Violeta Domkuvienė. Vietnamas, Singapūras, Balio sala: Magiškoji Pietryčių Azija

Regis pasaulis jau visai susitraukė ir tarybinių laikų jaunuolio svajonė 'pamatyti Paryžių ir numirti" tapo juokinga. Dabar ranka pasiekiamas visas pasaulis... Nori į Suomiją - prašom, patraukliau Kenija - irgi. Dar mielai laukia Pietų Amerika - seniai civilizuotas ir literatūrizuotas (ot kokį žodį sugalvojau!) kraštas.

Pastaraisiais metais keliautojų (ir rašytojų) žvilgsnį vis labiau traukia nepažintos kultūros. ir vis dažniau - Rytų Azija, Pietryčių Azija.

 

 

 

 

Domkuvienė, Violeta. Vietnamas, Singapūras, Balio sala : magiškoji Pietryčių Azija. - Kaunas : Obuolys, 2015. - 269 p.

 

 

 

 

 

 

  

Negaliu pasakyti, kas privertė mane taip įsimylėti Vietnamą, kad vietinės moters balsas ima beprotiškai svaiginti, o viskas aplink tampa intensyviai ryšku. Spalvos, skoniai, netgi lietus. Nieko panašaus į purviną Londono lietų. Vietnamiečiai sako, kad čia galima rasti viską, ko ieškai. Kai atvyksti į Vietnamą, suvokimas ateina per kelias minutes - likęs laikas skirtas potyriams. Dvelksmas - štai kas pirmiausia apstulbina, jis persismelkia tiesiai į žmogaus sielą, žadėdamas dideles permainas.
Stulbinančios upės... Gali pagalvoti, kad ši žemė nepažinusi karo, kad čia egzistuoja tik begalinė palaima. Po to tavo gyvenime viskas iš esmės pasikeičia.
Graham Greene „Tykusis amerikietis

HANOJUS (HA NOI)
 

 

Hanojus iš paukščių skrydžio

Pasviręs  lėktuvas  sparnu  rėžia  dangų virš Hanojaus. Ekranas oro uoste sugrąžina žemiškus matmenis, primindamas ore  pamestą laiką ir datą -2013 metų kovo 10 diena, 11 valanda ryto. Pirmiausia susirandame vizų langelį ir stojame į besiformuojančią eilutę. Krapštome pirmuosius dolerius - jų reikės daugiau nei tikėjomės. Vizos jau kelis mėnesius pabrangusios ir kainuoja po penkiasdešimt dolerių. Jas gauname greitai, pateikę vietinės agentūros kvietimą. Nuo bėgančio takelio susigraibome savo lagaminus ir be jokių kliūčių žengiame į Vietnamo teritoriją.
Tiksliau, žengė trys mano kelionės draugai (nuo jaunystės pažįstamų draugu pora Aušrelė ir Kęstutis bei buvusi bendradarbė ir bendramintė Dainora),  o aš likau karštligiškai versti kišenes kitoje barjero pusėje. Šioje kelionėje mažesnes ir didesnes nesėkmes rinkau aš. Vis kur nors  įstrigdavau... O gal kiti neprisipažino, gal  irgi  patirdavo kokių mažyčių bėdų? Tiesa, Aušrelė kelionės viduryje rankinėje mineraliniu vandeniu švariai išplovė visus pinigus, tiesiogine to žodžio prasme, bet argi čia bėda: išdžiaustė ant lovos ir iki vakaro išdžiovino. Užtai likusią kelionės dalį už viską mokėjo tikrai švariais pinigais! Dainora Hoi Ane (Hoi Ari) užrakino lagamine jo raktelį - simpatiškas viešbučio vaikinukas tą „didelę" problemą išsprendė per tris minutes - ji net arbatpinigių nespėjo sugraibyti! Mane pirmoji nesėkmė ištiko dar nepalikus oro uosto teritorijos - kažkur dingo lagamino grąžinimo kvitas. Taigi, visiems praėjus vartus, likau anapus jų knisdama visas kišenes. Deja, kvito, patvirtinančio, kad velku savo lagaminą, taip ir neradau.
Man tiesiog pasisekė, kad pareigūnė nebuvo pikta ir nepanoro sugadinti pirmojo susitikimo su Vietnamu įspūdžio. Po kelių nelabai malonių akimirkų jau stovėjau šalia saviškių. Salėje iškeltas plakatas su Kęstučio pavarde patvirtino, kad čia esame laukiami. Jaunas, malonus, neblogai rusiškai kalbantis gidas, pasitikęs mus oro uoste ir turintis palydėti į viešbutį, pasiūlė oro uoste išsikeisti bent dalį pinigų. Po keliolikos minučių akimirksniu tampame milijonieriais - padavę po kelis šimtus dolerių už langelio sėdinčiai merginai, saujose laikome milijonus: 300 JAV dolerių - 6 264 000 dongų! Turiu pripažinti, kad tokie skaičiai truputį trikdo... Tai pirmas dalykas, kėlęs šiokių tokių nepatogumų Vietname. Man apskritai sunkiai sekasi draugauti su skaičiais, o dar tokiais! Negana to, dar turi juos kaskart konvertuoti, kad suvoktum paslaugos ar daikto vertę... Smarkiai praturtėję sėdame į gido pasiūlytą puikų miniveną, kaip ir pridera naujai iškeptiems milijonieriams, ir pajudame miesto centro link. „Chao, Vietname!" - Sveikas, Hanojau! Čia, Vietnamo šiaurėje, pavasaris. Juo džiaugiasi daugiau kaip 90 milijonų Vietnamo gyventojų. Pagal gyventojų skaičių, tai 13-oji valstybė pasaulyje, Azijoje užimanti 8-tą vietą.
Trikampės šiaudinės skrybėlės, plačios mažyčių žmonių šypsenos, spalvoti motoroleriai, rožinių lotosų laukai, iki melsvo horizonto nubėgančios arba kalnais aukštyn lipančios ryžių plantacijos ir pasakiškas maistas - visa tai laukia mūsų ateinančias dvi savaites. Akis džiugina per ilgą lietuvišką žiemą pasiilgta žaluma, neįprasta kinų ir prancūzų stiliaus architektūra, intensyvus, chaotiškas eismas. Viešbutis Luksor pačioje Hanojaus širdyje - senamiestyje. Iš savo ketvirtojo aukšto terasos, papuoštos keliais gėlių vazonais ir staliuku kavai, matome senamiesčio stogus, terasas, balkonus, prigriozdintus įvairiausių rakandų, vazonų su žydinčiomis gėlėmis. Matome ir pavasarinės tvarkos pagautas moteris - besišvarinančias kiemeliuose, plaunančias langus ir terasų plyteles, džiaustančias skalbinius. Apačioje, siaurose gatvelėse, verda triukšmingas ir intensyvus gyvenimas - nenutrūkstantis srautas motorolerių, motociklų, jų pypsėjimas, stabdžių cypimas, akseleratorių gausmai, žmonių šūksniai, iškraunamų prekių dunksėjimas. Iki mūsų kyla siaurutėse senamiesčio gatvelėse ant šaligatvio gaminamo maisto kvapai, egzotiška muzika - visa tai vilioja patyrinėti mums nepažįstamą gyvenimą. Tačiau pirmiausia pasinaudojame dušu ir krentame į lovas - naktį lėktuve miego trūko visiems, o iš viso kelionėje praleidome beveik parą.

Hanojaus gatvė

 

Ketvirtą po pietų, gerokai sutrikę, stovime prie gatvių susikirtimo šalia viešbučio. Rankose laikydami miesto planą bandome rasti kokį nors kelią, kuriuo, nekirsdami skersai motorolerių srautais užkištų gatvių, galėtume pasiekti Hoan Kiemo (Hoan Kiem) ežerą - pačią senamiesčio širdį. Iš pirmo žvilgsnio, saugiai pasiekti kitą gatvės pusę - misija neįmanoma. Nukelti koją nuo šaligatvio atrodo panašu į savižudybę, juk ne tam skridai tūkstančius kilometrų, kad patį pirmą vakarą pultum po motociklu. Kiek akys užmato, motociklų jūra juda ratas prie rato, abiem kryptimis, nenutrūkstamu srautu siauromis senamiesčio gatvėmis. Vienas kitas įsimaišo prieš eismą, tuoj pat juo paseka dar keli, ne vietoje susidaręs srautas ima didėti ir praskyręs pagrindinį jau teka naujai atsiradusia vaga. Vietomis matai tik chaotišką visomis kryptimis judantį knibždėlyną. Akivaizdu, kad eismo taisyklių jie nesimokė. Pirmas įspūdis, kad pėsčiųjų perėjos šioje šalyje neegzistuoja, o šviesoforus matė tik užsienietiškuose kino filmuose. Šaligatvių tarsi nėra - kur tik atsiranda laisvesnė vietelė, ten įspraustas motociklas, ant primusų ketaus puoduose gaminamas valgis, vyksta prekyba, kerpami plaukai ir skutamos barzdos, stovi motoroleriai. Pėstiesiems tenka judėti prišiukšlintu gatvės pakraščiu. Be jokios tvarkos mėtosi mažytės vaikų darželiuose naudojamos kėdutės. Greitai suprantame, kad tai vietiniai tiesiog ant šaligatvio įsikūrę „restoranai", kuriuose prisėda tarpuvartėje gaminamu maistu susigundę praeiviai. Atkreipiame dėmesį į daugybę ant medžių šakų, namų prieangiuose kabančių narvelių su paukštukais. Oras persmelktas keistų kvapų, garsų ir mūsų ausys, nosys bei akys pratinasi prie naujų potyrių. Stebime, kaip ramiai, kone visą ūkinių prekių parduotuvę susikabinusi ant naščių, moteriškė kerta gatvę. Panašu, kad važiuojantieji visgi pripažįsta, jog pėstieji turi šiokias tokias teises į gatvę - jie tiesiog vikriai apvažiuojami. Greitai perprantame išgyvenimo gatvėje taisyklę - nesiblaškyti ir nebėgti, nes kitaip užšoksi ant kokios dviratės transporto priemonės, kurios vairuotojas gali nesuprasti jūsų manevrų. Tiesiog reikia sutelkti dėmesį į kitoje gatvės pusėje esantį objektą, kaip mesijui ištiesti ranką srauto pusėn, tarsi delnu jį stabdant, ir ryžtingai, ramiai žengti tarp motociklų - stebėjome, kaip vietiniai tai daro, ir dėjomės į galvas. Ratuotieji staigiai vertina situaciją ir labai manevringai išlanksto apie jūsų kulnis. Daug tų gatvių teko pereiti per porą savaičių Vietname. Tarpais netgi pagaudavo šioks toks džiaugsmingas azartas, užvirdavo kraujas, lyg dalyvaujant kokiame išgyvenimo realybės šou, tačiau kiekvieną sykį, pasiekus trokštamą gatvės pusę, širdies gilumoje džiaugsmingai padėkodavau Dievui.
Hanojuje gyvena apie keturis milijonus žmonių, o jo gatvėmis siuva daugiau nei trys milijonai motorolerių. Automobiliai Vietname labai brangūs - net senas automobilis kainuoja nuo kelių tūkstančių iki keliasdešimties tūkstančių dolerių. Mopedų kainos nuo 1 000 iki 1 700 JAV dolerių. Vidutinis mėnesinis vietnamiečio atlyginimas apie 100-500 dolerių. Didelę automobilių kainą dar pakelia įvežimo į šalį mokestis, kuris kelis kartus lenkia automobilio vertę. Pavyzdžiui, perkant automobilį kainuojantį 30 000 dolerių, reikia sumokėti 200 % importo mokestį, todėl už automobilį iš viso tenka pakloti apie 90 000 dolerių. Seną sovietinį automobilį „Volga" galima nusipirkti už 1 500-2 000 JAV dolerių. Na, o naujas vokiškas „Audi" automobilis kainuoja apie 300 000 dolerių. Vakarėjančiame mieste stebėdama visomis kryptimis judančią šviesų jūrą pagalvojau, kad galbūt valstybė pristabdo gyventojų  persėdimą į automobilius, priešingu atveju, kas vyktų šalyje, kurios plotas panašus į Italijos, o gyventojų daugiau nei 80 mln.? Kas darytųsi siaurose Hanojaus gatvėse? Kokios spūstys neišvengiami susidarytų? Juk automobiliais šaligatviais nepavažinėsi...

Literatūros šventykla



Literatūros šventyklos interjeras

Taigi, eismas tapo antruoju mus trikdančiu faktoriumi Vietname. Saugodami kulnus, giliai kvėpuodami ir kiekvieną kartą gaudami nemažą dozę adrenalino, jau pirmą vakarą perėjome nemažai gatvių, pasiekėme Hoan Kiemo ežerą, kurio pavadinimas išvertus reiškia „nuskendęs kardas", su sala viduryje ir joje stovinčia Vėžlio šventykla. Paaiškėjo, kad ši vieta mėgstama Hanojaus gyventojų, ypač jaunimo, romantiškų porelių. Sutemoms užslinkus į miestą, apšviesta sala ir šventykla, atsispindinti ežero vandenyje, atrodo ypač romantiškai bei paslaptingai. Apie ežerą labai daug besifotografuojančių - merginų, porelių, vaikų. Apie juos šokinėja ir savi, ir profesionalūs fotografai, o šalia su didžiuliais lagaminais sukinėjasi tokioms fotosesijoms nuomojantys rūbus, darantys šukuosenas, makiažą. Irgi verslas. Ir, matyt, labai paklausus.
Daug grupelėmis ar pavieniui sportuojančių, šokančių, medituojančių žmonių - niekur dar nebuvau mačiusi tokio poreikio judėti. Atrodo, kad kiekvienas einantis pro šalį gali prisijungti ir bus pozityviai sutiktas - tereikia pasitiesti ant žemės baltą, nosinės dydžio medžiagos skiautę, ant kurios sportuodami jie stovi basomis kojomis. Sakoma, kad Vietname daug bedarbių, tačiau mažai nedirbančių. Ir iš tikrųjų, atrodo, kad čia visi kruta kaip išmano, daro ką tik sugeba. Liesutės, mažutės vietnamietės smulkiais grakščiais žingsneliais trepsi gatvėmis su pilnais, iš pažiūros tvirtam vyrui neatkeliamais, prekių prikrautais naščiais. Visi šaligatviai nutūpti moterų, siūlančių jus per kelias akimirkas pamaitinti. Vyrai pasiruošę nublizginti jūsų batus, pavežti motoroleriu ar rikša. Tikras skruzdėlynas mažučių, smulkių grakščiai judančių žmogiukų. Kurį laiką stebėjome dar nematytą žaidimą - panašus į badmintono kamuoliukas su plunksna uodegoje per ištemptą tinklą siunčiamas vienų kitiems. Ir galva, ir kojomis, ir rankomis. Netgi klubais ir užpakaliais.
Šiltas oras, gaivus vėjelis, sprogstantys medžių pumpurai leidžia pamiršti Lietuvoje paliktą 15 laipsnių šaltį ir žvarbą. Tik pilvai neleidžia pamiršti vakarienės. Kaip tikri naujokai pakibome ant kabliuko - padoriai atrodančiame restoranėlyje kažko neįskaitėme meniu ir gardžiai papietavę sumokėjome po 23 JAV dolerius - Vietname tai įspūdinga suma. Pasiguodžiame, kad taip atšventėme kelionės pradžią. Per įsisiūbuojantį naktiniam gyvenimui senamiestį, pro turgumi su prekėmis nukrautais prekystaliais virtusias gatves viskuo stebėdamiesi, žioplinėdami į visas puses pėdiname viešbučio link. Visai šalia mūsų viešbučio, gatvių sankryžoje, ant dviejų prie pat gatvės augančių medžių pririštas hamakas, o iš jo kyšo basos kojos. Senokai plautos. Apeiname ratu - smalsu. Kojų savininkas pučia pasikišęs abu delnus po žandu - veide plazda palaiminga šypsena. O aplink keldami pragarišką triukšmą visomis kryptimis zuja motoroleriai.
Ryte po pusryčių hole mūsų laukė jau kitas gidas. Vakarykštis simpatiškas vaikinukas jį tik pavadavo. Šis - nedidukas, kresnas, stambaus veido, su akiniais. Didelės rudos akys vertinančios, šaltos ir bemaž piktos. Tikras atviras nervas - nesiliaudamas spurda, mojuoja kažkokiais iš visų kišenių traukomais popieriais, užuot pasisveikinęs, ima kažką aiškinti, kaip jis laikosi protokolo, kaip visi iki šiol būdavo patenkinti jo darbu. Vis kaišioja mums po nosimis šios dienos ekskursijų programą ir kartoja, kad jei ką norim pakeisti, teks pasirašyti kažkokius popierius. Mes sutrikę, nes nieko keisti nenorime ir nesuprantame, ko jis kaip arbatinukas kunkuliuoja. Su kažkokia nervinga skuba sugužame į automobilį ir pajudame. Vėl liejasi gido dejonės ir nuoskaudos. Nors sakosi studijavęs Charkove, suprasti jo rusų kalbą kartais gana sudėtinga. Visgi pradeda aiškėti susinervinimo priežastis - pasirodo, prieš mus viešėjusi lietuvių grupė, kuri, pasak gido, buvo labai patenkinta jo darbu, grįžusi namo pareiškė pretenzijas! Juk jis viską daręs pagal programą, tada viskas tiko! Todėl dabar jis liepsiąs lietuviams pasirašyti, jei mes ką norim ar nenorim keisti, o mūsų gerbiamų tautiečių apskritai daugiau nepageidauja nė akyse matyti... Iš pradžių puolėme atsiprašinėti už visus niekšelius lietuvius, prisiekinėti, kad mums viskas tinka ir patinka, kad nesiruošiame nei dabar, nei vėliau rašinėti skundų. Imame guosti jį, tačiau greitai suprantame, kad vyrukas turi nemenkų psichologinių problemų ir užsiraukė ilgam. Mums jau po pirmo pusvalandžio ima įgristi nesibaigiančios dejonės ir popierių kaišiojimas dėl parašų. Norėtume, kad vyrukas pradėtų dirbti ir ką nors papasakotų apie Hanojų. Apie lietuvius daug žinome ir patys...
Pagaliau automobilis sustoja prie gatvės turgelio - mano bendrakeleiviai atrodo pasibaisėję. Čia - šunų turgus. Negyvų. Virtų, keptų, rūkytų. Visoje ilgoje gatvėje ant prekystalių nuluptais kailiukais, gražiai paskrudintais šonais guli šuniukai. Su stačiomis ausytėmis, ilgomis riestomis uodegytėmis, prašieptais snukučiais ir priekaištingomis akimis. Jie truputį panašūs į mažus keptus paršelius, tik anie rubuiliai ir trumpesni, o šitie gerokai nusilakstę ir ilgesni.
Turėtų būti vienodai nesmagu ir prieš šiuos, ir prieš tuos, tiesą sakant, tarp šių prekystalių tikrai nejauku... Ilgai neužtrunkame. Tėkštelėjęs streso dozę lietuviams gidas atrodo patenkintas.
Kitas sustojimas - prie XI amžiuje statytos vieno aukšto pagodos, kurią apėjus gidas vėl pratrūksta. Supratome, kad dabar eisime į Ho Ši Mino (Ho Chi Minh) mauzoliejų, o po to, pagal planą (mums vėl kaišiojami popieriai su ekskursijų programa) - Literatūros šventykla (Van Mieu), kurią pasiekti galime automobiliu arba pėsčiomis. Turime dabar pagalvoti, kaip iki ten norime nukakti, ir pasirašyti, kad vėliau nekiltų pretenzijų. Mes taikiai bandome išsiaiškinti atstumus, kurių gidas niekaip nesugeba nusakyti, tad renkamės automobilį. Jaučiame, kad Kęstutį tos jo dejonės ir nepaliaujamas mojavimas popieriais, liaudiškai tariant, užkniso. Abu vyrai pašiaušę šerius...
Mauzoliejus stūkso Ba Dinh aikštės centre, kur Ho Ši Minas perskaitė Vietnamo nepriklausomybės deklaraciją. Pastovime, kol aukštai kilnodama kojas keičiasi sargyba - gidas kelis kartus perspėja neperžengti nublukusios raudonos linijos, skiriančios šventą vietą nuo mirtingųjų. Paaiškina, kad pirmadienį muziejus nedirba, taigi pažvelgti į šviesų dėdulės Ho, kaip jį čia meiliai vadina, veidą mums nelemta. Nenusimename. Patriotiškai pakilus gido elgesys ir šita keistai negyva, kažkokia bespalvė ir bekvapė, sterili marmurinė vieta kažkuo primena gūdžius sovietinius laikus. Nors merginos sodina gėles, aukštai kilnodama kojas prie mauzoliejaus durų keičiasi garbės sargyba, čia nejauku ir tuščia. Dar aplankome Ho Ši Mino muziejų - parką. Jis kupinas gyvybės - žaidžia vaikai, čiulba paukščiai, vandenyje pliaukši stori spalvoti karpiai. Jie tokie tingūs ir nušerti, kad primena lietuviškus paršelius. Užtenka gidams švilptelėti, suploti delnais - ir jie jau žiopčioja suplaukę artyn. Net vanduo užverda nuo jų rausvų kūnų. Parko tvenkiniuose įspūdingai ir įdomiai atrodo toli nuo medžių pabėgusios gumbuotos kiparisų šaknys, žiūrinčios į mus lyg pasistiepę maži pilvoti budos (jas čia taip ir vadina). Apeiname namus, kuriuose buvo įsikūręs vadas. Jie tikrai net nekvepia prabanga. Aišku, išgirstame, koks kuklus jis buvo, kaip mylėjo ir suprato liaudį, o labiausiai mylėjo svetimus vaikus... Savų juk neturėjo. Kaip per kalkę perrašytos istorijos daugybę kartų girdėtos pradinėje mokykloje apie kitą labai žmones mylėjusį vadą. Netgi apie talkas, į kurias vadas Ho noriai įtraukdavo, išklausėme. Ir apie jo neštą rąsto galą išgirdome. Pagalvojau, kad socializmo kūrėjai didele fantazija nepasižymėjo ir nepersistengė. Rimtesnių darbų turėjo... Ačiū Dievui, toje aikštėje Vietname socializmas ir pasilieka - kitur jo beveik nesutikome. Na, nebent šmėkštelėdavo raudonas mokinukų kaklaraištis.
Senąjį Vietnamą vėl suradome Literatūros šventykloje, įkurtoje 1070 metais, tuo metu tai buvo Valstybinė karališkoji mokykla. Gražiame parke, kuriame daug akmenyje iškaltų ir šioms dienoms aktualių išmintingų pamokymų bei teiginių, praeiname 82 didžiules akmenines plokštes, kurias laiko milžiniški akmeniniai vėžliai - išminties simboliai. Ant jų iškalti didžiųjų mokslininkų ir literatų, baigusių šią mokyklą, vardai. Plokštės glaudžiasi prie Dangiškosios spalvos šulinio, eidami link jų tarp išpuoselėtų gėlynų ir bonsų praeiname Dorovingumo, Talento vartus. Ši mokykla buvo įsteigta mokyti turtingų mandarinų vaikus. Šventyklos teritorijoje esančių pagodų freskose vaizduojamos virš vandens šokančios žuvys, kurias jungia viena svajonė - virsti drakonais. Deja, ne visų svajonėms lemta išsipildyti. Juk ne kiekvienam studentui lemta tapti profesoriumi...
Jau vidudienis. Metas lėkštei tradicinės nacionalinės sriubos - Hanoi Pho. Kitoje gatvės pusėje prisėdame kuklioje kavinėje. Gidas vėl pirštu baksnoja į popierius - jums čia užsakyta. Jei netinka... Tinka, tinka, norime ramiai, be jo blaškymosi aplinkui pavalgyti. Atneša didžiulį dubenį aštraus jautienos sultinio su ryžių makaronais, mėsos gabaliukais, o šalia atskira lėkštė prikrauta bambukų ūglių, mėtų šakelių, dar kažkokių žolių, kurių pagal skonį reikia pačiam įsiberti į sriubą, padėta ir citrina. Ir dar kelių rūšių padažai bei aitrioji paprika. Dainora susiverčia visą dubenėlį - esą toks aštrumas - geriausia profilaktika nuo visų pilvo negalavimų. Kęstutis nedvejodamas paseka jos pavyzdžiu. Mudvi su Aušrele dedame visko po truputį ir skanaujame. Galiausiai visi, nuo aštrumo varvančiomis nosimis, kimbame į darbą. Man pakanka pusės tos didžiulės porcijos - sriuba nesu sužavėta, nors kitiems labai patinka. 
Po valgio išsitraukėme į mineralinio vandens buteliuką supiltą trauktinę „Trejos devynerios" ir visi sąžiningai gurkštelėjome - Dainoros prigrasyti gėrėme po kiekvieno valgio po gurkšnį visos kelionės metu ir virškinimo problemų išvengėme.
Aplankome dar vieną iš mieste esančių pagodų - labai įspūdingą Quan Thanh pagodą, prisiglaudusią prie vieno iš aštuoniolikos mieste tyvuliuojančių ežerų.
Hanojus buvo įkurtas maždaug V amžiuje ant Raudonosios upės krantų, o nuo XI a. tapo šalies sostine. Miestas jau skaičiuoja per tūkstantį metų. Pradžioje jis vadinosi Thang Loang. Dabartinis pavadinimas reiškia „drakonas, skriejantis į dangų". Šiaip pavadinimų, susijusių su drakonais, Vietname daugybė, kaip ir pačių labai garbinamų drakonų, stebinčių jus iš visų kampų. Šalies pavadinimas Viet Nam vartojamas nuo 1802 m. Vietnamas dažnai dar vadinamas Raudonojo Drakono šalimi. Hanojus (Ha Noi) - tai Vietnamo sostinė ir antrasis pagal dydį miestas (1,4 mln. gyventojų), įsikūręs prie Hongha, dar vadinamos Raudonąja, upės. Hanojus yra svarbus šalies ekonomikos ir kultūros centras. Mieste gausu kinų ir prancūzų kolonijinės architektūros paminklų, čia galima suskaičiuoti apie 400 šventyklų, pagodų.
Kadangi iki mums suplanuoto Thang Long lėlių spektaklio vandenyje dar turėjome šiek tiek laiko, visi pasvajojome apie mažytį puoduką stiprios juodos kavos ir... masažą. Vietname tradicinė vietinė kava yra šalta - cafe soi da. Pupeles vietnamiečiai skrudina svieste, o kavai paruošti naudoja specialų metalinį prietaisėlį, kuris kavą į puodelį lašina po lašelį. Stipri kava suplakama kartu su sutirštintu saldžiu pienu ir supilama į stiklinę, pilną ledo gabaliukų. XIX amžiuje prancūzų jėzuitų pastangomis kavos plantacijos atsirado derlingose centrinio Vietnamo žemėse. Šiandien ši Azijos šalis yra viena didžiausių pasaulio kavos augintojų ir eksportuotojų, tiekianti žemumose užaugintas Robustos pupeles. Pasirodo, po Brazilijos Vietnamas yra didžiausias kavos eksportuotojas pasaulyje, panašiai kaip Kolumbija ir kitos Pietų Amerikos šalys.
Tą popietę dar aplankėme tik Vietname esantį vandens lėlių teatrą. Jam jau 1 000 metų. Šį meną sukūrė ryžių augintojai, naudodami iš drėgmei atsparios medienos drožtas figūrėles. Vaidina stovėdami iki juosmens vandenyje. Grojant vietnamietiškai muzikai virš vandens šokinėjo spalvingos žuvys (be abejo, trokštančios tapti drakonais), plaukiojo ir vis glaudesnius ratus vienas apie kitą suko du įsimylėję drakonai, netrukus vienas iš romantiškai besitaškančiųjų padėjo didžiulį kiaušinį, iš kurio išsirito net 100 mažiukų vietnamiečių! Tie drakonų vaikučiai siautė ir elgėsi visai kaip mano anūkai. Kažkuriuo momentu pajutau, kad galiu išvirsti iš kėdės - snaudulys užvaldė. Sunkiai praplėšus akis pamačiau, kad ir mano draugės kovoja su miegu, o Kęstutis beveik į taktą muzikai knarkia pavirtęs ant Aušrelės peties. Nesakau, kad spektaklis buvo nuobodus, anaiptol. Tiesiog kelionės nuovargis ir masažas išvertė mus iš koto. 
Pasibaigus spektakliui, gryname ore vėl atgavome jėgas ir dar kartą apsukome apie ežerą - šįkart lydimi gido. Aplankėme tapybos parodą vienoje iš daugybės galerijų, nusifotografavome su autoriumi, nuėjome iki Ngoc Son (Nefrito kalno) šventyklos, esančios prie Hoan Kiemo ežero - dar vieno žymaus ir turistų mėgstamo objekto. Šventykloje ilsisi milžiniško vėžlio iškamša - gigantiškas roplys 8-ajame dešimtmetyje buvo pagautas šiame ežere. Tikrai įspūdingas!   
Populiariausi vietnamietiškos kavos prekės ženklai Cao Nguyen, Tay Nguyen, French Plantation, Blue Cloud ir pati populiariausia - Trung Nguyen. Vėliau Saigone paragausime ir vienos iš brangiausių kavos rūšių, kuri dar vadinama „žebenkšties kava". Pasirodo, kavos pupelės keliauja per žebenkščių virškinamąjį traktą... 
Šį kartą tradicinę, tik karštą kavą, degustuojame senamiesčio kavinukėje. Šaltos su ledukais, kaip čia mėgstama gerti, atsisakome - bijome, kad ledukai gali būti sušaldyti iš nežinia kur paimto, nevirinto vandens. Niekas nenori virškinimo problemų. Stebime, kaip ruošia kavą. Į puoduko dugną deda gerą šaukštelį kondensuoto pieno. Ant puoduko, iš kurio kavą gersime, stato kitą tokio pat dydžio metalinį puodelį su skylutėmis dugne ir į jį beria kavos. Tada pila karšto vandens, uždengia, abu puodelius kelia ant žvakidės su degančia žvakute ir laukia, kol į apatinį puodelį prasisunks kava. Jei gėrimas per stiprus, atneša karšto vandens termosą - prasiskiesi iki norimo stiprumo. Vietnamietiška kava turi lengvą prieskonį - lyg amareto, yra šiek tiek švelnesnė už mums įprastą, neturi kartumo. Mums ji pasirodė labai skani.
Masažų salone mus nuvedė į vieną didelį, pritemdytą kambarį, ant fotelių atlošų paliko kažkokius raudonus sijonus baltomis sagomis ir visi masažuotojai pasišalino, leisdami mums persirengti. Apžiūrėję paliktus daiktus nelabai supratome jų paskirtį, bet kaip išmanėme, taip ir apsivilkome. Mūsų išvaizda prajuokino atėjusią masažistę, kuri ėmė purtyti galvą ir rodyti kas, kur ir kaip turėtų būti naudojama. Patys matėme, kad atrodome truputį komiškai, kaip pirmą kartą pakliuvę į masažo kabinetą. Kam jie prikrovė ko reikia ir ko nereikia? Kad parodytų, ką turi? Mano kabinete žmonės tik nusirenginėja. Smagiai pasišaipėme vieni iš kitų. Masažavo valandą - ne tik kojas, bet ir rankas, sprandą. Masažavo stipriai, kartais net skaudžiai, bet patinusios po ilgų skrydžių kojos tikrai atsigavo! Ir kaina gera - 11 JAV dolerių.
Visą vakarą kartu su gidu vaikščiojome senamiesčio gatvelėmis. Prie vienos gatvėje tupinčios su kiaušinių pintine moters gidas stabtelėjo ir paklausė, ar sutinkame palaukti, kol jis užkas - norįs mums parodyti vieną delikatesą. Jo paprašyta moteris įmušė į keptuvę anties kiaušinį, o mes pasibaisėję išvydome mažulytį ančiuko gemaliuką - 15 dienų, net su keliomis plunksnų užuomazgomis. Gidas net neapsilaižęs prarijo jį vos apkeptą su visais viduriais ir styrančiais padaigais. Didesnės simpatijos jam tikrai nepajutome ir kategoriškai atsisakėme paragauti šio patiekalo. Supratęs, kad gatvės maistu mūsų nepamaitins, pasiūlė „ypatingą" vietelę pietums netoli geležinkelio stoties, iš kurios dešimtą vakaro turėjome išvažiuoti į Sa Pa (Sa Pa). Jau septynios, temsta. Aplankę dar keletą galerijų su nuostabiais siuvinėtais paveikslais, nuvažiavome į pasiūlytą restoraną. Mūsų daiktai buvo palikti visai netoli traukinių stoties esančio viešbučio hole, o stotis maždaug pusiaukelėje tarp viešbučio ir restorano. Restorane mus nuvedė į antrą aukštą, kur gavome atskirą kambarį su viduryje stovinčiu žemučiu stalu. Kėdžių kambaryje nesimatė. Greitai supratome, kad turkiškai rangytis neprireiks - visai patogiai prie jo įsitaisėme nuleidę kojas į plyšį po stalu - kaip į orkestro duobę. Užsisakėme pietus iš septynių, kaip čia įprasta, patiekalų, nusiteikėme skaniai bei ramiai papietauti. Atsipalaidavome, pasimėgaudami ragavome valgius. Pradėjus nešti desertą, gido kišenėje sučirškė mobilusis telefonas. Kai vyras ėmė kalbėti, dėmėmis išmuštas veidas ir įtartinai aprasoję akiniai liudijo, kad jį vėl ištiko eilinė katastrofa.
Nieko neaiškinęs, išsproginęs akis, jis atgalia ranka brūkštelėjo per prakaitu pasruvusią plačią kaktą, vikriai šoko iš užstalės, šūktelėjo help mey quickly ir nėrė pro duris. Audamasis batus tarstelėjo, kad mūsų traukinys pakeitė grafiką ir išvyksta po kelių minučių! Iki šiol prisimenu tą komišką bėgimą, beje, tuo metu juokas tikrai neėmė. Pamenu, kaip mūsų gidas, trumpomis, truputį kreivokomis kojomis, skuodė restorano laiptais žemyn, nusviedė pinigus už visų mūsų pietus nustėrusiam padavėjui ir dingo gatvės šurmulyje. Paskui jį pirmas pasileido Kęstutis, sugebėjęs greičiausiai įsispirti į batus. Niekada nemaniau, kad jis toks greitas... Paskui jį - mūsų haremas - aš, nors mokykloje krosą atbėgdavau tarp paskutiniųjų, šį kartą užimu prizinę trečią vietą ir skutu paskui Kęstutį. Už manęs šuoliais liuoksi Dainora, jos galva kaip orientyras visiems, nes gerokai išlindusi virš gatvės minios. Paskutinė pūškuoja Aušrelė, dar susigraibiusi į servetėlę mūsų desertui skirtus vaisius. Matau tik pro šalį priešpriešiais švilpiančius motorolerius (man atrodo, kad mes bėgam greičiau už juos), atšokančius į šalį nustebusius praeivius, o priekyje - neįtikėtinai greitai šmėžuojančius Kęstučio padus. Turbūt įdomiai atrodėm - vienas bėga priekyje kaip kažką pavogęs, kiti be kvapo jį vejasi. Skuodėm lyg norėdami pagerinti visus pasaulio rekordus. Nesinorėjo nusileisti gidui, turinčiam trumpiausias kojas, tačiau tą sporto šaką, panašu, gerai įvaldžiusiam. Trumpindami kelią iki viešbučio lėkėm važiuojamąja gatvės dalimi, pačiu viduriu, laviruodami tarp bandančių mūsų išvengti motorolerių. Įlėkęs į viešbučio holą gidas apsuko ratą apie koloną, šalia kurios stovėjo mūsų lagaminai, kažką čirkštelėjo, ranka mostelėjo jų pusėn, kad nepamirštume daiktų, ir kaip pabaidytas žvirblis išskrido pro duris atgal į gatvę. Sunkiai šnopuodami, neatgaudami kvapo, nė žodžio nepratarę nustebusiam personalui, stvėrėme savo lagaminus, kuprines ir barškėdami ratukais nėrėme paskui gidą. Viešbučio durininkas, paslaugiai atidaręs duris įpuolančiam gidui, taip ir liko sustingęs, kol mes šmėžavome pro jį pirmyn atgal. 

Ngoc Son Pagoda, pradėta statyti
1225 metais





Paskutinė išbildėjo Aušrelė, vis dar nešina mūsų desertu. Aišku, kad be lagaminų gidas buvo greitesnis, bet, matyt, toks ir buvo jo tikslas. Spėjau pagalvoti, ką jis darytų pametęs savo turistus ir vienas spėjęs į traukinį? Nesiseka jam su tais lietuviais... Tačiau lietuviai nepakišo jam kiaulės, mes atlėkėme tiesiai į stoties laukiamąjį, kur maloniai nudžiugome išvydę besiblaškantį su traukinio bilietais savo vadovą. Dar viena atkarpa bėgimo su iš paskos šokinėjančiais ir pasiutusiai dardančiais lagaminais pro bilietų kontrolę, palei ramiai stovintį traukinį ir nuobodžiaujančias žmonių grupeles. Be abejo, mūsų vagonas buvo pačiame traukinio gale. Turbūt ne vienas, stebėjęs mūsų sprintą, pagalvojo, iš kokio beprotnamio pabėgo šitie turistai. Kai pagaliau atsibeldėme iki vagono, paaiškėjo, kad traukinyje dingusi elektra, keleiviai nelaipinami ir dar neaišku, ar išvis išvažiuos. Gidas braukia prakaitą, taisosi aprasojusius akinius, traukia smunkančius šortus ir kažką nerišliai aiškina apie nuolat keičiamus traukinių grafikus, apie tai, kad turizmo firma laiku jo neinformavo apie traukinio grafiko pasikeitimus. Dabar jau niršta ant saviškių - ačiū Dievui, ne vieni lietuviai niekšai. Vis paaimanuoja, kiek jam būtų kainavęs tas mūsų (?!) pavėlavimas. Mes nieko nesuprantame - traukinys net nesiruošia anksčiau išvažiuoti, ramiai stovi perone. Po geros valandos mindžiukavimo šalia vagono sulaukiame laipinimo į traukinį. Išvykimo laikas tas pats, kurį buvome iš anksto suplanavę. Nesuprasdami, ko taip bėgome nuo apkrauto pietų stalo ir ką vijomės, kaip skruzdės tempiame savo lagaminus nepatogiai stačiais ir siaurais traukinio laiptukais, susirandame savo kupė, susigrūdame ir parietę kojas ant gultų pabandome atsipūsti. Gidas išgaruoja kaip dūmas, dingsta kažkurioje kupė ir daugiau tą vakarą nesirodo.



- Kaip gerai, - vienbalsiai nusprendžiame.  
Šiandien mums tikrai įsipyko jo draugija, ypač Kęstučiui. Kad galutinai nurimčiau, išsitraukiu fotoaparatą. Pats laikas peržiūrėti dviejų dienų darbą ir ištrinti nepavykusius kadrus. Tas darbas taip ramina! Pradėjusi trinti pirmąją nuotrauką staiga suprantu, kad fotoaparatas valo visą atmintį - visą mano Hanojų!!!... Dabar jau tikrai HELP... Tuo metu grįžta iš žvalgybos Dainora ir praneša, kad traukinyje nėra vandens, tualete nedega šviesa. Aš atsargiai užsimenu, kad nebeturiu nė vienos nuotraukos. Ir staiga mus užplūsta toks neišpasakyto džiaugsmo priepuolis, tokia linksmybė, kad juokiamės iki ašarų ir niekaip negalime sustoti. Praplyšo...