų žmonos ir vaikai. Procesijos gale kukliai trependavo šešetas šunų, kelios ožkos su ožiukais ir dvi trys kiaulės, išbėgusios ieškoti šeimininkų. Specialiai išrinkti ceremonmeisteriai su paauksuotomis lazdomis rankose, garbės tvarkdariai šventojo tarnyboje be paliovos zujo pirmyn ir atgal abipus procesijos, palaikydami tvarką gretose, reguliuodami greitį. Procesijai vingiuojant siauromis gatvelėmis, žmonės iš visų langų mesdavo glėbius saldžiai kvepiančių prožirnių - mėgstamų šventojo gėlių. Prožirnis čia taip ir vadinamas - fiore de Sant Antonio (švento Antonijaus gėlė (it.). Kai kur skersai gatvės nuo vieno lango ligi kito būdavo ištiesta virvė, kuria, prisiartinus šventajam, neapsakomam minios džiaugsmui pralėkdavo, plasnodamas sparnais, kartoninis margaspalvis angelas. Prie San Mikelės procesija sustodavo ir šventąjį pagarbiai pastatydavo ant specialiai padaryto pastovo valandėlę pailsėti. Dvasininkai braukdavosi nuo kaktos prakaitą, orkestras tebegriaudėdavo fortissimo, kaip jau dvi valandas, nuo pat išėjimo iš bažnyčios, buvo be perstojo griaudėjęs, šventas Antonijus nuo stovo maloningai žvelgdavo į mano tarnaites, metančias pro langus puokštes rožių: senasis Pakjalė tuo tarpu skambindavo koplyčios varpais, o Baldasarė nuleisdavo ant stogo plevėsuojančią vėliavą. San Mikelei tai būdavo iškilminga diena, visi didžiuodavomės mums suteikta garbe. Šunys stebėdavo šią sceną nuo pergolės, kaip visuomet orūs ir mandagūs, nors truputį sunerimę. Abejingi vėžliai sode tebesvarstydavo savo problemas, o mangusta būdavo pernelyg užsiėmusi, kad imtų smalsauti. Pelėdėlė, mirkčiodama primerktom akutėm, tupėdavo ant laktos kažką galvodama. Bilis, kuris buvo netikintis, sėdėdavo užrakintas savo namelyje ir keldavo pragarišką triukšmą: kaukdavo kaip pasiutęs, daužydavo buteliu į puodą, džerškindavo grandinę, purtydavo tinklą ir plūsdavosi bjauriausiais žodžiais.

Po to šventas Antonijus grįždavo į aikštę ir, aidint griausmingai petardų salvei, būdavo pastatomas atgal į savo nišą bažnyčioje, o procesijos dalyviai išsiskirstydavo po namus valgyti makaronų. Muzikantai susėsdavo „Rojaus" viešbučio pergolėje prie vaišių stalo: pusė kilogramo makaronų kiekvienam ir vino a volonta - viskas municipaliteto sąskaita. Keturiomis atsidarydavo San Mikelės vartai, ir po pusvalandžio visas kaimas suplaukdavo į mano sodą: turtuoliai ir vargšai, vyrai ir moterys, vaikai ir kūdikiai, invalidai, silpnapročiai, neregiai ir šlubiai; tuos, kurie negalėdavo paeiti patys, atnešdavo ant pečių kiti. Trūkdavo tik dvasininkų, bet anaiptol ne dėl jų kaltės. Nusikamavę po vaikščiojimų, dvasininkai sėdėdavo suoluose už didžiojo altoriaus, siųsdami šventam Antonijui karštas maldas, kurias pats šventasis savo nišoje gal ir išgirsdavo, bet žmonės, atsitiktinai užėję į tuščią bažnyčią, tikrai negirdėdavo.

Per visą pergolę stovėdavo ilga eilė stalų, ant jų - didžiuliai ąsočiai geriausio San Mikelės vyno. Senasis Pakjalė, Baldasarė ir meistras Nikola vos spėdavo pripildyti stiklus, o Džovanina, Rozina ir Eliza vaišindavo vyrus cigarais, moteris kava, o vaikus pyragaičiais ir saldainiais. Orkestras, kuris, susitarus su municipalitetu, popietei būdavo perleidžiamas man, be paliovos grodavo viršutinėj lodžoj. Visos namo durys būdavo atdaros, niekas nerakinta, visi vertingi mano daiktai kaip visuomet gulėdavo tariamoj netvarkoj ant stalų, kėdžių ir ant grindų. Daugiau kaip tūkstantis žmonių laisvai vaikščiodavo po visus kambarius, bet niekas niekuomet nedingdavo, niekas nebūdavo paliesta.

 Kai varpas imdavo skambinti Ave Maria, priėmimas būdavo baigtas, ir, tvirtai paspaudę man ranką, visi išsiskirstydavo smagiai nusiteikę. Juk tam ir yra vynas! Muzikantai, dar labiau pažvalėję, grįždavo į aikštę. Dvylika dvasininkų, atsipeikėjusių ir pailsėjusių per tą laiką, kol budėjo prie švento Antonijaus, jau laukdavo išsirikiavę prie bažnyčios durų. Sindaco, municipaliniai tarėjai ir visuomenės grietinėlė susėsdavo rotušės terasoje. Pūškuojantys muzikantai užsirioglindavo su instrumentais ant specialiai pastatytos pakylos. Popolo grūsdavosi aikštėje, susispaudę kaip silkės statinėje. Didingasis kapelmeisteris pakeldavo lazdelę, ir prasidėdavo iškilmingas koncertas: „Rigoletas", „Trubadūras", „Hugenotai", „Puritonai", „Kaukių balius", rinktinių neapolietiškų liaudies dainų popuri, polkos, mazurkos, menuetai, tarantelos eidavo vieni po kitų be jokios pertraukos vis didėjančiu tempu iki pat vienuoliktos, kai švento Antonijaus garbei imdavo sproginėti raketos, bengališkos ugnys, ugniniai ratai ir petardos, kurių būdavo pripirkta už du tūkstančius lirų. Vidurnaktį oficialioji šventės programa jau būdavo pasibaigusi, bet anakapriečiai ir muzikantai anaiptol nesijausdavo išsekę. Niekas neidavo gulti - visą naktį kaime skambėdavo dainos, juokas ir muzika. Evviva la gioia! Evviva il Santo! Evviva la musica! (Tegyvuoja džiaugsmas! Tegyvuoja šventasis! Tegyvuoja muzika! (it.)

Orkestras turėdavo išplaukti laivu šeštą valandą ryto. Žygiuodami švintant į prieplauką, muzikantai sustodavo po San Mikelės langais ir visuomet pagrodavo mano garbei Serenata d'Addio (Atsisveikinimo serenada (it). Kaip dabar matau Henrį Džeimsą, stovintį su pižama prie savo miegamojo lango ir kvatojantį. Per naktį muzikantų gretos buvo apgailėtinai praretėjusios, o energija gerokai išblėsusi. Kapelmeisteris kliedėjo, du pagrindiniai obojininkai spjaudė kraujais, fagotininkas gavo trūkį, storasis būgnininkas išsinarino dešinį petį, cimbolininkui sprogo ausų būgneliai. Dar du orkestrantus, visai nusilpusius nuo emocijų, reikėjo vežti į prieplauką asiliukais. Tie, kurie dar pavilko kojas, sugulė aukštielninki po mano langais vidury kelio ir, sukaupę paskutines jėgas, padūdavo graudžią Serenata d'Addio. Atsigaivinę puoduku juodos kavos, jie šiaip taip atsistojo, netarę nė žodžio draugiškai man pamojavo ir nusvirduliavo finikietiškais laiptais į prieplauką. Švento Antonijaus šventė baigėsi.  

 REGATA

Buvo puiki saulėta spinduliuojančio vasarvidžio diena. Anglijos pasiuntinybė paliko Romą ir perkėlė savo štabą į Sorentą. „Viktorijos" viešbučio balkone sėdėjo pasiuntinys su jūrininko kepure ir pro monoklį įdėmiai stebėjo akiratį, laukdamas, kada gi pagaliau padvelks mistralis ir pašiaus spindinčias it veidrodis įlankos platybes. Nedideliame uoste po jo kojomis, nuleidusi inkarą, plūduriavo jo mėgstamoji „Ledi Hermiona" lygiai kaip ir jis nekantraujanti išplaukti jūron. Pasiuntinys pats su nuostabiu išradingumu ir techniniu sumanumu buvo sukonstravęs ir įrengęs šią vienvietę greitaeigę jachtą. Jis mėgdavo kartoti, kad nedvejodamas plauktų ja per Atlantą, ir didžiavosi jachta labiau negu bet kuriuo iš savo puikių diplomatinių laimėjimų. Jis kiauras dienas plaukiodavo jūra, ir jo veidas buvo taip pat įdegęs saulėje kaip ir Sorento žvejų. Visą pakrantę nuo Čivita Vekjos iki Likozos iškyšulio jis žinojo ne blogiau už mane. Kartą jis buvo man pasiūlęs plaukti lenktynių iki Mesinos, ir, dideliam jo džiaugsmui, aš gėdingai pralaimėjau, nors pūtė palankus vėjas ir jūra buvo audringa.

- Palaukit, įsigysiu naują topselį ir šilkinį spinakerį - tada pažiūrėsim, - pasakiau aš.

Žydroji grota (Grotta Azzurra)

Jis mylėjo Kaprį, o San Mikelė, jo nuomone, buvo gražiausias kampelis iš visų kada nors matytų, o matęs jis buvo daug. Jis menkai išmanė ilgą salos istoriją, bet, nelyginant mokinukas, nekantriai troško sužinoti kuo daugiau. 

Kaip tik tuo metu tyrinėjau Žydrąją grotą. Du kartus meistras Nikola buvo mane ištraukęs beveik be sąmonės iš garsiosios požeminės perėjos, kuri, anot padavimo, iš pačių žemės gelmių kylanti šešis šimtus pėdų iki pat Tiberijaus vilos Damekutos lygumoje. (Damekuta, mano manymu, ne kas kita, kaip sudarkytas Domus Augusta (Imperatoriaus namas (lot). Kiauras dienas praleisdavau besidarbuodamas grotoje, ir lordas Daferinas dažnai atplaukdavo luotu manęs aplankyti. Puikiai išsimaudę žydrame vandenyje, ištisas valandas sėdėdavom prie paslaptingo tunelio angos, šnekučiuodami apie Tiberijų ir Kaprio orgijas. Paaiškinau pasiuntiniui, kad pasakojimas apie požeminį tunelį, kuriuo, pasak legendos, Tiberijus nusileisdavęs prie Žydrosios grotos ir ten linksmindavęsis su berniukais ir mergaitėmis, prieš juos pasmaugdamas, tokia pat nesąmonė, kaip ir visi kiti šlykštūs Svetonijaus prasimanymai. Tunelį oloje pramušę ne žmonės, o lėtai besisunkiantis jūros vanduo. Aš buvau juo nušliaužęs daugiau kaip aštuoniasdešimt jardų ir, rizikuodamas gyvybe, įsitikinau, kad jis niekur neveda. Grota tikrai buvo žinoma romėnams - tai patvirtina gausios jų statinių liekanos. Nuo to laiko sala nugrimzdo maždaug šešiolika pėdų, ir didžiulė skliautuota anga, pro kurią tuomet buvo vaikštoma į grotą, dabar apsemta, bet skaidriame vandenyje aiškiai matoma. Mažoji anga, pro kurią jis įplaukdavo luotu, andai buvo langas grotai vėdinti, o pati grota, žinoma, buvo ne žydra, o tokia pat kaip ir daugybė kitų salos grotų. Bedekeris klysta nurodydamas, kad Žydrąją grotą atrado vokiečių dailininkas Kopišas tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt šeštaisiais metais. Grota buvo žinoma dar septynioliktajame šimtmetyje kaip „Grota Gradula", o tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt antraisiais metais ją antrąkart atrado Kaprio žvejys Anželas Feraras, kuriam už tą atradimą buvo paskirta pensija iki gyvos galvos. O šiurpios legendos apie Tiberijų, kurias Tacitas paliko būsimosioms kartoms „Analuose", mano supratimu, baisi istorinė klaida. Šio didžio imperatoriaus atminimas išniekintas vien dėl to, kad pasikliauta liudijimu aršaus jo kaltintojo, „žmonių šmeižiko", kaip jį pavadino Napoleonas. Tacitas buvo puikus rašytojas, bet jo „Analai" - istorinės novelės, o ne istorija. Jis iš akies įterpė tas dvidešimt eilučių apie Kaprio orgijas, vien norėdamas pabaigti tipišką tirono portretą pagal visas retorinės mokyklos, kuriai priklausė, taisykles. Susekti tuos itin abejotinus šaltinius, iš kurių Tacitas iškniso šiuos bjaurius gandus, anaiptol nesunku. Beje, „Psichologiniame Tiberijaus portrete" esu nurodęs, jog tie gandai neturi nieko bendro su imperatoriaus gyvenimu Kapryje. Tacitas ir pats netikėjo Kaprio orgijomis - tai aiškiai matyti iš jo aprašymo, liudijančio, kad jis tebėra geros nuomonės apie Tiberijų, ir vaizduojančio jį kaip didį imperatorių ir didį žmogų, jo paties žodžiais, „nuostabaus būdo ir didžiai gerbiamą". Net jo sekėjas Svetonijus, kur kas menkesnio proto žmogus, prieš pateikdamas šlykščiausias istorijas, pažymi, kad jas „kažin ar verta pasakoti, o juo labiau jomis neverta tikėti". Prieš pasirodant „Analams" (nuo Tiberijaus mirties jau buvo praėję aštuoniasdešimt metų), Romos istorijoje nebuvo kito valstybės vyro, kurio gyvenimas būtų buvęs toks taurus ir tyras kaip senojo imperatoriaus. Nė vienas iš daugybės autorių, rašiusių apie Tiberijų, - o tarp jų buvo nemažai jo amžininkų, kurie, be abejo, turėjo puikiausias galimybes girdėti visus Romos piktus liežuvius ir paskalas, - neužsimena apie Kaprio orgijas. Pamaldus ir mokytas žydas Filonas aiškiai nurodo, jog, viešėdamas pas savo senelį Kapryje, Kaligula buvo priverstas gyventi paprastai ir kukliai. Net šakalas Svetonijus, užmiršęs protingą Kvintiliano pamokymą, kad melagiui reikia turėti gerą atmintį, prasitaria, jog Kaligula, užsigeidęs Kapryje palėbauti, užsidėdavo peruką, idant jo nepažintų rūsti senojo imperatoriaus akis. Seneka, negailestingas ydų plakėjas, ir Plinijus - abu jo amžininkai - kalba apie asketišką Tiberijaus vienatvę Kapryje. Dionas Kasijus, beje, užsimena apie tuos bjaurius gandus, tačiau tučtuojau pats prisipažįsta įklimpęs į neaiškiausius prieštaravimus. Net paskalų mėgėjas Juvenalis kalba apie imperatoriaus „ramią senatvę" saloje, kur jis buvo apsuptas mokytų bičiulių ir astronomų. Griežtas moralistas Plutarchas kalba apie orią senojo imperatoriaus vienatvę per paskutiniuosius dešimt jo gyvenimo metų. Dar Volterui buvo aišku, jog Kaprio orgijų istorija psichologiniu požiūriu neįmanoma. Tiberijus pasitraukė į Kaprį būdamas šešiasdešimt aštuonerių metų, o kad jo gyvenimas iki to laiko buvo didžiai dorovingas, pripažįsta net pikčiausi jo priešai. Nepasitvirtina ir nelemtos senatvės silpnaprotystės versija - visi autoriai pripažįsta, jog imperatorius iki pat mirties (jis mirė septyniasdešimt devynerių) buvo sveiko ir šviesaus proto. Be to, įgimtas polinkis į pamišimą pastebimas Julijų, o ne Klaudijų gimi-nėje. Kapryje senasis Tiberijus leido dienas kaip vienišas atsiskyrėlis, nuvargęs nedėkingo pasaulio valdovas, niūrus idealistas, prislėgtas sielvarto ir nusivylimo - šiandien galbūt jį pavadintų hipochondriku, - tačiau nuostabus jo protas ir neprilygstamas humoro jausmas pergyveno jo tikėjimą žmonija. Jis nepasikliovė amžininkais ir niekino juos, bet čia nieko nėra nuostabaus: juk jį išdavė beveik visi, kuriais jis tikėjo. Tacitas pateikia Tiberijaus žodžius, pasakytus prieš pasitraukiant į Kaprį, kada jis atmetė peticiją, kuria buvo prašoma leidimo pastatydinti jo garbei šventovę, panašiai kaip Augustui. Niekam kitam, tik „Analų" autoriui, nuostabiam sarkazmų ir subtilių užuominų meistrui, nebūtų užtekę įžūlumo šaipytis iš rimtų senojo imperatoriaus žodžių, kuriais jis kreipėsi į palikuonis, atsiduodamas nešališkam jų sprendimui.

 „Pareiškiu jums, patres conscripti (taip buvo vadinami Romos senatoriai), kad esu paprastas mirtingasis ir tiktai atlieku savo, kaip žmogaus, pareigas; man užtenka to, kad garbingai užimu pirmą vietą tarp jūsų: norėčiau, kad to neužmirštų tie, kurie gyvens po manęs. Palikuonys suteiks man pelnytą ir daugiau negu pelnytą garbę, jei pripažins, jog buvau vertas protėvių, rūpinausi jūsų reikalais, buvau tvirtas pavojuje, nepabūgau priešiškumo tarnaudamas bendram labui. Štai kokią šventovę norėčiau pasistatydinti jūsų širdyse, štai kokios statulos yra pačios gražiausios ir patvariausios. Akmeninis monumentas pavirs išniekintu kapu, jei palikuonys prakeiks tą, kuriam jis pastatytas. Meldžiu, kad dievai iki paskutinio mano atodūsio man išsaugotų tvirtą dvasią, jaučiančią savo pareigas jiems ir žmonijai. Tegul po mano mirties Romos piliečiai ir sąjungininkai su pagarba mini mano darbus ir su džiaugsmu taria mano vardą." 

Mudu įkopėme į Damekutą. Senasis imperatorius žinojo, ką daro, pasirinkęs šią vietą didžiausiai savo vilai: po San Mikelės, gražiausias Kaprio salos reginys atsiveria iš Damekutos.

Papasakojau pasiuntiniui, kad daugelis čia rastų iškasenų atiteko jo kolegai serui Viljamui Hamiltonui, kuris buvo Anglijos pasiuntinys Neapolyje Nelsono laikais, ir dabar eksponuojami Britų muziejuje. Bet tikriausiai dar daugybė jų tebeguli žemėje vynuogyne - paaiškinau jam, jog kitą vasarą žadu rimtai pradėti kasinėjimus, nes vynuogynas dabar priklauso man. Lordas Daferinas pakėlė surūdijusią kareiviškos milinės sagą, gulinčią tarp mozaikos ir spalvoto marmuro nuolaužų. Korsikos šauliai! Taip, tūkstantis aštuoni šimtai aštuntaisiais metais čia stovyklavo du šimtai Korsikos šaulių, bet, deja, didžiąją Anakaprio įgulos dalį sudarė Maltos daliniai, kurie, prancūzams užpuolus jų stovyklą, pakriko ir pasitraukė.

Damekuto vilos griuvėsiai.

 Pažvelgėm žemyn į Oriko uolas, ir aš parodžiau pasiuntiniui vietą, iš kurios išsilaipinę prancūzai užkopė į uolėtą skardį - mudu abu sutikom, jog tai būta išties nuostabaus žygdarbio. Taip, anglai kaip visada kovėsi narsiai, bet nakties priedangoj turėjo pasitraukti ton vieton, kur dabar stovi San Mikelė, ir ten jų vadas, majoras Hamilis, airis, kaip ir jis pats, mirė nuo žaizdų. Jis palaidotas Anakaprio kapinėse. Dvisvarinė patrankėlė, kurią jo kareiviai ten paliko, kai kitą dieną buvo priversti trauktis finikietiškais laiptais į Kaprį, tebėra mano sode. Švintant nuo Solaro kalno aukštybių prancūzai pradėjo apšaudyti Kaprį - tiesiog neįtikėtina, kaip jiems pavyko užvilkti tenai patranką. Anglų komendantui, kuris buvo įsikūręs Casa Inglese (Anglų buveinė (it.) Kapryje, nieko kito neliko, kaip tik pasirašyti kapituliacijos aktą. Nespėjus nudžiūti rašalui, pasirodė anglų laivynas, kurį štilis buvo sulaikęs prie Poncos salų. Dokumentą buvo pasirašęs žmogus, kuriam ypač nesisekė gyvenime - seras Hadzonas Lou, būsimasis kitos salos, kur kalėjo sugautas erelis, kalėjimo prižiūrėtojas.

Kai mudu ėjom per kaimą į San Mikelę, parodžiau pasiuntiniui nediduką namelį sode ir pasakiau, kad jis priklauso Gražiosios Margeritos, Anakaprio gražuolės, tetai. Toji teta buvo ištekėjusi už anglų lordo, jei neklystu, jo giminaičio. Taip, jis gerai atsimena, kad vienas jo brolėnų, šeimos pasibaisėjimui, vedė kažkokią italę valstietę ir net buvo ją atsivežęs į Angliją, bet jis pats niekuomet jos nematė ir nežino, koks likimas ištiko ją po vyro mirties. Lordas Daferinas nepaprastai susidomėjo Gražiosios Margeritos teta ir paprašė papasakoti jam viską, ką apie ją žinau, pridūręs, jog to, ką jis žino apie jos vyrą, jam visiškai pakanka. Atsakiau, kad visa tai įvyko daug anksčiau, negu aš atsikėliau į salą. Su ja susipažinau praėjus daugeliui metų po to, kai, netekusi vyro, jau sena moteris, ji grįžo iš Anglijos. Aš jam galėjau papasakoti tik tai, ką pats buvau girdėjęs iš senojo dono Krizostomo, jos nuodėmklausio ir globėjo. Žinoma, ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet, pagauli kaip visi kapriečiai, veikiai neblogai pramoko angliškai. Donui Krizostomui, mokytam žmogui, buvo pavesta paruošti būsimąją milordo žmoną gyvenimui Anglijoje, tai yra duoti jai keletą pamokų įvairiais klausimais ir taip praplėsti jos akiratį. Grakštumas ir puikios manieros jai, kaip ir visoms Kaprio merginoms, buvo įgimtos. O dėl grožio, tai, anot dono Krizostomo, ji buvo dailiausia Anakaprio mergina, o aš seniai įsitikinau, kad jis didelis šios srities žinovas. Visos pastangos sudominti ją kuo nors daugiau, be savo gimtosios salos, nuėjo veltui, ir buvo nuspręsta apsiriboti Kaprio istorija, kad ji galėtų bent apie ką nors pasikalbėti su naujais savo giminaičiais. Ji rimtai klausėsi baisių pasakojimų, kaip Tiberijus svaidydavo savo aukas nuo Salto di Timberio (Tiberijaus šuolis (it), uolos pavadinimas), kaip krabo žnyplėmis apdraskė vienam žvejui veidą, kaip smaugdavo Žydrojoje grotoje berniukus ir mergaites, kaip jo vaikaitis Neronas liepė irklininkams nužudyti netoli salos savo motiną, kaip jo sūnėnas Kaligula prigirdė prie Pocuolio tūkstančius žmonių. Galiausiai ji tarė savo nepakartojamu dialektu:

-        Turbūt visi tie žmonės buvo labai blogi, tikri galvažudžiai?



Žvilgsnis nuo Damekutos vilos link Žydrosios grotos

-        O kaip tu manai? - tarė mokytojas. - Argi negirdėjai, kaip pasakojau, kad Tiberijus smaugdavo Žydrojoje grotoje berniukus ir mergaites, kad...

-        Ar jie visi mirę?

-        Na, žinoma! Nuo to laiko praėjo kone du tūkstančiai metų.

-        Tai kam dar dėl jų kvaršinti galvą? Duokim jiems ramybę, - pareiškė ji žaviai šypsodama.

Tuo ir baigėsi jos mokslas.

Mirus vyrui ji parvažiavo į gimtąją salą, pamažu vėl grįžo į senąją vagą ir ėmė gyventi paprastai, kaip gyveno jos protėviai, kurių genealogijos medis buvo dviem tūkstančiais metų senesnis negu jos anglų milordo.

Radom ją sėdinčią saulėkaitoje mažoje pergolėje su rožiniu rankoje ir kate ant kelių - ori romėnų matrona, didinga kaip Grakchų motina. Lordas Daferinas itin mandagiai, lyg koks senas dvariškis, pabučiavo jai ranką. Anglų kalbą ji buvo beveik visai užmiršusi ir vėl šnekėjo savo vaikystės dienų dialektu; klasikinė italų kalba, kuria į ją kreipėsi pasiuntinys, jai buvo taip pat nesuprantama kaip ir man.

- Pasakykite jai, - tarė lordas Daferinas, kai mudu susiruošėm eiti, - pasakykite jai nuo manęs, kad ji nė kiek ne mažesnė ledi, kaip kad jos milordas buvo džentelmenas.

Ar nenorėtų pasiuntinys susipažinti su jos dukterėčia Gražiąja Margerita? O kaipgi, žinoma, net labai norėtų!

Gražioji Margerita sutiko mus žaviai šypsodama ir pavaišino geriausiu klebono vynu, o galantiškas pasiuntinys džiaugsmingai patvirtino jų giminystę, garsiai pakštelėjęs jai į rausvą skruostuką.

Seniai lauktoji regata turėjo įvykti kitą sekmadienį maršrutu, sudarančiu trikampį - Kapris, Pozilipas ir Sorentas, kur ledi Daferin turėjo įteikti nugalėtojui taurę. Mano puikioji „Ledi Viktorija" buvo nuostabi jachta, pastatyta Škotijoje iš tiko ir plieno, pasiruošusi bet kokiam išbandymui ir patikima bet kokiu oru, jeigu ją valdys patikima ranka, ką jau ką, bet vairuoti laivą aš tikrai mokėjau. Abi jachtos buvo seserys, pavadintos dviejų lordo Daferino dukterų vardais. Mūsų šansai buvo maždaug lygūs. Jei pūstų stiprus vėjas ir jūra būtų audringa, aš turbūt pralaimėčiau, bet jei vėjas būtų silpnas ir jūra rami, naujasis mano topselis ir šilkinis spinakeris neabejotinai turėjo garantuoti man pergalę. Naujosios burės buvo gautos iš Anglijos man dar esant Romoje ir kabojo sandėlyje, saugomos senojo Pakjalės, patikimiausio iš visų mano tarnų. Jis puikiai suprato, kokios svarbios jo pareigos, todėl nakčia sandėlio raktą pasidėdavo po pagalve ir nieko neleisdavo į tą šventovę. Nors pastaraisiais metais jis ir buvo pasidaręs entuziastu duobkasiu, vis dėlto jo širdis priklausė jūrai, kur jis nuo pat vaikystės pelnėsi duoną sunkiu darbu kaip pescatore di coralli (koralų žvejys (it). Tais laikais, kai Kaprio dar nebuvo užplūdę prakeikti amerikiečiai, kone visi salos vyrai plaukdavo žvejoti koralų į Berberiją - prie Tuniso ir Tripolio krantų. Tai buvo baisus verslas, kupinas sunkių išmėginimų, nepriteklių, net pavojų, ir daugelis jo draugų nebegrįžo į gimtąją salą. Dvidešimt metų vargo Pakjalė jūroje, kol sutaupė tris šimtus lirų, be kurių negalima nė galvoti apie vedybas. Šimtas lirų laivams ir tinklams, du šimtai lovai, porai kėdžių ir išeiginei eilutei vestuvėms, o kitkuo pasirūpindavo madona. Mergina laukdavo daugelį metų - verpė ir audė drobę, būsimąjį savo kraitį. Kaip ir visi, Pakjalė buvo paveldėjęs iš tėvo sklypelį žemės, tik tas jo sklypelis buvo perdėm plikos uolos prie pat jūros, tūkstantis pėdų žemiau Damekutos. Daugelį metų jis vilko pintine ant nugaros žemes, kol pagaliau prinešė tiek, jog buvo galima pasodinti kelis vynmedžius ir opuncijas. Bet jis niekuomet neišspausdavo iš savo vynuogių nė lašo vyno, nes jaunos kekės tolydžio sunykdavo nuo sūrių purslų, kai imdavo pūsti pietvakaris, tačiau kartais atsinešdavo ir labai didžiuodamasis man įteikdavo kelias šviežias bulves, ankstyviausias saloje. Visą laisvalaikį jis praleisdavo savo sklype, zulindamas sunkiu kauptuku uolą arba sėdėdamas ant akmenų su moline pypke dantyse ir žiūrėdamas į jūrą. Kartais ir aš nusirangydavau nuo skardžio, tokio stataus, jog ir ožka būtų suabejojusi, kur statyti koją, ir aplankydavau Pakjalę, didžiai jį tuo pradžiugindamas. Po pat mūsų kojomis buvo grota, neprieinama iš jūros ir po šiai dienai veik niekam nežinoma, - tamsi, pilna didžiulių stalaktitų. Anot Pakjalės, senovėje čia gyvenęs lupomanaras - paslaptingas kraupus vilkolakis, kuris ir dabar persekioja salos gyventojų vaizduotę ne mažiau kaip pats Tiberijus. Aš žinojau, kad suakmenėjęs dantis, kurį buvau radęs urvo smėlyje, buvo kažkokio stambaus žinduolio, atklydusio čionai nugaišti tais laikais, kai sala dar nebuvo atsiskyrusi nuo žemyno, o titnago bei obsidiano nuolaužos - pirmykščių žmonių įrankiai. Galbūt grota buvo kokio nors dievo buveinė, nes ji žvelgė į rytus, o čia dažnai buvo garbinamas Mitra, saulės dievas.

Bet dabar neturėjau kada tyrinėti grotos - visos mintys buvo nukreiptos į artėjančią regatą. Įspėjau Pakjalę, kad po pusryčių ateisiu apžiūrėti naujųjų burių. Sandėlis buvo atdaras, tačiau veltui nustebęs dairiausi senojo Pakjalės. Vos neapalpau, išskleidęs vieną po kitos naująsias bures. Topselyje žiojėjo didžiulė skylė, šilkinis spinakeris, turėjęs man garantuoti pergalę, buvo veik per pusę perplėštas, kliveris žemėtas ir sudraskytas į skutus. Atgavęs žadą, piktai pašaukiau Pakjalę. Jis nesirodė. Išbėgau iš sandėlio ir pagaliau jį suradau - jis stovėjo, prisiglaudęs prie sodo sienos. Nesitverdamas pykčiu, užsimojau jam smogti. Pakjalė nekrustelėjo, netarė nė vieno žodžio, tik, panarinęs galvą, išskėtė palei sieną rankas. Mano ranka nusviro - žinojau, ką reiškia šis mostas, ne sykį buvau jį matęs: Pakjalė buvo pasiryžęs nekaltai kentėti - panarinta galva ir išskėstos rankos reiškė Kristaus nukryžiavimą. Užkalbinau jį kuo švelniausiu balsu, bet jis neištarė nė žodžio ir tebestovėjo šia kankinio poza. Tada įsidėjau į kišenę sandėlio raktą ir sušaukiau visus namiškius. Niekas nebuvo užėjęs į sandėlį, niekas nieko negalėjo pasakyti, tik Džovanina pradėjo verkti, užsidengusi prijuoste veidą. Nusivedžiau ją į savo kambarį ir vargais negalais priverčiau kalbėti. Gaila, negaliu žodis žodin aprašyti graudžios istorijos, kurią kūkčiodama man papasakojo Džovanina. Aš pats ko neapsiverkiau, pagalvojęs, kad vos nesumušiau vargšo Pakjalės. Viskas įvyko prieš du mėnesius, gegužės pirmąją, kai mes dar buvom Romoj. Gal atmenat tą garsią gegužės pirmąją prieš daugelį metų, kai visose Europos šalyse buvo laukiama socialistinių perversmų, turtuolių ir prakeiktos jų nuosavybės sunaikinimo. Taip bent tvirtino laikraščiai, ir kuo menkesnis buvo laikraštis, tuo didesnę pranašavo katastrofą. Pats menkiausias laikraštukas buvo Voce di San Genam, kurį Marija Laiškininkė dukart per savaitę atnešdavo savo žuvų pintinėj klebonui, o šis skolindavo visai kaimo inteligentijai, - štai kokiu būdu arkadišką Anakaprio ramybę pasiekdavo silpnas pasaulio įvykių atbalsis. Bet šįkart tai buvo anaiptol ne silpnas atbalsis, o perkūnas iš giedro dangaus, sukrėtęs per Voce di San Genaro skiltis visą kaimo inteligentiją. Gegužės pirmąją turėjo įvykti seniai išpranašauta pasaulio pabaiga. Šėtono suburtos laukinės Atilos gaujos turėjo niokoti turtuolių rūmus, deginti ir naikinti jų nuosavybę. Išties atrodė, kad sugrius pasaulis. Castigo di Dio! Castigo di Dio! Žaibo greitumu toji žinia apskriejo Anakaprį. Klebonas paslėpė po lova švento Antonijaus brangenybes ir šventus bažnytinius indus, diduomenė susinešė kilnojamąjį turtą į vyno rūsius, prastuomenė suplūdo į aikštę šaukdama, kad šventąjį reikia išimti iš nišos ir nešioti gatvėmis, idant jis juos apgintų. Lemtingos dienos išvakarėse Pakjalė nuėjo pas kleboną ir paprašė patarimo. Baldasarė taip pat buvo užėjęs pas kleboną ir grįžo nurimęs - klebonas jį patikino, kad plėšikai nelies sudužusių daktaro akmenų, molinių puodų ir roba antica (senienos (it.)  Baldasarė galįs nė kiek nesirūpinti dėl viso to šlamšto - tegul jis guli kur gulėjęs, o Pakjalės, kuris atsakingas už bures, padėtis esanti kur kas liūdnesnė, paaiškino klebonas. Jei plėšikai užpuls salą, vadinasi,  atplauks laivais, o burės jūrininkams - pats vertingiausias grobis. Paslėpti jas rūsyje pavojinga, nes jūrininkai taip pat mėgsta ir gerą vyną. Verčiau tegul jis nuneša jas į nuošalų savo sklypą po stačiais Damekutos skardžiais - tai tinkamiausia vieta, nes plėšikai tikrai nelįs į tą prarają. Negi jie rizikuos dėl burių nusisukti sprandą!

Anakaprio bažnyčia, minima tekste - San Mikele.
Bažnyčia pastatyta 1719 metais.

Sutemus Pakjalė, jo brolis ir du patikimi compagni (bičiuliai (it).  apsiginklavę tvirtais vėzdais, nutempė naująsias mano bures į jo sklypą. Naktis buvo audringa, netrukus ėmė pliaupti lietus, žibintas užgeso. O jie, rizikuodami gyvybe, apgraibomis leidosi nuo slidžių uolų. Vidurnaktį nusigavo iki sklypo ir paslėpė nešulį lupomanaro grotoje. Visą gegužės pirmąją išsėdėjo ant permirkusių burių ryšulio, iš eilės budėdami prie urvo angos. Saulei leidžiantis, Pakjalė nusprendė pasiųsti savo brolį, nors tas ir spyrėsi, į kaimą apsižvalgyti, tik patarė saugotis ir be reikalo nerizikuoti. Po trijų valandų šis grįžo ir pranešė, kad jokių plėšikų nė iš tolo nematyti, kaime ramu kaip visuomet. Visi žmonės susirinkę aikštėje, prieš altorių degančios žvakės, o šventą Antonijų netrukus išnešią į aikštę, ir visi jam padėkosią, kad jis dar kartą išgelbėjo Anakaprį nuo pražūties. Vidurnaktį vyrai išlindo iš grotos ir, vilkdami permirkusias bures, vėl užsiropštė stačiomis uolomis į kaimą.

San Mikele bažnyčios grindys - baroko paminklas

Pamatęs, kas beliko iš mano burių, Pakjalė norėjo nusiskandinti; dukterys pasakojo, jog kelias dienas ir naktis bijojusios palikti jį vieną. Nuo to laiko jis labai pasikeitęs ir visą laiką tylįs. Aš pats buvau šitai pastebėjęs ir keletą kartų klausiau Pakjalę, kas jam yra. Mano pyktis išblėso kur kas anksčiau, negu Džovanina baigė išpažintį; veltui vaikščiojau po visą kaimą, ieškodamas Pakjalės, kad galėčiau jam tai pasakyti. Galiausiai radau jį apačioj, sklype - jis sėdėjo nuolatinėj vietoj, ant akmens, ir žiūrėjo į jūrą. Pasakiau, jog man gėda, kad buvau pakėlęs prieš jį ranką. Dėl visko esąs kaltas klebonas. Ir kam, po galais, man tos naujos burės, bus geros ir senos! Kitą dieną žadu ilgam išplaukti jūron, jis vyks kartu su manim, ir mes užmiršim visa, kas buvo. Jis žino, kaip man nepatinka, kad jis duobkasys, - tegul jis verčiau perleidžia šias pareigas broliui, o pats grįžta jūron. Nuo šios dienos aš jį skiriu savo jachtos jūrininku - Gaetanas dukart taip nusigėręs Kalabrijoj, jog mes vos nenugarmėjom į dugną, ir aš jau seniai norėjau jį atleisti.

Kai grįžom namo, priverčiau Pakjalę apsivilkti nauju, ką tik iš Anglijos atsiųstu megztiniu. Per visą krūtinę raudonomis raidėmis buvo užrašyta „Ledi Viktorija" K. J. K. (Karališkasis Jachtklubas, Klaidas). Pakjalė niekuomet daugiau nenusivilko to megztinio - su juo gyveno, su juo ir mirė. Pakjalė buvo jau senas, kai su juo susipažinau, bet nei jis pats, nei jo dukterys, nei niekas kitas nežinojo, kiek jam metų. Veltui stengiausi surasti jo gimimo metus municipalinėje knygoje. Jis nuo pat pradžios buvo užmirštas, bet aš niekuomet jo nepamiršiu. Jis visada bus gyvas mano atmintyje - tokio doro, tyro ir atviraširdžio žmogaus nebuvau sutikęs jokioj šaly, jokiam visuomenės sluoksny. Jis buvo romus kaip kūdikis. Pakjalės dukterys man pasakojo, kad jis niekuomet nei jų motinai, nei joms nebuvo pasakęs nė vieno šiurkštaus ar pikto žodžio. Jis buvo švelnus net gyvuliams. Jo kišenės visuomet būdavo pilnos trupinių, kuriais lesindavo savo vynuogyne paukščius. Tai buvo vienintelis žmogus visoje saloje, kuris niekuomet nebuvo sugavęs nė vieno paukščio ar mušęs asilo. Senas ištikimas tarnas nustoja buvęs tarnu. Pakjalė buvo mano bičiulis, ir aš laikiau tatai didele garbe, nes jis buvo daug geresnis už mane. Nors jis priklausė visai kitam, man beveik nepažįstamam pasauliui, mudu puikiai kits kitą suprasdavom. Per tas ilgas dienas ir naktis, kai vienu du būdavom jūroje, jis mane išmokė daug tokių dalykų, apie kuriuos nebuvau skaitęs knygose ir nebuvau girdėjęs iš jokio kito žmogaus. Jis buvo nekalbus - jūra jį seniai buvo išmokiusi tylėti. Galvodavo jis mažai - tuo geriau jam pačiam. Bet jo kalba buvo kupina poezijos, o archajiškas palyginimų paprastumas - perdėm graikiškas. Net daugelis jo žodžių buvo graikiški, išlikę atmintyje iš tų dienų, kai Odisėjo laivu plaukiojo palei tuos pačius krantus. Kai grįždavom namo, jis po senovei dirbdavo mano sode arba mėgstamame savo sklypelyje prie jūros. Man nepatiko tas nuolatinis jo laipiojimas aukštyn ir žemyn stačiais skardžiais - jo arterijos buvo jau nebe tokios stiprios, jis dažnai grįždavo uždusęs. Šiaip jis nė kiek nepasikeitė, niekuomet niekuo nesiskųsdavo, kaip visada su apetitu valgydavo makaronus ir nuo pat aušros ligi sutemų būdavo ant kojų. Staiga vieną dieną Pakjalė atsisakė valgyti. Siūlėm jam visokių skanumynų, bet jis kartojo „ne". Jis prisipažino, kad jaučiasi un poco stanco - truputį pavargęs, ir kelias dienas labai patenkintas sėdėjo pergolėje, žiūrėdamas į jūrą. Paskui įsigeidė nueiti į savo sklypą, ir man tik vargais negalais pavyko jį atkalbėti. Turbūt ir pats nežinojo, kodėl jį taip traukia tenai, bet aš gerai žinojau. Tai pirmykščio žmogaus instinktas vertė jį pasislėpti nuo žmonių, atsigulti už uolos ar po krūmu, ar grotoje ir numirti ten, kur prieš daugelį tūkstančių metų mirė kiti pirmykščiai žmonės. Apie vidurdienį jis pasakė norįs valandėlę pagulėti - jis, visą gyvenimą nė vienos dienos neišgulėjęs lovoje. Daug kartų teiravausi, kaip jis jaučiasi. Padėkojęs atsakydavo, kad gerai. Vakarop liepiau jo lovą pristumti prie lango, kad jis matytų, kaip leidžiasi jūron saulė. Kai po Ave Maria grįžau namo, visi namiškiai, Pakjalės brolis ir bičiuliai sėdėjo jo kambaryje. Niekas jų nebuvo kvietęs - aš nė pats nemaniau, kad viskas taip greitai baigsis. Jie nekalbėjo, nesimeldė, tik sėdėjo visą naktį nekrutėdami. Niekas nesiartino prie lovos - toks jau čia paprotys. Senasis Pakjalė gulėjo ramiai ir tyliai, žiūrėdamas į jūrą. Viskas buvo paprasta ir iškilminga, kaip ir turi būti, kai žmogui artinasi paskutinioji. Atėjo kunigas su paskutiniais sakramentais. Jis liepė Pakjalei išpažinti nuodėmes ir paprašyti jų atleidimo. Senis linktelėjo ir pabučiavo kryžių. Tada kunigas davė jam išrišimą. Visagalis patvirtino tai šypsodamas ir pasakė mielai priimsiąs senąjį Pakjalę į dangų. Aš maniau, kad jis jau tenai, bet staiga jis pakėlė ranką ir švelniai, kone baikščiai paglostė man skruostą.

- Siete buono come U mare, - sušnabždėjo jis.

Geras kaip jūra!

Rašau tuos žodžius ne iš pasididžiavimo, o todėl, kad jie mane apstulbino. Iš kur atklydo šie žodžiai? Tikriausiai tai buvo tolimas atbalsis seniai užmiršto aukso amžiaus, kai dar buvo gyvas Panas, kai girios medžiai mokėjo kalbėti, jūros bangos dainuoti, o žmogus klausėsi jų ir viską suprato.